Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Laikoma kalta Tess Gerritsen Katė Miranda Vud manė, kad jai pagaliau pavyko išsiskirti su Ričardu Tremeinu – turtingu vedusiu meilužiu – tačiau vieną vakarą randa jį nudurtą savo lovoje. Buvęs ramus Mirandos pasaulis griūva – ji tampa pagrindine įtariamąja, nes turėjo svarų motyvą ir galėjo nužudyti buvusį mylimąjį. Moteris paleidžiama iš areštinės už užstatą, kurį sumokėjęs žmogus nori likti nežinomas. Ar kažkas bando jai padėti? O gal nori pasinaudoti ir įtraukti į paslaptingą nužudytojo pasaulį, kuriame visi yra įtariamieji? Tess Gerritsen Laikoma kalta 1 Jis paskambino dešimtą vakare, tuo pat metu kaip ir visada. Net neatsiliepusi Miranda numanė, kad tai jis. Taip pat žinojo, kad jei nepakels ragelio, telefonas skambės, kol įkyrus jo garsas išves iš proto. Žingsniuodama po miegamąjį galvojo: „Neprivalau atsiliepti. Nebūtina su juo kalbėtis. Nesu jam skolinga nė sudilusio skatiko.“ Telefonas nutilo. Miranda sulaikė kvapą tikėdamasi, kad šį kartą jis nusileis, šįsyk supras, kad ji kalbėjo rimtai. Vėl sudžergždęs telefonas privertė krūptelėti. Kiekvienas skambtelėjimas tarsi švitrinis popierius brūžino įtemptus nervus. Negalėjo daugiau to pakęsti. Jau keldama telefono ragelį žinojo, kad daro klaidą. – Alio? – Pasiilgau tavęs, – tyliai ištarė jis. Tas pats šnabždesys, ligi skausmo pažįstamas ir artimas. – Nepageidauju, kad man daugiau skambintum, – pasakė ji. – Nesusivaldžiau. Visą dieną norėjau su tavimi pasikalbėti. Miranda, be tavęs jaučiausi košmariškai. Ji pajuto, kaip tvenkiasi ašaros. Giliai įkvėpė, kad nepravirktų. – Nejaugi negalime pabandyti dar kartą? – maldavo jis. – Ne, Ričardai. – Prašau. Šįsyk viskas bus kitaip. – Niekas niekada nepasikeis. – Ne! Pasikeis… – Tai buvo klaida. Nuo pat pradžių. – Tu vis dar myli mane. Žinau, kad myli. O varge, Miranda, visas šias savaites buvome kartu, kas dieną mačiau tave darbe ir negalėjau prie tavęs prisiliesti. Netgi pabūti su tavimi vienumoje… – Daugiau nereikės viso to patirti, Ričardai. Juk įteikiau tau prašymą išeiti iš darbo. Aš tikrai noriu pasitraukti. Ragelyje ilgą laiką buvo tylu, tarsi jos pasakymas būtų smogęs jam į paširdžius tikrąja to žodžio prasme. Ji pasijuto pakylėta ir kalta tuo pat metu. Kalta, kad pagaliau išsilaisvino ir tapo nepriklausoma. Jis tyliai ištarė: – Aš pasakiau jai. Miranda tylėjo. – Ar girdi mane? – paklausė jis. – Aš pasakiau jai viską apie mus. Susitikau su savo advokatu. Pakeičiau sąlygas… – Ričardai… – lėtai prabilo ji. – Dabar tai neturi jokios reikšmės. Nesvarbu, tu vedęs ar išsiskyręs, aš nenoriu daugiau tavęs matyti. – Tik vieną kartą. – Ne. – Aš atvažiuoju. Tuoj pat… – Ne. – Privalai su manimi susitikti, Miranda! – Nieko aš neprivalau! – sušuko ji. – Būsiu po penkiolikos minučių. Negalėdama tuo patikėti Miranda žiūrėjo į telefoną. Jis padėjo ragelį. Po galais, jis padėjo ragelį ir po penkiolikos minučių belsis į jos duris. Jai pavyko paskutines tris savaites oriai dirbti šalia jo, mandagiai šypsotis ir neutraliai kalbėti. O dabar jis atvažiuos ir nuplėš jos savitvardos kaukę; vėl abu atsidurs ten pat, įsisuks į tas pačias pinkles, iš kurių ji ką tik sugebėjo išsiveržti. Miranda prilėkė prie drabužinės ir išsitraukė sportinį nertinį. Turėjo nuo jo pabėgti. Kur jos nerastų, kur būtų viena. Ji išsiveržė pro priekines namo duris, nusileido prieangio laiptais ir pradėjo greitai, niršiai eiti Gluosnių gatve. Pusę vienuoliktos vakaro kaimynai jau ruošėsi gulti. Eidama pro langus matė šviesas, šeimos narių siluetus įvairiomis pozomis, kai kur spragsinčią židinio liepsną. Pajuto vėl kylantį pavydą, troškimą priklausyti mielai bendrai visumai, žarstyti savojo židinio žarijas. Kvailos svajonės. Drebėdama apglėbė save rankomis. Oras buvo vėsus– gana įprastas rugpjūčiui Meine. Ji ėmė pykti. Širdo, kad šalta. Niršo, jog buvo priversta išeiti iš namų. Pyko ant jo. Bet nesustojo, ėjo toliau. Pasiekusi Beivju gatvę pasuko į dešinę, jūros link. Nuo vandens ritosi migla. Uždengdamas žvaigždes niūrus rūkas slinko gatve. Miranda paskendo migloje, sukančioje ją verpetais. Iš kelio pasuko į takelį, juo nuėjo iki granitinių, dabar slidžių nuo miglos, laiptų. Apačioje, akmenuotame paplūdimyje, stovėjo medinis suolelis, kurį laikė savu. Čia ir atsisėdo, prisitraukė kelius prie krūtinės ir įsmeigė akis į jūrą. Kažkur įlankoje supdamasis ant bangų girgždėjo plūduras. Vos įžiūrėjo žalią švyturio šviesą, blykčiojančią rūke. Jis jau turėtų būti prie jos namo. Miranda svarstė, ar ilgai jis belsis į duris. Gal iki jos kaimynas ponas Lanzo pradės skųstis. O gal pasiduos ir grįš namo, pas žmoną, sūnų ir dukrą. Ji atrėmė kaktą į kelius stengdamasi ištrinti iš minčių laimingos Tremeinų šeimos vaizdelį. Nors savo šeimą Ričardas apibūdino kitaip. Sakė, kad ji ant subyrėjimo ribos. Tik dėl meilės vaikams, Filipui ir Kesei, jis neišsiskyrė su Evelina prieš keletą metų. Dabar dvyniams devyniolika. Gana suaugę sužinoti tiesą apie tėvų santuoką. Tačiau dabar jis negali skirtis, nes jaudinasi dėl Evelinos, savo žmonos. Jai reikia laiko apsiprasti, ir jei Miranda bus kantri, jei mylės jį taip, kaip jis myli ją, viskas išsispręs… „O, taip. Argi ne puikiai viskas išsisprendė?