Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Dama su vualiu Sarah Mallory Istorinis meilės romanas Ką Dievas sujungė, žmogus te neišskiria… Pakėlęs savo jaunosios žmonos vualį Gideonas Alburis negali patikėti savo akimis – tamsiaplaukė mergina nė iš tolo neprimena gražuolės blondinės, kuriai jis asistavo! Pritrenktas Gideonas supranta pakliuvęs į kvailus draugo spąstus, tačiau neketina pripažinti, kad buvo apgautas ir tapo pajuokos objektu. Dominyka Reno sutikusi dalyvauti apgaulėje tikėjosi, kad viskas bus paprasta: jie iškrės pokštą, viskam paaiškėjus bus iškviesti teisininkai ir netikra santuoka bus anuliuota. Dabar žiūrėdama į aistra degančias vyro akis supranta – jis keršys ir pasekmės bus sukrečiančios. SARAH MALLORY Dama su vualiu Pirmas skyrius – Ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria! Žodžiai nuskambėjo nedidelėje bažnytėlėje, aidu atsiliepė nuo sienų. Gideonas Alburis nusišypsojo šalia stovinčiai figūrai su neperregimu vualiu. Tegul bus palaiminta, ji mergaitišką drovumą pakėlė į naujas aukštumas! Galbūt tikisi, kad taip jį uždegs, tačiau jai ir nuogai tai puikiausiai pavyktų. Toks geidulingas kūnas, auksinės garbanos ir rugiagėlių spalvos akys – neeilinė gražuolė. Ir tie žvilgsniai iš po tankių blakstienų, kūniškus malonumus žadančios mėlynos akys – vyro kūnas įsitempė iš nekantrumo. Pagaliau jis galės nevaržomai mėgautis visais jos apvalumais! Nepasakysi, kad gražuolė didžiavosi savo grožiu. Juk ji, galų gale, dama – tiesą sakant, Martlšamo grafo pusseserė. Be savo tėvo sutikimo jis net nebūtų galėjęs pagalvoti apie vedybas. Kad ir koks pasileidęs, lordo Rotamo nuomone, jis buvo, taip žemai dar nesmuko, kad vestų ne savo luomo merginą. Bet, o Dieve, Gideonas nebuvo matęs tokios tobulos ir taip puikiai išauklėtos jaunos moters. Ji leido vyrui pamatyti dailias kulkšnis, ranka apkabinti liauną liemenį, o putlios sniego baltumo krūtys taip ir prašėsi pabučiuojamos. Dievaži, vos apie tai pagalvojus jam pasidarė sunku susikaupti ir galvoti apie vestuvių ceremoniją. Metrikų knygoje Gideonas nerūpestingai suraitė savo pavardę ir stebėjo, kaip nuotaka šalia rašo savąją. Įtarė, kad tas prakeiktas vualis jai trukdo matyti, nes plunksną laikanti ranka virpėjo. Liudininkas Martlšamas pasirašė įmantriai, jis plačiai šypsojosi. – Na, štai, baigta. – Taigi, – Gideonas Alburis nusišypsojo savo nuotakai. – Manau, dabar jau galime apsieiti be šito. Jis siekė vualio, bet nuotaka pirštinėta ranka jį sulaikė. – Dar ne, – sukuždėjo ji. Jaunikis nusijuokė: – Būk atsargi, mano meile, imsiu galvoti, kad vedžiau kokią davatką! Tikėjosi išgirsiąs tą nuostabų kimų juoką, tačiau nuotaka tylėjo, tik padėjo pirštus jam ant rankos ir leidosi vedama link durų. Iš akmeninio pastato prietemos išėjus į lauką, pavasario saulės spinduliai beveik apakino. Jis sustojo ir vėl atsigręžė į nuotaką. – O dabar, ponia Padorioji, leisk man tave pabučiuoti… Gerasis Dieve! Jis žengė atbulas ir iš siaubo išplėtęs akis žiūrėjo į visiškai nepažįstamą veidą. Antras skyrius Dominika stovėjo tylėdama ir žiūrėjo į sukrėstą savo sutuoktinio veidą. Matė jame viską, ko ir tikėjosi: siaubą, pasibjaurėjimą, šleikštulį. Numanė, kaip jis jausis, kai apgavystė bus atskleista. Vyras perbraukė pirštais savo tamsius kaštoninius plaukus, suvėlė nepriekaištingą šukuoseną. Nuaidėjo žiaurus Makso juokas. – Prigavau tave, Alburi! – Nesuprantu, juk tavo pusseserė… – Ji ir yra mano pusseserė. Maksas suprunkštė. Dominikai suspaudė širdį dėl priešais stovinčio vyro. Jis atrodė pritrenktas. O kaip kitaip? Vietoje gražuolės gundančios blondinės, kurią mergino pastaruosius du mėnesius, jis vedė niekada nematytą miniatiūrinę brunetę. – Kas nors atsitiko? – vikaras žvalgėsi nuo vieno į kitą, paskui susirūpinusias akis įsmeigė į Maksą. – Lorde Martlšamai? – Ne, ne, viskas gerai, – tebesijuokė Maksas. – Jaunikis tik susijaudinęs dėl didingos ceremonijos, ir viskas, – jis ėmė vestis iš bažnyčios svečius. – Eime, paskubėkime visi, karietos jau laukia. – Minutėlę! – vyras šalia jos nesujudėjo, tik nusikratė jos ranką nuo savosios. – Kur Dominika? – Lorde Alburi, negi dar nesupratote? Jūs ir vedėte Dominiką! – Maksas jį stumtelėjo. – Eime, vyruti, nebeaikčiok čia atsistojęs. Grįžkime į abatiją. – Prašau, – Dominikai pavyko priversti balso stygas dirbti. – Ten viską galėsime paaiškinti. Susiraukęs jis sugriebė nuotakos ranką ir nuskubėjo prie vartų. Kad spėtų kartu, Dominikai beveik teko bėgti. Kaip įprasta per vestuves, prie tako stovėjo sveikintojai, kurie ant karieton skubančių jaunavedžių bėrė ryžius. Takas buvo papuoštas kaspinais, ant karietos durelių ryškiai spindėjo Martlšamo herbas. Jaunikis be jokių ceremonijų įgrūdo Dominiką į karietą, įlipo iš paskos ir durelės už jų užsitrenkė. Lange pasirodė išsišiepęs Makso veidas. – O dabar, Gideonai, pasistenk patenkinti savo aistras iki vedybinių pusryčių. Kelionė iki abatijos gana ilga – užteks laiko kaip reikiant pakedenti žmonikę. Aš žinau, esu