Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Meilę dovanojęs pasiūlymas Amy Andrews Karamelė Kai milijoną pasiūlo moteris… Garsi manekenė Eiva Keli labiau pratusi prie prabangių jachtų nei baržų, plaukiojančių Londono kanalais. Tačiau jai beviltiškai reikia pasislėpti nuo paparacų, o gražuolio Bleiko Volkerio laivelis gali tapti puikia užuovėja. Juk mąslus buvęs kareivis ketina ją saugoti… Ne, neketina. Išpuikusi gražuolė Eiva tikrai ne tas žmogus, kurį Bleikas norėtų įsileisti į savo asmeninę erdvę – ji per daug gundanti! Tačiau jo labdaros fondas žlunga, o mergina jam siūlo milijoną svarų. Kas galėtų atsisakyti? O kai Eiva taip arti, kad gali paliesti, kas pajėgtų suvaldyti rankas?! Per šias Kalėdas ant kortos bus pastatyti ne tik pinigai… AMY ANDREWS Meilę dovanojęs pasiūlymas Pirmas skyrius Prieš trejus metus vienos tamsiausių karo zonų pakelėje įvykęs sprogimas sukėlė Bleikui Volkeriui itin aštrų pražūties jausmą. Šiandien ta pražūtis atlėkė merginos su pritrenkiančiomis kojomis ir kiaušinius draskančiu įžūlumu pavidalu – ji tikrai sugadins paskutinę darbo dieną. Eiva Keli – viena gražiausių pasaulio moterų, pakeitusi termino primadona apibrėžimą. Dirbti jai – keistas košmaras. – Bleikai! Išgirdęs klasišką Oksfordo akcentą Bleikas giliai įkvėpė. Jis įsivaizdavo esąs laimingoje vietelėje, kurią patarė susirasti armijos psichologė – šią akimirką laiminga atrodė bet kokia vieta, tik ne ši. Paskutinė diena, vaikine, susiimk. – Eiva, – atsiliepė, kai mergina sustojo prie iš klevo medienos pagamintos nuostabios virtuvės salos, kur Bleikas buvo įnikęs į dokumentus. Stalviršį jis pats nugludino iki stiklo lygumo. – Kas nors atsitiko? – Galima ir taip sakyti, – sunėrusi rankas ir piktai dėbčiodama atrėžė Eiva. Bleikas nenuleido akių, sunertos rankos paryškino jos įdegusią iškirptę. Nors ir taip galėjai gėrėtis kiek tinkamas – pro ploną kaip voratinklis laisvai krintantį skudurėlį, dvokiantį kokio nors dizainerio etikete, kiaurai persišvietė mažutėlis raudonas bikinis. Vyras negalvojo, ar labai ji drėgna su tuo bikiniu. Nei apie vandens lašelius, varvančius nuo už nugaros nubrauktų plaukų elegantišku kaklu prie ryškių raktikaulių, o tada dar piečiau. Bleikas nežiūrėjo. Bleikas buvo patenkintas gyvenimu. Jis stiprus ir sveikas – seniai toks nesijautė. Galų gale saugus. Turėjo kryptį, tikslą. Vos pakėlęs ragelį galėjo kasnakt mėgautis viena iš kokio tuzino moterų. Jokio reikalo šaudyti akimis į tą, besistaipančią priešais. Ji – gyva bėda – jau smarkiai įkyrėjo. Vyras verčiau mąstė apie mėnesio trukmės atostogas, kurios prasidės rytoj – nebereikės kaupti drąsos, kad atlaikytų paparacų minią, jokių dvylikos valandų darbo dienų, o svarbiausia – jokių primadonų. – Ar galiu kuo nors padėti? – Taip, – atsakė ji ir užrietusi smakrą metė žvilgsnį, prie kurio Bleikas per keletą mėnesių priprato. – Gal paprašytum besiseilėjančio savo pameistrio, – bedė pirštu į apkalbamą vyrą, – susikišti akis atgal į galvą ir galvoti apie darbą. Mano draugės čia ne tam susirinko, kad jis vėpsotų. Jos mano name, toli nuo užgauliojimų. Bleikas pažvelgė į tris merginas, išdykaujančias baseine stiklinėmis sienomis šalia įspūdingo atviro vidinio kiemo. Aukštos įdegusios gražuolės. Eivos draugės, turbūt irgi manekenės. Vos dvylika menkų trikampėlių saugojo, kad nebūtų nuogutėlės. Jis dirstelėjo į Dagį, vaikinas montavo sudėtingą apšvietimo sistemą prie stiklo