Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Ta pati, bet kita Lynn Raye Harris Jausmų egzotika Prarastoji dykumų karaliaus žmona… Šeichas Adanas tarėsi amžiams praradęs savo žmoną Izabelą. Bet netikėtai ji vėl pasirodo jo gyvenime. Kaip tik tą vakarą, kai jis rengiasi vesti kitą moterį. Šeichas negali atsistebėti, kad kadaise buvusi klusni, tyra mergina virto maištinga, aistringa moterimi. Dabartinė Izabela verčia jo kraują kaisti. Ir visai nepamena esanti jo žmona… Harris Lynn Raye Ta pati, bet kita Pirmas skyrius – …galimybė, kad ji vis dar gyva. Adanas pakėlė akis nuo dokumentų, kuriuos jam padavė pasirašyti sekretorė. Išgirdo tik kelis žodžius iš to, ką sakė jo pavaldinys. Nuo to laiko, kai prieš dvi savaites anapilin iškeliavo Adano dėdė, reikėjo tiek daug nuveikti iki jo paties karūnavimo, kad dažnai vienu metu darydavo po kelis darbus. – Pakartok, ką sakei, – paliepė Adanas ir įsitempė laukdamas atsakymo. Netoli nuo durų stovintis vyras sudrebėjo, kai Adanas įsmeigė į jį savo žvilgsnį. Jis nulenkė galvą ir ėmė berti įbedęs akis į grindis: – Atleiskite, Jūsų Ekscelencija. Sakiau, kad besirengiant artėjančioms jūsų tuoktuvėms su Džazmina Šadi privalote ištirti visus pranešimus, susijusius su jūsų velione žmona, nes jos kūnas taip ir nebuvo rastas. – Jos kūno nerado, nes ji išėjo į dykumą, Hakimai, – ramiai tarė Adanas, nors suirzo. – Izabela buvo palaidota po smėlio kalnais. Kaip ir visada, kai prisimindavo savo buvusią žmoną, jis pajuto liūdesį dėl savo sūnaus. Nors Adanas ir prarado žmoną, labiausiai jį liūdino tai, kad Rafikas neteko motinos. Jų santuoka buvo suplanuota iš anksto, ji nebuvo iš meilės. Nors tikėjosi, kad Izabela nesikankino, Adanas beveik nejuto jai jokių jausmų. Izabela Maro buvo graži moteris, tačiau tik tiek. Rami, miela ir puikiai tinkama atlikti su jų statusu susijusias pareigas, ji buvo tokia, kokia ir turėjo būti jo žmona. Ir nors tada Adanas nebuvo sosto paveldėtojas, neabejojo, kad Izabela būtų tapusi miela karaliene. Miela, nuobodoka karaliene. Tai nebuvo Izabelos kaltė. Nors ji buvo pusiau amerikietė, jos tėvas augino ją kaip Džafaro tradicijų besilaikančią moterį. Adanas niekada nepamirš, kad jiems susitikus beveik prieš pat vestuves, jis paklausė, ko Izabela nori iš gyvenimo. Ji atsakė, kad nori to, ko nori jis. – Gavome pranešimą, kad ją matė, Jūsų Ekscelencija. Adanas suspaudė rašiklį, kuriuo pasirašinėjo dokumentus, o kita ranka tvirtai įsirėmė į stalą. Jam reikėjo į ką nors atsiremti. Ko nors, kas primintų, kad nesapnuoja košmaro. Kad formaliai galėtų įžengti į sostą, vyrui reikėjo žmonos. Džazmina Šadi turėjo tapti ta žmona. Jų vestuvės turėjo įvykti po dviejų savaičių. Jo gyvenime nebebuvo vietos vaiduokliui. – Matė, Hakimai? Hakimas nurijo seiles. Ant jo riešuto rudumo spalvos odos spindėjo prakaito lašeliai, nors rūmai jau prieš daugelį metų buvo modernizuoti, o oro kondicionavimo sistema, regis, veikė puikiai. – Šarifas Al Omaras – Hasano Maro verslo konkurentas, Jūsų Ekscelencija, – neseniai grįžo iš kelionės po Maujį. Jis pasakojo, kad vietiniame bare dainininke dirba Bela Tailer pasivadinusi moteris, kuri labai panaši į jūsų velionę žmoną, pone. – Baro dainininke? – Adanas visą minutę tylėdamas žiūrėjo į priešais stovintį vyrą, kol staiga pratrūko juoku. Izabela išgyveno dykumoje ir dabar dainavo bare tolimoje Havajų