Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Milijono vertas laimikis Susan Mallery Šilkas Milijonieriai pusbroliai Rajenas ir Todas nusprendė pamokyti Juliją Nelson, dar vieną naudos besivaikančią merginą. Rajenas, apsimetęs Todu, išsiruošė į pasimatymą, tikėdamasis išvysti blizgučiais apsikarsčiusią lėkštą vyrų medžiotoją. Pasirodė, kad Julija – protinga, puikų humoro jausmą turinti gražuolė. O varge, kaip viskas susijaukė! Milijonierius Keinas Denisonas kruopščiai susiplanavo gyvenimą. Jis turėjo būti panašus į atsiskyrėlio rojų. Deja, Keinas padarė esminę klaidą – į savo namus įsileido taisyklių nepaisančią Vilou Nelson. Anksčiau moterys Todui žerdavo komplimentus, išliedavo savo jausmus, o jis mėgaudavosi pagyrimais ir spėliodavo, ar tikrai jų nusipelnė. Gal visa tai dėl solidžios jo sąskaitos banke? Bet Marina kitokia – linksma, protinga, nuoširdi. Pirmą kartą gyvenime Todas nori surizikuoti… Sveiki atvykę į MILIJONIERIŲ pasaulį, kuriame ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. Susan Mallery Milijono vertas laimikis Tavo širdies terapija Jausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai, karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys, pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai Ir visa tai – garsiausių pasaulio rašytojų laiko patikrintuose kūriniuose: intriguojančiuose, užburiančiuose jausmų romanuose ir šeimų sagose MEILĖ UŽ MILIJONĄ 1 Pirmasis Julijos Nelson pasimatymas buvo toks nevykęs, kad ji nusprendė bent jau ateinantį dešimtmetį atsisakyti šio malonumo. Jos kavalierius flirtavo su visomis pigaus restoranėlio moteriškosios lyties lankytojomis, išskyrus šešiolikmetę Juliją, sudorojo beveik visas jos salotas ir galų gale dingo. Jai teko apmokėti sąskaitą ir vykti namo. Jau seniai būtų viską pamiršusi, jei pasimatymas nebūtų pasibaigęs ligoninėje – ji baisiai apsinuodijo maistu. Po to, kai nuo galvos iki kojų apvėmė mielą jauną gydytoją, Julija prisiekė sau niekada daugiau šiame gyvenime, – o ir kituose, jeigu tokie bus, – neiti į pasimatymą su nepažįstamu vaikinu. Iki šios dienos. – Aš tikriausiai kvaištelėjau, juk tai tikra katastrofa, – sumurmėjo ji, padavusi patarnautojui automobilio raktelius ir artėdama prie modernaus vakarietiško restorano durų. – Maniau, kad esu protingesnė. Ką, po galais, čia veikiu? Kvailas klausimas, tuo labiau kad atsakymas aiškus. Julija ir dvi jos seserys nusprendė traukti burtus, kuriai iš jų teks eiti į pasimatymą su nelemtu Todu Astonu Trečiuoju. Nuo pat vaikystės sesutės visus svarbiausius sprendimus priimdavo traukdamos burtus, o Julija visuomet pralaimėdavo. Ir šį kartą burtai nulėmė jos nenaudai. Ką gi, nepasisekė. Pro išblizgintas stiklines duris mergina įžengė į perpildytą vestibiulį. Tikriausiai laisvą staliuką šiame restorane rasti taip pat lengva, kaip ir stovėjimo vietą automobiliui miesto centre. Ji spraudėsi pro išsipusčiusią minią, kol pamatė labai jauną, labai liesą ir labai išblyškusią administratorę. – Esu susitarusi su Todu Astonu, – nurijusi beišsprūstantį patarimą, kad geras sumuštinis jai tikrai nepakenktų, kreipėsi į mergaitę Julija. Žvilgtelėjusi į užsakymų knygą jaunoji administratorė tarė: – Ponas Astonas jau laukia. Aš jus palydėsiu iki staliuko. Eidama Julija stengėsi negalvoti apie savo klubus, kurie, palyginti su priekyje einančios merginos, jai atrodė per daug apvalūs. Tiesą pasakius, jau geriau jaustis stora šalia šios mergiūkštės, nei visą vakarą kiurksoti prie Todo Astono Trečiojo stalelio. Ir kaip žmonės gali gyventi su skaičiumi prie pavardės? Ji prisiminė poną Hauelį [Godus milijonierius, komiško amerikiečių serialo herojus (vert.).] iš Giligano salos [Serialo pavadinimas (vert.).] – mėgstamiausio naktinio serialo vaikystėje. Vaizduotė jau piešė poną Hauelį dryžuotomis plačiomis kelnėmis ir baltu sportiniu megztiniu – tiktai truputį jaunesnį. Julija vos susilaikė neprunkštelėjusi. Administratorė stabtelėjo prie nuošaliame kampe užsakyto stalelio. Štai ir jis, mažiausiai panašus į pretenzingą milijonierių. – Labas. Tu tikriausiai Julija, – pakilo Todas Astonas ir nusišypsojo. Šį kartą burtai ne tokie jau ir prasti, – pagalvojo Julija pastebėjusi, kad Todas, nepaisant jos aukštakulnių batelių, stūkso priešais ją kaip bokštas. Vaikinas buvo gražus, tamsiaakis, o jo šypsena Julijai priminė piktojo vilko, žiūrinčio į Raudonkepuraitę, šypsenėlę. Vyrukas visai nebuvo panašus į beviltiškai nuobodų tolimą giminaitį, be to, mergina jautė, kad šį kartą neteks mokėti už vakarienę. – Labas, Todai. Smagu susipažinti. Julija maloniai nustebo, kai senelės sūnėnas atitraukė kėdę ir palaukė, kol ji atsisės. Tada jis sugrįžo į savo vietą kitapus staliuko. Administratorė pasišalino. Mergina slapta tyrinėjo priešais sėdintį vyrą: tamsūs plaukai, maža duobutė kairiajame skruoste ir įspūdingas kaklaraištis, kainuojantis ne mažiau nei visa jos studentiška paskola. – Na ką gi, teks ištverti, – linksmai tarė Julija, nusprendusi, kad nėra prasmės apsimetinėti. Kairysis Todo antakis šoktelėjo į viršų: – O kurgi mandagus pokalbis, kurio tikėjausi? Pavyzdžiui, apie orą arba apie eismo kamščius, sutrukdžiusius tau laiku atvykti? – Kodėl gi ne, jei tik tau patinka. Oras puikus, bet ir nėra ko stebėtis – juk čia pietų Kalifornija. Kamščių nebuvo. O kaip sekėsi tau? – Tu visai ne tokia, kokią įsivaizdavau, – šyptelėjo Todas. Ji tegalėjo tik spėti: – Ne tokia jauna, ne tokia grakšti ir visiškai netikusi? – Tu ir vėl nemandagi, – susiraukė pašnekovas. – Ir ko gi mama tave mokė? Julija susimąstė. – Išgerk ne daugiau kaip vieną taurę vyno, o savo telefono numerį duok tik įsitikinusi, kad gali juo pasitikėti, – pagalvojusi pasakė. Todas nusikvatojo. Vaikino juokas buvo skambus, gilus ir kerintis. Pamačiusi jo šypseną Julija atsipalaidavo, dingo apsimestinis jos stačiokiškumas, o pilve lengvai sukuteno. Įdomu. Gal duoti dar vieną šansą atsižadėtiems pasimatymams? – Geras patarimas. Atrodo, tavo mama jau pradeda man patikti. – Taip, ji nuostabi. Padavėjas atnešė valgiaraštį ir paklausė, kokių gėrimų jie pageidautų. Todas užsisakė aštuoniolikos metų išlaikymo škotiško viskio, o Julija – degtinės su toniku. – Neklausai mamos? – paklausė Todas, kai padavėjas nuėjo. – Buvo sunki diena. – Nuvargino gerbėjai? – Antrus metus dirbu tarptautinės teisės paslaugų įmonėje, – ignoravo klausimą Julija. – Teisininkė. Jau išlaikei egzaminus? – Žinoma. – Atrodai pasitikinti savimi, – nusišypsojo Todas. – Pasitikėjimas įgaunamas ne per vieną dieną. – Nejaugi? – Aštuoniolika valandų per dieną dirbau ir mokiausi – laiko nelikdavo niekam daugiau. – O kokioje srityje dirbi? Gini žmogaus teises? – Ne, mano specializacija – tarptautinė teisė. Sutarčių sudarymas ir ryšių palaikymas su Kinija. – Šit kaip. Dabar jau mane sudominai. Ką gi, Julijai visuomet patiko, kai jos reikiamai neįvertindavo, ypač vyrai. Ji prisimerkė, pakreipė galvą ir tarė: – Ši sritis man labai tiko, kadangi moku kinų kalbą. Julija stebėjo jo reakciją: vyrukas atrodė pritrenktas, bet greitai atsipeikėjo. – Oho! Įspūdinga. – Ačiū. Todas atidžiai nužvelgė merginą. – Manau, mums viską teks pradėti iš naujo. Julija nusijuokė. – Kodėl? Juk toks puikus vakarėlis. – Žinoma, kad puikus. Tau. Klausyk, mano teta panoro, kad susitikčiau su jos išrinkta mergina, užsakė restoraną, paskyrė laiką ir štai – aš čia. Tikėjausi visai… ko kito, tu – nuostabi staigmena. Julija vogčia nužvelgė Todo plačius pečius: jis tikriausiai sunkiai lieja prakaitą sporto salėje. O gal tai genai? Et, visai nesvarbu. – Ar visuomet darai tai, ką liepia teta Rūta? – Dažniausiai, – Todas gūžtelėjo pečiais. – Rūta man nėra tikra teta, bet ji labai gera ir aš ją myliu. Teta paprastai neįkyri su prašymais, ir kai jaučiu, kad galiu ją pamaloninti, taip ir padarau. Sutikau išpildyti ir šį jos norą. Nejaugi tai tiesa? O gal jis labai talentingas aktorius ir dabar apsimetinėja? Julija troško patikėti Todo nuoširdumu. – Aš taip pat maloniai nustebinta, – prisipažino Julija, nusprendusi kol kas juo tikėti. – Eidama čionai įsivaizdavau, kad pamatysiu poną Hauelį. – Tą iš Giligano salos? Ačiū! – O gal norėtum būti Giliganas [Nevykėlis jūreivis, komiško serialo herojus (vert.).]