Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Ar tu tam pasiruošęs? Kelly Hunter Jausmų egzotikaVestai #4 Keturių knygų serija „Vestai“. Ketvirta knyga. Jūsų reputacija aiškiai kalba apie jus, pone Vestai… Dvejus metus dirbęs slaptai, specialusis agentas Džeredas Vestas grįžęs namo jaučiasi tarsi ne savas. Mėlynės ant kūno išnyks, bet šiurpūs prisiminimai liks. Tačiau nors ir teko daug išgyventi, Džeredą vis dar traukia moterys, o ypač tokios dailios kaip Rovana Faringdon. Naujoji žvalgybos skyriaus vadovė per daug seksuali, kad būtų galima ją ignoruoti. Rovana girdėjo, jog pavojingiausias Džeredo ginklas – jo seksuali šypsena, bet ji privalo pamatyti tai, ką ši šypsena slepia. Rovana netgi pasiryžusi susipažinti su Džeredu artimiau ir įsitikinti, ar šis vyras pasiruošęs imtis naujų užduočių. KELLY HUNTER Ar tu tam pasiruošęs? Pirmas skyrius Rovana Faringdon negalėjo pakęsti sekmadieninių pietų pas tėvus. Ši tradicija buvo nauja, užgimė praėjus lygiai mėnesiui po to, kai tėvai išėjo į pensiją ir nusipirko didingą namą, kuris veikiau priminė parodomąjį muziejų ir neskleidė nė menkiausios šilumos. Net gėlių puokštės atrodė sukomponuotos oficialiai. Prieš du mėnesius, atvežusi glėbį kvapių išsiskleidusių baltų ir gelsvų rožių, ji padarė klaidą. Gėlės buvo sumerktos į skalbinių vonelę ir, be abejonės, motinos išmestos pirmai progai pasitaikius. Daugiau tos klaidos ji nekartojo. Kažkodėl motina be galo mylėjo tuos namus ir primygtinai spaudė Rovaną juos pamilti – ji buvo jos vienintelė duktė ir paveldėtoja. To niekada nebus! Rovanos skubotai ištartas pasiteisinimas – Aš jau ir taip puikiai įsikūrusi, mamyt. Parduok namą. Išleisk viską iki paskutinio cento, kol gali, aš tikrai neprieštarausiu… – veikiausiai nebuvo protingiausia kada nors išsakyta mintis, tačiau ji kalbėjo nuoširdžiai. Pasakyti, kad Rovana su motina nei pažinojo viena kitos, nei suprato, būtų labai švelnu. Prie didžiulio apskrito stalo per oficialius pietus susėdo keturi žmonės. Rovanos motina, tėvas, senelis ir ji pati. Apskritas stalas turėjo simbolizuoti, kad visi prie jo sėdintieji neva vienodai svarbūs, tačiau pokalbis išdavė ką kita. Tėvas vienas sau postringavo apie buvusias vakarienes su aukštus postus užimančiais žmonėmis ir kitais labai svarbiais asmenimis, apie kuriuos Rovana nebuvo nieko girdėjusi. Ji susižvalgė su seneliu. Abudu tėvai, kol ji buvo mažytė, tarnavo kariuomenėje, o vėliau dirbo ambasadoriais užsienio šalyse. Didžiąją dalį gyvenimo jie praleido ne tėvynėje, tad Rovanai dažniausiai tekdavo pasilikti su seneliu. Gyvenimas jo irgi, galima sakyti, neruošė auginti vaikus – pats kadaise užsitarnavo generolo laipsnį, – bet jis nė karto jos nepaliko, ir už tai ji tik dar stipriau jį mylėjo. Ant stalelio paliktos rankinės kišenėje sudūzgė Rovanos telefonas, ir ji krūptelėjo. Žinojo, ką išgirs. – Man regis, prašiau išjungti? – šaltai priminė motina, žvelgdama nepasitenkinimo neslepiančiomis it migdolai rudomis akimis. Žmonės dažnai galvoja, kad rudos akys yra švelnios, vaiskios ir mielos. Ne visos! – Žinai, kad negaliu, – pakilo nuo stalo Rovana. – Atsiprašau. Turiu atsiliepti. Ji išsinešė telefoną