Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Neužgesinta aistra Stefanie London Sidnėjaus geidžiamiausi #3Svajonių romanai Keturių knygų serija „Sidnėjaus geidžiamiausi“. Trečia knyga. Milijonierius jachtų magnatas Brodis Mičelas ir šokėja Šantalė Terner nesimatė nuo tos lemtingos nakties, kai įsiplieskusi aistra viską išdegino jų kelyje. Tačiau laikas šios aistros neužgesino. Prieš aštuonerius metus jų ryšys buvo neįmanomas, bet dabar jie abu vieniši. Brodis pasiryžęs gauti tai, apie ką taip ilgai svajojo. Nors gali pasiūlyti tik trumputį romaną… Betyrinėjant traukos chemiją jo jachtoje, Brodis pagaliau supranta, ko iš tiesų visą laiką norėjo. Šį kartą jis prisijaukins pabėgėlę… ir jos nebepaleis! STEFANIE LONDON Neužgesinta aistra PROLOGAS Karštis. Triukšmas. Spūstis. Viešbučio Žaliasis rifas baro šokių aikštelė buvo geriausia vieta atsipalaiduoti po dienos darbų, o Šantalė Terner čia turėdavo progą pasimokyti žingsnelių. Jos klubai judėjo pagal ritmą, pirštai nuo kaktos braukė drėgnas plaukų sruogas. Nugara nubėgo prakaito srovelė, tačiau Šantalė į tai nekreipė dėmesio. Vidurnaktis, pats vakaro įkarštis, ji šoks, kol laikys kojos. Čia ji galėjo pamiršti tobulai suplanuotą gyvenimą; ne tik pasimėgauti saulės spinduliais, bet ir truputį užsidirbti, o kai vasara pasibaigs, grįš į žemyną ir dirbs iki nukritimo, kad gautų vietą šiuolaikinio šokio trupėje. Šantalė pati sau nusišypsojo. Prieš akis visas gyvenimas ir daugybė viliojančių galimybių. Šį vakarą dauguma draugų liko namuose. Jos pačios vaikinas šokti nemėgo, dabar stovėjo prie baro ir gurkšnodamas šnekučiavosi su kitu viešbučio darbuotoju. Nieko tokio. Ritmas jai buvo geriausias partneris. Juoda suknelė lipo prie drėgno kūno. Pats sezono įkarštis, šokių aikštelę užplūdo daugiau atostogautojų nei įprastai. – Gražios merginos neturėtų šokti vienos. – Prie pat ausies pasigirdo žemas vyriškas balsas, o šnerves pakuteno vandenyno ir kokosinio banglenčių vaško kvapas. Pilvą užliejo karštis. Šį kvapą ji pažintų net pažadinta vidurnaktį. Šantalė ant klubo pajuto ranką, bet ir toliau judėjo pagal ritmą. – Dėl manęs gali nesivarginti, Brodi, – ji atsisuko ir pasitraukė atatupsta. – Aplink daugybė merginų, kurios būtų sužavėtos tavo lėkštų frazių. – Lėkštų? Kokia tu žiauri, Šantale. Juodi marškinėliai be rankovių atidengė plačius įdegusius vyro pečius ir tatuiruotę ant krūtinės. Kita inkaro pavidalo tatuiruotė puošė vidinę dilbio pusę. Merginas iš kojų verčiantis veidelis, pasivėlę saulėje nublukę plaukai ir kiaurai veriančios žalios akys. Šantale, jis ne tavo nosiai. Nelįsk prie jo… net negalvok. Saugodamasis garsiųjų kurorto kokteilių padauginusio poilsiautojo rankų Brodis Mičelas žengė į priekį. Jie su Šantale susilietė klubais ir rankom, bet ji šoko toliau. Nei Brodis, nei jo nuostabus kūnas nesugadins jai vakaro. Muzika pasikeitė. Šantalė iškėlė rankas virš galvos ir pakraipė klubus, bet vėl švelniai atsitrenkė į Brodį. Jo rankos prilipo prie jos klubų kaip traukiamos magneto. Vieno prisilietimo pakako, kad gyslas užlietų adrenalinas. – Negi manai, kad paliksiu tave ramybėje, kai