Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Atrodo, man reikia vyro Lauren Canan Aistra Sutartyje nurodyta: kad išsaugotų rančą, ji turi ištekėti… Dėl keisto įrašo dviejų šimtmečių senumo nuomos sutartyje Šėjai teks tekėti už turtuolio Aleko Morestono. Tik taip ji gali išsaugoti šeimai priklausančią rančą Teksase. Ji ištaria „taip“, o sau prisiekia, kad santuoka bus fiktyvi. Tačiau Šėja neįvertino Aleko. Vos pažvelgusi į šį vyrą ji supranta, kad susilaikyti neatsigulus su juo į lovą bus didžiausias iššūkis gyvenime. Reiklios Aleko lūpos ir įgudusių rankų glamonės gali nulemti sandorį ir pačios Šėjos likimą. O gal viską praradusi ji išloš kur kas daugiau? LAUREN CANAN Atrodo, man reikia vyro Pirmas skyrius Šėja Hardin turėjo pripažinti – vyras už velnią tikrai gražesnis. Pro vešlius, profesionaliai sušukuotus raudonmedžio spalvos Aleko Morestono plaukus ragai nekyšojo, ant kaktos krito kelios neklusnios garbanėlės. Plati burna ir ryškiai apibrėžtos lūpos, nors atrodė nepermaldaujamos, nesišiepė. Beveik tobuli balti dantys, blykstelėję pro dirbtinę šypseną susipažįstant, ilčių nepriminė. Tiesą sakant, tarsi skulptoriaus išskobtus vyro veido bruožus galėtum pavadinti net labai gražiais, jei ne visa apimantis šaltas abejingumas. Todėl veidas atrodė pakenčiamas. Tik pakenčiamas. Nuo tada, kai įėjo į konferencijų salę šalia advokato kabineto, vyro žvilgsnį Šėja pajuto keletą kartų. Nereikėjo nė į tą pusę žiūrėti – žinojo, kada jis stebi tyliai susidarydamas pirmą įspūdį, galbūt vertindamas jos galimybes, sverdamas jėgas, pasirengęs pastebėti bet kokį silpnumo ženklą. Moters instinktas perspėjo, kad jo vertinimas neapsiriboja vien gebėjimu valdyti situaciją. Vyras nužvelgė kiekvieną kūno apvalumą, pastebėjo kiekvieną kvėptelėjimą, žiūrėjo, kaip ji juda: atviras ir nuoširdus susižavėjimas jos moteriškumu ir jokių pastangų nuslėpti domėjimąsi. Nuojauta pakuždėjo, kad šitas vyras žino, ko moteriai reikia ir kaip tai gauti. Subtili arogancija ir jaudino, ir žeidė tuo pat metu. Šėja bandė nuryti, bet burna perdžiūvo. Stengdamasi neparodyti, kaip vyras ją veikia, moteris sukryžiavo kojas, nusibraukė nuo veido plaukus ir įsmeigė akis į seną švytuoklinį laikrodį ant sienos. Nors ir stengėsi nekreipti į jį dėmesio, karštis tvilkė kūną, kaitino pojūčius, įžiebė geismą pilvo apačioje. Pagriebusi pieštuką ėmė įsiutusi keverzoti atverstame bloknote. Elgiasi kaip galvą pametusi paauglė. Kaip iš viso gali jausti bet kokį potraukį šiam vyrui? Jo pasirinktas gyvenimo kelias griovė praeitį, daužė gražius senų laikų reliktus, keitė juos šaltomis stiklo ir metalo klastotėmis. Dabar jis trokšta Šėjos ūkio. Moteris įsiuto ant išdaviko savo kūno. Nesileis įbauginama – nei sugundoma – jo ar jo advokato. Priežasties, dėl kurios jie sėdėjo priešais, visiškai užteko išsklaidyti bet kokias mintis, kad Aleką Morestoną ji kada nors norėtų pažinti geriau. – Jei viskas paruošta, manau, pradėkime, – paragino Benas Rakeris, jos advokatas ir ilgametis šeimos draugas. Jis įjungė nediduką magnetofoną, padėtą ant blizgančio konferencijų stalo kartu su įvairiais popieriais, užrašų knygelėmis ir teisiniais dokumentais. – Šiandien balandžio dvidešimt šeštoji. Šio susitikimo tikslas – aptarti nuomą namo ir žemės, kuriais dabar naudojasi Šėja Hardin. Dalyvauja Alekas Morestonas, nuosavybės savininkas, jo advokatas Tomas Longas, Šėja Hardin ir aš, Benas Rakeris, panelės Hardin teisinis patarėjas. Šėja nusišypsojo