išbandęs! Pažeminta Dominika užsimerkė. Karieta pajudėjo lydima gergždžiančio kvatojimo. – Tai čia dar viena Makso išdaiga? Dominika pažvelgė į Gideoną. Jo balsas buvo ramus, bet šviesiai rudose akyse žibėjo pavojingos kibirkštys. Ji pagalvojo, kad vyras galėtų pasamdyti žudiką. Sunkiai nurijo baimę. – Taip. – Ir abatijoje visi apie pokštą žinojo? – Išskyrus tave ir… mano motiną. – Maksas sakė, kad ji prastai jaučiasi, todėl ceremonijoje dalyvauti negalės. Dominika nuleido galvą. – Ji nežino. Mama jokiu būdu nebūtų pritarusi tokiai suktybei. – Įtariu, kad moteris, kurią pažinojau kaip Dominiką, šiam vaidmeniui buvo tik pasamdyta? Ji linktelėjo. – Aktorė. Agnesė Benet. – Velniškai gera aktorė. Apkvailino mane, atrodė tikra dama. O tu… – jis perkreipė lūpas. – Gal tu ir esi Makso pusseserė, bet tikrai ne dama, jei leidaisi į tokius pokštus. Dominika pasijuto gavusi antausį. Jei būtų daugiau laiko, ji sugebėtų paaiškinti, kodėl turėjo pritarti Makso sumanymui, bet jie jau beveik atvažiavo į abatiją. Ji tylėdama laukė, kol karieta sustojo ir livrėja pasipuošęs liokajus atidarė dureles. Jos kompanionas iššoko pirmas ir perdėtai mandagiai ištiesė jai ranką. – Na, madam, ar eisime vestuvių pusryčių? Prislėgta Dominika nusekė paskui jaunikį į namą. *** – O dabar gal pagaliau paaiškinsi man, kas čia, po velnių, dedasi? Gideonas dairėsi į pietų salėje susirinkusius žmones. Tarnai paleisti, likę tik maždaug dvidešimt svečių, kurie sukinėjosi po lordo Martlšamo namus pastaruosius du mėnesius – žinoma, išskyrus gražuolę blondinę. Tą merginą jis laikė Martlšamo pussesere. Jos vietą užėmė blankus šešėlis, moteris, kuri dabar buvo jo žmona. Visi stovėjo aplinkui nekreipdami dėmesio į elegantišką šventinį pietų stalą, spindintį sidabru ir krištolu, paruoštą vestuvių pusryčiams. Gideonas akimis naršė po būrį žmonių, tačiau nė vienas nepakėlė akių. – Paprasčiausias pokštas, seni, – tarė Maksas, kuris prie bufeto iš grafino į taurę pylėsi brendžio. – Tik ne toks, kokius mėgstu! – atkirto Gideonas. Tebesišypsodamas Maksas pasisuko į jį. – Nemėgsti? Keista, maniau, kad tau patiks, turint omenyje, kas atsitiko praėjusiais metais Kovent Gardene. – A… – lėtai linktelėjo Gideonas, – … štai kas. Atkeršijai, kad tiesiai iš po nosies nušvilpiau dieviškąją Dianą! Jis viską prisiminė. Koks tuzinas jų, girtų puošeivų, susigrūdo į persirengimo kambarius po vaidinimo. Maksas mergino dailią operos šokėją, bet iš reikšmingų šypsenų ir kviečiančių juodai apvedžiotų akių Gideonas matė, kad mergina mielai atsiduotų daugiau pasiūliusiam. – Po šimts velnių, Alburi, ištisas savaites vargau, o kai tik ėmė atrodyti, kad ji mano rankose, tu leidai sau daryti, ką nori! Gideonas juto, kaip kyla pyktis. Tarp varžytuvių dėl palaido sijono ir apgaulingų vedybų didžiulis skirtumas! – Ir vien dėl to, kad aš tą kartą laimėjau, tu užvirei visą šią šaradą? – Na, taip, bet mieliau vadinčiau tai tinklu, – atšovė Maksas gurkšnodamas brendį. – Pasamdžiau Agnesę Benet suvaidinti mano pusseserę, ir tu įsimylėjai – tiesą sakant, visai galvą pametei. Man beliko įtikinti tave jai pasipiršti. Žinoma, padėjo ir tai, kad kentėjai dėl per Kalėdas išgirstų tėvo priekaištų, siekei bet kokios progos jam atkeršyti. To Gideonas paneigti negalėjo. Jis puikiai prisiminė paskutinį karingą susitikimą su savo tėvu. Jiedu ginčijosi dėl ištikimybės. Jei atvirai, Gideonui jau buvo pabodęs Maksas ir jo nesibaigiančios išdaigos bei gudrybės, bet vis tiek nepatiko, kad tėvas kritikuoja jo draugus. Jis prarado savitvardą ir pareiškė darysiąs ką tik panorėjęs. Prisiminė, kaip išdūmė iš namų rėkdamas: Draugausiu su kuo panorėsiu, darysiu ką užsimanęs ir vesiu ką tik norėsiu! Kaip neprotingai pasielgė visą incidentą atskleidęs Martlšamui! Grafas kalbėjo toliau: – Juk žinojai, kad vesdamas mano pusseserę įsiutinsi tėvą. Labai paranku, žinoma, kad ji tokia gražuolė. Tipiška Anglijos rožė. – Nekantravai nusitempti ją į lovą, ar ne? – riktelėjo vienas iš Makso bičiulių, dabita atsikišusiais dantimis, vardu Viljamsas. Gerasis Dieve, Gideonas svarstė, kodėl iki šiol nepastebėjo, kokia bjauri šio niekšelio šypsena! Maksas pripylė antrą taurę brendžio ir ištiesė jam. – O tada tu pasakei, kad jokiu būdu nevestum prancūzės. – Na, ir kas? – sustingo Gideonas. Maksas nusišiepė plačiau. – Taip jau atsitiko, kad mano pusseserė tikra prancūzė. Juk taip, mieloji? Mergina nieko neatsakė, tik vos linktelėjo galva. Gideonas prisimerkė. – Reinolds – angliška pavardė. O tu man sakei, kad vardas Dominika – sena šeimos tradicija. – Dabar prisipažįstu, kad suklaidinau tave. Dominikos vardas tikrai šeimos tradicija, tačiau jos prancūziškųjų protėvių, ne mano, – Maksas bjauriai nusiviepė. – Mano brangus Gideonai, tau derėjo atidžiau žiūrėti į bažnyčios knygą prieš pasirašant. Būtum pamatęs, kad jos tėvo pavardė Reno, o ne Reinoldsas. Džeromas Reno, vyno pirklys iš Monpeljė. Grynakraujis prancūzas, be to, dar ir žirondistas. – Ką? Gideonas taip nustebo, kad