taip šoki. – Ausį pakuteno karštas kvapas. Dabar suveikė anksčiau išmaukti kokteiliai, visą kūną ėmė švelniai dilgčioti. Alkoholis šildė, galūnės judėjo lengvai ir nevaržomai, galva sukosi. Šantalė žengė į šalį mėgindama nusikratyti jo rankų, tačiau kitas šokėjas ją stumtelėjo ir ji stipriai trenkėsi į Brodį. Saugodamasi, kad nesusidaužtų kaktomis, delnais įsirėmė į tvirtą krūtinę. Jis kvepėjo taaaip skaniai. Pamiršusi sveiką protą Šantalė perbraukė rankomis per tvirtą kūną ir siūbuodama klubais atlošė galvą. Atrodė, kad gyslomis teka muzika, krūtinė vibravo nuo žemų dažnių. Tikriausiai nereikėjo piktnaudžiauti Žydraisiais Havajais, romas aptemdė protą. – Šoku, kaip man patinka, – atrėžė ji atkišusi smakrą. – Pone Lėkštuoli. – Tau dar atsirūgs, – nusišypsojo Brodis ir prisitraukė Šantalę prie savęs. – Lėkštas ne tas pats kas žavingas. – Manaisi esąs žavingas? – Paerzino ji nekreipdama dėmesio į tai, kad jos centre jau pulsuoja pasitenkinimas. Tai alkoholis kaltas. Dėl to dabar tokia geidulinga. Brodis čia niekuo dėtas. – Tikrai taip. Jo lūpos prigludo prie jos ausies, kiekvieną kartą jam prisilietus prie jos šlaunų, nugara nubėgdavo šiurpas. – Turėjau ne vieną progą įsitikinti. – Ir kiek moterų tave patikino? – paklausė ji ir prikando lūpą tramdydama šypseną. Įdomu, kiek brūkšniukų įrėžta jo lovos galvūgalyje. Brodis buvo pagarsėjęs mergišius, bet jos tai nė kiek nestebino. Jo kūnas ir veidas buvo lyg iš vyriškų apatinių reklamos. Kurorte karštų vaikinų buvo daugiau, nei reikia, tačiau Brodžiui neprilygo nė vienas: visada linksmas, nesibaigiantys juokeliai – žmonės šalia jo jausdavosi smagiai. Aplinkiniai jam visuomet būdavo prielankūs. – Šito neišduosiu. – Nagi, gali suapvalinti iki šimtų. – Atsitraukusi Šantalė pažvelgė jam į akis ir pajuto, kaip jo pirštai priglunda ten, kur jos širdis. Brodis čiupo ją už riešo ir prisitraukė visai arti. – Nesu toks beviltiškas, kaip tau atrodo, panele Tobulybe. – Kurgi ne. Vėl pasikeitė muzika. Lėtas, gašlus ritmas. Brodžio koja prisispaudė jai tarp šlaunų. Šantalė tyliai aiktelėjo. Reikia liautis dabar pat. Taip negalima, tačiau tai buvo geriau už viską. Geriau už šokoladinius martinius ir ilgą miegą sekmadienio rytą… geriau už šokį scenoje. Ji net sumurkė iš malonumo. – Galiu lažintis, kad tu net blogesnis, nei aš manau. – Cha! – Brodis priglaudė delną jai prie skruosto. – Nori įsitikinti, ar ne? Visas jos kūnas šaukė taip! Brodžiui palinkus dar arčiau jai užgniaužė gerklę. Žemiško vyriškumo kvapas maišėsi su romu ant jo lūpų. Šantalė niekada nemanė, kad tai toks galingas ginklas. Kojos vos laikė. Bet ji staiga atsipeikėjo ir greitai atsitraukė atatupsta. Brodis taip pat žiūrėjo išsigandęs. Staiga abu suprato, kad tai daugiau nei paprastas paerzinimas. Jie seniai peržengė visas ribas. Kaip ji galėjo įsimylėti Brodį? Jis buvo didžiausias tinginys – tuščiagarbis gražuolis, lengvai slystantis per gyvenimą. Jam nereikėjo sunkiai dirbti, kad gautų, ko nori. Užtekdavo pamalti liežuviu. Visiška jos priešingybė. Kažin ar kur nors rastų sau netinkamesnį vaikiną, tačiau ant veido jusdama jo rankas ir