Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Viskas, kas jai skirta Emily McKay AistraBroliai Keinai #4 Keturių knygų serija „Broliai Keinai“. Ketvirta knyga. Mįslingoji paveldėtoja grįžta… ir paaiškėja mažytė paslaptis Megė Leitem, prarastoji skandalais garsėjančios šeimos turtų paveldėtoja, bendrauti su jos nariais visada vengė. Bet jos dukrytei prireikia gyvybiškai svarbios operacijos ir Megei teks prašyti pagalbos – iš nepatikimo dukters tėvo Granto Šepardo arba iš jai atgrasios Keinų šeimos. Prieš pasiguldydamas Megę į lovą, Grantas jau buvo suplanavęs, kaip atkeršys jos biologiniam tėvui. Bet netikėtai sužinojus, kad pats yra tėtušis, Granto jausmai Megei sustiprėja. Ar jam pavyks įrodyti Megei, kad šį kartą yra jos pusėje, ir apsaugoti ją nuo Keinų šeimos? Emily McKay Viskas, kas jai skirta Prologas Grantas Šepardas miegojo su Mege Leitem jau bemaž tris savaites, tad pramerkęs akis iškart suprato, kad jos šalia nėra. Jai patiko miegoti prisiglaudus prie šono, koją užmetus jam ant šlaunies ir patogiai padėjus ant peties galvą. Grantas įprato pabusti trečią ar ketvirtą valandą ryto ir rasti Megę besikrapštinėjančią virtuvėje. Jis išsiropštė iš lovos, užsitempė džinsus, kuriuos buvo nusviedęs ant kampe įsprausto supamojo krėslo, ir patraukė jos ieškoti. Tokiame nedideliame namelyje netruko surasti. Šiame dviejų miegamųjų vienaaukštyje už dviejų kvartalų nuo aikštės Viktorijos miestelyje Teksaso valstijoje Megė ir užaugo. Grantą, kuris užaugo tarp rinktinių Hjustono turtuolių, šis nedidelis miestelis netoli pakrantės ne itin žavėjo. Jis čia apsigyveno vien dėl Megės. Ji ir vėl kepė, o kepinamų riešutų ir karamelizuoto cukraus kvapas – dieviškas. Vien tik tas kvapas viliojo iš lovos. Prie virtuvės stabtelėjo ir, atsirėmęs petimi į durų staktą, ją stebėjo. Juodi it rašalas plaukai pamėgdžiojant Betę Peidž[1 - Bettie Page, 6-ojo dešimtmečio JAV erotikos ir populiariosios kultūros ikona (čia ir toliau – vert. pastabos).] sukelti į viršų ir surišti į uodegą, ši gundančiai tabalavo Megei sujudėjus. Trumpučiai permatomi naktiniai marškinėliai vos dengė sėdynaitės apvalumus. Dar ji buvo pasirišusi prijuostę. Kojos – basos, nagai lakuoti tamsiai mėlynai. Bent kiek pasilenkus, iš po naktinių marškinėlių švystelėdavo šlaunies tatuiruotė. Ši moteris patrauklesnė nei kalendoriaus gražuolės, kiekvienas naktinių marškinėlių kraštelio švystelėjimas ir sėdynaitės krustelėjimas Grantui iki skausmo žadino geismą. Stebėdamas Megę su anų laikų šukuosena besisukiojančią senoviškoje virtuvėje Grantas pasijuto nukeliavęs laiku atgal į penktą dešimtmetį. Neleido apsigauti vien mėlynai nulakuoti kojų nagai ir tatuiruotė. Ir ką tik uždegtas kulinarinis degiklis. Grantas nenorėjo jai dirbančiai prisėlinti iš už nugaros. Stovėjo ir mėgavosi žiūrėdamas, kaip ji leidžia ryškiai mėlyną liepsną virš ant pyrago sutupdytų zefyrų, kad tie pagražai įgautų aukso spalvos. Kai Megė atsitiesė ir užgesino degiklį, jis įslinko į virtuvę. – Ką šįkart sukūrei? Megė žaismingai dirstelėjo per petį. – Lyg ir girdėjau tave iš pasalų stebint. – Mirktelėjo ir šiek tiek atkišo klubą rodydama stulbinamus linkius. – O aš maniau, kad tik kantriai laukiu. Megė apsisuko, plaukų uodega pliaukštelėjo jai per petį. Ištiesusi ranką ėmė pasakoti apie ant stalviršio padėtą pyragą. – Gal galėčiau pristatyti naujausią kūrinį? Iš rupių kvietinių miltų traškių sausainių su kepintais riešutais. Juodojo šokolado pudingo. Pagražai – parudinti zefyrai. Tai pyragas „Stovyklautojų gardėsis“.