Benui. Jo pavargusiose, bet suktose pilkose akyse spindėjo susirūpinimas dabartine padėtimi. Vyras beveik keturiasdešimt metų užsiima teisine praktika, Šėja visiškai pasitiki jo sugebėjimais, kaip pasitikėjo jos tėvas. – Devynioliktojo amžiaus pradžioje penkis tūkstančius šimtą dvidešimt akrų žemės, besidriekiančios ties vakarų siena iki pat Nacionalinio miškų ir pievų rezervato Teksase, įsigijo Viljamas Alekas Morestonas. Tais pačiais metais jis perleido viską našlei Merei Džozefinai Hardin. Nuo tada Merės Hardin palikuonys gyvena toje žemėje, šiuo metu turinčioje Barho ūkio pavadinimą. Benas pasiėmė akinius, užsidėjo ant nosies ir pakėlė originalaus dokumento kopiją. – Ši žemė buvo perleista ne tiek pirkimo, kiek, kaip mes šiais laikais vadiname, nuomos būdu. – Jis pažvelgė per akinių viršų. – Tikiuosi, kad kiekvienas iš jūsų turite originalo kopiją? – Kai kiti linktelėjo, jis tęsė: – Turbūt pastebėjote, kad terminas yra devyniasdešimt devyneri metai su galimybe pratęsti. – Pirmą kartą nuomos sutartis buvo pratęsta Kiro Hardino, Šėjos proprosenelio. Antrasis tarpsnis, apie kurį dabar kalbame, baigiasi šį mėnesį, jei tiksliau, po penkių dienų. Panelė Hardin norėtų išlaikyti nuosavybę. Ponas Morestonas pareiškė norą valdyti turtą pats. Taip gali atsitikti tik tuo atveju, jei panelė Hardin neįvykdys būtinų sąlygų nuomai pratęsti iki šio mėnesio pabaigos. Šėja pažvelgė į Aleką Morestoną ir susidūrė su įdėmiai stebinčiomis akimis. Nuo jo sklido galinga energija, jėga, sutelkta tiesiai į ją. Mergina nurijo nerimą ir nusigręžė nekreipdama dėmesio į vis tankėjantį pulsą. – Mes neapžiūrėjome namo ir ūkinių pastatų, – neperspėjęs įsiterpė ponas Longas. – Tačiau esame patenkinti, kad viskas geros būklės. Manome, kad visos nuosavybės priežiūros sąlygos vykdomos. Šėja užsimerkė su palengvėjimu. Spustelėjo Beno ranką ir pažvelgė į poną Longą ir Aleką Morestoną dėkinga, kad jie sąžiningai įvertino tai, ką rado. Mergina sugebėjo net šyptelėti iš dėkingumo. Alekas Morestonas neryžtingai linktelėjo galva tarsi sakydamas „nėra už ką“, bet Šėja pastebėjo pakilusius antakius ir griežtame veide blykstelėjusį kvailą šypsnį – tarsi jis žinotų kai ką, ko ji nenumano. Šėja vėl pažvelgė į Beną. Jis nesišypsojo, ir tokio palengvėjimo kaip ji nejautė. Niekas neišjungė magnetofono. Niekas neatsistojo. Tarsi greitai besileidžiančiame lifte būtų pradėjęs mirksėti avarinis signalas, įspėjantis apie gręsiantį susidūrimą. – Be nuosavybės būklės vertinimo, – tarė Benas vis dar nežiūrėdamas jai į akis, – panelės Hardin ir pono Morestono protėviai laikė būtinu pridėti tai, ką aš pavadinčiau asmeniniu punktu. – Asmeniniu punktu? – Suraukusi antakius Šėja žvilgsniu ėmė naršyti seną, ranka rašyto dokumento kopiją. – Ketvirtame puslapyje, maždaug du trečdaliai žemyn. – Benas nusiėmė akinius ir padėjo dokumentą, tarsi galėtų pacituoti jį iš atminties. Balsas buvo tylus, jis kalbėjo labai švelniai. – Ten parašyta, kad ne tik ūkio būklė privalo būti gera, bet ir kad jei sutartį atnaujinti tenka moteriai, ji turi būti oficialiai ištekėjusi iki pasibaigiant sutarties laikui. Šėja vos nepašoko, pažvelgė į Beną. – Ką? – Merginai iš nuostabos žandikaulis atkaro. Ji susiraukė nesuprasdama ir negalėdama patikėti tuo, ką dabar išgirdo. – Tolimesniuose punktuose… – Benas vėl užsidėjo akinius ir pakėlė smakrą, šis veiksmas leido jam žiūrėti pro apatinę progresinių lęšių dalį. – Jei moteriškos lyties nuomininkė neturi vyro