į koridorių ir maždaug po minutės grįžo. Kirtusi kambarį pasiėmė rankinę ir persimetė ją per petį. – Išeini? – motinos balse skambėjo ne nusivylimas, o kaltinimas. Rovana linktelėjo. – Problemos? – pasiteiravo senelis. – Šią savaitę pavaduoju vieną iš direktorių, kol jis užsienyje. Ką tik gavome žinutę iš vieno su juo dirbusių slaptųjų agentų. Turime jį parsivežti. – Visai tavęs nebematome, – atsiliepė motina, patogiai pamiršdama, kad prieš jiedviem su vyru išeinant į pensiją, jie irgi mažai tematydavo dukrą. – Kol ji buvo maža, irgi retai ją matydavai, – tiesiai šviesiai atkirto senelis. – Rovana skubiai išvykdama bent jau mums pasiaiškina. Jo žodžiuose buvo daug tiesos, ir motina kietai suspaudė lūpas. Ir jie pakankamai gėlė, tad Rovaną nenorom užplūdo prisiminimai. – Bet juk šiandien mano gimtadienis, – kartą šūktelėjo ji motinai, kai tėvai žengė pro duris, paskui save it paklusnius naminius gyvulėlius vilkdami kelioninius lagaminus ant ratukų. – Senelis iškepė tortą. Pats iškepė! – Atleisk, mieloji, – atsiliepė motina. – Negaliu nevažiuoti. – Bet pabuvai tik dieną, – kažkada papriekaištavo ji tėvui ir turėjo išklausyti griežtą pamokslą apie pakantumą ir pareigos jausmą. Rovana liovėsi klausinėjusi, kur jie važiuoja. Iki šios dienos tikriausiai nė karto negirdėjo tiesaus atsakymo. Firminis pasiaiškinimas būdavo toks, kad jie išvyksta svarbiais reikalais, o ji negalinti važiuoti kartu. – Tau reikia grūdintis, – vis kartodavo jai tėvai, ir Rovana užsigrūdino. Tai, kad dabar motina užsimanė visai kitokių santykių su savo vienturte, Rovanai nerūpėjo. – Atleiskit. Tikrai turiu eiti. – Senelis nejaunėja, Rovana. Tikrai galėtum dėl jo labiau pasistengti. Motina bandė ją įskaudinti, bet Rovana tik mandagiai šyptelėjo ir nieko neatsakė. Su seneliu ji matydavosi mažiausiai porą kartų per savaitę, kas antrą dieną jam paskambindavo. Motina, aišku, to nežino. Tačiau Rovana nejuto noro ją apšviesti. – Tas agentas tau patiktų, – tarstelėjo ji seneliui, nes žinojo, kad jam bus įdomu. – Turėdamas labai ribotus išteklius sukėlė tikrą sumaištį. – Ar anksčiau tarnavęs kariuomenėje? – Ne, jis vienas iš mūsiškių. Labai išradingas. Ji galėtų lažintis, kad kitą kartą jai paskambinus senelis jau žinos, apie ką ji kalbėjo. Nors buvo seniai išėjęs į pensiją, jis vis dar palaikė įspūdingus ryšius. – Taip, taip, Rovana. Žinome, kad tavo darbas svarbus, – kandžiai atitarė motina, ir Rovana pasisuko į nepriekaištingai susišukavusią savo gimdytoją. Kaip moteriai, kuriai, reikia manyti, dėl savo lyties teko kovoti tuos pačius mūšius kaip ir Rovanai, motinai dukters pasiekimai ir pareigos Australijos slaptosios žvalgybos tarnyboje, regis, nedarė jokio įspūdžio. – Skaniai pavalgykit, – Rovana pabučiavo abu tėvus. – Desertui atvežiau obuolių trupiniuočio. – Pati iškepei? Dar viena kandi pastaba iš motinos, kuri per savo gyvenimą virtuvėje ir piršto nepajudino! – Ne. Draugė iškepė pagal senelės iš kartos į kartą perduodamą receptą, o aš jai sumokėjau. Tikiuosi, jums patiks. Nebekreipdama dėmesio į motiną, ji priėjo prie senelio ir švelniai pabučiavo jam į skruostą. Vėl skimbtelėjo telefonas, ir Rovana atsitiesė. – Metas