Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Aistringas sandoris Kat Cantrell Svajonių romanaiVieninteliai ir nepakartojami #1 Nuotaka prie altoriaus, nesutramdoma meilužė miegamajame… Milijardierius Džonas Kimas siekia tapti šeimos kompanijos vadovu, jam tereikia sėkmingai sujungti dvi bendroves. Ir kartu kaip nors sklandžiai išvengti suplanuotos santuokos. Išeitis – įkalbėti geriausią draugę Vivjeną Doson pabūti fiktyvia nuotaka, kol sutartis bus pasirašyta. Vivė jau visą amžinybę myli Džoną, bet užsispyręs turtuolis nesugeba pažvelgti už tvirtovės, kurioje užmūrijo savo širdį, sienų. Kai tariamos santuokos palaima atsiskleidžia nepakartojama ekstaze miegamajame, Vivė paskelbia karą droviam vienišiui. Ji nesitrauks, kol šis pasiduos! Kat Cantrell Aistringas sandoris Tai buvo vienintelė proga, kai ji turėjo teisę šitą vyrą paliesti lūpomis, ir tikrai ja pasinaudos. Ji ištiesė rankas, prispaudė delnus prie Džono švarko atvartų ir visi aplinkui buvę žmonės išnyko. Jis palinko ir viena ranka suėmęs kilstelėjo jos smakrą. Vyro šiluma nubėgo jos oda ir atgaivino, lūpoms susilietus jos smegenys liovėsi veikusios. Staiga to nebeužteko ir Vivė prisiglaudė trokšdama daugiau. Jo lūpos tiko tobulai, bučinys pagilėjo – o taip, būtent… Paragavus Džono bučinio, jos susižavėjimas sprogo tūkstančiais šukelių. Tas mielas, saugus žavesys, kurį ji tikėjosi lengvai suvaldysianti, staiga kibo aštriais dantimis ir karščiu pervėrė pačią jos šerdį. Prasivėrė kita pojūčių pusė ir tarsi gundydama leido pažvelgti, kaip neįtikima būtų, jei Džonas nesustotų. Tačiau jis sustojo ir taip staiga atsitraukė atbulas, kad Vivė vos neužvirto ant jo, tačiau vyras ramiai sulaikė ją už alkūnės… Nors pats nė iš tolo neatrodė ramus, akys buvo paslaptingos, degė liepsna, kokios ji niekada anksčiau nebuvo mačiusi. 1 Džonas Kimas laikė save nuolankiu, bet net ir jį iš vėžių išmušė planas, kurį išgirdo iš protingiausio pažįstamo žmogaus – senelio. Užuot vedęs San, mielą merginą iš vienos žymiausių Korėjos šeimų, senelio išrinktą nuotaką, jis pasipiršo Vivjenai Doson. Ji irgi miela, be to, Džono draugė, o dar svarbiau – ja galima pasitikėti, ji atėjus laikui nesiginčydama anuliuos santuoką. Vivė nuostabi ne tik dėl to, kad sutiko su tokiu beprotišku sumanymu, ji dar kepa nuostabius keksiukus. Vieni privalumai. Jis tikrai galėjo apsieiti be bernvakario. Ne Džono stilius. Bent jau striptizo šokėjų nesimato. Kol kas. Džonas su dviem geriausiais draugais šį rytą atskrido į Las Vegasą. Nors nuodėmių mieste iki šiol nebuvo lankęsis, neabejojo, kad neilgai trukus butas bus pilnas pusnuogių merginų. Kas gali dar labiau suerzinti? Nebent santuoka su San. Tai jau katastrofa, ir ne tik dėl to, kad nuotaka jam buvo parinkta. San – tikra nelaimė, tik ir lauk, kol kas nors atsitiks, bet lai atsitinka kam nors kitam. Džonas rytoj veda Vivę, o tai didžiausia paslauga, kokią