Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Per daug paslapčių Olivia Gates Aistra Gydytoją Farydą al Zaferą į priekį veda vienintelis tikslas – surasti mirusio brolio šeimą. Vis dėlto jam palengvėja, kad prie namų slenksčio pasirodžiusi Gvenė Maknyl nėra jo ieškoma moteris. Farydas yra Gvenės ir jos sūnelio paskutinė – ir pavojingiausia – viltis. Jis ne tik sukrečia jos jausmų pasaulį, bet ir išsiveža juos abu į savo šalį – ten, kur jai tikrai nederėtų būti. Dabar Gvenei reikia nuslėpti tiesą ir bet kokia kaina užgniaužti tarp jų kylančią aistrą. Jei nepavyks, pasekmės bus neįsivaizduojamos. Olivia Gates Per daug paslapčių Pirmas skyrius – Daugiau nenoriu matyti jokios moters. Niekada. Po šio tūžmingo šeicho Farydo Al Zafero pareiškimo akimirksniui stojo tyla. Jo pašnekovas bandė susitelkti, tačiau tik dar labiau suirzo. Tada Emadas Ibn Elkatebas atsiduso. – Žinau, kad daugiau nenorite matyti moterų. Tačiau kadangi šioje situacijoje svarbiausias esate ne jūs ir ne sunkiai suvokiami jūsų sprendimai, reikalauju. Farydas nepatikliai, pagiežingai nusijuokė. – Tu, kuris, po velnių, kiekvieną kartą stengėsi įrodyti, kad visos jos yra apsimetėlės, prašai manęs iškęsti tai dar kartą? Nori, kad sukandęs dantis klausyčiausi dar niekingesnių, dar šlykštesnių melagysčių? Kas tu toks ir ką padarei Emadui? Staiga Emadas prarado savitvardą. Farydas mirktelėjo. Farydo Al Zafero pašnekovas retai naudodavosi savo prigimtinėmis teisėmis, tvirtino, kad neatsiejama jo, kaip dešiniosios Farydo rankos pareiga – pripažinti šeichą savo valdovu. Emadas Ibn Elkatebas atlyžo, jo veidas atrodė nuolankus: dvidešimt penkerius metus šis vyras buvo artimesnis Farydui nei pastarojo šeima, draugai ar medicinos centro personalas. – Nuojauta, jog nusivilsite, buvo vienintelė priežastis, dėl kurios priešinausi tiems… sumanymams, dėl kurių susidūrėte su apsimetėlėmis. Bet kuriuo atveju, negaliu kaltinti jūsų dėl pasirinktų metodų. Manieji taip pat neatnešė naudos. Hešamas buvo pernelyg gerai pasislėpęs. Farydas sukando dantis – jautėsi nusivylęs, niekam tikęs. Hešamas. Jautri siela ir nepaprastas menininkas. Dešimties vaikų šeimoje – jauniausia, mylimiausia atžala. Tai jų tėvo, karaliaus, kaltė, kad Hešamas pasislėpė. Daugiau nei prieš trejus metus Hešamas grįžo po ilgos viešnagės Jungtinėse Valstijose, kad paskelbtų, jog ruošiasi vesti. Suklydo pamanęs, kad pavyks įkalbėti tėvą bei gauti jo palaiminimą. Užuot apsidžiaugęs, karalius neregėtai įsiuto. Uždraudė Hešamui bendrauti su sužadėtine ir įsakė ruoštis vedyboms su mergina iš karališkųjų rūmų. Kai Hešamas atsisakė paklusti, tėvas dar labiau įniršo. Karalius išrėžė, kad iš po žemių iškas tą ištvirkėlę amerikietę, bandžiusią įsibrauti į karališkąją šeimą, ir privers pasigailėti, jog susuko galvą jo sūnui. Maža to, karalius nesiruošė Hešamui leisti toliau švaistyti laiko betiksliams meniniams siekiams bei vengti princo pareigų. Nė motais, su kuo smaginasi Hešamas. Svarbiausia – palikimo klausimas. Tėvas neleistų teršti jų giminės vardo kažkokia menkaverte sąjunga. Hešamas paklus arba pasigailės. Farydas su broliais ir seserimis užstojo jaunėlį, karaliui skyrus Hešamui namų areštą stengėsi padėti jam ištrūkti. Apsikabinęs