? – nusikvatojo Julija. – Ne, geriau Džeimsas Bondas. – Betgi tu ne anglas. – Na, akcentą dar galiu patobulinti. Julija palinko virš staliuko. – Sakyk, kodėl Džeimsas Bondas toks patrauklus? Ar dėl gražių moterų draugijos, ar kad turi puikių ginklų? – Manau, dėl abiejų priežasčių. – Atsakei sąžiningai. – Nustebai? – Nieko keista, Džeimsai-Todai. Aš pasiruošusi pasitaisyti, bet kol kas apie tave žinau tik tiek, kad rengiesi kaip komersantas ir dievini savo tetą Rūtą. Na, dar prie pavardės turi skaičių, bet į tai, manau, neverta kreipti dėmesio. – Tau nepatinka skaičius? – Visai nieko. Tik registruodamasis interneto puslapiuose tu privalai įrašyti didelį riebų trejetą šalia pavardės. O man pasisekė, nes aš galiu prašokti tą eilutę. – Trejetas ne toks jau ir riebus – tokio pat dydžio, kaip ir kiti skaičiai. Jis gal ir norėtų būti didesnis, bet neišsipildę norai yra mūsų gyvenimo realybė, tad jam nori nenori teks su tuo susitaikyti. Nuostabu. Šis vyras tiesiog žavingas, – nušvitusi pagalvojo Julija. Padavėjas atnešė gėrimus. Kai jis nuėjo, Todas pakėlė savo stiklą. – Už netikėtą pažintį! Už malonumą praleisti vakarą su protinga, linksma ir gražia moterimi! Dabar tai jau tikrai vaidina. Bet nesvarbu, Julijai buvo taip gera, kad ji nusprendė nekreipti į tai dėmesio. – Dėkoju, – mergina ketino sudaužti taurėmis, tačiau nepataikė ir pirštais netyčia perbraukė Todui per ranką. Šis nereikšmingas prisilietimas buvo labai trumpas, bet Julija spėjo pajusti keistą šilumą. Jos sesuo Vilou būtų pasakiusi, kad tai pats dangus siunčia ženklą ir jo reikia klausyti, o Marina paklaustų, ar Todas ir yra tas vienintelis. – Na, o ką veiki tu? Koks tavo darbas? – suskubo paklausti. Todas pastatė stiklą. – Lėktuvu danguje rašau skelbimus. Žinai, tokias nepakenčiamas žinutes, kurias žmonės nori vienas kitam užrašyti debesyse. Pavyzdžiui, Barnis myli Ketę, arba: Džonai, nepamiršk nupirkti pieno. Julija gurkštelėjo degtinės su toniku ir ramiai laukė tęsinio. Todas atsiduso. – Na, gerai. Esu gana rizikingo verslo dalininkas. Mes įlendame į nedideles įmones, jas finansuojame, prižiūrime ir konsultuojame, o kai jos tampa didelėmis kompanijomis, parduodame ir gauname nepadoriai didelius pinigus. Tai šlykštu ir man turėtų būti gėda. – O aš maniau, kad esi paskirtas valdyti šeimos finansus, – nusijuokė Julija. – Šiam reikalui nusamdyta profesionalų komanda. Aš mieliau kombinuoju, nei dalinu. – Kietaširdis, – paerzino Julija. – Būnu ir toks. Gana dažnai. Žmonės neįvertina manęs, ir vis dėl to skaičiaus prie pavardės. Jie mano, kad esu niekam tikęs, tačiau žiauriai klysta. Julija net neabejojo. Hm… Linksmas, stiprus ir patrauklus. Ypač šią akimirką, kai taip įdėmiai į ją pasižiūrėjo. Mergina jautė, kad visas Todo dėmesys skirtas vien tik jai, o tai jaudino ir truputį baugino. – Negalima ant jų pykti, žmonės nieko nesupranta. Juk jie nepakankamai vertina ir tave, – nusprendė Todas. – Kodėl taip manai? – Nes ką tik pats taip padariau. Pamaniau, kad moteris teisininkė tinka tik žmogaus teisėms ginti. – Visi vyrai tokie, – tarė Julija. – Galvojate, kad mes mieliau renkamės emocijas, o ne verslą. – Ar jų abejonės tavo gabumais jau tapo kasdienybe? – Todas greičiau patvirtino, nei paklausė. – Taip, bet aš nesuku sau galvos. Man tai netgi naudinga. Karjera man labai svarbu, noriu pasiekti jos aukštumas. Pirmus metus tenka juodai arti, bet mane jau spėjo pervesti į aukštesnes pareigas, tad turiu puikią galimybę atskleisti savo gabumus. Pasinaudosiu nepasitikėjimo manimi privalumais ir… pirmyn! – Esi nuožmi? – pasitikslino Todas. – Su panašiu dabar flirtuoju. Keista, kad nepritraukėme vienas kito anksčiau. Jų žvilgsniai susitiko. Visą vakarą Julija linksminosi mėgaudamasi gėrimais ir draugija, bet staiga pajuto keistą įtampą. Nugara žemyn nubėgo šiurpuliukai. Ji tikėjosi praleisti vakarą su pamaiva milijonieriumi, o šis – su besmegene menkysta. Keista, bet neištvėrusi nė dvejų metų mergina panaikino nuosprendį pasimatymams. Todas – puikus akstinas padaryti išimtį. Jam tai jau tikrai surastų laisvo laiko perkrautame savo darbo grafike. Julija stebėjosi, kad šis apsukrus, ciniškas vyrukas toks dėmesingas savo tetai. Mergina tirpo nuo aiškiai matomo susižavėjimo, spindinčio tamsių vaikino akių gelmėje. O dar ta šypsena!.. Pirmą kartą per tiek metų Julija pajuto šilumos bangą tarp šlaunų. Gerai, kad ši jos kūno dalis vis dar gyva. – Papasakok apie savo gyvenimo moteris, – tyliai paprašė. Todas gurkšnojo viskį, tad iš netikėtumo užsikosėjo. – Nepagalvojau pasiimti nuotraukų. – Nebūtina. Visai pakaks trumpo apibūdinimo. Šį kartą pasitenkinsiu anketiniais duomenimis. – Iš kur toks kilniaširdiškumas?! – nusišaipė Todas, statydamas ant stalo stiklinę su viskiu. – Gerai, pradėsiu nuo dvynių… Julija sukrizeno. – Manęs taip lengvai neišgąsdinsi. – O gaila… Ką gi, šiuo metu neturiu jokios moters, – nenoriai tarė. – Pernai ištvėriau skausmingą išsiskyrimą su mergina. Vedęs nebuvau, buvusios draugės nepersekioja. Neįdomu. Geriau papasakok apie save. – Studijuodama turėjau draugą. Bet tai jau praeitis. – O kur dingo tas kvailys? Julija neišmanė pasimatymų pokalbio vingrybių, tad paskubėjo išsisukti nuo nemalonios temos. Nematė jokios prasmės prisiminti seniai pamirštą, liūdną savo gyvenimo klaidą. – Mes netikome vienas kitam. Tuo metu priėjo padavėjas. – Ką malonėsite užsisakyti? – Atleiskite, mes dar nespėjome išsirinkti, – sukruto Todas ir šelmiškai nusišypsojęs mirktelėjo Julijai. – Bet žadame pasitaisyti. Ateikite po minutėlės. Nuėjus padavėjui Julija tarė: – Kam vargti su tuo valgiaraščiu? Juk žinau, kad valgysi pusžalį kepsnį su salotomis. Salotų gal ir nemėgsti, bet privalai jas valgyti vien tam, kad žmonės nepagalvotų, jog tavo prastas skonis. Todas kilstelėjo kairįjį antakį. – O tu, žinoma, norėtum kepsnio, bet paprastai per pasimatymus merginos badauja, todėl užsisakysi žuvies, į kurią negali net pažiūrėti, – jis pakėlė savo stiklą. – Na gerai, atsiimu savo žodžius. Tu mėgsti žuvį tešloje, gerai apkeptą ir su alaus padažu. Garnyras – didelė krūva keptų bulvyčių. – Dievinu tunus, – maivydamasi tarė Julija. – Konservų neaptarinėsime. Mergina nusikvatojo. – Na gerai, tu laimėjai. Užsakyk man kepsnį, ir aš jį netgi suvalgysiu, jei tik niekam neprasitarsi. – Tebūnie taip. O aš paragausiu bjauriųjų salotų, – jis palinko ir įsisiurbė akimis į Juliją. – Tikėjausi nuobodaus vakaro. – Ir aš. Maniau, intelekto ir moralės atžvilgiu gerokai tave pranoksiu. – Dėl moralės buvai teisi, – išsišiepė Todas. – Aišku, tu nepripažinsi, kad aš sumanesnė? – Esu gana protingas vyrukas. Julija pasimuistė kėdėje – jai darėsi karšta. Mergina siekė taurės, bet tuo metu Todas sugriebė jos ranką ir savo stipriais, šiltais pirštais pradėjo glostyti. Lengvas drebulys pakilo ranka į viršų, po to pabiro po visą Julijos kūną. Nustebusi pasijuto silpna ir suglebusi – neįprastas jausmų derinys užsibrėžto tikslo siekiančiai ir puikiai žinančiai savo vertę moteriai. – Truputį nukrypsiu nuo temos. Noriu kai ką sužinoti apie tetą Rūtą, – tarė Todas, nykščiu švelniai sukdamas ratą Julijos delne. – Klausk. – Ar ji tavo senelė? – Tai tik kalbos, – mergina stengėsi susikaupti, bet nesisekė. Jautė visu kūnu nuvilnijusią geismo bangą. Štai tau ir atsiskyrėliško gyvenimo pasekmė. Todas čia niekuo dėtas, – pamąstė Julija, tačiau pati savimi nepatikėjo. – Man ji yra antros eilės teta, o tau – senelė, tai reiškia, kad mudu… Ach, štai kas! Dabar ji suprato draugužio nerimo priežastį. – Ne, mes ne giminės. Rūta – tavo mirusio dėdės antroji žmona, o vaikų jie neturėjo. Senelė viską mums papasakojo. Nejaugi nežinojai? – Ne, – Todas paleido Julijos ranką ir išsitiesė. – Dabar žinai. Kad tik nepamirščiau padėkoti senelei už vakarą, – mintyse nusišypsojo Julija. – Žinau, – vaikinas atsistojo ir ištiesė jai ranką. – Ką darai? – nesusigaudė Julija. – Gal malonėsite su manimi pašokti? Pašokti? Ar ji gerai nugirdo? Nebuvo šokiuose nuo mokyklos laikų, o ir tuomet šioje meno srityje nesublizgėjo talentu. – Čia nėra šokių aikštelės, – Julija stipriai įsitvėrė kėdės. – Aišku, kad yra. Dabar, kai žinau, kad mes ne pusbroliai, būtinai pašoksime. Julijos viduje virė kova tarp baimės apsikvailinti ir troškimo visu kūnu priglusti prie šio vyro. Mergina tik dabar išgirdo muziką, kuri ramiai ir tyliai plaukiojo po salę. Maloni melodija taip ir traukė judėti kartu su garsais, bet dar labiau ją traukė priešais stovintis jaunuolis. – Nejaugi man teks maldauti? – švelniai paklausė Todas. – O tu maldautum? Jis šyptelėjo. – Galbūt. Julija pakilo ir padavė vaikinui ranką. Jie patraukė į salės gilumą, kur ant mažytės scenos trio grojo bliuzą, o šalia lingavo kelios susiglaudusios porelės. Mergina vis dar nejaukiai trypčiojo, bet Todas staigiai truktelėjo ją prie savęs ir apkabino per liemenį. Atsargiai, tik pirštų galiukais, Julija palietė galingą šokių partnerio petį. Jis kietas kaip akmuo – vieni raumenys, – pagalvojo šlaunimis palietusi vaikino kojas. Todas nebuvo prigludęs taip, kad krūtine liestųsi prie jos, bet Juliją pakirto laukinis, beveik nevaldomas troškimas pajusti jį visą. Darausi panaši į katę… Per ilgai gyvenau be vyro, – nusprendė ji. Galėjo ir anksčiau tai suprasti – būtų išvengusi nepatogumų. – Tu nuostabiai kvepi, – sušnibždėjo Todas. – Kalti kopijavimo aparato milteliai, – paaiškino jam į ausį Julija. – Šiandieną jie pasibaigė, turėjau pakeisti kasetę. Tau tikrai patinka? – Net komplimento negaliu tau pasakyti, – suvaitojo Todas. – Gerai jau, gerai. Dėkoju. – Dabar kur kas geriau, – jis nusišypsojo. – O su tavimi nelengva. – Va čia tai komplimentas! – Patinka