jam kada nors yra padaręs draugas. – Tikrai nesigaili? – paklausė Vorenas, su trenksmu iššovęs šampaną. Dar viena bernvakario tradicija, kurios Džonas mielai būtų išvengęs, bet bičiuliai, net ir puikiai žinodami, kad jis augo ypatingai konservatyvioje šeimoje, būtų tik išsijuokę ir erzinę. Džonui būtina atsipalaiduoti. Senelis laikėsi daugybės tradicinių nuostatų, kaip turi elgtis viršininkas, o Džonas tuo darbu rizikuoti negali – tik ne dabar. Be to, turėti padorumo – nieko blogo. – Ko būtent? – atsigręžė Džonas. – Bernvakario ar to, kad pasikviečiau jus, idiotus? Hendriksas, antrasis idiotas, nusišiepė ir iš Voreno paėmė taurę šampano. – Negali tuoktis be bernvakario vakarėlio. Būtų labai liūdna. – Vestuvės netikros. Todėl ir tradicijų laikytis nebūtina. Vorenas tik galvą papurtė. – Vestuvės tikros. Vedi moterį norėdamas išvengti kitos moters. Todėl atsakyk: ar tai tikrai vienintelė išeitis? Nesuprantu, kodėl negali tiesiog pasakyti seneliui dėkui, bet ne. Nesileisk jo varinėjamas. Kaip tik dėl to jie ginčijasi jau dvi savaites. Senelis tvirtai tebelaiko Kimų imperijos vadžias. Korėjoje. Jei Džonas nori turėti vilties, kad senelis perduos valdžią jam, leis perkelti centrinį biurą į Šiaurės Karoliną, privalo elgtis apdairiai. Vesdamas merginą iš galingos korėjiečių šeimos tik sutvirtintų ryšius su šalimi, kurios nelaiko namais. – Gerbiu vyresniuosius, – Džonas ramiai priminė Vorenui. – Gerbiu ir tai, kad San ir mano seneliai yra draugai visą gyvenimą. Negaliu jos demaskuoti ir rizikuoti viską sugriauti. San nekantravo ištekėti už Džono. Ji turėjo gana nepatogią paslaptį – meilužį, kurio nenorėjo niekam atskleisti, todėl įsitvėrė minties apie sutuoktinį, padėsiantį užmaskuoti romaną. Tuo tarpu jų seneliai nesiliovė postringavę apie verslo susiliejimą abi šeimas sujungus santuokai. Džonas dalyvauti sandėryje nenorėjo. Geriau jau išspręs problemą savaip. Jei bus vedęs, niekas nesitikės, kad vykdys senelių susitarimą. Kompanijoms susiliejus, jie su Vive galės santuoką anuliuoti, o Džono principingumas liks nesugadintas. Sumanymas nuostabus. Vivė – nuostabiausias jo pažįstamas žmogus visoje Žemėje, nes sutiko gelbėti jo sėdynę, kad nenudegtų šitokiame sandėryje. Rytoj jiedu ištars keletą žodžių, pasirašys dokumentus ir bum. Daugiau jokių problemų. – Gal jūs, vaikinai, pasidžiaukite gavę kelionę į Vegasą ir užčiaupkite burnas? – pasiūlė Džonas ir susidaužė taurėmis su abiem vyrais, su kuriais draugystė užsimezgė dar pirmame Duko universiteto kurse. Džonas Kimas, Hendriksas Harisas ir Vorenas Geringeris buvo paskirti į vieną projektą kartu su Markusu Pavelu ir netrukus tapo draugais. Keturi jaunuoliai drauge iškrėtė nemažai šunybių – daugelį jų Džonas tik stebėjo iš užribio – ir paremdavo vienas kitą užgriuvus bet kokiems sunkumams. O tada Markusas stačia galva paniro į meilę sporto komandos šokėjai, kuri į jo jausmus