Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Vyras lapkričiui Lori Foster Aistros įkaitai #2Šilkas Dviejų knygų serija „Aistros įkaitai“. Antra knyga. Kai lūpos taria „ne“, o kūnas šaukia „taip!“ Tikslas pateisina priemones. Amandai Barker reikia Džošo Maršalo. Dėl jo seksualaus kūno, šelmiškos šypsenos ir mergišiaus reputacijos ji galėtų parduoti tūkstančius labdaringo kalendoriaus egzempliorių. Bet leitenantas Džošas ne tik nesutinka bendradarbiauti – jis mėgaujasi galėdamas Amandą erzinti. Džošas jau daugybę kartų atsisakė pozuoti kalendoriui, tačiau neigiamas atsakymas panelės Barker nesustabdys – jai reikia vyro lapkričio mėnesiui. Tik ar sutiks Amanda su leitenanto Maršalo sąlyga: jis išpildo jos prašymą, o ji atsižvelgia į jo norus, kurių šis mandagiais žodeliais nedangsto. Džošas geidžia gundančio Amandos kūno. Foster Lori Vyras lapkričiui Tavo širdies terapija Jausmų pasaulis, kuriame skleidžiasi draugystės žiedai, karaliauja meilė, verda aistros, dūžta širdys, pildosi slapčiausi troškimai ir lūkesčiai Ir visa tai – garsiausių pasaulio rašytojų laiko patikrintuose kūriniuose: intriguojančiuose, užburiančiuose jausmų romanuose ir šeimų sagose Pirmasis jausmų romanas Lori Foster į rankas pakliuvo, kai ji sirgdama sėdėjo namie ir nuobodžiavo. Sesuo tada atnešė pilną krepšį mažų dailių knygučių. Lori jomis iškart susižavėjo ir per kelerius metus prisiskaitė tiek, kad netvėrė noru ir pati parašyti intriguojantį jausmų romaną. Šiandien Lori Foster – viena garsiausių jausmų romanų rašytojų. Lori su šeima gyvena Ohajo valstijoje, Šiaurės Amerikoje. 1 Džošas Itin susidomėjusi Amanda Barker įkišo nosį į drabužinę. Daugybę kartų ji lankėsi gaisrinėje – persekiojo jį – tačiau į šią vietą, kur pašaliniams įeiti draudžiama, kol kas nebuvo užklydusi. Tiršti vandens garai vis dar sklandė palubėje nuo šalimais įrengtos dušinės, drėgmė sunkino orą. Kelios praviros spintelės buvo tuščios. Aplink primėtyta baltų rankšluosčių – ant grindų, suoliukų ir į eilę sustatytų lakuotų medinių kėdžių. Amanda suraukė nosį. Kambaryje tvyrojo vyriškas dūmų, muilo ir prakaito kvapas. Nemalonus buvo tik dūmų kvapas. Ant tolimesnės kambario sienos, kaip tik prieš duris, kabėjo įrėminta „Gaisrininko malda“ – šiek tiek pakrypusi, stiklas nusėtas vandens lašeliais. Šalia pritvirtinta lentelė „Mylimi ir nepamirštami“, kurioje surašytos gaisrininkų, žuvusių tarnybos metu, pavardės. Trūkčiojamai įkvėpusi Amanda žengė į vidų. Jos žvilgsnį iš karto patraukė malda, susigriebė stovinti priešais ją ir skaitanti žodžius, kuriuos ir taip mokėjo atmintinai. „Leisk man išlikti budriam, išgirsti net silpniausią šauksmą, greitai ir veiksmingai užgesinti gaisrą.“ Pirštais prisilietusi prie šiuos nuostabius žodžius dengiančio stiklo Amanda nubraukė drėgmę. Atitraukusi ranką nusisuko, užplūdo prisiminimai ir, kaip paprastai tokiais atvejais, širdį užgulė sunkumas. Amanda jau buvo išmokusi būti tvirta, tad nusipurtė nemalonų jausmą ir apsižvalgė. Atrodė, drabužinėje ir dušinėje tuščia, tačiau ji žinojo, kad Džošas kažkur čia. Budėtojas pasakė… jis netgi leido jai įeiti į vidų, o kalbėdamas visą laiką šypsojosi, buvo pasirengęs veikti drauge su ja, norėdamas priversti prastos reputacijos jų leitenantą galų gale bendradarbiauti. Keitėsi pamaina, pagrindinėje patalpoje jai už nugaros šnekučiavosi ir juokėsi gaisrininkai. Jie dažnai flirtuodavo, kartais elgdavosi šiurkščiai kaip tikri eržilai ir labai mėgo linksmintis, taip neutralizuodami juos slegiančią sunkios atsakomybės naštą. Aišku, dėl nuolatinių treniruočių buvo geros fizinės formos, liekni ir tvirti. Vaikinai atrodė puikiai – ir patys tai suprato. Jie visi, išskyrus vieną, noriai, netgi nekantriai laukė, kada galės fotografuotis jos kalendoriui. Juk pardavus tiražą pinigai atiteks nudegimų centrui. Amanda tikėjosi, kad