Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Pavojingas lošimas Jennifer Lewis Aistra Trapi riba tarp aistros ir… apgaulės Susipažinkite su Konstancija Alen. Ji dalykiška, principinga ir pareiginga. Jai pavesta patikrinti, ar kazino Nauja pradžia neslepia mokesčių. Jei tinkamai atliks šią užduotį, Konstancija gali būti net paaukštinta… Tačiau atsiduoti vien darbui sunku, kai dėmesį blaško seksualus kazino savininkas. Juo labiau, kai esi taip išsiilgusi meilės! Pasidavusi Džono Ferveterio vilionėms Konstancija rizikuoja netekti darbo ir paminti visus savo principus. Džonas Ferveteris nesitikėjo, jog lengvas flirtas su žavia finansų eksperte įsisiūbuos taip greitai. Kaip klostysis šis tarnybinis romanas, kai Konstancija įrodys, jog kazino sukčiaujama? Jennifer Lewis Pavojingas lošimas Pirmas skyrius – Kuo greičiau jos atsikratyk. Ji pavojinga. Džonas Ferveteris rūsčiai pažvelgė į dėdę. – Visai išprotėjai. Liaukis įtarinėti, jog visi tik ir nori tave pričiupti. Džonas nenorėjo to pripažinti, bet jis taip pat sunerimo sužinojęs, jog Indėnų reikalų biuras atsiųs buhalterę patikrinti Naujos pradžios sąskaitų. Jis nužvelgė didžiulį viešbučio vestibiulį ir kazino. Malonūs darbuotojai, spindinčios marmurinės grindys ir didžiuliai odiniai minkštasuoliai, ant kurių ilsisi patenkinti klientai. Džonas tiesiog dievino šią vietą ir išmanė visas verslo subtilybes. Bet… – Džonai, tu puikiai žinai, jog Amerikos vyriausybės atstovai nemėgsta indėnų. – Man pavyko su jais susitarti. Jie mus oficialiai pripažino. Juk tau pavyko sukurti savo verslą, tiesa? Atsipalaiduok, Donai. Tai tiesiog įprastas auditas. – Pasitiki savimi, nes baigei Harvardo universitetą ir užsidirbai šiek tiek pinigų. Tačiau valdininkai tave laiko paprastu indėnu, norinčiu apiplėšti jų šalį. Džonas ne juokais įtūžo. – Juk mes nieko neapvogėme. Žinai, kalbi kaip nevykėlis žurnalistas. Mes įrodysime, jog viską pasiekėme sunkiu darbu. Beje, kur ji? Šįvakar dar turiu susitikti su namo rangovu. Staiga prasivėrė pagrindinės durys ir pro jas įėjo jaunutė mergina. Džonas dirstelėjo į laikrodį. – Lažinuosi, jog tai ji, – pasakė Džono dėdė, pastebėjęs merginos rankose lagaminėlį. – Juokauji? Vargu ar ši mergina jau turi teisę balsuoti rinkimuose. – Nepažįstamosios akis dengė saulės akiniai. Ji stovėjo vestibiulyje ir atrodė sutrikusi. – Pamėgink jai įsiteikti, – sūnėnui į ausį sušnabždėjo Donas. – Įrodyk jai, jog Ferveteris neprarado įgimto žavesio. – Išsikraustei iš proto? – žvelgdamas į žavią merginą atkirto Džonas. Ji priėjo prie registratūros ir netrukus registratorė pirštu parodė į Džoną. – Taip, tai tikrai buhalterė. – Kalbu visiškai rimtai. Tu tik pažvelk į ją. Greičiausiai ji dar nesibučiavo su jokiu vyru, – sukuždėjo Donas. – Suviliok ją. Tegu pameta dėl tavęs galvą. Galbūt taip mums pavyks jos atsikratyti. Džonas šyptelėjo, atsistojo, priėjo prie merginos ir ištiesė ranką. – Aš Džonas Ferveteris. Tu tikriausiai Konstancija Alen. Džonas paspaudė mažą Konstancijos delną. Mergina šiek tiek virpėjo, atrodė