užmiršo tariamą šaltakraujišką išdidumą. Šviesiai mėlynose Makso akyse blizgėjo pagiežingas pergalės triumfas. – O taip, – tyliai tarė jis. – Tu prisiekei, kad visi prancūzai tavo priešai, argi ne? Koks poetiškas teisingumas – vedei prancūzę. Gideono galvoje šmėkštelėjo paskutinio karšto ginčo su tėvu nuotrupos. – Martlšamas – blogos reputacijos žmogus, – aiškino vikontas. – Draugus tau derėtų rinktis atidžiau. Gideonas tuomet supyko ant tėvo, tačiau dabar jo žodžių teisingumas prislėgė visu svoriu. Viljamsas garsiai nusikvatojo: – Geras pokštas. Tu puikiai ir visiškai apgautas, Alburi! Pametei galvą dėl Makso artistės, ką? Jis šį rytą jas slapta sukeitė. Net batus aukštais kulnais nupirko, kad nepastebėtum, jog nuotaka žemesnė už tavo numylėtąją Agnesę. Viljamsas kyštelėjo sidabru puoštą lazdelę po nuotakos sijonu, bet mergina išsisuko nuo jo iš gėdos degančiais skruostais. Kiti suprunkštė, o Gideonas tyliai nusikeikė. Kaip jų vaikiški juokeliai jam kažkada galėjo atrodyti linksmi? Jis įsiutęs rėžė: – Čia jau nebe pokštai, Martlšamai. Šį kartą tu žaidi su žmonių likimais. Maksas gūžtelėjo. – Mums visiems velniškai juokinga, senas drauge, – jis ištiesė taurę. – Štai. Pripažink, kad mes tave puikiai pričiupome. Leisk mums pasimėgauti vestuvių déjeuner[1 - Vestuvių pietūs (pranc.) (čia ir toliau – vert. pastabos).], o paskui pakviesiu vikarą ir savo advokatą iš kaimo, ir vedybas anuliuosime. Juk galų gale turime pakankamai liudininkių, kad buvai apgautas. Gideonas paėmė taurę brendžio ir gurkštelėjo. Visi aplinkui šaipėsi, tik ne nuotaka. Jos skruostų raudonis išblėso ir dabar mergina stovėjo perbalusi ir tyli. Liekna tamsi figūrėlė tikrai nepriminė nuotakos, kurios jis tikėjosi. Gideoną pribloškė jo paties kvailumas. Tėvo apie vestuves neinformavo – deramas kerštas už tai, kad per paskutinį susitikimą išdrįso sukelti tokią audrą. Net advokatui nepranešė, nes žinojo, kad Rodžersas reikalaus pasirašyti sutartis. Norėdamas apsaugoti nuotaką, jis sutiko su Makso pasiūlymu įprastus formalumus sutvarkyti vėliau. Dabar viską suprato ir sustingo iš pykčio. Prabilo lėtai: – Pripažinti, kad buvau apgautas ir tapau pajuokos objektu? Ne, aš taip nemanau. Gideonas apsidžiaugė pastebėjęs, kad keletas šypsenų išblėso. Maksas susiraukė. Nuotaka atsisuko. Gideonas išspaudė šypseną. – Ne, – nutęsė jis. – Reikėjo kada nors vesti. Tavo pusseserė tiks ne blogiau už bet kurią kitą, Martlšamai. Santuokos nenutrauksiu. – Ne! – aiktelėjo Dominika. Ne taip turėjo būti. Ji maldaujamai pažvelgė į pusbrolį, bet šio veidas priminė kaukę. – Eime, – ištiesė jai ranką Gideonas. – Sėskimės ir pasimėgaukime maistu – pirmą kartą kaip vyras ir žmona. Gideono tonas prieštarauti neleido. Dominika nenoriai nusekė prie stalo paskui nepažįstamąjį, kuris dabar buvo jos vyras. Tik jis nebuvo visai nepažįstamas žmogus. Stebėjo jį pastaruosius du mėnesius iš šešėlių, matė, kaip jis juokiasi ir flirtuoja su gražia moterimi. Kaip Dominika troško būti panašesnė į gražuolę Agnesę, kuri kimiai gundančiai juokėsi ir kerinčiai šypsojosi! Stebėjo, kaip Gideonas pamilo artistę, ir suvokė, kad mielai iškeistų tamsias savo sruogas ir žalią akių spalvą į šviesias garbanas ir rugiagėlių spalvos akis, jei Gideonas dėl to į ją bent kartą susižavėjęs žvilgtelėtų. Maksas neprieštaravo, kai Dominika, norėdama iš arčiau stebėti piršlybas, persirengė tarnaite. Dar daugiau: mėgavosi pikantišku šio maskarado priedu, ir laikui bėgant mergina pasijuto linkstanti arčiau Gideono Alburio. Jis išsiskyrė iš kitų vyrų, buvo susimąstęs, jam trūko daugeliui Makso draugų būdingo žiauraus humoro jausmo. Liesas veidas iš pradžių jai pasirodė rūstus, tačiau matė, kaip šypsantis sušyla jo akys, išmoko klausytis jo balso – sodraus ir tiršto kaip šokoladas. Dominika įsimylėjo. Jei kas nors būtų pasakęs, kad ji praras širdį dėl vyro, kuris net nežino apie jos egzistavimą, mergina būtų prisiekusi, kad tai neįmanoma. Vis dėlto ištisas savaites stebėdama Gideoną ir jo klausydamasi ji ėmė tikėti, kad po nerūpestinga jauno dabitos išore slypi šis tas daugiau. Ji pastebėjo kartkartėmis susimąstančias akis, kai Gideonas nežinodavo esąs stebimas, kartais veidą užtemdantį liūdesį. Persirengusi tarnaite ji ne visada išvengdavo kitų Makso svečių geidulingų žvilgsnių ir kibių rankų, bet Gideonas į ją nežvilgčiojo, o jei ir pastebėdavo, tai tik nuoširdžiai ir geranoriškai, ištardavo ačiū Dominikai atnešus gėrimo ar tyliai papriekaištaudavo, kai kuris nors jo draugų imdavo jai įkyrėti. Tikras džentelmenas, nors šiandien jo balse Dominika girdėjo tik pyktį, o jo akys spindėjo lyg plieninės. Gideonas ją niekino, nes suprato, kokį vaidmenį ji suvaidino visoje komedijoje – mergina negalėjo jo kaltinti. Suprato, kaip pati jaustųsi, jei kas nors tokį pokštą iškrėstų jai, tad kaip gali įsižeisti, kai jaunikis žiūri į ją su tokia panieka? Jai darėsi bloga, tačiau pasiskundus geriau nepasidarys. Su Maksu sudarė sandėrį, o jei jis laikysis duoto