niekas daugiau neužeis į drabužinę, nes jau seniai laikas jai kai ką išsiaiškinti su Džošu Maršalu. Jis nuo pat projekto pradžios atsisakė prisidėti prie jos sumanymo, kad ir kaip stengėsi jį perkalbėti, ir paprasčiausiai jos vengė. Net į skambučius neatsiliepdavo. Tas vyras – tikras bukagalvis ir savanaudis, taip ji jam ir pasakys, tik nenorėtų to daryti prie liudininkų. Jai nepatiko tokie susirėmimai. Tiesą sakant, stengdavosi išvengti nemalonumų. Tačiau jis kaltas, kad šį kartą teks susiimti. Jai reikia Džošo Maršalo. Būtina išaiškinti, kokį svarbų darbą ji dirba, o tada gauti jo sutikimą prisidėti prie naujausio labdaringo sumanymo. Tiesa, fotografuotis sutikę vyrai atrodo puikiai, tačiau Džošas Maršalas juos visus pranoksta. Jis nuostabus. Seksualus. Jo nuotrauka idealiai tiktų lapkričio mėnesio puslapiui ir net kalendoriaus viršeliui. Panaudotų ją reklamai vietos laikraščiuose, knygynuose ir internete. Šiandien Amanda kaip nors turės išlupti iš jo sutikimą. Jos ausis pasiekė tylus garsas, tarsi kažkas basomis kojomis tapentų betoninėmis grindimis. Atsisuko – ir štai stovi jis, kone metro devyniasdešimt centimetrų ūgio milžinas. Atsainiai atsirėmęs į durų staktą vyras be menkiausio rūpestėlio. Jo šviesūs plaukai šlapi, raumenys šlapi, net klubus vos dengiantis siauras rankšluostis šlapias. Vandens lašai iš lėto rieda krūtine ir tvirtą pilvą dengiančiais plaukeliais žemyn, kol pasislepia po rankšluosčiu. Rankas susinėręs, kojas susikryžiavęs per kulkšnis. Pro prasiskyrusį rankšluostį matyti plaukuota šlaunis, virš jos iki pat netvirtai surišto mazgo driekiasi šviesesnė klubo oda. Užtektų truputį truktelėti ir rankšluostis nukristų. Amanda buvo mačiusi jį su leitenanto uniforma, sukaitusį ir suprakaitavusį iškart po gaisro, buvo mačiusi atsipalaidavusį, dykinėjantį gaisrinėje ir laukiantį iškvietimo. Pusnuogio dar nebuvo mačiusi, šis vaizdas tikrai… vertas dėmesio. Amanda atsitiesė ir sutiko jo žvilgsnį. Teko gerokai atlošti galvą, nes Džošas buvo daug aukštesnis už ją. Kai esi vos metro šešiasdešimt septynių centimetrų, turi su tuo susitaikyti, ji tikrai neketino gūžtis vien dėl to, kad priešais stovi pusnuogis vyras ir stengiasi priversti ją pasijusti nejaukiai. – Sveiki, leitenante Maršalai, – tarė ji. Tamsiai žalios Džošo akys, dažniausiai žvelgiančios nedraugiškai, dabar slydo jos kūnu aukštyn: nuo batelių per švelniai rožinį kostiumėlį iki auskariukų su perlais ausyse. Kreivai šyptelėjęs jis neskubėdamas trimis žingsniais pasiekė savo spintelę. – Sveiki, panele Barker. – Džošas atidarė dureles, susirado buteliuką odekolono ir šlakelį įsipylęs į delną pasitapšnojo veidą, kaklą. Džošo kvapas buvo stipresnis nei dūmų, Amanda užuodė šiltą drėgnos odos, muilo ir aitroko odekolono aromatą. Prisiminė šį kvapą iš anksčiau, tačiau šįkart viskas atrodė kitaip. Dabar jo galingas kūnas buvo pusnuogis. Amandos šnervės suvirpėjo, nesąmoningai žengtelėjusi atatupsta ji atsitrenkė į sieną. Aišku, jis tai pastebėjo – Amanda suprato iš jo šypsenos, iš to, kaip sublizgo tamsiai žalios akys. Sulaikiusi kvapą Amanda laukė, ką jis pasakys, kaip iš jos pasišaipys, tačiau Džošas tik pasiėmė šukas. Šukuodamasis pasisuko į ją visu kūnu. – Beje, kaip tu čia patekai? Dar niekada Amanda nebuvo mačiusi, kaip vyras tvarkosi po maudynių. Džošas Maršalas… taip, tai tikrai netikėta. Juodomis šukomis braukiant per drėgnus plaukus tvirti jo rankų raumenys įsitempė ir išsipūtė. Pažastys prižėlusios kiek tamsesnių plaukelių. Amandos širdis neramiai daužėsi į šonkaulius. Kažkodėl ši Džošo kūno vieta jai atrodė daug intymesnė nei apnuogintos šlaunys ar pilvas. – Prarijai liežuvį? – Jis pasiėmė marškinėlius ir atsainiai užsivilko per galvą, nekreipdamas dėmesio į ką tik sušukuotus plaukus. Ant marškinėlių priekio užrašas pranešė: „Gaisrininkai randa jas karštas, o palieka drėgnas.