ir metalo laiptų konstrukcijos kieme – jie vedė iš vidinio kiemo į pakylą degintis saulėje. Eiva teisi: beveik liežuvį iškišęs. Tik Bleikas jo nekaltino. Toks darbas – kiekvieno naujoko svajonė. Džiūgauja lyg vaikas saldainių krautuvėlėje. Pro atvirą stiklinį stogą į kiemą plūdo saulės spinduliai, atsispindėjo nuo baltų detalių, akino. Akimirką Bleikas užmiršo Eivos nepasitenkinimą ir įvertino tai, ką jie nuveikė – iš lauko sielą turintis devyniolikto amžiaus pradžios namas su terasa, o viduje – virpantys, pilni šviesos, erdvūs šiuolaikiški namai. – Na? – įsižeidusi Eiva išblaškė mintis. – Dagis, – Bleikas nė neketino šaipytis, nes merginos drabužis nuslydo nuo dešinio peties ir atidengė gerokai daugiau kūno. Jis atkakliai neatitraukė akių nuo strazdanėlių ant mažos tobulos nosytės, dailiai išbarstytų mielame lyg katytės veidelyje. – Jo vardas Dagis. – Gal pažabotum tą Dagį? Jis kaip lytiškai susijaudinęs paauglys. Bleikas atsiduso. Ir kodėl jis vėl vadovauja projektams? Įsidėjo į galvą, ką pasakys Čarliui: daugiau jokių primadonų. Verslas plečiasi kaip pašėlęs, jie gali sau leisti būti išrankesni. – Eiva, – kantriai aiškino Bleikas, – jam tik devyniolika. Jis ir yra lytiškai susijaudinęs paauglys. – Tegul jaudinasi laisvu laiku, – atkirto mergina. – O dabar jo laikas skirtas man, ir aš tikiuosi, kad jis sukiš nosį į darbą, už kurį jam moku. Ir tau derėtų. Gal patarti Eivai Keli liautis elgtis kaip kalei, o rūpesčius dėl darbuotojų palikti jam? Dagis – šaunus naujokas, entuziastingas ir darbštus, ir Bleikas tikrai nekels audros stiklinėje. Tik turbūt niekas nevartoja žodžio iš K raidės netoliese esant panelei Keli – bent ne tiesiai į akis, o pirmas būti jis nepageidauja. Velnias, jai reikia geros pylos. Bet ir tai ne jo pareiga. Į vakarą darbai bus baigti, liko keli paskutiniai štrichai, o tas kelias valandas jis kaip nors iškęs Eivos primadoniškumą. Bleikas sukando dantis. – Šnektelėsiu su juo, – iškošė. Eiva vėl dėbtelėjo į jį ir sušnirpštė: – Pasistenk. Tada apsisuko ant kulno ir nužingsniavo šalin. Drabužio kraštai plevėsavo iš paskos lyg uodegos, sulig kiekvienu žingsniu kyščiojo puikios kulkšnys. Pakilęs aukščiau Bleiko žvilgsnis įsmigo į mažutį raudoną trikampėlį. Galėtų ši diena ir greičiau baigtis. Po poros valandų Bleikas atsiliepė į brolio skambutį. Jis retai atsiliepdavo darbo metu, bet visuomet pakeldavo ragelį, jei skambindavo Čarlis. Brolis jaunesnis, tačiau būtent jis – varomoji jų verslo jėga, tai jis ištraukė Bleiką iš ašarų ir nevilties duobės, kurioje šis prieš kurį laiką vos nepaskendo. Bleikas daug skolingas Čarliui. – Kas nutiko? – Džoana skambino. Ji smarkiai nusiminusi. Vienas iš didžiųjų rėmėjų traukiasi dėl finansinių sunkumų, ir ji nerimauja, kad nebeįstengs tęsti programų. Džoana jų sesuo. Prieš trejus metus ji liko našlė, kai Kolinas – Britanijos armijos leitenantas ir geriausias Bleiko draugas – žuvo per tą patį sprogimą, per kurį sužeidė Bleiką. Juodu tarnavo viename dalinyje, Bleikas buvo Kolino kapitonas. Žadėjo seseriai saugoti jos vyrą. Parvežti namo gyvą. Neįvykdė nė vieno pažado. Ji ir dar trijų karių žmonos netrukus po nelaimės įkūrė labdaros organizaciją Britanijos karių žmonoms, draugėms ir šeimoms paremti. Nemažai nuveikė per tuos dvejus metus, tačiau rasti labdarių pasaulyje esant dabartinei finansinei situacijai tikrai sunku. Netekti vieno pagrindinių rėmėjų – tikra nelaimė. Užteko jai