brolius ir seseris verkė, lemeno, kad privalo dingti, pabėgti nuo tėvo kurstomos neteisybės bei apsaugoti savo mylimąją. Maldavo visus duoti žodį, kad niekada jo neieškos ir dėl savo pačių gerovės laikys Hešamą mirusiu. Nė vienas jų tokio žodžio nedavė. Ir nors visi bandė nepamesti Hešamo iš akiračio, o Farydas ypač, jaunėlis, regis, pašalino visus savo pėdsakus. Farydas vis labiau pyko ant tėvo. Jei ne priesaika tarnauti savo žmonėms, taip pat būtų palikęs Džizaną. Tačiau taip nebūtų nubaudęs tėvo. Karaliui nesvarbu, jei praras dar vieną sūnų. Po Hešamo dingimo valdovas tepasakė, jog viliasi, kad jaunėlis neiškrės nieko, užtrauksiančio šeimai ir karalystei nešlovę. Farydas buvo įsitikinęs, kad tėvas verčiau jau matys Hešamą mirusį, nei leis jam susilaukti vaikų. Tačiau nutiko dar blogiau. Po daugelį metų trukusio Farydo troškimo susisiekti su broliu, jis sulaukė Hešamo skambučio iš ligoninės priimamojo Jungtinėse Valstijose. Iš paskutinių jėgų paskambino paprašyti paslaugos. Ne sau, o moteriai, dėl kurios paliko viską ir kuri tapo visu jo gyvenimu. Pasirūpink Lyne, Farydai… ir mano vaiku… apsaugok juos… pasakyk, kad ji yra viskas… pasakyk jai… atsiprašau už tai, jog negalėjau suteikti to, ko ji nusipelnė, už tai, kad palieku ją vieną su… Tokie buvo paskutiniai jo žodžiai. Farydas maldavo brolio pasakyti daugiau, palaukti, kol atvyks jo išgelbėti. Tačiau išgirdo nepažįstamojo balsą, informavusį, jog brolis nugabentas į operacinę. Farydas kaipmat išskrido tuščiai vildamasis, kad spės laiku, tačiau jam atvykus brolis jau senokai buvo išleidęs paskutinį kvapą. Dar labiau kentėjo sužinojęs, kad Hešamas buvo visiškai nekaltas dėl įvykusios katastrofos. Kažkoks aštuoniolikmetis vairuotojas praradęs kontrolę nušlavė vienuolika automobilių, pražudydamas daugybę žmonių bei dar daugiau sužeisdamas. Sielvartas aptemdė Farydui protą, tačiau vyras įstengė pasiūlyti pagalbą. Kaip pripažintas chirurgas ir vienas geriausių šios srities specialistų, jis buvo sutiktas išskėstomis rankomis, operavo sunkiausias neurologines traumas ir išgelbėjo pacientams gyvybes, tačiau Hešamui padėti nebegalėjo. Farydas per vėlai sužinojo, kad automobilyje kartu su jaunėliu broliu buvo kažkokia moteris. Ji nenukentėjo, nė nebuvo atpažinta ir vos tik Hešamas mirė, paliko ligoninę. Duomenų bazėje žinių apie aukas taip pat nebuvo. Kraujuojančia širdimi Farydas pargabeno Hešamo kūną į Džizaną. Po širdį veriančių laidotuvių, kuriose karalius nedalyvavo, Farydas pasišovė surasti Lynę ir brolio vaiką. Tačiau Hešamas buvo pasislėpęs perdėm puikiai. Regis, vos žengęs kokį žingsnį, tuoj jį ištrindavo. Naujai prisiimtos tapatybės tyrimai neatskleidė buvus žmoną ar atžalą. Netgi pražūtingasis automobilis buvo nuomotas kitu vardu. Prabėgus mėnesiui po brolio netekties Farydas sumojo, kad liko vienintelė išeitis. Jei nepajėgs rasti Hešamo moters, leis jai pačiai susirasti jį. Farydas grįžo ten, kur Hešamas mirė, visoms žiniasklaidos priemonėms išplatino pranešimą, kad toji moteris su juo susisiektų. Žinutės buvo su potekste, kad kreiptųsi tik tinkamas žmogus. Ar bent jau Farydas stengėsi, kad jos tokios būtų… Moterys tiesiog užpuolė Farydą. Emadas vijo šalin įžūliausias