Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Jo gyvenimo moteris Kathie DeNosky Kinkeidai. Šeimos paslaptys #1Svajonių romanai Šešių knygų serija „Kinkeidai. Šeimos paslaptys“. Pirma knyga. Šokiruojantis šeimos skandalas apvertė turtingos paveldėtojos Lilės Kinkeid pasaulį aukštyn kojom. Bet ir ji pati turi paslaptį. Kaip nuslėpti tiesą nuo dar negimusio jos kūdikio tėvo Danieliaus Adisono? Juolab kad Danielius nuolat sukiojasi šalia, o jo glamonėms neįmanoma atsispirti… Negana to, jo įtakinga ir turtinga šeima stebi kiekvieną žingsnį. Danielius tikras žinovas posėdžių kambaryje ir miegamajame, bet apie kūdikius jis neišmano nieko. Vis dėlto jis ketina pasiimti tai, kas priklauso jam. Lilę. Teliko ją įtikinti, kad jo jausmai gilesni nei paprasta kūniška trauka. KATHIE DENOSKY Jo gyvenimo moteris PIRMAS SKYRIUS Lilės Kinkeid skrandis ėmė gniaužtis į gumulą, kai ji nužvelgė prie posėdžių stalo sėdinčius šeimos narius ir tris nepažįstamuosius, vakar atėjusius į jos tėvo laidotuves. Visi čia susirinko išklausyti Redžinaldo Kinkeido testamento, ir nors buvo labai sunku patikėti, kad mylimo tėvo nebėra, dar sunkiau buvo apsiprasti su tuo, kad pastaruosius tris dešimtmečius jis gyveno dvigubą gyvenimą. Tiesiog nesuvokiama, kad jis šitiek metų Grinvilyje turėjo antrą šeimą. Kai Haroldas Parsonas, tėvo advokatas, įėjo į kambarį nešinas storu aplanku ir atsisėdo stalo gale, ji ėmė dar labiau nerimauti. Niršo, kad neteko tėvo, pyko, kad jo gyvenimo darbas tuoj bus padalytas. Bet dar labiau kamavosi dėl to, kad jos susikurtas vaizdinys tebuvo iliuzija, kuri negrįžtamai sudužo. – Prieš pradėdamas norėčiau išreikšti nuoširdžią užuojautą, – prabilo ponas Parsonas, kurio šiaip jau kimų balsą sušvelnino nuoširdumas. – Redžinaldą pažinojau daugelį metų, man nepaprastai trūks jo humoro jausmo ir šmaikštumo. Pamenu, kartą… Lilė prikando apatinę lūpą, kad ši nevirpėtų, o toks Džekas Sinkleris, teigiąs esąs netikras jos brolis, nemandagiai atsikrenkštė ir žvilgtelėjo į laikrodį, tarytum norėdamas reikalus paskubinti. Kaip galėjo toks malonus ir mylintis žmogus kaip jos tėvas susilaukti tokio šalto, nejautraus sūnaus? Vyresnysis jos brolis Erdžėjus grėsmingai susiraukė. – Kur nors skubate, Sinkleri? – Tiesą sakant, taip, – rėžė Džekas. – Kiek tai užtruks, Parsonai? Ponas Parsonas virš skaitymo akinių nepritariamai suraukė tankius žilus antakius. – Užtruks tiek, kiek reikės, jaunuoli. – Prašau, nereikia, Džekai, – virpančiu balsu meldė Andžela Sinkler, paliesdama sūnaus ranką. Jai purtant galvą, smakrą siekiantys šviesūs plaukai susiūbavo. – Neapsunkink visko dar labiau. Kitokiomis aplinkybėmis Lilei šios moters tikriausiai būtų gaila. Vakar per laidotuves ir šiandien laukiant testamento skaitymo buvo akivaizdu, kad Redžinaldo Kinkeido mirtis ją smarkiai sukrėtė. Tačiau Lilei buvo kone nepakeliama tai, kad pastaruosius trisdešimt metų tėvo meiluže buvusi slaugė gedėjo taip, tarytum ji pati ir jos sūnūs būtų teisėti šeimos nariai. Andžela Sinkler nesuvokė arba jai nerūpėjo, kokį šoką ir siaubą patyrė