“ Amandos pulsas padažnėjo, ji atsikrenkštė norėdama prabilti aiškiai. – Mane įleido budėtojas, kad galėtume pasikalbėti. – Tu atkakli mažutė, ar ne? Ji nekreipė dėmesio į seksistinę žodžių prasmę, nors iš tikrųjų Džošas sakė tiesą: ji atkakli ir tikrai maža. – Neatsiliepi į mano skambučius. – Tikrai neatsiliepiu. – Žemame Džošo balse aiškiai trūko susidomėjimo jos apsilankymo priežastimi. – Nesusimąstei kodėl? To klausdamas jis paėmė juodas medvilnines trumpikes ir nusirišo nuo klubų rankšluostį, Amanda vos spėjo nusigręžti. Dabar stovėjo atsukusi jam nugarą, liepsnojančiais skruostais. – Tu užsispyręs. – Tiesą sakant, tik stengiausi, kad viskas būtų aišku. Nenoriu fotografuotis kalendoriui, tad nėra prasmės švaistyti nei mano, nei tavo laiko. – Bet man tavęs reikia. Amanda juto, kaip jis sustingo tai išgirdęs, ir panoro nusikąsti liežuvį. Tačiau nenusikando, o paprastai paklausė: – Ar padoriai atrodai? Džošas nusijuokė. – Jokiu būdu. – Turiu omenyje… – Jai kilo noras suurgzti, paklausti Džošo, kodėl visą laiką iš jos šaiposi ir yra toks nesukalbamas. Tačiau laiku suprato, kad taip nepalenks jo savo pusėn, todėl tik įkvėpė ir tiesiai paklausė: – Ar apsimovei kelnes? – Aha. Amanda atsisukusi pamatė, kad tai ne visai tiesa. Džošas buvo tik su trumpikėmis ir marškinėliais, nieko daugiau nevilkėjo. Tačiau sėdėdamas ant suoliuko, šalimais pasidėjęs džinsus, jis atrodė vyriškesnis nei koks kitas jos pažįstamas vyras. Dideliais delnais iš abiejų pusių buvo įsikibęs į nublukusį medinį suolą, sėdėjo atsainiai praskėtęs tvirtas šlaunis ir žvelgė tiesiai į ją. Amanda nejučia įsispoksojo į trumpikių švelniai gaubiamą iškilumą, visišką priešingybę jo tvirtam lieknam kūnui. – Gal man jas vėl nusimauti? Amanda staigiai pakėlė akis, pažvelgė jam į veidą ir kvailai paklausė: – Ką? – Trumpikes. – Džošo balsas buvo šilkinis, o žodžiai ir jų reikšmė kaitino. – Galiu nusimauti, jeigu nori įdėmiau apžiūrėti. Stengdamasi nuslėpti, kaip nepatogiai pasijuto pričiupta, Amanda nusijuokė, tačiau Džošas išliko rimtas. Ar jis tikrai toks ištvirkęs, taip ir pasielgtų? Vos žvilgtelėjusi į gilias, tamsiai žalias jo akis ji suprato: galima neabejoti, atsakymas: „Taip.“ Tiesą sakant, atrodė, kad jis… mielai tai padarytų. Kažkaip viskas pakrypo ne ta linkme. – Leitenante… – Kodėl nevadini Džošu? Taip glamonėjai mane gražiomis rudomis akimis, kad pajutau, jog tarp mūsų mezgasi intymesnis ryšys. – Netiesa. – Amanda papurtė galvą. – Atsiprašau, kad spoksojau. Prisipažįstu, elgiausi bjauriai, ir pažadu daugiau taip nedaryti. Norėčiau išlaikyti dalykinius santykius. – Na ne, iš to nieko neišeis. – Džošas atsistojo ir ta prakeikta kreiva jo šypsenėlė įspėjo Amandą, kad jai nepatiks tai, ką jis dabar darys. Stengdamasi jo išvengti ji nėrė į šoną ir atsitrenkė į atdarą spintelę. Avėjo aukštakulnius, todėl prarado pusiausvyrą ir vos išsilaikė ant kojų. Džošas nedavė jai laiko graužtis dėl akivaizdžios grakštumo stokos. Žengė artyn ir prikaustė žvilgsniu neleisdamas nusukti akių. Jis priėjo prie pat jos, visiškai arti, ir galiausiai Amandai teko kvėpuoti įkaitusiu, didžiulio jo kūno kvapo persmelktu oru, o matė ji tik plačią, tvirtą, tamsiais marškinėliais aptemptą krūtinę. Džošas delnais atsirėmė į spintelę abipus jos veido taip ją įkalindamas. Neįtikėtinai karšti stambūs jo riešai palietė jos smilkinius. – Leitenante… – Amanda dabar retai puldavo į paniką, juk praėjo septyneri metai. Tačiau šią akimirką atrodė, kad protingiausia būtų išsigąsti. – Ne-a, – sumurmėjo Džošas, – daugiau taip nevadink. – Labai lėtai, bet ryžtingai jis pasilenkė prie jos, lyg įspėdamas, kad netrukus pabučiuos, ir Amandai kilo noras rėkti. Ji sustingo, širdis ėmė plakti nelygiai, pulsas padažnėjo. Praėjo sekundė, kita… Bučinio taip ir nesulaukė, ją užliejo jausmų banga, ne visus juos atpažino, tik