Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Beprotiškas sprendimas Cat Schield AistraLas Vegaso naktys #2 Trijų knygų serija „Las Vegaso naktys“. Antra knyga. Tango šokamas dviejų… Kai Džei Ty Stounui iškyla grėsmė prarasti paveldėjimo teises, tarpduryje išdygsta Violeta Fontein, pasiruošusi jį išgelbėti. Las Vegaso viešbučių valdytoja siūlo seksualiajam verslininkui savo ranką. Vyrui tereikia užmauti žiedelį ir pasirašyti keletą dokumentų. Sąlyga yra tik viena: savo miegamųjų duris jie laikys po devyniais užraktais… Pelningas sandoris! Bet Džei Ty neketina leisti Violetai atimti iš jo saldžiausių santuokos privilegijų. Tačiau ar jis rizikuos atskleisti tai, dėl ko taip ilgai vengė bet kokių įsipareigojimų? CAT SHIELD Beprotiškas sprendimas Pirmas skyrius Ranką atmetęs ant juodos odinės kėdės atlošo Džei Ty Stounas siurbčiojo vieną iš firminių Riko kokteilių ir mąstė apie moteris. Violeta Fontein tą vakarą vilkėjo aptemptą trumpą juodą suknelę ilgomis rankovėmis, kaklo iškirptė slėpė jos dailius raktikaulius. Net ir aptempta suknelė iš priekio atrodė kukli. Bet kaip ji atrodė iš nugaros! Ak, kaip atrodė! Plati V raidės formos iškirptė atidengė nuogą odą, ant kurios kryžiavosi spagečių storio dirželiai – nuo kaklo iki pat liemens. Džei Ty įtarė, kad toks ir buvo sumanymas – jo akis traukė tvirtas, apvalus užpakaliukas. Jo pirštai tvinkčiojo, kai įsivaizdavo liečiąs patrauklius apvalumus. Prieš šešerius metus, kai dar nebuvo sutikęs Violetos, seksualiausia jam buvo krūtinė bei kojos. Tačiau dabar jis turi užduotį – rasti geresnį užpakaliuką nei Violetos. Kol kas tokio nebuvo. Gerai, kad ji nenumano, ką jam padarė, nes Džei Ty prarastų daugiau, ne tik nepakeičiamą ir mėgstamiausią padavėją. Dabartinis Fonteinų Chic viešbučio baro Bakara barmenas Rikas buvo kokteilių plakimo genijus. Šįvakar drybsodamas hole Džei Ty ragauja Riko purvinojo martinio. Kodėl jis šešis vakarus per savaitę čia pasirodo, aiškino tuo, kad bando parvilioti Riką atgal į Titaną, kur ir yra jo vieta. Džei Ty susipylė paskutinį kokteilio lašą. Ką jis apgaudinėja? Per tuos metus, kai Rikas keitė darbdavius, Džei Ty daugumą vakarų praleido čia, nes čia lygiai penkiolika po vienuoliktos savo užpakaliuką pradėdavo kraipyti Violeta, ji bendraudavo su klientais. Būdama Fonteinų Chic savininke ji laikėsi griežtos kontrolės. – Dar vieną, Džei Ty? – padavėja klausiamai kilstelėjo galvą ir apdovanojo jį šilta šypsena. – Žinoma. Kodėl ne? – jis galva linktelėjo Violetos pusėn. – Ir jai vieną tų, kurį mėgsta. Šarlenė akimis surado, į ką jis rodė. – Žinai, darbe ji negeria. – Gal šįvakar man padarys išimtį. – Galbūt, – bet Šarlenės balsas sakė ką kita. – Galėtum ją atsiųsti iki manęs? Vakarinis ritualas padavėją privertė nusišypsoti. – Žinoma. Violeta pati atnešė jam taurę ir įgudusiai lengvai pastatė priešais. – Rikas sakė, kad šįvakar geri šitą. – Prisijungsi? Kai ji papurtė galvą, ausyse gundomai susiūbavo briliantų lašeliai. – Aš dirbu. – O aš esu geriausias tavo klientas. – Tiesą pasakius, tu esi Riko, o ne Fonteinų Chic gerbėjas. – Aš esu tavo gerbėjas, – sumurmėjo jis, o Violetos akys trumpam išsiplėtė iš nuostabos dėl tokio jo prisipažinimo. Ar gali taip būti, kad ji nekreipia dėmesio į jo susidomėjimą? Nė viena padavėja negalvoja, kad jis kas vakarą čia atsibeldžia tik išgerti. Jis negalėjo nuolat sau priminti, kad jam patinka turinčios dailią figūrą, šviesiaplaukės ir sukalbamos. Todėl aukštas