Kinkeidai. – Atleiskite mano broliui už nekantrumą, – prabilo Alanas Sinkleris, maloniai šyptelėdamas Lilei ir jos šeimai. – Bijau, kad Džekas vis dar nesusitaikė su Redžinaldo mirtimi. Jauniausias Andželos sūnus Alanas, rodos, buvo visiška vyresniojo brolio priešingybė. Džekas buvo aukštas, tamsiais plaukais, mėlynomis akimis ir pasižymėjo šaltu, nuožmiu elgesiu. Alanas buvo žemesnis, šviesiaplaukis, rudomis kaip motinos akimis ir, atrodo, geriau suprato Kinkeidų nuostabą ir nenorą patikėti tuo, kas buvo atskleista. Jie ne tik bando susitaikyti su tėvo mirtimi – tikriausiai jis prieš save pakėlė ranką, – juos nemaloniai nustebino ir bjauri tiesa apie slaptą jo gyvenimą. – Neatsiprašinėk už mane, – suburbėjo Džekas, nudelbdamas jaunesnį vyrą. Priešiškumas jo veide rodė, kad broliai akivaizdžiai negalėjo vienas kito pakęsti. – Neturiu dėl ko gailėtis. – Gana! – grėsliai ištarė Erdžėjus. Jis pasisuko į teisininką ir linktelėjo. – Tęskite, pone Parsonai. – Jei Sinkleris nenori visko išklausyti, manau, galėsite nusiųsti laišką, informuojantį, ką jam palikti norėjo mūsų tėvas, – palaikydamas Erdžėjų pasakė Metas. Brolis Metas, už Lilę vyresnis vos keleriais metais, jau patyrė daug širdgėlos. Praėjo vos metai nuo tada, kai jis palaidojo žmoną Greisę ir liko vienas su sūnumi Flinu. Taip greitai netekus ir tėvo jam tikriausiai sukilo skausmingi prisiminimai. Lilė žvilgtelėjo į motiną, jai rūpėjo, kaip ši tveria naujausią sukrėtimą. Elizabeta Kinkeid, tikros Pietų damos įsikūnijimas, visų neramumų metu išlaikė elegantišką ramybę, kurios Lilei teliko pavydėti. Regis, mama laikėsi kur kas geriau nei Lilė ir dvi jos seserys. Vyresnioji Lorelė nėriniuota nosinaite vis šluostėsi ašaras, o Kara vis dar atrodė apimta šoko. – Prašau tęsti, Haroldai, – tarė mama, paglostydama savo trumpus tamsiai kaštoninius plaukus. – Gerai, panele Elizabeta, – pasakė ponas Parsonas, kreipinį „panele“ vartodamas taip, kaip kad dauguma Pietų džentelmenų daro bendraudami su visomis damomis – ir vienišomis, ir ištekėjusiomis. Jis garsiai perskaitė sunkiai suprantamą teisinę įžangą, paskui atsikrenkštė ir ėmė vardyti tėvo turtą: – Asmeninę nuosavybę norėčiau padalyti šitaip. Savo sūnui Erdžėjui palieku Didžiojo ąžuolo namelį Rūko kalnuose. Dukteriai Lorelei palieku paplūdimio namelį Išorinėse seklumose. Dukteriai Karai palieku vasarnamį Hilton Hedo saloje. Sūnui Metui palieku Kinkeidų šeimos ūkį, kuriame leisdavome atostogas. O dukteriai Lilei palieku pulkininko Samuelio Bošampo namą Bateryje. Lilės akis užtemdė ašaros. Tėvas žinojo, kaip jai patinka senieji Baterio namai. Tai viena gražiausių Čarlstono ir tikriausiai visos Pietų Karolinos vietų. Bet ji nė nenutuokė, kad jam priklauso vienas įspūdingų dvarų toje vietovėje. Išvardijęs Elizabetai ir Andželai paliktas pinigų sumas ir kitą turtą ponas Parsonas pridūrė: – Atnaujinęs testamentą Redžinaldas parašė šiuos laiškus ir paprašė po jo mirties įteikti jums. – Visiems, išskyrus Elizabetą, jis įteikė po užklijuotą voką su užrašytais vardais, ir tęsė: – Redžinaldo įmonės akcijos