palengvėjimą ir miglotą nusivylimą. Džošui iš lūpų ištrūko tylus garsas, reiškiantis nustebimą, lyg ji būtų išmušusi jį iš vėžių, ir ūmai Amandai pakirto kojas. Džošas prikišo nosį jai prie kaklo, giliai įkvėpė. Amanda suvirpėjo. – Ką tu darai? – Bandau apsispręsti, kaip su tavimi elgtis. – Jo šiltas kvėpavimas pakuteno ausį ir šiurpas nubėgo Amandai per nugarą. Visiškai kitokius pojūčius kėlė jo drėgni plaukai jai prie skruosto. Su ja elgtis? Amanda suprato – jeigu pajudės, neišvengiamai prisilies prie Džošo. Todėl nejudėjo. – Apie ką čia kalbi? Džošas pakėlė galvą ir žvelgdamas į jos nustebusį veidą nusišypsojo. Jo apsiblaususiose akyse spindėjo lūkestis. – Noriu pasiguldyti tave į lovą. Amanda prasižiojo. Ne, tikrai, jis juk to nesakė… Vis dėlto pasakė! Tikrai pasiūlė… Amanda nusijuokė. Kaip tai juokinga, kaip absurdiška… Ji papurtė galvą ir šiaip ne taip išspaudė: – Ne, to tu tikrai nenori. Tokia jos reakcija Džošą šiek tiek suglumino. Jis pakėlė galvą ir prisimerkęs pažvelgė į ją. – Dėl to tai klysti, mieloji. Tu mane persekioji… – Dėl labdaros! – …jau daugiau kaip mėnuo. Nusprendžiau, kad pats metas man tavęs imtis. Kai šovė ši mintis, daugiau apie nieką negaliu galvoti. – Džošo žvilgsnis klaidžiojo Amandos veidu ir užkliuvo už lūpų. Jis vėl pasilenkė arčiau. – Velniai rautų, kaip gardžiai kvepi. Kad ir kokių keisčiausių dalykų jai galėjo nutikti, šito Amanda visai nesitikėjo. Džošas Maršalas ją kabina? Vyras, kuris į ją žiūrėdamas paprastai susiraukia, kuris nuolat kartoja „ne“, jei išvis teikiasi atsakyti? Jos santūrumas išgaravo, jį pakeitė nepajudinama apatijos kaukė, kurią jau daug metų nešiojo. Džošas Maršalas jai nerūpi, todėl ir įskaudinti negali. Niekas jos neįskaudins. Užgniaužusi jausmus ir aiškiai suvokdama, ką daro, Amanda abiem rankomis įsirėmė Džošui į krūtinę ketindama jį atstumti. Jis truputėlį atsitraukė. Tikėdamasi, kad kalba įtikinamai, Amanda tarė: – Leitenante, susitarkime, kad šiuo klausimu tu manimi pasikliausi. Nes visai negeidi manęs. Nesidomi manimi nė per nago juodymą. – Iš pradžių ir aš taip maniau. – Džošas uždėjo delnus jai ant plaštakų ir prispaudė sau prie krūtinės. Šitaip įstrigusi Amanda juto tvirtus jo raumenis, švelnios medvilnės dengiamo kūno karštį ir ramų širdies plakimą. – Bet, kaip minėjau, pakeičiau nuomonę. Vis dar tikėdamasi priversti Džošą atsisakyti keistų ketinimų, tačiau nesukelti nemalonių jausmų, Amanda atsargiai pasiūlė: – Tai atkeisk ją atgal, leitenante. Tikrai. Džošą šiek tiek trikdė toks jos atsakas į jo viliones. O ji vos valdėsi neišsiviepusi. Aišku kaip dieną, kad dauguma moterų ja dėtos kvailai šypsotųsi trokšdamos geriau pažinti šį vyrą ir džiaugtųsi gavusios progą pakliūti į jo lovą. Amanda suvirpėjo. Ji nešvaistė laiko neįmanomoms svajonėms, o juo labiau vyrams. Bent jau tokiu būdu. Ir visai nesvarbu, kodėl ji taip elgiasi. Svarbiausia, kad Džošas Maršalas neimtų jos persekioti. Tai tik padidintų įtampą. Jis pirštais švelniai perbraukė jai per skruostą, o žvilgsnis išdavė nerimą, susirūpinimą ir užuojautą. – Kas tave taip gąsdina? – vos girdimu balsu sušnabždėjo. Amanda kone pargriuvo. Jai užspaudė gerklę, keliai sustingo. Ne! Nejaugi Džošas mato jos baimę? Ji taip gerai ją slėpė, buvo taip giliai užgniaužusi, kad niekas, net artimieji, nieko neįtarė. Vyrai kaltino ją frigidiškumu, homoseksualumu, vadino kale… tačiau niekas nepastebėjo tos skausmingos baimės, kuri jos nepaleido. – Ššš. Viskas gerai. Aš tiesiog nežinojau. – Džošas kurį laiką dar glostė ją, paskui atsitraukė. Netoli, bet Amanda bent jau galėjo kvėpuoti. Žvelgdamas jai į išplėstas akis jis švelniai, bet tvirtai tarė: – Šiaip ar taip, Amanda, mudu neskubėsime. Pažadu. – Mes iš viso nieko nedarysime! – Jos širdis plakė taip smarkiai, kad net skaudėjo, sutraukė skrandį. Prispaudusi kumštį prie pilvo