ūgis ir lieknumas, paveldėti iš motinos šokėjos, ir rudi, garbanoti tėvo plaukai buvo tikrai ne Džei Ty skonio. O tvirtą valią išugdė jos atsiskyrėlis dėdė Tiberijus Stounas, surogatinis tėvas. Žmogus, kuris kaltino Džei Ty tėvą dėl atimtų teisių į paveldėjimą. – Gali skirti porą minutėlių, – jis ranka mostelėjo į tuštumą priešais. Jos antakis pakilo nuo įsakmaus reikalavimo, bet ji įsitaisė skersai greta stovinčios sofutės ir sukryžiavo ilgas kojas. Liemenį siekiančius plaukus buvo susirišusi aukštai, į arklio uodegėlę. Atrodė ne tik šiuolaikiškai, bet ir retro, ir gerai, kad neslėpė didelių rudų akių ir griežtų skruostikaulių. Juodų aukštakulnių nosyte beveik palietė jo kelnes, alkūne atsirėmė į sofos atlošą, galvą pasirėmė ranka ir laukė, kol jis prabils. Paskubomis nusišypsojusi Violeta atrodė pati linksmiausia kada nors sutikta optimistė. Ji buvo saulės šviesa, krentanti ant jo šešėlio. Visada arti, visada nepaliečiama. Džei Ty gurkšnojo ir įdėmiai stebėjo ją pro akinių rėmelį. Tamsūs paakių ratilai išdavė, kad po Tiberijaus nužudymo prieš keletą savaičių ji pradėjo daugiau dirbti. – Tau reikėtų pailsėti, – pasakė puikiai suprasdamas, kad ne jo reikalas, ką ji veikia. – Ir ką tada daryti? Sėdėti ir sielvartauti? – ji tikriausiai išgirdo nevilties toną savo balse, giliai atsidususi toliau kalbėjo ramiau. – Žinau, kad žmonės, netekę vieno iš tėvų, taip elgiasi, bet aš nesugalvoju, kaip geriau pagerbti Tiberijaus atminimą nei darbu. Džei Ty supratingai linktelėjo. – Esu tikras, kad jam patiktų. Nors jam davė antrą vardą – Tiberijaus – jaunesniojo motinos brolio, iki praėjusios savaitės jis neturėjo kitos galimybės susipažinti su savo dėde – tik iš nuogirdų apie jo reputaciją. Džei Ty augo Majamyje, kur buvo įkurta Stounų nuosavybių būstinė. Tiberijus retai išvykdavo iš Vegaso. O nesantaika tarp Tiberijaus, jo svainio ir Džei Ty tėvo Prestono Rodo nesuteikė jokios galimybės Džei Ty užmegzti santykių su Tiberijum. Nuoskauda Tiberijų ir Prestoną lydėjo dvidešimt penkerius metus. Iš to, ką sužinojo iš šeimos draugų, Prestonas apkaltino Tiberijų Stounų nuosavybių grobstymu ir įtikino Džeimsą Stouną atleisti sūnų. Paskui, prabėgus penkeriems metams, Džeimsas mirė, o Džei Ty tėvas prispaudė žmoną Fioną Stoun, kuri pakluso tėvo paliepimui niekada nepriimti savo vyro pavardės, paveikti direktorių tarybą, kad ši balsuotų ir paskirtų Prestoną pirmininku ir vyriausiuoju vadovu. – Ačiū, kad šįryt atvažiavai pagerbti atminimo, – padėkojo Violeta. – Žinau, kad judu su Tiberijum nebuvote artimi, bet paskutiniu metu jis dažnai kartojo, jog apgailestauja dėl tų metų, kai šalinosi tavęs ir kad norėtų tave pažinti. Gailestis suspaudė jam krūtinę. – Net nenutuokiau, kad jis taip jautėsi, – Džei Ty giliai įkvėpė ir lėtai iškvėpė. Kai atvažiavo į Las Vegasą sutvarkyti vietinių šeimos reikalų, jo nuomonė apie Tiberijų buvo suformuota to, ką sužinojo iš savo tėvo ir senelio. Nors santykiai tarp jo ir dėdės daug metų buvo įtempti, po to, kai pamatė, kaip Violeta žavisi Tiberijumi, ir pridėjęs kitus teigiamus Las Vegaso verslininkų atsiliepimus apie dėdę, ėmė įtarti, kad Tiberijus padarė tai, kuo jį apkaltino tėvas, tik dėl labai rimtos priežasties. – Kai reikalai būdavo susiję su tavo šeima, jis elgdavosi kaip tikras kietakaktis, – Violeta šyptelėjo, – nes tikrai nekentė tavo tėvo. – Jausmas buvo abipusis. Violeta akimirką susimąstė. – Paskutiniu metu jis neretai kartojo, kad mano, jog tu