žodžio, ši apgavystė nebus be reikalo. Dominika paragavo vos trupinėlį vestuvių pusryčiams patiekto maisto ir dar mažiau vyno. Gideonas elgėsi laisvai, šypsojosi ir juokavo su kompanija, buvo tobulas jaunikis. Bet kai kažkas pasakė tostą ir Gideonas atsigręžė pasveikinti nuotakos, ji pamatė, kad jo akys šaltos kaip ledas ir negailestingos. Dominikai iš baimės pašiurpo nugara. Vaišės pagaliau baigėsi, bet ne merginos kančios. Žmonės kilo nuo stalo, rinkosi į nedideles grupeles. Gideonas peiliu pabeldė į taurę ir draugija nutilo. – Karstairai, negaliu apsakyti, koks esu jums dėkingas, kad leidote naudotis Elmvudo medžioklės nameliu, – jis atsistojo ir padėjo ranką ant Dominikos kėdės atlošo. – Dabar, žmonele, laikas tau persirengti kelioniniais drabužiais, mes jau važiuosime. Ji dar kartą sunerimusi pažvelgė į Maksą, kuris vos pastebimai gūžtelėjo. Dominika tylėdama atsistojo, tačiau eidama pro pusbrolį stabtelėjo. Jis juk tikrai dabar įsikiš. Tyliai jam tarė: – Pokštas iškrėstas. Aš savo vaidmenį atlikau, maldauju, užbaikite tai. Dominikos nuostabai Maksas tik pakėlė jos ranką prie lūpų. – Leiskite man pirmam jus pasveikinti, ponia Alburi. Ji sugriebė pusbrolio ranką, buvo supykusi ir išsigandusi jo pašaipios šypsenos. – O kaip mano motina? Tu pažadėjai. Tamsūs jo antakiai kiek pakilo. – Juk daviau žodį, ar ne? – jis pasilenkė arčiau ir sukuždėjo: – Skubėk, mieloji, neversk savo vyro laukti. Ji papūtė lūpas, ketino atsikirsti, bet priėjo Gideonas, todėl ji iškūrė iš kambario. *** Dominika užlipo į viršų, į savo kambarį, širsdama ne vien ant Makso. Pati įsivėlė į šią apgavystę ir nelabai gali skųstis, kad viskas klostosi ne taip, kaip ji tikėjosi. Klausantis grafo aiškinimo viskas atrodė paprasta: jie iškrės pokštą, viskam paaiškėjus bus iškviesti teisininkai, netikra santuoka anuliuota, ir viskas atsistos į savo vietas. Tačiau Gideonas nežaidė pagal grafo taisykles. Jis farsą norėjo pratęsti ilgiau, išgelbėti savo reputaciją, atsimokėti Maksui ir nubausti ją už dalyvavimą apgaulėje. Ji pažvelgė į veidrodį, nuotaika dar labiau sugedo. Nesuvokiama, kad Gideonas Alburis norėtų jos už žmoną, bet šiuo metu Dominika galėjo tik rengtis į kelionę. Vienintelė suknelė, kurią turėjo – alyvuogių spalvos pasivaikščiojimų suknelė; ja vilkėdama Dominika čia atvažiavo. Nenauja, bet spalva jai tiko, o gerai sukirpta ir su auksine sagtimi ji visai tiko grafo pusseserei. Siuvinėti nėriniai pridengs gilią iškirptę ir sulaikys šaltą kovo vėją. Ji ištiesė pečius. Jei Gideonas Alburis nori tęsti šią pramogą, tegul taip ir bus. Dominikos siaubui, jungtuvių dalyviai buvo susirinkę salėje ir jos laukė. Visi, matyt, buvo nusiteikę apsimetinėti, kad tai normali atsisveikinimo ceremonija. Maksas palypėjo keletą paskutinių laiptelių, padavė jai ranką tarsi ketintų ją vėl atiduoti jaunikiui. – Pasirūpinau, kad kambarinės sukrautų tau lagaminą, – sukuždėjo jis. – Negaliu leisti, kad išeitum plika kaip tilvikas. Pusbrolis Dominiką palydėjo prie Gideono, kuris stovėjo tiesus ir nepermaldaujamas. Ji tik kartelį žvilgtelėjo jam į veidą: gali būti, kad jis iškaltas iš akmens – toks šaltas ir bejausmis atrodė. Numaldžiusi virpulį nuotaka nuleido akis į puikiai pasiūtą Gideono paltą. Gali būti, jog užsisakė jį specialiai vedyboms, kad padarytų įspūdį nuotakai. Dar labiau susigėdo, kad sutiko dalyvauti žiauriame Makso pokšte. Sveikinimai palydėjo juos iki laukiančios kelioninės karietos. Dominikos lagaminas jau buvo užkeltas ant stogo. Ji pajuto, kaip karietai pajudėjus kažkas švelniai palietė petį. – Na, madam, negi nenusišypsosite svečiams? Ji nusikratė jo ranką. – Ar dar ilgai žadate tęsti šitą pokštą, pone? – Pokštą? – jo balsas buvo ledinis. – Nesuprantu, apie ką kalbate, madam. Pokštauja tik Martlšamas. – O jūs keršijate. Jis tikrai buvo sukrėstas, kai pranešėte, kad santuoka nebus nutraukta. – Jo reakcija buvo žaviai juokinga. – Jau pasilinksminote, pone, – ramiai atsakė Dominika. – Dabar prašyčiau užbaigti šį nuotykį. – Ak, joks tai nuotykis, madam. Aš kalbu visiškai rimtai. Dominika į jį žiūrėjo, ir ledinė baimės ranka sugniaužė širdį pamačius nepermaldaujamą vyro žvilgsnį. – Bet… bet juk jūs neketinote manęs vesti. Negalite norėti tokios nuotakos. – O kodėl ne? Kaip jau sakiau Maksui, vesti vis tiek reikėjo, o jūs esate tokia pat tinkama, kaip bet kuri kita. Nužiūrėjo ją lyg nurengdamas akimis. Dominika pajuto, kaip išraudo visu kūnu. Tik dabar suprato visiškai priklausanti nuo šio vyro valios. Sukaupusi visą pasipiktinimą ji riktelėjo: – Tai nežmoniška. – Gal ir nežmoniška, madam, bet prieš sutikdama dalyvauti Makso planuose turėjote apgalvoti visas pasekmes. Jūs už manęs ištekėjote, gerai tai ar blogai. Kelio atgal nėra. Sutrikdytas persigandusios savo kompanionės žvilgsnio, Gideonas užsimerkė ir apsimetė miegąs. Jis tebepyko dėl tokios keistos santuokos, tačiau savo nuotaką užjautė. Pažinodamas Maksą, įtarė, kad mergiūkštė buvo priversta taip pasielgti. Tačiau ji galėjo prisipažinti