bus padalytos šitaip. Erdžėjus, Lorelė, Kara, Metas ir Lilė gaus po devynis procentus Kinkeidų grupės akcijų. Vyriausias sūnus Džekas Sinkleris gaus keturiasdešimt penkis procentus akcijų. Kelias ilgas nemalonias minutes tvyrojo tyla, kol visi suvokė paskutinio jos tėvo noro reikšmę. – Kas per velnias! – Erdžėjaus veide susipynė vos tramdomas įsiūtis ir negalėjimas patikėti tuo, ką išgirdo. Lilė aiktelėjo, ir gniutulas jos skrandyje virto šleikščiu maudimu. Kaip tėvas galėjo šitaip pasielgti su savo vaikais, ypač su Erdžėjumi, vyriausiu teisėtu sūnumi? Erdžėjus daugelį metų nenuilsdamas dirbo Kinkeidų grupės viceprezidentu tikėdamas, kad vieną dieną tėvui nusprendus išeiti į pensiją taps didžiulės imperijos vadovu. Žinia, kad tėvas didumą šeimos verslo akcijų atidavė Džekui Sinkleriui, visiems Kinkeidų vaikams buvo sunkiai suvokiama. O Erdžėjų ji tikriausiai sugniuždė. – Tai tik devyniasdešimt procentų, – grėsmingai raukydamasis pasakė Erdžėjus. – Kur dar dešimt? Ponas Parsonas papurtė galvą. – Negaliu to atskleisti, nes esu įsipareigojęs išlaikyti kliento konfidencialumą. Kambaryje abipus stalo pasigirdo karšti kaltinimai ir grasinimai teisiniais veiksmais. Lilei pasirodė, kad patalpa mažėja. Ji suprato: jei neišeis, ją supykins. – Man reikia… gryno oro, – pasakė ji į nieką nesikreipdama. Atsistojusi ji neatplėštą tėvo laišką įsidėjo į rankinę ir nieko nematydama išbėgo iš kambario. Nežinia, ar ją pykino nuo naujienos, kad tėvas visiškai išdavė teisėtą savo šeimą, ar nuo viduje augančios gyvybės, bet ji turėjo ištrūkti iš advokato kontoros. Skubėdama koridoriumi iki priimamojo ji į nieką nekreipė dėmesio ir staiga atsitrenkė į žmogų, kuris, regis, stovėjo kaip įkastas. Akimirksniu stiprios rankos suėmė ją už pečių ir sulaikė, o kai ji pakėlė akis, jos širdis stabtelėjo. Advokatų kontoroje ji galėjo sutikti daugybę žmonių, bet kodėl iš visų jų ji susidūrė su Adisono pramonės įmonės savininku ir generaliniu direktoriumi? Danielius Adisonas – ne tik didžiausias Kinkeidų grupės konkurentas, bet ir jos dar negimusio kūdikio tėvas. Kūdikio, apie kurį jis nė nenutuokė. *** – Kur gaisras, brangioji? – paklausė Danielius padėdamas išsilaikyti ant kojų moteriai, pastarąsias kelias savaites jo vengusiai kaip maro. – Man reikia… gryno oro, – kuždesiui prilygstančiu balsu atsakė Lilė. Nuo nenatūralaus jos veido blyškumo ir nevilties, tvyrančios ryškiose mėlynose akyse, jam suspaudė širdį. Praėjusią popietę nuėjęs į Redžinaldo Kinkeido laidotuves jis matė, kokia ji nusiminusi. Bet tai jau daugiau nei sielvartas netekus mylimo žmogaus. Lilė atrodė taip, tarytum visas jos pasaulis griūtų. – Eime, – ištarė jis, apkabino ją per pečius ir nukreipė išėjimo link. – Mano šeima… negaliu išeiti, – sužiopčiojo ji. Stabtelėjęs prie sekretorės stalo jis trumpai pasakė paskambinsiąs ir iš naujo susitarsiąs dėl susitikimo, paskui liepė perduoti Kinkeidams, kad parveš Lilę namo. Išvedęs ją pro dvivėres stiklines duris ant šaligatvio, jis žiūrėjo, kaip ji godžiai traukia vėsų sausio orą, ir suprato, kad po kelių