važiuoti. – Čia tavo vairuotojas, ar ne? – sarkastiškai pasiteiravo motina. – Mažumėlę nekantrus. – Ne, tiesiog praneša, kas jis jau čia. – Galbūt kitą mėnesį pasirūpinsi, kad galėtum išsėdėti iki galo. Jei aš nuspręsiu toliau vargintis su tais pietumis. – Nuspręsk pati, mama. – Rovana dirstelėjo į tėvą, kuris per visą apsižodžiavimą sėdėjo keistai tylus. – Ar ir tu manimi nepatenkintas? Tėvas, amžinas diplomatas, neatsakė nieko. – Žinai, mama… judu abu, jei jau apie tai kalbame… bent sykį galėtumėte pasistengti nors kiek didžiuotis manimi ir mano pareigomis, užuot nuolat kritikavę. Bent sykį. Galbūt tada parodyčiau jums dėmesį, kurio taip akivaizdžiai tikitės. Taip, niūriai galvojo Rovana, ir baigėsi sekmadienio pietūs su tėvais. Senelis kaip tikras džentelmenas atsistojo ir išlydėjo ją į koridorių, tačiau tėvai liko valgomajame. Namai ne jo, čia jo dukters nepriekaištingai ištaisytas mauzoliejus, tačiau jai ir galvon neateitų parodyti savo dukrai tokį mandagumą, kokį rodydavo kitiems. Dėl Dievo, jos motina buvo gerbiama ambasadorė. Marisa Faringdon-Stiuart žinojo, kaip pagerbti kitus. – Nekreipk į ją dėmesio, – švelniai paguodė senelis Rovaną. – Kuo toliau, tuo prasčiau. – Ji nebesupranta, kaip priimtina elgtis, o kaip ne. Ankstyva silpnaprotystė. – Norėčiau tuo patikėti, seneli, bet aš žinau, kuo pasireiškia silpnaprotystė. Tai, ką dosniai seikėjo motina, niekaip nesusiję su šia liga, tai tebuvo rūpestingai atmatuota pagieža. – Ji pavydi, dėl to truputį kaltas ir aš, – nenoriai pripažino senelis. – Niekada neturėdavau jai laiko. Pasimokiau iš savo klaidos ir pasistengiau rasti laiko tau. Negana to, daug pasiekei savo pasirinktoje profesinėje srityje. O tavo motina mėgsta konkuruoti, todėl irzta. – O tėvas? Kas jam nepatinka? – Kas žino? – Senelis ir jo dukters išrinktasis ne itin sutarė. – Jis kvailys. Pernelyg daug kilmingo kraujo ir per mažai smegenų. – Rytoj tau paskambinsiu, – sumurmėjo ji. – Šįvakar gražiai atrodai, – gergždžiančiu balsu pridūrė senelis. – Meilikautojas! Rovana sekmadienio pietums stengdavosi pasipuošti – to tikėjosi motina, – bet niekur nepaslėpsi nemadingai įkypų akių, plačios burnos ir ausų, kurios kyšojo, kad ir ką darytum su plaukais. Galiausiai ji nusikirpo plaukus trumpai kaip elfas, bala nematė tų ausų! Įvarytas į kampą žmogus būtų galėjęs pavadinti ją įdomia. Pusvalandį padirbėjusi prie makiažo, ji galėtų netgi prikaustyti dėmesį. Bet ji niekada nebus graži. – Kai važiuosi namo, pasiimk obuolių trupiniuotį. Paprašyk, kad įdėtų. Ji vis tiek išmes pirmai progai pasitaikius, o aš Medės paprašiau, kad iškeptų specialiai tau. Su daugiau cinamono, kaip tu mėgsti. – Paliksiu tau gabalėlį. – Prisiminsiu! – Rovana apkabino senelį, kuris laikui bėgant darėsi vis silpnesnis. – Pasimatysim trečiadienį? Senolis linktelėjo. – Laukiu naujienų apie skerdynes, politiką ir intrigas. Rovana išėjo laukan ir pasuko stovinčio automobilio link. – Būtinai! Antras skyrius Jis pamiršdavo gimtadienius, pamiršo dvejas Kalėdas ir dvejus Naujuosius metus, tačiau nepraleido sesers vestuvių. Tai juk turėtų šį tą reikšti? Tai kas, kad truputėlį pavėlavo ir pasirodė visiškai