būti kieta? – Kartais. O tau? – Kartais, – pamėgdžiojo ją Todas, perkeldamas ranką nuo Julijos liemens ant nugaros. – Tu juk nemėgsti žmonių, iš anksto susidariusių klaidingą nuomonę apie tave, – nenuleisdama nuo jo akių tarė mergina. – Esi viena iš jų. – Tu taip pat. Mes vienodi. – Ne taip pasakei, Julija. Esame gimę vienas kitam. Todas pasilenkė ir lūpomis lengvai palietė merginos lūpas. Bučinys buvo netikėtas, bet koks saldus! Julijos pilve kažkas apsivertė, krūtyse ji pajuto dilgsėjimą. Todas ramiai šoko toliau ir net nebandė bučinio pakartoti. Jis tikriausiai nenori viešoje vietoje padaryti man gėdos. Turėčiau būti dėkinga. Aišku, būsiu… kada nors. Todas staiga nustojo šokti, atsikrenkštė ir tarė: – Mums reikia grįžti prie staliuko ir užsisakyti vakarienę. Turėtume būti rimtesni. Julija nenoromis atšlijo. O kas būtų, jeigu jie pamirštų maistą ir visą vakarą šoktų, bučiuotųsi ir glaustų vienas kitą? Ji susivaldė ir nutylėjo – nujautė Todo reakciją. Per daug noriu, ir per greitai, – šmėstelėjo mintis. Geriau jau pirmas po tiek metų pasimatymas būna santūresnis. Bet šis vyras traukė ją kaip magnetas. Eidamas prie staliuko vaikinas nepaleido jos rankos. – Tu dar man nepapasakojai, kodėl čia atėjai, – susidomėjo Todas, kai jie susėdo. – Mane atsiuntė teta Rūta, o tu?.. Ką? Jis nežino? Še tau kad nori! Turėtų būti labai linksma. – Mano mama jau seniai nebendrauja su senele. Jos tapo svetimos viena kitai. Rūta prieš keletą mėnesių netikėtai sugrįžo į mūsų gyvenimą. Aš ir mano seserys jos nepažinojome, nes mama niekada nepasakojo apie praeitį. Praėjusią savaitę per vakarienę senelė užsiminė apie gražuolį sūnėną ir panoro, kad viena iš mūsų susitiktų su juo. – Darosi įdomu. – Ne tas žodis. Ji mums pasiūlė… Et, nesvarbu. – Na, na. Tęsk. – Tu įsižeisi. – Kaip nors ištversiu, – paerzino Todas. – Ir ką gi ji jums pasiūlė? – Pinigų. Todas įsistebeilijo į ją. – Rūta tau moka už pasimatymą su manimi? – Oi, ne, pasimatymas nemokamas. Bet jeigu už tavęs ištekėčiau, ji man paklotų milijoną. Beje, kiekvienai iš mūsų – taip pat ir mamai. Šaunu, ar ne? Todo smakre sutrūkčiojo raumenukas, bet jis susitvardė. Julija galėjo tik įsivaizduoti, apie ką galvoja priešais ją sėdintis vyras. – Mes apstulbome. Manėme, esi tikras asilas, kad norėdama tave apvesdinti senelė pasirengusi išmesti tokią krūvą pinigų. – Asilas? Aš? – Žinoma. Julija tikrai smaginosi – ji patenkinta stebėjo vaikino veidą. – Galų gale mes nusprendėme, kad viena iš mūsų turi nueiti į pasimatymą ir išsiaiškinti, kas gi tau yra, – tęsė savo pasakojimą Julija. – Metėme burtus. Todas net nusipurtė. – Burtus… – jis kostelėjo. – Taigi tu laimėjai. Julija nusišypsojo ir prisimerkė. – O ne, Todai. Aš pralaimėjau. 2 Priėjo padavėjas ir jaunuoliai užsisakė vakarienę. Todas nenuleido nuo Julijos akių. – Tu pralaimėjai, – vargais negalais išstūmė jis, – beviltiškai prakišai. – Aha, – linksmai sučiauškėjo Julija. – Juk žinai, kaip būna. Pralaimėjusysis yra priverstas įvykdyti kokią nors beprotišką užduotį. Man kliuvo pasimatymas. Žiauru. – Pralaimėjai… Atrodė, Todas nesuvokia, kaip gali moteris nenualpti iš laimės sužinojusi, kad eis su juo pavakarieniauti. Ach, tie pasipūtę patinai… – Jei tau nuo to bus geriau, pasakysiu – šis pralaimėjimas man visai patinka, – užjaučiančiu balseliu pragydo Julija ir siurbtelėjo iš taurės. – Koks jaudinantis prisipažinimas! – Tavim dėta taip nesielvartaučiau. Pabandyk į visa tai pažvelgti mūsų akimis: mylima teta, pažinojusi tave visą gyvenimą, moka pinigus moteriai, kad tik ši sutiktų už tavęs ištekėti. Manėme, kad mažų mažiausiai esi kuprotas, be to, sergi kokia nežinoma liga, nusėjusia tave gumbais ir išsukiojusia sąnarius. Tikras drambliažmogis. Todas vos neužspringo gėrimu. – Dramblia… kas? – Nusiramink, mes juk tik svarstėme. Kaip matai, aš išdrįsau ateiti. – Puiku, ji prakišo… Manęs geraširdiškai pasigailėta… – pritrenktas Todas kalbėjosi pats su savimi. – Negaliu patikėti, kad Rūta tau pasiūlė milijoną dolerių, – vėl prisiminė vargšelis sūnėnas. Julijai tai irgi pasirodė keista. Bet… Ech, juk visi turime bent po vieną ekscentrišką giminaitį. – Už pasimatymą nesiūlė. Prisimeni? Jį gali imti nemokamai. Gerai, sugalvojau tau išeitį – paprasčiausiai imk ir nesipiršk man. Todas šyptelėjo. – Lengva tau kalbėti, o man ką siūlai? Vienam valgyti desertą? Juokdamasi Julija staiga suprato, kaip anksčiau klydo dėl šio vakaro. Buvo įsitikinusi, kad bet kuris, nešiojantis prie pavardės skaičių, turėtų būti mažų mažiausiai kuoktelėjęs. Tik ne Todas. Šiam žmogui ji pajuto silpnybę. – Už pastangas turėtum pareikalauti bent mažos dalies žadėtojo kyšio, – ryžtingai nusprendė Todas. – Tarkime, kokių penkiasdešimt tūkstančių. Ką ten, mažiausiai – penkiasdešimt penkių. – Ech, kvailė – nepagalvojau! Ką gi, teks paprašyti iš senelės čekio. Vaikinas staiga surimtėjo ir įdėmiai pažvelgė į Juliją. – Tu net nežinai, koks aš laimingas, kad pralaimėjai. – Malonu girdėti. Nėra čia nieko nuostabaus – mano sesutės puikiai žino, kaip man sekasi traukti burtus. Jos net neabejojo, kad į susitikimą važiuosiu aš, – nerūpestingai mostelėjo ranka mergina. – Koks įdomus būdas žaisti su savo likimu, – tarė Todas. Julija nustebusi pakėlė antakius. – Likimu? Nejaugi galvoji, kad tu – mano likimas? Mergina tikėjosi, kad vyrukas pasijus nepatogiai, bet jis tik gūžtelėjo pečiais. – Kas galėjo pagalvoti, kad bus taip nuostabu? Manau, mudviejų pažintis – likimo dovana. – Maldauju, nebekalbėkime apie likimus, dangaus dovanas ir panašias nesąmones. Mano sesuo Vilou nenutildama šneka apie lemtį, nuo kurios neišsisuksime. Aišku, aš myliu tą pleputę ir nė nemirktelėjusi paaukočiau už ją gyvybę, bet kartais norisi imti ją ir pasmaugti. Matytum, ką ji valgo… daigintus kviečius, tofu [Į varškės sūrį panašus maisto produktas, pagamintas iš rūgusio sojų pupelių pieno (vert.).], geria kažkokius gličius gėrimus, – Julija net nusipurtė. – Vegetarė? – užjaučiamai palingavo galvą Todas. – Taigi. Nepatikėsi, bet į vegetariškų patiekalų sąrašą ji taip pat įtraukė ir mėsainius bei dešrainius. – Gudruolė, – nusišypsojo vaikinas. – Vilou – nuostabi. Taip pat ir Marina. Ji – mūsų šeimos pagrandukas. Tik pagalvok, juk tu galėjai susitikti su bet kuria iš jų. – Man labiausiai patinka ta, kurią turiu dabar. – Nemanau, kad ją turi. O galėtų, jeigu tik panorėtų, – ilgesingai užsisvajojo Julija prisiminusi, kaip jautėsi Todo glėbyje. – Duok man truputį laiko. Važiuodama namo Julija gal jau šimtąjį kartą žvilgtelėjo į automobilio veidrodėlį. Vakarienė buvo pasakiška, nors ji ir neprisiminė, ką valgė. Matyt, taip pat ką nors nepaprasta. Galvoje sukosi pokalbio nuotrupos: mieli pasierzinimai, juokas, jaudinantis ryšys. Mergina nustebo, kad Todas sugebėjo taip stipriai ją paveikti. Dar neseniai norėjo apsisukti ir lėkti kuo toliau nuo restorano, o dabar… O, kad ji galėtų sustabdyti laiką! Todas buvo nuostabus: linksmas, sumanus, be to, suprato Julijos pokštus, ko negalėjai pasakyti apie kitus jos liaupsintojus. Ir iš kur ta keista trauka? Tikriausiai įmanoma ištirpti vien nuo šių įdėmių akių žvilgsnio. Visa tai gražu. Bet ar pasiruošusi ji eiti tolyn – ten, kur akivaizdžiai veda šio vakaro įvykiai? Vaikinas pasišovė palydėti Juliją namo – norėjo įsitikinti, kad niekas jos nenuskriaus. Julija suprato, kad taip jis bando užmaskuoti tikrąjį troškimą. Tik pagalvokit – nuogas Todas jos lovoje! Kaip ji to norėtų! Pašėlusiai, beviltiškai, beprotiškai… Tik kur dingo jos šaltas protas ir sveika nuovoka? Išsiskyrusi su Garetu neturėjo nė vieno vyro. Nesvarbu, Julija dabar negalvos apie tą šlykštų melagį. Blogai, kad buvo primiršusi šio žaidimo taisykles – nebemokėjo vilioti, gundyti ir koketuoti. Aišku, vakaras buvo šaunus, bet tai dar nereiškia, kad pasikvietusi Todą ji gali švęsti pergalę. Sustojusi prie namų Julija vis dar nebuvo apsisprendusi, kaip elgsis. Įvažiavusi į garažą išlipo iš automobilio. Naktis buvo rami ir šilta – net ir rudenį Los Andžele malonus oras. Visame kūne mergina jautė virpčiojančių nervų šokį. Kiekviena ląstelė – nuo plaukų šaknų iki kojų pirštų galiukų – maldaute maldavo priimti būsimą šio viliojančio vyro pasiūlymą. Julijos oda pašiurpo laukdama taip trokštamo prisilietimo, o slapčiausios kūno vietelės šaukte šaukėsi glamonių. Tačiau protas dar bandė įspėti apie galimą pavojų: žinoma, Todas – žavingas, bet Julija beveik nieko apie jį nežino. Be to, vulgaru mylėtis per pirmąjį pasimatymą! Pastatęs automobilį gatvėje Todas išlipo ir įdėmiai apsidairė. – Tavo namus aš įsivaizdavau naujus ir spindinčius, – nutęsė. Julijos kaimynystėje stūksojo daugybė senų, aptrupėjusių dvibučių namų. Merginai patiko aplink tvyranti atmosfera. Iš daugybės smulkmenų galėjai nuspėti, kad šioje vietoje apsigyvenę amatininkai. – Man čia patinka. Gyvenu arti darbo, be to, galiu mėgautis medžiais ir žolės lopinėliu. Todas nusišypsojo ir nykščiu švelniai