sunkiai dirbi valdydamas Stounų nuosavybes. Geri žodžiai smigo tiesiai į paširdžius. Džei Ty apgailestavo, kad nepažino dėdės tokio, apie kokį kalba Violeta. Savo minčių jis niekada niekam neatskleidė. Net pusbroliui Brentui, nors jiedu artimi lyg broliai. Džei Ty įsmeigė akis į gėrimą. Gal Rikas į kokteilį įmaišė tiesos serumo? Džei Ty pastatė taurę. Kai pakėlė akis, Violetos žvilgsnyje pamatė nuostabą. – Kodėl taip elgiesi? – Prieš du mėnesius man suėjo trisdešimt, įgijau teisę valdyti savo nuosavybę ir trisdešimt procentų Stounų nuosavybių, kuriuos mirdama man paliko motina. Taip gavau galimybę pasirausti finansuose ir pažiūrėti, ką pastaruoju metu daro mano tėvas. – Ir? – Kompanija gerokai įsiskolinusi. Mano tėvas daug skolinosi stengdamasis plėstis su kiekvienu nauju pastatu, mūsų ištekliai prie bankroto ribos, – jo gerklėje apsivertė nusivylimo kamuolys, kuris per pastarąsias šešias dienas nuolat augo. – Nebūčiau net pagalvojusi, – nuo užuojautos jos balsas sušvelnėjo. Violeta apgailestavo dėl jo, bet jam tai nepatiko. – Ar kalbėjai apie savo nerimą su tėvu? Džei Ty savo sunkumais su niekuo nesidalijo, tik ne su tokiais rimtais konkurentais kaip Violeta. Bet ji ne šiaip pažįstama. Ji ypatinga. Ji jungia jį su dalimi šeimos, kurios jam neteko pažinti, ir būdamas šalia jos jaučiasi ne toks vienišas. Jis vėl pakėlė savo taurę. – Tėvas neklausys, o kol valdo didžiąją akcijų dalį, tol aš negaliu pakeisti dabartinės politikos. – Ką ketini veikti palikęs Stounų nuosavybes? Džei Ty ne iš tų, kurie atverčia savo kortas, bet Violeta buvo tokia dėmesinga, kad norėjosi ja pasikliauti. Ji elgėsi taip, kad atrodė, jog turi begalę laiko išklausyti, kas jį neramina, ir pasiūlyti protingą sprendimą. Jis būtų tikras kvailys, jei nepaklausytų, ką ji, kaip verslininkė, mano. Bet jam trūko jos draugystės. Ir, jeigu būtų pats sau sąžiningas, pripažintų, kad trokšta jos kūno. – Aš dirbu su keliais investuotojais, – pasakė jis. – Pats tvarkau reikalus. Mano dėdės sėkmei nereikėjo šeimos verslo, man taip pat nereikia. – Esi tikras, kad tai pats geriausias sumanymas? Tiberijus leido tavo tėvui išstumti jį iš verslo ir visada gailėjosi. – Niekas jo neišstūmė, – pataisė ją Džei Ty. – Tiberijų pričiupo vagiant iš kompanijos ir atleido. Jos nusivylimas, juodas it debesis, užtemdė saulę. – Jį apkaltino, – ji nuoširdžiai tuo tikėjo. – Tavo tėvas. Džei Ty sėdėjo nepaprastai tyliai, nors jos kaltinimas buvo svarus, o jo mintys skriejo kosminiu greičiu. Normalus žmogus suskubtų ginti savo tėvą nuo tokio šmeižto, bet jis pats matė, kas dedasi su kompanijos finansais, ir žinojo, kad tėvas ne viską atskleidžia akcininkams. Todėl tėvas jo akyse virto melagiu. Be to, sūnus negynė tėvo ir dėl to, kaip Prestonas elgėsi su jo motina. Bet Džei Ty nesiruošė tapti vienu iš negailestingų Prestono kritikų. Nors sutrikęs dėl savo tėvo, jis labai vertino ištikimybę. – Jei tai tiesa, – abejingu balsu pasakė, – turiu dar daugiau priežasčių atsiskirti nuo kompanijos ir savo tėvo. Violetos akyse įsiplieskė ryžtas. – Arba gali likti ir kovoti už tai, kas priklauso tau. Vertindamas jos narsą, su kuria ji gynė jo palikimą, jis svarstė, kad būtų protinga pasilikti Stounų nuosavybėse dar porą metų. Blogai, kad jis peržiūrėjo kompanijos finansus. – Man nepatinka, jog esu bejėgis ir negaliu jo sustabdyti, kad nesunaikintų visko, ką sukūrė senelis. – Suprantu tave, – jos žvilgsnis netikėtai virto skvarbiu. – Ar šitie tavo planai reiškia, kad išvyksti iš Las Vegaso? Ji tikisi, kad jis liks? Mintis, kad nematys jos kasdien, jį liūdino. Ar jai kėlė tokius pat jausmus? Džei Ty jos akyse ieškojo atsakymo, bet matė tik smalsumą. Tokia jau ta Violeta: ką matai, taip ir yra. Jį žavėjo jos atvirumas. Ji niekada nebijojo likti įžeista ar nuvilta. Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl jis niekada jos nesivaikė. Buvo prabėgę nedaug laiko nuo tos dienos, kai jis atvyko į Las Vegasą, tada labdaros renginyje jis ir sutiko dėdę su Violeta. Nepaisydamas akimirksniu įsiplieskusios aistros dvidešimt trejų metų merginai jis puikiai suprato, kad negali pasiduoti susižavėjimui. Nesantaika tarp merginą įvaikinusio vyro ir jo paties biologinio tėvo buvo didžiulė kliūtis. Ne mažesnė buvo ir Džei Ty plevėsos vardas. Prieš kelionę į Las Vegasą jis pasižymėjo Majamio visuomenėje. Nutrūktgalviškai ėmė viską, ką davė gyvenimas – nuo greitų katerių, brangių automobilių iki nepasiekiamų moterų. Jam nerūpėjo, kad ką įskaudins, tenorėjo įsiteikti tėvui. Violeta jam labai patiko, todėl nenorėjo jos pažindinti su keista šeimos politika. Be to, ji buvo ne pats geriausias pasirinkimas. Kitokia nei moterys, kurios jį sekiodavo – Violeta tikėtųsi daugiau. To, ko jis negali duoti. Atvirumo. Džiaugsmo. Pasitikėjimo. Tam, kad galėtų būti su ja, Džei Ty turėtų nugriauti savo gynybines sienas, saugančias nuo skausmo ir nevilties. Violeta išviliotų jį iš jaukaus ir tamsaus urvo ir reikalautų patirti džiaugsmą. Kaip jis galėtų tai padaryti, kai vaikystėje neturėjo tinkamų sąlygų? Jo tėvas tikėjo, kad viskas, kas susiję su verslu, yra blogai. Džei Ty ši filosofija nuo vaikystės buvo kalama į galvą. Jo motina alkdama meilės neteko jėgų. Ją atstūmė despotas vyras, kurį ji dievino, ir jos gyvenimas virto pragaru: motina įjunko į narkotikus ir alkoholį, kaip tik tuo metu, kai Tiberijus išvyko iš miesto. Kai jam suėjo dvylika, Džei Ty jau buvo pripratęs prie tėvų abejingumo, senelis jį pamiršo, o dėdė atstūmė. Iš tėvo pusės giminaičių nebuvo. Vienintelis žmogus, kuris juo domėjosi, buvo senelė, tačiau ji savo laiką dalijo į tris dalis – Majamiui, Virdžinijai ir Kentukiui. Tradicinė šeima. Meilė. Džei Ty niekada to nepatyrė. Sukiodamasis šalia Violetos jis retkarčiais išvysdavo, koks turėtų būti normalus gyvenimas. Jos meilė seserims, motina ir dėdė Tiberijus vertė Džei Ty ilgėtis ir trokšti būti to šeimos rato dalimi. Bet jis pats negalėjo žengti nė žingsnio, kad priartėtų. Bet ir vienas likti negalėjo. Poreikis kam nors priklausyti nedingo. Erzino ir gundė. Ir virto viena iš senų, tamsių jo paslapčių. Todėl jis kiekvieną naktį sėdėjo prie baro Fonteinų Chic. Jis troško bendrauti su Violeta, bet nesugalvojo, kaip ją pasiekti. Jeigu lygintume su kazino, lošti jam nesisekė. Niekada daug nelaimėdavo, bet neketino ir visko prarasti. Žaisti be rizikos buvo ne jo būdui. Jis nekantravo pulti į pavojus, bet rizikuoti prarasti širdį yra visai kas kita. – Nežinau, kas laukia ateityje, – pagaliau pasakė jis. – Ar tu manęs pasiilgsi, jeigu išvažiuosiu? Klausimas išmušė ją iš pusiausvyros. Violetos akys išsiplėtė, lūpos prasivėrė, bet ji neištarė nė žodžio. Jų pokalbiai dažniausiai sukosi ne apie asmeninius reikalus, niekada neperžengė ribos. Šįvakar jis pasirinko kitą žaidimo taktiką ir leido jai pažvelgti į tai, kas jį jaudina, patikėjo jai savo ateities planus. – Man trūks tavo nuomonės verslo reikaluose, – atkirto ji ir įtariai