sutrikusi. – Sveiki, pone Ferveteri. – Gali mane vadinti Džonu. Konstancija segėjo laisvą mėlyną sijoną ir dėvėjo rusvą palaidinę. Plaukai buvo susukti į netvarkingą kuodą. Iš arti ji atrodė dar jaunesnė ir gražesnė. – Atsiprašau, jog vėluoju. Oro uoste supainiojau vartus. – Viskas gerai. Ar prieš tai esi buvusi Masačusetse? – Ne, tai pirmas kartas. – Sveika atvykusi į nuostabią indėnų žemę. – Daugelis žmonių manė, jog taip sakyti nebemadinga, bet Džonui tokie žodžiai teikė pasididžiavimą. – Norėtum išgerti? – Jokiu būdu! Norėjau pasakyti, ne, ačiū. – Konstancija pažvelgė į barą. Atrodė tokia išsigandusi, lyg Džonas ką tik būtų įbrukęs į rankas taurę viskio ir liepęs ją išgerti iki dugno. – Turėjau galvoje, arbatos ar kavos. – Džonas šyptelėjo. Regis, nuraminti Konstanciją bus tikras iššūkis. – Kai kurie klientai geria, nes ateina čia pasilinksminti ir atsipalaiduoti. – Džonas dirstelėjo per petį ir pastebėjo, jog už nugaros stovi dėdė Donas. – Čia mano dėdė Donas Ferveteris. Konstancija nusiėmė akinius ir ištiesė Donui ranką. – Malonu susipažinti, – pasakė jis. Nebūčiau toks tikras, – norėjo leptelėti Džonas. Bet tai verslo susitikimas. Juokauti ne valia. – Eime į mano kabinetą, panele Alen. Donai, gal gali padaryti paslaugą ir patikrinti, ar salė jau paruošta šio vakaro konferencijai? Donas pažvelgė į Džoną ir nedelsdamas dingo. Džonas su palengvėjimu atsiduso. Dirbti su šeimos nariais nėra lengva, tačiau verta. – Leisk man paimti tavo lagaminėlį. Regis, jis sunkus. – Ne, viskas gerai. – Konstancija greitais, nervingais judesiais atsitraukė. – Nesijaudink. Paprastai mes nesikandžiojame. – Galbūt jis tikrai turėtų ją suvilioti? Konstancija atrodo tokia įsitempusi, jog jai žūtbūt reikia atsipalaiduoti. Dabar, kai jis įdėmiau įsižiūrėjo į Konstanciją, pastebėjo, jog ji nėra tokia jauna, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Ji buvo mažo ūgio ir, regis, labai rimtai vertino savo darbą. Džonas panoro tučtuojau pralaužti Konstancijos gynybinius barjerus. Einant link liftų, Džonas darsyk kreipėsi į merginą: – Ar galiu tave vadinti Konstancija? Mergina nepatikliai dirstelėjo į Džoną. – Gerai. – Tikiuosi, jog puikiai praleisi laiką, nors atvykai čia tik darbo reikalais. Septintą vakaro Kinikomukų salėje bus gyvas pasirodymas. Esi kviečiama. – Neturėsiu tam laiko. – Konstancija tvirtai suspaudė lūpas ir žvelgdama į vieną tašką laukė lifto. – Be jokios abejonės, būsi maitinama nemokamai. Mūsų virtuvės šefas dirbo geriausiuose pasaulio restoranuose, todėl ruošia nuostabų maistą. – Džonas mėgo tuo girtis. – O dėl vakaro galbūt dar persigalvosi. Šiandien mūsų viešnia – Maraja Keri. Visus bilietus išpirko prieš keletą mėnesių. Staiga prasivėrė liftas ir Konstancija vienu greitu judesiu įsmuko vidun. – Jūs labai mielas, pone Ferveteri. – Prašom vadinti mane Džonu. – Bet aš čia atvykau darbo reikalais ir nenorėčiau naudotis visomis šiomis… privilegijomis. – Konstancija pasitaisė akinius. Tada dar kartą suspaudė lūpas. Džonas pagalvojo, jog norėtų Konstanciją