ir Kolino žūties. Bleikas suprato, kad labdara padeda Džoanai nepamiršti savo vyro. Verčia judėti. Tai jos ramentas. O apie ramentus Bleikas išmano geriau nei kiti. – Mūsų verslas dabar toks, kad patys galime juos paremti, – tarė Bleikas. – Bleikai! Išgirdus įsakmų balsą net sprandą surakino. Giliai įkvėpęs Bleikas atsigręžė, brolis tebekalbėjo į ausį: – Milijono svarų negalime sau leisti – tiek prarado fondas. Eiva žiojosi, bet Bleiką taip sukrėtė išgirstos sumos dydis, kad nė nesuprasdamas, ką daro, pakėlė pirštą rodydamas palaukti. – Džoanai reikia milijono svarų? Klausydamasis painaus Čarlio aiškinimo, vyras abejingai stebėjo Eivą. Sprendžiant iš jos veido ir įžeidžiai pakilusios rankos, ji laukti nepratusi. Bet, šventa karve, – milijonas svarų? – Patrauk automobilį, – barbeno pirštais sau į ranką Eiva. Kentėjo kiek jau begalėdama ir nebepaisė, kad Čarlis kažką tauškia jam į ausį. – Laukiu fotografo iš žurnalo, o tavo nuvažinėta griuvena gadina vaizdą. Išgirdęs Eivos pageidavimą Bleikas tik sumirksėjo. Dar niekada ji neatrodė tuštesnė ir labiau pasipūtusi, laimė, šiandien paskutinė darbo diena. Nebereikės jos matyti. Taip, ji gundanti, ir gal kokioje gretimoje visatoje, kur ji ne supermodelis, o jis – ne išliaupsintas statybininkas, Bleikas ir susiviliotų, pabandytų. Tik paviršutinis grožis jo nejaudino. Jis kilstelėjo antakį lyg sakydamas: turbūt juokauji, bet balsu to neištarė, toliau kalbėjo su Čarliu. – Turiu patraukti savo nuvažinėtą griuveną. – Žiūrėjo Eivai tiesiai į veidą. – Sugalvosime, kaip padėti Džoanai. Paskambinsiu, kai vakare baigsime darbus. – Kas ta Džoana? – pasidomėjo Eiva, kai Bleikas išjungė telefoną. Vyras įsitempė. Nenorėjo atvirauti fotografo laukiančiai panelei apie asmeninį gyvenimą. Tik atkirsti, kad tai ne jos reikalas, turbūt irgi negerai. – Mūsų sesutė, – sausai atsakė. – Jai nieko neatsitiko? Bleikas vos nešoktelėjo iš nuostabos. Eiva ne tik pasidomėjo kitu žmogumi, bet netgi kalbėjo nuoširdžiu tonu. – Jai nieko neatsitiko, – išspaudė. – Tik labdaros fondas, kuriam sesuo vadovauja, patyrė sunkumų. Ji atsigaus. Bleikas nupėdino patraukti automobilio, kad negadintų malonaus kaimiško Hampstedo vaizdo, ir kokį tūkstantąjį kartą jį apakino paparacų blykstės. Buvo beveik devynios, kai Bleikas – ir ponia – džiaugėsi galų gale baigtu darbu. Vakaras pasitaikė ramus, šiltas. Pro didžiulius panoraminius langus buvo matyti, kaip švelnūs dienos pirštai glostinėjo kiemą. Bleikas guodėsi, kad ilgalaikės rugsėjo orų prognozės tokios pat geros. Vanduo puikiai tinka plaukioti. Dagis ir kiti du darbininkai išvažiavo namo, fotografas pasišalino, išnyko ir paparacai. Liko tik jis ir Eiva, ji kaip tik pasirašinėjo dokumentus. Sudėliojo taškelius ant visų i, brūkšnelius ant t. Juodu – ir vėl – sėdėjo ant suolo prie virtuvės salos, jis – vienoje pusėje, mergina – kitoje. Eiva gurkšnojo baltąjį vyną, ant jo įmontuotos beveik meniškos viryklės už nugarų spirgėjo kažkas gardaus. Eiva pasiūlė alaus, bet Bleikas atsisakė. Siūlė ir vakarienės, bet vyras ir to nepanoro. Tikrai neužtruks su Eiva nė sekundės ilgiau, nei būtina. Ore tvyrojo česnakų ir bazilikų kvapas, vyras aiškiai jautė tuščią skrandį ir dar tuštesnį savo šaldytuvą. Ir ją kuo puikiausiai jautė. Eiva vilkėjo kažkokius šortus apdraskytu užpakaliu ir plonytį berankovį daiktą su gobtuvu, užmestą tiesiai ant bikinio. Užtrauktukas prasegtas taip žemai, kad galėjai