melages: jau turinčias paauglius vaikus, bevaikes ir vis patarinėjo Farydui nebešvaistyti laiko. Emadas buvo įsitikinęs, jog tos moterys – turtų medžiotojos. Farydas, milijardierius chirurgas, šeichas, visada buvo aukso ieškotojų taikinys. Ir dabar prikvietė jų tuntus. Farydas negalėjo nusileisti ir nepaleido nei vienos, kuri bent kiek atitiko kriterijus. Kandidatėms nė nepravėrus burnos Farydas imdavo bjaurėtis. Tačiau prisivertė iškęsti visus prisistatymus. Buvo įsitikinęs, kad Hešamas, žmogus, mylėjęs ir kūręs grožį, pamilo tik vidumi ir išore tobulą asmenybę: gracingą, vertą pasitikėjimo. Bet kas, jei Hešamas nebuvo toks reiklus, kokiu jį laikė brolis? Po mėnesį trukusių kankinančių nusivylimų Farydas grįžo namo pripažinęs, jog patyrė nesėkmę. Suprato, kad visi bandymai pasmerkti žlugti, jei nebus gauta naujos informacijos. Kitus du mėnesius Farydas kasdien mąstė apie brolio moterį ir vaiką – galbūt jie kažkur netoliese ir stokoja būtiniausių dalykų. Farydas ėmėsi priemonių atgauti pusiausvyrą: sutiko su mokomosios ligoninės Valstijose prašymu atlikti nemokamas operacijas. Dalį laiko jis visada skirdavo geraširdiškiems darbams, tačiau niekada tokiu įtemptu grafiku. Jo paties medicinos centre darbo buvo pernelyg daug, kad užsiimtų labdaringa veikla. Paskutiniąsias keturias savaites vyras plušėjo iš peties ir tai palengvino širdgėlą. Šiandien buvo paskutinė diena. Po tokio beprotiško tvarkaraščio Farydas bijojo gresiančio laisvo laiko, lyg tai būtų neišvengiamas šuolis nuo stataus skardžio… – Somow‘wak? Emado Jūsų didenybe išblaškė prisiminimus ir beviltiškumo jausmą. Farydas atsistojo. – Daugiau nesiruošiu priimti jokios moters, Emadai. Tu buvai teisus. Dabar manęs neperkalbinėk. – Užtikrinu, nesistengiu. Atsikračiau galybės moterų, atėjusių su jumis pasikalbėti. Farydas mirktelėjo. – Buvo dar? – Tuzinai. Šnektelėjau trumpai, bet nė neužsiminiau jums. Farydas papurtė galvą. – Kas naujo? Tik nesakyk, kad avantiūra, kuriai ryžausi apimtas sielvarto ir kuri nežadėjo jokių rezultatų, pagaliau davė vaisių? Emado lūpos įsitempė, kai Farydas išrėžė štai šiuos kadaise Emado pasakytus žodžius. – Somow‘wak turi nepriekaištingą atmintį. – Aih, prakeikimas. – Staiga jis ėmė kažką įtarti. – Nori, kad vėl pradėčiau šį… farsą? – Tenoriu, kad pamatytumėte šią vienintelę moterį. Farydas susiraukė pažvelgęs į Emadą. Elkatebas net į liūtą nežvelgtų su tokiu apdairumu. Jameel. Puiku. Farydas buvo beprarandąs viltį. Pasibjaurėjo supratęs, jog ima stokoti ištvermės. – Kodėl? Kuo ji tokia ypatinga? Emadas atsiduso akivaizdžiai nesuprasdamas, kodėl turi pagrįsti savo įsitikimą. – Ji bandė susisiekti neįprastu būdu. Nepasinaudojo kontaktiniu numeriu, nurodytu skelbime, ir nuo pat tos dienos, kai atvykome, bandė susisiekti su jumis per ligoninę. Šiandien, kai jai buvo pranešta, jog išvykstame, pratrūko raudoti… Farydas nušveitė segtuvą, kurį laikė rankose. – Vadinasi, ji dar gudresnė už kitas: suprato, jog kitų apsimetėlių taktika neatnešė vaisių, tad pabandė apeiti tavo įžvalgią akį bei apgaule pasiekti mane. Ir kai taip nepavyko, iškėlė sceną. Štai kodėl nori, kad ją pamatyčiau? Kad sumažinčiau padarytą žalą? Nebedidinčiau skandalo, į kurį įtraukiau ir save, ir