ar brolio, vyriausias suaugęs nevedęs vyriškis iš Morestonų šeimos susijungs su ja santuokos ryšiais juridiškai ir dvasiškai ir jie gyvens kaip vyras ir žmona ne trumpiau kaip vienus metus, kad vyras garantuotų apsaugą nuo visų ir bet kokių pavojų, padėtų dirbti visus ūkio darbus ir pasirūpintų, kad moteris gautų prideramą ir sąžiningą kompensaciją. – Jei kuris nors atsisakys vykdyti šią prievolę, turtas automatiškai pereis antrajam. Jei santuoka bus įregistruota, ji gali būti nutraukta pasibaigus vienų metų terminui ir žemė vėl pereis Hardinų šeimai kitiems devyniasdešimt devyneriems metams. Benas atsilošė krėsle ir nusviedė dokumentą ant stalo. – Turėtum žavėtis Morestonų šeimos galantiškumu. Nedidelę patalpą užtvindė tyla. – Kaip suprantu, Šėja, – tarė Benas, – šeimos buvo artimos, todėl taip buvo siekiama apsaugoti moterį, kuri netekėjusi valdytų turtą sutarties terminui pasibaigus. Kaip žinai, tuo metu pasaulį valdė vyrai, o moteris viena pati nedaug teturėjo galimybių. Vieni santuokos metai turėjo reikšti, kad ji sulauks bet kokios pagalbos ūkyje. Jei kuris nors tiems metams pasibaigus panorės nutraukti santuoką, niekas neprieštaraus. Ironiška… – jis prisimerkęs pažvelgė į Aleką Morestoną, – sąlyga, ko gero, turėjo apsaugoti bet kurią Hardinų šeimos moterį nuo sukčių, galėjusių mėginti ja pasinaudoti. Alekas neatsakė, tik raukšlelės apie akis kiek paryškėjo – Beno vertinimas jam pasirodė juokingas. – Bet… – palinkusi į priekį Šėja atsirėmė alkūnėmis į stalą ir pirštais pasitrynė smilkinius, kad smegenys vėl įsijungtų. – Tu nori pasakyti… Tu sakai, kad sutartis negali būti pratęsta tik dėl to, kad esu netekėjusi? – Jei galėčiau, – įsiterpė Tomas Longas. – Paprastais žodžiais tariant, panele Hardin, jei norite pratęsti sutartį, jūs turite būti susituokusi arba per penkias dienas ištekėti už Aleko ir gyventi santuokoje vienus metus. Jei nesutiksite, sutartis bus nutraukta. Jei Alekas nesutiks su tokia santuoka, nors jūs neprieštarausite, sutartis bus atnaujinta. Šėja kurį laiką negalėjo nė žodžio ištarti. Žiūrėjo išpūtusi akis į poną Longą bandydama įžvelgti jo žodžiuose nors kokią prasmę. Ji buvo apstulbusi. – Jūs, ko gero, juokaujate? Kažkoks nesveikas pokštas. Čia juk atgyvena. – Vis dėlto ryžtas išlikti ramiai sparčiai tirpo. – Tai juk neteisėta. – Ji pažvelgė į Beną, kuris tyliai sėdėjo stuksendamas pieštuku į stalą. – Ar ne? Benas kiek padvejojo tarsi bandydamas sudėlioti atsakymą. – Kiek man pavyko išsiaiškinti, nuosavybės savininkas gali įrašyti į sutartį bet kokią sąlygą, reikalavimą ar apribojimą, leidžiamą to meto įstatymų – ką tik pageidauja. Jei nuomininkas sutinka, tas reikalavimas tampa privalomas. O jei klausi, ar tokia nuostata teisėta šiais laikais, tai greičiausiai ne. Šėjai blykstelėjo viltis. – Bėda ta, kad jei iškelsime ieškinį, kad šis punktas būtų išbrauktas, teisėjas gali pareikšti, jog visa sutartis niekinė, nebegaliojanti. Tokiu atveju ponas Morestonas tikrai neturės jokios prievolės pasirašyti sutartį iš naujo. Jei šis punktas teisėjams nepasirodys neteisėtas, kol jie pateiks sprendimą, pratęsimo terminas seniai bus pasibaigęs. Bet kuriuo atveju… – Benas tik skėstelėjo rankomis. Šėja atsilošė kėdėje. Pažvelgė pro didžiulį langą. Kaip tokia graži pavasario diena galėjo taip staiga aptemti? Ji įrėmė akis į Aleką Morestoną. – Tu apie tai žinojai, tiesa? – Taip, – atsakė šis kimiu gerkliniu balsu. – Tomas pastebėjo ir man pranešė prieš du mėnesius. Tu