sekundžių jos pusryčiai iškeliaus lauk. Jis nukreipė merginą prie šiukšlinės ir palaikė ilgus raudonus jos plaukus, kol ji vėmė. – Prašau, eik šalin ir leisk man ramiai numirti, – pagaliau pakėlusi galvą tarė ji. – Tu nemirsi, Lile, – pasakė jis ir švelniai viena ranka suėmęs jos smakrą nosinaite nušluostė iš gražių akių riedančias ašaras. – Esu tikra, kad klysti, – ji giliai įkvėpė. – Dabar man atrodo, kad mirtis… būtų tikra palaima. – Ar pati vairavai automobilį? – paklausė jis. – Ne, atvažiavau… su mamyte, – atsakė ji jau ramesniu balsu. Jis ją apkabino, priglaudė prie savęs ir nusivedė kitoje gatvės pusėje esančios stovėjimo aikštelės link. – Gerai. Nereikės nieko pasiųsti, kad jį parvarytų. – Negaliu išeiti, – tarė ji gręždamasi Parsono, Gilberto ir Humbolto advokatų kontoros link. Jis tvirtai ją sulaikė. – Dėl šito nepasiderėsi, Lile. Esi tokia nusiminusi, kad tave net pykina, – atidaręs jai baltutėlio mersedeso dureles Danielius linktelėjo automobilio pusėn. – Lipk. Parvešiu tave namo. – Tu toks įsakmus, – užsispyrusiai pasakė ji. Danielius papurtė galvą. – Ne, tiesiog priimu vykdomąjį sprendimą. O dabar teiksiesi sėsti į automobilį, ar man teks tave pakelti ir įsodinti? Ji jį piktai nužvelgė. – Nedrįstum. – Lažinamės, brangioji. Juodu kelias sekundes lyg galynėdamiesi spoksojo vienas į kitą, kol ji pagaliau įsitaisė ant odinės sėdynės. – Gerai. Parvežk mane namo ir galėsi traukti savais keliais. Jis uždarė dureles, apėjo automobilį ir atsisėdo ant vairuotojo sėdynės. – Dar pažiūrėsim. Atsižvelgdamas į dabartinius Lilės jausmus Danielius neketino jos dar labiau nuliūdinti pasakydamas, kad neduos jai ramybės tol, kol įsitikins, jog jai viskas gerai. Galbūt jis visoks – negailestingas versle, arogantiškas ir nuožmus konkurencinėje kovoje dėl naujų klientų ir gyvenime surambėjęs, bet tikrai nėra nerūpestingas šunsnukis, galintis palikti sutrikusią moterį kapanotis vieną. Juolab kai ta moteris – Lilė Kinkeid. Dėl nepaaiškinamų priežasčių ji traukė jį nuo pat tos akimirkos, kai praėjusį rudenį išvydo ją per Vaikų ligoninės labdaros pokylį, kurį surengti padėjo jo motina. Jis jai, jaunai, linksmai, pasižyminčiai žavinga meile gyvenimui, prisistatė ir pakvietė šokti, o paskui – vakarienės. Turint omenyje trylikos metų amžiaus skirtumą tarp jų, Danielius nesitikėjo, kad ji pasakys taip, bet jo džiaugsmui Lilė sutiko. Tai įvyko kiek daugiau nei prieš tris mėnesius ir dar prieš porą savaičių juodu susitikdavo beveik kiekvieną vakarą. Suvokęs, kad Lilė užmigo, Danielius palietė gležną jos ranką. Jis neplanavo, kad jų santykiai klostysis taip sparčiai, bet negalėjo sakyti dėl to apgailestaująs. Tokios įdomios moters jam dar neteko pažinti. Juodviem kartu leidžiant laiką jis jautėsi gyvesnis, ne toks ciniškas. Tik nesuprato, kodėl ji ūmai ėmė nebeatsiliepti į jo skambučius ir vis ieškodavo pasiteisinimų, kad tik niekur su juo neitų. Sukdamas automobilį į keliuką ir apvažiuodamas Kinkeidų šeimos namus, kad pasiektų ratinę, kurioje Lilė buvo įsirengusi butą, Danielius purtė galvą. Jis nežinojo, kas