šyptelėjo, nors akys nesišypsojo. Paskui nukėlė koją nuo kojos, pranešdama, kad pokalbis baigtas. – Violeta, – jis pagriebė jos ranką, kol ji nespėjo atsistoti. Atsitiktinis prisilietimas sukėlė Džei Ty daugybę jausmų. Jis geidė jos. Dėl to niekada nekilo abejonių. O tai, kas slypėjo po geismu, buvo beprotiškai pavojingas jausmas. – Aš tikrai apgailestauju dėl Tiberijaus. Švelniai spustelėjęs jos ranką paleido. Sutriko dėl to, kad buvo sunku atgniaužti pirštus ir ją paleisti. Džei Ty troško prisitraukti Violetą ir leisti išsiverkti jo glėbyje. Žinojo, kad tai neįmanoma. Jie nebuvo tokie artimi. Šis faktas jį ne tik ramino, bet ir gniuždė. – Ačiū, – paprastas mandagus žodis, tačiau jos balsas išdavė sumišusius jausmus. Ji bakstelėjo sau prie akies kampučio, krumpliais stabdė ašaras. – Aš labai sutrikusi. – Aš manau, kad esi graži. *** Paprastas pareiškimas iš nepaprasto žmogaus. Žodžiai, nieko neslepiantys ir be potekstės, ją sukrėtė. Jai reikėjo sekundėlės, kad nusiramintų, todėl Violeta paskubomis atsiprašė ir nuskubėjo prie baro, ten atsiplėšė gėrimams skirtų servetėlių ir nusišluostė ašaras. Kai vėl pasijuto nurimusi, sugrįžo pas Džei Ty. – Tau viskas gerai? Sugrįžo griežtas, nepalenkiamas verslininkas. Violeta atsakydama linktelėjo ir su palengvėjimu atsiduso. Kad ir ką ji pamatė, nors ir trumpai praskleidusi užuolaidas, nuo to Džei Ty atrodė dar įdomesnis. Ir dėl to buvo sunku. Ji seniai suprato, kad vienas jo žvilgsnis sukelia joje hormonų audrą. Geismą ji pakentė. Yra šiuolaikiška mergina, turinti sveiką sekso troškimą. Gal nedažnai atsiduoda, bet tai nereiškia, kad jai neįdomu. Ji tiesiog buvo atsargi. Violetos širdis suspurdėdavo, kai pastebėdavo, kad Džei Ty ja rūpinasi. Romantiškų svajonių apie tokį emociškai neprieinamą vyrą kaip Džei Ty puoselėjimas vestų tik prie sudaužytos širdies. Tokios kančios pasekmes ji regėjo visai čia pat. Violetos motiną vedęs meilužis paliko ją su kūdikiu ant rankų ir nepasiūlė jokios paramos. Rosas Fonteinas paėmė viską, ką davė Liucilė Alen, ir gyveno toliau nesidairydamas atgal. Nors širdis buvo sudaužyta į šipulius, Violetos motina vis tiek mylėjo Rosą ir mylės, kol numirs. Ne. Violeta yra pernelyg protinga, kad gyventų tokį gyvenimą, kokį gyveno jos motina. Tą akimirką, kai suprato šį negailestingą faktą, ji ėmė gailėtis. Beprotiškai mylėjo savo motiną. Nors dėl to, kad buvo Liucilės dukra, jai teko greitai suaugti. Jeigu ne Tiberijus, apskritai nebūtų turėjusi vaikystės. Jis dievino Liucilę. Prisiėmė atsakomybę už ją ir jos dukrą. Jiedvi buvo jo šeima. Žinoma, ne juridiškai: nors jis mylėdamas Liucilę norėjo ją vesti, toji neatmetė vilties, kad vieną dieną Rosas Fonteinas sugrįš. Kai Violeta atiduos širdį, ji padovanos ją laisvam – nuo jausmų bei teisiškai – žmogui. Džei Ty kaip verslininko vardas jai darė velnišką įspūdį, bet kai kalba pasisukdavo apie asmeninius reikalus, jis su jais neturėjo nieko bendra. Ne dėl to, kad Džei Ty nesuteikė priežasties patikėti, jog laiko ją ne kuo kitu, o konkurente, kuri nušvilpė geriausią jo barmeną. Šįvakar viskas pasikeitė. Šįvakar jis paklausė, ar ji pasiilgs jo, jeigu jis išvyks iš Las Vegaso, ir privertė patikėti, kad jo širdis nustos plakusi, jei ji nepasakys taip. Violeta nuvijo nerealias mintis, bet negalėjo nepaisyti širdies, kuri įsismarkavo, kai jis švelniai palietė jos ranką. Tai tik paprastas geismas. Ne daugiau. Metro aštuoniasdešimt penkių centimetrų ūgio kietų raumenų