pabučiuoti. Įsisiurbti į putlias dailias lūpas. – Privilegijomis? Konstancija, aš nemėginu tavęs papirkti. Labai didžiuojuosi šeimos verslu ir noriu tau viską aprodyti. Tai blogai? – Nežinau. Man nerūpi. Kai jie pagaliau užkilo liftu, Konstancija stengėsi kuo greičiau iš jo ištrūkti. Su Džonu Ferveteriu ji jautėsi labai nejaukiai. Tai buvo aukštas plačiapetis vyras, o liftas buvo toks mažas ir Konstancija jautėsi lyg pakliuvusi į spąstus. Ji nužvelgė koridorių – nežinojo, kuria kryptimi eiti. Konstancija pavėlavo, todėl jautėsi pasimetusi. Planavo atvykti pusvalandžiu anksčiau, bet pasirinko ne tuos išėjimo vartus ir… – Prašom čia, Konstancija. – Džonas nusišypsojo ir kilstelėjo ranką. Konstancija į jį nekreipė dėmesio. Verčiau jau šis indėnas nesistengtų įsiteikti. Jo patrauklus kūnas ir spindinčios akys jos nė trupučio neveikia. – Ar tau patinka mūsų valstijoje? Ir vėl mėginimas flirtuoti. Regis, Džonas Ferveteris save laiko patraukliausiu vyru pasaulyje. – Beveik nieko nemačiau, todėl negaliu atsakyti į šį klausimą. Džonas nusijuokė. – Turėsime tai ištaisyti. – Džonas pravėrė duris į erdvias administracijos patalpas. Keturios iš penkių darbo vietų buvo tuščios. – Iš čia viskam vadovaujame. – Kur visi dingo? – Jie apačioje. Stengiamės kuo daugiau laiko praleisti su klientais. Tokia mūsų sėkmės paslaptis. Keitė atsakinėja į skambučius ir sistemina duomenis. – Džonas pirštu parodė į dailią brunetę rožine palaidine. – Jau susipažinai su Donu, kuris atsakingas už reklamą ir viešuosius ryšius. Stivas rūpinasi, kad viskas veiktų be priekaištų. Dabar jis tikriausiai ką nors taiso. Rita – informacinių technologijų specialistė. Dabar ji Bostone rūpinasi nauju serveriu. O aš tvarkau sąskaitas. – Džonas šyptelėjo. – Galiu tau viską parodyti. Tiesiog nuostabu. Konstancija susijaudino. Matyt, daugelis moterų negali atsispirti Džono kerams. Laimei, ji yra atspari bjauriam flirtui. – Kodėl nepasisamdote buhalterio? Spėju, jog esate gana užsiėmęs. – Taip, aš esu generalinis direktorius ir vyriausiasis finansininkas. Didžiuojuosi, jog pats galiu viskuo pasirūpinti. Be to, nenorėčiau patikėti šio darbo nepažįstamam žmogui. – Džonas šyptelėjo. – Taip išvengiame daugybės nesusipratimų. – Tada nykščiu parodė į save. Įdomu. Konstancija jautėsi taip, lyg jai būtų mestas iššūkis rasti kokių nors neatitikimų sąskaitose. Jai patiko, jog Džonas yra asmeniškai atsakingas už finansines ataskaitas. – Tai šeimos verslas. Be to, dauguma darbuotojų yra mūsų genties indėnai. Taip pat remiame vietos verslą. Norime, kad visa gentis klestėtų. – O kur gyvena genties nariai? Užsisakiau kambarį vietiniame motelyje, nes daugiau nieko aplink nebuvo. Džonas šyptelėjo. – Artimiausias miestas yra Barnlėjus. Bet tu dėl nieko nesijaudink. Įkurdinsime tave čia, jaukiame kambaryje. Tiesa, visi kambariai jau užsakyti, bet esu tikras, jog registratorei pavyks ką nors rasti. – Verčiau jau gyvensiu kitur. Kaip minėjau, man svarbu likti nešališkai. – Nesuprantu, kaip tai susiję. – Džonas dirstelėjo į