gali paklausti savo advokato, kodėl jis nelaikė būtina pranešti tau. Juk kuo tikriausiai žinojo, kad nesi ištekėjusi, būtume sutaupę nemažai laiko. Šėja pažvelgė į Beną, kuris tik gūžtelėjo ir papurtė galvą. – Atleisk, mieloji. Maniau, kad ponas Morestonas nekreips dėmesio į tokią keistą išlygą. Man ir į galvą nešovė, kad jis sugalvos ja pasinaudoti siekdamas atgauti žemės nuosavybę. – Negaliu patikėti, – burbėjo Šėja. – Niekuo netikiu. Ar jūs visi norite mane įtikinti, kad į šitas… nesąmones turiu žiūrėti rimtai? Kad prarasiu savo namus, savo ūkį, viską, dėl ko dirbo mano tėvas ir jo tėvas, tik dėl to, kad nesu ištekėjusi ir nenoriu tekėti už jo? Mergina aiškiai pabrėžė žodį „jo“ lyg ką bjauraus ir begėdiško – o tai šią akimirką buvo visiška tiesa. Nepaisant seksualaus vyro žavesio, protas sakė, kad Alekas Morestonas niekas kitas tik šaltakraujis priešas. Ir dar ta… nuomos sutartis… kas būdamas sveiko proto galėtų įrašyti šitokią sąlygą? – Į jūsų nuostolius bus atsižvelgta, panele Hardin. – Alekas tyčia nekreipė dėmesio į jos pykčio protrūkį. Ramus vyro balsas prasiveržė pro kambarį apsupusią tylą. – Aš ne prieš sumokėti už statinius, įskaitant namą, taip pat kompensuoti vienų metų ūkio pajamas. Ir, savaime suprantama, pajamos už parduotus gyvulius bei įrangą bus jūsų, jei nuspręsite parduoti, o ne perkraustyti. Šėja piktai dėbtelėjo. Kalbėti bijojo, kad neišlietų širdyje besikaupiančio įtūžio. Lyginti šį vyrą su velniu būtų per daug švelnu. – Be to, – tęsė ponas Morestonas, – sutinku suteikti pakankamai laiko jums susirasti kitai gyvenamajai vietai. Mes suprantame, kad persikraustymas gali užtrukti ilgiau nei standartines šešias dienas. – Aleko pasiūlymas labai dosnus, panele Hardin, – pridūrė Tonas Longas tarsi per prievartą. Ji nekreipė dėmesio į advokatą, žiūrėjo tik į šios nesąmonės kaltininką, patį velnio įsikūnijimą. Jis paprasčiausiai sėdėjo atsirėmęs krėsle, atrodė visiškai ramus ir abejingas tam, kas jai reiškė tikrą gyvenimo pabaigą. Pagrindiniai Šėjos principai, išsilavinimas, ateities svajonės, pasididžiavimas šeima – viskas susiję su ūkiu. Be ūkio mergina neįsivaizdavo savo gyvenimo. – Kodėl taip darote? Jos balsas buvo tvirtas, bet širdis daužėsi, o skrandį sutraukė. – Nieko asmeniško, panele Hardin. – Vyras palenkė galvą į šoną, akys bėgiojo jos veidu. – Tik verslas. – Tikrai? – nepasidavė Šėja. – Tai štai kaip tai vadinate? Sugriauti žmogui gyvenimą – verslas? – Ji nustebusi papurtė galvą. – Iš šios sutarties, ko gero, nemenką sumelę išspausite. – Yra tokia tikimybė, – pripažino Alekas gūžtelėdamas plačiais pečiais. – Man smalsu. Ką ten darysite? Įrengsite poilsiavietę savo draugams iš miesto ar pristatysite pigių būstų, kurie per dešimtmetį sugrius? – Nemanau, kad verta diskutuoti apie Aleko planus čia… – Žemė gera, geroje vietoje, – atsakė Alekas pertraukęs savo advokatą. – Atėjo laikas ją išnaudoti. – Jis įsmeigė akis merginai į veidą, kalbėjo tvirtu, bejausmiu balsu. Šėja vis nesiliovė galvojusi, ar šitas susitikimas būtų įvykęs, jei tėtis tebebūtų gyvas. Tačiau sveikas protas sakė, kad Morestonas nori žemės ir būtų suradęs kitą priežastį sutarčiai nutraukti. Nekaltas „asmeninis klausimėlis“ buvo labai palankus ir idealiai atitiko jo poreikius. – Galit nepaisyti sąlygos ir atnaujinti sutartį. – Galiu, – atvirai patvirtino Alekas. – Bet to nedarysiu. Šėja tylėdama stebėjo griežtas, lyg iškaltas jo veido linijas. – Tokiu atveju nebėra ko pasakyti, ar