Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Neatsitiktinis bučinys Bronwyn Scott Istorinis meilės romanas Savo sąmoju ji niekino, o nuodėmingai apvaliomis formomis viliojo… Dvikovoje – žodžių ar ginklų – Dulsė Vaikroft save laikė pranašesne už bet kurį vyrą. Kol kartą sutiko sau lygų.... Džekas, vikontas Veinsbridžas, pokyliuose mėgo naudotis savo žavesio kerais, ir niekas nė nenumanė, kokias tamsias paslaptis slepia jo nepermatomos žalios akys. Dėl pavojingo darbo meilei nelikdavo laiko, tačiau geismą žadinanti Dulsės figūra priverčia vikontą užsimiršti. Džekas neabejoja, kad neilgai trukus išsiaiškins, ar ši kandi panelė tinka ir kitokiems, malonesniems, žaidimams! Bronwyn Scott Neatsitiktinis bučinys Pirmas skyrius Londonas, 1835-ųjų pavasaris Džekas Hanlis, vikontas Veinsbridžas pirmasis, tvirtai tikėjo, kad pokylių salės skirtos tvarkyti verslo reikalams. Atmetus sietynus, vazonuose žaliuojančius augalus, putojantį šampaną bei kitus tipinius iškilmių papuošimus, pokylių salės buvo džentelmenų biurais. Tai buvo vietos, kuriose džentelmenai sudarydavo svarbiausius gyvenimo sandorius: užsitikrindavo padėtį visuomenėje ir susitardavo dėl vedybų. Džekas jau įvykdė pirmąjį ir nė neketino imtis antrojo. Šis vakaras – ne išimtis. Džekas stabtelėjo skliautuotame Foteringėjų menės tarpduryje, pasitaisė vakarinio švarko rankovę ir vogčiomis apžvelgė patalpą. Mintyse perkratė susirinkusiųjų pavardžių sąrašą. Faktiškai susirinko tie patys įtariamieji. Džekui tai tiko. Šį vakarą užsiims neseniai iš Venesuelos atvykusia delegacija. Jis gavo itin aiškius nurodymus susipažinti ir išsiaiškinti, ar tyliai sklandantys gandai, kad Venesuela ruošiasi kautis dėl nepatvirtintų sienų su Britų Gviana, yra pagrįsti. – Veinsbridžai! – duslų netylančių pokalbių gausmą pertraukė susijaudinęs moteriškas balselis. Prie jo prisiartino pokylio šeimininkė su įkandin gagenančių panelių pulku. Džekas užgniaužė dejonę. Spiečius užpuolė truputėlį anksčiau, nei tikėjosi. Tokia yra neseniai tituluoto, patrauklaus viengungio, garsėjančio tam tikra reputacija su damomis, kaina. Negelbėjo ir tai, kad jis – dar naujokas, nes tarnyba Sostui į Londoną atgindavo retai. – Kaip žavingai šįvakar atrodote, ledi Foteringėj. – Džekas nutaisė malonų, cinizmą slepiantį šypsnį. Moterys pokylių salėse turėdavo savų verslo reikalų. – Veinsbridžai, norėčiau supažindinti su savo dukterėčiomis. – Purpurinės stručio plunksnos pavojingai sulingavo ledi Foteringėj plaukuose. Jos buvo penkios, visos pavadintos gėlių vardais, – dukterėčios, ne stručio plunksnos, – nors Džekas nenustebtų, jei ta paika moteris, būtų davusi vardus ir plunksnoms. Netrukus Džeko svita gerokai išaugo: prisipildė moterų, triukšmingai reikalaujančių, kad šeimininkė pristatytų patraukliam, naujai iškeptam vikontui su paslaptingais proseneliais. Kurį laiką Džekas buvo apsiaustas iš visų pusių, akiratyje nesimatė jokio kito vyriškio. Beliko spėlioti, kas paviliojo visus bičiulius – be abejo, kortos ir geras brendis. Džekas su apsimestiniu domesiu klausėsi panelės Violetos Foteringėj gan nemokšiško traktato apie šių metų madą ir mintijo, kaip pasišalinti nuo šios grupelės ir rasti Venesuelos delegaciją, kai ausis pasiekė su niekuo nesumaišomas sodrus ledi Dulsinėjos Vaikroft juokas. Net ir tokioje spūstyje kaip ši, tas tolimas garsas skambėjo maloniai ir provokuojančiai, kažkuo priminė Odisėjos sirenas; tas garsas būtų privertęs protingą vyrą baimintis dėl viengungio statuso. Žinoma, jei minėtoji moteris apskritai norėtų ištekėti. Per aštuonerius visuomenėje praleistus metus Dulsinėja neparodė jokio troškimo atsisakyti Londono Neprilygstamosios sosto. Nors pasitaikė daug progų tai padaryti: šešerios piršlybos, apie kurias Džekas žinojo, ir greičiausiai galybė kitų, kurias pražiopsojo dėl savo ilgų ir įvairių kelionių už miesto. Toks priešinimasis santuokai, Džeko nuomone, Dulsinėją darė tik dar žavingesnę. Jei ir yra pagunda, kuriai Džekas neįstengė atsispirti, tai ji – sąmojinga, protingai kalbanti moteris, ištikimai atsidavusi pažadui išlikti netekėjusi, kaip ir jis nevedęs. Dėl tokio panašumo ji buvo sudėtinga asmenybė, galinti tapti ir potencialia kompanione, ir iššūkiu. Džekas nieko labiau nemėgo nei gerų iššūkių, o per daugelį metų Dulsinėja Vaikroft būtent tai ir įrodė geriems aukštuomenės vyrams, iš kurių dar nė vienam nepavyko nusivesti jos prie altoriaus, nors nevalia sakyti, kad nebuvo bandoma. Atsargiai, kad neapleistų panelės Foteringėj, Džeko akys nusekė juoko šaltinio link. Ak, aišku, kur dingo visi vyrai. Džeko būrelis ne vienintelis. Už dviejų pokylių salės kolonų grožiu ir sąmoju visus pavergusi panelė Vaikroft mėgavosi Londono viengungių grietinėlės dėmesiu. Šį vakarą pasidabinusi stulbinančiais granato raudonumo šilkais, žvilgančiais melsvai juodais plaukais, gaudančiais sietynų šviesas, ji buvo tikra Trojos Elena. Džekas neatsispyrė. Kaip ir dauguma Londono vyriškių. Dulsinėja stovėjo apsupta gerbėjų. Jeigu jis – garsiausias aukštuomenės viengungis, ji – moteriškas jo atitikmuo. Kaip ir jis, Dulsinėja nesileis lengvai