perbraukė Julijai per skruostą. – Visa laimė, kad nevažiavome pas mane. – Spėju, kad tavo namai – vien stiklas ir plienas. – Beveik atspėjai. Be to, jie gerokai toliau. Neiškentęs vaikinas pasilenkė ir pabučiavo Juliją. Bučinys buvo valdingas, tačiau šiltas ir švelnus. Todo lūpos judėjo labai lėtai, atrodė, kad jam priklauso visas pasaulio laikas. Merginai patiko, kad šios stiprios, apglėbusios ją per liemenį rankos nesistengia ieškoti nieko daugiau. Julija žengtelėjo arčiau, norėdama pasiekti vaikino pečius. Kaip gerai, kad jos rankinė su ilgu dirželiu! Būtų keblu ją laikyti ir kartu liesti Todą. Mergina džiaugėsi galėdama glostyti jo stiprias rankas ir galingą nugarą. Net ir pro puikiai gulinčios eilutės audinį užčiuopė tvirtą, stamantrų kūną. Visa savo esybe gerdama jo šilumą pasistiebė, kad dar stipriau priglustų prie Todo lūpų – ne, ji dar nepasisotino, jai norisi daugiau. Pačiose jautriausiose kūno vietose Julija pajuto kutenimą, krūtys sustandėjo, kojos drebėjo ir linko per kelius, krūtinė kilojosi – jai trūko oro. Todo lūpos perbėgo merginos skruostu žemyn ir pasiekė kaklą. Julijos oda degė nuo trumpų, lengvučių bučinukų, ištroškusios jo lūpos pasimėgaudamos apžiojo ir švelniai krimstelėjo ausies lezgelį. Julija net krūptelėjo nuo užplūdusio geismo, o Todas, vis stipriau ją glausdamas, liežuvio galiuku pakuteno peties duobutę. Nebeįstengdama valdytis Julija aiktelėjo, oda pašiurpo, o visą kūną perliejo malonaus karščio banga. Ne, ji daugiau neištvers nė sekundės – jai reikia tikro, gilaus, aistringo bučinio. Laimei, Todas puikiai skaitė mintis – jis vėl įsisiurbė Julijai į lūpas, kurios prasivėrė, godžiai gaudydamos vidun panirusį liežuvį. Mergina mėgavosi vis labiau juos abu užvaldančia aistra. Nesiliaudamas bučiuoti Todas suėmė Juliją už klubų ir prispaudė prie savęs. Mergina nesipriešindama išsirietė, jai pakirto kojas, kai sustandėjusios, dilgsinčios krūtys įsirėmė į kietą kaip akmuo Todo krūtinę. Kokia svaiginančiai maloni kankynė! Mintyse lėkė vaizdai: štai jie nuogi aistringai glamonėja vienas kitą ir pagaliau Todas ją paima. Julija pamanė, kad tuoj mirs neištvėrusi pašėlusio geismo. Vienintelė dar išlikusi sveiko proto kruopelytė pabandė kovoti su kūną užvaldžiusia aistra vos pažįstamam žmogui, bet jos pastangos pasirodė juokingos, panašios į šunyčio norą įkąsti drambliui. Šiaip ne taip Todas atšlijo ir suėmė delnais jai už skruostų. Degančios akys glamonėjo jos bruožus. Vaikinas sušnibždėjo: – Dabar turėčiau atsisveikinti. To reikalauja mandagumas. Be to, esu gerai išauklėtas vyrukas. – Mandagumas – svarbiau už viską, – stebėdamasi, kad dar įstengia kalbėti, sumurmėjo Julija – vis dar buvo pašiurpusi nuo jaudulio. – Tu visiškai teisi, – Todas įkvėpė, – bet yra ir kita išeitis. – Spjausi į geras manieras? Todas nusišypsojo ir pakštelėjo ją į lūpų kamputį. – Aš geidžiu tavęs, Julija. Galėčiau išvardinti begalę priežasčių, kodėl šis sumanymas netikęs, bet aš noriu tavęs. Beprotiškai. Dar nė vieno vyro nėra pavykę išvesti iš proto, – pagalvojo Julija, jausdama tarp šlaunų pasklidusią šilumą. – Puikiai išauklėtas, sąmojingas pašnekovas… Kas galėtų atsispirti? – svarstydama nutęsė Julija. – Ne aš. – Eime, – ieškodama rankinuke raktų mergina patraukė prie durų. Bandė susitvardyti, bet veltui – pašėlusiai plakanti širdis ragino skubėti. Įėjusi į vidų raktus ir rankinę Julija numetė ant stalelio prie durų. Todas išsinėrė iš švarko – Julija pagalvojo, kad vaikinas paklojo už jį šūsnį šlamančiųjų – ir paliko jį gulėti ant grindų. Nebesistengdamas valdytis jis stvėrė ją į glėbį ir ėmė bučiuoti taip karštai, kad Julija nutirpo. Beliko tik spėlioti, kas jos laukia vėliau. Ji pasidavė – glostė Todo krūtinę, užčiuopdama glotnų kaklaraiščio šilką bei plonus medvilninius marškinius. Vaikino ranka nuslydo Julijos nugara žemyn ir suspaudė sėdmenis, kita ranka apglėbė pulsuojančią krūtį. Net per suknelės audeklą ir liemenėlę Julija jautė stiprius, tyrinėjančius, erzinančius ir glamonėjančius vyro pirštus. Susiradę styrantį, kietą spenelį jie trumpam stabtelėjo, po to pradėjo braukyti aukštyn žemyn. Merginą užval dė laukinis noras nusiplėšti visus drabužius, kad Todas galėtų liesti jos nuogą kūną. Todas trumpam atsitraukė, tuo tarpu Julija kažkaip stebuklingai sugebėjo atlaisvinti jo kaklaraištį ir pradėjo segioti marškinių sagutes. Todas skubomis grabinėjo merginos nugarą, stengdamasis surasti užtrauktuką. Nejučiom jie atsidūrė prieškambaryje. Kambaryje Julija buvo palikusi šviesą, bet čia buvo tamsu. Šiltomis lūpomis Todas godžiai ragavo merginos kaklą, priversdamas ją vaitoti. Julijos kūnu bangomis perbėgo virpuliai ir ją pasiglemžė visa apimantis geismas. Nekantrios lūpos jau pasiekė suknelės iškirptę ir nudžiugusios paniro į griovelį tarp krūtų. Todo rankos apgraibomis įjungė šviesą prieškambaryje ir pagaliau praskyrė užtrauktuką. Šviesa įsiplieskė tuo metu, kai Julijos suknelė iš lėto slydo ant grindų. Todas pervėrė merginą tamsiomis, degančiomis akimis ir apgaubė delnais jos krūtis. – Tu pasakiškai graži, – prikimęs iš susijaudinimo sumurmėjo vaikinas, – karšta ir aistringa. Be to, tavo kopijavimo aparato miltelių kvapas tiesiog nuostabus. Julija nusijuokė ir iš karto sudejavo, nes Todas palietė krūtų spenelius. Jos raumenys įsitempė, jautriausia meilės vietelė išbrinko ir sudrėko, laukdama savo eilės. Glamonėdamas Julijos krūtis vaikinas vėl pradėjo ją bučiuoti. Mergina godžiai apžiojo jo liežuvį ir švelniai čiulptelėjo. Todas sudrebėjo. Staiga to tapo per mažai. Julija troško daug daugiau – turėti jį visą. Beprotiškai norėjo, kad Todas ją užpildytų, geidė susilieti su šiuo puikiu kūnu ir atsiduoti nevaldomam malonumui – sąmonės likučius nusinešančiam orgazmui. – Drabužiai, – paskubom šnibžtelėjo Julija, – ant tavęs per daug drabužių. Kol Todas nusimetė marškinius, Julija perlipo per suknelę ir patraukė į mažytį miegamąjį. Sklindančios iš prieškambario šviesos turėtų pakakti. Atsisukusi ji išvydo sustingusį, į ją įsmeigusį žvilgsnį Todą. – Kas nutiko? Jis tyliai nusikeikė. – Nori mane pribaigti? Julija, tu esi vaikščiojanti ir kvėpuojanti svajonė. Ar tavo bendradarbiai bent numano, ką vilki po savo griežtais dalykiniais kostiumėliais? Ji žvilgtelėjo į savo nėriniuotus rausvus apatinius. Julija juos nustvėrė išpardavimo metu ir nematė juose nieko ypatinga. Ach, tie vyrai! Juos taip lengva papirkti! – Tikiuosi, jie apie tai negalvoja – sumurmėjo ji nuspirdama batelius. – Būtų bjauru, jei vyrai atvirai spėliotų, kas slepiasi po mano viršutiniais drabužiais. Pagarbaus susižavėjimo kupinos Todo akys ją padrąsino. Ji pasijuto labai graži ir žaisminga. Vieną rožinę petnešėlę nusmaukusi žemyn Julija įžūliai pasiteiravo: – Pamaniau, gal norėtum kur nors pradanginti šį daikčiuką? Todas jau buvo be batų ir griebėsi kelnių, kurios, jam išgirdus šiuos žodžius, aiškiai išsipūtė po užtrauktuku. Pagaliau vaikinas liko su tamsiomis trumpikėmis, išryškinančiomis jo pulsuojantį vyriškumą. – Nepatikėsi, bet būčiau laimingas, jeigu jis išnyktų, – nurijo seiles Todas. Nekreipdamas dėmesio į kulkšnis apsivijusias kelnes jis sekė lėtus, gundančius Julijos rankų judesius. Liemenėlė pagaliau nuskriejo link spintelės. Mergina smalsiai stebėjo Todo veido išraišką: aistringame žvilgsnyje spindinti nuostaba, o geismas gniaužė kvapą. Julija ir anksčiau turėjo vyrų, kurie neabejotinai jos geidė, bet šis vyriškis ryte rijo ją akimis, lyg ji būtų paskutinis maistas išbadėjusiam. Šis dievinantis žvilgsnis įkvėpė merginą pasijusti egzotiška ir ypatinga, labiau už viską trokštančia išpildyti visus jo norus. Todas metėsi prie jos bet susipainiojęs kelnėse vos neparvirto. – Aš visiškai ramus, – sumurmėjo jis, pagaliau atsikratęs kelnių ir mesdamas šalin kojines. Juliją pralinksmino mintis, kad vis dėlto Todas nėra visiškai tobulas. Dabar jis atrodė daug pasiekiamesnis. Vaikinas vėl prisitraukė ją prie savęs ir su pasigėrėjimu pradėjo glamonėti. Atrodė, kad šios stiprios, švelnios rankos buvo visur – glostė Julijos plaštakas, pilvą, šonus, kol nestabtelėjo ant nuogų jos krūtų. Todas akimis ištyrė visus nuostabaus kūno linkius ir kauburėlius, paskui, stebėdamas merginos reakciją, pirštais vos vos palietė krūtų spenelius. Julija aiktelėjo ir išsirietė, lyg maldaudama, kad Todas pagaliau ją užpildytų. Ji dar bandė atlaikyti Todo žvilgsnį, bet greitai paskendo pašėlusio geismo verpetuose. Atrodė, kad krūtys malonumo saitais sujungtos su jautriausia vietele tarp kojų – menkiausias vaikino prisilietimas prie spenelių nusiųsdavo svaigų viesulą žemyn. – Todai, – išlemeno Julija vildamasi, kad jos balsas neskamba per daug beviltiškai. Vaikinas švelniai pastūmė ją link lovos ir Julija atsisėdo. Tuomet jis kilstelėjo merginą, apsuko ir… ji pasijuto sėdinti viršuje, šlaunimis apglėbusi Todo šonus. Jos griovelis ilsėjosi tiesiai ant kauburio glaudėse. Todas nusišypsojo. – Dabar tu esi kaip tik ten, kur