saloje? Tai neįmanoma. Dar niekam nebuvo pavykę išgyventi Džafaro dykumoje be specialaus pasiruošimo. O Izabela tikrai nebuvo pasiruošusi. Ji viena nuklydo į Džafaro dykynių gilumą. Naktį. Kitą dieną atūžusi smėlio audra ištrynė visus jos pėdsakus, nors dar ir vėliau jie ieškojo jos ilgas savaites. – Hakimai, manau, kad ponui Al Omarui reikėtų apsilankyti pas gydytoją. Akivaizdu, kad Havajų saulė daug negailestingesnė negu Džafaro. – Jis nufotografavo ją, pone. Adanas sustingo. – Ar turi tą nuotrauką? – Taip, pone. – Vyras ištiesė Adanui aplanką, kurį laikė rankose. Machmudas, jo sekretorius, paėmė bylą ir padėjo ant stalo priešais Adaną. Prieš atsiversdamas aplanką, Adanas sudvejojo tik akimirką. Žiūrėjo į nuotrauką taip ilgai, kad vaizdas ėmė lietis. Tai negalėjo būti ji, tačiau… – Atšauk visus ateinančių trijų dienų susitikimus, – galiausiai tarė Adanas. – Ir paskambink į oro uostą, kad parengtų mano lėktuvą skrydžiui. *** Tą vakarą baras buvo sausakimšas. Viduje buvo daugybė turistų ir vietos gyventojų, dalis jų per atviras baro sienas pasipylė į žemiau esantį paplūdimį. Saulė buvo dar tik pradėjusi leistis į vandenyną ir dangus palengva dažėsi švytinčiu auksu, kai Izabela įžengė į sceną ir užėmė savo vietą prie mikrofono. Saulė leidosi labai greitai – daug greičiau negu manė įmanoma tada, kai pirmą kartą atvyko į salą, – ir dingo už horizonto, liko tik rausvas dangus ir paskutinių spindulių violetiniais ir raudonais potėpiais aplieti debesys, plaukiantys virš vandenyno. Vaizdas buvo nuostabus. Žiūrint į jį, Izabelos širdis kiekvieną kartą prisipildydavo nenusakomai skausmingų emocijų. Ji jau buvo pratusi prie liūdesio, tačiau nežinojo, iš kur jis. Dažnai jausdavosi tarsi neužbaigta dėlionė, tačiau nežinojo, kur ir kokia yra ta trūkstama dalis. Dainavimas padėdavo užpildyti tuštumą, bent trumpam. Izabela pažvelgė į susirinkusią minią. Jie laukė jos. Atėjo čia dėl jos. Mergina užmerkė akis ir ėmė dainuoti visiškai pasinerdama į ritmą ir muziką. Scenoje ji buvo Bela Tailer – nepriklausoma moteris ir savo gyvenimo šeimininkė. Kitaip nei Izabela Maro. Moteris nepastebimai perėjo nuo vienos dainos prie kitos, o jos balsas glamonėjo kiekvieną žodį. Sceną apšviečiantys prožektoriai skleidė karštį, bet Izabela buvo prie to pratusi. Vilkėjo bikinį ir sarongą, kad sukurtų salai būdingą atmosferą, nors vietines dainas dainuodavo labai retai. Akių vokus, rodės, svėrė gausus makiažas. Scenoje Izabela visada pasirodydavo ryškiai pasidažiusi, antraip prožektorių šviesose makiažo visiškai nebūtų matyti. Kaklą buvo pasidabinusi baltų puka kriauklelių vėriniu. Toks pat vėrinys puošė vieną kulkšnį. Izabelos plaukai buvo ilgi ir ji jau nenešiojo jų susisukusi į glotnų kuodą, kuriam anksčiau teikdavo pirmenybę. Dabar jos plaukai nuo sūraus vandens ir saulės apsunko, pašviesėjo ir tapo nebevaldomi. Nekilo jokių dvejonių, kad jos tėvas būtų pasibaisėjęs ne tik jos plaukais, bet ir nekukliu apdaru. Galvodama apie jo reakciją moteris nusišypsojo. Priekyje sėdintis vyras taip pat nusišypsojo Izabelai, neteisingai suprasdamas jos šypsnį. Jai tai nekliudė, tai buvo pasirodymo ir Belos Tailer įvaizdžio dalis. Tačiau pasibaigus vakarui Bela neišeitų su šiuo vyru. Su jokiu vyru. Kažkodėl juto, kad to nenori. Niekada nenorėjo nuo tos akimirkos, kai atvyko į Valstijas. Dabar buvo laisva. Izabelos nebevaržė