Konstanciją. – Panašu, jog tu atspari meilikavimui ir komplimentams. Esu tikras, jog esi pernelyg principinga. – Taip, – greitai nukirto Konstancija. – Niekada niekam neleidžiu manęs paveikti. – O skaičiai niekada nemeluoja. – Džonas neatitraukdamas akių žvelgė į Konstanciją. Ji taip pat įsistebeilijo į vyrą. Ką šis indėnas sau mano? Kodėl jis taip žiūri? Galiausiai Konstancija nuleido akis – lyg būtų pralaimėjusi mūšį. Niekis, ji laimės karą. Skaičiai niekada nemeluoja, bet žmonės tai sugeba daryti kuo puikiausiai. Dirbdama teisme, Konstancija įsitikino, jog įmanomos netikėčiausios manipuliacijos. Indėnų reikalų biuras ją pasamdė patikrinti Naujos pradžios sąskaitų. Konstancija čia atvyko įsitikinti, jog kazino pajamas ir išlaidas deklaruoja teisingai ir nesukčiauja. Mergina pakėlė akis. – Mano specializacija – skaityti tarp eilučių. Nustebtumėte sužinojęs, kokių purvinų sandorių galima rasti nuodugniau patikrinus metines ataskaitas. Argi Džonas turi dėl ko nerimauti? Konstancija tik ir laukia tos akimirkos, kai galės palyginti banko duomenis su Naujos pradžios sąskaitomis. Bet ji greitai įsitikins, jog čia nėra jokių slaptų pajamų ir viskas vyksta skaidriai. – Džiaugiamės, jog esi tokia kruopšti, – pasakė Džonas ir nusišypsojo priversdamas Konstanciją susierzinti. – Esu tikras, jog liksi patenkinta. Džonas paragino Konstanciją užeiti į vieną kabinetą. Ji skubėjo baimindamasi, jog įkyrusis indėnas ragindamas priglaus delną jai prie juosmens. Kabinetas buvo erdvus, tačiau santūriai įrengtas. Prie stalo stovėjo oda aptrauktas krėslas, iš kitos pusės – dvi prabangios kėdės. Vienintelis sienos papuošalas – didžiulis kalendorius su Naujos pradžios simbolika. Pastarųjų trejų metų finansinės ataskaitos gulėjo ant didžiulio poliruoto medžio stalo. Kampe stovėjo mažas stalelis ir keturios kėdutės. Konstancija suprato, jog tai Džono kabinetas. Staiga vyras atidarė stalčių. – Čia yra kasdienių išlaidų čekiai. Kiekvieną rytą juos sutvarkau pats. Džonas priglaudė ranką prie metinių ataskaitų, delnu spausdamas odinį viršelį. Šio vyro delnai buvo tiesiog milžiniški. Konstancija visiškai kitaip įsivaizdavo viešbučio generalinį direktorių. Regis, čia tikrai kažkas įtartino. – Įsitaisyk, – Džonas paragino Konstanciją sėstis į jo kėdę. Mergina praėjo pro vyrą ir jų kūnai trumpam susilietė. Konstancija net sudrebėjo. Lyg to būtų maža, Džonas prisistūmė kėdę ir atsisėdo visai šalia. Vyras atvertė naujausią sąskaitų knygą, ant kurios viršelio puikavosi ąžuolo formos logotipas. – Netrukus įsitikinsi, jog mes nejuokaujame. Be jokios abejonės, keturiasdešimt vienas milijonas dolerių pelno – ne juokas. – Aš jau peržiūrėjau metines ataskaitas. Kai kuriuos duomenis norėčiau patikrinti nuodugniau. Džonas iš stalčiaus ištraukė nešiojamąjį kompiuterį ir spustelėjo kelis mygtukus. – Slaptažodžius keičiame kiekvieną savaitę, bet šiuose dokumentuose rasi viską, ko tau reikia. Duosiu visus slaptažodžius – galėsi patikrinti bet ką. Konstancija išpūtė akis. Džonas spustelėjo kelis mygtukus ir ekrane pasirodė