savo šeimą? Tamsios Emado akys buvo nebylios. – Nenoriu iš naujo užvirti šios košės, kai jau sugebėjau viską pažaboti. Bet ne tame esmė. Šiandien priimamajame pasikeitė pamainos darbuotojai. Jie tebuvo girdėję gandus apie moterį, pastarąsias keturias savaites lūkuriuojančią aplink. Kai jie nepajėgė su ja susitvarkyti, atsiuntė pas mane ir aš… mačiau ją, išklausiau dalį to, ką lemeno. Ši… atrodo, yra kitokia. Regis, išties sutrikusi. Farydas prunkštelėjo. – Ir dar talentingesnė aktorė, taip? – O gal toji, kurios ieškote. Al Zafero širdyje pabudo viltis, tačiau ji kaipmat virto nusivylimu. – Netikiu. Emadas pažvelgė šeichui tiesiai į akis. – Toji, kurios ieškote, egzistuoja. – Tik ji nenori būti surasta, – burbtelėjo Farydas. – Ji turėtų žinoti, kad išnaršiau pasaulį skersai išilgai, kad ją rasčiau, tačiau vis tiek neatsišaukė. Kodėl gi dabar nuspręstų pasirodyti, kai niekas nepasikeitė? – Galbūt mes ne viską žinome. Farydas užsimerkė. Šalta Emado logika varė jį iš proto. Farydo būsena buvo kur kas blogesnė, nei jam pačiam atrodė, jei jau nuo bet kokio Emado žodžio ar veiksmo buvo per plauką nuo sužvėrėjimo. Atrodė, kad bandymas nuo visko atsiriboti atsiėjo nerviniu išsekimu. Žemas ir bejausmis Emado balsas žeidė Farydą it skausmingos adatėlės. – Tikrai žinome, kad Lynė yra šioje šalyje. O kas, jei ši moteris ir yra Lynė? Farydas vėl pajautęs rusenančią viltį užsimerkė. Tačiau per vėlu. Vyro abejingumas jau buvo pražudęs visus lūkesčius. Ši moteris tikriausiai nebuvo Hešamo mylimoji, tačiau ką reiškia iškęsti dar vieną prisistatymą? Verčiau jau užbaigti visa tai. Kai Farydas atsimerkė, Emadas žiojosi sakyti dar vieną argumentą. Šeichas pakėlė ranką sustabdydamas pašnekovą. – Pakviesk ją. Duodu dešimt minučių ir nė sekundės daugiau. Pasakyk jai tai. Tada nešdinsiuosi ir kaip gyvas negrįšiu į šią šalį. Emadas atžariai linktelėjo ir atsistojo. Farydas stebėjo modernia ligoninės erdve nužingsniuojantį savo kompanioną, tada klestelėjo į prabangią, oda aptrauktą besisukančią kėdę. Atrodė, lyg būtų atsisėdęs ant erškėčių krūmo. Jei bus drebiami dar baisesni melai ar krūptelėti verčiančios istorijos apie Hešamą, jis neatsako už savo veiksmus. Farydas piktai žvelgė į duris. Apsvarstė visus scenarijus. Nuo virkavimų, kvailų šypsenų iki gundymo. Numanė, kokia bus ir ateinančioji. Isterikė. Gal net apsėsta didybės manijos. Kai durys atsidarė, šeichas stengėsi nusiteikti dar vienam nemaloniam susitikimui. Įėjo moteris, lydima Emado. Tačiau Farydas jo nepastebėjo ir nė nesumojo, kada šis išėjo. Viskas, ką šeichas matė – nepakartojamą, prie jo artėjantį angelą; galiausiai juodu skyrė tik stalas. Šeichas nesusivokė, kada spėjo atsistoti, jo galvoje sukosi vienintelė mintis. O kad ji nebūtų Hešamo Lynė! Nuo šios minties šeichas sustingo. B’Ellahi, ką jis sau galvoja? Juk turėtų norėti, kad ji būtų toji moteris – tada paieškoms ateitų galas. Nesvarbu, kad jos gilios, rytmečio dangaus spalvos akys gniaužė jam kvapą, o geltonas šilkas, dengęs jos krūtinę, žadino Farydui norą palytėti. Nesvarbu, kad jos putlių lūpų virpėjimas mažino ryžtą, o dailios kūno linijos viliojo į aistros žabangas. Jei ji pasirodys esanti jaunėlio moteris… Darsyk nudiegė tos