murzinas? Lena nė akimirkos nedvejodama įspraudė jį į vestuvininkų būrį, tada atsistojo priešais celebrantą ir susituokė su jo geriausiu bičiuliu Trigu Adrianu Sinkleru. Tai įvyko prieš kelias valandas. Vestuvinių vaišių lėkštes padavėjai seniai nurinko, ir dabar palei tingiai vinguriuojančią upę, prožektoriams siunčiant į dangų raudonos šviesos pliūpsnius, šokio sūkury sukosi poros. Džeredas stengėsi dalyvauti šventėje ne tik kūnu, bet ir siela – šypsojosi, kol įskaudo žandikaulis, šoko su nuotaka ir erzino jaunąjį. Stoviniavo, kol galiausiai nebeatlaikė ir atsisėdo ant žemės po didžiule sena akacija, atsirėmė nugara į kamieną ir paliko aplink kunkuliuojančias linksmybes. Vakaras tikriausiai jau bus įpusėjęs, nors daugelis svečių atrodė nusiteikę šėlti per naktį. Džeredas gi juto, kaip slopsta adrenalino poveikis, o jo vietoje lieka visus kaulus persmelkęs nuovargis. Reiktų susirasti lovą ir prigulti – kelioms dienoms, savaitėms ar net mėnesiams… Reiktų susirasti, kur pabūti, kur apsistoti. Deimonas pasiūlė namuką paplūdimyje – kelioms dienoms tiktų. Bet ten tikriausiai kas nors būtinai užsuks, o Džeredas troško likti vienas. Su lengvu susidomėjimu jis nužvelgė besiartinantį Trigą, kuriam iš paskos sekė moteris. Ji pasirodė maždaug prieš valandą ir neatrodė nė kiek sutrikusi, kad pavėlavo į ceremoniją ir vaišes. Reikia manyti, ne viešnia, bet kas ji tokia, Džeredas nenutuokė. Iškart pripažino – apsirengusi nepriekaištingai. Klasikinis stilius, lieknos kojos apautos aukštakulniais, kurie tikriausiai kainavo krūvą pinigų. Abi Džeredo seserys perėjo tą brangių batelių etapą, tad itin kokybišką daiktą jis atpažino, nors prekės ženklo nebūtų galėjęs įvardyti. Bateliai sustojo priešais jį, ir vyras, atrėmęs galvą į medžio kamieną, pakėlė akis. Moteris, kurios liekna, sportiška figūra jis pirma grožėjosi, pasirodė kiek vyresnė, nei jis manė anksčiau. Žiūrint iš arti atrodė, kad kūrėjas, kuris sutvėrė šios moters veidą, matyt, juto silpnybę neįprastiems dalykams. Plati burna putliomis lūpomis viršun riestais kampučiais, plačiai įstatytos kiek įkypos akys. Maža nosis. Rudi plaukai nukirpti trumpai ir berniokiškai. Ausys nedidelės, bet galbūt – tik truputėlį – atsikišusios. Kartu sudėti bruožai sudarė visumą, kuri atrodė pernelyg keista, kad moteris panėšėtų į klasikinę gražuolę, ir pernelyg prikaustanti, kad galėtum nekreipti dėmesio. – Džeredai, susipažink su Rovana Faringdon, – prakalbo Trigas. – Naujoji penktojo skyriaus kontržvalgybos vadovė. Penktasis skyrius. Džeredas bandė priversti smegenis dirbti. Penktasis skyrius reiškia Rytų Europą. Kai jis išvyko prieš dvejus metus, skyriui vadovavo Senis Evansas. Sunku pasakyti, ar ji bus Džeredui paranki sąjungininkė, ar ne. Veikiausiai ne. – Garsas apie jūsų reputaciją sklinda pirma jūsų, pone Vestai. Jos balsas nuskambėjo šiurkštokai, nors po juo glūdėjo viliojantis it medus švelnumas. Rovana pasilenkė žemiau, norėdama geriau apžiūrėti jo veidą. – Neatrodote toks gražus, kaip man pasakojo. – Duokit man laiko, mėlynės išblunka. Ji nerūpestingai šyptelėjo, ir toji šypsena… Toji šypsena trenkė kaip ginklas. – Jūsų sesuo užsiminė, kad