ne? – Stodamasi ji pagriebė dokumentus ir sugrūdo į popierinį aplanką. Nesižemins prieš jokį vyrą, ypač tokį arogantišką nepažįstamąjį iš Niujorko. Tuo labiau kad iš to naudos nebus. Jos rankos virpėjo nuo sukrėtimo, bet tikrai neparodys tiems niekingiems atvykėliams jokio silpnumo. – Benai, – ji suspaudė lūpas, kad šios nedrebėtų. – Manau, tu pasirūpinsi tuo, kas būtina? Pamačiusi, kad šis linktelėjo, mergina dirbtinai nusišypsojo ir išėjo pro duris. Kažkokiu būdu sugebėjo jų netrenkti. Tik pasiekus šaligatvį akys apsitraukė migla – pasipylė pykčio ir nusivylimo ašaros. Prieš septynis mėnesius ji palaidojo tėvą. O dabar per nepilną valandą suvokė praradusi namus. Mergina nurijo gerklę gniaužiančią baimę. Ūkis buvo jos prieglobstis, jos rojus. Jos praeitis ir ateitis. Tėvas pasitikėjo Šėja ir duktė paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis pažadėjo, kad vyro pastangos, kaip ir kelių Hardinų kartų, nenueis niekais. Šėja buvo paskutinė palikuonė, galinti perduoti Hardinų palikimą ateities kartoms. Du šimtai metų protėvių darbo ir pasiaukojimo, stiprybės, drąsos ir ryžto mažame žemės gabalėlyje susikurti geresnį gyvenimą, o dabar – visa ateitis prislėgė jos vienos pečius. Nepakeliama našta. Sėdusi prie senuko ševroleto vairo Šėja bandė prisiminti pokalbio smulkmenas. Nors susitikimui vadovavo Benas, mergina žinojo, kad viską sustygavo ir kontroliavo Alekas Morestonas. Iki pat jos išėjimo iš kambario. Tyčia sumenkino kai kuriuos sutarties punktus, sutelkė dėmesį į kitus. Jis – puikus derybininkas. Reikia pripažinti. Tačiau yra vienas dalykas, į kurį Morestonas – galėtų kirsti lažybų – neatkreipė dėmesio. Tėvas visuomet kartodavo, kad ji – užsispyrusi, kietakaktė mergina, niekada nežinanti, kada prisipažinti pralaimėjus. Ir dabar Šėja neketino lengvai prisipažinti pralošusi tam pasipūtusiam godžiam šunsnukiui. Gal ji ir praras namus. O gal ir ne. Benas sakė, kad ji turi ištekėti iki pasibaigiant sutarčiai. Nebūtinai už Aleko Morestono, kaip užsiminė jo advokatas. Juk kur nors turėtų būti vyras, kuris sutiks pagyventi su ja santuokoje vienus metus – gryniausias verslo susitarimas. Šėja tokį susiras. Ji ištiesė pečius atgavusi pasitikėjimą ir užvedė automobilį. Reikia daug ką padaryti, o laiko mažai. *** Alekas su Tomu susirinko dokumentus ir susiruošė išeiti iš Beno Rakerio biuro. Staigus panelės Hardin išėjimas, nors ir numatytas, užbaigė bet kokias diskusijas. Alekui teko pripažinti, kad Šėja Hardin jam padarė įspūdį. Visai ne tokia, kokios tikėjosi. Įpusėjusi trečią dešimtį ji atrodė gerokai brandesnė, vyresnė. Nors turėjo būti sutriuškinta, nešaukė ir neverkė, ir neiškėlė jokios scenos, kaip būtų pasielgusios daugelis kitų jos vietoje. Buvo nusiminusi, bet tai suprantama. Atsisveikinimo žodžiai, tyliai pasakyti advokatui prieš pat išeinant iš kambario, reiškė, kad ji susitaikė su situacija ir tuo, kas laukia. Bet negi ji tikrai pasidavė? Sėkmės versle jis pasiekė pasikliaudamas nuojauta. Iš tikrųjų, per tuos trisdešimt šešerius metus nuojauta jį retai teapgaudavo. O dabar ji klykte klykė, kad Šėja Hardin pralaimėjimo tikrai nepripažino. Nuo šviesių plaukų, krintančių apie veidą, iki džinsų, aptempusių liekną juosmenį ir gundančiai moteriškus klubus bei ilgas liaunas kojas, Šėja Hardin buvo bėda iš didžiosios B. Jei dar pridėsi žavų angeliškų bruožų veidelį ir didžiules nekaltas žydras akis, turėsi nepralenkiamą bėdų šaltinį. Šėja Hardin tikrai nesunkiai