karštą kvapą, vienu ritmu judindama klubus, ji bijojo nualpti. O, ne! Negali būti… To negali būti. – Tu nieko nejauti, ar ne? – nusivylęs paklausė jis ir paleido ją lyg nusideginęs. – Nemeluok, Šantale. – Aš… Ji nutilo vidury sakinio pastebėjus kažką kitą. Skotas. – Po velnių, kas čia vyksta? – suriaumojo Skotas. Jo skruostai liepsnojo raudoniu, lūpos kietai sučiauptos. – Nieko, – greitai tarė Brodis ir iškėlęs rankas žingtelėjo atatupstas. Jis buvo stambesnis už Skotą, bet ne peštukas. Akys išdavė tą pačią kaltę, kuri smelkė Šantalės širdį. Kaip ji galėjo? Kaip galėjo įsimylėti savo vaikino geriausią draugą? – Neatrodė kaip niekas. Tu ją grabaliojai! – Nieko nebuvo, Skotai, – tarė Šantalė laikydama jį rankomis, bet jis nesunkiai išsilaisvino. – Mes tik šokome. – Cha! – nusijuokė jis be jokio džiaugsmo. – Tik pasakyk, kad nieko jam nejauti, nes iš šalies neatrodė, kad šoka du draugai. Šantalė norėjo jam paaiškinti, ką jaučia, bet negalėjo. Ji tik užsimerkė ir prispaudė delną sau prie kaktos, o atsimerkusi pamatė, kaip Skotas kumščiu trenkia Brodžiui į veidą. – Ne! PIRMAS SKYRIUS Kiekvienas žmogus kartkartėmis išgirsta neigiamą atsakymą, tačiau šokėjui tai buvo kasdienybė. Nenuoširdus ačiū, bet ne po nesėkmingos peržiūros? Šitų ji net nebeskaičiavo. Nekoks atsiliepimas vietinio laikraščio menų skiltyje? Neišvengiama. Neentuziastinga publika? Nemalonu, bet visiems pasitaiko. Šantalei žmonės vis kartojo, kad toliau bus lengviau, tačiau dabar nebuvo lengva stovėti iškėlus galvą ir susivaldyti, kad nedrebėtų lūpos. Stovėdama vidury scenos, negailestingai apšviesta prožektorių ji neramiai permetė svorį nuo vienos nuogos kojos ant kitos. Priešais kaip kraujo jūra raudonavo teatro kėdžių eilės, scenos šviesos akino. Paprastai scenoje ji jausdavosi kaip žuvis vandeny, tačiau šiandien atrodė, kad žiopčioja išmesta ant kranto. – Bijau, kad mums reikia kiek kitokio stiliaus, – tarė režisierius maigydamas telefoną. – Jūs labai… Jis susižvalgė su kitu vyriškiu ir abu papurtė galvas. – Tradicinė, – galiausiai tarė jis švelniai šypsodamasis. – Mes ieškome moderniojo šokio atstovų. Šantalė norėjo ginčytis, pasakyti, kad gali visko išmokti, prisitaikyti, tačiau negalėjo net pagalvoti, kad ir vėl teks išgirsti neigiamą atsakymą. – Ačiū. Gerai, kad šiandien pasirodė paskutinė, niekas nematė jos pralaimėjimo. Minutėlei stabtelėjusi įšoko į sportbačius ir ant berankovės palaidinės užsitraukė bluzoną su gobtuvu. Po paskutinės peržiūros išgirdo, kad ji pernelyg abstrakti. Dabar pernelyg tradicinė. Ji prikando lūpą. Ne, neverta ginčytis. Kad ir kokie prieštaringi, atsiliepimai jai į naudą. Be to, ginčytis su režisieriais – neprofesionalu, o ji juk profesionalė. Profesionalė, kuri neturi padoraus darbo pastaruosius… Na, užteks pasakyti, kad šį mėnesį tai buvo ketvirta nesėkminga peržiūra. Jie net neatrodė susidomėję. Stebėjo ją visiškai abejingi, atsakė be jokių ceremonijų. Priežastys būdavo skirtingos, bet rezultatas visada tas pats. Šantalė žinojo, kad gali geriau. Bent jau galėjo… Sportbačių padai nugurgždėjo per automobilių aikštelės žvyrą iki senutėlio