[2 - S‘more (angl.).] Grantas apsimetė susikrimtęs ir sudejavo. – Reikės laukti, kol atidarysi krautuvėlę, kad paragaučiau? Megė šyptelėjo, pasitraukė į šalį ir mostelėjo į kitą, mažesnį, pyragą. – Žinai, kad nepatiekiu į krautuvėlę pyrago neparagavusi. Palauk, tuojau parudinsiu… Grantas nesuteikė Megei nė akimirkos. Ir taip per ilgai laukė. Žengė per kambarį, pakišo rankas po naktiniais marškinėliais ir suspaudė delnais – valio! – nuogutėlius sėdmenis. Jie buvo šilti ir stangrūs, ir jam beliko tik kilstelėti Megę kelis colius nuo grindų, kad jos šakuma atsidurtų tiesiai priešais tvinkčiojančią lytį. Megė išsirietė ir ėmė į ją trintis. Jis dar kilstelėjo Megę, ir ji kojomis apsivijo jo liemenį. Grantas ją stumtelėjo, ir jos sėdynaitė atsidūrė ant stalviršio. Grantas puolė Megę bučiuoti, ji buvo tokia nuodėmingai saldi, lyg juodasis šokoladas ir zefyrai kartu, kad to jau buvo per daug. Tokia tad ta Megė. Saldi it nuodėmė, kuriai neįmanoma atsispirti. Vos begalima ištverti. Megė susirado jo džinsų užtrauktuko pakabutį, patraukė žemyn ir, įkišusi rankas, jį išlaisvino. Mikliais pirštais apglėbė lytį ir, porą kartų truktelėjusi, įstatė ją sau tarp lytinių lūpų. Trynėsi į jį, glamonėjo save braukydama jautrias odos klosteles jo lyties galvute, o tada, kai priėmė jį visą į save, glamonėjo save pirštais. Buvo pilna nerimo ir ryžto, pasiekė aukštumas vos ne anksčiau nei jis. Tokia jau ta Megė. Grantas nebuvo sutikęs smarkiau gundančios moters, ji ne ką mažiau aistringa nei jis. Vargiai galėjo tuo patikėti. Kažin ar Megė irgi taip mano apie jį. Paskui – karštas dušas ir pravėsęs pyragas gali palaukti – juodu sugulė į lovą. Megei keliaujant į miegų karalystę, Grantas perbraukė jai per nuogą nugaros linkį ir pasidomėjo: – Kodėl „Stovyklautojų gardėsis“? Megė atsiduso, įsitaisė arčiau ir sumurmėjo: – Dėl sudedamųjų dalių, kvaileli. – Ne tai. Kodėl atėjo į galvą tie gardėsiai? Megė iškart neatsakė, tik kvėpavo lygiai ir ramiai, ir jam pasirodė, kad užmigo, bet ji atsiliepė: – Nežinau. Tai kažkaip susiję su mudviem – lyg vasarotume stovykloje, ar taip neatrodo? Grantas sukikeno. – Tai jau patikėk. Vasaros stovykloje to nedaryčiau. Megė smarkiai plojo jam per ranką. – Ne, kvaileli. Tai tarsi nuostabus miražas. Lyg paskutinės dienos vasaros stovykloje. Grantas sulaikęs kvapą laukė, ką dar Megė pasakys. Nes ji buvo čia ir dabar. Ta nuostabi akimirka. Akimirka, kurios jis pastarąsias kelias savaites tikėjosi sulauksiąs. „Tai anaiptol joks miražas. Keliauk su manimi į Hjustoną. Tekėk už manęs.“ Jam būtų pavykę. Megė būtų patikėjusi, juk jį pamilo. Bet Grantas to nepasakė. Neprisivertė ištarti. Po akimirkos Megė tarė: – Mano senelis kepdavo pačius skaniausius „Stovyklautojų gardėsius“. – Maniau, jie visi vienodi. Ji, regis, nė nepastebėjo, kaip sausai ir be jausmo Grantas išspaudė šiuos žodžius. – Ne, kvaileli. Kad šie pyragai būtų tobuli, reikia kruopščiai apskrudinti zefyrus. O tai senelis darė geriau už kitus. Jis turėjo kantrybės. – Kelias akimirkas ji patylėjo, tada pridūrė: – O, kad būtum jį pažinojęs. Būtum jį pamilęs. – Tada pasakė šį tą netikėto: – Ir