įveikiama ir tikrai ne šios pienburnių šutvės. Džekas sulaikė pasitenkinimo šypsnį regėdamas aplink ją susispietusius vyrus. Kvailiai. Ar nežino, kad neturi jokių šansų? Jie – tik bereikšmės kandys jos visa pasiglemžiančiai liepsnai. Bet kas galėtų juos kaltinti? Dulsinėja įkūnijo patį linksmumą kambaryje, pilname pavyzdingų kaip Violeta Foteringėj moterų, atliekančių gyvenimo joms paskirtus vaidmenis. Tuos gerbėjus nuplikys Dulsinėjos liepsna, kaip nelaimingus kandis apakins šviesa. Ji sutryps jų troškimus taip pat užtikrintai kaip ir būsimus jaunikius, išsakiusius tuos siekius. Tokia moteris niekada nepasitenkins tipiška aukštuomenės santuoka. Šios aistros gyvenimui negalima įkalinti rūmuose Meifero rajone. Pats Džekas tyliai stebėjosi, kaip tokia aistra jos dar nesužlugdė. Iš savo patirties žinojo, kad skaisčiausios liepsnos dažnai praryja pačios save. Galbūt neišvengiama, kad Dulsės ugnis taps jos galutiniu nuopuoliu. Džekas pagalvojo, jog tikras stebuklas, kad tai dar neįvyko. Jo žvilgsnis grįžo prie Violetos, tačiau mintys ryžtingai liko kitur – šalia Dulsinėjos. Būdamas senas jos brolio grafo Brendono draugas, Džekas daug metų pažinojo Dulsę, nors ir ne itin gerai. Jis užėmė įvairias diplomatines pareigas Karibuose ir tik prieš ketverius metus grįžo į Angliją. Visai nesitikėjo grįžti ir per trumpučius pasirodymus Londono aukštuomenėje nelauktai susitikti su dabartiniu Dulsės Vaikroft įsikūnijimu. Kaip patyrė, atimančiu kvapą ne tik savo grožiu, bet ir sąmoju. Džekui lankantis mieste, jiedu susidurdavo panašiuose susibūrimuose ir neišvengiamai dalyvaudavo tose pačiose iškilmingose vakarienėse, politiniuose renginiuose, nekalbant apie didesnius pobūvius. Praėjusią žiemą, kai darbotvarkė leido pasilikti mieste, keletą kartų pričiupo save, besimėgaujantį žodinių atkirčių mainais su ja. Džeko mintys stabtelėjo ir pakrypo kita linkme. Per Kalėdas jie apsimainė ne vien žodžiais, galbūt iš tikrųjų paskatintais amalo ir šventinės nuotaikos. Jis pabučiavo Dulsę ledi Veterbis oranžerijoje. Tie bučiniai išlaisvino tarp jų kažką pirmykščio ir pavojingo. Džeko nuomone, dažniausiai toks potraukis vestų prie savaime suprantamos pabaigos. Tačiau Dulsė nepaisė tokios logiškos išvados ir paliko jį nieko nepešusį: slaptas ir privatus Džeko darbo pobūdis užkirto kelią progoms vaikytis bet kokių santykių, – tarsi būtų troškęs ko nors ilgalaikio, – dėl to ir liko nieko nepešęs. Santykiai, kurių greičiausiai būtų siekęs, vargu ar būtų susilaukę Brendono pritarimo. Geriausio draugo sesers niekas neįsitaisydavo į meilužes arba neužmegzdavo su ja romano. O Džekas nesirengė vesti Dulsės dėl kelių puotoje įsižiebusių bučinių, apie kuriuos niekas nenumanė. Dievas mato, būtent tas susidūrimas galėjo baigtis geriau – arba blogiau, priklausomai nuo to, kaip pažiūrėsi, jei Džeko nelauktai nebūtų iškvietę iš užmiestyje vykusio vakarėlio. Šiaip ar taip, pasisekė, kad ištrūko tik su vieninteliu, įkandin sviestu vazonu. Dulsė įsiuto dėl jo piktnaudžiavimo, nors Džekas įtarė, kad mėgavosi bučiniu kaip ir jis. Dulsė pyko ne ant jo. Ji tūžo ant pačios savęs. O pasekmės tokios, kad dabar jų geraširdiškos pašaipos tapo mažumėlę aštresnės. Nesvarbu. Šį vakarą pakako vieno žvilgsnio, ir Džeko kūnas visiškai pasiruošė tęsti nuo tos vietos, kur jie baigė, kad ir su dūžtančiais vazonais. Kaip ir kiekvienas vyras kambaryje. Po teisybei, Dulsei jau derėjo išsirinkti vieną iš jų ir pradėti aukštuomenės matronos gyvenimą. Vis dėlto ji nieko nedarydavo pagal taisykles. Dulsė neslėpė savo nepriklausomo būdo, nepaprasto susidomėjimo Karališkąja geografijos draugija ir fechtavimusi, ir kad jai reikėjo žymiai daugiau laisvės nei kitoms netekėjusioms moterims iš gerų šeimų. Toks pasitikėjimas savimi buvo milžiniška jos žavesio dalis. Joks džentelmenas ilgai nespėliodavo, kad Dulsei Vaikroft reikalingas vyras, kuriuo ji pasikliautų. Taip ji išsisukdavo nuo vedybų ir ne tik jų – Džekas žinojo, nes Dulsė labai rūpestingai stengėsi nesulaužyti pačios svarbiausios taisyklės. Jos vardas buvo be menkiausios dėmelės, kalbant apie mergišką nekaltumą. Kad ir kokiu laukiniu bruožu drauge su nepriklausomybe pasižymėjo Dulsė, jis nesiekė seksualinių pergalių karalijos. Džekas prisiminė oranžeriją ir pertvarkė savo mintis. Na, bent jau ne toliau nei keli nuvogti bučiniai. Netoliese, pokylių salėje, Dulsė linktelėjo priekin rodydama aiškius susidomėjimo ženklus vyru jai iš kairės ir, Džeko galva, dosnią dalį krūtinės. Vyriškis buvo nepaprastai patrauklus ispanas. Džekas tyliai nusikeikė. Po velnių su visais velniūkščiais. Teks praeiti pro Dulsę, kad susipažintų su jais. Kol nutikimas oranžerijoje dar šviežias, labiau patiktų reikalus ir malonumus išlaikyti atskirai. Turėjo numanyti. Suprantama, kad Dulsė būtų atsidūrusi linksmybių centre. Aukštuomenėje ji pažinojo visus. O kurių nepažinojo, aiškiai stengėsi prisistatyti. Delegacija mieste dar tik savaitėlę, o Dulsė jau sugebėjo susipažinti su garbės svečiais, būtent tais žmonėmis, kurių pakamantinėti jis atvyko. Pagal Džeko gautus apibūdinimus, vyras Dulsės pašonėje, meistriškai