automobilio. Gerai, kad jis dar važiuoja; visas surūdijęs, raudoni dažai apsilaupę. Jis toks senas, kad jame buvo kasečių grotuvas, o pavarų svirtis visada įstrigdavo ties antra pavara, tačiau panašu, kad tai – stabiliausias dalykas Šantalės gyvenime, nes kol kas atrodė, kad šokio studijos nuėjo veltui. Ką jau kalbėti apie banko sąskaitas… Derekui, jos buvusiam vyrui, tai nepatiktų. Bet ji negalvos apie tą valdingą kontrolės maniaką ir košmarišką santuoką. Sėdusi prie vairo pasitikrino telefoną. Žinutė nuo motinos. Ji palinkėjo sėkmės peržiūroje. Šantalę nusmelkė nusivylimas; dar vienas įrodymas, kad motinos pasiaukojimas buvo beprasmis. Šantalė pažvelgė į atvaizdą galinio vaizdo veidrodėlyje ir kietai sučiaupė lūpas. Ji nepalūš. Žinoma, nusivylė, bet nieko baisaus. Daug kartų girdėjo, kad ji talentinga. Prakeikimas, juk prieš kelerius metus ją net filmavo dokumentiniam filmui apie modernųjį šokį. Kas nors turi ją priimti. Kad ir kiek gero girdėjo, pamažu apniko abejonės. Jos stingdė širdį ir gniaužė gerklę. Kodėl jai taip nesiseka? Krūtinėje kilo panika. Darėsi sunku kvėpuoti. Šantalė užsimerkė ir giliai įkvėpė. Reikia nusiraminti. Panika nepadės. Gerai, kad bent pavyko gauti darbelį nedideliame bare už Sidnėjaus. Jokio prestižo, bet juk ne amžinai. Gautų pinigų užteks kelioms ateinančioms savaitėms, gyvens arti darbo. Ji susitvarkys. Viskas bus gerai. Šantalė sugniaužė kumščius. Šitos technikos išmoko labai seniai. Ji padėdavo nusiraminti, kai apimdavo panika. Laimei, pastaruoju metu panika labiau priminė ne potvynio bangą, o šaltus purslus, tykštančius kam nors įšokus į baseiną. Nieko gero, bet ji nepasiduos. Pamažu… Svarbus kiekvienas žingsnelis į priekį. Nustūmusi nemalonias mintis į šalį, Šantalė išvažiavo iš aikštelės ir pritvirtino telefoną prie priekinio stiklo. Vos išsukus į gatvę telefonas ėmė burgzti ir ekrane sušvito besišypsantis draugės Vilos veidas. Šantalė atsiliepė ne iškart. Nebuvo nusiteikusi plepėti, tačiau iki pasirodymo vietos laukė dviejų valandų kelias, o muzika nebedžiugino. Be to, po skyrybų Šantalė patyrė, kad tikrų draugų turi nedaug, tad verčiau pasistengs neprarasti Vilos. Neatsiliepusi draugystės nesustiprins. Ji pirštu palietė ekraną ir nutaisė linksmą balsą. – Sveika, Vila. Greitakalbe išbertas Vilos pasisveikinimas sukėlė ilgesio bangą. – Tikiuosi, imi meno pasaulį šturmu? Šantalė prisivertė nusijuokti. – Na, stengiuosi, bet pamažu. – Esu tikra, kad tau pavyks. Sidnėjaus operoje buvai nepakartojama. Mes visi labai džiaugiamės, kad sieki savo svajonės. Šantalei sutraukė skrandį. Ji žinojo, kad ne visi, ką Vila vadina mes, dėl jos džiaugiasi. Juk per jos šokius draugų kompanija išsiskirstė. Be to, jie matė tik tai, ką ji jiems parodydavo. Jei priimtum jos paskyras socialiniuose tinkluose ir internetinį puslapį už gryną pinigą – jos gyvenimas buvo pavydėtinas, bet niekas nematė kitos pusės: bjaurių skyrybų, tuščios banko sąskaitos, priežasčių, kodėl imasi smulkių darbelių užuot susitelkusi į rimtas trupes. – Ačiū, Vila, kaip laikosi brolis? Vis dar užjūryje? – paklausė ji tikėdamasi, kad nepastebimai nukreipė