jis būtų tave mylėjęs. – Kažin, – neaiškiai sumurmėjo Grantas, bet Megė vis tiek išgirdo. Ji pakilo ant alkūnės ir pažvelgė mieguistomis, bet ryžtingomis akimis. – Taip. Jis būtų tave mylėjęs. Grantai Šepardai, esi geras žmogus. Megė pakštelėjo jį į lūpas ir vėl prigludo prie peties. Po valandos, Megei saldžiai miegant, Grantas apsirengė ir nemačiomis dingo iš namų. Paskutinį kartą važiuodamas Viktorijos gatvėmis dar tebejuto ant lūpų jos bučinių ir pyrago skonį. Taip, Megė tiki, kad jis – geras žmogus. O jo sumanymas nuo pat pradžių buvo toks: surasti Holisterio Keino prarastąją dukterį, priversti ją įsimylėti, vesti, užvaldyti didžiąją Keinų bendrovės dalį ir privesti bendrovę prie bankroto. Geri vyrai tokių sumanymų neturi. Tik pašlemėkai, bet kokia kaina siekiantys asmeninio keršto. Taip, prie to jau yra pratęs. Juk jis – šunsnukis. Ir tas nė nebestebina. Sunku ne tai, kad Megė jo neperprato. O tai, kad matant šios moters žvilgsnį norėjosi, jog būtų jos tiesa. Jis norėtų būti toks, kokį Megė manė jį esant. Bet rodyti silpnumą dabar ne laikas. Riedėdamas miestelio gatvėmis ėmė kurti naują planą. Pirmas skyrius Dveji metai prabėgo kaip viena diena Megė Leitem išklerusiame apdulkėjusiame ševrolete keiksnojo kaitrią Teksaso saulę, pilnutėles žmonių centrines Hjustono gatves ir netalpią savo šlapimo pūslę. Ką gi, stabtelės Bei Sityje ir užlėks nusišlapinti į „Dairy Queen“ restoraną. Vis dar pašėlusiai jaudinosi, kad po tiek metų susitiks su Grantu Šepardu; tam, kad apmalšintų skausmą, bent suvalgys porciją „Dilly Bar“ ledų. Burna vis tiek džiūvo ir varstė skausmas. Megė pakramtė lūpą. Rankinėje paieškojo lūpų blizgio. Surado tik sodrios vyšnių spalvos lūpdažį, kuriuo pasitepdavo lūpas, kai reikėdavo iškęsti prailgusias ligi kepinių krautuvėlės uždarymo valandas, o turėdavo atrodyti elegantiška ir patraukli. Šiandien elegancija ir patrauklumas nieko verti. Pravers vien taktas ir supratingumas. Megė įbruko lūpdažį atgal, persimetė rankinės dirželį per petį, bet, kai lipo iš automobilio, pasigirdo telefono skambutis. Jei tai būtų kas kitas, ne jos draugė Dženina, Megė būtų laukusi, kol skambutis persijungs į balso paštą. Tačiau Dženina, kuri paprastai padėdavo tvarkyti su kepinių krautuvėle susijusius reikalus, šiuo metu prižiūrėjo Perlę, Megės dukterį, o Megė trumpam išvažiavo į Hjustoną, taigi ji įsliuogė atgal į automobilį ir, užtrenkusi dureles, atsitvėrė nuo Hjustono eismo keliamo triukšmo. O atsiliepė štai kaip: – Ar Perlei viskas gerai? – Puikiai, mieloji. Tarpsta kaip vyšnia šokolade. Nerimo banga šiek tiek atslūgo. – Tada kodėl skambini? – Ar jau baigei? – Iki Hjustono juk dvi valandos kelio. Ne, nebaigiau. Ką tik atvažiavau. – Meluoji. Tau nusispjauti į greičio ribojimo ženklus. Galvą guldau, kad atvairavai prieš pusvalandį, o dabar lūkuriuoji prie banko ir spoksai kaip avelė į keverzonę virš durų „Šepardo bankas ir patikos fondas“. – Visai ne. – Megė pažvelgė į rankinį laikrodėlį. Ji čia tik dvidešimt dvi minutes. O užrašas visai ne virš durų. Dešimties pėdų aukščio raidės pritvirtintos prie išorinės sienos keturiasdešimt antrame pastato aukšte. Ir anaiptol nespokso kaip avelė, veikiau prisimerkusi. – Nieko panašaus Grantui Šepardui nebejaučiu, ir tą žinai. Jis meluoja, apgaudinėja ir… – Tau nebūtina to daryti, – taikiai pasakė