Amanda stengėsi atgauti savitvardą. – Tu man nė trupučio nerūpi, Džošai… leitenante Maršalai. Jis nusišypsojo. – O, dar ir kaip rūpiu. Lažinuosi, kad kartą ar du pasvarstei, kaip viskas tarp mūsų būtų. Argi neaplankė kokia karšta fantazija vėlyvą naktį? – Tu apgailėtinai klysti. – Amandos balsas buvo neišvengiamai persmelktas kartėlio – ji niekada nepuoselėjo klaidingų iliuzijų. Nustebęs dėl jos aistringo atsako Džošas švilptelėjo. – Turėjai smurtaujantį vaikiną? Vargingą vaikystę? – Nei viena, nei kita. Džošas pasitrynė skruostą. – Galėtum ir pasakyti. Anksčiau ar vėliau vis tiek išpešiu iš tavęs tiesą. Tas vyras tikrai nepakenčiamas! – Nesuprantu, kodėl tau tai rūpi. Jis gūžtelėjo pečiais. – Akivaizdu, kad kažkas tau neduoda ramybės, kol neišsklaidysime tavo rūpesčių, negalėsime pasimylėti. Amanda vėl prasižiojo iš nuostabos. – Dieve mano, na ir pasipūtėlis. – Aš esu ne pasipūtėlis, o pasitikintis savimi. – Jis kilstelėjo stambų petį. – Moteris pažįstu kaip nuluptas. Tu slepi kažką, kas tave velniškai gąsdina, todėl degu iš smalsumo. Apskritai paėmus, manau, kad bus smagu. Šis darbas tikrai ne toks sunkus, kaip nerimavau iš pradžių. Ją stulbino kiekvienas jo ištartas žodis, kiekvienas poelgis. Ūmai Amanda išgirdo visai nemoterišką savo juoką. – Darbas? Darbas. Tikiesi šitaip kalbėdamas mane užkariauti? Tempdamas ant savęs džinsus Džošas jai mirktelėjo, tada atsisėdęs ant suoliuko užsimovė kojines ir apsiavęs juodus batus susivarstė raištelius. – Aš nenoriu tavęs užkariauti, mieloji. Tik pasiguldyti į lovą. Iš įtampos sudilgsėjo jos nervų galūnėlės, pamažu įsiskaudėjo galvą. Amanda pamasažavo smilkinius stengdamasi sutelkti mintis. – Kažkaip nukrypome į šalį. – Norėdama nusiraminti ji giliai atsikvėpė ir išspaudė blankią šypseną. – Aš iš tavęs noriu vienintelio dalyko – kad sutiktum nusifotografuoti. Sugaištum tik kokią valandą… Džošas atsistojo ir ėmė verti į kilpas platų juodą diržą. – Pavakarieniauk su manimi. Amanda garsiai sugriežė dantimis. – Ne. Ačiū. Užsisegęs diržą Džošas čiupo iš spintelės juodą odinį švarką ir pasikabinęs ant nykščio persimetė per petį. Tada nužvelgė ją, tikras vyriškos arogancijos ir nepažabojamo ryžto įsikūnijimas. – Pamaniau, galėtume aptarti kalendorių. Sukilusi viltis trukdė Amandai apsispręsti. Nejaugi Džošas nusileis ir sutiks fotografuotis? O gal sąmoningai ją klaidina siekdamas savų tikslų? Labiausiai jaudinosi, ar pajėgs jį suvaldyti – tuo labai abejojo. Džošas Maršalas buvo visiškai kitoks negu vyrai, su kuriais Amandai teko bendrauti. Jis mokėjo įtikinti, buvo tikras mergišius, žavingas vaikščiojantis testosteronas. Be to, turėjo nuostabų kūną, tokiam neįstengtų atsispirti jokia moteris, kad ir kokio amžiaus būtų. Jie tikrai neatsidurs drauge lovoje, dėl to Amanda nesuko sau galvos. Jo pasitikėjimas savimi ir ankstesnės pergalės neturi jokios reikšmės. Nerimą kėlė mintis, kad jai gali tekti pereiti tikrą pragarą, kol Džošas susitaikys su pralaimėjimu. Kažkodėl nujautė, kad jis lengvai nepasiduos. Na, jei bandys ją palenkti, apsilaužys ragus. Bet jeigu jis sutiktų fotografuotis kalendoriui, nejaugi būtų taip sunku iškęsti viliones? Ji tikrai atsispirs Džošui – privalo atsispirti, todėl galiausiai pasieks savo tikslą. Net taip save padrąsinusi Amanda nepasijuto saugesnė, tačiau linktelėjo galvą. – Gerai. Džošo veido išraiška sušvelnėjo. – Pažadu, susidėjusi su manimi nepatirsi tokio pažeminimo, kokį įsivaizduoji. – Nieko aš neįsivaizduoju. – Jai reikėjo, kad Džošas sutiktų bendradarbiauti, o priešindamasi tik paskatintų jį atsisakyti fotografuotis. – Esu tikra, kad bus malonu su tavimi pavakarieniauti. Neprašydamas leidimo Džošas priėjo prie jos ir didele raumeninga ranka apglėbė per nugarą. Amandą nutvilkė jo rankos karštis. Nespėjus jai sureaguoti, jis jau ragino eiti. – Yra kelios taisyklės, kurias