“ Miranda tyliai nusijuokė. Pakėlė galvą, pasižiūrėjo į jūrą ir dar kartą nusijuokė, ne isteriškai, bet su palengvėjimu. Jautėsi, tarsi būtų ką tik atsigavusi po ilgos karštinės; protas aštrus, vėl gali blaiviai mąstyti. Veidą maloniai drėkino migla, šaltas jos prisilietimas valė Mirandos sielą. Kaip jai reikėjo tokio apsivalymo! Mėnesių mėnesius kaltė gulė ant jos sluoksniais tarsi purvas, kol po visais nešvarumais ji vos galėjo įžiūrėti save, savo tikrąjį „Aš“. Dabar viskas baigta. Šį kartą iš tikrųjų baigta. Miranda nusišypsojo jūrai. „Mano siela ir vėl priklauso man“,– pagalvojo. Ją apėmė ramybė, kokios seniai nebuvo jutusi. Ji pakilo ir pajudėjo namų link. Už dviejų kvartalų nuo savo namo pastebėjo mėlyną „Peugeot“, pastatytą netoli Gluosnių ir Pavasario gatvių sankirtos. Vadinasi, jis vis dar jos laukė. Ji sustojo prie automobilio, pasižiūrėjo į juodą odinį saloną, avikailio apmušalus; viskas buvo per daug gerai pažįstama. „Nusikaltimo vieta,– mintijo.– Pirmas bučinys. Sumokėjau už jį savo skausmu. Dabar atėjo jo eilė.“ Nusisukusi nuo automobilio ryžtingai patraukė namo. Užlipo prieangio laiptais. Priekines duris, kaip ir buvo palikusi, rado atrakintas. Viduje vis dar degė šviesos. Svetainėje jo nebuvo. – Ričardai? Jokio atsako. Ką tik virtos kavos kvapas priviliojo ją į virtuvę. Ant viryklės ji pamatė kavinuką su šviežiai užplikyta kava, ant stalviršio pusiau nugertą puodelį. Vieną spintelės stalčių rado pravirą. Jį užtrenkė. „Ką gi. Užėjai vidun ir jautiesi kaip namie, tiesa?“ Ji griebė puodelį ir išpylė jo turinį į kriauklę. Kava aptaškė ranką; gėrimas buvo vos drungnas. Perėjusi koridorių Miranda sustojo prie vonios kambario. Jame degė šviesa, iš čiaupo lašėjo vanduo. Ji išjungė šviesą. – Neturi teisės čia ateiti! – sušuko. – Tai mano namai. Galėčiau iškviesti policiją, tave suimtų už neteisėtą įsiveržimą į privačią valdą. Ji pasuko link miegamojo. Dar nepasiekusi slenksčio žinojo, ko tikėtis, numanė, su kuo teks susigrumti. Jis bus išsidrėbęs ant lovos nuogas, su šypsena veide. Taip pasisveikino su ja praėjusį kartą. Šįkart išmes jį iš namų, su drabužiais arba be jų. Šįsyk jis sulauks staigmenos. Miegamajame buvo tamsu. Miranda įjungė šviesą. Kaip ir spėjo, jis gulėjo išsidrėbęs ant lovos. Rankos atmestos į šalis, kojos susipynusios paklodėse. Nuogas. Tačiau be šypsenos veide. Jame– sustingęs siaubas, burna pravira nuo tylaus riksmo, akyse– baugus amžinybės vaizdas. Nuo lovos kabojo krauju persisunkęs paklodės kraštas. Be tylaus tekšenimo– tamsiai raudonos spalvos skysčio lašėjimo ant grindų– kambaryje viešpatavo tyla. Miranda įstengė žengti vos du žingsnius į priekį. Ją supykino. Žiopčiodama ir žiaukčiodama parkrito ant kelių. Kai vėl pakėlė galvą, ant grindų pamatė didelį virtuvinį peilį. Nereikėjo net antrą kartą žvilgtelėti į jį. Iš karto atpažino rankeną, dvylikos colių plieninius ašmenis ir žinojo: jis iš virtuvės spintelės stalčiaus. Peilis, ant kurio liko jos pirštų atspaudų. Peilis, suteptas krauju. Čeisas Tremeinas važiavo visą naktį, kol pradėjo brėkšti. Ritmingas ratų dunksėjimas į asfaltą, prietaisų skydelio švytėjimas, kažkokia iš radijo tyliai sklindanti melodija– viskas atrodė tarsi miglotas, labai blogas sapnas. Realu buvo tik tai, ką jis lėkdamas tolyn tamsiu greitkeliu vis kartojo garsiai ir mintyse. Ričardas miręs. Ričardas miręs. Pats išsigando nuo garsiai ištartų savo žodžių tamsiame automobilyje. Pakirdo iš transo. Pasižiūrėjo į laikrodį. Ketvirta ryto. Važiavo jau keturias valandas. Priekyje matėsi Naujojo Hampšyro ir Meino valstijų riba. Kiek valandų dar truks kelionė? Kiek mylių? Jis spėliojo, ar lauke šalta, ar oras kvepia jūra. Automobilis jam tapo baro kamera, uždara skaistykla, kurioje švietė žalios lemputės, sklido liftų ir prekybos centrų muzika. Jis išjungė radiją. Ričardas miręs. Miglotai prisiminęs telefono skambutį vėl mintyse išgirdo šiuos žodžius. Evelina nepasivargino sušvelninti smūgio. Jis vos spėjo atpažinti brolienės balsą, o ji iš karto pritrenkė jį žinia. Jokios įžangos, perspėjimo ar prašymo atsisėsti. Tik pliki faktai, pateikti Evelinos įprastu šnabždesiu. „Ričardas miręs,– pasakė ji.– Nužudytas. Moters…“ O tada, kitu įkvėpimu: „Man reikia tavęs, Čeisai.