nutiko, kodėl ji staiga panoro nutraukti su juo ryšius, bet ketino tai išsiaiškinti. Pastatęs automobilį jis ištiesė ranką ir pirštais perbraukė lygų moters skruostą. – Tu jau namie, brangioji. Jos akys virptelėjusios atsimerkė, ji pamažu atsitiesė ir apsidairė. – Ačiū, kad parvežei mane namo, Danieliau. Esu tikra, kad jau turi kur nors važiuoti. Jai nespėjus suimti rankenos, jis iššoko iš automobilio ir atidarė jai dureles. – Duok raktą, – liepė jis padėdamas jai išlipti. – Nereikia, tikrai, – ji papurtė galvą. – Neprivalai manęs lydėti. – Koks iš manęs džentelmenas, jei saugiai neparvesiu tavęs namo? – šypsodamasis paklausė jis. Pirmąkart nuo tos akimirkos, kai susidūrė su juo advokatų kontoroje, Lilė pažvelgė vyrui tiesiai į akis. – Nereikia, pone Adisonai. Dabar pats rytmetys, tikrai abejoju, ar verta nerimauti dėl mano saugumo. Pakėlęs ranką jis smiliumi perbraukė švelnų jos skruostą. – Tai dabar aš ponas Adisonas? Maniau, esame artimesni, brangioji. – Aš… a, vienu metu… manau, buvome artimi, – pasakė ji sutrikdyta jo pastabos. Danieliui teko girdėti, kad kartais žmonės atrodo lyg priekinių žibintų apakinti elniai, bet iki šios akimirkos dar nebuvo to regėjęs. Tačiau tik taip galėjo apibūdinti išraišką dailiame Lilės veide. Ji atrodė užspeista į kampą ir netekusi vilties. Kyla klausimas: kodėl? Kuo gi jis ją taip sutrikdė? Deja, jam teks palūkėti, kol ji labiau susitvardys, kad galėtų išsiaiškinti, kas vyksta ir kodėl ji nutraukė jų santykius. Kelios pastarosios dienos jai ir jos šeimai buvo košmariškos, todėl jis nekels daugiau įtampos aiškindamasis, kas tarp jų pasikeitė. Apkabinęs moterį jis pajuto, kaip jos kūnu nuvilnija virpulys, ir instinktyviai suprato, kad tai niekaip nesusiję su šilta žiema Čarlstone. Gerai. Ji bent jau netapo jam visiškai atspari. – Žinau, kad tau buvo nepaprastai sunku, Lile, – nuoširdžiai prakalbo jis. – Dėl savo šventos ramybės prieš išvykdamas noriu įsitikinti, kad tau viskas gerai. – Jokie mano žodžiai tavęs neįtikins, tiesa? – sunkiai atsidusdama paklausė ji. – Ne. Jis dar niekada nematė jos tokios pavargusios ir nusivylusios gyvenimu. Pyktelėjo, kad kelių pastarųjų dienų įvykiai palaužė jos linksmą, laisvą dvasią. Nežinia, suvokė ji ar ne, bet Lilei reikėjo žmogaus, kuris padėtų ištverti vieną sunkiausių laikotarpių gyvenime, ir Danielius ketino tapti tuo, į kurį ji atsigręš. – Kodėl tau neatsisėdus ir nepailsėjus? Aš išvirsiu kavos, – pasiūlė jis, kai juodu įėjo į svetainę ir jis padėjo jai nusivilkti paltą. – Man kofeino negalima, – purtant galvą jos ilgi banguoti plaukai susiūbavo. – Aš, e, pastaruoju metu prastai miegu. – Suprantu, – nusivilkdamas puspaltį linktelėjo jis ir nuvedė ją prie sofos. – Per šias dienas daug patyrei, brangioji. – Nė nenutuoki, – pasakė ji sėsdama ant pagalvėlių. Gražias mėlynas Lilės akis užplūdo ašaros. – Kodėl jis taip pasielgė? Jei pasakojimai apie Redžinaldo mirtį laikraščiuose teisingi, jis nusižudė vienu iš savo kolekcijos antikvarinių ginklų. Danielius žinojo, kad Lilės ir tėvo santykiai buvo labai artimi, taigi