tėvo jai užkrauti lūkesčiai ir pareigos, tačiau niekaip negalėjo atsikratyti minties, kad turi save tausoti kam nors kitam. – Ponios ir ponai, Bela Tailer, – jai baigus dainą, paskelbė grupės gitaristas. Bare nugriaudėjo plojimai. – Mahalo, – tarė Izabela užkišdama drėgnų plaukų sruogą už ausies. – O dabar padarysime pertraukėlę. Pratęsime po penkiolikos minučių. Nulipusi nuo scenos Izabela čiupo stiklinę vandens, kurią jai padavė klubo vadovas Grantas, ir nuėjo į užkulisius kelias minutes pailsėti. Kambarėlį, į kuri pateko, vargiai būtum galėjęs pavadinti persirengimo kambariu, tačiau kaip tik čia ji laikė susidėjusi savo daiktus ir grimuodavosi vakaro pasirodymams. Izabela klestelėjo į kėdę ir užsikėlė basas kojas ant bambukinės kaladės, kuri tarnavo ir kaip stalelis. Per plonas kambarėlio sienas girdėjosi iš paplūdimio sklindantis juokas ir žmonių balsai. Kiti grupės nariai galiausiai grįš čia, jei nestabtels surūkyti po cigaretę lauke. Izabela atlošė galvą ir prispaudė šaltą stiklinę prie raktikaulio. Karščio ir šalčio kontrastas ir žemyn tarp krūtų riedantys vandens lašeliai buvo stulbinamai malonūs. Netrukus Izabela išgirdo, kad koridoriuje kažkas yra. Pajuto, kad kažkas sustojo tarpduryje. Kambarėlis buvo mažas ir moteris suprato, kad čia ji jau ne viena. Tačiau Ka Nui žmonės tai ateidavo, tai išeidavo, todėl ji nepasivargino atsimerkti ir pažiūrėti, kas atėjo šįkart. Tačiau tai nebuvo ko nors pasiimti atėjusi padavėja ar vienas iš grupės narių, atėjęs palaikyti jai draugijos, nes atvykėlis nepajudėjo iš vietos. Tačiau galbūt ten nieko nebebuvo – gal jai tik pasivaideno? Izabela staiga atsimerkė. Kambarėlio tarpduryje stovėjo vyras – paslaptingas, tamsus ir viską nustelbiantis. Moters gerklę suspaudė laukinė panika ir ji negalėjo išspausti nė žodžio. Net nebūtų galėjusi surikti. Pirmas dalykas, kurį pastebėjo, buvo vyro stotas – jis buvo aukštas, plačių pečių ir, regis, užpildė visą tarpdurį. Tačiau po kelių akimirkų jau galėjo įžiūrėti ir daugiau jo bruožų. Izabelai per nugarą nubėgo šiurpas, kai suvokė, kad šis vyras – džafarietis. Tamsūs plaukai, skvarbios tamsios akys ir oda, nubučiuota kaitrios dykumos saulės. Nors buvo apsirengęs tamsiai mėlynos spalvos marškiniais ir rusvai žalsvos spalvos kelnėmis, o ne dišdaša, dykuma tarsi atsispindėjo jo veide. Jis atrodė kaip žmogus, žinantis, ką reiškia gyventi ties civilizacijos riba. Izabela nesuprato kodėl, tačiau baimė užliejo ją didžiulėmis bangomis, kaulai virto drebučiais ir neleido pajudėti iš vietos. – Tu man pasakysi, – sušvokštė jis, – kodėl. Izabela sumirksėjo. – Kodėl? – pakartojo ji. Jai kažkaip pavyko atsistoti ant kojų. Atvykėlis buvo toks aukštas, kad Izabela net ir atsistojusi turėjo pakelti galvą, kad pažiūrėtų jam į akis. Širdis ėmė beprotiškai daužytis krūtinėje, nes ji staiga suprato, kad šis vyras siaubingai įpykęs. Ir tas pyktis nukreiptas į ją. Jis nužvelgė jos kūną. Kai jų žvilgsniai vėl susitiko, jo akyse liepsnojo neslepiamas pasišlykštėjimas. – Pažiūrėk į save, – tarė jis. – Atrodai kaip kekšė. Krūtinę šaltais pirštais suspaudusi baimė staiga pavirto kunkuliuojančiu pykčiu. Kokia tipiška Džafaro vyro reakcija. Kaip visiškai tipiška yra manyti, kad jis turi teisę ją kritikuoti vien todėl, kad ji yra moteris ir todėl, kad jis nesupranta jos pasirinkimo. Izabela išdidžiai išsitiesė. Atkišo