galbūt norėtumėte būti pavėžėtas iki namų. Aš čia turiu automobilį. Džeredas jau pirmiau jį matė. Juodas, glotnus, veikiausiai šarvuotas. – Kam prireikė tiek apsaugos vestuvėse? – Jis jau anksčiau juos pastebėjo – kaip būtų galėjęs nepamatyti?! Mažiausiai ketvirtis svečių buvo iš specialiųjų pajėgų, daugelis su ginklais. Kaip ir priešais stovinti moteris. – Juk žinai atsakymą į tą klausimą, kaubojau, – ji darsyk nusišypsojo, šįkart švelniau. – Mes čia dėl jūsų. – Jūs ne mano skyriaus viršininkė. – Ir dėl to labai džiaugiuosi. Užvirėt košę. Bravo. Tačiau vis tiek privalome nugabenti jus į Kanberą ir pasirūpinti, kad pakeliui nieko nenutiktų. – Duokite man laisvą savaitgalį, ir tada mielai važiuosiu, kur tik pasakysite. – Pone Vestai… – jos balsas nuskambėjo atlaidžiai. – Duodame jums šį vakarą, ir už tai turėtumėte būti dėkingas. Turėjote grįžti prieš dvejus metus. – Atsiprašau, vėluoju, – švystelėjo tingią šypseną Džeredas, norėdamas pasitikrinti, ar ją suerzins. – Jūs jauna eiti direktoriaus pareigas. – Man keturiasdešimt, ir aš gudri kaip sena lapė. Dešimt metų už jį vyresnė. – Kaip ir sakiau… Ji nusijuokė žemu nevaržomu juoku, ir Džeredas suprato padarysiąs bet ką, kad tik išgirstų ją juokiantis dar kartą. – Nenuvertinkite manęs, pone Vestai, o aš nenuvertinsiu jūsų. – Vadinkite mane Džeredu, – sumurmėjo jis ir staiga pastebėjo, kaip susidomėjęs juos stebi Trigas, jo geriausias bičiulis, ką tik tapęs svainiu. – Džeredai… – Trigas atrodė kažko pralinksmėjęs, o gal tiesiog susitaikęs su padėtimi? Galbūt jo svainis turėjo ekstrasensorinių gebėjimų, o gal tiesiog pažinojo Džeredą taip seniai, kad mokėjo įskaityti kiekvieną krustelėjimą; Trigas užfiksavo jo susidomėjimą skyriaus viršininke keistu veidu, viskio mėgėjos balsu ir atomine šypsena. – Ne. – Taip. – Išties prasta mintis. – Yra buvę ir prastesnių. – Džeredas vėl pasisuko į direktorę ir nusišypsojo. Rovana Faringdon tuojau pat suuodė padėtį. – Paklausykite savo draugo, pone Vestai. Tokius kaip jūs valgau pusryčiams. – Aš ir nesiskųsčiau. – Kurgi ne! Nejau tos moters lūpos niekad nenustoja šypsotis? – Jeigu sėsiu su jumis į tą automobilį, kur atsidursiu? Vešit mane ilsėtis ar į apklausą? – Šįvakar – tik iki namų. Duodu žodį. Apklausoje turite būti ne anksčiau kaip po devynių ryt rytą. – Ar nutuokiat, kas manęs laukia po to? Jos veidas užsisklendė, ir tą akimirką Džeredas išvydo šmėkštelint aštrų protą ir strateginį mąstymą, dėl kurių ta moteris keturiasdešimties tapo skyriaus vadove. – Drįstu pasakyti, kad tai priklausys nuo to, kaip pasinaudosite savo kortomis. Juk mokate lošti, tiesa? Jis gražesnis, nei ji įsivaizdavo, galvojo Rovana; o jos lūkesčiai buvo išties dideli. Kūnas raumeningas ir negailestingai ištreniruotas kautis, trumpai kirpti juodi plaukai tik dar labiau stiprino grėsmingą įspūdį. Veidas, priešingai, būtų papuošęs bet kurį plakatą ar filmą, viliojo prisirpusios lūpos. Puiki žandikaulio linija ir skruostikauliai, o tos akys, kurios į seserį žvelgė švelniai ir gyvai, dabar įdėmiai ją vertino. Šis vyras plikomis rankomis sugriovė šimtus milijardų dolerių nešusią neteisėtos prekybos ginklais imperiją. Pats vienas