pačios mintys. Farydas troško, kad ji būtų bet kas, tik ne Lynė. Kad ir dar viena apsimetėlė. B’Ellahi, kodėl? Atsakymas kirbėjo viduje kartu su troškimu, kilusiu pažvelgus moteriai į akis, regis, spoksančias į niekur. Nes Hešamo Lynė jam būtų uždrausta. O jis norėjo šios moters. Farydas jos geidė… Geidė ir tą pirmą bei vienintelį kartą, kai juodu susitiko. Dabar prisiminė! Kaip netikėta matyti ją ir vėl, ką jau kalbėti apie tai, kad būtent šioje vietoje, kuri iš pradžių Farydui visiškai nepatiko. O kur dar jos pasikeitimai. Kai matė ją paskutinį kartą, šviesūs moters plaukai buvo susukti į siaubingą kuodą, makiažas slėpė tikrąją veido spalvą ir bruožus. Griežtumo kauke bandyta slėpti subtilų moteriškumą. Tada buvo jaunesnė, grakštesnė, ne tokių apvalių formų. Atrodė lyg šalta profesionalė… iki kol pamatė Farydą. Viena nepasikeitė – jos poveikis jam. Viskas buvo lygiai taip pat, kaip ir tada, jam įėjus į konferencijų salę. Farydas miglotai atsiminė žmones, skubančius atlaisvinti jam vietą pirmoje eilėje. Ji stovėjo ant pakylos. Nuostabai pamažu atslūgus Farydas tąsyk suprato, ką moteris ruošėsi daryti. Ji skaitė būtent tą pranešimą, dėl kurio šeichas buvo atvykęs – apie vaistą, atstatantį nervų sistemą po sunkių traumų. Farydas buvo daug girdėjęs apie garsią jauną tyrėją, R&D komandos vadovę. Jis mintyse kūrė planus, kaip eina koja kojon su jos neįtikėtinais pasiekimais, tačiau šios vizijos kaipmat subliuško regint šią moterį ir suvokiant savo trūkumus. Farydas sėdėjo sutelkęs dėmesį ir iš paskutiniųjų laukė pranešimo pabaigos, kad galėtų prie moters prieiti ir su ja padiskutuoti. Tik žinojimas, kaip jo žvilgsnis trikdo jaunąją mokslininkę, maldė įtampą. Farydui buvo tik dar maloniau matant, kad pranešėja virpa. Ji tęsė, tačiau staiga ėmė atrodyti neužtikrinta savimi. Kiekvienas jos dailaus kūno judesys, grakštus rankos mostas, kiekvienas nuostabus jos kūno linkis – dėl viso šito buvo sunku susitelkti į tai, apie ką ji pasakoja. Visgi moters pasiekimai buvo dar įspūdingesni, nei Farydas tikėjosi ir dėl to jis ja tik dar labiau žavėjosi… – Visa tai – melas? Tu apsimetėlis? Vyras mažne krūptelėjo. Tas šilkinis balsas. Reikėjo vėl išgirsti, kad suvoktų, jog jis niekada nenustojo aidėjęs Farydo galvoje. Balsas buvo netgi paveikesnis liepsnojant pykčiui. Bet ji pasakė?.. Netrukus viešnios riksmas nuvijo visus klausimus, palikdamas Farydą be žado. – Tai tavoji reputacija tėra pasakaitė? Reklaminiai triukai, kad pelnytum daugiau pagarbos tarp medikų ir būtum dar labiau liaupsinamas žiniasklaidos? Gal tikrai esi toks, kokiu tave vadina saujelė kritikų? Viso labo piniguočius princas, pernelyg talentingas ir įtakingas, įsivaizduojantis, jog yra pats ponas Dievas? Antras skyrius Gvenė Maknyl girdėjo tylius kaltinimus, lyg juos rėžtų kokios bekūnės būtybės balsas. Balsas, labai panašus į jos pačios. Atrodo, pastarosios savaitės atėmė tai, kas buvo likę iš jos sveiko proto. Iš visų jėgų stengėsi susitikti su Farydu, tačiau laikui bėgant ir galimybėms sutikti vyrą vis menkstant, Gvenės pasiryžimas pamažu blėso. Buvo įsitikinusi, jog susidūrusi su Farydu akis į akį, nepajėgs suregzti nei vieno rišlaus sakinio. Kai Gvenė pagaliau buvo čia, tamsus šeicho