smakrą, rankomis įsirėmė į klubus ir taip pat kaip atvykėlis įdėmiai jį nužvelgė. Tai buvo drąsus poelgis, tačiau jai nerūpėjo. Šiam vyrui ji neprivalėjo atsiskaitinėti. – Nežinau, kas toks manaisi esąs, tačiau mielai leisiu tau nešdintis iš čia velniop ir pasilikti savo nuomonę sau. Jo veido išraiška tapo pavojingai šalta. – Nežaisk su manimi, Izabela. Ji žengtelėjo atgal, o širdis ėmė daužytis pavojingai greitai. Jis pavadino ją vardu – tikruoju jos vardu – ir tai ją pribloškė, nors turbūt neturėjo. Akivaizdu, kad šis vyras pažįsta jos tėvą ir kažkaip ją atpažino. Galbūt jie buvo susitikę, tėvui tvarkant verslo reikalus. Galbūt per pobūvį ar vakarienę… Bet ne. Izabela jo nepažinojo. Be to, buvo tikra, kad nebūtų galėjusi pamiršti tokio vyro, jei nors kartą būtų jį sutikusi. Jis buvo per didelis, per daug išvaizdus ir dėjosi per daug svarbus. Tokio tikrai nebūtum galėjęs nepastebėti. – Kodėl turėčiau su tavimi žaisti? Aš tavęs net nepažįstu! Vyras prisimerkė. – Aš noriu žinoti, kaip tu čia atsiradai, ir noriu tai žinoti dabar. Izabela išsitiesė. Kaip jis drįsta ją šitaip tardyti, tarsi turėtų tam kokią nors teisę? – Kadangi esi toks protingas, tai sugalvok pats. Jis žengtelėjo į kambarį, ir šis pastebimai sumažėjo. Atvykėlis užėmė beveik visą erdvę. Jis užvaldė ir beveik visas jos mintis. Izabela norėjo atsitraukti, tačiau jau nebuvo kur. Be to, neketino sprukti kaip bailė. Kažkodėl tai jai atrodė gyvybiškai svarbu. – Tu nepadarei to viena, – tarė jis. – Kas tau padėjo? Izabela nurijo gumulą gerklėje. – Aš… – Bela, ar viskas gerai? Izabela metė žvilgsnį į staiga už nepažįstamojo tarpduryje išdygusį Grantą, prie šonų sugniaužusį kumščius. Jam įėjus, atvykėlis pasisuko į duris. Granto veido išraiška buvo rūsti, o žydrų akių žvilgsnis nežadėjo nieko gero priešais stovinčiam vyrui. Jis akivaizdžiai stengėsi įbauginti įsibrovėlį. Izabela galėjo iš karto Grantą įspėti, kad jam tai nepavyks. Vyras žiūrėjo į klubo vadovą ne ką švelnesniu žvilgsniu. Mergina šią akimirką mažiausiai norėjo, kad jie susimuštų, nes buvo tikra, kad Grantas bandys ją apginti. Buvo tikra ir dėl to, kad jis pralaimėtų. Paslaptingasis vyras spinduliavo kažką nenusakomai stipraus ir atšiauraus. Atrodė nuožmus ir nesutramdomas. – Man viskas gerai, Grantai, – pasakė Izabela. – Ponas… kaip tik ketino išeiti. – Visai neketinau to daryti, – atsakė šis puikia anglų kalba. Jo tartis ir balso tonas akivaizdžiai rodė, kad jis kilęs iš elitinės šeimos, iš tokios, kuri paprastai siųsdavo savo sūnus mokytis į Jungtinę Karalystę. – Manau, jums laikas eiti, – tarė Grantas. – Prieš grįžtant atgal į sceną, Belai reikia pailsėti. – Tikrai. – Taip sakydamas nepažįstamasis vėl pasisuko į Izabelą ir ji pajuto visą jo žvilgsnio galią. – Deja, į sceną ji negrįš. Izabela vyksta su manimi. Izabelą užliejo įniršio banga. – Aš neketinu… Jis siektelėjo ir sugniaužė jos ranką savo geležiniame kumštyje. Pirštų replės nebuvo skaudžios, tačiau tvirtos ir kontroliuojančios. Įsakmios. Izabela sukrėsta sustingo, nes nuo jo prisilietimo jai per kūną nubėgo drebulys. Tačiau ji jautė ne pasišlykštėjimą. Ir ne siaubą. Tai jai kažką priminė. Karštį ir troškimą, o giliai po jais – širdyje paslėptą liūdesį, dėl kurio jai norėjosi verkti. Negalėdama pajudėti ji bandė suvokti, kas vyksta. Kodėl? – Ei, – protestuodamas šūktelėjo Grantas. – Paleisk ją! Tą pačią