atskleidė puvinį Kovos su terorizmu skyriuje, kuriame dirbo; gijos siekė net direktoriaus pavaduotojo kėdę. Kilo skandalas, ir visi aistringai ginčijosi – ar laukti ko nors daugiau, ar jis nebus nuslėpęs informacijos ir pasilikęs geriausio pabaigai. Ji būtent taip būtų padariusi. – Pone Vestai, leiskite nuvežti jus į namus; ten jus apžiūrės gydytojas. Mano vyrai kerta lažybų, kiek šonkaulių susilaužėte ir ar praradote klausą, ar ne. Vienas iš trijų, kad tiesiog gerai skaitote iš lūpų. – Jiems tiesiog patinka žiūrėti į mano lūpas. – Džeredas Vestas vėl tingiai šyptelėjo. – Aš prie to įpratęs. – Nė neabejoju. Esu tikra, kad puikiai išnaudojate savo pranašumus. – Akimirką ir Rovana spoksojo į jo lūpas, nes jos buvo išties gražios, bet lėtai suskaičiavusi iki trijų liovėsi ir nukreipė žvilgsnį į jo akis. Kontrolė jos rankose, ir ji neketina jos paleisti. – Vis tiek norėtume, kad kas nors jus apžiūrėtų. – Ar tai įsakymas? – Ar jūs jų klausote? Jis vėl šyptelėjo. – Jūsų gal ir paklausyčiau. – Galėtumėt nukrėsti jį elektrošoku, – pasiūlė Trigas. – Gal padėtų. – Galėčiau, bet jis ir taip jau nekaip atrodo. Jei pribaigčiau, tektų pildyti nemažai popierių. – Direktore, norėčiau asmeniškai su jaunikiu persimesti keliais žodžiais, – tarė Vestas. Jis suformulavo žodžius kaip prašymą, tačiau buvo matyti, jog tikisi, kad prašymas bus patenkintas. Rovana neketino niekur eiti neišsiaiškinusi, kokia jo sveikata. – Galite paėjėti į paupį, – pasiūlė ji. – Ten ganėtinai privatu. – Ir čia privatu. – Pone Vestai. – Šalin pirštines, pakaks saugoti jo ego. – O gal galėtumėt atsistoti ir įrodyti mano žmonėms, kad vis dar pajėgiate vaikščioti? Vyras kilstelėjo smakrą. Jo žvilgsnyje spindėjo iššūkis ir nė ženklo silpnumo. – Aš galiu paeiti. – Norėčiau tai pamatyti. Bet jis nesistojo. Išdidumas – bjaurus dalykas. – Pasirūpinkite, kad jis būtų nuvežtas, kur reikia. Gydytojas laukia. Nelaukdama Trigo atsakymo, Rovana pasuko automobilio link. Ji žinojo, kiek jėgų Vestui kainuos pasijudinti. Ji sekė jo judesius nuo to laiko, kai sprogo Antonovo jachta. Džeredo paliktas griuvėsių pėdsakas ir stiprus troškimas laiku parsirasti į sesers vestuves buvo stulbinami. Pastarąsias penkiasdešimt valandų jis nemiegojo ir buvo išsekęs – kūnas laikėsi iš paskutiniųjų. Vienintelis dalykas, laikęs jį ant kojų, buvo valios jėga. Šis vyras buvo pasirengęs vykdyti komandas nuo tos akimirkos, kai išlaikė pirmąjį egzaminą, kuriuo tikrinami pretendentai į žvalgybos tarnybą. Visas skirtas užduotis jis atliko kuo puikiausiai. Be to, jei su Antonovu praleistas laikas būtų vertinamas kaip operacija, ji jam irgi puikiai pasisekė. Rovana tikėjosi išvysti dailų veidą, kuris slėpė aštrų protą, geležinę valią ir polinkį veltis į bėdą. Ir ji nenusivylė. – Puiki eisena, – sumurmėjo Džeredas žiūrėdamas, kaip ji eina tolyn, pilna pasitikėjimo savimi ir siūbuodama klubais. Jos ausys jam irgi patiko. – O tu pats ar gali paeiti? – Trigas neleido nusukti kalbos į šalį. – Manau, kad taip. Tik atsistoti negaliu. Trigas ištiesė ranką, ir Džeredas ją sučiupo – aukštai ties alkūne, kaip alpinistas. Kitą minutę jis stojosi gaudydamas orą, stengdamasis nenualpti