kalnas. Gražus, juodais plaukais ir ryškiais antakiais. Liūdnos, it nubrėžtos lūpos. Neišmatuojamo vandenyno mėlio akys. Jos nuojauta sakė, kad jis yra vyras, kuris gali pasinaudoti pagalba, o ji yra mergina, kuri mėgsta padrąsinti savo komandos narius. Tačiau jis nepriklauso jos komandai ar jos pažįstamų ratui. Verčiau ji elgsis protingai ir rūpinsis savo pačios verslu, kuris domina ir jį. Jeigu ji pernelyg rūpinsis ir siūlys jam pagalbą, kuri nereikalinga, galų gale sudegs. – Verčiau eisiu dirbti, nes visai atitrūkau nuo reikalų, – pareiškė Violeta, bet neprisivertė pakilti ir nueiti. Šįvakar kažkas tarp jų pasikeitė, todėl pasitraukti nuo Džei Ty buvo tas pats, kas parodyti, jog jai sunku. – Verčiau ir aš eisiu, – jis pritarė jai ir žvilgtelėjo į savo laikrodį. – Jeigu tau ko nors reikės, tikiuosi, paskambinsi. Dar labiau nustebino. – Žinoma, – Violeta neįsivaizdavo, kokios pagalbos galėtų į jį kreiptis. Dažniausiai savimi pasirūpindavo pati. Privalėjo pasirūpinti. Jos motina per lengvai pasidavė net menkiems sunkumams. Violeta jau vaikystėje išmoko pasirūpinti savimi, nors apsigyvenus su Tiberijumi, kai jai buvo šešeri, gyvenimas išties palengvėjo. – Kaip miela. Akimirkai jo akys sušvelnėjo. Violeta nespėjo įkvėpti ir jis vėl užsisklendė. – Visai ne miela, – atrėmė jis, nešališkai ir mandagiai. – Mes esame šeima. Jo pareiškimas virto vyšnia ant trigubo ledų siurprizo. – Kaip tu tai supranti? – Gal tai ne įprastas ryšys, bet tu esi mano dėdės dukra. – Neoficialiai. Violeta nenutuokė, kaip vertinti tai, kas siejo juodu su Džei Ty. Jeigu jie prisiriš vienas prie kito, ji iš neutralios teritorijos įžengs į klastingą žemę. – Manai, kad Tiberijui tai labai rūpėjo? – Ne, – ji iškėlė galvą ir pervėrė jį žvilgsniu. – Bet, manau, kad tau turėtų rūpėti. – Kodėl? Violeta neišmanė, ko griebtis. Stoti akistaton prieš kitus jai buvo neįprasta. Ji mokėsi tai daryti, kai studijavo vadybą, o kai kalbėdavo atvirai – prieš tai gerai pasiruošdavo. Bet Džei Ty šįvakar ją išmušė iš pusiausvyros ir ji atsakinėjo negalvodama. – Tiesa ta, kad aš tikrai nežinau. – Bet juk ne be priežasties taip pasakei, – atkakliai kamantinėjo, jo susidomėjimas skrodė it lazeris. Violetai nedažnai tekdavo pripažinti savo trūkumus, tačiau jautė, kad turi jam paaiškinti, nes šįvakar jis buvo labai malonus. – Man nepatiko augti ir žinoti, kad esu nesantuokinė Roso Fonteino duktė, – teisinosi ji. – Visa Fonteinų šeima elgėsi taip, tarsi aš neegzistuočiau, ir man tai buvo nepakeliama. – Dabar viskas pasikeitė. Henris Fonteinas ne tik priėmė tave kaip savo anūkę, jis padovanojo tau viešbutį ir galimybę vadovauti šeimos verslui. Violeta linktelėjo. – Ir aš vis dar tuo stebiuosi. Tačiau kartais sugrįžtu į kailį vienuolikmetės, iš kurios šaipėsi klasės draugai, nes ji gyrėsi esanti Roso Fonteino dukra, nors visi žinojo, kad jis ją ignoruoja. – Suprantu, kodėl buvo nelengva. Jai buvo sunku patikėti, kad Džei Ty gali ją užjausti. Vienintelis Stounų nuosavybės paveldėtojas augo žinodamas, kas jis toks ir kam priklauso. Gal santykiai su tėvais nebuvo tobuli, o tėvui ne itin sekėsi vadovauti kompanijai, tačiau viską galima pataisyti, jei imsis tinkamų veiksmų. – Vadinasi, tu manai, kad mes esame šeima, – pakartojo ji tikėdamasi, kad jis apdovanos ją šilta šypsena. Tačiau iš jo veido išraiškos buvo aišku, kad Violeta kažko nesuprato. – Neturėjau galimybės pažinti savo dėdę, – paaiškino jis. – Manau, kad daug praradau. Tu