įkalbės kokį bestuburį nevykėlį ją vesti vieniems metams. Tam ji turi penkias dienas. Jei merginai pasiseks, Alekas galės savo projektui pamojuoti atsisveikindamas. Jam buvo gaila, kad viskas taip susiklostė, kad ši jauna moteris išvaroma iš savo namų. Jautė nemalonų gailesčio dilgsėjimą dar prieš jos advokatui informuojant apie situacijos beviltiškumą. Kreivai šyptelėjęs Alekas įsimetė į portfelį paskutinį aplanką ir uždarė. Jautė ne tik gailestį. Negalėjo prisiminti, kad jam būtų taip staiga kilęs toks stiprus geismas, kaip pamačius Šėją Hardin. Blykstelėjusi nuovoka pakuždėjo, kad seksas su ja būtų karštas ir nepakartojamas, temdantis protą aistros stiprumu. Vien pagalvojus, kad ji gali ištekėti už kito vyro, gulėti jo lovoje, kilo visai nepaaiškinamas pyktis. Alekas papurtė galvą bandydamas atsikratyti kvailos minties. Kai tokios aplinkybės, jis yra paskutinis vyras žemėje, kuriam Šėja leistų bent prisiartinti. Vyras užspaudė portfelio sagteles. Į galvą šovė mintis, kad reikia ją susirasti ir atsiprašyti, kad šitaip atėmė žemę ir… ką? Savo sumanymo atsisakyti jis neketina. Negali. Per daug laiko ir pinigų jau investuota. Tai kokia tada nauda iš atsiprašymo? Šėja greitai neteks namų ir to nepakeis joks atsiprašymas. Jiems išeinat iš pastato Alekas nepajėgė atsikratyti minties, kad jam dabar negalima išvažiuoti. Ir pats nebesuprato, ar čia dėl tos žemės sutarties, ar dėl juokingo vaikiško nenoro pasitraukti nuo Šėjos Hardin. – Tomai, – tarė jis priėjus prie automobilio, – pametėk mane į vietinę automobilių nuomos agentūrą, grįžk į Dalaso oro uostą ir skrisk į Bostoną. Susitik iš ryto su Rolstonu, pabaik aptarti jo naujojo viešbučio statybos planus. Juk žinai, ko mums reikia. Pasirūpink, kad sutartis būtų pasirašyta. Susitiksime Niujorke po poros dienų. – Lieki čia? – nustebo Tomas. – Tikrai manai, kad būtina? – Taip. Turiu nuojautą, kad panelė Hardin lengvai nepasiduos. – Nuolatos mane informuok. – Tomas atidarė automobilio dureles ir įmetė į vidų švarką. – Alekai, nesijausk kaltas dėl tos merginos. Pasiūlei jai krūvą pinigų, nors neprivalėjai, paskyrei praktiškai tiek laiko, kiek tik prireiks jai persikraustyti. Po velnių, juk žemė tavo. – Taip, suprantu, ką sakai. – Alekas linktelėjo. – Mes vienoje valtyje. Pabūsiu čia tik porą dienų. Paskambinsiu šį vakarą, pasirūpinsiu Skočiu. Mama šiandien numačiusi zoologijos sodą. Įtariu, kad dabar ji jau pasiruošusi važiuoti namo. – Mama prižiūri tavo sūnų? Alekas linktelėjo. – Ponia Bišop išėjo. O vos po dviejų savaičių naujoji auklė atrodė smarkiai nualinta. – Alekas gūžtelėjo. – Motina pasisiūlė atvažiuoti ir pabūti su berniuku. Atsiskraidinau ją iš Sent Pitersbergo prieš pat mums išvažiuojant. Tomas nusijuokė. – Tam berniukui ketveri, bet elgiasi kaip dvidešimt ketverių. Alekas nusišypsojo. – Patikėk, žinau. Išsinuomojęs automobilį Alekas pasuko didžiulį sedaną į eilę, judančią šiaurės kryptimi. Jis dabar turėtų būti pakeliui į Bostoną ar Niujorką. Tačiau įstrigo kaimą primenančiame miesteliūkštyje Teksaso šiaurėje, kur pilna kojotų ir kaubojų, ilgaaulių batų bei gatvės peštynių, kur keliai purvini, o lipdukai ant buferių skelbia, kad „Pietūs ir vėl klestės“. Jam čia ne vieta. Jis nenori čia būti. Tačiau privalo užsitikrinti teisę į savo žemę. Jei žemė nebūtų paminėta senelio testamente, nebūtų nė žinojęs apie ją. O kad jau sužinojo, neleis tokiai nuosavybei išslysti iš rankų. Logiškiausia būtų atsiųsti stebėti Šėjos porą