šaudantis į jos krūtinę – ne kas kitas, o Kalistas Ortisas, vienas iš Venesuelos delegacijos narių, aukštą rangą užimančio ambicingo vyriausybės pareigūno sūnėnas. Be jokios abejonės, kiti taip pat sukinėjosi minioje aplinkui Dulsę. Išties teks prieiti prie jos, kad būtų pristatytas. Vadinasi, kils scena, bent jau mažutėlė. Turint omenyje paskutinius jų žodžius oranžerijoje, to ir reikėjo tikėtis. Tiesą sakant, viskas priklauso nuo Dulsės. Jis pasielgė negražiai. Niekas nevagia bučinių ir nepasprunka nugvelbęs dar truputuką. Staiga Džekas pajuto, kad panelė Foteringėj liovėsi kalbėti. – Gan įžvalgu, – skubiai atsakė jis šypsodamasis jaunai, su viltimi žvelgiančiai moteriai. – Tikiu, kad dauguma jaunų merginų laikosi jūsų nuomonės. – Neabejojo, kad laikėsi, nors niekaip neprisiminė, kokia ta nuomonė. Velniškai keblu, kai esi taip pričiumpamas, o dėmesys nukreiptas visai kitur. Metas judėti tolyn. – Damos, man buvo nepaprastai malonu, bet matau žmonių, su kuriais vertėtų susipažinti, jeigu leistumėte atsiprašyti. – Džekas sėkmingai prasiyrė pro savo grupelę ir apdairiai patraukė Dulsinėjos būrelio link. Pasirinko ilgesnį kelią vengdamas įžeisti kieno nors jausmus. Nieko gero, jei tučtuojau pastebėtų, kaip žygiuoja nuo vieno sambūrio prie kito. Džekas timptelėjo liemenę rengdamasis mūšiui. Kai būdavo su Dulsinėja, viskas tapdavo varžybomis, – žavingomis rungtynėmis, bet vis tiek rungtynėmis, – o tam derėjo pasiruošti. – Raminkis, drauguži, – patyliukais burbtelėjo Džekas. Nėra ko baimintis. Ko ugnis nesudegina, padaro stipresnį. O kalbant apie tokias moteris kaip Dulsė Vaikroft, Džekas užsigrūdinęs lyg Damasko plienas. Jis atsargiai nustūmė jauną gerbėją, nusikaltusį tik stovėjimu šalia Dulsinėjos. Gerasis Dieve, bėgant metams gerbėjų ratas tik jaunėjo. Lordo Badeno sūnus šiąnakt šmirinėjo tarp susirinkusių. Ar berniokas jau ganėtinai suaugęs rodytis mieste? Šie jaunikliai vargiai priminė vyrus, gal tik peraugusius šunyčius. O gal paprasčiausiai jis sensta? Sulaukęs trisdešimt ketverių jautėsi kaip veteranas Dulsės jaunų patinų kolekcijos būryje. Nepaisant to, jie toli gražu netiko į porą Dulsės sąmojui. Nė vienam iš jų nepavyks išlaikyti jos dėmesio. – Labas vakaras visiems, – Džekas probėgšmais akimis pasisveikino su grupele. Kolektyvinė būrelio akis įsispitrijo į jį, buvo kolektyviai sulaikytas kvapas ir laukiama prasidėsiančių linksmybių. Svečiams jau tapo savotiška pokylių pramoga stebėti, kaip juodu su Dulse kivirčijasi. Na, netikslu sakyti, kad jie kivirčijosi. Jie nesipešė. Jie apsišaudydavo rūpestingai į visuomenei priimtiną įpakavimą įvyniotais iššūkiais ir žodžiais. Džekui šį susišaudymą labiau patiko priskirti lauko tenisui. Su išlavintu žavesiu jis tingiai nutęsė: – Labas vakaras, ledi Dulsinėja. Mačas prasidėjo. Galvos nukrypo į Dulsę. Jeigu ji ir nustebo jį matydama, to neparodė. Pasisveikino šaltai, bet mandagiai, kaip su praeinančiu pažįstamu, nors tarp jųdviejų buvo šis tas daugiau. – Veinsbridžai, nesitikėjau jūsų šį vakarą pamatyti. – Dulsė ėmėsi jį kankinti nužiūrinėdama vaiskiai mėlynomis akimis, nepraleido nė vieno jo aprangos colio. Džekas pasiruošė artėjančiai šmaikščiai pastabai. Iš Dulsės galybės dendžių su ryškiomis liemenėmis ir dabitišku stiliumi, tamsūs Džeko drabužiai išsiskyrė paprastesniais atspalviais, kuriuos praskaidrino tik balandžio pilkumo liemenės brokatas. Labiausiai vertinamas karaliaus patarėjas negali staipytis it koks povas iš lengvabūdžių sluoksnio. Tačiau kokiais klausimais jis patarinėjo karaliui daugumai liko paslaptimi. – Veinsbridžai, ar šie niūrūs tonai viskas, ką sugebate? Toks pasirinkimas sugadintų net ir šventiškiausias progas, – ištarė Dulsė pakėlusi tobulai išriestą antakį. Galvos grįžtelėjo Džeko pusėn, ir visi ėmė tyrinėti jo drabužius. Džekas nusilenkė ir visiškai ramiai priėmė papeikimą. – Aš jūsų paslaugoms, ledi Dulsinėja. Kokią spalvą norėtumėte, kad vilkėčiau? Vaivorykštė – jūsų. Pasirinkite bet kurį jos toną, o aš pasirūpinsiu, kad jums būtų paklūsta. Rytoj tokiu metu turėsiu drabužius, pasiūdintus jūsų pasitenkinimui. Grupelė spoksojo į Dulsę ir laukė nuosprendžio. Džekui toptelėjo, kad rytoj tokiu metu jis ne vienintelis demonstruos Dulsės išrinktas spalvas. Siuvėjai visame mieste darbuosis nuo pat ryto. Dulsė spragtelėjusi išskleidė vėduoklę ir pervėrė Džeką gudriu žvilgsniu. Kaip ir numanė, ji kuo puikiausiai suvokė dilemą, kurion jis įstūmė. Ji neišdrįstų liepti vilkėti baisios spalvos drabužių, nes drauge su juo ir visa svita atrodytų kvailai. Tačiau negali pasiūlyti ir nieko nuobodaus, kadangi pati metė iššūkį. Dulsė kaip ir jis garsėjo reputacija laikytis savo. – Mėlyna. Renkuosi mėlyną, – apsimestinai droviai paskelbė ji dirsčiodama pro išmargintos vėduoklės viršų, iš pradžių suvaidinusi, kad įtemptai mąsto, ką atsakyti. Gal ir mąstė. Džekas turėjo pripažinti, kad mėlyna – puikus apdairaus atsakymo pasirinkimas. Yra tiek daug mėlynos atspalvių – džentelmenas gali pasirinkti toną, kurį vilkėdamas jaustųsi patogiausiai. Džekas vėl nusilenkė. – Tebūnie mėlyna, ledi Dulsinėja. Aš