pakeliui aptarsime. – Taisyklės? – Atsidūrusi Džošo glėbyje ji nebepajėgė sutelkti minčių, pradėjo abejoti savimi. – Teisingai. Pirmoji – vadinsi mane Džošu. Kad negirdėčiau jokių „leitenantų“ ir kitokių formalumų. Tai buvo nesunku padaryti. – Jeigu taip nori. – Antroji taisyklė – neaptarinėsime konkrečių gaisrų. Po darbo nekalbu apie darbą. – Sutarta, – tarė Amanda ir staiga suvokė per greitai sutikusi, nes Džošas stabtelėjo ir pažvelgė į ją. O ji iš tikrųjų visai nenorėjo kalbėti apie gaisrus – nei dabar, nei vėliau. – Tai… tai visai suprantama, – pralemeno bandydama neleisti jam vėl pažvelgti vidun. Kurį laiką Džošas stovėjo susimąstęs, paskui linktelėjo galvą. – Eime. Jiems žingsniuojant per gaisrinę darbuotojai smaigstė žvilgsniais. Kažkas nusijuokė, pasigirdo dviprasmiškos užuominos. Nelėtindamas žingsnio Džošas parodė jiems nešvankų gestą. Tačiau pažvelgusi jam į veidą Amanda pamatė, kad Džošas šypsosi – atrodė patenkintas savimi… netgi šiek tiek pasipūtęs. Cha! Tegul pučiasi, jai tai nerūpi. Svarbiausia – labdaros projektas. Nors tai reiškia, kad turės ir Džošui skirti dėmesio. Bet trumpam. Džošas žvilgčiojo į Amandą, jiems išeinant į vėsią spalio naktį. Jis ką tik baigė dvylikos valandų pamainą, po dviejų iškvietimų gesinti gaisrą šiandien turėjo jaustis išsekęs. Prieš jai pasirodant iš tikrųjų lenkė nuovargis, jis buvo persismelkęs iki pat kaulų smegenų. Džošas svajojo grįžti namo ir griūti į lovą. Tačiau dabar… tikėjosi kai ko kito. Buvo šiek tiek susijaudinęs. Geidė Amandos Barker. Džošas išsišiepė. Neseniai lijo, ant šlapio šaligatvio atsispindėjo gaisrinės šviesos ir ryški mėnesiena. Vėsus oras gaivino, o atšiaurus vėjas atitiko Džošo nuotaiką. Apglėbęs Amandą jis jautė, kad ji nerimauja, nors ir bando nuslėpti. Ne taip dažniausiai elgiasi moterys jo glėbyje. Tačiau ir Amanda visai ne tokia, prie kokių jis pripratęs. Tokios kaip ji paprastai jo nejaudina. Tačiau šiąnakt, regis, tai neturi reikšmės. Kartą nusprendęs atsimokėti jos pačios ginklu Džošas nebegalėjo liautis apie tai galvojęs. Įsivaizduodavo, kaip išvaduoja ją iš tobulo moteriško kostiumėlio ir paleidžia idealiai sušukuotus plaukus. Troško sužinoti, ar Amanda Barker kada nors būna ne tokia maloni, rafinuota ir madinga. Norėjo išvysti ją pašėlusią ir nesivaržančią. Išgirsti rėkiančią pasiekus palaimos viršūnę, besiraitančią po juo ir tobulais rožine spalva nulakuotais nagučiais įsikabinusią jam į nugarą. Džošas sustojo, giliai įkvėpė. Tada įsisprendė į klubus ir juokdamasis nulenkė galvą. Velniai rautų, nebesuvaldo savo geismo. Nesitikėjo šįvakar išvysti čia Amandos, tiesą sakant, jautėsi toks išsekęs po dviejų gaisrų, kad iš viso nepajėgė galvoti. Todėl nustebo pamatęs ją slampinėjančią po drabužinę ir jo laukiančią. Maloni staigmena ir puiki pramoga. Prieš savaitę nusprendė permiegoti su Amanda ir nuo tada visą laiką apie ją galvojo. Daugybę kartų įsivaizduodavo, kaip jie netyčia susitinka, kaip jis prie jos prieina, ką pasako ir kaip ji reaguoja į jo viliones. Nė karto net nedingtelėjo, kad jos veide gali išvysti baimę. – Leitenante Maršalai? Jis pakėlė galvą ir sutiko jos žvilgsnį, Amanda žvelgė į jį iš netikėtumo išpūtusi akis. – Vadink Džošu. – Atsiprašau. – Ji lyžtelėjo apatinę lūpą, buvo aiškiai matyti, kad dėl kažko dvejoja, vis dėlto geležinis ryžtas nugalėjo ir Amanda pasitempė it burė vėjyje. – Ar kas nors ne taip, Džošai? Noriu, kad žinotum: jeigu apsigalvojai… na, dėl vakarienės… aš suprasiu. Galime tiesiog susitarti, kokiu metu tau patogu fotografuotis, ir eiti savais keliais. Ji visai nuoširdžiai nenorėjo su juo turėti nieko bendra. Džošui nepatiko atsidurti akis į akį su savo savimeile, bet… pasijuto priblokštas. O, buvo moterų, kurios neketino su juo prasidėti. Jam dvidešimt septyneri, aišku, ne kartą teko pajusti, ką reiškia būti atstumtam. Kai