su įtariama savižudybe jai turbūt labai sunku susitaikyti. – Negaliu pasakyti, kodėl viskas būtent taip įvyko, Lile, – tarė jis prisėsdamas šalia ir ją apkabindamas. – Galbūt niekada nepaaiškės, kodėl tavo tėvas pasijuto privaląs taip drastiškai nutraukti gyvenimą. Tačiau esu tikras, kad atslūgus šokui galėsi tai pamiršti ir kalbėti tik apie kartu smagiai praleistą laiką. Ji nesutikdama papurtė galvą. – Nesu tuo tikra. Juolab kad paaiškėjo, kad viskas, ką maniau žinanti apie tėvą, yra melas. Jis norėjo ją paguosti, o ne dar labiau nuliūdinti. – Duok sau laiko. Dabar tavo jausmai per švieži, kad galėtum viską aiškiai matyti. – Nesupranti, Danieliau, – ji atsitraukė, kad pažvelgtų jam tiesiai į akis. – Neperdedu – visas tėvelio gyvenimas buvo melas. Su įkarščiu pasakyti žodžiai išdavė, kad žiniasklaida pranešė ne viską ir kad Lilei reikia išsilieti, antraip ji emociškai palūš. – Kodėl taip manai, Lile? Akimirką ji dvejojo – jos skruostais viena po kitos ėmė ristis ašaros. – Turbūt galiu tau pasakyti. Iki savaitės pabaigos visas Čarlstonas apie tai kalbės. – Įdėmiai klausau. – Ar per laidotuves pastebėjai pagyvenusią šviesiaplaukę moterį su dviem vyrais, sėdėjusius už mano šeimos? – paklausė ji. Jis linktelėjo. – Ar jie giminaičiai iš kito miesto? – Ne. Taip, – ji atbula ranka nusišluostė ašaras. – Tiesą sakant, nežinau, kaip juos vadinti. – Neskubėk, Lile, – jam nepatiko, kad ji vis labiau jaudinasi. – Kas jie? – Tai antra mano tėvo šeima, – atsakė ji taip, tarytum žodžiai būtų kartūs. – Pastaruosius trisdešimt metų visos jo komandiruotės į kitus miestus tebuvo pasiteisinimas nuvykti į Grinvilį ir pabūti su ta moterimi ir dviem jos sūnumis. Lilė apie Redžinaldą Kinkeidą galėjo pasakyti daugybę dalykų, bet šito Danielius tikėjosi mažiausiai. – Ar gerai supratau? – lėtai prabilo jis, stengdamasis suvirškinti naujieną. – Tavo tėvas Grinvilyje turėjo kitą žmoną ir du vaikus, apie kuriuos tik dabar sužinojote? Lilė linktelėjo. – Tiesą sakant, Andžela Sinkler buvo pirmoji mano tėvo meilė, o vyriausias jos sūnus Džekas – netikras mano brolis. Jauniausias, Alanas, – velionio jos vyro sūnus. – Džekas Sinkleris – netikras tavo brolis? – jam teko girdėti apie šį vyrą ir sėkmę, kurios jis sulaukė vystydamas naują įmonę Karolinos laivyba, bet Danielius dar negavo progos su juo susitikti ir bendrų reikalų neturėjo. – Bet ką tik sakei, kad jis vyriausias. Kodėl jaunesnis jo brolis – kito vyro sūnus? – Mano tėtis ir Andžela draugavo būdami labai jauni, bet mano seneliai manė, jog ji jam netinka, – paaiškino Lilė. Ji atsistojo ir ėmė žingsniuoti po kambarį. – Kiek suprantu, tuo metu senelis iš savo laivybos verslo kūrė tai, kas dabar yra Kinkeidų grupė. Jis ir močiutė norėjo, kad mano tėvas vestų moterį, užtikrinsiančią jiems aukštesnę socialinę padėtį Čarlstone. Danielius puikiai pažinojo Pietų aukštuomenės bastionus. Jo mama – senos pinigingos giminės palikuonė, įsitvirtinusi visuomenės elite. Ji ir vadinamosios jos draugės iš aukšto žvelgė į visus, kurių turto nevaldė bent jau keturios kartos, ir