deramai priimu jūsų pavedimą, o šie džentelmenai yra mano liudininkai. Rytojaus vakarą priėmime pas Denbius įvykdysiu savo užduotį. Džekas nukreipė žvilgsnį į šalia būrelyje stovintį vyriškį, tarsi tik dabar pastebėjęs ispanų džentelmeną. – Ledi Dulsinėja, meldžiu jus mane pristatyti. Atrodo, kad šis džentelmenas ir aš nesame pažįstami. – Mačas baigėsi. Dulsė laimėjo varžybas, tačiau jis gavo, ko atėjęs. Likusieji būrelyje to nesuvoks. Bet Dulsė supras. Ji apgaulingai saldžiai nusišypsojo ir supažindino. – Veinsbridžai, tai – senjoras Kalistas Ortisas iš Venesuelos diplomatinės delegacijos. Man nusišypsojo sėkmė su juo susitikti per Karališkosios geografų draugijos vakarienę. Señor, leiskite pristatyti vikontą Veinsbridžą. Ispanas grakščiai nusilenkė ir pristatė du kitus džentelmenus: senjorą Adalbertą Vargas – aiškiai garbingą delegacijos vadovą – ir senjorą Diasą, kurio pusėtina apranga, neabejotinai, piršo mintį, kad jis esąs pakalikas. Ortiso manieros buvo nepriekaištingos, ir jis Džekui iškart nepatiko. Jis buvo dešimtmečiu jaunesnis už savo kolegas iš Venesuelos, tamsaus gymio, itin juodų plaukų, prabangiai apsirengęs ir spinduliuodamas akivaizdų patrauklumą kerėjo moteris. Ortisas daugiau nesistengė sužavėti Džeko, savo žavesį jis nukreipė į Dulsę. Šį vakarą Džekas užtektinai taikstėsi su slaptais vyriškio žvilgsniais į Dulsės krūtinę, taip gardžiai įspraustą į ankštą suknelės korsažą. Panašus atpažįsta panašų ir Džekas suvokė, kad Ortisas – aukščiausio rango mergišius. Savaime suprantama, laikas kuo mandagiausiai mesti iššūkį. Nedidelės varžybos visada parodo tikrąjį žmogaus veidą, ir Džekas nesitikėjo, kad Ortisas – taisyklės išimtis. Bet jis tikrai vylėsi, kad ispanas įgels atsakydamas į kelias taiklias pastabas. Džeko darbas – neieškoti draugų. Jam duoti nurodymai labai aiškūs: perprasti delegaciją. Nė vienu žodeliu neužsimenama apie draugystę. Džekas įsiterpė į bendrą pokalbį stojus tylos valandėlei ir paprastai metėsi į pirmąjį išpuolį. – Senjore Ortisai, como le gusta Londres[1 - Ar jums patinka Londonas? (isp.) (Čia ir toliau – vert. past.)]? Sklandžios kalbos žinios padarė trokštamą įspūdį. Ortisas, išgirdęs ispanų kalbą, akimirksnį atrodė nustebęs. Džekas norėjo, kad jis nustebtų ir būtų perspėtas. Gal venesueliečiai už tūkstančių mylių nuo namų ir gimtųjų sienų, bet anglai čia irgi nėra bejėgiai. Venesueliečiams neteks susidurti su Londono politikais, neišmanančiais Naujojo pasaulio geografijos. Ortisas apdovanojo Džeką šaltu šypsniu. – Užtikrinu jus, gana laisvai kalbu angliškai, – trumpas ir atžarus atsakymas pripildė sambūrį įtampos. Lengvai įsiplieskiantis jaunuolis, pagalvojo Džekas, taip stipriai įsižeisti dėl šešių pažinties žodžių. – Je parle français, aussi[2 - Aš taip pat kalbu prancūziškai (pranc.).], – tęsė Ortisas ir įdėmiai įbedė plieninį žvilgsnį į Džeką. – Très bien. J‘aime parles français[3 - Labai gerai. Man patinka prancūzų kalba (pranc.).], – Džekas lengvai prabilo prancūziškai. Jei Ortisas trokšta, kurį laiką gali žaisti šį žaidimą. Gal jis ir neturi oficialių mokslininko poligloto diplomų, tačiau Džekas galėjo į lovą pasiguldyti moterį šešiomis skirtingomis kalbomis. Greitai įsiterpė senjoras Vargas: – Senjoras Ortisas mokėsi geriausiuose universitetuose. Jis – mūsų kraštui paskirto vicekaraliaus sūnėnas. – Ach! – šūktelėjo Džekas kaip įmanoma supratingiau. Senjoro Ortiso vaidmuo delegacijoje darėsi vis aiškesnis. – Ar jūs tikitės užimti oficialų diplomatinį postą? Klausimas pasiekė tikslą. Menkutis atpildas matyti, kaip patraukliojo vyriškio šypsena tampa niūria mina. – Aš – ombudsmenas. – Aišku. Gana įspūdingas titulas, – plieninis Džeko tonas perteikė tai, ko neišsakė garsiai. Jie abu žinojo, kad ombudsmeno veiklos sritis ribota. Titulas geriausiu atveju tebuvo garbės reikalas, mėginimas įsiteikti kažkieno savimeilei. Tamsios Ortiso akys pavojingai blykstelėjo. Džekas atsakė šaltu šypsniu. Vyras kuo puikiausiai suprato užuominą ir nerodydamas nepasitenkinimo priėmė įžeidimą. Bet blyksnis akyse teigė, kad taip noriai nugalimas nepasiduos. Ortisą reikia stebėti. Jo elgesys piršo mintį, kad yra greitai supykstantis, skubiai griebiasi impulsyvių veiksmų, kurių galbūt vėliau gailisi. Dulsė uždėjo delną ant Džeko rankovės. – Metas šokiui, kurį prižadėjote. Džekas iškart sutiko. Daugiau nieko nepeš provokuodamas Ortisą. Gavo tai, dėl ko atėjo. Susidarė nuomonę apie delegaciją, kuri buvo ganėtinai įspūdinga. Antras skyrius Dulsės pareiškimas tučtuojau susilaukė nepritarimo iš visų, išskyrus Džeką. – Bet kitas valsas priklauso man, – paprieštaravo kvailokas vaikinukas, grafo Karstairso sūnus, žengtelėjęs priekin. Berneliui pritrūko greičio. Džekas pareiškė neginčijamas savo teises delnu uždengdamas pirštinėtą Dulsės ranką ant savo rankovės. – Neabejoju, ledi Dulsinėja jums šį tą paliko ateičiai. – Kaimiškas ketvirtos dalies šokis laisvas, – Dulsė skubiai pataisė rūškaną vaikino veidą. – Geras pasirinkimas, – tyliai pridūrė Džekas ir palydėjo ją į šokių aikštelę. – Mažiau progų pokalbiams per kaimišką šokį. Greičiausiai darai