jį pažinojai geriau nei kas kitas. Per tave jaučiuosi susietas su juo. Violetai prireikė sekundės suvokti, kad Džei Ty ištiesė jai ranką. Staiga ji pasijuto apsvaigusi. – Tavo dėdė buvo mano tėvas visose srityse, bet ne formaliai, – jai pritrūko kvapo, – turbūt dėl to esame pusbrolis ir pusseserė. Jis kilstelėjo galvą ir nužvelgė Violetą. – Manau, kad taip. Labanakt, Violeta. Džei Ty išvyko iš Bakaros daugiau nė karto jos nepalietęs, o Violetą liūdino jos pačios nusivylimas. Galėjo priprasti prie jo rankų. Argi ne juokinga, kad jiedu sutarė vienas kitą vadinti pusbroliu ir pussesere? Dirbdama ji mąstė, ką jos seserys pasakytų apie pokalbį su Džei Ty. Tradicinio auklėjimo ir ambicingų profesinių tikslų turinti Harpera duotų protingą, tradicinį patarimą. Keliais mėnesiais už Violetą jaunesnė Skarletė buvo praktiška. Ji patartų sesei laikytis atstumo nuo neaiškaus vyriškio susiklosčius tokioms sudėtingoms šeimos ryšių aplinkybėms. Violetos ryšys su Tiberijumi pavertė ją Prestono Rodo, Džei Ty tėvo, prieše. Jeigu ji susidraugautų su Džei Ty, ši draugystė dar labiau apsunkintų įtemptus santykius su jo tėvu. Nors protingas Harperos patarimas patiko Violetai, jos širdį glostė Skarletės nuomonė. Prieš keletą savaičių Skarletė pastebėjo, kad Džei Ty naktimis lankosi Bakaroje ne tik dėl to, kad pasiilgsta nepriekaištingai sumaišytų Riko kokteilių. Skarletė paragino Violetą artimiau susipažinti su Džei Ty, ji beveik buvo įsitikinusi, kad tarp jų įsiplieks kažkas daugiau. Nuostabos bangos suteliūskavo Violetos papilvėje, kai jos mintys pasileido pasroviui. Seksas su Džei Ty būtų pribloškiantis. Šįvakar, kai jis suspaudė jos ranką, ji kaip įmanydama stengėsi nepalūžti ir nepalikti ant jo dailių lūpų nebroliško bučinio. Jos oda ėmė dilgčioti vien nuo minties ir ji energingai papurtė galvą. Ji negali artintis. Negali net galvoti apie tai. Bėda ta, kad kai jis būna šalia, jai sunku blaiviai galvoti. Nerimas ir geidulys spirgėjo po brangiais jo kostiumais ir rafinuotu elgesiu. Per šešerius metus, kol jį pažįsta, retkarčiais pastebėdavo šmėkštelint skausmo blyksnį, todėl jai kildavo noras paguosti ar pasiūlyti pagalbą. Bet Džei Ty buvo iš tų, kurie užsispyrę lyg ožiai nepripažino savo silpnybių ir pažeidžiamų vietų. Iš Tiberijaus sužinojo, kad jo vaikystė anaiptol nebuvo nuostabi. Tėvas buvo negailestingas verslininkas, kuris pasinaudojo savo uošviu taip, kad tasai išsižadėjo tikro savo sūnaus. Pamišęs dėl valdžios apleido savo žmoną. Džei Ty motina skaudžiai išgyveno brolio ištrėmimą. Ji paniro į alkoholį ir narkotikus. Per draugus Tiberijus ją stebėjo, bet negalėjo padaryti nieko daugiau, tik trintis netoliese ir matyti, kaip ji gęsta. Violeta niekada nesuprato, kodėl moteris neišsiskyrė su Prestonu. Ji dar galėjo būti laiminga, jei būtų pabandžiusi. Baigusi kasdienius darbus sugrįžo į administracijos biurą. Nors buvo trečia valanda ryto, ji neketino miegoti. Jos laukė ataskaitos. Viešbučio administracija buvo įsikūrusi nedidelėse trečio aukšto patalpose. Nedaug laiko ji čia praleisdavo, stebėdavo, kas vyksta viešbutyje. Šito Violeta išmoko sekiodama Tiberijų Laimingoje širdyje. Jai gniauždavo kvapą, kai spoksodavo į Las Vegaso gatvelę, kurioje stovėjo mažas viešbutukas ir kazino. Šešiasdešimtųjų statybos pastatui trūko modernių viešbučių ir kazino patogumų – penkių žvaigždučių restoranų, ištaigingų baldų ir prabangių kambarių. Žemos lubos. Kilimus reikėjo keisti. O klientai vis