neatsiliepė. Tos istorijos pasekmės tebeveikia tris išgyvenusius ketvertuko narius. – Negalime. Juk uždraudei striptizo šokėjas, – suurzgė Hendriksas ir, galima sakyti, vienu gurkšniu išmaukė šampaną. – Kokia prasmė rengti vakarėlį Las Vegase, jei neketini pasinaudoti visais jo teikiamais malonumais? Džonas išpūtė akis. – Argi Rolyje neturi visos rikiuotės moterų, kurios vien pirštu pamojus apsinuogintų? – Turiu, bet visas jau mačiau, – pamerkęs akį ginčijosi Hendriksas. – Yra tūkstančiai moterų, į kurių krūtis mielai paganyčiau akis, bet namuose privalau elgtis nepriekaištingai. Tai, kas įvyks Vegase, juk nepadarys įtakos mano mamos rinkimų kampanijai, ar ne? Hendrikso mama pretendavo į Šiaurės Karolinos gubernatoriaus postą ir privertė sūnų prisiekti ant krūvos Biblijų, kad jis nepadarys nieko, kas sumažintų jos galimybes laimėti. Hendriksui teko visiškai atsisakyti viešojo gyvenimo, todėl dabar juto jo trūkumą. Kol kas nepasireiškė jo keistas gebėjimas pakliūti į nuotraukas su menkai apsirengusiomis moterimis, bet skaistybės įžadų laikas vos prasidėjo, todėl panorėjęs jis dar tikrai atrastų progų sukelti skandalą. – Gal galėtume pagalvoti apie dabartinius reikalus? – pasiūlė Vorenas ir ranka persibraukęs garbanotus rudus plaukus atsisėdo ant sofutės dviem, stovinčios prie stiklinės sienos apartamentuose, kuriuos vyrai išsinuomojo viršutiniame Arijos aukšte. Šešiasdešimčia aukštų žemiau svaiginamai spindėjo Las Vegaso žiburiai. – Kokius? Vorenas pamojo taure į Džoną. – Tu vedi. Nepaisai priesaikos. Priesaika. Komandos šokėja taip iškankino Markusą, kad šis pamažu geso, kol galų gale nusprendė kartą ir visiems laikams užbaigti savo kančias. Po jo mirties trys bičiuliai prisiekė daugiau niekada neleisti meilei taip jų sugniuždyti, kaip ji sugniuždė Markusą. Prisiminę priesaiką visi surimtėjo. – Baik, vaikine, priesaika šventa, – susiraukė Džonas. – Be to, mes niekada neprisiekėme visą gyvenimą likti viengungiai. Tik kad nesileisime taip nusmukdomi moterų. Problema ne santuoka, o meilė. Kartą per metus metę visus darbus jie vieną vakarą praleidžia kartu ir taip pagerbia išėjusio draugo atminimą. Tai ir pagarba susitarimui, ir jo įtvirtinimas. Nepaprastai skausminga nelaimė juos visus paveikė skirtingai, bet niekas neimtų ginčytis, kad Vorenas kambario draugo mirtį išgyveno sunkiau nei kas kitas, jei neįskaičiuosime Markuso motinos. Tik dėl šios priežasties Džonas praleido pro ausis įžeidimą. Džonas atkakliai laikėsi priesaikos, ir visai nesunkiai. Pirmiausia, pažadas buvo svarbus jam pačiam. Antra, Džonas nė iš tolo nesiartindavo prie moters, kurią jausdavo galįs pamilti. Taip prarasti savitvardą… Vien nuo tokios minties oda šiurpo. Džonas turėjo, ką prarasti, jis neleistų moteriai sugriauti to, dėl ko taip sunkiai dirbo. Vorenas vis dar abejojo. – Santuoka – tik vartai, mano drauge. Negali moteriai ant piršto užmauti