tuos, kurių giminės medyje nebuvo bent vieno ar dviejų karininkų, dalyvavusių Pilietiniame kare. – Tėvelis maištaudamas įstojo į kariuomenę, kad paspruktų nuo piršlybų. Jis pateko į specialiųjų pajėgų būrį, kartais mėnesių mėnesius būdavo nepasiekiamas, – tęsė Lilė. – Sprendžiant iš vakarykščių pokalbių per laidotuves, Andžela stengėsi pranešti besilaukianti jo kūdikio, bet kol tėvelį sužeistą išsiuntė namo, Andžela, regis, paprasčiausiai dingo. Jis pamanė, jog jai tiesiog nusibodo laukti. – Taigi jos neradęs jis nusileido tėvams ir vedė tavo mamą? – spėjo Danielius. Lilė linktelėjo. – Vintropai – sena garsi Čarlstono giminė, bet aštuntojo dešimtmečio viduryje jų turtai buvo beveik išsekę, o jie žūtbūt norėjo išlaikyti gyvenimo būdą ir aukštą statusą visuomenėje. Nors Danielius nepakentė snobizmo ir pretenzingumo, jis gimė tokioje socialinėje aplinkoje ir puikiai žinojo, kaip būna. Matė, kaip daugelis senų Pietų šeimų pamynė išdidumą ir paragino sūnus arba dukteris susituokti su naujaturčiais. Priešingu atveju dėl pinigų stygiaus tokios šeimos būdavo išstumiamos iš turtingųjų bendruomenės. – Taigi tavo mamos ir tėvo santuoka buvo naudinga abiem šeimoms, – linktelėdamas pasakė jis. – Tėvo tėvai pakilo keliomis socialinių laiptų pakopomis, o mamos šeima gavo finansinę pagalbą ir išsilaikė aukštuomenėje. – Regis, puikiai pasakyta, – pritarė Lilė. – Kaip tavo tėtis vėl susitiko Andželą? – paklausė Danielius svarstydamas, kaip Redžinaldui pavyko po daugelio metų susirasti tą moterį. – O kaip jos vyras? Koks jo vaidmuo? – Atrodo, tėvai liepė jai rinktis: ištekėti už Ričardo Sinklerio arba atsisakyti kūdikio, – Lilė papurtė galvą. – Neturėdama kitos išeities aš pasielgčiau taip pat – ištekėčiau už nemylimo vyro, kad tik išsaugočiau kūdikį. Danielius susiraukė. – O kaip Sinkleris? Kas jam nutiko? – Juodviem susituokus ir persikėlus į kitą valstiją Andžela pagimdė Džeką, o po kelerių metų su Ričardu Sinkleriu susilaukė sūnaus Alano, – ji truktelėjo liekną petį. – Nežinau, ar įvyko avarija, ar jis susirgo, bet Ričardas netrukus mirė. – Vadinasi, jis nebetrukdė, ir tavo tėvas vėl susirado Andželą, – garsiai pamąstė Danielius. Lilė sunkiai atsiduso. – Nežinau, kaip jam tai pavyko, bet ją radęs ir sužinojęs, kad Andžela pagimdė jo sūnų, tėvelis jai ir berniukams nupirko namą Grinvilyje. Regis, dirbant slauge jai buvo sunku sudurti galą su galu, taigi kai pasirodė tėvelis, jų gyvenimas gerokai palengvėjo. Po to jis dažnai vykdavo į komandiruotes, nors iš tikrųjų būdavo su ja ir jos sūnumis. Stengdamasis suprasti naujienas Danielius papurtė galvą. – Ir jūs visa tai sužinojote tik vakar, per laidotuves? Jos skruostu nusirito ašara. Lilė prieš atsakydama akimirką prikando apatinę lūpą, kad ši nevirpėtų. – Taip. Tačiau tai, ką šįryt išgirdome per testamento skaitymą, tik sustiprino nuoskaudos ir išdavystės pojūtį, apėmusį sužinojus apie antrąją jo šeimą. – Ir ką gi sužinojote, brangioji? – jis neįsivaizdavo, kaip ši padėtis galėjo dar labiau pasunkėti. – Tėvelis didžiąją Kinkeidų grupės akcijų dalį paliko