diagramos. Be jokios abejonės, duomenys gali būti suklastoti. Tačiau Konstanciją stebino ir dar kai kas – kaip greitai Džonas spaudinėja mygtukus milžiniškais pirštais. Jie tokie dideli, jog vyras galėtų vienu kartu paspausti du mygtukus. Ar Džonas pasikvėpinęs? O gal tik pasitepęs dezodorantu? Konstancijos nosį kuteno gaivus vyriškas aromatas. Džonas buvo labai patrauklus – sėdėdama šalia galėjo tuo įsitikinti. – Šiuose aplankuose užfiksuoti visi mūsų veiksmai. Jei atsitinka kas nors netikėto, aš viską užrašau. – Ką turite galvoje? – paklausė Konstancija. Ji džiaugėsi, jog bent trumpam pajėgė atitraukti akis nuo gundančių Džono pirštų. – Na, pavyzdžiui, jei kuris nors darbuotojas laimi loterijoje. Taip pat klientų ir darbuotojų skundus. Manau, jog reikia kreipti dėmesį į visas smulkmenas. Jei užgriūva didesni rūpesčiai, būni jiems pasiruošęs. – Taip, sutinku, – tarė Konstancija ir šyptelėjo. Kodėl? Nė pati to nesuprato. Tai tik profesinis etiketas. Tikrai? Juk ir Džonas nusišypsojo, todėl ji viso labo atsakė tuo pačiu. Mergina trumpam sustingo. Regis, Džonas pastebėjo, jog ji neatsispyrė jo kerams. – Kodėl rengiate metines ataskaitas? Juk jos būtinos tik akcinėms bendrovėms, o čia – šeimos verslas. – Taip, bet aš jaučiu didžiulę atsakomybę prieš savo genties žmones. Konstancija skaitė, jog nisekotų genties indėnai – artimiausi Džono giminaičiai. Kazino ir viešbutyje stengtasi sukurti autentišką atmosferą ir įdarbinti kuo daugiau indėnų. – Kiek nisekotų čia gyvena? – Apie du šimtus. Prieš kelerius metus buvome tik keturiese. Tikiuosi, jog po penkerių metų bendruomenę sudarys keli tūkstančiai žmonių. – Džonas dar kartą valiūkiškai šyptelėjo. Konstancija pažvelgė į kompiuterio ekraną. – Tikriausiai nesunku įkalbėti žmones čia atvykti. Juk Naujos pradžios pelnas siekia milijonus dolerių… Džonas tylėjo. Tada pakėlė akis ir veriamai pažvelgė į merginą. – Mes nedalijame labdaros. Tiesiog raginame genties žmones atvykti pas mus ir dirbti. Pelnas keliauja į bendruomenės iždą. – Atleiskite, jei jus įžeidžiau. – Konstancija nurijo seiles. – Nenorėjau. – Ji išraudo. Tik to ir betrūko. – Neįžeidei. – Šį kartą Džonas nesišypsojo, tačiau žvilgsnis buvo malonus. – Gentis didėtų greičiau, jei tiesiog duotume žmonėms pinigų. Bet aš noriu, kad jie dirbtų. – Suprantama. – Konstancija mėgino šypsotis, tačiau neatrodė labai užtikrinta. Džonas Ferveteris ją gąsdino. Jis toks… žavus. Konstancija nebuvo pratusi prie vyrų dėmesio. Jos darbe daugelis stipriosios lyties atstovų yra labai uždari ir kiaurą dieną spokso į kompiuterio ekraną. Panašu, jog Džonas Ferveteris taip pat daug laiko praleidžia darbe, tačiau taip pat mėgsta pabūti gryname ore ir pasideginti. Jo oda tokia tamsi… – Ar tau viskas gerai? Konstancija nuvijo visas mintis ir atsakė: – Žinote, visgi neatsisakyčiau puodelio arbatos. Konstancija gulėjo motelio lovoje ir žvelgė į lubas. Ji negalėjo užmigti, nors ir žinojo, jog reikia pailsėti: rytoj laukia dar viena sunki diena, tikrinant Naujos pradžios sąskaitų knygas. Ji