temą. – Šiandien gavau Luko žinutę. Dirba su kažkokiu dideliu užsakymu, bet panašu, kad netrukus grįš namo, – atsiduso draugė. – Gal pagaliau vėl susirinks visa šutvė. Šutvė buvo tvirtas draugų ratas, kuris susidarė visiems susitikus Žaliajame rife Sekminių saloje. Ar gali būti, kad prabėgo aštuoneri metai? Ji viską prisiminė taip ryškiai, lyg būtų nutikę vakar. Nežemiškai žydras vandenynas, beveik akinamai baltas smėlis, ji mėgavosi kiekviena akimirka… kol visko nesugadino. – Gal, – tarstelėjo Šantalė. – Tikiuosi, kad galbūt bent dalis susirinks šį vakarą, – stojo iškalbinga tyla. – Jei laisva, galėtum prisijungti. – Atleisk, Vila, bet šį vakarą dirbu. Šantalė dirstelėjo į kelio ženklus ir pasuko ant viaduko, vedančio iš miesto. Šoniniame veidrodėlyje tolo žėrintis Sidnėjus. – Gal esi kur netoliese? – Kad ne. Dabar važiuoju į Niukaslą. – Supratau. Ar ta vieta man žinoma? – Kažin, vadinasi Devyni Rytai. Nedidelis baras, kamerinė atmosfera. Šantalė stengėsi kalbėti linksmai, nors iš tiesų troško pasislėpti negyvenamoje saloje ir niekam nesirodyti, kol atgaus gebėjimą šokti. Kokio velnio pasakė Vilai to baro pavadinimą? Reikia tikėtis, kad Vila nesugalvos paieškoti jo internete. – Vila, žinok, turiu baigti. Vairuoju ir noriu susikaupti, visi vairuoja kaip išprotėję. Vila nusijuokė. – Kartais pamirštu, kad užaugai ne mieste. Tikiuosi, greitai pasimatysim? Viltingas draugės tonas privertė Šantalę pasijusti kalta. Ji netroško su visais susitikti. Ar bent jau nenorėjo, kad draugai pamatytų, kad iš tiesų jos gyvenimas ne toks tobulas, kaip atrodo. – Ir aš. Nėra nieko geriau nei būti apsuptam draugų, kai plaukus kedena pajūrio oras, o rankoje laikai taurę vėsaus gėrimo. Kai puikiai praleidęs vakarą žiūri, kaip vandens paviršiuje šoka miesto šviesos, o nakties dangaus fone šviečia Sidnėjaus uosto tiltas. Brodis Mičelas pasirėmė į savo jachtos turėklus ir nužvelgė susirinkusius draugus. Šampanas liejosi laisvai, skambėjo muzika, visi juokėsi ir dalijosi prisiminimais apie vasarą Žaliajame rife. Daug vandens nutekėjo, tačiau Brodis šypsodamasis galvojo, kad niekas nepasikeitė – jie buvo tokie patys, kaip tada, kai mėgavosi laisve ir kurorto malonumais. – Sveikas, – šalia atsistojo Skotas Naitas su buteliu alaus rankoje. – Šį vakarą negeri? – Stengiuosi, – nusišypsojo Brodis ir parodė buteliuką vandens. – Ruošiuosi pusmaratoniui. – Rimtai? – kilstelėjo antakį Skotas. Brodis jam kumštelėjo ir nusijuokė. – Rimtai. Brodis norėjo pykti, kad draugas netiki, jog jis galėtų nubėgti pusmaratonį, tačiau negalėjo jo kaltinti. Bėgimo varžybos reikalavo gero pasirengimo, nuoseklumo, disciplinos. Brodžiui tai nebūdinga. Jis visada buvo iš tų, kurie nieko per daug neima į galvą. Jam užteko bangų, smėlio ir merginų su bikiniais. Nevartoti alkoholio ir keltis su aušra, kad pabėgiotų… Kas galėtų pamanyti. – Na, neatrodo artima buriavimui, – tarė Skotas rodydamas į jūrą. Jachta buvo įspūdinga – prabanga visomis prasmėmis – nuo interjero iki meistriškai padirbinto denio. Brodis užaugo didelėje šeimoje, reikėjo pamaitinti daug burnų, tad mokykliniai vadovėliai ėjo iš