kurios moterys buvo užmezgusios ilgalaikius santykius, kitos nemėgo įtampos, kurios jo darbe apstu, dar kitos norėjo ištekėti arba buvo ką tik išsiskyrusios, joms reikėjo laiko atsigauti. Ne taip seniai Džošas gavo atkirtį nuo dar dviejų nuostabių moterų, kurios pasirinko ne jį, o geriausius jo draugus. Nusišypsojo pagalvojęs, kokie dabar laimingi Mikas ir Zakas. Na, Vinė ir Delaila jį mėgsta, gal netgi myli, bet tik kaip draugą. Tik Amanda neslepia abejingumo. Džošas ketino išsiaiškinti, kodėl ji taip juo nesidomi. – Aš neapsigalvojau, – pareiškė jis ir pamatęs, kaip įsitempė jos skruostų raumenys, pridūrė it kaprizingas berniukas: – Įsivaizdavau tave lovoje. Įdomu, ar ir ten būni tokia manieringa ir išauklėta, ar atleidi varžtus? Tarkim, kelis kartus rikteli ir panašiai? Per akimirką Amandos veide atsispindėjo įvairios emocijos – pažeminimas, nepasitikėjimas, galiausiai įtūžis. Ji nusisuko susikryžiavusi rankas po krūtine. Jos ištarti žodžiai Džošą nustebino. – Nesu manieringa. Šypsena jo veide vis platėjo, Džošas iš visų jėgų stengėsi nesusijuokti garsiai. Nejaugi užkliudė jos tuštybę? – Tikrai? – nutęsė jis norėdamas dar labiau ją įsiutinti. – Man atrodai manieringa. Nesu tikras, tačiau išdrįsčiau lažintis, kad net tavo kojų nagučiai lakuoti, argi ne? – Na ir kas? Džošas pagalvojo, kad mielai apžiūrėtų jos pėdas. Tokias mažutes, siaurutes, nuolat įspraustas į seksualius aukštakulnius. Amandos blauzdos puikios, o štai šlaunų nematyti, kad ir kaip gaila, nes segi per ilgus sijonus. – Šalta. – Sudrebėjusi ji energingai pasitrynė rankas ir pažvelgė į spindintį mėnulį. – Ar ketini čia stovėti ir visą naktį mane užgaulioti? Amanda vilkėjo švelnų kreminį kašmyro paltą, mūvėjo prie jo derančias odines pirštines. Drabužiai madingi, tik, ko gero, nelabai šilti. Džošas galėtų ją sušildyti, tačiau neatrodė, kad ją toks siūlymas sužavėtų. – Neketinau tavęs užgauti. Tiesiog svarsčiau. – Tada nenorėčiau išgirsti, ką tu laikai užgauliojimu. Net ir įsižeidusi Amanda atrodė daili kaip paveikslėlis… ir tokia pat šalta kaip porcelianinė lėlė. Ši moteris trikdė ir Džošas pasiruošė iššūkiui. Jis ištiesė jai ranką. – Mano mašina ten, – pasakė. Amanda įtariai pašnairavo į jį. – Geriau pasakyk, kur važiuosime, ir susitikime ten. Velniai rautų, ne. Kad jau pričiupo ją, nerizikuos ir neleis apsigalvoti. Dėl kažkokios jam pačiam nesuvokiamos priežasties Džošas kuo toliau, tuo labiau norėjo šį vakarą praleisti su ja. – Ne. Važiuosime kartu. Amandos veidas ištįso. – Tačiau aš su mašina. – Ji mostu parodė gatvėje stovintį melsvai pilkšvą folksvageną „vabalą“. Ne naujo prašmatnaus modelio, o senesnį. Džošas atidžiau įsižiūrėjo. Automobilis tikrai nederėjo prie manieringo Amandos grakštumo. Jis buvo… žaismingas. Amanda Barker sklidina paslapčių. Pirmiausia tas nepatiklus juokas, kuriuo ji atsakė į jo pasiūlymą. Paskui pasipiktino išgirdusi, kad yra manieringa, nors Džošui tai atrodė neginčijama tiesa. O dabar ir ši smagi mašinytė. Jis papurtė galvą. Nusprendė, kad automobilį galės aptarti vėliau. – Na ir kas. Po vakarienės aš tave čia atvešiu. – Atrodė, ji tuoj atsisakys, ir Džošas pridūrė: – Pakeliui galėsime aptarti kalendorių. Amanda iškart nusileido. – Puiku. – Ji priėjo arčiau, tačiau nepalietė Džošo ištiestos rankos. Džošas nepasidavė ir čiupęs ją už dilbio suspaudė. Ji neatsitraukė, tačiau kilstelėjo nosį. Jos profilis gražus, ypač kai veido bruožus švelnino vakaro šešėliai ir sidabrinė mėnulio šviesa. Kaklas grakštus, ant jo krintančios gelsvai rudos garbanos taip ir viliojo apiberti jį bučiniais. – Ar tu visada susikeli plaukus? – Jis stengėsi įsivaizduoti ją palaidais plaukais, kokio jie ilgio, ar vešlūs. Amanda atsakė tokiu tonu, kuris net karalienei atrodytų per daug pasipūtėliškas: – Mano plaukai visai nesusiję nei su vakariene, nei su kalendoriumi. – Bet