dirstelėti į krūtinę, o kai Eiva klausdama pasilenkė – raudonos medžiagos kampelį. Tik ne dėl to ją šitaip jautė. Dievas mato, pastaruosius tris mėnesius ji šmižinėjo po namus su visokiausiais vos dengiančiais drabužėliais. Ne, Bleiko akis patraukė, kaip ji glostinėjo spindintį klevo stalviršį. Eiva pasaulį pažino lytėdama, o tai, nors jautė priešiškumą, jam patiko. Nuspręsti dėl projekto ji leido brangiai mokamam konsultantui, šis griebėsi tipiško aukščiausios rūšies namų ir sodo minimalizmo, suryjančio kalną pinigų. Tačiau daug kuo Eiva pasirūpino pati – su hedonistine dvasia: gauruoti kilimai, didžiuliai paveikslai, ryškiai žali, raudoni, oranžiniai švelnučiai moherio užtiesalai, miegamajame nuo lubų sviro plonytės medžiagos sluoksniai – nuostabus baldakimas virš mergaitiškos lovos. Tarp metalo ir stiklo ji išsirinko medinius virtuvės baldus – tai Bleikui daug pasakė. Jis neabejojo, kad Eiva pasirinks juodą marmurą ir kelis akrus nerūdijančio plieno. Tačiau nuo viryklės sklido nuostabus maisto kvapas – akivaizdu, kad mergina virtuvėje praleidžia nemažai laiko. Iš Bleiko nekoks virėjas, bet mediena jam patiko. Dar neseniai lentpjūvė buvo pagrindinis šeimos verslas ir seniausi jo vaikystės prisiminimai vis sugrąžindavo šviežiai nupjautos medienos kvapą. Lentpjūvę prieš penkias dešimtis metų įkūręs senelis Bleiką ir Čarlį dar mažus išmokė naudotis tekinimo staklėmis, Bleikas ir užkibo. Jis dirbo lentpjūvėje savaitgaliais ir per mokyklos atostogas, kol įstojo į kariuomenę. Jis pats suprojektavo, pagamino ir sumontavo virtuvę, kurioje juodu dabar sėdėjo. Kažkas suspaudė širdį regint, kaip mergina glosto jo kūrinį tarsi mylimąjį. – Taigi. – Vyras prisiminė verslo reikalus ir pagaliau atgavo galvą. – Jei patinka, kas padaryta, prašyčiau pasirašyti čia ir čia. Bleikas ištiesė rašiklį ir parodė reikalingas linijas. Sulaikė kvapą. Kad ir mėgo liesti, Eiva buvo reikli, sudėtinga ir permaininga. Kol nepasirašys ant taškinės linijos, viščiukų skaičiuoti negalima! Eiva pro kirpčiukus dirstelėjo į paslaptingąjį Bleiką Volkerį. Dar nesutiko vyro, kuris nejaustų jai pagarbios baimės. Kuris neflirtuotų ar bent nepabandytų. Bet tik ne Bleikas. Jis buvo mandagus ir šaltakraujis, net kai Eiva elgdavosi neprotingai. O neprotinga ji buvo tikrai ne kartą. Tik truputį. Knietėjo patikrinti, ar jis pagaliau sureaguos kaip normalus žmogus, bet ne santūrus, mandagus, pagarbus firmos veidas. Šiandien po pietų, kai Bleikas kalbėjosi telefonu, o ji pareikalavo patraukti automobilį, beveik pavyko: vyras tvirtai suspaudė lūpas, antakiai pakilo, ėmė kalbėti garsiau. Tačiau tik blykstelėjo ugnimi tamsiai mėlynos akys. Mergina nusivylė. Net įširdęs Bleikas tylėtų. Čarlis mažiau susikaustęs už brolį, jis sakė, kad Bleikas tarnavo armijoje – gal ten priprato paklusti įsakymams, slėpti jausmus? Eiva vangiai patraukė ranką nuo glotnaus ir vėsaus stalviršio, paėmė parkerį. Ją žavėjo gundanti tobulai graži mediena, o dar tas sodrus Bleiko balsas, fone burbuliuojantis makaronų padažas – jautėsi patenkinta. Mielai kartą nuleistų užtvarus, atsiduotų jaukiam šeiminiam gyvenimui. Intymumui. Ar Bleikas jaučiasi taip pat, o gal tik įsismarkavo Eivos vaizduotė ilgus mėnesius apie jį svajojant? Fantazijos darėsi vis sudėtingesnės, nes vyras nekreipė į ją dėmesio. Eiva vaizdavosi, kaip jį padaro ant to blizgančio stalo. To paties, kurį matė jį gludinant ne vieną dieną. Gludino