“ To jis nesitikėjo. Čeisas buvo pašalietis. Tremeinas, kuriam niekas nesivargindavo paskambinti. Tas, kuris susirinko daiktus ir išvyko iš valstijos, visam laikui palikęs šeimą. Brolis su trikdančia praeitimi. Čeisas– atstumtasis, Čeisas– balta varna. „Čeisas– pavargėlis“,– pagalvojo jis stengdamasis nuvaikyti miego voratinklius, grasinančius įvilioti jį į spąstus. Pravėrė langą, įkvėpė šalto oro, jūros ir pušų kvapo. Meino kvapo. Jis, kaip niekas kitas, atgaivino vaikystės prisiminimus. Akmenuoto paplūdimio naršymas iki kulkšnių jūros žolėse. Ką tik surinktų moliuskų geldelės, tarškančios kibire. Migloje aimanuojanti rūko sirena. Visa tai sugrįžo vienu vėjo gūsiu: vaikystės, gerų laikų kvapas, tų senų dienų, kai manė, kad Ričardas– pats drąsiausias, protingiausias ir geriausias brolis pasaulyje. Iki tų laikų, kai perprato tikrąją Ričardo prigimtį. Nužudytas. Moters. Vis dėlto žinia Čeiso nepritrenkė. Jis svarstė, kas ji tokia, kas galėjo sukelti jai tokį įniršį, kad suvarytų peilį jo broliui į krūtinę. Na, jis galėtų spėti. Nenusisekęs meilės romanas. Pavydas dėl naujos meilužės. Neišvengiamas išsiskyrimas. O tada kilęs pyktis, kad ja pasinaudota, jai meluota, įniršis, užgožęs sveiką nuovoką ir savisaugos instinktą. Čeisas galėjo papasakoti visą scenarijų. Jis netgi įsivaizdavo moterį, panašią į visas kitas, užklydusias į Ričardo gyvenimą. Žinoma, ji patraukli. Ričardui tai buvo labai svarbu. Tačiau nuo jos dvelkia kažkokiu beviltiškumu. Galbūt jos juokas kiek per garsus ar šypsena per daug dirbtinė, o raukšlelės apie akis atskleidžia, kad moteris po truputį vysta. Taip, moterį jis matė aiškiai. Tas vaizdas kėlė jam gailestį ir pasibjaurėjimą vienu metu. Ir pyktį. Kad ir kokį apmaudą jautė Ričardui, vis dėlto jie buvo broliai. Jie dalijosi tais pačiais prisiminimais, lėtai plaukiodavo ežere tingiomis popietėmis, eidavo pasivaikščioti molu, tyliai kikendavo tamsoje. Paskutinį kartą jie rimtai susipyko, bet tolimiausiame sąmonės kampelyje Čeisas visada manė, kad jie sugebės susitaikyti. Visuomet galima viską ištaisyti ir vėl būti draugais. Taip galvojo iki nelemto Evelinos skambučio. Tarsi potvynis per pilnatį sukilo pyktis. Visos galimybės prarastos. Jau negalės pasakyti: „Man tu labai svarbus.“ Ar: „Prisimeni, kai…“ Kelias priešakyje susiliejo. Čeisas sumirksėjo ir tvirčiau suspaudė vairą. Pamažu kylant saulei važiavo toliau. Dešimtą ryto pasiekė Bas Harborą. Vienuoliktą jau stovėjo „Dženi B“, atsukęs veidą į vėją, rankomis įsikibęs į kelto turėklus. Tolumoje Šeperdo sala kaip žema žalia kupra kilo iš miglos. „Dženi B“ laivapriekis kilnojosi per bangas ir Čeisas pajuto gerkle kylantį pažįstamą šleikštulį. „Visada kamuojamas jūros ligos“,– pagalvojo jis. Jūreivių šeimoje Čeisas buvo sausumos žmogus, sūnus, kuriam patiko jausti tvirtą žemę po kojomis. Lenktynių prizai visada atitekdavo Ričardui. Vienos burės laivais, šliupais– nesvarbu, kokios klasės,– Ričardas visada laimėdavo. Šiuose vandenyse jis ištobulino savo įgūdžius, išmoko laviruoti, svyruoti į šalis ir šūkauti nurodymus kitiems. Burę aukštyn, burę žemyn. Čeisui visa tai atrodė nesuprantamos kvailystės. Ir dar tas apgailėtinas šleikštulys… „Dženi B“ švartuojantis jis giliai įkvėpė sūraus oro ir pajuto, kaip rimsta skrandis. Įsėdo į automobilį ir laukė, kol galės išvažiuoti iš kelto. Prieš jį stovėjo aštuoni automobiliai. Jų numerių lentelės rodė, kad jie iš kitos valstijos. Regis, pusė Masačusetso kiekvieną vasarą vyksta į šiaurę. Beveik galėjai išgirsti, kaip Meinas dejuoja nuo visų tų prakeiktų mašinų svorio. Keltininkas pamojo jam važiuoti. Čeisas įjungė pavarą ir užkilo rampa į Šeperdo salą. Nustebo, kad per tiek metų ši vieta beveik nepasikeitė. Tie patys seni pastatai Jūros gatvėje: Salos kepykla, bankas, Ficdžeraldo kavinė, „Five and dime“– pigių niekučių krautuvėlė, Lepino universalinė parduotuvė. Keliose vietose atsirado naujų vardų. Grožio salonas „Vogue“ dabar tapo „Goramo knygomis“, namų apyvokos reikmenų parduotuvę pakeitė antikvariatas ir nekilnojamojo turto agentūra. O varge, kiek pokyčių per turizmą. Už kampo pasuko į Kalkakmenio gatvę. Kairėje, tame pačiame sename plytiniame name buvo įsikūrusi laikraščio „Salos šauklys“ redakcija. Čeisas mintijo, ar viduje kas nors pasikeitę. Jis gerai prisiminė šią vietą: dekoratyvines alavo lubas, nušiurusius stalus, sieną, nukabinėtą leidėjų Tremeinų portretais. Mintyse aiškiai regėjo tą vaizdą, netgi matė „Remingtono“ rašomąją mašinėlę ant tėvo stalo. Žinoma, „Remingtonai“ jau seniai bus dingę. Dabar ten tikriausiai stovi prašmatnūs vienodi kompiuteriai. Na, bent jau taip Ričardas vadovautų laikraščiui. Keistų sena į nauja. O dabar reikalingas kitas Tremeinas. Čeisas važiavo toliau. Pasuko į Kaštonų kalvą. Puse mylios aukščiau, netoli aukščiausios salos vietos, stovėjo Tremeinų rūmai. Jie jam primindavo milžinišką geltoną vestuvinį tortą, papuoštą