žvilgsnis purtė ją it elektra. Farydo akių skvarba, žavesys atėmė visą jaunosios mokslininkės tvirtybę. Ji vadino dykumų princą piniguose besimaudančiu sadistu, kuris gyvena tik tam, kad priverstų silpnesnius maldauti jo paslaugų. Bet nesulaikoma minčių lavina baigėsi. Viskas, ką dabar Gvenė tegalėjo daryti – su siaubu akyse spoksoti į Farydą. Jis taip pat nustėręs spoksojo į viešnią. Suprato. Jis buvo toks, kokiu Gvenė jį laikė. Nesukalbamas. Vos tik pamatė Farydą pirmąsyk, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Iki pat dabar kartojo sau, kad gerokai išpūtė prisiminimus apie jį, susikurdama tokį vyro portretą, koks realybėje neįmanomas. Tačiau Farydas visgi buvo toks. Ir dar daugiau. Įspūdingo sudėjimo, įgimto dosnumo bei vidinės energijos, nežabojamos galios. Gvenė buvo įsitikinusi, jog laikui bėgant gerosios Farydo savybės tik dar labiau išryškės, kol tikrai taps dieviškai tobulas. Vos jie susitiko, Gvenė iškart sutirpo. Šeichas prisiartino. Judesys buvo beveik nepastebimas, tačiau slaptas ketinimas aiškus: prieiti arčiau ir nutrenkti it perkūnas. Gvenės nusivylimas virto dar vienu pagiežos pliūpsniu. – Penkios minutės? Štai kiek laiko duodi žmonėms pabūti tavo draugijoje? Tada išeini nė neatsigręždamas? Jauti malonumą, kai jie bėga iš paskos, maldaudami dar kelių minučių tavo neįkainojamo laiko? Patinka versti kitus keliaklupsčiauti? Tai štai kiek pagarbos kitiems jaučia žymiausias pasaulyje chirurgas filantropas? Farydas nuleido nuodėmės vertas blakstienas žemyn, paskui degančiomis akimis pažvelgė į moterį. – Tiesą sakant, skyriau dešimt minučių. Farydo balsą, girdėtą jam duodant interviu, per paskaitas ir mokomąsias operacijas, Gvenė laikė įtaigiu. Aukštas, sodrus tonas, aiški kiekvienos galūnės artikuliacija darė vyro kalbą panašią į giesmę. – Ir kai sakiau, jog… Gvenė pertraukė Farydą nebepajėgdama iškęsti šių apžavų. – Vadinasi, vietoj penkių minučių, skyrei man visas dešimt. Dabar suprantu, kaip pelnei savo reputaciją – tokiomis kilniomis paslaugomis. Tačiau jau iššvaisčiau didžiąją dalį tų dešimties minučių. Jau pradėjai skaičiuoti likusį laiką iki kol išeisiu? Farydas papurtė galvą taip, lyg moters žodžiuose būtų įžvelgęs kitokią prasmę; pro langą besiskverbianti Los Andželo žiemos popietinė saulė apšvietė juodus it naktis šeicho plaukus. – Nesiruošiu nieko panašaus daryti, panele Maknyl. Gvenės širdis suspurdėjo. Jis… jis… jis prisiminė? Regis, pasaulis susitraukė į mažą pilką sūkurį. Jai siaubingai ūžė ausyse. Viskas aplink išnyko, lyg kristų bedugnėn. Kažkas pakirto Gvenei kojas, tada ji suprato bandanti priešintis virpinančiam Farydo žavesiui. – B‘Ellahi… nemesk man iššūkio. Šie niūrūs žodžiai, pulsuojantys aistringa tvirtybe bei svaiginančiu aromatu, užliejo Gvenę tarytum pakylėdami virš žemės. Ji atsimerkė, suprato, kad veidas, kurį, kaip norėjo sau įteigti, jau buvo užmiršusi, buvo lygiai toks kaip svajonėse. Gvenė nepajėgė užmiršti nei vieno taisyklingo Farydo veido bruožo, jo tvirtybės, kilnių poelgių, išskirtinumo. Šeichas Farydas Al Zaferas – neužmirštamas, net susidūrus trumpai akimirkai. Antrasis susitikimas, ko gero, pražūtingas. Tačiau pirmoji akistata vis tiek neišdildoma. Gvenė manė, kad Farydo