žiedo ir tikėtis, kad ji nereikalaus romantiškų nesąmonių. – Ir dar kaip galiu, – atšovė Džonas leisdamas Hendriksui ištuštinti savo taurę. – Dėl to planas ir yra nuostabus. Vivė žino priežastį. Mes tiksliai aptarėme, kas bus. Ji valdo savo keksiukų verslą ir neturi laiko vaikinui, tuo labiau nuolatiniam vyrui. Aš nebūčiau prašęs tokios paslaugos, jei ji nebūtų geriausia mano draugė. Draugė, kuri nenorės jokių gilesnių santykių. Štai esmė ir vienintelė priežastis, kodėl jų draugystė trunka taip ilgai. Jei būtų bent menkiausia tikimybė tarp jų įsiterpti jausmams, Džonas tučtuojau nutrauktų draugystę, kaip nutraukė su visomis kitomis moterimis, kurios grasino uždėti pavadėlį jo širdžiai. Hendriksas tiesiai iš šampano butelio išvarvino paskutinius lašus. Beveik bespalvės šviesiai rudos akys prisimerkė, ir jis susimąstęs pastatė tuščią butelį ant stalo. – Jei ji tokia gera draugė, kodėl mes jos nepažįstame? – Tikrai nežinai? Negi tau taip sudėtinga suprasti, kodėl laikau ją atokiau nuo vyrų, ketverius metus garsėjančių gebėjimu suvilioti net vienuolę? Nusišiepęs Hendriksas mostelėjo galva į Voreną. – Bet tam Ponui Padoriajam juk galima? Negi ir jam draudžiama su ja susipažinti? Džonas gūžtelėjo. – Supažindinsiu rytoj, per ceremoniją. Kai bus neišvengiama. Negi tokiems žiopleliams kaip jo draugai paaiškinsi, kad Vivė ypatinga? Vos su ja susipažinęs Džonas susižavėjo saulėta merginos šypsena ir geraširdiškumu. Mažą kepyklėlę netoli Kimų biuro, vadinamą Keksiuku, Džonui rekomendavo jo administratorė. Jis ten užsuko, ir dabar jaučiasi už tai dėkingas. Laukdamas stebėtinai ilgoje eilėje Džonas pamatė iš vidinių patalpų įėjusią rudaplaukę merginą. Ji iškart patraukė jo dėmesį, bet kai išėjusi į gatvę ištiesė keksiuką vaikui, kuris prispaudęs nosytę prie lango spoksojo vidun jau geras penkiolika minučių, Džonas neatsispyrė jos neužkalbinęs. Jau beveik metai, kaip jis vis užsuka nuostabiųjų citrininių keksiukų. Kartais Vivė sutinka išgerti su juo kavos kitoje kavinėje, kur jai nereikia pustekinei lėkti už prekystalio. Kartkartėmis sustojusi prie Kimų biuro pasikviečia Džoną pietų. Tai paprasta, nereikli draugystė, kurią Džonas labai vertina, nes nekelia gilesnių jausmų pavojaus, o ir pati Vivė nesiekia daugiau. Jiedu nemiega kartu – tokių santykių jo draugai nesuvoktų. Koks skirtumas?.. Jį esama padėtis tenkina. Vivė padarys jam paslaugą, o atsidėkodamas Džonas visą likusį gyvenimą teiks jai nemokamas konsultacijas ir patarimus verslo klausimais. Juk vis dėlto jis be niekieno pagalbos perkėlė Kimų elektronikos kompaniją į Amerikos rinką ir praėjusiais metais užaugino apyvartą iki 4,7 milijardo dolerių. Būtų kvaila, jei Vivė nepasinaudotų proga kada panorėjusi gauti jo išsamią konsultaciją, – Džonas mielai ją suteiktų. Jam reikia įrašyti Vivės vardą į santuokos liudijimą ir tyliai gyventi, kol bus įgyvendintas senelio sumanymas