norėjau, – sušnibždėjo, – mano galioje. – Kadangi jau esu viršuje, vadovausiu aš. – Lažinamės? Suėmęs rankomis Juliją už klubų vaikinas ją judino pirmyn atgal. Net per kelnaičių ir trumpikių audinius ji juto saldžią šilumą ir trintį. Sudejavusi Julija pasidavė kvaituliui, atėmusiam sveiko proto likučius. – O, taip, – išspaudė Todas ir suėmė merginos krūtis. Jai pasirodė, kad pasiekė malonumo viršūnę ir jau tuoj tuoj išsilaisvins iš kūno. Ką aš darau? Ne taip greitai – dar nenoriu, kad tai baigtųsi. Sustok! – siuto Julija, bet nebegalėjo valdytis – judėjo vis greičiau ir greičiau. Netikėtai Todas krustelėjo ir parvertė merginą ant šono. Vienu staigiu, patyrusios rankos judesiu nusmaukė Julijos kelnaites, po to – savo glaudes. Merginai net nespėjus susigaudyti ji jau gulėjo ant nugaros, o Todas apžiojo jos kairiąją krūtį. Pasimėgaudamas jis čiulpė, laižė ir liežuviu erzino krūtų spenelius, o Julija suprato, kad tuoj išprotės. Todo ranka nuslydo merginai tarp kojų ir ėmė spaudyti jau visai prinokusį kauburėlį. Jam prireikė vos trijų sekundžių surasti patį svarbiausią, stebuklingą tašką. Todas suko pirštu aplink jį, tiksliais, ritmiškais judesiais vesdamas merginą į neišvengiamą ekstazę. Julija pasidavė kūno šėlsmui, įtampa buvo baisi – ji vos galėjo kvėpuoti, pirštais įsikibo į apklotą, kulnais įsispyrė į lovą. Todas apžiojo jos burną, ir kai jų liežuviai susilietė, Julija nuskriejo į prarają. Atrodė, kad šis kritimas tęsis amžinai. Banga po bangos per visą kūną vilnijo palaima ir Julija tenorėjo, kad tai niekada nesibaigtų. Pagaliau mergina vis dėlto atsipeikėjo, pajutusi į jos šlaunį įsirėmusį Todo vyriškumą. Pramerkusi akis pamatė virš jos palinkusį besišypsantį vaikino veidą. – Tu nuostabi, man buvo gera, – tarė jis. – Drįstu tikėtis, kad tau buvo daugiau nei gera. – Neapsakomai, – Julija nykščiu perbraukė apatinę Todo lūpą. – Na, o tu ar pasiruošęs skrydžiui? – Maniau, kad niekada nepaklausi. Jis švelniai praskyrė Julijos šlaunis ir įsiskverbė į ją. Mergina pasitikdama pakėlė klubus, bet Todas atsitraukė. Tuomet vėl paniro, o Julija mėgavosi vyriško kūno svoriu ir judesiu. Ir vėl prasidėjo! Julija susijaudino, jos raumenys įsitempė. Būsimo malonumo nuojauta kaitino kraują, jie sunkiai alsavo. Julija pajuto, kaip artėjant orgazmui suvirpėjo Todo rankos. Ji taip ilgai gyveno viena, kad buvo pamiršusi tą svaiginantį jausmą būti užpildytai vyro, trokštančio suteikti jai beribį pasitenkinimą. Todas palinko, įsisiurbė jai į lūpas, tada suvaitojo ir trumpam nuščiuvo, po to suglebo ir sudrebėjo. Kai jie nusiprausė ir nėrė į patalus, Julija padėjo galvą Todui ant peties, o koją užkėlė ant tvirtų šlaunų. Jis švelniai apkabino merginą. Tai viena iš tobuliausių būties akimirkų, – laiminga mąstė Julija. – Naktis, kurią su džiaugsmu prisiminsiu vėliau, nuobodžiausiomis savo gyvenimo valandomis. – Ačiū, – žaisdamas jos plaukų sruoga pratarė Todas. – Tai buvo taip… – Efektinga? – Norėjau pasakyti – nuostabu, bet tiks ir efektinga. Julija užsimerkė ir nusišypsojo. – Neturiu didelės patirties ir esu dėkinga už pamoką. – Tu? Nepatyrusi? Dirbai kaip tikra specialistė, suradai ir meistriškai įaudrinai visas mano jautriausias vieteles. Julija išsišiepė iki ausų. – Tikrai? Visai visas? – Na, gal kokią vieną ir praleidai. – Kitą kartą reikės geriau paieškoti. – Štai žodžiai, priverčiantys vyrą amžiams tapti moters meilės vergu. Gal galėčiau pasilikti? Trys paskutiniai žodeliai merginą sukrėtė. Nesvarbu, kad buvo ilgam pasitraukusi iš meilės žaidimų, bet pagrindines taisykles žinojo. Dauguma vaikinų po tokio netikėto pasimylėjimo čiupdavo savo drabužius ir… nerdavo pro duris! Julijos gyvenime to nėra buvę, bet ji turėjo draugių, atbėgdavusių paraudoti jai ant peties, ir to užteko, kad susipažintų su šiuo procesu. Todas nori likti čia? Su ja? Iki ryto? Pilve nutrūkęs mažytis laimės burbuliukas pakilo į viršų iki krūtinės, ten sprogo ir pasėjo dar tūkstantį smagiai kūną kutenančių purslų. – Šį vakarą dar ketinau kai ką nuveikti, – nusprendusi, kad abejingas tonas bus abiem į naudą, nerūpestingai tarstelėjo Julija. – Bet, manau, tai gali ir palaukti. – Puiku. Ar tu miegodama knarki? Mergina nusikvatojo. – Ne, o tu? – Paprastai miegu ramiai, – Todas pasisuko, kad ją pabučiuotų. – Bet nemanau, kad šiąnakt mums pavyks išsimiegoti. Apie antrą valandą nakties Todas pasirėmęs stebėjo mėnulio šviesos užlietą Julijos veidą, puikiai suprasdamas, kad iš pat pradžių nepataisomai sujaukė visus reikalus. Tokios įvykių eigos jis nebuvo numatęs, net nenutuokė, kad Julija gali jam patikti. Tiesiog pasišovė įkrėsti Julijai Nelson proto, kad jai praeitų noras tyčiotis iš nekaltų vyrukų. Patenkintas įsivaizdavo, kaip pažemins tuščią, nuobodžią, išsidažiusią bobą. Ką gi, ta boba pasirodė esanti nuostabiai graži, linksma ir protinga moteris. Jis jautėsi kaip paskutinis mulkis – viską sugadino ir nė nenumanė, kokiu būdu galėtų ištaisyti. Kaip paaiškinti merginai, kad jis – ne tas, kuo dedasi? Kaip prisipažinti, kad norėjo iš jos pasityčioti? 3 Pasirėmusi į bufetą Julija kiūtojo virtuvėje. Ji tikėjosi mažiausiai žemės drebėjimo, perkūno iš giedro dangaus ar bent jau Kalėdų Praeities vaiduoklio [Praeities vaiduoklis – pirmasis, pasirodęs Čarlzo Dikenso apysakos „Kalėdų giesmė" veikėjui Ebenyzeriui Skrudžui ir nuvedęs jį į praeitį, kad šis, sujaudintas prisiminimų, pakeistų savo gyvenimo būdą. Po jo pasirodė dar du vaiduokliai – Dabarties ir Ateities (vert.).]. Jos miegamajame yra vyriškis! Dabar, kai ji ruošiasi virti kavą, Todas ramiai sau miega jos lovoje. Iki šiol Julijos namuose vyrai buvo nepageidaujami. Po skyrybų su Garetu ji stengėsi išvengti vyriškosios giminės draugijos. Gavusi teisininkės diplomą išsinuomojo butuką, įrengė jį ir išpuošė mergaitiškais mažmožiais, o jos minkštą lovą galėjai pavadinti nekaltybės guoliu. Nekaltybė dingo be žinios, – siekdama kaušelio ir skardinės su kava nusišaipė Julija. Išraudęs veidas, vangūs judesiai ir keli sopantys raumenukai tai patvirtino. Ji pripylė vandens, įjungė kavos aparatą ir vėl susimąstė. Vėliau tikriausiai gailėsis – juk paprastai būna atsargi, protinga ir šaltakraujiška. Bet ne dabar. Šią akimirką mintyse karaliauja deginantys praėjusios nakties vaizdai. – Labas rytas. Staiga pažadinta iš svajonių Julija krūptelėjo ir atsisuko. Tarpduryje stovėjo Todas. Vaikinas buvo su kelnėmis ir atsagstytais marškiniais, neslepiančiais raumeningos krūtinės. Susitaršiusiais plaukais ir nesiskutęs jis atrodė pašėlusiai seksualus. Julija netikėtai susigėdo. – Labas, – sumurmėjo ji ir atsikrenkštė. – Tikriausiai užuodei verdančią kavą. – Lašelis tikrai būtų ne pro šalį. Tamsios akys tyrinėjo merginos veidą. Julija nevalingai pasitaisė plaukus, kad neatrodytų kaip varnų išpešiota baidyklė, nors prieš tai vonioje buvo nusipraususi, išsivaliusi dantis ir susišukavusi. Mergina negalėjo atspėti, kokios mintys sukasi Todo galvoje. Jam tikriausiai įprasta rytais prabusti svetimoje lovoje. Tiek to, šį kartą diriguoti orkestrui leis jam, nors paprastai vadovauja Julija – jos sesutės mielai tai patvirtintų. – Net nežinau, ką tau pasakyti, – truktelėjusi pečiais pratarė mergina. – Ne kasdien pabundu su nepažįstamuoju, todėl nebuvau pasiruošusi šiam rytui. Ko dabar norėtum? Dušo? Nešdintis kuo greičiau? Telefono numerio? Todas sukryžiavo rankas ant krūtinės ir atsirėmė į durų staktą. – Ką gi, kalbi be užuolankų. – Toks jau mano būdas. Nuo mažens rėžiu tai, ką galvoju, ir niekad nepateisinau melagių. Galų gale, yla visuomet išlenda iš maišo. – Šaunus požiūris. Ką numačiusi veikti šiandieną? – Aš? Ak, teisybė, taigi šiandien – šeštadienis! Turiu nulėkti į keletą vietų, be to, parsinešiau namo darbą, kurį reikia užbaigti. Vėliau su seserimis valgysiu priešpiečius. – Hm… Turininga dienelė. – Įprasta. O tu ką veiksi? – Susitiksiu su pusbroliu… bet vėliau, – Todas žvilgtelėjo į prieškambarį, po to atsisuko į merginą. – Eime į vonią? Gal gali paskolinti dantų šepetėlį? – Žinoma. Juk tai beprotybė, – praverdama spintelės dureles pamanė Julija. Turėjo tik vieną atsarginį dantų šepetuką, kuris, nelaimei, buvo skaisčiai rožinis ir be dėžutės. – Tik tokį, – sumurmėjo ji. – Puiku. O tavo skutimosi peiliukai tikriausiai papuošti gėlytėmis? – Ne, tik ryškiai raudoni. – Tu dar visai mergytė. – Gal jaustumeisi geriau, jeigu būčiau berniukas? – nusišaipė Julija. – Na jau ne, – nusipurtė vaikinas. – Nors… vis tiek būčiau turėjęs įdomų pašnekovą. Padavusi porą rankšluosčių Julija mostelėjo vonios link. – Štai čia. – Dėkoju. Sugrįžusi į virtuvę Julija skubiai čiupo puodelį su kava. Dabar jos vonioje viešpatauja nuogas, muiluotas, patrauklus vyras. Kaip keista! Ji turėtų… – Julija!.. Pastačiusi ant stalo puodelį mergina sugrįžo į prieškambarį. Vonios durys buvo praviros. – Kas nors negerai? – Galima ir taip pasakyti. Neryžtingai patrypčiojusi prie durų Julija jau buvo besižiojanti kažką