Dženina. – Žinau. – Megė kilstelėjo ranką prie kaktos, patrynė ir spustelėjo nykščiu šalia akiduobės, kad numalšintų gilyn į smegenis besiskverbiančią nervinę įtampą. – Rasime kitą būdą. – Žinau, – pakartojo Megė. Tik kitų būdų nėra. Jos dukteriai reikėjo operuoti širdį. Megei per sunku mokėti draudimo išskaitą ir išlaikyti kepinių krautuvėlę. Uždariusi krautuvėlę, ji netektų darbo, o tada vargu ar įmanytų mokėti. Šaunūs Viktorijos miestelėnai susitelkė ir ėmė rinkti Perlei lėšas. Prisidėjo visi. Ta diena Megei buvo nuostabiausia, džiugino širdį. Vis dėlto sukaupta tik devyni tūkstančiai dolerių. O vien operacija atsieis beveik penkiasdešimt tūkstančių. Megės draugai ir pažįstami, kurie mylėjo ir rūpinosi Perle, surėmė pečius ir stengėsi kaip įmanydami. Bet tai padengs tik penktadalį išlaidų. Net jei sukauptų pinigų išskaitai, dar laukia fizioterapija. O ateityje – dar daugiau procedūrų. Specialistų konsultacijų. Ir viskam reikės nemažos sumos. O tiek pinigų ji neturi. Bet Perlės tėvas pinigingas. Po galais, pinigai – jo verslo pagrindas. Ar nebūtų teisinga, jei jis už viską sumokėtų? Juk jis – Perlės tėvas. Megė kreipsis į jį ne kokios išmaldos. Elgsis, kaip privalo. Tik būtų daug paprasčiau, jei jis žinotų turįs dukterį. – Mieloji, – Dženina pagaliau nutraukė užsitęsusią tylą. – Liaukis trynusi sau virš akies. Žinai, kad tavo oda jautri, juk nenori, kad išmuštų dėmėmis prieš susitinkant su Grantu Šepardu po tiek metų. Megė kaip nudegusi atitraukė ranką ir spragtelėjusi atlenkė veidrodėlio dangtelį. Velnias. Visą išmušė dėmėmis. Trakštelėjusi uždarė. Ne, kaip tik gerai. Dėmės – tai, ko reikia. Nuleido iš aukštybių. Priminė, kad tarp jų nebebus intymumo. Niekada. – Nagi, žingsniuok ir pareikalauk, tigre. Tau pavyks! Dženina padėjo ragelį nebelaukdama, kol Megė išklos, kas kunkuliuoja jos viduje. – Taip, – sumurmėjo Megė. – Žingsniuosiu ir pareikalausiu. Ji išsiropštė iš automobilio ir žengė per gatvę. Aikštėje priešais Šepardo banko ir patikos fondo pastatą skleidė šakas ąžuolai, tryško trys fontanai ir stovėjo daugybė lauko staliukų. Ir nors Hjustonas nepasižymėjo dideliais pėsčiųjų srautais, vis dar buvo priešpiečius valgančių ir besimėgaujančių puikiu oru žmonių. Eidama link šaligatvio Megė turėjo sukiotis į šonus. Ji dar tebebuvo kitoje aikštės pusėje, kai Šepardo banko ir patikos fondo durys atsivėrė ir į vidurdienio saulės kaitrą žengė Grantas Šepardas. Megė nevalingai sulėtino žingsnius. Automobilio signalas perspėjo, kad ji paskubėtų pereiti per gatvę. Staiga Megės regos laukas susiaurėjo. Lyg tematytų tik jį vieną ir aplinkui nieko daugiau. Juodu matėsi seniau nei prieš dvejus metus. Jis gerai atrodo. Aukštas ir, kaip visada, geros formos. Gelsvai rusvi plaukai mažumėlę per ilgi. Pernelyg susitaršę. Lyg ir nebūdinga naujovių nemėgstančiame mieste. Bet kostiumas griežto verslo stiliaus. Kaip ir dera. Lūpose ta pati šypsenėlė. Ji traukia moteris lyg magnetas. Dėl tos šypsenos moterys netenka galvos. Megė krestelėjo galvą ir atmintyje iškilo, kad prieš dvejus metus matė Grantą paskutinį kartą, nes jis dingo be pėdsakų – vidury nakties vogčiomis išslinko iš jos lovos. Taip, šitai ji būtinai prisimins. Tad, prieš žengdama prie Granto, Megė suvaldė širdies ir hormonų siautulį. Tik regos laukas praplatėjo, ir ji pastebėjo šalia Granto