rankų į rankas. Tėvai nebuvo vargšai, tačiau niekada neturėjo tokios prabangos kaip jachtos, o dabar jis užsiėmė jachtų verslu ir kelias turėjo savo žinioje. – Tiesą sakant, ne pats viską sugalvojau, – prisipažino Brodis ir gurkštelėjo vandens. – Namuose prieplaukoje dirba toks vaikinas. Jis ir įkalbėjo mane bėgioti, o po to susilažinom iš šimto dolerių, kad pasirengsiu bėgimui. – O tu nutarei pradėti nuo pusmaratonio? – Skotas juokdamasis papurtė galvą. – Gal pradžiai reikėtų nubėgti bent varganus dešimt kilometrų? Brodis gūžtelėjo pečiais ir plačiai nusišypsojo. – Jei jau kelsiuosi su aušra, tai dėl ko nors svarbaus. – Sako tas, kuris verčiau miegojo, nei teisėjavo bikinių konkurse. – Ir po to labai gailėjosi. Skotas sunėrė pirštus sau ant pakaušio ir atsilošė į turėklus. – Šaunūs buvo laikai. – Panašu, kad ir dabar šauniai leidi laiką, – priminė Brodis stengdamasis neparodyti, kad truputį pavydi. Skotas tingiai nusišypsojo pamatęs, kad jam mojuoja sužadėtinė. Keitė šoko kartu su Vila, Eime ir Eimės drauge Džesika. Merginos juokėsi, kraipė klubais ir gurkšnojo šampaną. Visai kaip senais gerais laikais. – Tikrai, – linktelėjo Skotas. Brodis jau norėjo keisti temą, bet prie jų priėjo Vila ir seseriškai jį apsikabinusi nusibraukė nuo veido plaukus. – Labai džiaugiuosi, kad grįžai į Sidnėjų, – tarė ji. – O kur šį vakarą tavo vyras? – Dirba, – ji nepatenkinta papūtė lūpas. – Bet pažadėjo prisijungti prie mūsų kitą kartą. Tiesą sakant, atrodė labai nuliūdęs, kad negali dalyvauti vakarėlyje jachtoje. Brodis sukikeno. – Vakarėlis puikus. Klientai moka apvalias sumeles, kad ja pasiplaukiotų. Tikra gražuolė. Verta kiekvieno cento. Princesė 56. Vardas jai tiko. Nors ir seniausia iš visų jo jachtų, seno elegantiškai. Brodis meiliai paplekšnojo per turėklą. – Spėk, su kuo kalbėjau šią popietę, – tarė Vila nutraukdama jo mintis ir nekaltai šypsodamasi. Brodis kilstelėjo antakį. – Su kuo? – Su Šantale. Užteko išgirsti jos vardą, ir širdis ėmė greičiau plakti. Šantalė Terner buvo vienintelė, kuriai pavyko išlaikyti jo dėmesį ilgiau nei penkias minutes. Sekminių saloje ji buvo šutvės siela, žmonės prie jos lipo kaip bitės prie medaus. Oi, kaip jis prilipo! Tik bėda, kad tada ji buvo Skoto mergina, o jis užsisvajojo, surizikavo ir už tai liko su mėlyne po akimi. Lyg to būtų negana, po to aštuonerius metus nesišnekėjo su savo geriausiu draugu. Brodis vogčiomis dirstelėjo į Skotą, bet jis atrodė visiškai ramus. Buvo per daug susidomėjęs Keite, kad klausytų, ką sako Vila. – Šį vakarą šoka, – tęsė Vila. – Kiek tolėliau palei pakrantę. Brodis sunkiai nurijo seiles. Jam tikrai nereikia matyti, kaip Šantalė šoka. Pamatę, kaip ji juda, brandūs vyrai imdavo šliaužioti keliais, o jis ir taip turėjo silpnybę gražiai pajudėti mokančioms merginoms. – Kadangi turime jachtą, pamaniau, gal galėtume pas ją nuplaukti, – nusišypsojo Vila ir kumštelėjo jį alkūne. – Iš kur žinai, kur jos pasirodymas? – paklausė jis ir gurkštelėjo vandens, nes staiga burna išdžiūvo. – Pati man pasakė. – Nežinau, ar derėtų… Brodis lėtai įkvėpė gindamas šalin prisiminimus, kaip vos jos