akimirką Izabela pakėlė akis į nepažįstamąjį ir paklausė: – Kas tu? Jam per veidą nuslinko šešėlis, tačiau išraiška netrukus vėl tapo šalta ir neįskaitoma. – Ar tikrai tikiesi mane įtikinti, kad nežinai, kas aš toks? Izabelai per kūną ritosi pykčio ir nevilties bangos. Čia buvo kažkas ne taip. Kažkodėl tas vyras jautė jai neapykantą. Šis vyras jos nekenčia, o ji net nežino kodėl. Nežinia kaip ji sukaupė visas jėgas ir ištraukė savo ranką iš jo gniaužtų. Apsikabinusi save per liemenį Izabela tarsi prisidengė apsauginiu skydu. Negalėjo pakęsti to jausmo – pykčio ir liūdesio mišinio, kuris prieš akimirką ėmė tekėti jos gyslomis. Negalėjo kovoti su karščio bangomis, kurios, rodėsi, užliejo ją iki nervų galiukų. Beprotiškos sumaišties. Triuškinamos nevilties. Grantas kažkur dingo, tačiau Izabela žinojo, kad jis išėjo tik tam, kad pasikviestų vieną iš klubo tvarkdarių. Jis grįš bet kurią akimirką, ir įsibrovėlis atsidurs gatvėje ant savo arogantiškos sėdynės. Ir jai tikrai bus smagu į tai pasižiūrėti. – Žinoma, kad aš tavęs nepažįstu, – pratrūko Izabela. – Priešingai, – suurzgė jis, o akyse užsidegė keista liepsna, – tu mane pažįsti labai gerai. Tikrumas, su kuriuo jis tai pasakė, suvirpino širdį. Jis – tikras beprotis. Žavus, tačiau vis tiek beprotis. – Neturiu supratimo, kodėl taip manai. – Nes, – atsakė jis sunkiai slėpdamas pyktį, – tu esi mano žmona. Antras skyrius Izabela žiūrėjo į jį prasižiojusi. Atrodė kaip į krantą išmesta žuvis. Geriau apibūdinti ir neišeitų. Jei nebūtų žinojęs tiesos, Adanas tikrai būtų pamanęs, kad ji sukrėsta. Jis vyptelėjo. Kas būtų galėjęs pamanyti, kad Izabela Maro yra tokia puiki aktorė? Niekada nenumanė, kad ši moteris turi tokių gabumų, antraip būtų kreipęs į tai daugiau dėmesio. Nes, akivaizdu, ji visiškai jį apkvailino. Kaip ir visus kitus. Ir jis tikrai sužinos kodėl. Izabela veikė ne viena, Adanas buvo tikras. Ar ji turėjo meilužį, kuris padėjo jai pasprukti? Ši mintis buvo tarsi dūris aštriu peiliu į krūtinę. Kokia ji šalta ir žiauri moteris. Izabela atsisakė savo sūnaus, visai dar kūdikio, paliko jį augti be motinos. Ši moteris labiau rūpinosi savimi negu Rafiku. Adanas negalėjo jos už tai pakęsti. Ir jam nepatiko, kaip žiūrint į šią moterį, užverda kraujas. Taip, tai buvo pyktis, bet ne tik. Jis įdėmiai tyrinėjo vos pridengtą jos kūną. Izabela vilkėjo raudoną bikinį ir užsimetusi atogrąžų motyvais papuoštą sarongą, surišamą vienoje pusėje ant klubų. Jos speneliai styrojo per ploną bikinio liemenėlės audinį ir traukė jo dėmesį. Adanas atminė, nors viso to nenorėjo, jos nuostabias kreminės spalvos krūtis, dideles rausvas areoles ir spenelių pumpurus. Atminė ir tai, kaip ji drovėjosi, kai jie pirmą kartą mylėjosi, kaip vėliau greitai prie jo prisitaikė, kaip visą nepakartojamai aistringą mėnesį kiekvieną naktį laukė jo lovoje. Vėliau Adanas nebegrįždavo pas Izabelą į lovą, nes ji pastojo. Jis mielai būtų to nedaręs, tačiau ji jautėsi taip blogai, kad nebuvo jokių minčių apie mylėjimąsi. – Tavo žmona? – Izabela ryžtingai papurtė galvą. – Tu klysti. Už nugaros Adanas išgirdo artėjančius sunkius žingsnius. O po akimirkos į kambarėlį įėjo vyras, kurį Izabela pavadino Grantu, – vyras, kurio akyse švietė beveik neslepiama simpatija Izabelai, o kartu su juo – milžiniškas iš Samoa kilęs žaliūkas. – Dar kartą paprašysiu jūsų išeiti, – tarė Grantas. – Makuna