sulieti kompanijas. Tada Vivė galės susigrąžinti vienišos keksiukų kepėjos statusą, o Džonas džiaugsis išvengęs primestos santuokos. Vorenas sako, kad ištekėjusi mergina užsimanys meilės ir romantikos. Visiška nesąmonė. Džonas nesuko galvos ir dėl priesaikos. Garbė – jo moralinis kompasas, kaip ir senelio. Meilė reiškia savitvardos praradimą. Gal kitas vyras ir galėtų tapti jos auka, bet ne Džonas. Jis niekada neišduos savo bičiulių ar prarasto draugo atminimo. Reikia tik vesti moterį, kuri jam nejunta jokių romantiškų jausmų. Apie vestuves Vivjena Doson galvojo kokį tuziną kartų, bet niekada neįsivaizdavo tokio sūkurio pilve – tikro nervų ir visiško mėšlo kokteilio. Jau po kelių minučių Džonas taps jos vyru, ir ją dabar tiesiog žudė klausimas o kas, jei… Džonas Kimas paprašė jos tekėti. Džonas. Tas, dėl kurio Vivė visus metus nevaikščiojo į pasimatymus, nes kas gi kitas galėtų prilygti tobulybei? Niekas. Ak, žinoma, jis pasiūlymą pateikė kaip paslaugos prašymą, ir Vivė sutiko tik sutarusi dėl galimybės pirma pasitaikiusia proga anuliuoti santuoką. Bet vis tiek. Iki tol ji bus ponia Kim. Ta santuoka trukti gali labai trumpai, jei tik Džonas sužinos, kaip stipriai Vivė jį myli. Bet jis nieko nežinos. Nes, o Dieve. O jei sužinos… Na, Vivė negali išsiduoti. Tuomet žlugtų jų draugystė. Na, ir kas? Juk ji nenorėjo užmegzti rimtų santykių, kol išmoks kitaip elgtis su vyrais. Sesuo ją vadino prielipa. Ji pati tai laikė atsidavimu. O vyrai ją nuolat pamesdavo. Džonas buvo tikras priešnuodis šioms kančioms. Paprasta koplytėlė nė iš tolo neprilygo jos svajonių bažnyčiai, bet Vivė būtų tekėjusi už Džono kad ir valymo įrenginiuose, jei tik šis būtų paprašęs. Ji stumtelėjusi atidarė duris, buvo viena ir tuo nelabai džiaugėsi. Dabar pagalvojo, kad reikėjo paprašyti kurios nors sesers važiuoti kartu į Las Vegasą. Pabūti pamerge. Dabar tikrai praverstų įsikibti į kieno nors ranką. Bet ne. Nepasakė seserims, kad ketina tekėti, neprasitarė netgi Greisei, kuri buvo panašaus kaip Vivė amžiaus ir nuolat išklausydavo jos paslaptis. Na, bent jau kol sukūrė savo šeimą, kaip kad anksčiau padarė dvi vyresniosios seserys. Vivė Dosonų grynakraujų žirgų arklidėse buvo meilutis ponis. Kaip tik dėl to neužsiminė apie skubotas vedybas Vegase su vyru, kuris jos nė nepabučiavo. Nuotaka ištiesė pečius. Būtent tik fiktyvios santuokos ji ir norėjo. Beveik. Na, žinoma, kada nors norės ir tikros šeimos. Tačiau dabartinė padės jai patekti į slaptąjį klubą, kuriam jau priklausė kitos Dosonų seserys. Be to, Džonui jos reikia. Išlošia visi. Koplyčioje buvo tylu ir daug iškilmingiau, nei ji tikėjosi, nors čia žmonės tuokiasi, galima sakyti, neišlipdami iš automobilių. Nuo tylos pašiurpo oda, išpylė prakaitas. Ji tikrai teka. Iki šiol santuoka buvo tik teorija. Dabar ji tapo realybe. Ar įmanoma patirti nervų priepuolį ir atsigauti vos per dvidešimtį minučių? Vivė