nepabučiavo. Tada ją matė paskutinį kartą. Kelis kartus likęs vienas internete ieškojo informacijos apie jos pasirodymus. Kažin ar pamatęs vis dar norės palikti praeitį praeityje. Draugystės ribas reikia gerbti. Merginos, kurios tapdavo jo draugėmis, niekada netapdavo niekuo daugiau, tačiau su Šantale Brodis negalėjo nieko garantuoti. – Kodėl gi ne, – tarė Skotas tapšnodamas jam per petį tarsi norėdamas patikinti, kad viskas pamiršta. – Ji džiaugsis pamačiusi tiek gerbėjų. Kaip tik tuomet Eimė, Džesika ir Keitė priėjo pasipildyti taurių. Skotas kaip tikras džentelmenas čiupo butelį ir viskuo pasirūpino. – Kaip tik kalbėjome, kad būtų galima pasiplaukioti palei pakrantę, – tarė Skotas. – Šantalė šiandien šoka. – Žinoma! – tarė Eimė. Kitos merginos pritariamai linktelėjo. Visų akys vylingai susmigo į jį. Juk jis atlaikys. Ar ne? – Kodėl gi ne, – tarstelėjo Brodis stodamasis iš savo krėslo. Įsukus į automobilių aikštelę pagal adresą, kurį gavo elektroniniu paštu, Šantalės širdis nusmuko į kulnus. Darbą ji gavo paskutinę minutę. Užsakovai jai paskambino, išgyrė filmukus, kuriuos rado jos svetainėje, ir pasiūlė darbą ateinančiam mėnesiui. Šantalė buvo užsukusi į jų internetinę svetainę, bet nieko ten nerado: muzika, šokiai, kartą per savaitę laisvo mikrofono vakaras. Neidealu, bet nebuvo, iš ko rinktis. Šantalė priėmė pasiūlymą ir toliau vaikščiojo į peržiūras. Tačiau atvykus baras neatrodė toks elegantiškas kaip internetinėje svetainėje. Visų pirma, švietė raudona neoninė iškaba, prie įėjimo rūkė keli nemalonūs tipai. Šantalė prikando lūpą. Širdis rėkė apsisukti ir važiuoti namo, bet ką jai daryti, jei tai vienintelis darbas, kurį pavyko susirasti per kelias savaites? Jei jo atsisakys, tuoj bus mėnuo be pajamų. Ji atsiduso ir drąsiai kilstelėjo pečius. Nebūk snobė. Juk žinai, kad meno industrijoje pasitaiko visko. Jie jokie nusikaltėliai. Tačiau nerimas augo su kiekvienu žingsniu. Šantalė tvirčiau suėmė savo krepšį. Ji privalo atsipalaiduoti. Atsisakyti negali. Jos buvusysis pagaliau pardavė butą. Reikia susirasti, kur gyventi, o čia ji gaus kambarį. Dienomis bus laisva, galės vaikščioti į peržiūras ir užsidirbs pinigų, nes kol kas kišenėse švilpė vėjas. Jai einant pro šalį vienas vyriškis gašliai ją nužvelgė. Ech, reikėjo ant šortų užsitraukti sportines kelnes. Tolumoje jau leidosi saulė, bet lauke vis dar buvo karšta ir tvanku. Nekreipdama dėmesio į švilpavimus Šantalė žengė vidun aukštai iškėlusi galvą. Iš pradžių į veidą tvokstelėjo alkoholio tvaikas. Net sutraukė skrandį. Scena buvo patalpos viduryje, trys juodai apsirengę vyrukai derino garso aparatūrą. Šantalė apsidairė. Vaizdas apgailėtinas, bet ateinantį mėnesį čia bus jos namai. Sportbačių padai su kiekvienu žingsniu lipo prie išblukusio kilimo – lyg per metus suneštas purvas būtų virtęs lipnia juosta. Nors rūkymas baruose buvo seniai uždraustas, viduje vis dar galėjai jausti priplėkusį cigarečių tvaiką. Vienoje sienoje žiojėjo bato dydžio skylė, viršuje mirgėjo lempa. Nuostabu. Šantalė priėjo prie baro ir iš paskutiniųjų nusišypsojo mėgindama patraukti vyresnio vyro, šluostančio