Viktorijos laikų bokšteliais ir imbierinio meduolio gabalėliais. Dabar namas atrodė pilkai baltas. Liūdnas ir nublukęs. Čeisui netgi labiau patiko, kai jis buvo geltonas it vestuvinis tortas. Jis pastatė automobilį, iš bagažinės išsiėmė lagaminą ir nužingsniavo takeliu. Dar nepasiekus verandos laiptų, durys atsivėrė ir tarpduryje išdygo Evelina. – Čeisai! – sušuko ji. – Ak, Čeisai, pagaliau atvykai. Ačiū Dievui, tu čia. Iš karto puolė jam į glėbį. Jis nevalingai ją apkabino, pajuto virpantį jos kūną ir šiltą kvėpavimą į kaklą. Leido jai laikytis įsitvėrus, kiek ji norėjo. Pagaliau atsitraukusi Evelina pažvelgė jam į akis. Tos spindinčios žalios akys tebestulbino jį. Medaus šviesumo plaukai iki pečių buvo supinti į prancūzišką kasą. Veidas patinęs, nosis paraudusi. Ji mėgino užmaskuoti tai kosmetika– ant šnervių liko rožinės pudros, o ant skruosto– tamsus blakstienų dažų dryžis. Čeisas negalėjo patikėti, kad priešais jį gražioji brolienė. Nejaugi Evelina iš tikrųjų gedi? – Žinojau, kad atvažiuosi, – sušnibždėjo ji. – Išvykau iš karto po tavo skambučio. – Ačiū, Čeisai. Nenumaniau į ką daugiau kreiptis… – Ji žengė atatupsta ir pasižiūrėjo į jį. – Vargšeli, tu tikriausiai išsekęs. Užeik vidun, išvirsiu kavos. Jie įžengė į prieškambarį. Čeisas tarsi grįžo į vaikystę– čia beveik niekas nebuvo pasikeitę. Tos pačios ąžuolinės grindys, ta pati šviesa, tie patys kvapai. Netgi pamanė, kad jei dabar atsisuktų ir pasižiūrėtų į svetainę, pamatytų savo mamą, sėdinčią prie stalo ir pašėlusiai kažką rašančią. Jai niekada nepatiko rašomosios mašinėlės. Motina manė, o ir neklydo, kad jei paskalų skyrelis bus gana pikantiškas, redaktorius priims jį ir svahilių kalba. Pasirodo, redaktorius ne tik įsigijo jos skiltį– jis įsigijo kartu ir ją. Ką gi, praktiškos vedybos. Motina taip ir neišmoko spausdinti mašinėle. – Labas, dėde Čeisai. Čeisas pakėlė akis ir pamatė jauną merginą ir vaikiną, stovinčius laiptų viršuje. Nejaugi dvyniai?! Jis apstulbęs žiūrėjo, kaip jie leidžiasi laiptais. Filipas ėjo pirmas. Kai paskutinį kartą matė sūnėną ir dukterėčią, jie buvo nerangūs paaugliai. Dabar stovėjo aukšti, šviesiaplaukiai ir liekni, tuo tik ir panašūs jaunuoliai. Filipas judėjo grakščiai kaip patyręs šokėjas– elegantiškasis Fredas Asteras[1 - Fredas Astaire – garsus JAV šokėjas ir aktorius (čia ir toliau – vert. pastabos).] su partnere, na, tikrai ne Džindžer Rodžers[2 - Ginger Rogers – Fredo Astero šokių partnerė.]. Jauna mergina, lipanti paskui jį, buvo šiek tiek panaši į arklį. – Negaliu patikėti, kad čia Kesė ir Filipas, – prabilo Čeisas. – Per ilgai gyvenai kitur, – atsakė Evelina. Filipas priėjo ir paspaudė jam ranką. Nepažįstamojo, ne sūnėno, pasisveikinimas. Jo ranka buvo liauna, išpuoselėta kaip tikro džentelmeno. Filipas paveldėjo aristokratiškus motinos bruožus– tiesią nosį, ryškius skruostikaulius, žalias akis. – Dėde Čeisai, – niūriai pasakė Filipas. – Nors tai siaubinga priežastis sugrįžti namo, bet vis tiek džiaugiuosi, kad tu čia. Čeisas pasižiūrėjo į Kesę. Kai paskutinį kartą matė dukterėčią, ji buvo guvi maža beždžionytė, kupina nesibaigiančių klausimų. Tiesiog sunku patikėti, kad ji išaugo į tokią paniurusią jauną merginą. Ar galėjo šitaip pasikeisti iš sielvarto? Nuo plonų standžiai surištų plaukų veidas atrodė grubus: didelė nosis, atsikišę dantys, keturkampė kakta, kurios nesušvelnino nė viena kirpčiukų sruoga. Tik iš akių vis dar šmėsčiojo dešimtmetė, o žvilgsnis buvo skvarbus ir protingas. – Sveikas, dėde Čeisai, – pasisveikino ji. Keistai dalykiškas tonas merginai, ką tik netekusiai tėvo. – Kese, – tarė Evelina. – Nejau negali pabučiuoti dėdės? Jis atvyko iš labai toli, kad pabūtų su mumis. Kesė prisiartino ir sausai pakštelėjo jam į skruostą. Tada greitai atsitraukė, tarsi susigėdusi šio netikro švelnumo. – Tu tikrai suaugai, – tarė Čeisas, sugebėdamas tik taip pamaloninti. – Suaugau. – Kiek jums dabar metų? – Beveik dvidešimt. – Tai tikriausiai jau mokotės koledže? Kesė linktelėjo, lūpose pirmą kartą šmėstelėjo šypsena. – Aš mokausi Pietų Meino universitete. Studijuoju žurnalistiką. Pamaniau, jog kada nors „Šaukliui“ prireiks… – Filipas mokosi Harvarde, – paskubomis įsiterpė Evelina. – Kaip ir jo tėvas. Kesės šypsena išnyko, nespėjusi sužydėti. Ji susierzinusi žvilgtelėjo į motiną ir nusisuko į laiptus. – Kese, kur tu eini? – Turiu skalbti. – Bet tavo dėdė ką tik atvažiavo. Prisėsk su mumis. – Nebūtina, – atšovė ji atsisukusi per petį. – Tu ir pati gali puikiai jį užimti. – Kese! Mergaitė stabtelėjo ir piktai įsistebeilijo į Eveliną. – Ko? – Darai man gėdą. – Ne naujiena. Evelina vos tramdydama ašaras atsisuko į Čeisą. – Matai, kas čia vyksta? Negaliu pasitikėti savo vaikais. Čeisai, nepajėgiu viena su visu tuo susidoroti. Tiesiog negaliu. – Užgniaužusi