lakavo. Gludino lakavo. Gludino lakavo. Sluoksnis po sluoksnio, kol lempų apšviestas paviršius suspindėjo lyg brangiausias krištolas. Žiūrėjo, koks jis pasinėręs į darbą. Kaip jam patinka liesti medį. Kaip jis abiem šnervėmis uodžia natūralų medienos kvapą. Nuglosto akimis. Kai Bleikas dirbo su medžiu, Eiva galėjo nors ir nuogai prieš jį išsirengti – ko gero, nebūtų pastebėjęs. O pripratusiai žavėti merginai – tai tikras iššūkis. Eiva atplėšė mintis nuo stalviršio ir to, ką tam nenuovokai Bleikui ant jo padarytų. – Aš labai… palankiai vertinu darbą… šimtu procentų… – kiekvieną žodį pabrėžė tvirtu parkerio brūkštelėjimu per popierių. – Esu patenkinta darbu. Viskas nuostabu. Draugėms patarsiu naudotis jūsų paslaugomis. Bleikas sumirksėjo. Nesitikėjo. Vylėsi išgirsti daugių daugiausia mandagų ramų ačiū. Jau tikrai ne tokias išpūstas pagyras ir pažadą rekomenduoti, kaip galėjo numatyti, būriui aukščiausios klasės klientų. Eiva turbūt tikisi dėkingumo, tačiau Bleikas jau įsivaizdavo save dirbantį pas dar vieną Eivos Keli tipo damą ir tuojau pasišiaušė. – Dėkoju, – santūriai iškošė. Mergina nusišypsojo, pastūmė jam dokumentus ir parkerį į kitą salos pusę. Šypsojosi nuoširdžiai – nė kiek nepanašu į garsiąją Eivos nelieskite manęs šypseną, puikiai žinomą tarp modelių. Jam pasidarė sunku kvėpuoti. Besileidžiančios saulės spinduliai žaidė karamelės spalvos plaukuose, susivėlusiuose į mazgą prie sprando, kirpčiukai kartkartėmis kliuvo už blakstienų, metančių šešėlius merginai ant skruostų. Akys priminė katę: ir gelsvai žalios rainelės, ir kaip jas nuleido tarsi pridengdama daugybę paslapčių. Taip, Eiva Keli – labai patraukli moteris. Tačiau Bleikas beveik dešimtmetį tarnavo šaliai, kur jį ujo tikri profesionalai, – daugiau to paties nesiklausys. Jis pagriebė dokumentus ir susidėjo į kuprinę, vis jautė esąs stebimas. Kojos niežėjo kuo greičiau iš čia sprukti. Jis jau beveik laisvas. Eiva tuojau išnyks iš jo gyvenimo. Ir taip bus geriau. Bleikas pasiėmė kuprinę ir kiek nerangiai apėjo salą – galūnės sustingo. Atsistojo priešais merginą – būtų pasiekęs ją ranka. Ištiesė ranką ir vos šyptelėjo, kaip pasakytų Džoana. – Išrašysime galutinę sąskaitą, – pasakė, kai mergina paėmė ir paspaudė jam ranką. Eiva buvo tokio pat ūgio kaip jis – šešios pėdos, neįprasta, kad jo ir merginos akys susitinka viename lygyje. Tos akys trikdė, nes žiūrėjo pilnos kažko keisto – įžūlaus seksualinio susidomėjimo ir neryžtingo paslaptingumo. Įdomios. Gundančios… Bleikas ištraukė ranką: į tai nesigilins. – Gerai. Aš išvažiuoju. Nebūsiu čia mėnesį, jei turėsite pretenzijų, prašau kreiptis į Čarlį. Eivos antakis šoktelėjo. – Atostogos? Bleikas linktelėjo. Pakilęs merginos antakis atkreipė vyro dėmesį į nuoširdžias akis. Ji atrodė nustebusi. Tik Bleikas nenumanė kodėl. Po trijų mėnesių jos priekabių ir keistenybių net šventajam reikėtų poilsio. – Taip. Girdėdama tokius vienskiemenius atsakymus Eiva atsiduso. – Klausyk, atsiprašau, – tarė ji ir pakėlusi taurę vyno gerokai gurkštelėjo. Staiga kažkas tarp jų šmėkštelėjo, ir mergina suprato, kad Bleiko imunitetas jai ne toks stiprus, kaip atrodė. – Suprantu, kad su manimi nebuvo labai jau lengva, žinau, būnu tikra rakštis minkštoje vietoje. Nieko negaliu pakeisti. Esu valdinga. – Eiva gūžtelėjo. – Verslas, kuriame esu… tie žmonės iš manęs reikalauja tobulumo ir jį gauna, ir aš reikalauju to paties. Ji patylėjo. Pati nežinojo, kodėl