sakyti, tačiau nespėjo. Pro duris išlindusi ranka stvėrė ją ir įsitraukė į vidų. Julija pasijuto Todo glėbyje. Jis buvo visiškai nuogas ir puolė godžiai bučiuoti Julijos lūpas, akis, skruostus. Jis vis dar manęs nori, – persmelkė laiminga mintis ir mergina atsidavė glamonėms. Kurį laiką pakaraliavęs burnoje Todo liežuvis švelniai nuslydo kaklu. – Tu vis dar su chalatu, – kvėptelėjo vaikinas į kaklo odą. – Taip, – Julijai trūko oro. – Jis visai ne vietoje. Tuoj sutvarkysim. Negaišdamas laiko Todas patraukė už dirželio ir nusviedė šalin nereikalingą drabužį. Po juo nieko nebuvo. Nekantrios rankos lyg magneto traukiamos prilipo prie krūtų. Kokia pavergianti aistra, – spėjo sugauti paskutinę blaivią mintį Julija. Geismas sudrumstė protą, ji sudrėko ir visu kūnu kvietė Todą į save. Todas palinkęs liežuviu erzino kietus, degančius spenelius, ji apkvaitusi glostė jo pečius, nugarą ir galiausiai veidu įsikniaubė jam į plaukus. Netikėtai Todas atsitiesė. – Ką gi, tau seniai laikas praustis, – suėmęs už pažastų kilstelėjo Juliją į vonią, įlipo paskui ir užtraukė užuolaidėlę. Atsukęs vandenį pakišo merginą po srove ir paėmė muilą. Putotomis rankomis pradėjo ją iš lėto prausti. Todo pirštai nardė po slidų kūną – glostė, minkė, erzino… Lėtai, labai lėtai vaikinas išmuilavo Julijos nugarą, užpakaliuką, kojas, tuomet nupylė vandeniu. Neleisdamas jai atsisukti Todas krūtine prigludo prie nugaros ir apkabinęs pradėjo masažuoti priekį: švelniai išmuilavo kaklą, kiek ilgiau užtruko kruopščiai trindamas krūtis. Slidūs pirštai, kliudantys kietus, jautrius spenelius ir bėgantis karštas vanduo varė Juliją iš proto. Pajutusi, kad tuoj neteks sąmonės, mergina sugriebė Todo rankas, prispaudė prie savęs ir atlošė galvą. – Dar ne viskas, – karštas šnibždesys nutvilkė ausį. – Laikykis. Todas žengtelėjo žingsnį atgal ir ją apsuko. Tada švelniai pabučiavo į lūpas ir parklupęs apžiojo pilvo duobutę. Julijos raumenys įsitempė laukdami glamonių. Per galvą žemyn tekėjo vanduo. Užkėlęs merginos koją ant vonios krašto Todas liežuviu įslydo į pulsuojantį griovelį. Julija nesivaldydama riktelėjo – jis palietė patį jaudulio centrą ir nenuilsdamas suko aplink jį ratu. Mergina jautė jo lūpas ir karštą alsavimą. Julija turėjo atsiremti į sieną – neatlaikiusios įtampos kojos sulinko per kelius ir ėmė drebėti. Todas improvizavo – tai lėtino, tai greitino tempą, tai silpniau, tai stipriau spustelėdavo jautrią vietelę. Ji sunkiai alsavo, širdis dūko, ir štai – jausdama artėjančią orgazmo bangą – ji visiškai pasidavė Todo valiai. Vos susilaikė nemaldavusi – jeigu būtų žinojusi, bematant būtų išklojusi visas valstybės paslaptis, kad tik jis nesustotų. Atrodė, jau tuoj tuoj pasieks viršūnę, bet po akimirkos banga nutoldavo. Dar, aš noriu dar, daugiau… Bet kaipgi?.. – pervėrė paklaikusi, nekantri mintis. Tarsi atspėjęs merginos troškimą į pagalbą liežuviui vaikinas pasitelkė pirštus ir… to jau buvo per daug. Julija ištirpo, fantastiškam vyrui klūpant prie jos kojų. Ji nepajuto, kad rėkia, o kūnas trūkčioja. Atsipeikėjusi Julija suvokė, kad dar niekada gyvenime jai nėra buvę taip gera. Orgazmas atėmė visas jėgas – ji stovėjo atsišliejusi sienos, kojos nelaikė. Todas gėrėdamasis žvelgė į ją ir šypsojosi. Švelniai prisitraukęs priglaudė prie savęs, o Julija turėjo sukaupti visas jėgas, kad pakeltų rankas ir apkabintų jį. Mintis, kad gali suteikti Todui tokį pat malonumą, ją atgaivino. Pažvalėjusi sujudėjo, bet nespėjo nė mirktelėti – jis kyštelėjo ranką jai už nugaros ir užsuko vandenį. – Sušalsime, – pasakė nustebusi. – Nemanau. Atitraukęs užuolaidėlę Todas pamojo merginai išlipti. Ištiesęs rankšluostį jis kilstelėjo Juliją ant spintelės, atsargiai praskyrė kojas ir vienu stipriu, reikliu stumtelėjimu į ją įsiveržė. Dar prieš minutėlę Julija būtų galėjusi prisiekti, kad patirto malonumo jai užteks mažiausiai pusei metų, bet tą pačią akimirką, kai savyje jį pajuto, jos pavargę raumenys atkuto. Ritmingai judėdamas Todas ją bučiavo ir Julija vėl pasinėrė į susiliejusių lūpų, vienas kitą tyrinėjančių liežuvių ir geismo šokio sūkurį. Jiems nerūpėjo, kad vonios kambaryje per garus nieko nematyti ir kad Todas vis dar nesiprausęs. Vaikino ranka nusliuogė tarp kūnų ir susirado vis dar sujaudintą Julijos meilės taškelį. Švelnūs pirštai, stengdamiesi neįskaudinti, atsargiai jį glamonėjo. To užteko, kad apimta laukinio geismo ji aistringai atsakytų į Todo kūno diktuojamą judesių ritmą. Kurgi dingo nuovargis? Julija kojomis apsivijo Todo klubus ir juodu šėlo, kol įtampa pasiekė aukščiausią laipsnį. Mergina sulaikė riksmą, išgirdo iš Todo lūpų su aimana išsiveržusį savo vardą ir jie… ištirpo vienas kitame. Julija užsimerkusi gulėjo lovoje, jos ilgi, šviesūs plaukai buvo nukloję pagalvę. Apsukęs sruogelę aplink pirštą Rajenas Benetas gėrėjosi neapsakomu jų švelnumu ir žvilgesiu. Mergina ramiai ir giliai kvėpavo, atrodė, tuoj užmigs, tačiau trūkčiojantys lūpų kampučiai pražydo šypsena, išduodančia, kad šioje dailioje galvutėje sukasi tūkstančiai minčių – ir toli gražu ne apie miegą. Nuojauta kuždėjo, kad Julija mąsto apie kai ką, kas jį, Rajeną, beprotiškai pradžiugintų. Jis visai nenorėjo išeiti. Šis jausmas vaikiną nustebino – paprastai po audringos nakties jis pasistengdavo išnykti. Kuo skubiau ir kuo toliau. Dažniausiai net nepasilikdavo nakčiai – pats geriausias būdas išvengti nemalonumų. O dabar troško pabusti Julijos lovoje ir mylėtis… ir dar daug daug kitų dalykų. – Julija, – tyliai atsiduso jis. Mergina atmerkė akis. Jos buvo spindinčios, mėlynos, tik aplink vyzdžius spietėsi pulkai žalių taškelių. Lūpose žaidė šelmiška šypsenėlė, nosytę puošė kelios strazdanos, o kūnas gundančiai dvelkė vanile ir seksu… Ar gali būti, kad po šia miela kauke tūno klastinga apgavikė? Juk ši užburianti naktis jai tebuvo tik iškrypęs žaidimas… noras laimėti. Bet kokia kaina. Restorane Rajenas apsimetė nežinąs apie Rūtos pasiūlymą – manė, kad Julija nutylės pasimatymo priežastį. Bet nutaisiusi nekaltą veidelį ji išdrožė viską – galėjai pagalvoti, kad milijonai jai nė nerūpi. Tai kodėl tada atėjo? Ištiesusi ranką Julija paglostė vaikinui skruostą. – Tu gražus. Labai, – pratarė. – Tikiuosi, kad tai komplimentas. – Taip, bet nėra ko džiaugtis. Gražuoliai yra tinginiai, be jokio vargo gaunantys viską, ko tik užsimano. – Norėtum, kad būčiau panašus į trolį [Skandinavų mitologinė būtybė. (vert.).]? – Ne, bet jausčiausi geriau, jei, prieš įsitempdamas moterį į savo lovą, turėtum rimtai paprakaituoti. O dabar esu tik viena iš daugybės vargšelių, patekusių į tavo pinkles. – Šį kartą nieko netempiau į savo lovą. Nuskraidinau tave ant rankų, mano mieloji, į tavo lovą. – Kažin, kodėl šis menkas niuansas nė kiek manęs neguodžia? Rajenas kryptelėjo ant šono ir ranka pasirėmė galvą. – Kodėl šaipymasis iš vyrų jums, moterims, yra savaime suprantamas dalykas? Bet jeigu tik aš išdrįsčiau pašmaikštauti apie gražias moteris – bematant pasipiltų kaltinimai, kad žiauriai nekenčiu dailiosios lyties. – Manau, kad elgiamės tikrai teisingai. Šis mažytis pranašumas mums, damoms, yra tiesiog būtinas – juk reikia pagaliau įveikti šimtmečius trukusią lyčių nelygybę. – Žavu. Būčiau priblokštas, išgirdęs šiuos žodžius iš džentelmeno lūpų. Julijos antakiai šovė į viršų. – Maniau, kad apie berniukus ir mergaites jau išsiaiškinome. O gal norėtum dar ką nors pridurti? Vaikinas beviltiškai atsiduso ir krito ant nugaros. – Varai mane iš proto. – Taip, tai vienas iš geriausių mano bruožų. Šį meną jau įvaldžiau, pasiekiau aukštumas ir vis dar tobulėju, – nusijuokusi Julija pasilenkė ir pakštelėjo Rajenui į lūpas. Švelnūs plaukai sukuteno jam krūtinę, gundydami liesti, turėti, susilieti… Kas gi ji per mįslė? Rajenas mielai sutiko padėti Todui, savo pusbroliui. Be to, mažytis kerštas būtų ne pro šalį visoms pinigų ištroškusioms poniutėms. Apie Juliją tuo metu jis negalvojo – buvo pasišiaušęs prieš visas lobių medžiotojas. Akivaizdu, kad ši mergina Rajeną parklupdė. Vaikinas visa širdimi troško ja tikėti. – Papasakok apie savo šeimą, – staiga paprašė. Julija pakėlė galvą. – Gana netikėtas posūkis. – Įdomu, kodėl taip ilgai nežinojai, kad turi senelę? Mergina susirangė šalia Rajeno ir padėjo galvą ant peties. Jų pirštai nejučia susijungė. – Kai Rūta laukėsi mano mamos, jos vyras netikėtai mirė. Pagimdžiusi ji ištekėjo antrą kartą – už tavo dėdės Freizerio Džeimisono. Mano mama, Naomė, laikė jį savo tėvu. Būdama septyniolikos ji beprotiškai įsimylėjo mano tėtį – Džeką Nelsoną. Jis buvo vargšas nevykėlis, bet per daug žavingas, kad mama pajėgtų atsispirti. Kai ji pabėgo iš namų ir ištekėjo, Rūta ir Freizeris nuo jos nusisuko. Julijos istorija mažai kuo skyrėsi nuo Freizerio, kuris labai nenoriai kalbėjo šia tema, pasakojimų. Merginos mamą Rajeno dėdė buvo apibūdinęs kaip nedėkingą pasileidėlę, kuri kiekviename žingsnyje stengiasi jį įskaudinti, o Džekas, pasak jo, buvo gobšus velnio