bažnyčioje, jei tikrai buvo nusiteikusi prieš pusbrolio sumanymą. Ne, Gideonas ją dar truputį pakankins. Jis mąstė, ką jiedu atras galų gale pasiekę Elmvudo medžiotojų trobelę. Karstairas vos vynu neužspringo, kai Gideonas priminė, kad šis ją pasiūlęs. Akivaizdu – nė vienas nesitikėjo, kad vedybos truks ilgiau nei ceremonija bažnyčioje, todėl niekas išvykai nepasiruošė. Visiems laukiant, kol nuotaka persirengs, į Elmvudą su depeša greičiausiu žirgu išskubėjo raitelis – jis turėjo perspėti tarnus, kad jaunikis su nuotaka jau pakeliui. Gideonas dar nenusprendė, ar maskaradą nutrauks vos nuvažiavęs į trobelę. Kai karieta pasuko į Elmvudo vartus, tapo aišku, kad žinia apie jų atvažiavimą buvo sutikta entuziastingai. Atidaryti vartai liepsnojo kaspinais, o jiems pririedėjus prie pagrindinio įėjimo, pasirodė pagyvenusi pora, vyras tebesisegiojo livrėją. Gideonas atpažino Čisviką, vyresnįjį liokajų ir darbininką, o jam iš paskos einanti moteris sniego baltumo prijuoste buvo jo žmona ir medžiotojų namelio ūkvedė. – O Dieve, – burbtelėjo Gideonas, kai prasivėrė durys. – Dabar tai pakliuvome. – Sveiki atvykę, pone, madam! Mes labai džiaugiamės, kad atvažiavote į Elmvudą, – beveik nustūmusi vyrą į šalį pasisveikino ponia Čisvik plačia šypsena. – Jei malonėtumėte užeiti į saloną, ten rastumėte pyragaičių ir vyno, ir liepsnojantį židinį. Jei būtume įspėti iš anksto, ir kiti kambariai jau būtų paruošti, bet dabar šiek tiek užtruksime, aš jau pasiunčiau pakviesti Alisą iš kaimo, kad man padėtų. Gideonas iššoko iš karietos ir atsisuko padėti savo nuotakai. Ji buvo tyli, išbalusi ir sutrikusi. Vyras padėjo jos ranką ant savo rankos ir paskui tebeplepančią ūkvedę nusekė į namą. Didelis prieškambaris plokštėmis iškaltomis lubomis buvo paskubomis papuoštas visžalių augalų šakomis ir pavasarinėmis gėlėmis. Gideonui suspaudė širdį: pora akivaizdžiai nesitveria džiaugsmu, kad gali priimti jaunavedžius. Pajuto, kaip suvirpėjo žmonos pirštai ant jo rankos, ir nejučia padrąsinamai ją spustelėjo. Dar daugiau pavasario gėlių dabino plokštėmis iškaltą saloną, kur linksmai spragsėjo židinys, o ant stalo buvo patiekta vaišių. Gideonas palaukė, kol plepioji šeimininkė stabtelėjo atsikvėpti, ir tvirtai pasakė: – Dėkoju, ponia Čisvik. Mes patys apsitarnausime. – Gerai, pone. Ir… – ji pasisuko ir pažvelgė pro langą. – Ar jūsų tarnai atvažiuoja iš paskos? – Ne, mes visiškai vieni. – Ak, na, žinoma. Moteris supratingai šyptelėjo ir Gideono skruostai nuraudo, jis nedrįso pažvelgti į savo kompanionę, pasidomėti, kaip tai paveikė ją, tačiau vos liko vieni, pasakė: – Atsiprašau. Kai Maksas pasakė, kad jūsų tarnaitė liko Martlšame prižiūrėti jūsų motinos, pagalvojau, kad ir man liokajų bus geriausia palikti namuose. O dabar šis poelgis sukelia visokių spėlionių. – Tokiomis aplinkybėmis spėlionės labai natūralios. Ramus žmonos atsakymas Gideoną šiek tiek apramino: ji bent nekels isterijos. Tačiau jam nėra ko stebėtis. Proto nesivelti į šias nesąmones jai nepakako. Gideonas atsakė trumpai: – Tos aplinkybės, kaip pavadinote, susiklostė iš esmės dėl jūsų kaltės. – Puikiai suprantu. Ji nusiėmė skrybėlę, nusimovė pirštinaites ir atsisegiojo apsiaustą. Gideonas palietė jos pečius norėdamas padėti nusivilkti, mergina įsitempė, bet jo nenusikratė. Jis stovėjo taip arti, kad užuodė jos kvepalus – subtilų pakalnučių kvapą, viliojantį pasilenkti arčiau, gal net nuberti lengvais bučinukais liauną nuogą kaklą. Sukrėstas tokios savo kūno reakcijos Gideonas atsitraukė. Ši mergina jam nieko nereiškia – kaip gali bent pagalvoti apie mylėjimąsi su ja? Tačiau mintis neskubėjo išblėsti, ir vyras sunerimo. Numetęs jos apsiaustą ant krėslo prie savo palto, jis savo skrybėlę ir pirštines padėjo šalia žmonos daiktų ant nediduko stalelio. Įkarštis vėso, ir Gideonas vis aiškiau suvokė, kokia kebli jų padėtis. Gal dar nevėlu ją ištaisyti. Jis išskubėjo iš kambario. Pamatė liokajų, skubantį koridoriumi, ir nubėgo prie paradinių durų. – Ar ekipažas išvažiavo? Paskubėk, vyruti! – Taip, pone! Kai tik jūs įėjote. Mes paėmėme bagažą, ir jie nuvažiavo, norėjo iki nakties būti kuo arčiau namų. Šią naktį nebus mėnulio. Gideonas atlapojo duris ir pažvelgė į tuščią kiemą. – Bet praėjo vos kelios minutės. Turime juos sugrąžinti. Juk turi būti koks žirgas arklidėse, kurį galėtumėte pasiųsti iš paskos. Sutrikęs liokajus papurtė galvą. – Bijau, kad ne, pone. Yra tik Besė, darbinis arklys, tačiau ji tampo vežimus ir gyvenime nėra buvusi pabalnota. Manau, kad senasis Adamas vargiai pakinkytų ją į dviratį vežimą. Spoksodamas į tirštėjančias sutemas Gideonas suvokė, kad susigrąžinti karietos neįmanoma. – Ar toli iki artimiausio miesto ar bent smuklės? Liokajus žiūrėjo į jį nustebęs. Gideonas suvokė, kaip jam viskas turėtų atrodyti: jaunikis nori pasprukti artėjant vestuvių nakčiai! Kad ir kaip būtų, tiesa dar nemalonesnė, todėl jis nutylėjo, palaukė, kol senukas apgalvos klausimą. – Čia nėra smuklės, pone, – pagaliau pasakė