jam paslaugą. Abejoju, ar turi pasirengęs pusvalandžio trukmės pašnekesį, kad užpildytų visą valsą. – Aš sau pačiai darau paslaugą. – Dulsė uždėjo delną ant Džeko peties jiems ruošiantis šokiui. – Vyrukas turi smegenų ir sudėtas lyg jautis. Mažiausiai penkis kartus numynė pirštus per Balforų puotą praėjusią savaitę. – O aš maniau, kad nori apsaugoti Ortisą, kai iš tikrųjų nesitvėrei kailyje pašokti su manimi. – Neglostyk savo savimeilės. Taip stipriai, kaip kitos moterys pokylyje, su tavimi šokti netrokštu. – Jos geidžia daugiau nei pašokti, užtikrinu tave. Pastebėjai mano gerbėjų būrį? Gana didelis. Dulsė nuraudo, kaip Džekas ir tikėjosi. – Kas? Žodžiuose gerbėjos ir didelis nieko blogo. – Jis suvaidino neišmanantį, ką reiškia užuomina. – Išskyrus, kai tai sakai tu. Negaliu sutikti, kad pastebėjau tavo gerbėjas, bet matau, kad esi toks pat pasipūtęs kaip oranžerijoje. Džekas nusikvatojo iš Dulsės apmaudo, o viduje sukirbėjo pažįstamas geismas. Jam tai patiko: ranka ant jos nugaros, kūno šiluma prasiskverbia pro ploną suknelės šilką, jo protas patiria malonumą, kai mintyse treniruojasi atremti jos komentarus. – Tiesa. – Džekas įsuko juodu į valso sūkurį. Jis ėmė spėlioti, ar šį vakarą emocinei sienai gali grėsti pavojus. Nieko nebūtų geriau, nei pamėginti nugvelbti dar keletą bučinių. – Kad visos moterys miršta iš meilės tau? – Nėra reikalo pavyduliauti. Tarsi kita Londono pusė nekristų po tavo kojomis. – Džekas dirstelėjo į pamestą turtingą paveldėtoją pasienyje. – Būčiau pagalvojęs, kad dauguma moterų laikytų jį gana patraukliu. Aukštas, raumeningas kaip bulius. Išties angliško vyriškumo pasididžiavimas. – Po dešimties metų visa tai virs riebalais, – dalykiškai atsakė Dulsė. – Man labiau patinka lieknesni vyrai. Didieji ne itin gerai šoka. – Tavo brolis aukštas, – Džekas ginčijosi tik dėl paties kivirčo. Su Dulse negalėjai sukčiauti net ginčydamasis. – Damoms patiktų su juo šokti, jei tik Nora suteiktų progų. – Brendonas – išimtis. – Kad jau apie jį prašnekome, prieš mėnesį gavau nuo tavo brolio laišką. Jie su Nora laikosi gerai. – Brendonas buvo vienintelė saugi pokalbių tema tarp jų. – Kaip supratau, į miestą neatvyko dėl naujagimio. – Ne, jie nepasirodys. To ir reikėjo tikėtis. Abu labai pareigingi tėvai. – Dulsės lūpomis paminėjus naująjį sūnėną perbėgo šypsnys, ir jos bruožai įgavo retą švelnią išraišką. Džekui dingtelėjo, kad ilgai karaliaudama Dulsė, Neprilygstamoji, turėjo jaustis labai vieniša. Draugės, kartu su ja debiutavusios prieš aštuonerius metus, jau seniai ištekėjo ir sukūrė šeimas. Tokia mintis dar nebuvo šovusi galvon – kaina, kurią mokėjo už ryžtą likti netekėjusi. Daugmaž tą patį jis mokėjo už savo pasirinktą gyvenimo būdą. Jam taip išėjo visai netyčia. Ar Dulsei taip pat? O tai – akivaizdus priminimas, kad gerai nepažinojo Dulsės Vaikroft, nenutuokė, kaip ji pasikeitė per tuos metus, kai jo nebuvo. Ji tapo pilnametė ir debiutavo visuomenėje, kol jis vykdė įvairiausius pavedimus, užtikrinusius vikonto titulą. Didesniąją pilnametystės dalį Džekas praleido ne Anglijoje: dėl imperijos vykdė tai, apie ką su niekuo negalėjo pasikalbėti. Todėl labai mažai nutuokė apie moterį, kuria ji tapo. Gerasis Dieve, Dulsei buvo šešiolika, kai jis išvyko iš Anglijos, o jam – vos dvidešimt ketveri. Tie įsiterpę metai bolavo it tuščias popieriaus lapas. Džekas tik jautė, kad jos grožis, sąmojis, vidinė aistra gyvenimui ir laukinė pusė, kurią stengėsi nuslėpti, negrąžinamai jį traukė, kad ir kokias pastangas dėjo. Jis nedrįso pernelyg giliai nagrinėti savo nepaaiškinamo potraukio priežasčių. Geriausia palikti neištirtas, nes baiminosi, kad atras troškimus ir tiesas, kurios liks be atsako arba nebus priimtos. Negalėjo sau leisti įsimylėti, o ypač Dulsės. Sunkiai tai paaiškintų Brendonui. Dulsė atkragino galvą ir pervėrė jį įdėmiu žvilgsniu. – Džekai, kokie šįvakar tavo kėslai? Turbūt svarbūs, jei susiradai mane. Tavo žiniai, priežastys, dėl kurių priėjai, manęs neapkvailino. Norėjai, kad tave supažindinčiau. Džekas staigiai juos apsuko, kad nesusidurtų su ne tokiu pastabiu Hertfordšyro grafu. – O man reikia turėti kažkokių kėslų? Gal tik norėjau pašokti su gražiausia mergina salėje? – Abejoju. Paskutinį kartą, kai mane matei, virš tavo galvos suskaldžiau keramikinį vazoną. – Dulsė prisimerkė spėliodama. – Juk nepasakysi, ką iš tikrųjų čia veiki, ar ne? – apkaltino ji. Sena tema. Sena tema, sena žaizda. Senesnė už kivirčą oranžerijoje. Jau anksčiau tai aptarinėjo su kitomis moterimis. Jam neleista kalbėti apie savo reikalus su ja ar kuo nors kitu. Gana ironiška, kad gautas titulas atvėrė Džekui kelią į visuomenės pripažinimą, bet atėmė laisvę elgtis taip, kaip nori. Moteris turėjo teisę tik į vieną jo dalį. Kita – be jokių klausimų arba svarstymų – priklausė Karūnai. Dulsė su tokia sąlyga nesutiko. To įrodymas – jos nepriklausomas statusas. Jei toleruotų pusėtinas priemones, būtų pasinaudojusi santuokos teikiamais privalumais. Vis dėlto jis gali pasiūlyti tik pusėtinas priemones. Tai, ką Džekas dirbo karaliui, buvo laikoma didžiausioje paslaptyje ir į tai ne