arba neapsivemti, o gal ir viena, ir kita. Po poros akimirksnių šalia išdygo balta vestuvine suknele vilkinti Lena ir iš kito šono prilaikydama sugriebė jį už žasto. – Eisi namo? – norėjo sužinoti ji. – Netrukus. Pirmiausia reikia išspręsti nedidelę problemėlę – kaip pajudėti iš vietos savomis kojomis. Jis pajėgus paeiti. Juk taip? – Prigulk didžiajame miegamajame. – Turi minty – jūsų lovoje? – Jaunavedžių guolyje? Na jau ne. – Graži suknelė. Gal galėtum truputį pasitraukti į šalį? Sesuo nesitraukė, ir Džeredas užgniaužė pykinimą. Lena niekada neklausė, kas jai sakoma. Tuo buvo labai panaši į jį patį. Ji prisislinko dar arčiau, suėmė delnu jo skruostą ir įdėmiai nužvelgė sunerimusiomis akimis. – Atrodai klaikiai. Tarytum būtum perėjęs pragarą, kad čia atsigautum. Sakyk, juk nebevažiuosi atgal? – Negaliu tau to pasakyti, Lena. Ji užsispyrusiai suspaudė lūpas. Tai nežadėjo nieko gero. – Reikia apsitvarkyti, – kimiu balsu prakalbo Džeredas, bandydamas ją numaldyti. – Nieko sudėtingo. – Ar tavęs dar neatleido? – Na, tikrai nesu populiariausias mėnesio darbuotojas. Trigas prunkštelėjo. – Ką sakė direktorė? – paklausė Lena. – Kad rytoj išvykstame. – Ar nesakė, kad name tavęs laukia gydytojas? Iškvietė po poros minučių, vos tave pamačiusi. – Moterys amžinai kelia triukšmą dėl niekų. – Nedrįsk to taikyti man. Arba jai, jei jau apie tai prakalbome. Jeigu aš būčiau taip atrodydama pasirodžiusi tavo vestuvėse, būtum per dvi minutes ištempęs mane į ligoninę. – Jau einu, – subambėjo jis. – Liaukis žiūrėjusi į mane taip, lyg ruoščiausi sulūžti. – Į mane žmonės taip žiūrėjo ištisus metus. – Aš nežiūrėjau, – silpnai paprieštaravo Džeredas. – Aha, nes tavęs čia nebuvo. – Dabar aš čia, Lena. Paskutiniai žodžiai nuskambėjo kaip meldimas. Nes jis iš tiesų meldė – pasigailėti ir atleisti. Jai tikrai reikėtų nuo jo pasitraukti, kol nesubjaurojo suknelės. – Einu. Susirasiu lovą. Padarysiu viską, ką pasakys gerasis gydytojas. – Džeredas uždengė jos ranką savąja ir palinko jos pusėn. Silpnumo akimirka – išdavikiška užuomina stebintiesiems, o tokių buvo nemažai. – Jau einu. Tik mėgavausi švente, ir viskas. Džeredas įkvėpė kartą, kitą. Žengė į priekį. Ir pasaulį užliejo juoduma. Trečias skyrius – Užsispyręs, ar ne? – paklausė Rovana aplink trypčiojančios nuotakos, bandydama ją nuraminti, kol vietinis gydytojas, pirmąkart įkalbėtas aplankyti ligonį namuose, nurodė jaunikiui ir vienam iš jos agentų paguldyti Džeredą Vestą aukštielninką ant lovos. Miegamajame, kuris buvo dekoruotas vaivorykštės spalvų ir elegantiško venecijietiško stiliaus mišiniu, Džeredas atrodė ne savo vietoje, nepaisant skubomis surinkto vestuvių puotai tinkamo apdaro. Vilkas lieka vilku, kad ir kieno kailiu dengtųsi. – Net neįsivaizduojate! – niūriai atsakė Lena. – Reikėjo leisti jums palydėti jį į ligoninę, vos čia atvyko. Džeredo vokai kilstelėjo per kelis milimetrus, dėbtelėjo į moteris, ir vėl nusileido. – Kuo jis vardu? – paklausė gydytojas. – Džeredas Vestas, – atsiliepė Lena, – nepaprastoji rakštis pasturgalyje. Pačiupęs žibintuvėlį, gydytojas palinko prie paciento. – Džeredai? Ar mane girdite? Vyras išleido kažkokį garsą, kuris