savo darbuotojų. Tačiau nespėjus apgalvoti šio sumanymo, prieš akis iškilo Šėjos Hardin veidas ir planas žlugo. *** – Dėkui, kad atėjai, Leona. – Šėja plačiau pravėrė stiklines duris ir įsileido kaimynę į erdvų priebutį galinėje namo dalyje. – Man tikrai reikia tavo pagalbos. Po susitikimo Beno biure praėjo trys dienos, o Šėja vis dar neturėjo rimto ūkio gelbėjimo plano. – Gerai jautiesi? – Leona žvilgterėjo į ją, tada įsitebeilijo įdėmiau. – Telefonu kalbėjai padrikai. Išgąsdinai mane. Bijojau, kad tave vėl nusviedė tas prakeiktas eržilas. – Viskas man gerai. – Šėja nusišypsojo pagyvenusiai moteriai. – Bent jau fiziškai. Užeik, paruošiu mums po stiklinę arbatos. Leona Finč – panašiausias į mamą žmogus: mama mirė, kai Šėjai tebuvo penkeri. Šėja labai mylėjo Leoną. Įpusėjusi septintą dešimtį, saulės nurudintu veidu ir raukšlėta nuo gyvenimo ir darbo ūkyje. Moters kalba tokia pat šiurkšti kaip ir oda. Tačiau Leona jautri, įžvalgi ir nepaisant menko išsilavinimo, nepaprastai išmintinga. – Jei nesusižeidei, tai kas nutiko? – Leona įėjo į virtuvę, atitraukė kėdę ir atsisėdo prie stalo, o Šėja primetė dvi stiklines ledukų. Užpylusi šviežiai užplikytos arbatos, įdėjo kelis lapelius mėtų. Padėjusi stiklines ant stalo atsisėdo priešais Leoną. – Aš… aš turiu bėdą, – pradėjo. – Didžiulę. – Po galais, – Leona gurkštelėjo arbatos ir atsilošė krėsle. – Nėra neišsprendžiamų bėdų. Papasakok, kas tave taip nuliūdino, ir mes abi pagalvosime, kaip viską pataisyti. Šėja liūdnai nusišypsojo draugei. Gera turėti Leoną savo pusėje. Merginai reikia išgirsti keletą jos nepermaldaujamai optimistiškų garantijų, kad viskas dar gali susitvarkyti. – Net pati nežinau, nuo ko pradėti. Prieš tris dienas buvau pakviesta į susitikimą Beno biure. Viskas labai sudėtinga… – Šėja nutilo ir papurtė galvą. Pažvelgė draugei į akis. – Atrodo, kad teks surasti man vyrą, – pasakė tiesiai šviesiai. – Tam liko nepilnos dvi dienos. Antras skyrius – Ką padaryti? – Leona net palinko į priekį. Šėja matė, kaip prisimerkė moters akys, ieškodamos požymių, kad čia pokštas. Norėdama nusiraminti mergina gurkštelėjo arbatos. – Jei iki mėnesio pabaigos neištekėsiu, prarasiu ūkį. – Kas taip sako? – atsargiai paklausė Leona. Šėja smulkiai papasakojo susitikimo Beno Rakerio biure detales. Ji ir pati tuo vos galėjo patikėti. – Neketinu tiesiog palikti viską, ką myliu, dėl ko taip sunkai dirbo tėtukas. – Šėja pirštais braižė ratus ant aprasojusios stiklinės. – Tris dienas nepaleidau iš rankų telefono, bandžiau susirasti draugus iš koledžo. Tie, kuriuos sugebėjau rasti, vedę arba turi drauges. Per tuos metus po mokyklos baigimo, o paskui dar ir tėčiui sergant, praradau ryšį su daugeliu žmonių iš aukštosios. Šėja gyvenime mylėjo du kartus. Pirmoji meilė – vaikinas iš aukštosios, dabar vedęs augina du vaikus. Antrąjį, Deividą Rolinsą, ji sutiko antrus metus besimokydama koledže. Kurį laiką jiedu buvo neperskiriami ir net kalbėjo apie vestuves. Tačiau galiausiai abu suprato, kad gyvenime siekia skirtingų tikslų. Prie Deivido planų nederėjo gyvenimas ūkyje šiauriniame Teksase. O Šėja neįsivaizdavo savęs niekur kitur. Ji beviltiškai troško rasti Deividą, bet nesėkmingai. Keletas draugų buvo girdėję, kad jis gyvena rytuose, bet niekas tiksliai nežinojo, kur. Viena draugė pasisiūlė paskambinėti, padėti ieškoti, bet iki šiol taip ir nepaskambino. Iš po Western Horsemen žurnalo mergina ištraukė bloknotą. – Surašiau keletą kandidatų, bet… – ji