stovinčią moterį – liekną it nendrė blondinę, beveik lygią su juo. Nors buvo liekna, turėjo savotiško glebnumo, kurį paryškino tai, kad Grantas laikė ją globėjiškai apkabinęs per nugarą. Laikysena bylojo apie artumą, prieraišumą ir bičiulystę. Megės galvoje suskambo pavojaus varpai. Ji sustojo lyg apmirusi ir nė nejuto, kad kliudo paskui ją einantiems žmonėms. Prieš moteriai atsisukant, jau žinojo, ko tikėtis. Ji graži, rafinuota, madinga. Tikra Megės priešingybė. Ir dar ji nėščia. Megė tuo nė neabejojo ir, moteriai atsisukus, iš karto nė nesuvokė, ką regi prieš akis. Graži – tiesa. Rafinuota – taip. Bet ne nėščia. Ne. Dar blogiau. Moteris laikė rankose kūdikį. Gražutį, sveiką, putlutį kūdikėlį. Tikrą tobulybę. Aukštuomenės gražuolė Granto Šepardo žmona padovanojo jam sveiką ir visais atžvilgiais tobulą kūdikį. O jųdviejų duktė turi Dauno sindromą ir prieširdžių pertvaros ydą. Megei niekada nešovė į galvą mintis, kad Perlė kuo nors prastesnė už kitus vaikus. Tiesa, mažas plyšelis jos širdutėje kėlė rūpesčių dėl sveikatos, ir dėl to kartais Megė nerimaudavo. Bet Perlė juk savitai tobula. Tik ar Grantas tai supras? Ar suvoks, kokia Perlė nuostabi? O jei ne, ar jai pavyks apsaugoti Perlę? O po prigimtiniu motinos noru apsaugoti vaiką slypėjo kitas, daug daugiau painiavos keliantis jausmas. Įsirangė pavydo kirminėlis, ir ne dėl to kūdikio ar Perlės, o vien dėl moters, kuri pasirodė esanti Granto žmona. Megė nenorėjo būti ta tobula blondinė. Netroško nei jos turtų, nei apdarų, nei kūdikio, kurio širdutėje tikriausiai nėra plyšelio. Ji buvo patenkinta savo sąskaita banke, plaukais, drabužiais ir dukrele. Jai nereikia nieko, ką turi ši moteris. Tik bematant suvokė, kad galbūt tebetrokšta Granto, ir tai mirtinai ją išgąsdino. Kaip jai dabar kalbėtis su Grantu? Ne, negalima. Ji turi dar ir kitų galimybių. Padarys tai, ko buvo prisiekusi niekada nedaryti. Ką buvo prisiekusi motinai ir seneliui. Ji apsilankys pas savo tėvą. Sudarys sutartį su pačiu velniu. Taip jau lemta, kad tas velnias, dar žinomas kaip Holisteris Keinas, gyveno šiek tiek tolėliau, pravažiavus miesto centrą, prestižiniame River Oukso rajone. Įsiterpę tarp buvusių prezidentų, nuverstų užsienio princų ir be saiko išlaidžių kantri muzikos žvaigždžių ištaigingų namų stovėjo didžiuliai jos tėvo prieškariu statyti rūmai. Iš „Google“ gatvių vaizdo programos Megė žinojo, kaip tie rūmai atrodo, nors niekada juose nesilankė. O iš „Google“ nuotraukų – kaip atrodo jos tėvas. Nors juodu nė karto nebuvo susitikę. Kaip kitaip, juk ji – nesantuokinė duktė. Prieš dvidešimt šešerius metus Holisteris Keinas suviliojo, o tada paliko jos motiną, nes buvo ne tik beširdis šunsnukis, bet ir turėjo profesinių išskaičiavimų. Dėl tokio Holisterio poelgio motina ilgainiui emociškai palūžo. Megę išaugino senelis. Nuo jos neslėpė tiesos apie Holisterį ir jos motiną, tad, suprantama, jai atrodė, kad Holisteris apie ją žino, tik jam nerūpi ją pripažinti. Ir Megė su tuo susitaikė. Tiek jau to. Megė, aišku, netroško nei jo pripažinimo, nei pinigų, nei kančios, kurią tektų patirti. Bet dabar viso to prireikė. Žinoma, galbūt Holisteris tiesiai šviesiai atsisakys ją pripažinti. Juk jis tikras niekšas ir savo noru neatvers piniginės. Tada reikės kreiptis į teisininkus. Teks atlikti tėvystės nustatymo testą ir kitas