nenorėjo pražiopsoti nė vienos vestuvių sekundės. Bet gal pirmiausia reikėtų prisėsti. Tada pasaulis išnyko – ji pamatė Džoną, vilkintį siaurą, kaip nulietą tamsų kostiumą, kuris paryškino jo liesą, bet raumeningą kūną. Džono energija išsiliejo ir ją prarijo. Kaip ir kiekvieną kartą nuo tos akimirkos, kai atsisukusi pamatė jį stovintį savo Keksiuke – susikaupusį ir žiūrintį į ją, o ne saldumynus vitrinoje. Prakaulus Džono Kimo veidas, linkęs nusišypsoti, o dar greičiau nusijuokti, daugelį naktų vaidenosi Vivei sapnuose. Jo ir kūnas kaip uola. Formą palaiko žaisdamas su draugais raketbolą. Vivė ne vieną valandą praleido įsivaizduodama jį be marškinėlių, prakaituota krūtine, kai užsimoja rakete. Trumpai tariant, jis toks nuostabus vyras, kad ir ilgai tyrinėdama Vivė niekaip negalėjo juo pasisotinti. Tamsios, išraiškingos Džono akys nušvito, kai eidamas per vestibiulį ją pamatė. Priėjęs apkabino. Vivė negalvodama apsivijo rankomis jo liemenį. Pati nesuprato kaip, nes tai buvo pirmas kartas, kai Džonas ją palietė. Jis net kvepėjo nuostabiai. O dabar būtų labai gerai, jei pavyktų atlipinti liežuvį nuo gomurio. – Labas. Nuostabu. Jie energingai diskutuodavo apie viską nuo pasišaipymo iš tų, kurie geria raudonąjį vyną valgydami žuvį, iki paplūdimių prie kalnų privalumų. Apie Šekspyrą ir Simpsonus. Tačiau patekusi į glėbį vyro, dėl kurio seilėjosi jau kelis mėnesius, Vivė prarado kalbos dovaną. Džonas atsitraukė. Geriau nepasidarė. Dabar jai buvo šalta. – Džiaugiuosi, kad esi čia, – tarė jis. Ramus jo balsas maloniomis bangomis nubėgo Vivės oda. Nors buvo gimęs Šiaurės Karolinoje, balse akcento beveik negirdėti. Gerai. Džonas ir be jo triuškinamas. – Vestuvės negali vykti be nuotakos, – informavo jį Vivė. Dėkui Dievui, ji vėl gali kalbėti. Tik leptelėjo ir taip visiems aiškų dalyką: – Ar tinkamai apsirengiau tariamai santuokai? Įdėmios akys nužiūrėjo ją. – Atrodai nuostabiai. Man patinka, kad nusipirkai naują suknelę. Štai dėl ko ji atsisakė daugybės idiotų, lemenančių visokius niekus, tokius kaip duok man savo telefono numerį ir apibarstysiu pudra tavo keksiukus. Džonas kreipė į ją dėmesį, todėl, žinoma, pastebėdavo, ką ji vilki. Geltoną suknelę Vivė pasirinko dėl to, kad jis kažkada užsiminė šią spalvą mėgstąs. Labai keista, kad jis niekada nepagalvojo, jog Vivė galėtų jam ką nors jausti. Arba ji sugeba slėpti jausmus geriau, nei galėjo tikėtis, arba jis suprato ir tyčia apie tai neužsiminė. Širdis ėmė smarkiai plakti. Jis nežino, – tyliai kartojo sau Vivė apimta nevilties. Jis negali žinoti. Kitaip jokiu būdu nebūtų prašęs tos paslaugos. Ji jau seniai vaidina. Nėra ko panikuoti. – Norėjau gražiai atrodyti, – prisipažino Vivė. Dėl tavęs. – Dėl nuotraukų. Džonas nusišypsojo. – Misija įvykdyta. Norėčiau supažindinti tave su Vorenu. Džonas apsisuko, abejingai apkabino jos liemenį ir… ak, kaip tai buvo malonu. Jie dabar