jis. – Ne tokia, kuri galėtų tikti jums. Ir ta pati už kokių septynių mylių link Svofamo, tačiau jūs negalite ten keliauti naktį, kai nėra mėnulio. – Ne, aišku, kad ne. Papurtęs galvą Gideonas pasitraukė nuo įėjimo ir palikęs Čisvikui uždaryti duris grįžo į saloną. Skųstis neturėjo kuo. Juk galų gale pats pasisamdė pašto karietą, o jo nurodymai buvo visiškai aiškūs: jos neprireiks dvi savaites. Ketino kaip reikiant pasimėgauti medaus mėnesiu su savo kerinčia nuotaka. O dabar buvo įstrigęs bala žino kur su jauna mergina, kurios iki šiol nebuvo matęs. Garbinga jauna dama, kad ir koks būtų jos vaidmuo šiame spektaklyje. Prakeiktas Maksas ir jo storžieviški pokštai! Trečias skyrius Gideonas grįžo į saloną ir rado Dominiką neramiai vaikščiojančią pirmyn ir atgal. Kiek galėdamas ramiau pasakė: – Atrodo, mudu čia įstrigome bent jau iki ryto. – Ar ne toks buvo jūsų sumanymas? Jos žvilgsnis nudegino, vyras suraukė kaktą. – Ne, apie tai nepagalvojau. Buvau įširdęs. – O dabar? – Dabar suprantu, kad mums geriau būtų buvę likti abatijoje, – jis patylėjo. – Pakliuvome į tikrą painiavą. Ji atsiduso: – Žinau. Gideonas pažvelgė į stalą. – Prisėskime? Jis palaikė žmonai kėdę galvodamas, kad jiedu atrodo kaip dvi katės, apdairiai einančios ratais viena apie kitą. Kai abu atsisėdo, Gideonas pripylė dvi taures vyno ir vieną pastūmė jai. – Kodėl pritarei keistam Makso planui? Nesi panaši į tokią, kuri leistųsi į panašius sumanymus savo noru. – Nesu. Ji įsidėjo į lėkštutę pyragaitį ir susmulkino į nedidelius kąsnelius. – Jis pasiūlė pinigų? – Panašiai. – Bet juk esi jo pusseserė. – Vargeta pusseserė. Motina atsivežė mane į Angliją prieš dešimtį metų, ieškojo prieglobsčio pas savo brolį – Makso tėvą. Kai Martlšamą paveldėjo Maksas, kartu gavo ir mus. Nuo tada gyvename iš jo malonės. Prieš keletą mėnesių Maksas apgyvendino mus namelyje Martlšamo kaime, – jos pirštai žaidė su trupiniais lėkštėje. – Jis pažadėjo… Jei sutiksiu dalyvauti šiame sumanyme, jis perrašys nuosavybę mano mamos vardu ir suteiks jai rentą iki gyvenimo pabaigos. – Ir dėl to ištekėjai už nepažįstamo žmogaus? Dominika pakėlė galvą. Piktai atkirto: – Ar bent numanai, ką reiškia būti kažkieno išlaikytine? Žinoti, kad viskas, ką turi, kiekvienas išleistas centas gaunamas iš kito žmogaus? – Tarp kitko, žinau, juk esu jauniausias sūnus. Ilgus metus buvau priklausomas nuo savo tėvo malonės. Akimirką jų akys susidūrė, tačiau Dominika nusisuko ir tyliai tęsė: – Maksas pažadėjo, kad man reikės iškęsti tik ceremoniją. Jis sakė, kad vos paaiškės pokštas, santuoka bus anuliuota. – Po velnių, jis taip ir padarė! – Gideonas atstūmė kėdę ir priėjo prie lango. Lauke buvo tamsu, ir jis pamatė tik savo paties pikto veido atspindį. – Tarnai, ko gero, žinojo, kas dedasi – kad moteris, kurią laikiau Martlšamo pussesere, tėra apsimetėlė. – Taip. Maksas pagrasino atleisiąs kiekvieną, kuris nedalyvaus jo apgavystėje. – O tavo motina? Ar Maksas ir jai viską išaiškino? – Abejoju, – ji prikando lūpą. – Maksas linkęs galvoti tik apie tuos dalykus, kurie susiję su juo. – Bet negi ji dėl tavęs nesijaudins? Dominika įsmeigė akis į savo rankas, sugniaužtas ant kelių. – Parašiau jai laiškelį, pasakiau, kad keletą dienų pabūsiu abatijoje. – Ir jai tiek užteks? Jos galva nusviro dar žemiau. – Mama turi savų rūpesčių, nepagalvos nieko blogo. Gideonas baigė gerti vyną ir įsipylė dar vieną taurę. Dominika… jis vos nesusiraukė. Reikia priprasti ją šitaip vadinti. Mergina vyno beveik nepalietė, pyragaitis tebegulėjo lėkštutėje. Vyro širdyje žybtelėjo mažutė užuojautos kibirkštėlė. – Nenusimink, – tarė jai. – Rytą sugrįšime į Martlšamą ir aš pasirūpinsiu santuokos panaikinimu. – O iki tol? Ji žiūrėjo įtariai. – Mes čia ne vieni. Ponia Čisvik – gerbiama moteris, ir kai papasakosime, kad tai buvo klaida, ji tave prižiūrės, kol galėsime grįžti į Martlšamą, – jis pabandė išspausti šypseną. – Manau, ji patikima, padės tau išsaugoti garbę. Išgirdusi pasikeitusį toną, Dominika prisivertė pažvelgti jam į akis. Gideonas Alburis pirmą kartą nedėbčiojo į ją piktai. Na, taip, jis šypsojosi bažnyčioje, bet tada laikė ją kita. O dabar šypsosi jai, paikai mažutei Dominikai Reno. Merginos širdis ėmė plakti netolygiai. Pastarąsias savaites ji dažnai svajodavo apie tokią akimirką, bet po scenos prie bažnyčios durų nebesitikėjo jos sulaukti. Pasibjaurėjimas, kurį matė jo veide, gerokai atšaldė Dominiką, o nuo tada Gideonas žiūrėjo į ją tik bjaurėdamasis. Netikėtam žavesiui ji nebuvo pasirengusi, nemanė, kad norės ir pati jam nusišypsoti. Sveikas protas kuždėjo būti atsargiai. Nors Dominika juo žavėjosi, Gideonas buvo Makso bičiulis, vienas iš būrio neatsakingų jaunų šunsnukių, kurie su didžiausiu pasimėgavimu krėtė vienas kitam žiaurius pokštus. Dominika negali juo pasitikėti vien dėl to, kad Gideonas šį kartą tapo auka. Tyliai prasivėrė durys ir įtykino ūkvedė. – Prašau man atleisti, pone, madam, bet pamaniau, kad gal norėsite persirengti prieš vakarienę? Miegamieji