išpera, tik ir tykojęs progos praturtėti. – Tekėdama mama jau buvo nėščia. Aš atėjau į pasaulį praėjus šešiems mėnesiams po vestuvių, o po manęs – ir dvi mano seserys. Greitai mama susirado darbą. Na, o tėvas yra ne iš tų žmonių, kurie nori ir mėgsta dirbti. Jis nuolat kažką sukdavo – kai kurios aferos netgi pavykdavo. Pirmą kartą tėvas dingo, kai man buvo aštuoneri. Vis dažniau jis išnykdavo keliems mėnesiams, po to vėl pasirodydavo. Trumpam. Mus apipildavo dovanomis, mamai palikdavo pinigų ir vėl išeidavo. Julija kalbėjo piktai, tačiau jautėsi ir skausmo priemaiša. Galbūt tai irgi vaidinimas? – Tau turėjo būti sunku, – ištarė Rajenas, tirdamas merginos veidą. Ji tik sunkiai atsiduso ir tęsė: – Norėjau, kad jie išsiskirtų ir mama pradėtų naują gyvenimą, bet ji net negalvojo apie tai. Džekas Nelsonas buvo vienintelė jos gyvenimo meilė. O man atrodo, kad jis – bukagalvis, nesugebantis pasirūpinti šeima. Bet geriau palikim šią nuostabią temą kitam kartui. – Metai bėgo, mes suaugome, – toliau pasakojo Julija. – Ir štai prieš tris mėnesius ant mūsų namų slenksčio išdygo Rūta. Ji tikino, kad susitaikyti su mama troško jau seniai, deja, tam prieštaravo Freizeris. Jam mirus Rūta nusprendė susigrąžinti šeimą. Štai šitaip mes ir įsigijome senelę. Ir realią galimybę paveldėti milijonus, – ciniškai mintyse nusišaipė Rajenas. – Ar ji pati pas jus atėjo? – paklausė garsiai. – Taip. Paskambino mama ir visas mus sukvietė pietų. Kai aš atėjau, Rūta jau buvo ten, – pakėlusi galvą mergina pažvelgė Rajenui į akis. – Gana keistas jausmas, kai giminės išdygsta lyg iš po žemių. Vaikinas palingavo galvą. – Na ir ką tu apie ją manai? Kokia ji? – Rūta greitai susierzina, – suraukė nosytę Julija. – Labai elegantiška, šalta ir dar… na, nežinau, aš jos nepažįstu. Tikriausiai vis dar siuntu ant jos. Žinoma, daugelis tėvų nepritaria vaikų sprendimams, bet galų gale susitaiko. O ji atsižadėjo mūsų visų. Dabar maldauja atleidimo. Nejaugi turėtume šokinėti iš džiaugsmo, lyg nieko nebūtų įvykę? Apsimesti, kad visi tie metai, prabėgę be jos, nieko nereiškia? Rajenas pajuto keistą pareigą apginti savo tetą. Juokinga, kadangi jis taip pat laikė Rūtą įkyria, mėgstančia kištis į svetimus reikalus, nesukalbama moterimi. Nepaisant nieko, tetulę jis mylėjo. – Ji sensta, – tarė teisindamas Rūtą. – Galbūt vyro mirtis privertė ją atsirinkti tai, kas gyvenime svarbiausia. Julija nepatenkinta pašnairavo. – Matyt, esi vidurinysis vaikas šeimoje. – Aš vienturtis. – Nepanašu. Mūsų Vilou visuomet pasistengia į problemą pažvelgti iš kito žmogaus varpinės. Be galo erzinantis bruožas. – Versle jis labai naudingas. Situaciją reikia matyti iš visų pusių. – Nemanau, kad toks pasiteisinimas tinka mūsų pokalbiui. Rajenas labai norėjo tikėti Julijos nuoširdumu. Jis nebuvo pasiruošęs tokiems jausmams. Nors, kita vertus, daug kam nebuvo pasiruošęs… Mergina numojo ranka. – Tiek to, nepulkime daryti išvadų. Tu, tikiuosi, supranti, kad negalėsime susitikinėti. – Kaip tai? Kodėl? – Dėl mano išprotėjusios senelės. Dėl tavo kuoktelėjusios tetos. – Bet mes juk ne giminės. – Dėl pinigų. Su kokiu pasitenkinimu visi plyšotų, kad priėmiau sumautą Rūtos pasiūlymą! Ir tu taip pat. Negaliu suvokti, kodėl jai šovė į galvą ši nesąmonė: prievarta brukti vyrą, kuris, vos mostelėjęs pirštu, gali pasiimti bet kurią gražiausią pasaulio moterį. – Rūta į gyvenimą žiūri savotiškai. Ir į savo vaidmenį jame. Taigi. Tetulė nuoširdžiai tikėjosi, kad vienai iš anūkių pavyks supančioti Todą. Rajenas šyptelėjo. Šį jauką būtų prarijęs bet kas, tik ne jo pusbrolis. Rimti santykiai – ne Todui, ir vargiai jis ateityje pakeis savo nuomonę. – Ką aš ir sakau – kuoktelėjusi, – Julija truktelėjo pečiais. – Bus gaila mūsų draugystės. Julijos elgesys rėkte rėkė, kad ji neapsimetinėja: tiesus žvilgsnis, nė lašo nerimo, sklandus pasakojimas… Nuo tos akimirkos, kai restorane prisiartino prie jo staliuko ir palygino jį su ponu Haueliu, Julija laikėsi puikiai – buvo žavinga, linksma ir atvira. – Hm… Ar teisingai suprantu, kad jeigu būčiau nusigyvenęs batų pardavėjas, reikalai klostytųsi kur kas sklandžiau? – bandė ironizuoti Rajenas. – Tam tikra prasme – taip. Nors skamba kiek senamadiškai. Devynioliktas amžius. Galėtum būti koks matematikos mokytojas ar bent jau kompiuterių programuotojas. – Norėčiau, bet man nepasisekė. – Tai ką darysime? – apsisiautusi chalatą Julija atsisėdo ir nusišypsojo. – Gal aš ir per daug įžūli, bet drįstu manyti, kad norėtum mane pamatyti dar kartą. Kodėl taip galvoju? Ogi viskas paprasta: vakar tau suteikiau daug progų dingti iš mano namų, o tu nė viena iš jų nepasinaudojai. – Džiaugtumeisi, jei būčiau išėjęs? – Aišku, kad ne, – žaismingai papurtė plaukus Julija. – Man lyg ir patinka, kai sukinėjiesi šalia. Ji staiga nusikvatojo. – Vakar tuo pačiu laiku purčiausi vien apie tave pagalvojusi. Norėjau papirkti seseris, kad eitų vietoj manęs, o dabar… – Julija palietė vaikinui ranką. – Regis, pralaimėti nėra jau taip blogai. Tiesa visu svoriu užgriuvo Rajeną, jam suspaudė krūtinę. Kad ir ką juodu su Todu galvojo apie Juliją Nelson, žiauriai klydo. Ne dėl milijono ji atskubėjo į restoraną. Ir ne dėl Todo. Vienintelė susitikimo priežastis – paglostyti senelei širdį… na, ir dar tie kvaili burtai. Vaikiną pykino vien pagalvojus, kad pasakiška nakties vizija išlakstė į šipulius ir jis pats dėl to kaltas. Susimovė. Visiškai. Prarado nuostabiausią pasaulyje moterį. – Todai? – Julija sunerimusi žvelgė į Rajeną. – Kas nutiko? Tau negera? – Aš… – Rajenas mintyse nusikeikė. Ką dabar daryti? Kaip jai… – Aš ne Todas Astonas. 4 Julija suprato, kad turi kažką atsakyti, bet galvoje buvo tuščia. Pritrenkianti žinia ir nemigo naktis iššlavė visas mintis. – Tu – ne Todas? – klausimas buvo skirtas labiau sau nei vaikinui. – Julija, paklausyk, – pradėjo Rajenas, bet ji tildydama pakėlė ranką. – Ne Todas, – spoksodama į lovoje gulintį nuogą vyrą bejausmiu balsu pakartojo Julija. Į vyrą, su kuriuo mylėjosi, kvatojo ir juokavo, prieš kurį nusimetė drabužius ir kuriuo taip naiviai patikėjo. – Tu – ne Todas?! – šį kartą Julija suriko. Krūtinėje tvenkėsi įsiūtis ir pasibjaurėjimas. Nusiritusi nuo lovos mergina susisupo į chalatą. – Ką, po velnių, visa tai reiškia?! – Esu Rajenas Benetas, Todo pusbrolis. Sužinoję apie Rūtos dosnumą nusprendėme, kad moteris, galėjusi priimti tetulės sąlygas, yra paprasčiausia lobių ieškotoja. Reikėjo ją gerai pamokyti, tad apsimečiau Todu, ketinau susukti jai galvą ir po to tyliai pasišalinti. – Ach, pusbrolis! Na ką, broliukai, pasilinksminote? – Julijai panižo rankas, norėjosi gerai trinktelėti kumščiu į pasalūnišką veidą. Todas, oi, Rajenas… et, kad ir kas jis būtų, išlipęs iš lovos stovėjo priešais ją. Nuogas. Didingas. Na ir kas? Juk šlykštūs melagiai, parazitai ir įvairiausio plauko šunsnukiai taip pat gali turėti gražų kūną. – Julija, nurimk minutėlę. Aš dar ne viską papasakojau. – Nė nebandyk, – iš pykčio merginai sukosi galva. – Meilikavimu iš šito mėšlo neišlipsi. – Nesiruošiu meilikauti, tik noriu paaiškinti. Nenorėjau, kad šitaip nutiktų. Ko jis nenorėjo? Sekso? Pyktis vis augo ir Julija išsigando pajutusi gerklėje gumulą, pranašaujantį ašaras. O ne, tik ne tai! Ji negali išskysti prieš šitą niekšelį. – Kurios dalies nenorėjai? – iškošė mergina. Jos balsas buvo kupinas pagiežos. – Vakarienės? O gal nepatiko tavo vardas? Ajajai, koks aš išsiblaškęs, užmiršau savo vardą! Jis buvo nuostabus, – šmėkštelėjo mintis ir Julija vėl supyko, tik šį kartą ant savęs. Iš pat pradžių buvo aišku, kad kažkas negerai. Turėjo iš karto pagalvoti, kad jai nelemta susirasti padorų vyrą. Jeigu vaikinas protingas, linksmas ir patrauklus, tai jau įspėjimas – reikia bėgti nuo jo kaip nuo maro. Bet ne. Būtinai turėjo užkibti, susižavėti, parsitempti namo ir… Tokia protinga moteris, o pasielgė kaip paskutinė kvaiša. – Mes galvojome… – bandė teisintis Rajenas. – Ką? Kad smagiai ir azartiškai sužaisite? Ne, palauk, kaip tu ten sakei? Pamokysite begėdę pinigų ištroškusią kekšę? – merginos akys užkliuvo už stalinės lempos, puikiai tinkančios paleisti tam šunsnukiui į galvą. – Kas, po galais, tau suteikė teisę mane smerkti? Ką bloga esu padariusi? – Nieko, – rimtai ištarė Rajenas. – Visiškai nieko. Aš suklydau, atleisk. – Atsiprašymas nepriimtas. – Suprantu tave. Paklausyk. Kai teta pranešė Todui, ką jums prižadėjo, šis tiesiog pasiuto. Jį nuolat persekioja pinigus besivaikančios moterys, o čia prisidėjo dar trys. – Tegul jis atsipeikėja, – karčiai tarė Julija. – Man visai nerūpi pinigai. Ir tu tai žinai, velniai griebtų! Brangioji senelė! Jos pasiūlymą priėmėme kaip pokštą, norėjome jai įtikti. O jūs… – Tu nesuprasi, ką jaučia medžiojamas vyras. – Ak, koks nuskriaustas, visko pertekęs vaikelis! Širdis apsipila kraujais pagalvojus apie tavo skausmą. Rajenas vis dar buvo nuogas. Julija susierzino pastebėjusi, kad dalelė jos smegenų vis dar sugeba gėrėtis