buvo kaip vienas, tai rodėsi visai natūralu. Kažin, ar ir jis tai pajuto? Tik tada Vivė suvokė, kad vestibiulyje jie ne vieni. Keista, kad kito vyro nė nepastebėjo, nors neabejojo, kad moterys vizgina prieš jį uodegą, – šitokie skruostikauliai ir tie prašmatniai nukirpti plaukai. Ji ištiesė ranką draugui, apie kurį Džonas kalbėjo nesustodamas. – Malonu susipažinti. Džonas apie jus labai palankiai atsiliepia. – Tikėtina, – tarė Vorenas slapta žvilgtelėdamas į Džoną. – Neabejoju, kad jis viską truputį pagražina. Abejotina, juk ir be Džono pagalbos ji žinojo, kad Voreno valdoma energinių gėrimų kompanija gyvuoja puikiai. Kad ir kur pasisuksi, visur matyti logotipas su vovere skraiduole. Džonas tik numojo ranka ir pamerkė akį. – Nepaisyk, vaikine. O kur Hendriksas? – Ne mano eilė būti jo aukle, – gūžtelėjo Vorenas ir išsitraukė telefoną. – Parašysiu. Tuojau bus čia. Atrodė, Džonas užmiršo, kad jo ranka apkabinusi Vivės liemenį, ir ji tikrai neketino jam to priminti. Spustelėjęs tvirtais pirštais Džonas pasuko ją pro atviras dvigubas duris į koplyčios vidų. Na, jei tas intymumas priklauso vestuvių paketui, ji neatsisakys, paims. – Aš to atgailaujančio šunsnukio nelauksiu, – šūktelėjo per petį Džonas. – Už mūsų dar rikiuojasi koks tūkstantis porų, aš savo eilės neprarasiu. Vorenas linktelėjo nepakeldamas galvos nuo telefono. – Tai bent draugai, – palenkęs galvą juokdamasis sumurmėjo Džonas. Nors Vivė avėjo auštakulnius, jis vis tiek buvo aukštesnis, bet tai niekada neatrodė taip akivaizdu kaip šiandien. Vivė tebėjo prisiglaudusi jam prie šono, atrodė, kad Džonas nė neketina jos paleisti. – Tokia svarbi diena mano gyvenime, o jie, matai, kaip elgiasi. – Bet aš esu čia. Ir būsiu, kiek panorėsi. Ypač jei Džonas ketina dar keletą kartų taip apkabinti. Šiltas delnas ant liemens keistai ramino. Ir pilve ėmė plazdėti kažkokie iki šiol nepažinti drugeliai. Oho, ar čia tikrai taip karšta? Vivė vos atsispyrė pagundai pasivėdinti, ir kibirkštys pasipylė tokiose vietose, kurių neturėtų paveikti šio vyro prisilietimas. Džonas nusišypsojo plačiau. – Taip, tu esi. Ar pastaruoju metu sakiau, koks jaučiuosi už tai dėkingas? Geriausių pasaulyje draugų prizas tik ką atiteko tau, tu vienintelė esi jo nusipelniusi. Priminimas buvo šiurkštus ir būtinas. Tai paslauga. Ne proga vyrui ją pagrabalioti. Puiku. Jiedu su Džonu draugai, o tai nuostabu. Vivė pratusi per daug savęs atiduoti vyrams, kurie neatsako tokiu pat atsidavimu. Markas iškentė šiek tiek ilgiau už Zachariją, apie tai, kaip greitai atsikratė Gario ir Džedo, ji ir galvoti nenorėjo. Labai liūdna, kad pradėjus trečią dešimtį turėtus vaikinus suskaičiuotų ant vienos rankos pirštų. Santuoka kaip paslauga – pati geriausia, nes Vivė tiksliai žinojo, kuo ji baigsis. Tarsi iš anksto būtų perskaičiusi paskutinį knygos puslapį, o tai tikrai gerai žmogui, kuris mėgsta netikėtai gauti gėlių, bet