visa tai dėsto. Kodėl taip svarbu, kad jis suprastų: ji ne kokia aukštuomenės primadona. Jai dabar dvidešimt septyneri – nuo keturiolikos pasiekė šlovės viršūnę – ir niekuomet nesirūpino, kas ką galvoja. Gal dėl Bleiko specialiai jai sukurto nuostabaus medinio stalviršio? Dėl jo tobulumo? Dėl to, kaip jis gludino tą stalviršį tol, kol daiktas tapo nepriekaištingas? Gal vyras, kuris aiškiai vertina tobulumą, ją supras? – Anksti… labai anksti išmokau lengvai nepasitikėti. Nepasitikėjimas išplito į visas mano gyvenimo sritis. Žinau, kad žmonės mane laiko bjauria, bet nieko tokio. Juk… iš tikrųjų aš ne tokia. Bleikas nustebęs atsitraukė. Apstulbino įžvalgumas. Sunku suvokti, kad ji gyvena niekuo nepasitikėdama. Tikrame galvažudžių pasaulyje išgyvena – o jis dar manė, kad sunku buvo karo zonoje. Armijoje, dislokacijos vietoje, svarbiausia – pasitikėjimas. Turi pasitikėti bičiuliais, laikytis su jais išvien – kitaip žūsi. – Žinoma, – jis nusiteikė nesigailėti šios turtingos ir gabios merginos. Jei ji loš vargšelės turtuolės korta – tegul. Taip jo neapgaus. – Nesijaudink. Už tai mums ir mokama. Eiva linktelėjo, suprato, kad tai, kas tarp jų pirma šmėkštelėjo, jau dingę taip ir nesuprasta. Savaime aišku, kad Bleikas padarytas iš tvirtesnės medžiagos, nei ji manė. Eivą tai žavėjo. Vyrą, kuris jai gali pasakyti ne, retai sutiksi. – Dėkoju. Gerų atostogų. Bleikas linktelėjo ir pasisuko eiti, o tada tai ir nutiko. Vos kilstelėjęs koją nuo grindų išgirdo šūvį. Paskui nugriaudėjo visa salvė, kulkos smigo į Eivos namo fasadą, iškūlė aukštus į gatvę atsiveriančius langus, pažiro stiklo šukės. Tik Bleikas to beveik nepastebėjo. Kaip ir persigandusio Eivos veido ir klyksmo. Jis veikė. Ne galvojo, o reagavo. Suveikė karinės treniruotės. Puolė prie Eivos, parvertė ją ant grindų, sunkiai krito ant marmuro plytelių. Sudužo jos taurė, išsitaškė vyno likučiai. Nesveikoji koja taip trenkėsi į grindis, kad jam net kvapą užgniaužė, o kita krito ant Eivos, vyras laikė ją pusiau apžergęs. – Nuleisk galvą, tik nekelk galvos, – šaukė kišdamas merginos galvą kuo saugiau sau po pažastimi. Širdis daužėsi lyg malūnsparnio sparnai, vyras užsimerkė, pasaulis tarsi laukė sprogimo. Ką, po galais, ji šįkart užkniso? Antras skyrius Eivai prisiglaudus prie Bleiko viskas tarsi sulėtėjo. Pulsas mušė ausyse garsiau už Niagarą, kraujas gyslose sutirštėjo, oras plaučiuose tapo sunkus ir slėgė lyg tirštas Londono rūkas. Šūviai vis netilo, ir mergina suprato negalinti kvėpuoti. Ji negalėjo kvėpuoti. Širdis šoktelėjo bandant įtraukti oro, gauti taip reikalingo deguonies. Ji kryptelėjo galvą nuo vyro krūtinės, kad pasiektų gaivumos, tačiau Bleikas laikė tvirtai, ir merginą apėmė panika. Šnervės degė, ji sugriebė jo marškinėlius, rankos smarkiai drebėjo, skrandis vartėsi ir nerimo. Staiga stojo sunki tyla ir ji visai nustojo kvėpuoti, sulaikė kvapą, įtempė ausis. Sucypė padangos, suriaumojo ir nutilo variklis. Nė vienas iš jų nepajudėjo. Bleikas atsipeikėjo pirmas. Jis pagriebė savo koją, patikrino, ar galūnė atlaikė kritimą, ir tik tada nusirito nuo merginos. – Tu sveika? Ji sutrikusi sumirksėjo. – Kas… Bleikas bemat įvertino padėtį. Kairys skruostas įdrėkstas, ant jo lašelis sudžiūvusio kraujo, bet ne dėl to jo skrandis apsivertė. Ant Eivos palaidinės liejosi tamsiai raudona dėmė. Vyro širdis mušė dar smarkiau. – O Dieve, tu sužeista? – paklausė pasilenkęs. Jis nemąstė, tik sugriebė