norėjo sužavėti savo viršininką ir paprašyti paaukštinimo. Jei gautų didesnę algą, pajėgtų įsigyti namą ir pagaliau atitrūktų nuo tėvų. Baigusi universitetą Konstancija grįžo į tėvų namus, kad susitaupytų pinigų. Prabėgo šešeri metai. Dabar ji jau gauna gana didelį atlyginimą ir gali gyventi viena. Konstancija troško sutikti savo svajonių princą. Jei palaikytų santykius su dailiu vyruku, jos neveiktų patyrusio suvedžiotojo Džono Ferveterio kerai. Ir visai nesvarbu, kokie platūs jo pečiai… Konstancijos tėvai beveik visus vyrus laikė netikėliais, kurių reikia saugotis. Kai ji pranešė, jog išvyksta į Masačusetsą tikrinti kazino sąskaitų, tėvai sureagavo taip, lyg ji ruoštųsi pralošti visas santaupas. Konstancija bandė aiškinti, jog tai didelė garbė ir nepakartojama galimybė pakilti karjeros laiptais. Deja, jie nieko nesuprato. Priešingai, pasakojo daugybę istorijų apie sukčius ir priminė, jog Konstancija galėtų dirbti šeimos versle – metalo dirbinių parduotuvėje. Konstancija nenorėjo taip gyventi. Ji stengėsi būti gera dukra, tačiau buvo protinga ir troško kuo geriau panaudoti savo prigimtinius talentus. Net jei reikėtų akis į akį susidurti su sukčiais ir netikėliais. Be to, čia atvyko patikrinti Naujos pradžios sąskaitų ir susidoroti su blogiukais. Mergina apsivertė ant šono ir užsimerkė stengdamasi nematyti žalios šviesos, kurią skleidė ant naktinio stalelio stovintis žadintuvas. O, kad galėtų nurimti ir apie nieką negalvoti. Staiga iš koridoriaus pasigirdo pavojaus sirena. Konstancija atsisėdo lovoje ir bandė įjungti šviesą, tačiau niekaip nerado jungiklio. Ji susijaudino nežinodama, ką daryti, ko griebtis. Kas vyksta? Konstancija greitai užsidėjo akinius, išlipo iš lovos ir pamėgino uždegti šviesą. Jungiklis neveikė. Elektrinis žadintuvas taip pat buvo išsijungęs. Pro lubas pradėjo plūsti vanduo. Panašu, jog viršutiniame kambaryje kilo gaisras. Konstancija jau norėjo bėgti, bet tada prisiminė, jog privalo pasiimti lagaminėlį su nešiojamuoju kompiuteriu ir pinigine. Ji greitai atidarė spintą ir pradėjo ieškoti savo daiktų. Tą akimirką užuodė dūmus. Susijaudinusi Konstancija čiupo lagaminėlį ir puolė prie durų. Jos buvo užrakintos, todėl prireikė dar kelių sekundžių joms atrakinti. Konstancija matė, kaip kiti motelio svečiai bėga iš savo kambarių. Viskas skendėjo tirštuose dūmuose. Konstancija pamiršo pasiimti batus ir drabužius. Su pižama ji atrodė gana padoriai, tačiau šitaip apsirengusi niekur kitur negalės eiti. Galbūt reikėtų grįžti ir susirinkti visus daiktus? Staiga kažkas nusikosėjo. Iš gretimo kambario sklido vaiko verksmas. Staiga Konstancija viską suprato. Ji garsiai suriko: gaisras! Tada pasileido bėgti koridoriumi, klibindama kiekvieną rankeną ir ragindama žmones gelbėtis. Ar kas nors paskambino gaisrinei? Koridoriuje grumdėsi dar daugiau žmonių. Konstancija padėjo šeimai su trimis mažais vaikais nulipti laiptais. Ar visi saugūs? Ji girdėjo, kaip kažkas paskambino pagalbos numeriu. Konstancija užbėgo laiptais ir padėjo senukų porai nulipti žemyn. Tamsoje