dar neparuošti, bet jūsų lagaminai nunešti į persirengimo kambarį, ten dega židinys. Gideonas papurtė galvą. – Aš nepersirengsiu, bet gal ponia Alburi norėtų juo pasinaudoti? – Taip, dėkoju, aš norėčiau nusiprausti veidą, nusiplauti rankas. Dominika pasuko prie durų jausdamasi dėkinga už galimybę susidėlioti mintis. Deja, ją laiptais lydinti ūkvedė visą kelią nesiliovė kalbėjusi. – Aš dar nespėjau pakloti lovos, ponia, nes Alisa dar neatėjo, todėl turiu tik Haną, virtuvės tarnaitę, kuri man padeda, bet negaliu jai patikėti prižiūrėti virtuvę, tačiau pasistengsiu spėti vos tik baigsiu ruošti vakarienę. Jei tik mus būtų perspėję iš anksto, būtume suruošę jaunavedžiams labiau tinkantį sutikimą, bet ponas Karstairas niekada mūsų laiku neperspėja, – moteriškė gergždžiančiai nusijuokė ir pravėrė duris į persirengimo kambarį. – Net neabejoju, kad vieną dieną užgrius mus su savo nuotaka lygiai taip pat neperspėjęs! Dominika suprato, kad dabar jai pasitaikė palanki proga. – Ponia Čisvik, ar galėtumėte pakloti man atskirą lovą, jei galima, kitame kambaryje? Degdama kambaryje žvakes ponia Čisvik kimiai nusijuokė. – Tegul dievas jus palaimina, šią naktį jums jos neprireiks. – Prireiks. Matote, tai klaida, aš neketinau… Dominika pajuto sugniaužusi rankas. – Suprantu, suprantu, mieloji, jūs ne pirma nuotaka, pajutusi paskutinės minutės jaudulį. Ar žinote, ko tikėtis vestuvių naktį? – Na, taip, bet ne… – Nebesijaudinkite, mieloji, aš buvau su ponu Čisviku pirmą naktį jau sulaukusi trisdešimties ir galiu pasakyti, kad jums nėra ko nerimauti, tuo labiau su tokiu mielu jaunu vyriškiu kaip ponas Alburis. Galiu pasakyti, kad jis čia visada būdavo pats mėgstamiausias, kitaip nei daugelis pono Karstairo draugų. Bet juk ne man kritikuoti šeimininką. Kad ir kaip būtų, neabejoju, kad ponas Alburis jumis labai gerai pasirūpins. Tiesiog eikite ir pasimėgaukite vakariene, neabejokite – kai tik jūs ir jūsų vyras šiltai apsiklostysite greta vienas kito, jums bus labai gera! Dominika žiūrėjo į švelnų besišypsantį veidą ir suprato: teks ūkvedei papasakoti, jog jie su ponu Alburiu nėra tikri vyras ir žmona, todėl turi miegoti atskiruose miegamuosiuose. Ji giliai įkvėpė. – Dėkoju. Taip nieko ir nepaaiškino. Mintis, kad reikės pasakyti tiesą, – ir dar atskleisti savo pačios dalyvavimą sąmoksle, – nors ir tokiai geraširdei sielai, buvo per sunki. Vien apie tai pagalvojusi Dominika suvirpėjo ir leido ūkvedei išeiti daugiau nieko nebepasakiusi. Dominika garsiai atsiduso. Turėjo pareikalauti, kad ponia Čisvik paklotų atskirą lovą ir kambaryje pastatytų antrą lovą sau. Ji nusiėmė nėrinių skraistę ir įsipylė į dubenį vandens veidui nusiprausti. Negi tuo nepasirūpinusi tikrai tikisi, kad Gideonas Alburis laikysis nuo jos atokiai? Gal jis ir atrodo žavus, bet ką ji iš tikrųjų žino apie savo sutuoktinį? Negi apie žmogų nesprendžiama pagal jo draugus? Gideonas – jos pusbrolio draugas, o Maksas yra žiaurus niekšas. Sunkus auksinis žiedas ant piršto palietė Dominikos skruostą, priminė, į kokią keblią situaciją ji pakliuvo. Bažnyčios knygoje pasirašyta, ji dabar priklauso vyrui, sėdinčiam apačioje, jaukiame, mažučiame salone. Dominikos kūnu nubėgo šiurpas. Jos dėmesį patraukė tolumoje suskambėjęs laikrodis. Ji delsė kiek tik drįso, tačiau persirengimo kambaryje negalėjo likti amžinai. Paėmusi žvakę, kitas užpūtė ir įėjo į šalia esantį miegamąjį. Tamsoje, pačiame kambario viduryje, dunksojo lova su baldakimu. Užuolaidos metė šešėlį ant neuždengto čiužinio. Dominika apsidairė aplinkui. Prie vienos sienos stovėjo didelė skalbinių spinta, šalia komoda lenktu priekiu, o po langu – žavus mažutis stalelis laiškams rašyti su visais būtinais reikmenimis. Ji apžiūrėjo spindinčią sidabrinę rašiklinę su krištoline rašaline, sidabrinių plunksnų dėžute ir laiškų peiliu dramblio kaulo kriaunomis. Mergina sustojo ir padėjo žvakidę. Paėmė peilį laiškams ir įsikišo į rankovę. Dramblio kaulas prigludo prie riešo odos, bet ji užsisegiojo rankogalį – nekreipė dėmesio, kad jis pasipūtęs. Dominika nuleido ranką. Peilis laiškams nekrustelėjo, siaura rankovė puikiai jį sulaikė. Patenkinta mergina paėmė žvakę ir nulipo laiptais žemyn. Gideonas jos laukė salone, ant stalo atkimštas stovėjo naujas butelis vyno. Atsilaisvinęs apykaklę jis sėdėjo atsilošęs krėsle prie stalo, užmetęs vieną koją ant kitos, bet Dominika pagalvojo, kad jis atrodo nepaprastai patrauklus: žvakių šviesa paryškino dailius jo veido bruožus. Jos akis patraukė jausmingas vyro lūpų linkis. Dominika sugavo save besvarstančią, koks būtų jų skonis. Mintis ją taip sukrėtė, kad ji net sustojo prie durų. Galbūt Gideonas pamanė, kad nuotaka įsižeidusi dėl tokio neapdairaus jo elgesio, nes pakilo ir atstūmė jai kėdę. Netardama nė žodžio ji atsisėdo, aiškiai juto jo rankas ant kėdės atlošo, aukštą figūrą, dunksančią už nugaros. Dominika giliai įkvėpė norėdama nusiraminti, bet šnerves užpildė aštrus muilo ir muskuso kvapas. Ją apėmė stiprus troškimas atsiremti