susiję su šio vakaro mano fantazijomis. – Pajutęs, kad Amanda nori ištraukti ranką, Džošas dar tvirčiau ją suspaudė. Ir tarė pritildęs balsą: – Naktį guliu užsimerkęs ir įsivaizduoju tave palaidais plaukais. Kartais tiesiog jaučiu juos ant savo pilvo ir šlaunų. Amanda taip staigiai sustojo, kad vos nenugriuvo susvyravusi ant aukštakulnių. Šiaip ne taip atgavusi pusiausvyrą ji suspaudė rankinę prieš save tarsi atsiribodama ir pareiškė: – Tai seksualinis priekabiavimas! Prieš dvi savaites toks sapnas tikrai baigėsi sėklos išsiliejimu lovoje, tačiau Džošas suprato, kad dabar ne pats tinkamiausias metas su ja apie tai kalbėtis. – Kaip suprantu, tau trūksta patirties. Netikrumas ir neviltis sugriežtino jos veido bruožus. – Ką tuo nori pasakyti? Pasilenkęs Džošas palietė jos raustančios nosies galiuką. – Tai gundymas, mieloji, – paaiškino jis. – Ne priekabiavimas. – Aš nenoriu, kad mane gundytum! Praeivių porelė pažvelgė į juos, nusijuokė ir nuskubėjo tolyn. Džošas vėl paėmė ją už rankos ir jie pajudėjo į priekį. – Giliai kvėpuok, Amanda. Viskas bus gerai. Viena pirštinėta ranka ji prisidengė burną. – O Dieve, tai siaubinga. Jis nenorėjo, kad jo viliones Amanda laikytų persekiojimu. – Juk pati supranti, kad neprivalai čia būti. Tu man nedirbi, aš tau nenurodinėju… – Man reikia tavo nuotraukos kalendoriui! – Ne, – paprieštaravo Džošas ir spustelėjo jai ranką, – tu tiesiog nori, kad mano nuotrauka būtų tame kalendoriuje. – Nežinau, kam man to reikia, – nepatenkinta suniurzgėjo Amanda. – Tu visai… – Kritika manęs neveikia… Atrodė, kad Amanda tuoj užriks, tačiau ji to nepadarė, tik sustojusi atsilošė. Nutaisė ramų veidą ir net išspaudė šypseną. „Vargšė mažutė“, – pamanė Džošas. Ji taip stengiasi išlikti elegantiškai ori, nors iš tikrųjų trokšta vienintelio dalyko: atsiduoti natūraliam poreikiui išlieti susierzinimą ir gerai jam užvožti. Jis nekantriai laukė, ką ji pasakys. Drebančiais pirštais Amanda susitvarkė ir taip nepriekaištingai atrodančius plaukus, tada persibraukė paltą. – Kur vakarieniausime? Džošas pagrūmojo jai pirštu. – Tu žiauriai susikausčiusi. Aš jau pasiruošiau atakai, o še kad nori – tik šnipštelėjai. Sakyčiau, netgi nusivyliau, bet, man regis, tu to ir siekei. – Jis pasilenkė prie automobilio ir atrakinęs atidarė dureles. – Lipk į vidų. – Ji tavo? – Aha. Patinka? Amanda pasigrožėjo spindinčiu juodu pontiaku Firebird nuleidžiamu stogu. – Tikrai gražus. Labai… vyriškas. – Ji įsitaisė viduje, tvarkingai suglaudė kojas, o rankas pasidėjo ant kelių. Pralinksmėjęs Džošas siektelėjo jos saugos diržo, norėdamas užsegti. – Oi! – Stengdamasi, kad jis prie jos neprisiliestų, Amanda atsilošė sėdynėje. – Ir pati galiu užsisegti. – Jau padaryta. – Jam buvo malonu prisegti ją saugos diržu, ją rūpintis. Taisydamas diržą perbraukė pirštais per pilvą. Nors Amanda buvo su drabužiais ir žieminiu paltu, tas prisilietimas jį sujaudino. Kaip apgailėtina. Būtų pasijuokęs iš savęs, tačiau per daug uoliai uodė nuo jos sklindantį aromatą. Švelnų gundantį Amandos kvapą Džošas pirmą kartą pajuto drabužinėje, tada vos pajėgė sutramdyti norą ją pabučiuoti. Spindinčiu rožiniu lūpdažiu padažytos lūpos nuo jo artumo virpėjo ir jį gundė. Tačiau panika tamsiai rudų akių gelmėje – ji tikrai nenorėjo, kad jis tai pamatytų – smarkiai sukrėtė Džošą. Kažkas ją labai įskaudino – Džošui tai nepatiko. Uždaręs dureles jis apėjo automobilį ir naudodamasis proga susitvardė. Nereikėtų prasidėti su tokia moterimi kaip Amanda. Tiesa, ji traukė jį, tačiau buvo ne tokio tipo, kokias jis mėgo. Visai nepanaši į Delailą arba Vinoną. Jos – paprastos moterys, nuoširdžios, sąžiningos ir atviros. Džošas išmoko vertinti šias savybes. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/lori-foster/vyras-lapkri-iui/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 214.90 руб.