jos džemperio užtrauktuką ir atsegė. Reagavo, kaip buvo išmokytas. Kulkos pastatą išvarpė gana aukštai, tačiau prasiskverbė pro langus, tokiame metalo ir stiklo interjere galėjo nuo bet ko atšokti rikošetu. – Ar tu sužeista? – vėl pasiteiravo atlapojęs drabužį. Jis nematė nei raudono bikinio, nei kūno, dėl kurio pasaulio vyrai kraustėsi iš proto, tik braukė rankomis jai per krūtinę, šonkaulius, pilvą – mediciniškai įvertino, ieškojo žaizdos. Eiva nepajėgė blaiviai mąstyti: gėlė galvą, skaudėjo ranką, ji virpėjo, širdis vis dar smarkiai plakė. – Eiva! – sukriokė Bleikas. Balsas prasiskverbė tiesiai į sąmonę. – Turbūt ranka… manyčiau… – ji pakėlė ranką, iš gilios žaizdos delne sunkėsi ir lašėjo kraujas, klampi srovelė ant riešo ir dilbio jau džiūvo. – Turbūt… persipjoviau į taurę, kai ši sudužo. Bleikas kiek lengviau atsiduso, kūną užliejo euforija – suveikė endorfinai. Ji nesužeista. Tačiau vyras buvo gerai treniruotas. Jis viena ranka pasiekė sužeistą delną, kita iš užpakalinės kišenės išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko 999. Atsiliepusi operatorė paklausė, kokių paslaugų kam reikia, ir Bleikas paprašė policijos ir greitosios. – Nejudėk, – paliepė Eivai ir nerangiai atsistojo įsikibęs į suolelį, pasiremdamas gerąja koja šiaip ne taip išsitiesė. Jautė tempimą ties klubu, kai traukė sužeistą koją, ir sukando dantis. – Paieškosiu rankšluosčio. Eiva nebūtų galėjusi pajudėti, net jei nuo to priklausytų gyvybė. Ji tik spoksojo į kraują, lėtai tekantį iš žaizdos, geliančia galva bandė suvokti, kas tik ką nutiko. Girdėjo sodrų Bleiko balsą, tokį ramų šioje sumaištyje, ir troško, kas jis vėl ją apkabintų. Vyras sugrįžo nešinas švariu rankšluosčiu, kuris kabojo ant orkaitės durelių. Padėjo telefoną. Eiva išsiblaškiusi stebėjo, kaip jis vėl pritūpė šalia ir paėmė ranką. – Policija pakeliui, – pasakė Bleikas vyniodamas rankšluostį ant delno. – Ir greitoji. – Suveržė smarkiau, kad užspaustų kraują. – Ar gali atsisėsti? Jei nueitume iki praustuvės, kol atvažiuos medikai, nuplaučiau žaizdą. – Ak, taip… ko gero… – Eiva lyg sutraiškytas vabalas pasikėlė ant alkūnių, lėtai atsisėdo. Galva sukosi, pykino, ji susvyravo. – Tprū, – sudraudė Bleikas ir ją sulaikė, didžiulė ranka uždengė beveik visą dilbį. – Lėčiau. Eiva užsimerkė susitelkusi į spaudžiančią jo ranką, svaigulys praėjo. – Dabar jau gerai, – nusikratė jo rankos ir automatiškai palietė pakaušį, kur iššoko gerokas gumbas. Švelniai jį spustelėjo ir susiraukė. – Įsitaisei guzą? – pasiteiravo Bleikas. – Atleisk, – atsiprašė džeržgiančiu balsu. – Taip sureagavau. Eiva sumirksėjo. Bleikas Volkeris nuostabus. – Ir labai dėl to džiaugiuosi. Kurį laiką nė nesusigaudžiau, kas dedasi. Ar čia tikrai šaudė? Bleikas atsistojo pasiremdamas į suolelį ir sveiką koją. – Taip, – liūdnai atsakė. Garsas jam puikiai pažįstamas, tačiau nebesitikėjo jo daugiau išgirsti. Ir tikrai jau ne Hampstedo kaime. Ištiesė ranką: – Štai, kibkis. Eiva nesiginčijo, priėmė pasiūlytą pagalbą. Kai jau tiesiai atsisėdo, užplūdo dar viena šleikštulio ir silpnumo banga, ji tvirtai įsikibo į Bleiką ir suolelį. Džiaugėsi, kad Bleikas čia, perėmė jo solidumą, ramybę, nes jos kūnas sureagavo tik dabar – dar smarkiau drebėjo. Bleikas apkabino ją per nugarą, Eiva prisiglaudė, uodė vyro kvapą: tik ką pjautos medienos su trupučiu prieskonių. Su Bleiku jautėsi kvailai saugi. – Atleisk, – sumurmėjo jam prie peties