Džekui Sinkleriui, o mano broliams, seserims ir man – po devynis procentus, – atsakė ji, nuo skruosto nubraukdama dar vieną ašarą. – Tėvas Erdžėjui ir Metui leido suprasti, kad vieną dieną jie vadovaus KG. Kaip jis galėjo šitaip išduoti mamytę? Ir mus visus? Danielius nedvejodamas atsistojo, priėjo prie Lilės ir ją apkabino. Jis žinojo, kaip ją sugniuždė tėvo netektis, bet žinia, kad jis tiek metų gyveno dvigubą gyvenimą ir savo verslą perdavė žmogui, apie kurį šeima nė nenutuokė, tikriausiai dešimteriopai padidino emocinį skausmą. Jis šiltai glaudė ją prie savęs, stengėsi suteikti jai jėgų ir išreikšti palaikymą. Jo paguoda, regis, sumažino įtampą – Danielius dar tvirčiau apkabino kukčiojančią Lilę. Jam nepatiko matyti verkiančias moteris. Visada pasijusdavo nejaukiai ir nežinodavo, ką daryti. Dėl Lilės ašarų jis pasijuto dar labiau netikęs nei kada nors anksčiau. Jis norėjo padėti, numalšinti jos nuoskaudą. Deja, tik laikas gali išgydyti skausmą ir kančią netekus mylimo žmogaus. Jis pats tai patyrė, kai prieš penkiolika metų infarktas pakirto jo tėvą. Tačiau gali būti, kad nusivylimas dėl neginčijamos tėvo išdavystės niekada neišnyks. – Man jau geriau, – pagaliau ištarė ji atsitraukdama iš jo glėbio. – Tikrai? – paklausė jis nenorėdamas jos paleisti. Nors jam nepatiko, kad ji kenčia, apkabinti Lilę buvo malonu. Ji linktelėjusi priėjo prie sofos ir susirangė jos kamputyje. – Ačiū, kad parvežei mane namo, Danieliau. Bet aš labai pavargusi. Ar išeidamas galėtum užrakinti duris? Ji vėl jį atstūmė, ir šįkart nebuvo lengviau nei pastarąsias porą savaičių. Bet jis žinojo, kad ji išsekusi dėl miego stygiaus ir emocinės sumaišties. Dabar ne metas pradėti aiškintis, kodėl jos gyvenime staiga neliko laiko jam. – Vakare grįšiu pažiūrėti, kaip laikaisi, – imdamas puspaltį pasakė jis. – Malonu, kad rūpiniesi, bet nepražūsiu, – tarė ji gležna ranka uždengdama žiovulį. Atsigulė ir padėjo galvą ant minkštos pagalvės. – Nėra reikalo vargintis. Viskas bus gerai. Apsivilkęs paltą vyras papurtė galvą ir patraukė durų link. – Man nesunku. Paimsiu ko nors vakarienei ir užsuksiu apie šeštą. Jis tikėjosi išgirsti jos prieštaravimus, bet atsigręžęs išvydo, kad Lilė užsimerkusi ir jau miega. Gerai, pamanė jis, ir priėjęs prie sofos užklojo ją spalvinga nerta antklode. Ji bent jau neliepė jam nesivarginti. – Pailsėk, brangioji, – tyliai ištarė jis ir pasilenkęs pabučiavo jai į kaktą. – Grįšiu po kelių valandų. Ji sumurmėjo kažką panašaus į jo vardą, bet nepabudo, nepaprieštaravo, o tai, jo manymu, prilygo sutikimui. Išėjęs pro laukujes duris ir patraukęs prie automobilio Danielius žinojo naudojąsis padėtimi. Lilė aiškiai leido suprasti nenorinti su juo turėti nieko bendra – iki šio ryto jis gerbė jos norus ir laikėsi atokiai. Bet kažkodėl negalėjo visko pamiršti, negalėjo patraukti savais keliais neišklausęs paaiškinimo, kodėl ji persigalvojo dėl jų santykių. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/kathie-denosky/jo-gyvenimo-moteris/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 214.90 руб.