aimaną ji nužingsniavo į svetainę. Dvyniai susižvalgė. – Tu ir vėl taip pasielgei, – tarė Filipas. – Dabar netinkamas metas bartis, Kese. Argi tau jos negaila? Negali pasistengti geriau sutarti? Nors kelias dienas. – Tarsi aš nesistengčiau. Bet ji mane išveda iš kantrybės. – Gerai, bent jau būk mandagesnė. – Jis trumpam nutilo ir pridūrė: – Žinai, kad to būtų norėjęs tėtis. Kesė atsiduso. Tada paklususi nusileido žemyn ir nuėjo paskui motiną į svetainę. – Tikriausiai bent jau tiek galėčiau dėl jo padaryti… Purtydamas galvą Filipas pažvelgė į Čeisą. – Tik dar vienas epizodas iš laimingos Tremeinų šeimos gyvenimo. – Ar seniai tai vyksta? – Mažiausiai metus. O dabar pats pikas. Po tėčio mirties turėjome suartėti. Tačiau tik dar labiau vieni nuo kitų tolstame. Įėję į svetainę jie pamatė motiną ir dukrą, sėdinčias skirtinguose kambario kampuose. Abi atrodė susitvardžiusios. Filipas globėjiškai atsisėdo tarp jų. Čeisas pasirinko neutralią teritoriją– įsitaisė kampe stovėjusiame krėsle. Pro langus įsiveržusi saulės šviesa užliejo medines grindis. Tylą trikdė tik ant židinio atbrailos tiksintis laikrodis. „Niekas nepasikeitę“,– galvojo Čeisas. Tie patys „Hepplewhite“ stalai, tos pačios karalienės Anos epochos kėdės. Kaip tik taip jis viską prisiminė iš vaikystės. Evelina nepakeitė nė vienos detalės. Jautėsi dėkingas jai už tai. Tada pabandė nutraukti grėsmingą tylą. – Pravažiavau pro laikraščio redakcijos pastatą, – tarė jis. – Vis toks pat. – Kaip ir miestelis, – pritarė Filipas. – Įdomus ir jaudinantis kaip visada, – šaltai pridūrė jo sesuo. – Ką darysite su laikraščiu? – paklausė Čeisas. – Jį perims Filipas, – atsakė Evelina. – Šiaip ar taip, jau laikas. Man reikia jo namuose, dabar kai Ričardo… – Ji sunkiai nurijo seiles ir nuleido akis. – Jis jau pasirengęs dirbti. – Aš tuo šiek tiek abejoju, mama, – atsiliepė Filipas. – Koledže mokausi dar tik antrus metus. Be to, norėčiau daryti visai ką kita… – Tavo tėvui buvo dvidešimt, kai senelis Tremeinas paskyrė jį redaktoriumi. Ar ne taip, Čeisai? Čeisas linktelėjo. – Taigi pats metas tavo vardui atsirasti po laikraščio pavadinimu. Filipas gūžtelėjo. – Džilė Vikeri puikiai atlieka savo darbą. – Ji tik samdoma darbuotoja, Filipai. Laikraščiui reikia tikro kapitono. Kesės akys staiga sužibo ir ji palinko į priekį. – Yra ir kitų, norinčių šio darbo, – tarė ji. – Kodėl tai turi būti Filipas? – Tavo tėvas pageidavo, kad Filipas vadovautų laikraščiui. Ričardas visada žinojo, kas „Šaukliui“ geriausia. Kambaryje vėl įsivyravo tyla, pertraukiama tik ramaus laikrodžio tiksėjimo. Evelina trūkčiodama iškvėpė ir užsidengė veidą rankomis. – O Dieve, viskas atrodo taip šaltakraujiška. Negaliu patikėti, kad mes apie tai kalbame. Apie tai, kas užims jo vietą… – Anksčiau ar vėliau turėsime apie tai kalbėti, – pasakė Kesė. – Apie daugelį dalykų. Evelina linktelėjo galva ir nusuko akis. Kitame kambaryje suskambo telefonas. – Aš atsiliepsiu, – pasisiūlė Filipas. – Tiesiog negaliu galvoti,– tarė Evelina spausdama pirštais smilkinius.– Jei tik galėčiau priversti smegenis dirbti… – Viskas įvyko tik vakar, – švelniai prabilo Čeisas. – Reikia laiko, kad atsigautum po šoko. – O privalau galvoti apie laidotuves. Jie net nesako, kada leis… – Ji suvirpėjo. – Nesuprantu, kodėl taip ilgai trunka. Kodėl tyrėjai viską turi tiek kartų tikrinti? Negi jie nesupranta, kas įvyko? Argi tai ne akivaizdu? – Tai, kas akivaizdu, ne visada yra tiesa, – tarė Kesė. Evelina pažvelgė į dukterį. – Ir ką tai turėtų reikšti? Sugrįžo Filipas. – Mama, skambino Lornas Tibetsas. – O varge. – Evelina sunkiai atsistojo. – Einu. – Jis nori susitikti su tavimi asmeniškai. Ji susiraukė. – Dabar? Negali kiek palaukti? – Tau taip pat geriau dabar su juo pasikalbėti, mama. Anksčiau ar vėliau vis tiek turėsite susitikti. Evelina atsisuko į Čeisą. – Negaliu važiuoti viena. Ar galėtum palydėti mane? Čeisas nežinojo, nei kur jiems reikia važiuoti, nei kas tas Lornas Tibetsas. Tą akimirką jis tenorėjo palįsti po karštu dušu ir pamiegoti. Bet tai teks atidėti. – Žinoma, Evelina, – atsakė jis. Nenoriai atsistojo ištiesdamas sustingusias kojas, kurių nuovargį tebejuto po ilgo važiavimo iš Greničo. Evelina pagriebė rankinę. Ištraukė iš jos automobilio raktelius ir padavė Čeisui. – Aš… per daug prislėgta, neįstengsiu vairuoti. Gal galėtum? Jis paėmė raktelius. – Kur važiuosime? Drebančiomis rankomis Evelina užsidėjo saulės akinius. Tamsūs stiklai paslėpė paburkusius paakius. – Į policiją, – atsakė ji. 2 Šeperdo salos policijos nuovada buvo įsikūrusi perstatytoje universalinėje parduotuvėje, kuri per daugybę metų buvo suskaldyta į galybę mažyčių patalpų ir kabinetų. Čeiso atmintyje atgijo daug įspūdingesnis statinys, tačiau seniai jis nesilankė jo viduje. Tada jis buvo dar tik