tiek užsukdavo išgerti pigių gėrimų bei praleisti laisvą laiką. Violetai tas viešbutis visada buvo kaip namai. Todėl ją labai nustebino Tiberijaus reakcija, kai Henris Fonteinas atėjo prašyti, kad ji dirbtų jam. Violeta tikėjosi, kad Tiberijus mėgins ją atkalbėti nuo įsiliejimo į šeimos verslą. O buvo priešingai. Tiberijus žinojo, kaip jai sunku būti nesantuokine Roso Fonteino dukra. Kitaip nei Skarletė, Violeta, būdama nesantuokine Roso dukra, augo ištaigingų Las Vegaso viešbučių ir kazino, kurie priklausė Fonteinų dinastijai, šešėlyje. Kuo didesnė augo, tuo labiau ją gniuždė atskirtis. Be Tiberijaus, kuris buvo jos čempionas ir nuolat tvirtino, kad ji yra protingiausia ir gabiausia iš visų jo pažįstamų, Violeta nebūtų pripažinusi, kad jai nereikia Fonteinų palaikymo tam, kad ji būtų laiminga. Gal dėl to ji užjautė Džei Ty. Jeigu jo senelis nebūtų miręs, kai berniukui buvo sukakę dešimt, Prestonas niekada nebūtų į savo rankas perėmęs Stounų nuosavybių ir nebūtų išvaręs savo svainio. Kompanija būtų likusi Stounų rankose. Pirmiausia – Tiberijaus, paskui – Džei Ty. Dalyvavimas dėdės atminimo minėjime šiandien tikrai nuliūdino Džei Ty. Violeta nesugalvojo kito paaiškinimo, kodėl jis pasidalijo savo nerimu dėl Stounų nuosavybių. Jiedu pažįsta vienas kitą šešerius metus, jis verčia jos pulsą šokinėti, tačiau elgiasi su ja kaip su pažįstama verslininke. Nejaugi reikia stebėtis, kad šįvakar jo elgesys ją išvedė iš pusiausvyros? Ar jis gailėjosi papasakojęs apie rūpesčius, susijusius su šeimos verslu? Jam nebūdinga… išsipasakoti. Violeta kvailai vyptelėjo įsivaizduodama, kaip jis koneveikia save važiuodamas atgal į Titaną. Įspūdingi turtai. Jis dvejus metus praleido Las Vegase, kol atstatė viešbutį ir kazino. Pastatas dabar didesnis ne tik už Fonteinų Chic, bet ir už Richesse, sudėtus kartu: su dideliais patogumais ir aštuoniolikos duobučių golfo takeliais pastato užnugaryje. Violeta grožėjosi viešbučio stiliumi ir pasamdė tą pačią dizaino kompaniją, kad įgyvendintų jos svajonę Fonteinų Chic. Kas nutiks Stounų nuosavybėms, jei Džei Ty pasitrauks? Tiberijus jautėsi įskaudintas, kad tėvas patikėjo Prestono melu ir atėmė iš jo palikimą, bet labiausiai nerimavo dėl kompanijos, kurią valdė Prestonas. Jis būtų nerimavęs ir dėl Džei Ty pasitraukimo. – Tai ne mano reikalas, – sumurmėjo Violeta, bet mintys jos galvoje virte virė. Tiberijus būtų norėjęs, kad ji pagelbėtų Džei Ty. Nors ilgus metus jiedu buvo nutolę vienas nuo kito, prieš pat mirtį Tiberijus siekė sūnėno draugijos. Violeta buvo įsitikinusi, kad gali pasukti galvą ir suvaldyti savo hormonus, kol sumąstys, kaip padėti Džei Ty išsaugoti Stounų nuosavybes. Taip nusprendusi ji nuėjo į savo kambarį – palįsti po karštu dušu ir pamiegoti. Antras skyrius Įsmeigusi akis Violeta apžiūrinėjo su teise susijusias knygas, kuriomis buvo nuklotos teisininko kabineto sienos. Jos akys buvo išsausėjusios, tartum smėlio pripiltos. O Violetos motina – priešingai – sėdėjo priešais ir tyliai verkšleno. Net prabėgus kelioms savaitėms po Tiberijaus mirties Liucilė sunaudodavo krūvą servetėlių dėžių. Violeta truputį gėdijosi dėl to, kad paskubomis išgyveno penkias sielvarto stadijas, o jos motina iš karto puolė į ketvirtąją, depresiją, ir iš jos neišbrido. – Štai ir priėjome prie Laimingos širdies Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/cat-schield/beproti-kas-sprendimas/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 143.51 руб.