nemalonias procedūras. Bet, galų gale, juk ji – Holisterio duktė, tad kas jam beliks daryti. Tik Megė nemanė, kad to prireiks, nes žinojo tokių Holisterio praeities paslapčių, kurios nuo kitų buvo dangstomos. Turėjo įrodymų apie neteisėtą veiklą – tai sužlugdytų gerą Keinų šeimos vardą. Spręsdamas verslo reikalus su jos šeima, jis pažeidė įstatymus, tad Megei nieko nereiškė padaryti taip, kad Holisteriui tektų atlaikyti viešosios nuomonės spaudimą. Jei to nepakaktų, griebtųsi visų įmanomų būdų įbauginti. Pagal neįtikėtiną Megės scenarijų susitikimas su tėvu vyktų taip: ji įeitų, praneštų, kas esanti, tas išrašytų poros šimtų tūkstančių dolerių čekį, ji pasirašytų dokumentus, kad niekada nereikalaus daugiau, ir savaitės pabaigoje jau būtų namie su Perle. Argi truputėlis šantažo nepagerina šeimos narių ryšių? Tik ji nepratusi grasinti. O du šimtai tūkstančių dolerių – didžiulė suma. Juk ji apsisprendė, kad prašys būtent tiek. Penkiasdešimt tūkstančių dolerių padengtų operacijos išlaidas, o kitiems Perlės poreikiams ateityje prireiks triskart daugiau. Tai svarstytina suma, ir, tikėtina, didoka. Bet tas prašymas būtų vienintelis. Megė neketino daugiau brautis pas Holisterį ir kaulyti pinigų. Vienintelis būdas – pasiimti pinigus ir pranykti. Tik taip buvo galima paaiškinti pilvo dieglius, kai stebeilijo pro aptaškytą automobilio priekinį stiklą į kitoje gatvės pusėje stūksančius rūmus. Bet tai neturėjo nieko bendro su prisiminimais, kaip Grantas laikė ranką mielai šviesiaplaukei dievaitei žemiau liemens. Suburzgė ir ėmė vibruoti ant keleivio sėdynės padėtas Megės telefonas. Ji nekreipė dėmesio ir išlipo iš automobilio. Pastarąją valandą kas penkiolika minučių skambino Dženina. Be abejonės, jai magėjo žinoti, kaip vyko menamas susitikimas su Grantu. Megė nedrįso prisipažinti, kad pabūgo. Paskambins Dženinai pasikalbėjusi su tėvu. Megė žingsniavo gatve, niekaip nesibaigiančiu keliuku, tikra vejos žolės jūra ir pasiekė vestibiulį. Kad nepersigalvotų, paspaudė durų skambutį. Tada skaičiavo bėgančias sekundes. Kas kitoje durų pusėje, nė motais. Nė nesvarbu. Tačiau ji gana ilgai gyveno vienut viena. O dabar išvys kažkurį iš šeimos narių. Gal net savo tėvą. O gal tik kažkurį iš savo šeimos tarnų. Ar tikrai Keinai turi… tarnų? Gal pasitiks liokajus ar kas nors panašaus? O gal?.. Durys atsivėrė, ir Megė akis į akį susidūrė ne su tėvu, net ne su tarnu, o su beveik tobulų veido bruožų šviesiaplauke moterimi, lieknos sportiškos figūros ir kiek atsikišusiu pilvuku. Poršija Kalagan – buvusi Daltono Keino žmona. Taip sakant, buvusi Megės svainė. Megė būtų atpažinusi bet kurį iš Keinų (jų veidai nuolat šmėžavo Hjustono aukštuomenės sambūriuose ir „Google“ tinklalapiuose), bet su Poršija jau buvo susitikusi akis į akį, kai pirmą kartą atvykusi į Hjustoną sužinojo, kad Perlei prireiks operacijos. Ji svarstė, ar nepaprašius finansinės paramos, bet bemat atsisakė tos minties. Manė, geriau likti nepastebėtai. Kokią akimirką jiedvi įdėmiai žvelgė viena į kitą. Tada Megė paklausė: – Ką čia veiki? O Poršija šūktelėjo: – Tai tu! Poršija susverdėjo ir užvertė akis. Jos kojos slystelėjo. Megė linktelėjo į priekį, numetė rankinę ir pastvėrė Poršiją, kol ši nesusmuko ant grindų. Poršija buvo liekna, bet daug aukštesnė už Megę. Megė palinko nuo Poršijos svorio, ir jiedvi