vaikis, be to, labai padūkęs, ir jam policijos būstinė kėlė grėsmę. Tą dieną, kai jį atitempė už sutryptas ponios Gordimer rožes– beje, nuniokotas netyčia,– šios lubos atrodė daug aukštesnės, kambariai erdvesni, o visos durys– tarsi siaubo vartai. Dabar Čeisas pastatą matė tokį, koks buvo iš tikrųjų,– seną ir nušiurusį, kurį verkiant reikėjo perdažyti. Lornas Tibetsas, naujasis policijos viršininkas, savo sudėjimu labai tiko šiam klaustrofobiškam mažų kabinetų labirintui. Jei darbui policijoje buvo nustatytas koks nors minimalus pareigūno ūgio reikalavimas, tai jis kažkokiu būdu peršoko šią kartelę. Tai buvo kresnas vyras, pasipuošęs vasarine rusvai žalsva uniforma, ūgį didinančia kepure, kuri, kaip spėjo Čeisas, slėpė plinkančią viršininko galvą. Čeisui jis priminė Napoleoną, vilkintį visą oficialią aprangą. Nors Tibetsas ūgiu ir negalėjo pasigirti, socialinių įgūdžių jam netrūko. Jis vikriai išlaviravo pro daugybę netvarkingai sustumtų stalų, metalinių spintelių ir pasisveikino su Evelina, reikšdamas pernelyg didelį, manieringą susirūpinimą. – Evelina! Man taip nesmagu, kad turėjau pakviesti čionai atvykti. – Jis užjaučiamai spustelėjo jai ranką, tačiau nuo jo prisilietimo Evelina tik krūptelėjo. – Tikriausiai ši naktis tau buvo siaubinga, ar ne? Tikras košmaras. Evelina patraukė pečiais, iš dalies atsakydama į klausimą, iš dalies bandydama išsilaisvinti iš jo gniaužtų. – Žinau, kad dabar sunkus metas ir nenorėjau tavęs trukdyti, tik ne šiandien. Bet juk supranti, kaip viskas vyksta. Reikia baigti ataskaitas. – Jis žvilgtelėjo į Čeisą apgaulingai nerūpestingu žvilgsniu. Mažasis Napoleonas, pastebėjo Čeisas, turėjo smalsias, pastabias akis. – Čeisas, – pristatė Evelina persibraukusi ranka per palaidinės rankovę, tarsi norėdama nusivalyti viršininko Tibetso letenos atspaudą. – Ričardo brolis. Šį rytą atvažiavo iš Konektikuto. – O, – pratarė Tibetsas ir jo akys blykstelėjo atpažinusios Čeisą. – Esu matęs tavo nuotrauką mokyklos sporto salėje. – Jis ištiesė ranką. Spustelėjimas buvo triuškinantis, tarsi juo žmogus norėtų kompensuoti ūgio trūkumą. – Žinai, tą, kur tu su krepšinio apranga. Čeisas nustebęs sumirksėjo. – Ji vis dar kabo? – Tai vietinė šlovės alėja. Mokyklą baigei septyniasdešimt pirmaisiais? Žvaigždė vidurio puolėjas mokyklos krepšinio komandoje. – Stebiuosi, kad visa tai žinote. – Aš taip pat žaidžiau krepšinį. Madisono vidurinėje mokykloje, Viskonsine. Laisvų metimų ir įmestų taškų rekordininkas. Čeisas puikiai tai įsivaizdavo. Lornas Tibetsas, pašėlęs krepšinio aikštelės neūžauga. Štai iš kur toks kaulus traiškantis rankos paspaudimas. Staiga atsidarė nuovados durys. Moteris sušuko: – Ei, Lornai! Tibetsas liūdnai atsisuko į ką tik iš gatvės įsiveržusią lankytoją. – Ir vėl grįžai, Ana! – Kaip tas netikras pinigas! – šūktelėjo moteris ir persimetė aplamdytą rankinę ant kito peties. – Kada galų gale gausiu oficialią ataskaitą? – Kai tokią turėsiu. O dabar nešdinkis. Visai nesutrikusi moteris pasisuko į Eveliną. Abi galėjo pozuoti madų žurnalui. Prie Anos– susivėlusiais plaukais, dėvinčios per didelį sportinį nertinį, nušiurusius džinsus– nuotraukos būtų parašyta „Prieš tai“. – Ponia Tremein? – mandagiai kreipėsi ji. – Žinau, kad dabar netinkamas metas, bet aš vėluoju atiduoti straipsnį ir man reikia trumpo komentaro… – Dėl Dievo meilės, Ana! – užriaumojo Tibetsas. Jis pasisuko į prie registratūros stalo sėdintį policininką. – Elisai, išvesk ją iš čia! Elisas kaip žaislinis spyruoklinis klounas iš dėžutės stryktelėjo nuo kėdės. – Eime, Ana. Žygiuok pro duris, nebent norėtum rašyti straipsnį sėdėdama už grotų. – Einu. Einu, – sumurmėjo Ana ir atplėšė lauko duris. Jai išeinant jie išgirdo šnabždesį. – Jergutėliau, jie net neleidžia merginai dirbti savo darbo… Evelina pasižiūrėjo į Čeisą. – Tai Ana Berenger. Viena geriausių Ričardo reporterių. O dabar didžiausia kenkėja ir įkyruolė. – Negali kaltinti, – tarė Tibetsas. – Juk už tai jai ir mokate, ar ne? – Jis paėmė Eveliną už parankės. – Eime, reikia pradėti. Tiesiai į mano kabinetą. Tai vienintelė nuošali vieta šiame akvariume. Lorno kabinetas buvo tolimiausiame koridoriaus gale, praėjus daugybę spintos dydžio kambarėlių. Beveik kiekvienas kvadratinis colis užgrūstas baldais: stalas, dvi kėdės, knygų spinta, metalinės spintelės. Suglebęs, niekieno nepastebimas papartis kampe. Nors kabinetas ankštas, visur atrodė švaru, dulkės lentynose nuvalytos, visi dokumentai tvarkingai sudėti į dėžutę su užrašu „Siunčiamieji“. Ant sienos, visiems matomoje vietoje kabojo plakatas: „Kuo mažesnis šuo, tuo aršesnė kova.