slopindama absurdišką norą verkti. – Ne visada taip lengvai išskystu. Kai mergina prigludo, Bleikas užsimerkė. Jos krūtinė buvo prisispaudusi, abiejų klubai puikiai derėjo. Ji kvepėjo tarsi vynas, Bleikas užuodė kokosų kremą nuo saulės. Pasuko galvą ir lūpos atsirado beveik prie smilkinio. – Ir ši diena neeilinė. Ji virpėdama nusijuokė jam į ausį, vyro ranka, uždėta ant strėnų, prispaudė ją arčiau. – Nė nesakyk, – pripažino Eiva kimiu balsu. Juodu ilgai taip stovėjo, Bleikas suvokė, kad jai reikia paguodos. Toks netikėtas smurto proveržis išmuštų iš vėžių ir kovų užgrūdintą vyrą. Išgirdus tolimas sirenas nuotaika pasikeitė ir Bleikas atsitraukė. – Kavalerija jau čia, – sukuždėjo. Bleikas stovėjo Eivai prie šono, laikė už alkūnės. – Saugokis stiklų, – perspėjo po batų padais traškant stiklo duženoms. Ji buvo basa, kojų nagai nulakuoti ryškia bikinio spalva. Girdėjo sirenas beveik šalia – skardžias ir nekantrias, akivaizdu, kad jau įvažiavo į jų gatvę. Bleikas atsuko čiaupą ir nuvyniojo rankšluostį. – Pakišk, – paliepė. – O aš eisiu prie durų. Po valandos Eivos namai priminė centrinę geležinkelio stotį: šūkavo ir bėgiojo žmonės, jų keliai susikirsdavo, jie apeidavo vienas kitą. Uniformuoti ir civiliais drabužiais vilkintys policijos pareigūnai dirbo savo darbą, rinko įrodymus. Ant pagrindinių vartų virbų buvo pririšta geltona policijos juosta, už vartų blyksėjo daugiau fotoaparatų nei Pikadilio aikštėje gruodžio mėnesį. Jie atsispindėjo stiklo šukėse, pabirusiose kieme tarsi ant spindinčio rutulio kokioje nors siaubingoje diskotekoje. Dar buvo pulkas apsiseilėjusių paparacų ir žiniasklaidos atstovų, jiems irgi teko stovėti už juostos, o tuo jie nė kiek nesidžiaugė. Jie klausinėjo, reikalavo atsakymų, viešo pareiškimo. Eiva saugiai užsidarė viduje, galvoje dundėte dundėjo. Keliems policijos pareigūnams papasakojo, kas nutiko, kantrybė jau seko. Jos agentas Redžis Pitas irgi buvo čia – jam paskambino paparacai – ir gynė jos interesus, bet labiausiai mergina džiaugėsi, kad šalia yra Bleikas. – Ar pažįstate, kas taip su jumis pasielgtų, kas turėtų tam priežasčių? – teiravosi detektyvas seržantas Kenas Bidlis. Išgirdęs klausimą Bleikas susiraukė. Policijos pareigūnas atrodė senas kaip pati Žemė, tokio niekuo nenustebinsi, kaip ir keleto jo pažįstamų majorų. Tačiau Bleikas jautė Eivos baimę, beviltiškai besidaužančią širdį ir nė nesiėmė svarstyti, ką tai galėtų reikšti. – Ar manote, kad iš viso gali būti priežasčių apšaudyti žmogaus namą ir vos ne mirtinai pergąsdinti? – suurzgė jis. Policijos pareigūnas abejingai dėbtelėjo į Bleiką ir nusigręžė į Eivą. – Gal kas nors puoselėja pagiežą? Gal pastaruoju metu gavote kokių nors keistų laiškų? Eiva gūžtelėjo. – Nieko kitokio, nei įprasta. Mano gerbėjų laiškai eina Redžiui, o tokį šlamštą jis perduoda jums, vaikinai. Redžis patvirtindamas linktelėjo. Bleikas išplėtė akis: – Tu gauni grasinamų laiškų? Eiva linktelėjo. – Kartkartėmis. Įsiutusios žmonos, vaikinai, kurie įsižeidė, kad nedaviau autografo prie apsauginės virvės, kokia sena pavydi kolegė. Kaip visada. – Bet pastaruoju metu nieko tokio nebuvo? – neatlyžo Kenas. Redžis papurtė galvą. – Ne. – Norėsime pamatyti visus laiškus. Redžis linktelėjo. – Jūs, vaikinai, kažkur turite visą segtuvą. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/amy-andrews/meil-dovanoj-s-pasi-lymas/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 143.51 руб.