ėmė kristi. – Gelbėkite! – Megė stengėsi neparpulti, bet nebeatlaikė Poršijos svorio. Ji tik stengėsi, kad Poršija leistųsi iš lėto, ir murmėjo: – Velnias, velnias, velnias. Murmėjo ne dėl to, kad Poršija apalpo, vos nesusižeidė ir neprispaudė Megės, bet kad Poršijos čia būti neturėjo! Ji nebepriklausė Keinų šeimai. Tikriausiai ši moteris prisiminė, kad jiedvi buvo susitikusios. Akimirką Megė svarstė, gal leistis į kojas ir susisiekti su tėvu kitą dieną. Kaip nors kitaip pabandyti gauti pinigų. Tik nebebuvo nei laiko, nei kito būdo jų prasimanyti. Ir plytelių grindimis jau aidėjo žingsniai. Megė pakėlė akis ir pamatė per prieškambarį atskubančius dar penkis žmones – dvi moteris ir tris vyrus. Vyrus ji pažinojo visus. Savo brolius Daltoną ir Grifiną Keinus bei Kuperį Larsoną. Tiedvi moterys, ko gero, jos svainės Lanė ir Sidnė. Megė nustebo, kad būtent Kuperis paskubino žingsnius ir pasilenkė prie Poršijos. Švelniai pakėlė jos galvą ir pečius, ir Megė išsirangė iš po jos. – Ji apalpo, – išpyškino Megė. – O aš bandžiau ją sulaikyti. – Ačiū, – tarė Kuperis ir tyliai nusikeikė. – Na, ji ir supyks. – Juk bandžiau ją sulaikyti! – atkakliai tvirtino ropšdamasi Megė. – Ne dėl tavęs, – sumurmėjo Kuperis. – Dėl to, kad apalpo. Jau antrą kartą šią savaitę. Ji širsta, kai taip atsitinka. Jei Megė gerai prisimena iš nuotraukų „Hjustono kronikos“ aukštuomenės gyvenimo skiltyje, raudonplaukė moteris – tai Sidnė, ji priklaupė prie Kuperio ir uždėjo ranką jam ant dilbio. – Ar su ja viskas bus gerai? Kuperis linktelėjo galvą, bet šypsena nepaslėpė susirūpinimo. – Gydytojas tvirtina, kad per pirmus tris nėštumo mėnesius daugeliui moterų taip nutinka. Sidnė pažvelgė į Megę. – Ačiū, kad ją sulaikei – dievaži. – Pala. Ką? – traukdamasi tolyn paklausė Megė. Ji dirstelėjo į Sidnę, į Kuperį, o tada į kitus tris, vis dar tebestovinčius kur stovėję. – Aš ne… Kai pažvelgė į Daltoną, tas tyliai murmtelėjo: „Velnias.“ Dabar visi įsistebeilijo į ją. Lyg ji būtų su keliomis galvomis. Ar kažkaip būtų supratę, kad ji atsibeldė šantažuoti jų tėvo. Megė bematant pašoko ant kojų ir atkišo delnus jų pusėn. „Nepadariau nieko blogo.“ Kol kas. Kita moteris, Lanė, ilgų tamsių plaukų ir panaši į šių laikų Snieguolę, visus priekaištingai nužvelgė. – Dievaži, jūs ją bauginate. – Tada šypsodamasi žengė žingsnį į priekį. – Nė vienas iš mūsų nemano, kad kaip nors pakenkei Poršijai. Gerai, kad buvai šalia ir ją sulaikei. Argi ne? – Ji kumštelėjo alkūne Daltoną. Tas žingtelėjo artyn. – Taip, žinoma. Megė su nepasitikėjimu pažvelgė į visus brolius iš eilės. Jie taip elgiasi ne iš dėkingumo, kad ji sulaikė virstančią Poršiją. – Suprantate, geriau jau eisiu. Daltonas, Lanė, Grifinas ir Sidnė vienu metu žengė Megės link, kambaryje pasigirdo jų vieningi prieštaravimai. Ką gi. Kažkas nesuprantama. Megė žengė dar keletą žingsnių link durų. – Aš… hm… – Neišeik, – paprašė Lanė. O kiti bijojo net krustelėti, lyg Megė būtų kokia išsigandusi stirna. Puiku. Jai neleidžiama išeiti. Atsitiktinai dėl jos kaltės apalpo turtinga nėščia moteris, ir dabar jie stengiasi ją sulaikyti, kad iškviestų policiją ar padarytų ką nors panašaus. Nors turbūt ji pernelyg įtari. Poršija pamažu atsigavo, sudejavo ir pasikėlė ant alkūnių. – Kodėl negaliu eiti? – neryžtingai paklausė Megė. – Ir vėl. – Poršija apsižvalgė