buvimas šalia – pavojingiausia jai žinoma jėga, tačiau dabar, kai moteris buvo vyrui ant rankų, jai aptemo protas – iš jos taip puoselėto pasipriešinimo beveik nieko neliko. Ją krėtė stiprus drebulys. Farydas kilstelėjo ją aukščiau. – Nuleisk mane, prašau. – Ties paskutiniu žodžiu moters balsas prislopo. Vos tik Gvenė ėmė kalbėti, Farydas pažvelgė jai į lūpas ir stebėjo kiekvieną jų judesį. Nuo tokio bandymo suvilioti jos širdis ėmė plakti smarkiau. Šeichas dar tvirčiau suėmė jaunąją kolegę, jo rankos net per drabužius degino jai odą. – Tu nualpai. – Jo akys nukrypo nužvelgdamos kiekvieną jos veido lopinėlį, kol galiausiai vėl įsistebeilijo į lūpas. Gvenė pasimuistė bandydama atgauti koordinaciją. – Aš tik sekundėlę pasijutau apsvaigusi. – Tu nualpai. – Šis atkaklus tvirtinimas buvo švelnus it voratinklis. – Praradai sąmonę. Turėjau peršokti stalą, kad pagaučiau tave, kol nespėjai veidu trenktis į kampą. Gvenė nudelbė akis tos vietos link, kur dar neseniai stovėjo – prie didelio kvadratinio stiklinio stalo. Dokumentai buvo išmėtyti ant grindų. Nors niekada gyvenime nebuvo nualpusi, šįsyk neabejotinai taip ir įvyko. Ji prarado sąmonę. Ir Farydas ją išgelbėjo. Kartėlis bei įtampa virto didžiuliu gėdos jausmu dėl savo elgesio. Gvenė tetroško paskęsti Farydo galybėje ir išsiverkti. Negalėjo. Buvo daugybė priežasčių. Ji privalėjo išlaikyti atstumą bet kokia kaina. Farydas nuėjo į poilsio vietą prie lango, tarytum bijodamas, kad Gvenė nualps darsyk, jei jis nesiliaus jos erzinti. Šeichas išties troško pasirūpinti savo viešnia. Farydo glėbyje ji sustingo. – Dabar man viskas gerai… prašau. Jis stabtelėjo. Dvejonių kupinomis akimis Gvenė pažvelgė į vyrą, jo akyse pamatė kažin ką… audringo. Farydas ėmė svarstyti, kodėl turėtų patenkinti Gvenės maldavimus. Jis pamažu atpalaidavo rankas, leisdamas Gvenei lėtai, palytint kiekvieną nervų galūnėlę, slysti jo kūnu. Vos tik pėda palietė žemę, ji svyruodama atsitraukė nuo savo gelbėtojo; kojos nuo kūno svorio ėmė tirtėti, tarytum būtų priklausomos nuo Farydo. Jis skubiai ištiesė ranką, kad prilaikytų ją. Gvenė papurtė galvą. Jis patraukė ranką ir pasiūlė viešniai atsisėsti. Farydo rūpestingumas pavertė akimirką stebuklinga. Gvenė mažne parkrito ant kušetės ir nepatikliu žvilgsniu pervėrė šeichą… – Ačiū. Farydas priėjo; atrodė gerokai aukštesnis už Gvenę. – Nėra už ką dėkoti. – Už tai, jog manęs nenugabeno į ligoninės priimamąjį su lūžiais ar blogiau. Farydas suraukė antakius lyg jam skaudėtų, du rusenantys angliukai, regis, dar labiau pajuodo. – Pasakyk, kodėl nualpai. Gvenė pasijuto įžeista. – Jei žinočiau, greičiausiai nebūčiau nualpusi. Farydas dirstelėjo į Gvenę, akivaizdžiai nepatenkintas atsakymu. – Neatrodai sunerimusi ar bent nustebusi, jog praradai sąmonę. Taigi priežastį žinai labai gerai. Sakyk. – Galbūt iš susijaudinimo. Šeichas perkreipė dailias lūpas. – Panele Maknyl, galbūt ir esi žymi vaistų išradėja, tačiau gydytojas čia esu aš ir, beje, pakankamai kvalifikuotas, kad išreikščiau nuomonę dėl simptomų. Susijaudinimas padeda būti budresniam, o ne nualpti. Gvenė privalėjo patenkinti jo, kaip mediko, troškimą diagnozuoti negalavimą tam, kad galėtų išpyškinti tai, dėl ko atėjo. – Gal… dėl