jus palydės. Adanas abejingai pažvelgė į jį. Lauke jo laukė šešių vyrų apsaugos komanda. Ne todėl, kad jis tikėjosi kokių nors problemų, bet todėl, kad buvo valstybės galva ir niekur nevykdavo be apsaugos. Pakaktų vieno ženklo, ir jie šturmuotų šią vietą apnuogintais ginklais. Adanas to visai nenorėjo, tačiau neketino iš čia išeiti be Izabelos. Be savo žmonos. – Viskas gerai, Grantai, – Adanas išgirdo už jo stovinčios Izabelos balsą. – Pasikalbėsiu su juo kelias minutes. Grantas atrodė sumišęs. Tačiau po akimirkos linktelėjo galva ir patapšnojo Makunos ranką. Tada jie abu išėjo, o Adanas ir vėl liko vienas su Izabela. – Protingas sprendimas, – tarė jis. Izabela susmuko į kėdę, kurioje sėdėjo prieš tai. Pirštai, kuriais nusibraukė nuo veido savo maištaujančius plaukus, virpėjo. Į jį sutrikusios žvelgė jos gausiai išdažytos akys. – Kodėl tu manai, kad esu tavo žmona? Aš niekada nebuvau ištekėjusi. Pyktis draskė jį savo aštriais nagais. – Gali neigti, kiek tik nori, tačiau tai nieko nepakeis. Įdėmiai žvelgdama į Adaną Izabela suraukė antakius. – Nežinau, kodėl tu man tai pasakoji ar kodėl manai, kad esu tavo žmona. Niekada nesu tavęs sutikusi. Aš net nežinau tavo vardo. Adanas nė sekundei tuo nepatikėjo. – Adanas, – tarė jis, nes ginčytis dėl to būtų buvę bergždžia, kai ji ir toliau primygtinai laikėsi savo prasimanytos istorijos. – Adanas, – pakartojo ji. – Palikau Džafarą labai seniai. Manau, prisiminčiau, jog turiu vyrą. – Neketinu su tavimi žaisti šio žaidimo, Izabela, – suurzgė Adanas. – Ar tikrai manai, kad patikėsiu, jog nieko neprisimeni? Negi manai, kad aš toks kvailas? Izabela piktai pašnairavo į jį. – Niekada to nesakiau. Tik tai, kad tavęs nepažįstu. Manau, kad tu mane su kažkuo painioji. Šiame versle tai būtų ne pirmas kartas, kai vyras bando su manimi suartėti. Išgirsta, kaip aš dainuoju, ir ima manyti, kad gali lengvai mane pakabinti. Tačiau to nebus, aišku? Adanas užsimanė gerai ją papurtyti. – Tu esi Izabela Maro, Hasano Maro ir amerikietės Betės Tailer, dukra. Beveik prieš trejus metus mes susituokėme. Prieš dvejus metus tu išėjai į dykumą ir nuo to laiko tavęs niekas nematė. Jis negalėjo prisiversti priminti jai apie Rafiką, tik ne dabar, kai ji akivaizdžiai bando jį apkvailinti meluodama. Izabela mirktelėjo, jos veide nebuvo matyti jokių emocijų, tarsi ji nieko neprisimintų. Po akimirkos ji papurtė galvą. – Ne, aš… – Kas? – paragino Adanas, kai ji nutilo. Prieš pradėdama kalbėti, Izabela nurijo sunkų gumulą. – Man atsitiko nelaimė, tas tiesa. Tačiau po jos iki galo nepasveikau. – Ji pirštais perbraukė lūpas. Adanas pastebėjo, kaip jie virpa. – Yra dalykų, kurių gerai neprisimenu, bet… – Ji papurtė galvą. – Ne, kas nors būtų man apie tai pasakęs. Staiga Adanas sustingo. – Kas nors? Kas galėtų tau tai papasakoti, Izabela? Kas žino, kad tu esi čia? Izabela atrėmė jo žvilgsnį. – Mano tėvai. Tėvas išsiuntė mane pas mamą, kad visiškai atsigaučiau. Gydytojas sakė, kad man reikia išvykti iš Džafaro, kad ten per karšta, kad ten aš patiriu per daug… įtampos. Adanas įtūžo. Jis negalėjo patikėti tuo, ką girdi. Jos tėvai žinojo, kad ji gyva. Tai neįmanoma. Tačiau tiesa buvo ir tai, kad nuo to laiko, kai Izabela pradingo, su Hasanu Maro jis beveik nesimatė. Pastaruoju metu jis daugiau laiko praleisdavo keliaudamas užsienyje negu savo šalyje. Adanas manė, kad tai