“ Tibetsas su Evelina atsisėdo. Trečią kėdę atnešė sekretorei, turėjusiai užrašyti pokalbį. Čeisas atsistojo kampe. Džiaugėsi galįs stovėti ir judinti sustingusius sąnarius. Bent jau pirmas dešimt minučių buvo gera. Tada Čeisas pajuto, kad svyra į šoną, beveik negirdi, apie ką kalbama. Jautėsi kaip tas apgailėtinas, pamažu vystantis papartis. Tibetsas uždavinėjo klausimus, o Evelina atsakinėjo įprastu šnabždančiu balsu, galinčiu kiekvieną užmigdyti žiemos miegu. Ji smulkiai nupasakojo to vakaro įvykius. Įprastas vakaras, sakė ji. Šeštą valandą visi vakarieniavo. Valgė ėrieną su šparagais, citrininį suflė desertą. Kaip visada Ričardas išgėrė taurę vyno. Kalbėjosi kasdieniškai, apie naujausias laikraščio paskalas. Dėl mažėjančio tiražo, kylančių spaudos išlaidų. Kėlė nerimą galimas teismo procesas dėl šmeižto. Aptarė paskutinį straipsnį, kuris supykdė Tonį Grefemą. Tada kalba sukosi apie Filipo egzaminus, Kesės pažymius. Apie nuostabias šiais metais alyvas, remontuotiną įvažiuojamąjį keliuką į garažą. Tipiškas pokalbis per šeimos vakarienę. Devintą vakaro Ričardas išvažiavo į darbą užbaigti kelių reikalų– bent jau taip sakė. O Evelina? – Pakilau į antrą aukštą miegoti, – pasakė ji. – O Kesė su Filipu? – Jie kažkur išėjo. Atrodo, į kiną. – Taigi visi patraukė savais keliais. – Taip, – atsakė Evelina ir nudyrė akis į savo rankas. – Ir viskas. Pusę pirmos nakties sulaukiau skambučio… – Grįžkime prie pokalbio vakarienės metu. Viskas buvo dar kartą pakartota. Kelios papildomos smulkmenos, bet šiaip ta pati istorija. Čeisą apleido paskutiniai budrumo likučiai, jis pasinėrė į pusiau nesąmoningą būseną. Kojos nutirpo, smegenys atbuko, akys lipo nuo miego. Traukė grindys. Jis pajuto, kad pamažu slysta… Staiga pašokęs susigriebė, jog visi spokso į jį. – Kaip jautiesi, Čeisai? – paklausė Evelina. – Atleiskite, – sumurmėjo jis. – Tikriausiai esu labiau pavargęs nei maniau. – Papurtė galvą. – Gal galėčiau kur nors išgerti kavos? – Koridoriaus gale, – pasakė Tibetsas. – Pilnas kavinukas ir sofa, jei reikia. Gal ten mūsų ir palauk? – Eik, – patarė Evelina. – Aš tuoj baigsiu. Čeisas su palengvėjimu išsliūkino ieškoti palaiminto kavinuko. Eidamas koridoriumi pasižiūrėjo pro pirmas duris ir pamatė prausyklą. Kitos durys buvo užrakintos. Atidarė trečias. Prieblandoje išvydo sofą, kelias kėdes ir kitus baldus kambario kampe. Šoninėje sienoje pamatė langą. Susidomėjęs pro jį įžiūrėjo moterį, sėdinčią anapus prie stalelio kambaryje. Ji jo nematė. Žvelgė į stalą priešais save. Galbūt nuo jos sklindanti ramybė prikaustė Čeiso dėmesį. Jis pasijuto tarsi medžiotojas, netikėtai miške pastebėjęs snaudžiančią elnę. Čeisas tyliai įslinko į tamsą. Durys užsivėrė. Priėjo prie lango. Žinoma, tai buvo vienpusis veidrodis. Tik Čeisas galėjo stebėti ją. Moteris nežinojo, kad jis čia, vos už pusės colio storio stiklo. Čeisas pasijuto tikras niekšas, paslapčia spoksantis į ją, tačiau pasitraukti negalėjo. Jį užvaldė sena fantazija būti nematomam, tarsi musei, tupinčiai ant sienos. Ir dar moteris. Ji nebuvo gražuolė. Drabužiai ir šukuosena neparyškino jos pranašumų. Mūvėjo nublukusius mėlynus džinsus ir keliais dydžiais per didelius Bostono „Red Socks“ marškinėlius. Kaštoniniai plaukai– nerūpestingai supinti. Kelios neklusnios sruogos krito ant smilkinių. Nepasidažiusi arba pasigražinusi labai mažai, tačiau kosmetikos jai ir nereikėjo. Tokį veidą gali pamatyti „Patagonijos“ katalogo nuotraukose, kuriose moterys grėbsto lapus ar tupi apsikabinusios ėriuką. Sveikas, vos įdegęs veidas. Šviesiai pilkos arba melsvos akys nelabai tiko prie bendro vaizdo. Iš pabrinkusių vokų Čeisas suprato, kad ji verkė. Ir dabar kilstelėjusi ranką nusibraukė nuo skruosto ašarą. Pasižiūrėjo į stalą kažko ieškodama. Tada susierzinusi truktelėjo marškinėlių kraštą ir nusivalė juo veidą. Tai buvo bejėgiškas veiksmas, taip pasielgtų liūdintis vaikas. Ji atrodė pažeidžiama. Čeisas susimąstė, kodėl ji šiame kambaryje sėdi viena, visų apleista. Liudytoja? Auka? Ji pasižiūrėjo tiesiai į jį. Čeisas instinktyviai pasitraukė nuo lango, nors ir žinojo esąs nematomas. Ji regėjo tik savo atvaizdą. Atrodė pavargusi. Abejinga. Tarsi galvotų: „Štai kaip apgailėtinai atrodau. Ir man tai nė kiek nerūpi.“ Duryse sugirgždėjo raktas. Moteris staiga išsitiesė, visas kūnas įsitempė. Dar kartą nusivalė veidą ir kovingai pakėlė smakrą. Nors akys paraudusios, marškinėliai drėgni nuo ašarų, ji ryžtingai nusimetė pažeidžiamumo skraistę. Čeisui moteris priminė mūšiui pasirengusį, bet mirtinai išsigandusį karį. Durys atsidarė. Įėjo vyras pilku kostiumu, be kaklaryšio, rimtai nusiteikęs. Atitraukė kėdę. Čeisas krūptelėjo išgirdęs, kaip garsiai kėdės kojos brūkštelėjo per grindis. Suprato, kad kitame kambaryje yra mikrofonas, o garsas sklinda iš nedidelio garsiakalbio prie lango. – Panele Vud, – tarė vyriškis. – Atleiskite, kad teko ilgai laukti. Aš – leitenantas Merifildas iš valstijos policijos. – Jis ištiesė ranką ir nusišypsojo. Ta šypsena daug ką pasakė: „Aš tavo bičiulis. Geriausias draugas. Atėjau tau padėti.