ir tirštame dūmų debesyje buvo sunku ką nors įžiūrėti. Konstancija dar kartą bėgo koridoriumi, beldėsi į kiekvienas duris ir ragino sprukti. Ar visi motelio svečiai išsigelbėjo? Sirena turėjo visus pažadinti, bet jei… Konstancijai palengvėjo pamačius atvažiuojančius gaisrininkų automobilius. Netrukus visi žmonės buvo evakuoti ir stebėjo gaisrą iš automobilių aikštelės. Užgesinti įsisiautėjusią ugnį nebuvo paprasta. Vos vienoje vietoje ugnis ir dūmai dingdavo, tuojau pasirodydavo kitoje. – Gaisras kilo dėl židinio, – burbtelėjo vyras, stovėjęs šalia Konstancijos. – Kai užsidegs kilimai, užuolaidos ir lovatiesės, pasklis nuodingi dūmai. Netrukus visas motelis degė atvira liepsna ir visi turėjo pasitraukti, kad neįkvėptų nuodingų dūmų ir nenudegtų. Konstancija ir kiti motelio svečiai stovėjo automobilių aikštelėje ir su siaubu žvelgė į ugnies šėlsmą. Staiga Konstancija prisiminė, jog padėdama kitiems motelio svečiams kažkur paliko savo lagaminėlį. Kur jis? Juk jame buvo beveik naujas nešiojamasis kompiuteris, mobilusis telefonas ir svarbūs užrašai, susiję su darbu. Dar kartą surinkti visą informaciją būtų tikras košmaras. Be to, piniginėje liko vairavimo pažymėjimas ir kredito kortelės! Konstancija priėjo arčiau prie degančio pastato. – Panele, negalite eiti į vidų. Tai pernelyg pavojinga. – Bet aš palikau savo lagaminėlį. Jame labai svarbūs dokumentai, – verkšlendama tarė Konstancija. Ji apsidairė po automobilių aikštelę, stengdamasi ką nors pamatyti. Staiga užsiliepsnojo ir motelio stogas. Konstancija užuodė aitrius dūmus. O jei ji įbėgtų vidun? Bet kas, jei vėliau nerastų išėjimo ir sudegtų? – Konstancija. Mergina apsisuko ir išvydo šalia stovintį Džoną Ferveterį. – Ką jūs čia veikiate? – Savanoriauju gaisrinėje. Ar tau nešalta? Turime šiltų antklodžių. – Man viskas gerai. – Konstancija nuleido akis ir pažvelgė į savo pižamą. Kaip kvaila tokią akimirką mąstyti apie išvaizdą. – Gal aš galiu kuo nors padėti? – Pabandyk nuraminti kitus motelio svečius. Pasakyk, jog visus įkurdinsime Naujos pradžios viešbutyje. Mano dėdė Donas netrukus atvažiuos ir visus paims. – Puiku, – nervingai atsakė Konstancija. Regis, nebėra kitos išeities – teks gyventi Džono Ferveterio apartamentuose. – Tau tikrai viskas gerai? Atrodai šiek tiek apsvaigusi. Tikriausiai įkvėpei nuodingų dūmų. – Džonas įtariai nužvelgė Konstanciją. – Sėskis. – Man viskas gerai! Tikrai. Išbėgau viena pirmųjų. Verčiau jau eisiu pasikalbėti su žmonėmis, – mosikuodama rankomis pasakė ji. Džonas linktelėjo ir nuskubėjo prie kitų gaisrininkų. Konstancija nužvelgė nueinantį Džoną. Jis vilkėjo baltus marškinėlius, kurie išryškino tamsią odą ir plačius pečius. Konstancija Alen, tu tikrai nenormali, jei tokią akimirką sumanei žavėtis Džono Ferveterio kūnu. Tada ji žengė kelis žingsnius link kitų motelio svečių. Daugelis buvo išsigandę ir sutrikę. Viena maža mergaitė graudžiai verkė, o senolė, apsigobusi skraiste, drebėjo. Konstancija visiems paaiškino, jog jie bus apgyvendinti vietiniame viešbutyje. Tuos, kurie