aplinkui ir sumirkčiojo. – Ar ką praleidau? Kuperis, laikydamas apglėbęs ją per pečius, nubraukė jai nuo akių plaukus. – Dar nebuvai taip ilgai apalpusi. Lanė pasinaudojo tuo, kad buvo nukreiptas dėmesys, žengė žingsnį pirmyn ir pačiupo Megę už rankos. – Negali išeiti, nes esi prarastoji Holisterio duktė. Esi jų sesuo! – Žinau, kad esu jų sesuo. O iš kur jie tai žino? Ir vėl visi atsigręžė ir tarė: – Tu žinai? Antras skyrius Praėjus pusei valandos, kai Megė vos pati nenualpo, Keinai iš prieškambario ją įviliojo į skoningai įrengtą priimamąjį priekiniame korpuse. Daltonas pilstė gėrimus. Visus kitus jis kuo puikiausiai pažinojo, tad nereikėjo teirautis, kokio gėrimo kas norėtų, bet kai atėjo Megės eilė, dūrė į ją žvilgsniu ir klausiamai pakėlė antakius. – Prašau vandens. – Megei reikėjo išlaikyti blaivų protą. Motina buvo įkalusi į galvą vieną dalyką: turtuoliai it nuodingos gyvatės, o Keinai iš jų pavojingiausios. Jie – koralinės gyvatės. Mirtinai pavojingos kaip barškuolės, tik dukart piktesnės. Daltonas padavė Megei stiklinę vandens ir mostelėjo į krėslą su lenkta atkalte, bet ji liko stovėti. Poršija su Sidne įsitaisė ant sofos priešais tą krėslą. Lanė sėdėjo kitame krėsle netoliese, o Daltonas stovėjo šalia. Kiti du vyrai vaikštinėjo po kambarį. Megei to tik ir betrūko, kad sėdėtų pavojaus akivaizdoje. – Gerai, dar pakartokite, kodėl manote, kad aš – jūsų sesuo. Ir vėl atsiliepė Poršija. – Savaime suprantama, tave akys išduoda. – Akys? – Tavo akys tokios pat mėlynos kaip visų Keinų. – Grifinas parodė pirštu sau į akį. Tada mirktelėjo Megei. – Labai savitos. Visų Keinų tokios. – Darote prielaidą, kad aš – jūsų sesuo, nes esu mėlynų akių? Negirdėta kvailystė! Milijonai žmonių turi mėlynas akis. – Tiesą sakant, maždaug penki milijonai. – Visi atsigręžė į Poršiją. Ši gūžtelėjo pečiais. – Aš pasidomėjau. Tokios mėlynos akys kaip tavo ypatingos. – Bet tai neleidžia daryti išvados, kad aš – Keinų giminės atžala. Daltonas pasilenkė ir atsirėmė į žmonos krėslo atkaltę. – Bet tu iš tiesų esi Keinų giminės atžala. Argi ne taip? Megė pažvelgė į vandens stiklinę ir ją pasukiojo, kad išjudintų ledukus. – O jei esu? – Mes tavęs ieškome. – Regis, – pridūrė Poršija, – tu visur kaišioji nosį, kad kuo daugiau apie mus sužinotum. Akimirką Poršija ir Megė stebeilijo viena kitai į akis, tada Megė nudūrė akis į savo vandens stiklinę. Žinoma, Poršija teisi. Prieš metus atsibeldusi į Hjustoną Megė tenorėjo susivokti Keinų aplinkoje. Jai reikėjo pajusti, kokioje beviltiškoje padėtyje turėtų atsidurti, kad nueitų pas juos prašyti pinigų. Net susipažino su Poršija – aišku, prisistatė ne savo pavarde – ir su ja pasikalbėjo. Ir buvo tikra, kad Poršija tada nieko neįtarė! Megė prisivertė vėl dirstelėti į Poršiją. Ši nepravėrė burnos – neišsidavė, kad jiedvi buvo susitikusios, bet jos akyse suspindo pergalės kibirkštėlės. Po kelias akimirkas trukusios tylos Lanė ir Sidnė pažvelgė susirūpinusios viena į kitą. Prabilo Sidnė. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/emily-mckay/viskas-kas-jai-skirta/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом. notes 1 Bettie Page, 6-ojo dešimtmečio JAV erotikos ir populiariosios kultūros ikona (čia ir toliau – vert. pastabos). 2 S‘more (angl.).
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 143.51 руб.