taures ir kabinančio jas sau virš galvos, dėmesį. – Atsiprašau, aš… – Šokėjoms į viršų, – tarė jis net nepakėlęs akių. – Ačiū, – burbtelėjo ji ir apsisukusi nudūlino prie laiptų baro gale. Viršuje vis tiek negali būti blogiau nei apačioje. Galbūt pirmas aukštas tik muzikantams? Gal viršuje bent jau bus… švaru? Šantalė užlipo viršun stengdamasi išlikti pozityvi, tačiau viršuje nebuvo geriau. – Prakeikimas. Viduryje scena. Su sidabriniu stulpu. Scena apvali. Aplink kėdės. Gale išblukusios raudonos užuolaidos, praskirtos, kad šokėjos galėtų įeiti ir išeiti. Čia prakeiktas striptizo klubas! – Šantale? – Jos dėmesį patraukė balsas. Sekundėlę ji galvojo apsimesti, kad čia ne ji, tačiau vyro veido išraiška išdavė, kad jis puikiai žino, kas ji tokia. – Labas. – Turiu raktą nuo tavo kambario, bet dabar neturiu laiko jo parodyti, – tarė jis ir, nužvelgęs ją nuo galvos iki kojų, šyptelėjo. – Dabar tiesiog eik ruoštis su kitomis merginomis. – Bijau, kad apsirikote. Aš ne striptizo šokėja. – Žinoma ne, mieloji, – tarė juokdamasis. – Aš viską suprantu. Tu menininkė. Dauguma merginų sako, kad taupo pinigus universitetui. – Aš rimtai. Aš nenusirenginėsiu. – Šantalė papurtė galvą jausdama, kaip krūtinėje kyla įsiūtis. – O čia ne striptizo klubas. Merginos šoka… burleską. Tu puikiai pritapsi, – tarė vyras sprausdamas jai į delną kambario raktą. Šantalė prikando lūpą. Gal nebus taip blogai, kaip ji galvoja. Ne, kad ir kiek save įtikinėjo, širdis liepė kuo greičiau iš čia dingti. – Nemanau, kad man pavyks, – atsakė ji tiesdama jam raktą. – Reikėjo apie tai pagalvoti prieš atsiunčiant mums pasirašytą sutartį, – griežtai tarė vyras ir kietai sučiaupė lūpas. – Bet jei tikrai manai, kad nepavyks, paprašysiu teisininko, kad viską sutvarkytų. Jis net nesistengė apsimesti, kad negrasina. Širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Jei jie nuspręs kreiptis į teismą, ji neišgalės pasisamdyti advokato. Kaip galėjo taip apsikvailinti? Ėmė spengti ausyse. Tuoj prasidės migrena. Koks klubas turi pasisamdęs teisininką? Toks, kuriame advokatas turi pakankamai darbo. Pavojingas. – Gerai. – Šantalė nuleido ranką, kad nepasiduotų pagundai trenkti tam vyrui per susiraukšlėjusį snukį. Ji suaugusi. Susitvarkys. Be to, kol vaikščiojo į šokių mokyklų peržiūras, laisvu laiku reklamuodavo gaminius parodose. Vaikštinėdavo apsitempusi trumpučius šortukus ir pardavinėdavo energinius gėrimus arba staipydavosi prie lenktyninių automobilių. Juk ir čia bus panašiai… ar ne? Šantalė atsiduso ir pasuko į persirengimo kambarį pas kitas merginas, tačiau jos vis neapleido jausmas, kad čia kažkas ne taip… ir ne tik tai, kad ji atsidūrė striptizo klube. Ji minutėlę susimąstė. Kas čia per jausmas? Po peržiūros jis nuolat stiprėjo… tarsi kažkas graužtų, neduotų ramybės. Šantalė išsitraukė kosmetikos krepšį ir veido servetėles. Valydamasi veidą pagalvojo apie direktorių. Atrodė keistai pažįstamas, bet tarsi negalėjo pažvelgti jai į akis. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/stefanie-london/neu-gesinta-aistra/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 214.90 руб.