į jo pirštus, pasukti galvą ir prispausti lūpas, pakviesti jį… Ne! Gerasis Dieve, iš kur tokios gašlios mintys? Mergina prikando lūpą, prisivertė sėdėti tiesiai. – Na… – Gideonas pripildė jos taurę ir ištiesė, – … ar paaiškinote situaciją poniai Čisvik? – Ne, – jis pažvelgė taip nustebęs, kad Dominika būtų nuraudusi, tačiau skruostai jau ir taip liepsnojo nuo nedorų jos pačios minčių. – Pamaniau, kad gal tai turėtumėte padaryti jūs. – Aš? – Taip, – ji pakėlė taurę ir atsispyrė pagundai perbraukti pirštais jo ranką. – Pamaniau, kad jei kalbėsiu aš, ji gali pagalvoti, kad jūs mane privertėte tekėti. – O iš tiesų tai jūs mane apgavote. – Neapgavau! – karštai atkirto Dominika. – Aš tokia pat auka kaip jūs. Na, beveik. Jis suspaudė lūpas. – Gal susitarkime dėl visos šios maišaties kaltinti Maksą, kaip manote? Jis puikiai žinojo, kad mergina, turinti prancūziško kraujo, – pati prasčiausia kandidatė į mano žmonas. – Žinoma, – Dominika prisiminė, kokia buvo jo reakcija, kai Maksas atskleidė jos kilmę. – Gal paaiškintumėte, kodėl? – Nes… – jis nutilo, nes pokalbį vėl pertraukė tarnas. – Taip, Čisvikai, kas dabar? – Vakarienė patiekta, pone, jei pageidautumėte. – Labai gerai, mes tuojau baigsime, – kai liokajus išėjo, jis vėl atsigręžė į Dominiką. – Šį klausimą aptarsime vėliau. Gideonas kalbėjo šiurkščiai, tačiau mergina pajuto, kad jam palengvėjo. Ji tylėdama atsistojo ir paėmė pasiūlytą ranką, jiedu koridoriumi nuėjo į valgomąjį. Per rankovę ji delnu juto vyro jėgą. Jis buvo įsitempęs, beveik galėjai apčiuopti jo pyktį. Jo mandagumas tebuvo kiautas, klastotė. Dominika pasijuto lyg einanti šalia laukinio žvėries – vienas klaidingas žodis, ir jis gali pulti. Čisvikas jiems patarnavo, perdavė žmonos atsiprašymą dėl negausių vaišių. Dominika tuojau užtikrino, kad visko užtenka. Iš tikrųjų, paragavus baltos sriubos, ėrienos sprandinės su ropėmis ir morkomis, truputėlį karpio ir makaronų pyrago, nebeliko vietos viščiuko frikasė nei pyragaičiams, nei po jų atneštam pudingui. Paaiškėjo, kad ponia Čisvik – gera virėja, o jos vyro parinktas vynas buvo tiesiog puikus. Dominika išgėrė kelias taures: tikėjosi apraminti nervus. Iki šiol nebuvo vakarieniavusi viena su jokiu vyru, todėl dabar labai aiškiai juto kitame stalo gale sėdintį nekalbų džentelmeną. Dominika suvirpėjo, pasigailėjo persirengimo kambaryje palikusi savo nėrinių skraistę. Ne, šalta nebuvo, bet… ji nervinosi. Pokalbis buvo nenatūralus, todėl mergina apsidžiaugė galėdama grįžti į saloną. Kiek sudvejojo, kai Gideonas nusekė jai iš paskos. – Neketinate išgerti portveino, pone? – Čisvikas patieks man brendžio salone. Nemėgstu gerti vienas. – Prisipažįstu, maniau, kad tai senas paprotys. Mano pusbrolis abatijoje jo griežtai laikosi, bet retai būna ten be kompanijos. Gideono lydima tamsiais, aidinčiais koridoriais Dominika plepėjo bet ką ir negalėjo sustoti. Suprato, kad nervinasi, bet buvo dar kažkas – slaptas džiaugsmas, kad gali pabūti su juo viena. Apie tokią situaciją ji galvojo – svajojo – ištisas savaites, tačiau svajonėse su Dominika jis buvo savo noru, o ne būtinybės verčiamas. Ji vis čiauškėjo jiems atsisėdus salone. Čisvikas pastatė nedidelį saldumynų indelį Dominikai prie alkūnės ir ant bufeto padėjo padėklą su grafinais bei taurėmis. – Ar galiu po valandos atsiųsti arbatos, ponia? – Ne, tegul ponia Čisvik ją atneša dabar, – už ją atsakė Gideonas. Kai liko vieni, jis pridūrė: – Kai ji ateis, galėsite išsakyti pageidavimą, kad būtų paklota dar viena lova. – O kodėl jums… Jis papurtė galvą. – Vadovauti tarnams – moters darbas, ponia. Tai jūs turite įsakinėti personalui. Jis atsistojo ir įsipylė brendžio, o Dominika liūdnai žiūrėjo į židinį. Kad ir kaip nemalonu, ji turi tai padaryti. Alternatyva tokia baisi, kad net svarstyti nesinori. Gideonas tebestovėjo prie bufeto, kai po keleto minučių įskubėjo ponia Čisvik. – Arbata, ponia, kaip pageidavote. Ko gero, po kelionės labai pavargote, ponia, ir nenorėsite ilgiau vakaroti. – Tiesą sakant, ponia Čisvik, aš… – Mes su Alisa tuojau lipsime į viršų pakloti jums lovos. Leidau sau pašildyti ją keliomis karštomis plytomis, nes ji kurį laiką buvo nenaudojama, bet nemanau, kad norėsite, kad aš arba ponas Čisvikas jas dabar išimtume, ar ne? – ūkvedė suokalbiškai šyptelėjo, ir Dominikos veidas suliepsnojo, o ponia Čisvik nusišiepė dar plačiau. – Būkite palaiminta, brangioji, nėra ko taip raudonuoti. Juk jūs čia leidžiate medaus mėnesį, dėl Dievo meilės! Miegamasis jums bus paruoštas akies mirksniu. Čisvikas paliks jums koridoriuje žvakides ir palinkėsime labos nakties, daugiau jūsų netrukdysime. Ir rytą nesipainiosime, kol mums nepaskambinsite. Abejoju, ar norėsite keltis su vieversiais. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/sarah-mallory/dama-su-vualiu/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом. notes 1 Vestuvių pietūs (pranc.) (čia ir toliau – vert. pastabos).
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 207.76 руб.