susiję su jo verslo interesais ir sielvartu, praradus dukrą, tačiau jei buvo šis tas daugiau? O jei Maro kažką slėpė? Ar tas vyras padėjo savo dukrai ištrūkti iš santuokos, kai pats iš pradžių dėl šių vedybų buvo baisiausiai patenkintas? Adanas papurtė galvą. Ji meluoja, žaidžia su juo, neigia tiesą tik todėl, kad jis pričiupo ją. Izabela išgyveno dykumoje, dėl to nekilo abejonių, o to be pagalbos nebūtų galėjusi padaryti. Tačiau kas jai padėjo? – Niekada nesu girdėjęs apie atrankinę amneziją, Izabela, – suurzgė jis. – Kaip gali prisiminti savo tėvus, prisiminti Džafarą, tačiau pamiršti mane? – Aš nesakiau, kad man amnezija! – sušuko ji. – Tu tai pasakei. – O kaip tuomet tu tai vadini, jei sakai, kad žinai, kas ir iš kur esi, tačiau negali prisiminti vyro, kurį palikai? – Mes nesusituokę, – toliau atkakliai tvirtino Izabelė… tačiau jos apatinė lūpa drebėjo. Tai buvo pirmas ženklas, kad jos šarvuose atsirado plyšys, tarsi žinotų, kad ją pričiupo, ir dabar beviltiškai bandytų sugalvoti, kaip išsisukti. Adanas nusiteikė dar ryžtingiau. Jai tai nepavyks, tik ne dabar, kol jis neužbaigė su ja reikalų. Ji turi už daug ką atsakyti. Ir dar daugiau už ką sumokėti. Izabela ant krūtinės sukryžiavo rankas. Jos krūtys prisispaudė viena prie kitos ir išryškėjo jų glotnus putlumas. Adanas strėnose pajuto keistą dilgčiojimą, kuris ėmė plisti link papilvės. Ne. Vyras negailestingai užspaudė savo geidulį. Ar yra toks lėkštas, kad jį jaudina pusnuogės moters kūnas, nors ji pasielgė taip klastingai? Nors jis turėjo daugiau negu vieną priežastį jos nekęsti? – Tuomet pažiūrėkime į tai iš kitos pusės, – tarė ji, prikandusi apatinę lūpą. – Akimirkai tarkime, kad tu esi teisus, kad mes tikrai esame susituokę – kur tu pats buvai ir kodėl anksčiau manęs neieškojai? – Buvau Džafare, – piktai išspaudė Adanas. – Ir, kaip tu labai gerai žinai, maniau, kad esi mirusi. Įdegusi Izabelos oda akivaizdžiai išblyško. – Mirusi? Adanui pabodo tie išsisukinėjimai ir bandymai jį suklaidinti. Jis perskrido per kelias laiko zonas ir per tą laiką, kol bandė išsiaiškinti, ar nuotrauka yra tikra ir ar mikrofoną laikanti ir į fotoaparato objektyvą tarsi į slaptą meilužį žvelgianti moteris tikrai yra jo žmona, nebuvo sudėjęs nė bluosto. Bandė save įtikinti, kad tai neįmanoma. Ji nebūtų galėjusi išgyventi dykumoje. Tačiau įžengęs į šį barą ir pamatęs ją stovinčią scenoje – jos veidas atrodė toks pažįstamas, tačiau ir keistai svetimas – iš karto suprato, kad tai Izabela. Ir jo mandagaus elgesio rezervas jau išseko. – Tu išėjai į dykumą, Izabela. Ką darei paskui, niekas nežino, tačiau iš ten tu negrįžai. Mes ieškojome tavęs savaičių savaites. Moteris papurtė galvą. – Tai nesąmonė, visiška nesąmonė. – Tikrai? – Adanas ranka suėmė jos alkūnę ir truktelėjęs pakėlė iš kėdės. Ji nesipriešino, tarsi mintys būtų nuklydusios kažkur toli. Vyras užgniaužė jaudulį, kuris jį užliejo, pirštams prisilietus prie nuogos moters odos. Izabela pažvelgė į jį savo žaliomis akimis, kuriose siautėjo jausmų audra. – Aš neprisimenu. Adano tai nesujaudino. – Susirink daiktus. Mes išvykstame. *** Susituokę. Izabela papurtė galvą. Tai neįmanoma. Tačiau krūtinėje kaip ledo gabalas nugulė baimės jausmas. Tiesa, kad jos prisiminimuose buvo keli migloti momentai, tačiau ar tikrai šis vyras buvo šių pamirštų akimirkų dalis? Kaip galėjo pamiršti tokį ypatingai