galėjo reikšti ir taip. – Ketinu patikrinti, kaip jūsų vyzdžiai reaguoja į šviesą. Neskaudės. – Smegenų sukrėtimo nėra. Buvo prieš tris dienas. Praėjo, – sumurmėjo Džeredas, bet nesipriešino. – Džiaugiuosi tai girdėdamas. Ar diagnozę nustatė medikas? – Iš patirties. – Ar jis visada taip mėgsta įrodinėti savo tiesą? – stovėdama lovūgalyje Lenos paklausė Rovana. – Taip, toks jau jis. Jam labiau patinka vadinti tai įtikinėjimu. – Ar galvoje yra gumbų? – paklausė gydytojas savo paciento. – Pora. Džeredas leidosi apžiūrimas gydytojo. – O kaip kaklas? Jaučiate sąstingį? Galite judinti? – Su kaklu viskas gerai, – neatsimerkdamas atsiliepė Džeredas. – Skauda petį. Štai ir galas teorijai apie trūkusius būgnelius, su palengvėjimu pagalvojo Rovana. Jeigu Džeredas gali atsakyti į gydytojo klausimus nesekdamas jo lūpų krutėjimo, vadinasi, neapkurto. – Jūs neapkurtote, – pratarė ji, ir kaip atlygį išvydo jo lūpose šmėkštelint šypseną. – Mažiausiai pusė mano agentų ką tik pralošė savaitės atlyginimą. – Taip, bet užtat kita pusė pralobo. – Kaip jis atrodo, kai iš tiesų šypsosi? – staiga paklausė Rovana. Galbūt nevisiškai deramas klausimas, bet geriau būti pasiruošus ir apsiginklavus ateityje laukiantiems mūšiams. – Seniai bemačiau, – atsiliepė Lena, – bet, kiek žinau, rezultatas dažniausiai mirtinas. Valstybės krinta. Verkia angelai. Maždaug šitaip. – Amen, – sumurmėjo Džeredas. – Suprantate, jei nebūtų toks sudaužytas, trinktelėčiau, kad ta arogancija tuojau pat išdulkėtų, – pratarė Lena. – Nes aš jį myliu. Akys priplūdo ašarų, ir ji nusisuko, kol brolis neprasimerkė ir jos nepamatė. Tačiau gydytojas tai pajuto ir prakalbo raminamai. – Jis sąmoningas, kalba rišliai… – Iš niekur nekraujuoja. Man viskas gerai… Turit nuskausminamųjų? – įsiterpė pacientas. – Dėl ko? – Šonkauliai. – Atsisėskite ir pažiūrėsime, kas ten su jais dedasi. Šiek tiek padedamas Trigo Džeredas atsisėdo ant lovos krašto. Taip pat leidosi nuvelkamas skolintą švarką, tačiau marškinius atsisagstė pats. Nesiskubino, ir Rovana įtarė, kad toks delsimas labiau susijęs su smulkiųjų motorinių įgūdžių praradimu, o ne Džeredo noru vilkinti procesą. Galiausiai marškiniai nuslydo nuo kūno, atidengdami prakaituotą tvarstį, kurį vietoje laikė sidabrinės spalvos lipni elektrikų naudojama juosta. – Vienu metu dar išsinarinau petį. Bet atstačiau. – Pats? – Vonia padėjo. – Džeredai, ar galite pakelti rankas virš galvos? – Kai paskutinį kartą bandžiau, pabudau po dviejų valandų veidu ant denio. – Kada tai buvo? – Prieš tris dienas. – Dar kokių nors problemų patyrėte? – Mirtiną miego trūkumą. – Džeredai, dabar patikrinsiu plaučius ir širdį. Paskui jūs pakelsite rankas, o aš patikrinsiu juos dar kartą. Tada atsigulsite ant nugaros, o aš nuodugniau apžiūrėsiu šonkaulius. Džeredas linktelėjo. Rovana stengėsi suteikti vyrui bent kiek privatumo, bet buvo sunku nespoksoti į didžiulę mėlynę, kuri atsidengė ant raumeningos krūtinės, gydytojui nuvyniojus tvarstį. Jam tikrai teko iškęsti žiaurius smūgius. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/kelly-hunter/ar-tu-tam-pasiruo-s/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 143.51 руб.