“ Padvejojusi moteris paspaudė ištiestą ranką. Leitenantas Merifildas atsisėdo ant kėdės ir pasižiūrėjo į ją ilgu, užjaučiamu žvilgsniu. – Jūs tikriausiai pervargusi, – lyg geriausias draugas tarė jis. – Ar jums patogu? Ar galime pradėti pokalbį? Ji linktelėjo. – Ar jums perskaitė jūsų teises? Ji vėl linktelėjo. – Kaip suprantu, atsisakėte advokato? – Aš neturiu advokato, – pasakė ji. Tokio balso Čeisas nesitikėjo. Jis buvo švelnus ir duslus. Mieguistas ir širdį veriantis iš sielvarto. – Galime skirti advokatą, jei norite, – pasiūlė Merifildas. – Tai šiek tiek užtruktų, taigi turėtumėte dar truputėlį kantriai palaukti. – Dėkoju, nereikia. Aš tik noriu papasakoti, kas nutiko… Leitenantas patenkintas šyptelėjo. – Ką gi, – tęsė jis. – Pradėkime. – Jis padėjo magnetofoną ant stalo ir nuspaudė mygtuką. – Pasakykite savo vardą, pavardę, adresą ir darbovietę. Moteris giliai įkvėpė, tarsi kaupdama drąsą. – Mano vardas Miranda Vud. Gyvenu Gluosnių gatvėje, aštuonioliktame name. Dirbau teksto redaktore „Salos šauklyje“. – Pono Tremeino laikraštyje? – Taip. – Pakalbėkime apie praėjusią naktį. Papasakokite, kas nutiko. Visus įvykius iki pat pono Ričardo Tremeino mirties. Čeisas priblokštas nutirpo. Iki pono Ričardo Tremeino mirties. Jis prigludo prie šalto stiklo ir įsmeigė akis į Mirandos Vud veidą. Nekaltumas. Švelnumas. Štai ką jis jame įžiūrėjo. Kokią mielą kaukę ji dėvėjo, kaip puikiai mokėjo slėpti tikruosius jausmus. „Mano brolio meilužė“,– staiga suprato jis. „Mano brolio žudikė.“ Pašiurpęs klausėsi jos prisipažinimo. – Panele Vud, prisiminkite kelių mėnesių įvykius. Kai pirmą kartą sutikote poną Tremeiną. Papasakokite apie jųdviejų santykius. Miranda žiūrėjo į savo sunertas rankas ant įprasto bjauraus stalo, kokių pilna įvairiose įstaigose. Pastebėjo išraižytus J.M.K. inicialus. Susimąstė, kieno jie galėjo būti. Gal susiklosčius panašioms aplinkybėms čia sėdėjo jis arba ji, taip pat nekalti? Staiga pajuto artimą ryšį su nežinomu pirmtaku, kuris kovojo ant tos pačios karštos kėdės už brangų gyvenimą. – Panele Vud, prašau atsakyti į klausimą. Ji pakėlė akis į leitenantą Merifildą. Besišypsantis naikintojas. – Atleiskite, – tarė ji. – Negirdėjau jūsų klausimo. – Apie poną Tremeiną. Kaip su juo susipažinote? – Laikraštyje. Prieš metus pradėjau ten dirbti. Susipažinome darbo metu. – Ir? – Ir… – Ji giliai įkvėpė. – Pradėjome susitikinėti. – Kuris iš jūsų rodė iniciatyvą? – Jis. Pradėjo kviesti mane priešpiečių. Sakydavo, tik darbo reikalais. Pasikalbėti apie laikraštį. Apie jo pasikeitimus. – Argi ne keista, kai leidėjas taip artimai bendrauja su teksto redaktore? – Gal didmiesčio laikraštyje ir būtų keista, bet „Šauklys“ – tik mažo miestelio laikraštėlis. Visi darbuotojai atlieka pačius įvairiausius darbus. – Vadinasi, darbo metu artimiau susipažinote su ponu Tremeinu. – Taip. – O kada pradėjote su juo miegoti? Klausimas jai nuskambėjo tarsi antausis. Moteris išsitiesė. – Nieko panašaus nebuvo! – Jūs su juo nemiegojote? – Ne… tai yra, taip, bet tik po keleto mėnesių. Tai nereiškia, kad nuėjome kartu papietauti ir iš karto sukritome į lovą! – Aišku. Vadinasi, viskas buvo… hm, romantiškiau. Ar tai norite pasakyti? Ji sunkiai nurijo seiles. Tylėdama linktelėjo. Nauja frazė nuskambėjo kvailai. Romantiškiau. Dabar išgirdusi šį žodį, ištartą šaltame tuščiame kambaryje, suprato, kaip visa tai buvo kvaila. Visas pražūtingas romanas. – Maniau, kad myliu jį, – sušnibždėjo Miranda. – Ką sakote, panele Vud? Ji ištarė garsiau: – Maniau, kad jį myliu. Nebūčiau su juo miegojusi, jei nebūčiau mylėjusi. Man neįdomūs vienos nakties nuotykiai. Net meilės romanų neužmezgu. – Šį kartą užmezgėte. – Ričardas buvo kitoks. – Kitoks nei kas? – Nei kiti vyrai! Jis ne iš tų, kurie domisi vien automobiliais ir futbolu. Jam rūpėjo tie patys dalykai kaip ir man. Pavyzdžiui, sala. Paskaitykite jo straipsnius – suprasite, kaip jis mylėjo šią vietą. Mes valandų valandas apie tai kalbėdavomės! Ir tai atrodė pats natūraliausias dalykas pasaulyje… – pasakė ji ir suvirpėjusi iš sielvarto nuleido akis. Tada tyliai tarė: – Maniau, kad jis kitoks. Bent jau toks atrodė… – Be to, jis buvo vedęs. Juk tai žinojote? Ji susikūprino. – Taip. – Taip pat žinojote, kad turi du vaikus? Ji linktelėjo. – Ir vis tiek užmezgėte romaną. Ar jums nieko nereiškė, panele Vud, kad trys nekalti žmonės… Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/tess-gerritsen/laikoma-kalta/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом. notes 1 Fredas Astaire – garsus JAV šokėjas ir aktorius (čia ir toliau – vert. pastabos). 2 Ginger Rogers – Fredo Astero šokių partnerė.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 286.30 руб.