svarbų dalyką kaip vyras? Negalėjo to pamiršti. Tai neįmanoma. Be to, jos tėvai nebūtų to nuo jos slėpę. Kodėl galėtų taip pasielgti? Dėl kokio siaubingo dalyko būtų priversti tai padaryti? Buvo tik vienas būdas viską išsiaiškinti. Izabela pasisuko, čiupo savo rankinę ir puolė joje ieškoti mobiliojo telefono. – Ką tu darai? – paklausė Adanas. Izabela išsitraukė telefoną ir pergalingai jį iškėlė. Jai į akis lindo plaukai, lipo prie lūpų dažais paryškintų lūpų, tačiau buvo nesvarbu. Žinojo, kad atrodo beprotiškai. Taip ir jautėsi. Kažkoks pamišimas. Jis sakė, kad ji mirusi, kad visi Džafare manė, jog ji mirusi. Tačiau jos tėvas žinojo, kad taip nėra, tad kodėl jie visi taip galvoja? Kai Izabela klausinėjo jo apie nelaimingą atsitikimą, tėvas atsakė, kad būtų geriau, jei ji nežinotų visų smulkmenų. Izabela pakliuvo į automobilio avariją ir ją ištiko koma. Paskui teko vartoti daug medikamentų, vaistų nuo skausmo ir dėl jų jos atsiminimai tapo labai migloti. Tėvas tvirtino, kad tai nieko tokio. Nieko tokio. Jos motina, kaip paprastai, nieko nežinojo apie Izabelos gyvenimą Džafare. Betė Tailer išvyko iš šalies prieš dešimt metų ir, nors atrodė patenkinta, kai Izabela atvykdavo pas ją paviešėti, joms abiem šiek tiek palengvėjo, kai Izabela pradėjo gyventi savo gyvenimą. Bet jei ji buvo ištekėjusi, ar jos mama apie tai nežinotų? Ar nebūtų dalyvavusi vestuvėse? Izabela įdėmiai pažvelgė į griežtą, tačiau patrauklų šalia stovinčio vyro veidą. Jis neatrodė jai kaip niekas. Moteris papurtė galvą. Ne, jos tėvai nebūtų jai apie tai melavę. Tam nebuvo jokios priežasties! – Aš paskambinsiu savo tėvui, – tarė ji ieškodama jo telefono numerio. – Jis žinos visą tiesą. Adanas įsitempė, tarsi ji būtų pliaukštelėjusi jam per veidą. – Ar nori man pasakyti, kad tavo tėvas tikrai žino, jog esi čia? Izabela suraukė kaktą. – Aš juk jau tai sakiau, ar ne? Adanas nusikeikė arabiškai. Iš jo lūpų išskriejęs keiksmažodis buvo toks bjaurus, žiaurus ir nešvankus, kad Izabela net krūptelėjo. Valstijose gyveno jau ilgiau nei metus – o gal jau beveik dvejus – ir buvo girdėjusi daug nešvankybių. Tačiau nebuvo pratusi girdėti keikiantis arabiškai. Gyvendama Džafare ji buvo lepinama ir saugoma – ir auklėjama taip, kad kada nors ištekėtų už galingo šeicho. Kol viską pakeitė nelaimingas atsitikimas. Jis čiupo telefoną jai iš rankų. – Tu jam neskambinsi. Izabela bandė atgauti telefoną, tačiau Adanas laikė jį pakėlęs taip, kad ji negalėtų pasiekti. Moteris sunėrė rankas ant krūtinės ir piktai pažvelgė į jį. Turėtų jausti palengvėjimą. – Tuomet spėju, kad meluoji, jog esame susituokę. Nes mano tėvas galėtų atskleisti tavo melą, ar ne? – Jei tau smagiau taip galvoti, žinoma, taip ir daryk. – Jis įsikišo telefoną į vidinę kišenę. Izabela stengėsi nespoksoti į tvirtus raumenis, kurie buvo matyti per jo marškinių V formos iškirptę. Jei būtų pamačiusi jį paplūdimyje, pamanytų, kad jo kūnas nuostabus. Dėl to nekilo jokių abejonių. Tačiau šis vyras buvo atšiaurus ir abejingas, todėl nereikėtų laikyti jo patraukliu. Be to, jis tikras melagis. – Jei tu dėl to nesibaimini, kodėl negaliu jam paskambinti? – metė iššūkį Izabela. – Nes ketinu pats tai padaryti, kai mes grįšime į Džafarą. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/lynn-raye-harris/ta-pati-bet-kita/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 143.51 руб.