negalės važiuoti savo automobiliais, viešbučio atstovas nugabens autobusu. Kai kurie svečiai prisiminė, jog kambariuose paliko automobilių raktelius. Konstancija darsyk prisiminė lagaminėlį ir drabužius, kurių nespėjo pasiimti. Ji ramino motelio svečius kalbėdama visokias banalybes. Laimei, niekas nebuvo sužeistas. Konstancija taip pat neturėjo savo automobilio raktelių. Jei būtų išsinuomojusi automobilį, beliktų paskambinti agentūrai ir pranešti apie nelaimingą atsitikimą. Deja, Konstancija nusprendė rizikuoti ir atsigabenti į Masačusetsą savo automobilį. Staiga kažkas sugriebė Konstanciją už rankos. – Radau tavo lagaminėlį. Palikai jį ant laiptų, – Džonas Ferveteris stovėjo šalia Konstancijos, rankoje laikydamas lagaminėlį su kompiuteriu. Konstancija atsiduso ir paėmė lagaminėlį. Ji stengėsi užgniaužti džiaugsmą ir dėkingumą. – Tau nereikėjo dėl jo rizikuoti. – Ugnis dar labiau įsisiautėjo – liepsnojo balkonai, laiptai ir durys. Balti Džono marškinėliai buvo ištepti suodžiais. – Tu pati norėjai bėgti jo ieškoti. Gaisrininkai negali pakęsti tokio elgesio. Kodėl jį palikai? – Juk tai mano… kompiuteris, – tvirtai gniauždama lagaminėlį nudžiugo Konstancija. Jos akyse pasirodė ašaros. – Jame saugoma svarbi informacija. – Nesijaudink, aš tik erzinu. Taip gali atsitikti kiekvienam. – Džonas šiltai nusišypsojo ir apkabino Konstanciją. – Eime, nuvešiu tave į viešbutį. Mergina išraudo. Džonas tiek dėl jos padarė: surado lagaminėlį ir pasiūlė kur pernakvoti – argi galima jį atstumti? Konstancija prisimerkė ir tarė: – Kambaryje palikau automobilio raktelius. – Rytoj gausi naują komplektą. Nuvešiu tave savo automobiliu. – Neatitraukdamas rankos nuo Konstancijos nugaros Džonas nusivedė merginą link savo automobilio. O Dieve. Džono Ferveterio prisilietimas degino Konstanciją lyg liepsna. Lyg to būtų maža, ji apsigyvens jo viešbutyje, turėdama tik pižamą. Antras skyrius – Mums pasisekė, jog motelyje buvo įrengta priešgaisrinė sirena, – vairuodamas automobilį kalbėjo Džonas. – Ji nuaidėjo pačiu laiku. Visi spėjo išsigelbėti. – Taip, laimei, niekas nenukentėjo. Džiaugiuosi, jog gaisrininkai atvažiavo labai greitai ir spėjo patikrinti visus kambarius. Seniai savanoriauji gaisrininkų brigadoje? – Taip, – Džonas pažvelgė į Konstanciją ir nusišypsojo. – Jau beveik penkiolika metų. Vaikystėje norėjau tapti gaisrininku. Džonui Ferveteriui išties derėjo tapti gaisrininku, o ne viešbučio ir kazino direktoriumi. Konstancija buvo griežtai auklėjama, todėl nepritarė azartiniams lošimams, bet dabar įsitikino, jog šis verslas nesiskiria nuo kitų. Džonas buvo geras žmogus ir mėgo padėti kitiems. Jis kantriai kalbėjosi su motelio svečiais, kviesdamas juos apsistoti viešbutyje. Maža to, ramino, jog visiems padės gauti naujus automobilių raktelius ir drabužių. Džonas neprivalėjo siūlyti pagalbos, bet visgi jis tai darė. – Kodėl persigalvojai? Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/jennifer-lewis/pavojingas-lo-imas/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 143.51 руб.