nusivylusi papurtė galvą ir ištiesė Leonai. – Viskas buvo taip seniai. Moteris paėmė sąrašą ir padėjo į šalį įdėmiai žvelgdama į Šėjos veidą. – Juk iš tikrųjų neketini prašyti, kad koks nors vyras tave vestų. Tai buvo teiginys, ne klausimas. Šėja tik gūžtelėjo. – Ką dar galiu padaryti? – Ar bent pagalvojai, į ką veliesi? – Tai bus gryniausias verslo sandėris, griežtai platoniškas. – Kur jau ne, – bambėjo Leona ranka trindama veidą. – Dieve visagali, čia pati velniškiausia situacija, apie kokią tik esu girdėjusi. Leona paėmė sąrašą ir nuvargusiomis akimis ėmė skaityti vardus. – Tomis Holas. Jo tėvai Džonas ir Greisė? – Taip, – linktelėjo Šėja. – Jis vedė prieš dvi savaites. Vienas iš tavo darbininkų buvo vyriausias pabrolys. – Leona paėmė pieštuką ir išbraukė vardą. – Dankanas Adamsas. Geria, – pareiškė. – Daug. Tokios širdgėlos tau nereikia. Sesilis Teiloras? Girdėjau, kad pralošia daugiau nei gauna lažybose per arklių lenktynes Božer Sityje. Jei nesiruoši finansuoti jo lošimų, brauk iš sąrašo. Vieną po kito Leona išbraukė visus vyrus, kol iš keturiolikos vardų liko vienas. – O kaip Timas Šulcas? – paklausė Šėja stengdamasi nekalbėti beviltiškai. Leona pažvelgė į paskutinę pavardę sąraše. – Galbūt. Ar tik ne jo tėvas tos mažos bažnytėlės miesto rytuose pastorius? – Ji suraukė kaktą mąstydama. – Nieko blogo apie jį nesu girdėjusi. Gana tylus. Maždaug tavo amžiaus, tiesa? – Taip, – pripažino Šėja. – Jo šeima atsikraustė čia vos prieš keletą metų, tad kurį laiką mokėmės kartu. Jis visai mielas. – Tai kaip ketini jam pranešti savo planelį? – Leona padėjo pieštuką ir bloknotą ant stalo. – Tiesiog prieisi ir pasakysi: „Sveikas. Ar vesi mane vieniems metams? Ai, beje, čia gryniausias verslo sandėris.“ Tikrai norėčiau būti muse ant sienos, kai sviesi jam tokią viliojančią naujieną. – Žinoma, paaiškinsiu aplinkybes. – Šios plano dalies Šėja nebuvo apgalvojusi, bet akivaizdu, kad tai būtina. – Privalėsiu. – Mergaite, naudokis galva. O gal jei dar kartą pasikalbėtum su tuo Morestonų vaikiu… – Ne. – Šėja sunėrė rankas ant krūtinės. Alekas Morestonas. Vien tą vardą išgirdusi ji pajuto kaistant ir veidą, ir sprandą. Atmintyje tebešmėkščiojo vyriškų troškimų pilnos jo akys. Šėja nieko panašaus nebuvo patyrusi, bet praėjus jau trejetui dienų tvirtai žinojo, kad nieko neišsigalvojo. Ir Aleko Morestono abejingumo dėl jos sujaukto gyvenimo ji irgi neišsigalvojo. Šėja ryžtingai papurtė galvą: – Galiu užtikrinti, kad nieko gero iš to neišeis. Jis supirkinėtojas. Gyvena Niujorke, ko gero, ištaigingoje mansardoje. Žemė jam nerūpi. Jam niekas nerūpi, tik pinigus kalti. Tikriausiai gyvenime nėra išsipurvinęs rankų. – O kas, jei atsimokėtum jo paties ginklu? – paklausė Leona ir dar gurkštelėjo arbatos. Šėja suraukė kaktą. – Nesuprantu. – Na, Benas juk sakė, kad, pasak sutarties, jei tu iki mėnesio pabaigos neištekėsi, Morestonas turi sutikti tave vesti arba pratęsti sutartį. Teisybė? Šėja linktelėjo bijodama, kur tai nuves. – Tai pasakyk, kad nori už jo tekėti. Mergina tik žioptelėjo iš siaubo. – Suversk atsakomybę jam, – paaiškino Leona. – Tik pagalvok: jis – miesto vaikis. Tikrai nesutiks tavęs vesti ir kraustytis gyventi į ūkį. Morestonas apgavo tave, privertė elgtis lygiai taip, kaip jis ir nori: ieškoti bet kokios išeities, bet nesinaudoti juo. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/lauren-canan/atrodo-man-reikia-vyro/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 143.51 руб.