visada palankiai žiūrėjo aukštesnieji sluoksniai. Nors Džekas numanė, kad jeigu visko ir neatskleidžia, Dulsė vis tiek turi savo teorijų apie jo poelgius, ir nė vienas jų nepateikia jo palankesnėje šviesoje. – Juk nesiruoši įgyvendinti kokio nors plano, kaip tada, kai iš Vemblio išviliojai grynakraujį ristūną per komerso[4 - Kortų žaidimas.] partiją? – Ji rūsčiai pasižiūrėjo, ir Džekas nesulaikė juoko. – Esi mažoji veidmainė, mano brangioji. Kodėl visos linksmybės turi atitekti tik tau? Be to, Vemblis to nusipelnė. – Džekas pasilenkė arčiau prie ausies, įkvėpė silpno levandų aromato, tokio gaivaus ir kerinčio, kaip ir juo dvelkianti viliokė. – Girdėjau, praėjusią savaitę laimėjai lažybas per lenktynes Ričmonde. Sekundėlę Dulsė atrodė sunerimusi. – Apie tai niekas nežino. Kas tau išpliurpė? – Dulsė sustabdė save klausimo viduryje ir papurtė galvą. – Nesvarbu, buvome tik dviese, kurie žinojome. Puikiai nutuokiu, kas pasakė. – Ji gražiai papūtė lūpas. – Galvojau, kad lordas Amberstonas turi daugiau proto. Džekas nusikvatojo. – Nesijaudink, tavo reputacija nenukentėjo. Vis dėlto man atrodo, kad žaidi pernelyg arti ugnies: ar aukštuomenė numano, kad jos brangi Neprilygstamoji nuolatos sukiojasi netoli skandalų? Dulsė nesileis, kad būtų nukreiptas jos dėmesys. – Džekai, kalbame ne apie mane. Duok man žodį. Nenoriu, kad loštumei kortomis su senjoru Ortisu. Džekas tapo apsimestinai rimtas. – Prižadu, tai ne dėl kortų. – Ši prielaida skambėtų juokingai, jei padėtis nebūtų tokia rimta. Dulsė nesuvoktų sustabdžiusi dar neprasidėjusį karą, kaip ir jis pats neįstengtų suprasti, kad nėra dėl ko svarbesnio nerimauti negu kortų žaidimas. Bjauriausia, kad kitaip negalėjo jai atsakyti. – Ar duodi žodį? – Dulsė skeptiškai priėmė lengvai išgautą jo sutikimą. – Duodu, Dulse. Mainais noriu tavojo, kad daugiau nebebus jokių naktinių lenktynių Ričmonde. Tai pavojinga. Turi daugiau proto, nei rizikuoti savo galva ir žirgais. – Ir kas dabar veidmainis? – Dulsė pokštaudama nusišypsojo ir skruoste pasirodė duobutė. – Pats vargiai primeni dorovingo elgesio arbitrą. Prisimenu, kaip prieš keletą metų persirengei dabita, kad padėtum Brendonui sugauti Mančesterio Katę. Ta išdaiga neabejotinai netoli įstatymo pažeidimo. Mano žirgų lenktynės – tik neapgalvotas poelgis. Džekas prisiminęs išspaudė šypsnį. – Tai – geriausia tavo broliui padaryta paslauga. Be to, dar jam ir žmoną įtaisiau ir nuo tol jis laimingai gyvena. Dulsė atrėmė jo žvilgsnį ir taip pat nusišypsojo. Iš jos mėlynų akių blykstelėjo šiluma. Jiems šokant, Džekas priglaudė ją arčiau savęs. Dulsė nesipriešino subtiliai kontrolei. Džekas paslaptingai ir supratingai pasižiūrėjo į ją. Žinojo, kad Dulsė prisimena jaudulį žygio, kuriuo juodu norėjo apsaugoti Norą ir vidurnakčio vedybų ceremoniją, per kurią Brendonas, grafas, vedė liūdnai pagarsėjusią Katę. Gal ji prisiminė pavojingas geismo kibirkštis, staiga ir neprašytai įsiplieskusias oranžerijoje per Kalėdas. – Baik, Džekai, – tyliai perspėjo ji. – Ką baigti? – pašnibždomis paklausė Džekas puikiai nutuokdamas, kad jos mintys pakrypo ta pačia linkme, o jo kūnas mėgaujasi jos prisilietimais daug stipriau, nei derėtų ant pokylių salės parketo. – Neprisiminti tavęs oranžerijoje? Išsitaršiusių tavo plaukų, drėgnų ir raudonų lūpų, laukiančių mano bučinio žvakių šviesoje? Tavo kūno, prisispaudusio prie manojo taip tvirtai, kaip tik įstengia du drabužius vilkintys kūnai? Kaip galiu pamiršti, jei nuo tada regiu tave mintyse kiekvieną naktį? – Jo žodžiai svaigino. Džeką, garsėjantį patirtimi tarp moterų, glumino jausmai, užvaldantys kaskart pagalvojus apie Dulsę. Niekas nepajėgė nurungti tų minčių, nors Džekas išties stengėsi. Dulsė buvo moteris, reikalaujanti, kad vyras atsiduotų visas, o tai jam pernelyg pavojingas įsipareigojimas, kaip ir jai pačiai. Bet dabar jis begėdiškai flirtavo, gundė Dulsę žodžiais, jo kūnas ir protas degė iš jaudulio dėl jos metamų iššūkių. Džekas matė, kaip klausant jo žodžių, Dulsės kakle plaka pulsas, išduodantis prieštaravimą jos pačios žodžiams. – Neprisimink, Džekai. Abu žinome, kad suklydome ir suklystume dar kartą. – Dulse, aš nedarau klaidų, kai kalbama apie gundymą. – Ne, bet paskui pridarai daugybę. Tavo seductus exitus reikia patobulinti. – Tai išgalvota lotyniška frazė. – Exitus – taip, tačiau nekeičia fakto, kad su tavuoju reikia padirbėti. – Tik praktika veda į tobulybę. – Džekas sunkiai atsiduso išreikšdamas per daug išpūstą nusivylimą. – Deja, pasitaiko tiek mažai progų praktikuotis. – Aš girdėjau priešingai. Džekas netroško aptarinėti tų konkrečių gandų, susijusių su viena aktore, braškėmis ir nemaža kruopele tiesos. Jei tik pavyktų išsivesti Dulsę iš minios, kuo toliau nuo akių, stebinčių kiekvieną jų žingsnį, gal jie įstengtų pasikalbėti, gal nuveiktų šį tą daugiau. Jis tikrai norėjo pasikalbėti. Norėjo išsiaiškinti, ką ji žino apie venesueliečius. Tačiau ką jis apgaudinėja? Geidė daugiau nei kalbėtis. Troško pamatyti, ar tie pojūčiai niekur nedingo. Gal Kalėdos buvo išimtis. Tai iš tikrųjų rizikingas pasiūlymas, ypač jeigu jis klysta, tačiau šį