ilgo laukimo. Farydas vėl papurtė galvą. – Nors aštuonios laukimo valandos yra daug, tačiau negalėjo išsekinti taip, kad nualptum. Jei nebūtų rimtos priežasties. – Esu čia nuo ketvirtos ryto… – Iš nuostabos Farydas kilstelėjo antakius. – Nuo vakar dienos. Šeichas ėmė dar labiau nepasitikėti moterimi, piktas žvilgsnis vis labiau niuro. – Sėdėjai čia trisdešimt šešias valandas? Farydas pasilenkė prie Gvenės, regis, tokio ūgio žmogui tai turėtų būti neįmanoma. Paskui ilgomis stipriomis rankomis – įgudusio chirurgo instrumentais – apsivijo moters liemenį, atimdamas jai kvapą. Jaunosios mokslininkės širdis daužėsi lyg pašėlusi, o kraujas gyslose virte užvirė. Farydas įdėmiai pažvelgė į ją. – Ar per tą laiką bent jau numigai ar užvalgei? – Ji neprisiminė. Gvenė ėmė kraipyti galvą, tačiau šeichas nekreipė dėmesio į išsisukinėjimus. – Akivaizdu, kad ne. Normaliai nemiegojai ir nevalgei gana ilgą laiką. Tavo širdis plaka taip, lyg būtum nuskuodusi visą mylią. – Farydas norėjo žinoti priežastį, kuri iš tiesų buvo susijusi su jo buvimu šalia. – Tavo kraujyje tikriausiai trūksta cukraus, o silpnas pulsas liudija, kad spaudimas per mažas išlikti sąmoningai. Man nė nereikėtų visų šių simptomų, kad diagnozuočiau tavo būklę – išsekimas. Pamačiusi savo išvargusio veido atspindį ji suprato, kad gana gerai pavyko suvaidinti, jog nėra gyva numirėlė. Bet sumojusi, jog teks sutikti su Farydo nuomone, jautėsi pažeminta. Kvailystės. Koks skirtumas, kad, šeicho nuomone, Gvenė atrodo pasibaisėtinai? Iš tiesų buvo svarbu tai, kad ji ištaisė savo klaidą ir prisiminė velniškai svarbų tikslą. – Buvau pernelyg susirūpinusi, kad miegočiau ar valgyčiau, tačiau niekis. Svarbu tai, ko tau prišnekėjau. Atsiprašau už… tą jausmų protrūkį. Jo akyse kažkas tvykstelėjo; Gvenės ranka, kurią Farydas vis dar laikė delne, regis, ėmė liepsnoti. – Nereikia. Net jei padariau kažką, dėl ko nusipelniau šios… pagiežos. Man labai smalsu, švelniai tariant, suprasti, kas atsitiko. Manai, kad tyčia palikau tave šitiek ilgai laukti? Galvoji, jog man patinka versti žmones maldauti mano laiko, atkreipti į juos dėmesį tik tada, kai praranda sąmonę ir prieš išeinant skirti kelias niekingas minutes? – Ne… aš… aš noriu pasakyti… ne… tavo reputacija yra visiškai kitokia. – Tačiau tavo asmeninė patirtis byloja, jog tai tėra išgalvotas reklaminis triukas. Gvenės gerklę vėl sugniaužė skausmas. – Tiesiog tu… pasisakei, jog būsi pasiekiamas, tačiau man buvo pasakyta priešingai, nebeišmaniau, kuo gi tikėti. Ji pajuto, kaip Farydas įsitempė, ugningose jo akyse buvo matyti kažin kas… niūraus. Bandymai atsiprašyti bei pasiaiškinti jį skaudino kur kas labiau nei įžeidinėjimai. Bet net jei nusipelnė, kad šeichas paliktų ją it musę kandusią, Gvenė negalėjo to leisti. Farydas privalėjo išklausyti. – Prašau, užmiršk viską, ką sakiau, ir leisk man pradėti iš naujo. Skirk darsyk dešimt minučių. Jei po visko nuspręsi, kad nenori toliau klausytis, galėsiu išeiti. *** Farydas buvo pritrenktas. Jis atleido. Kai Gvenė jį plūdo, jis skendo prisiminimuose apie pirmąjį jų Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/oliviya-geyts/per-daug-paslapciu/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 143.51 руб.