tobulai nulietu jo kūnu. Audringos nakties prisiminimai sudilgino širdį. Giliai įkvėpusi ji pirštu dūrė link durų. – Nešdinkis! – Julija, turi mane suprasti. Iš kur galėjau žinoti, kad tave sutiksiu? Šį klausimą buvo galima suprasti įvairiai, bet širdis kuždėjo, kad Rajenas nori pasakyti, kokia ji jam svarbi ir ypatinga. Ach, štai kaip. – Vadinasi, jei būčiau tau nepatikusi, su malonumu mane sudorotum? Štai ir atsiskleidė tavo vidus. Rajenas lėtai papurtė galvą. – Ne tai norėjau pasakyti. – Būtent tai. Tu nesigaili, kad ketinai mane užgauti. Net nematęs manęs nusprendei, kad nusipelniau keršto. Ne, tu gailiesi tik vieno dalyko – su manimi buvo linksma, vakaras praėjo šauniai, o tu taip viską sumovei, kad nenorėsiu tavęs matyti, net jei liktum vienintelis vyriškis Žemėje. Kad ir ką aiškintum, mano nuomonė nepasikeis: esi melagis ir niekšas, laikantis save gerokai pranašesniu už aplinkinius žmones, todėl ir manai, kad turi teisę smerkti visą likusį pasaulį. Primityvus, iškrypęs, save įsimylėjęs egoistas. O dabar dink po velnių iš mano namų! Rajenas atsiduso ir linktelėjo. Susirinkęs drabužius jis išėjo iš miegamojo, o po minutės Julija išgirdo trinktelint lauko duris. Mergina susmuko ant grindų. Apsirengė žaibiškai, – dingtelėjo mintis, o krūtinę užtvindė skausmas. – Viskas baigta. Juliją purtė drebulys, ji nesėkmingai stengėsi tramdyti ašaras. Troško, kad vaikinas maldautų atleidimo, nors tai ir nebūtų nieko pakeitę. Spėliojo, ar praėjusi naktis Rajenui reiškė tiek pat, kiek ir jai. Akivaizdu, kad ne. Julija išsirinko pačius siauriausius džinsus – bus sunku kvėpuoti, o tai nukreips mintis nuo slogių ryto įvykių. Griežtai save subarusi mergina iššveitė vonią, išskalbė paklodę, pakeitė patalynę. Nepadėjo. Pagaliau susiruošusi pas seseris pakeliui užsuko į kavinę ir nusipirko beveik kibirą latte [Itališka švelni stipriai balinta kava, ruošiama iš espreso ir garais pakaitinto lengvai suplakto pieno (vert.).]. Džinsai nepadėjo, tai gal pavyks nusiskandinti kavoje? Buvo jau beveik priešpiečių metas, kai Julija sustojo prie namo, kuriame prabėgo vaikystė. Vilou meilės ir priežiūros dėka pievutė prie namo vešliai žaliavo, akis glostė daugybė įvairiaspalvių gėlių. Sesučių automobiliai jau stovėjo prie vartų, tad ir ji nieko nelaukdama įžengė į vidų. – Sveikos, mergaitės, – įėjusi į saulės nutviekstą kambarį ištarė Julija. Vilou buvo patogiai įsitaisiusi fotelyje, o Marina sėdėjo ant sofos kampučio. Abi džiugiai nusišypsojo. – Labas, – atsistojusi apkabino seserį Vilou. – Ar pasiutai? Kas išgers tiek kavos? Nė pusės neišgėrusi pakratysi kojas. – Kaip tik to ir trokštu, – Julija pasistengė išspausti šypseną. Vilou nereikia žinoti, kad ji nejuokauja. Priėjusi Marina spustelėjo ranką. – Sveika. Kaip sekasi? – Puikiai. Mama ligoninėje? – Aha, – atsisėdusi atgal į savo vietą sesuo supureno gulinčią ant sofos pagalvėlę. – Atpigintų skiepų diena. – Buvau visai pamiršusi, – Julija klestelėjo šalia Marinos. Vieną šeštadienį per mėnesį mamos darbdavys, daktaras Grinbergas, aukojo žmonėms, norintiems pasiskiepyti lengvatinėmis sąlygomis. Ši idėja, aišku, buvo šovusi nenuilstančiai pasaulio gelbėtojai Naomei. Julija jau seniai bandė mamą įtikinti, kad gelbėjimo operaciją ji turėtų pradėti nuo savęs. – Na ir kokia gi tolesnė mūsų programa? Vilou ir Marina susižvalgė. Julija staiga įsitempė. – Kas atsitiko? Vilou atsiduso. – Kalbėjomės apie tėvelį. Puiku. Iki pilnos laimės jai šito ir tetrūko. – Jau praėjo keli mėnesiai, – paskubom išbėrė Marina. – Jis gali pasirodyti bet kurią minutę. – Esu iki ašarų sujaudinta, – paniurusi sumurmėjo Julija. – Julija, būk gera, nereikia, – Vilou krestelėjo ilgus šviesius plaukus. – Taip nesąžininga – tu nesuteiki jam progos pasitaisyti. – Atleisk, bet aš niekada nepajėgsiu suprasti žmogaus, vis paliekančio savo šeimą. Taip pat ir moters, leidžiančios jam tai daryti. – Nekalbėk taip, juk mama jį myli, – Marinos lūpos suvirpėjo. Julija neturėjo nuotaikos vėl veltis į ginčą, per tiek metų jau spėjusį įgristi iki gyvo kaulo. – Brangioji, prašau, nepradėk vėl taukšti apie likimą. Tėvas mūsų gyvenime pasirodo kaip jaunas mėnulis, žavingai nusišypso ir vėl išnyksta. Stačia galva neria į naują nuotykį, o mums belieka tik paskubomis numesto apsilankymo prisiminimai. Visa Julijos vaikystė buvo suskirstyta į netikėtus tėvo apsilankymus, dingimus ir neišvengiamas motinos ašarų ir nevykusių bandymų nuslėpti skausmą savaites. Jos seserys dar ilgai prisimindavo apgailėtinai trumpo susitikimo džiaugsmą, tik vienai Julijai neišdildomai įstrigo po euforijos atslenkanti ir ilgus mėnesius besitęsianti kančia. Kiekviena Džeko Nelsono viešnagė praūždavo lyg uraganas – triukšmingai, liepsningai ir pakiliai. Nepamirštamas, jaudinantis spektaklis. Pasibaigus linksmybėms kažkas turėdavo viską sutvarkyti. Dažniausiai ši laimė tekdavo Julijai. Mergina gurkštelėjo kavos. Gėrimo poveikis nebuvo toks, kokio ji tikėjosi – jautėsi budri, nuovargis išgaravo ir niekas nebetrukdys pažvalėjusioms smegenims be saiko kapstytis po gėdingą praeitos nakties nuotykį. – Visi vyrai – šunsnukiai, – prakošė sukandusi dantis. – Juk ne visi tokie kaip Garetas, – liūdnai ištarė Vilou, žiūrėdama į seserį didelėmis mėlynomis akimis. Julija atsiduso. Buvusi meilė. Iki šios dienos ji galvojo, kad romantiškuose santykiuose žemiau nupulti neįmanoma, bet lyginant Garetą su Todu-Rajenu, pirmasis atrodė kaip princas ant balto žirgo. – Kadangi jau prakalbome apie dvikojus šliužus, papasakosiu jums apie vakarykštį pasimatymą su Todu, – pavargusiu balsu tarė Julija. – Ką?! – Marina sugriebė pagalvėlę ir sviedė į seserį. – Ir tu iki šiol tylėjai? – Aš dar nespėjau nė kojų apšilti. Vilou išvertė akutes. – Ir kvailys suprastų, kad tokią žinią būtina paskelbti dar neperžengus slenksčio, – ji slystelėjo ant kėdės kraštelio ir išsišiepė. – Dabar iš lėto, neskubėdama, klok viską nuo pat pradžių. Norime žinoti visas smulkmenas. Koks jis? Nuostabus? Žavingas? Turbūt labai turtingas? Kadaise Julija būtų prunkštelėjusi: jos sesutė turtuoliu laikė kiekvieną vaikiną, kuris, pakvietęs ją į kavinę, sugebėdavo pats už save susimokėti. Vilou tiesiog traukte traukė visokio plauko švaistūnus, iki ausų prasiskolinusius bedarbius ir net lygtinai paleistus kalinius. – Jis… Važiuodama Julija bandė suregzti linksmą pasakėlę, kad valgydamos priešpiečius visos trys galėtų smagiai pasijuokti. Koks malonumas nuolat skųstis dėl savo nesėkmių ir nelaimingos meilės? Bet dabar visas taip kruopščiai repetuotas tekstas išgaravo – ji negalėjo prisiminti nė vieno sakinio. Ir staiga Julija apsižliumbė, tuo apstulbindama ne tik seseris, bet ir save. – Julija?! Vilou su Marina akimirksniu atsidūrė prie raudančios sesers. Viena stipriai ją apkabino, kita pritūpė priešais. Kava atsargiai buvo paimta Julijai iš rankų ir pastatyta ant stalelio. Nuo glėbesčiavimo jai skaudėjo krūtinę. O gal skausmas jau anksčiau ten tūnojo? Julija pasijuto mylima ir lepinama. Žinojimas, kad sunkią akimirką seserys visada bus šalia, teikė nusiraminimą ir paguodą. Nuo mažens mergaitės viena kitą palaikė, tik paprastai Julija būdavo guodėjos vaidmenyje. Ji pamažu aprimo, nusibraukė ašaras ir nurijusi seiles pradėjo: – Jis tikrai nepanašus į Kvazimodą [Viktoro Hugo romano Paryžiaus katedra personažas, labai negražus, kuprotas, bet geraširdis varpininkas (vert.).], – jos balsas vėl sudrebėjo. – Tas vyras nuostabus, žavingas ir labai seksualus. Mes plepėjome, kvatojomės, šokome… Ne, praėjusios nakties nuotykių geriau neminėti. Aišku, kada nors papasakos viską, bet dabar nedrįsta net sau prisipažinti, kokia ji nepataisoma kvailė. Po išsiskyrimo su Garetu Julija buvo atsargi – nesiveldavo į jokius santykius su vyrais. Apie intymius nebuvo nė kalbos. O dabar tas paršas Rajenas… geriau jau būtų stojusi į vienuolyną. – Tai kas gi nutiko? Netyčia sužinojai, kad jis – užsimaskavusi moteris? – nekantriai pasidomėjo Vilou. Julija pagaliau nusijuokė ir švelniai paglostė sesers veidą. – Ne, bet būtų buvę bent jau įdomu. Šis vyras – bjaurus melagis. Ir mergina savo klausytojoms išdėstė, kaip ir kodėl Rajenas apsimetė Todu. – Jie nutarė, kad tokią netikusią, į turtus besikabinančią mergiotę būtina nubausti: suvilioti, sužavėti ir po to, išrėžus į akis teisybę, pasišalinti. – Ką? – Marina pašokusi įsisprendė rankomis į šonus. – O ar papasakojai jam, kaip stengėmės įtikti Rūtai, kad tau nesiseka traukti burtus, o pinigai nėra svarbiausias dalykas pasaulyje? – Bandžiau… Marina vėl prisėdo. – Tas žmogėnas amžiams tave atbaidė nuo vyrų, ar ne? – Manau, kad šį kartą prabėgs daug laiko, kol išsikapstysiu, – palingavo galvą Julija. – Jis nusipelnė keršto, – sugniaužusi kumščius, pilnomis niūraus ryžto akimis pašoko iš vietos Vilou. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/suzen-melleri/milijono-vertas-laimikis/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 214.90 руб.