vakarą jo sveikas protas negalėjo rungtis su Dulsės granatų raudonumo šilkais ir prisiminimais apie karštus bučinius. – Tada, Dulse, pasivaikščiokime po sodą. – Džekas kvėptelėjo prie jos ausies įkvėpdamas levandomis praskalautų plaukų aromato. Jautė, kaip jos kūnas pasiduoda, kad ir kaip ginčijosi protas. Numanė, kad nepastovūs padorumo ir garbės kodeksų besilaikantys tėvynainiai atsakydami į tai reikalautų, jog jie pasirinktų kitą kelią. – Gerai, bet tik pasivaikščiosime, – sutiko Dulsė. Džekas tyliai sukuždėjo jai į ausį: – Neabejoju, prireikus po ranka atsiras, ką į mane sviesti. – Jis įtempė ranką ant jos liemens ir stumtelėjo prie stiklinių durų, vedančių laukan. Pokylių salės gal ir skirtos verslo reikalams, bet sodai… ak, sodai sutverti malonumams. *** Pasivaikščioti po sodą su Džeku – bloga mintis. Bet kas su Džeku bloga mintis, ir Dulsė tai gerai žinojo iš paskalų ir trumpos asmeninės patirties. Juk ne be priežasties jis garsėjo savo reputacija, tiesą sakant, net dėl kelių priežasčių. Dulsė nesigailėjo sutikusi pasivaikščioti po sodą, tačiau vėliau gailėsis. Ji tai žinojo, vis dėlto leido jam vesti ir žodžiais, ir akmenukais grįstu sodo takeliu, nes nuo Kalėdų daugiau apie nieką neįstengė galvoti, nepajėgė atsispirti Džekui su visomis jo ydomis. Trūkumų, be abejo, būta galybės, bet jie tik kurstė smalsumą dėl vyro, besislepiančio už paskalų – kur jis išvyko ištisiems mėnesiams, kai dingo iš Londono? Kokią paslaugą atliko karaliui Viljamui, kad iš vargšo dvarininko sūnaus šoktelėjo į diduomenės gretas ir gavo paveldimą titulą? Ar teisingi už damų vėduoklių sklandantys plepalai, kad Džekas – su niekuo nesulyginamas meilužis? Turbūt yra priežastis, kodėl smalsumas pražudė katę, mąstė Dulsė. Bus geriau, jei pamirš tuos niekingus dalykus ir tikėsis, jog Džekas neskaito minčių. Šią akimirką pasirodė daug sunkiau išmesti visa tai iš galvos, nei vylėsi. Džekas nusivedė ją į šoną, truputėlį toliau nuo sodo takelio, ir jie pasiekė jo numatytą vietą – nedidelę pavėsinę su čiurlenančiu fontanu ir akmeniniu suoliuku. Virš galvų žėrėjo mėnulis, o popieriniai žibintai, šventiškai sukabinti išilgai sodo takelių, skleidė užtektinai šviesos, kad klaidžiotum be baimės suklupti. Ši aplinka išryškino Džeko privalumus. Sidabriniuose mėnesienos atšvaituose spindėjo tamsiai gelsvi plaukai, glotnūs ir žvilgantys, kiekviena sruogelė savo vietoje. Įmantriai ir skrupulingai pasiūdintas apdaras išryškino pečių plotį, tvirtą liemenį ir ilgas kojas, priminė, kad po išpustyta nepriekaištinga ir gerai išpuoselėta išore ir drabužiais slepiasi pirmykštė didelė jėga, bylojanti apie vyrą, kurio gyvenimas kupinas įvairiausių patyrimų. Dulsė dažnai spėliojo, ar kas nors pastebėjo šią Džeko savybę. Kuo ilgiau buvo su juo pažįstama, tuo mažiau jį pažinojo. Džekas buvo iliuzijos meistras. Visi matydavo tik tai, ką jis norėdavo parodyti, ir tomis progomis jai taip pat lengvai apdumdavo akis kaip ir kitiems. Ji nenutuokė, kas iš tikrųjų varė Džeką į priekį, skirtingai nei kitus aukštuomenės narius. Norėtų žinoti daugiau. Po vakaro oranžerijoje nemažai mąstydavo apie Džeką, dėmesį sutelkdavo į kiekvieną apie jį tą savaitę sklandantį gandą. Po Kalėdų girdėjo, kad jis neleido laiko veltui ir bučiavosi su ledi Skofild didžiuliame Lambeto sode. Malonus drebulys suvirpino Dulsę. Ar Džekas atsivedė ją čia, į šį sodą, kad padarytų tą patį? Ar ji leis, ar turėtų jam leisti? Tie kalėdiniai bučiniai pernelyg užvaldė mintis. Ji negalėjo paneigti tiesos: geidė, kad Džekas ją pabučiuotų ir galbūt ne tik. Kūnas nepajėgė pamiršti Džeko rankų įpliekstos kaitros, troškimo kažko daugiau, kurį joje pabudino jo kūnas. Dulsė norėjo vėl taip pasijausti, geidė, kad jis dar kartą ją sužadintų. Šį kartą Dulsė pasirinko rafinuotesnį būdą. Nenorėjo, kad Džekas, jeigu jo galvoje iš tikrųjų sukosi vilionės, galvotų, jog ji pernelyg nekantrauja. Ir jau visai netroško pasirodyti per daug nekantraujančia, jei tokių minčių nebuvo – taip apsiskaičiuoti būtų gėdinga, ir tik dar labiau pakurstytų jau ir taip didelį jo išpuikimą. – Ką darysime dabar, Džekai? – Dulsė nutaisė ištobulintą drovią šypsenėlę. Žengtelėjo į pavėsinę, vertinančiu žvilgsniu permetė ten stovinčius baldus. – Fontanas – greičiausiai ne koks pasirinkimas, tačiau suoliukas – jau galimybė. – O tau netoptelėjo mintis, kad tave čia pasikviečiau ne suvilioti? Jei gerai prisimenu, pokylių salėje priešiškai vertinai tokią susitikimo vietą, – Džekas atsišliejo į akmeninę koloną prie įėjimo į pavėsinę, atrodė mandagus ir atsipalaidavęs, pripratęs prie tokių situacijų. Tačiau Dulsė jautė jo akis, karštas ir nukreiptas tiesiai į ją, sekančias kiekvieną judesį. Ilgai nepavyks jo mulkinti. Džekas pakankami patyręs, kad suprastų, jog rengiama kažkas negero. – O nuo kada tave tai stabdo, Džekai? Kuo didesnis iššūkis, tuo labiau tu stengiesi. – Dulsė ranka perbraukė vandenį fontane. – Būdavo progų, kuriomis pasinaudodavau. – Džekas nedorai šyptelėjo ir žingtelėjo prie jos. – Pasižymiu tvirčiausiu ryžtu arba bent jau taip man sakė. Dulsė pernelyg gerai pažinojo jo viliokišką vypsnį. Tai buvo slaptas Džeko ginklas Londono pokylių salėse: šypsena, reiškusi, kad ji – jo dėmesio centre, kad tuoj bus išpildytas kiekvienas jos noras, kiekvienas troškimas ir ne tik. Matė, kaip tuo patikėjo galybė moterų. Buvo lengva patikėti tuo šypsniu. Prieš savo sveiką protą Dulsė tikėjo juo dabar. Ji žengė atgal siekdama padidinti atstumą. Ne to ieškodama atvyko į Foteringėjų pokylį. Sezonas dar tik prasidėjo. Manė skirsianti keletą savaičių sau, kai pasirodė Džekas ir sukėlė sumaištį jos jausmuose. Rodos, girdėjo, kad jis išvažiavęs iš miesto. – Džekai, šiąnakt po savo sparneliu priglaudei visas moteris. Nėra reikalo vaikytis manęs. – Bet tu vienintelė, kurios noriu. – Dabar Džekas plačiai šypsojosi. Velniai griebtų, jis žinojo, kad privertė ją slapstytis. – Ne, Džekai, tai paprasčiausiai tavo arogancija. Negali pakęsti, kad ne kiekviena moteris kambaryje griūva tau po kojomis. Džekas nusikvatojo, o griežti aristokratiško veido bruožai sušvelnėjo ir tapo berniokiškai žaismingi. – Dievaži, Dulse, niekas manęs nepastato į vietą taip kaip tu ir, Dievas mato, kartais man to reikia. – Džekas atrodė dešimčia metų jaunesnis: kad ir kokie slapti rūpesčiai jį slėgė, jie išsisklaidė, o tamsa ir paslaptys, supusios jį nuo grįžimo į Angliją it debesys saulę, sumažėjo. Dulsė susimąstė apie tai, koks jis buvo anksčiau. Juk toks nebuvo visada? Kaip vyras tampa toks kaip Džekas? – Dulse, – jos vardo garsas jo lūpose skambėjo lyg kvietimas nusidėti. To pakako, pavyko tai, ko nepasiekė suplanuota Džeko įžanga. Dulsė akimirksniu atsidūrė jo glėbyje ir leido kūnui mėgautis jo jėga, pojūčiu, migdoliniu muilo kvapu, leido protui pamiršti visas priežastis, kad tai – bloga mintis. Džeko lūpos užvaldė jos burną ilgu lėtu bučiniu, erzino ir tingiai tyrinėjo, viena ranka jis prilaikė kaklą, o pirštai paniro į plaukus. Jos geismas ėmė stiprėti. – Atleisk dėl oranžerijos, Dulse, – sušnabždėjo Džekas nuoširdžiai atgailaudamas. Kaip ji galėtų jam neatleisti? Dulsės akys išvydo kažką už Džeko peties ir ji suakmenėjo, o protas atsiminė visas priežastis. Džekas drąsindamas pasitrynė nosimi į jos kaklą. – Dulse, dabar turėtum pasakyti, kad irgi gailiesi dėl sviesto vazono, o pirštais perbraukti mano plaukus tarsi ieškodama nelemto guzo, kurį įstatei, užuomazgų. – Nemanau, Džekai. – Dulsė įsirėmė jam į krūtinę ir atsitraukė, sekundėlę atrodė susipainiojusi tikrovėje, nusivylusi. Buvo pasiruošusi patikėti. Ji krestelėjo galvą ir linktelėjo Džekui apsisukti aplinkui. Tarytum jie ir vėl būtų atsidūrę oranžerijoje. Tamsoje pasigirdo kostelėjimas. Nervingas ir raudonuojantis pažas, vilkintis karališką Hanoverio livrėją, sumikčiojo: – Atsiprašau, milorde. Turiu jums skubią žinutę iš Klarenso rezidencijos. Man liepta jus surasti ir pranešti, kad tučtuojau prisistatytumėte. Dulsė stebėjo, kaip Džekas beveik nepastebimai ištiesino pečius, iš karto nuslopino berniokišką pasitenkinimą, taip neseniai gaubusį jo veidą. Pokytis įvyko taip staiga, kad galėjai pamanyti, jog tik įsivaizdavo tą kitą vyriškį. Džekas į pasiuntinuko delną įspraudė keletą monetų, be abejo, vildamasis nupirkti jo tylą, kaip ir kur jis rado vikontą ir leido jam pasišalinti, paskui atsisuko į Dulsę. – Atleisk. Privalau eiti. Ar galėčiau palydėti tave atgal į vidų? – Koks pareigingas. Taip atsitikdavo su visomis jo moterimis ar nesisekė tik jai? Neteko girdėti, bet nepajėgė įsivaizduoti, kad kuri norėtų girtis, kaip ją pametė Džekas, nes jį pakvietė valdžia. – Ko karaliui prireikė tokį vėlyvą metą? Ar nelanko savo klubų, nepramogauja? – Dulsė iš karto atpažino adresą – Viljamo IV-ojo rezidencija. – Anglija niekada nemiega, Dulse. – Džekas meiliai nusišypsojo, jo šypsnys jai pasirodė globėjiškas. – Džekai, nenurodinėk man, – atšovė Dulsė. – Rytoj pas tave užsuksiu, – pasiūlė Džekas. Bet ji nepriims jo alyvos šakelės kaip atgailos ženklo. – Tau manęs nebus namuose. Nesirengiu tapti viena iš tavo lengvai prieinamų moterų, kurios leidžiasi bučiuojamos kada tik sumanai pravažiuoti pro miestą. – Dulsė prasispraudė pro jį, labiau pykdama ant savęs nei jo, nes Džekas visada bus Džekas, kad ir kas iš tiesų tas žmogus. Galvojo, kad praleidusi šitiek laiko klausydamasi gandų, galėjo jau ir susiprasti. Pati ras kelią atgal, o praėjus tinkamam laikui, važiuos namo. Vakaras prarado žavesį. Tačiau Džekas sustabdė ją nuoširdžiai krizendamas, o tai reiškė, kad nė akimirką nepatikėjo jos blefu. – Dulse, negali manęs ignoruoti. Gerai, neįsileisk į svečius. Bet rytoj vakare pasimatysiu su tavimi. Denbių priėmime, jei prisimeni! – Džekas tyliai šūktelėjo. – Vilkėsiu mėlynai. Gal pervadinkime pokylį Mėlynuoju Denbių pokyliu. Tai būtų mūsų asmeninis pokštas. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/bronwyn-scott/neatsitiktinis-bu-inys/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом. notes 1 Ar jums patinka Londonas? (isp.) (Čia ir toliau – vert. past.) 2 Aš taip pat kalbu prancūziškai (pranc.). 3 Labai gerai. Man patinka prancūzų kalba (pranc.). 4 Kortų žaidimas.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 214.90 руб.