negali pakęsti netikėtų pokalbių, prasidedančių žodžiais mums reikia pasikalbėti. Jokio spaudimo. Jokio reikalo prilipti ir savo beviltiškumu atbaidyti Džoną. Ji gali būti nepriklausoma ir sąmojinga, būdama ištekėjusi ugdyti pasitikėjimą savimi. Praktiškas sumanymas, atnešiantis visokeriopos naudos. Džonas jau paprašė persikraustyti į jo apartamentus Boilano aveniu. Jei tik Vivė visko nesugadins ir neatskleis, kaip trokšta kiekvieno šio vyro colio, viskas bus gerai. Atsipeikėjusi ji nusišypsojo draugui, už kurio ketino tekėti. Jie – draugai su privilegijomis, niekaip nesusijusiomis su seksu. To ji jokiu būdu negali pamiršti. Prie jų priėjo žaliais drabužiais vilkinti moteris ir pasitikslino, ar tai tikrai laimingoji pora, tada nurodė pradėti ceremoniją. Jei tai būtų tikra santuoka, Vivė gal kiek nusiviltų, nes trūksta fanfarų. Nepraėjus nė minutei iš garsiakalbių, pakabintų susirinkusiesiems virš galvų, suskambo vargonų muzika, moteris parodė Vivei pamerktą puokštę. Ši prispaudė gėles prie krūtinės svarstydama, ar galės jas pasilikti. Užtektų ir vienos gėlytės. Sudžiovintų ją knygoje kaip prisiminimą apie vestuves su nuostabiu vyru, kuris į ją žiūrėjo švelniai ir pagarbiai – daugiau nieko. Džonas nė kiek nesijaudindamas nusivedė ją prie altoriaus. Na, žinoma. Ko jam jaudintis? Čia juk jo vieno šou, o pasitikėjimo savimi jam netrūksta jokiose situacijose. Vorenas atsistojo greta pagyvenusio vyriškio, laikančio Bibliją. Kai jiems buvo paliepta atsistoti, Džonas stabtelėjo ir drąsindamas nusišypsojo Vivei. – Brangūs įsimylėjėliai, – pradėjo senukas ir jį tuojau pertraukė sąmyšis koplyčios gale. Vivė su Džonu pasisuko ir pamatė moterį žaliu kostiumėliu, laikančią duris, o kažkas bandė pro jas įsiveržti. – Pone, ceremonija jau prasidėjo, – subarė ji. Bet kas iš to – vyras, ko gero, Hendriksas Harisas, nesunkiai prasiskynė kelią į koplyčią ir prisidėjo prie dalyvių priekyje. Taip. Jis atrodė kaip tik taip, kaip nuotraukose, kurių pilna visa žiniasklaida. Ir ne tik dėl to, kad jo motina kandidatuoja į gubernatoriaus postą. Paprastai prie jo šono būna prilipusi gražuolė, ir jie daro ką nors itin jausmingo, pavyzdžiui, bučiuojasi taip, tarsi niekas nematytų. – Atsiprašau, – burbtelėjo jis Džonui. Hendrikso akys buvo pasruvusios krauju, atrodė taip, lyg su tomis prabangiomis siuvėjo siūtomis kelnėmis ir marškiniais būtų miegojęs. – Matau, sugalvojai, kaip mano vestuves padaryti nepamirštamas, – be jokios pagiežos tarė Džonas, nes jis jau toks. Vivė tikrai nebūtų tokia švelni žmogui, nepasivarginusiam ateiti laiku. Tarnautojas pradėjo iš naujo ir jau po kelių minučių jie su Džonu ištarė priesaikas. Viskas apgaulė, – kartojo sau Vivė sakydama, kad pažada mylėti ir gerbti. – Galite pabučiuoti nuotaką, – senukas tarė taip monotoniškai, kad prireikė kokios minutės suvokti, kad dabar Džonas gali pabučiuoti ją. Širdis vos per gerklę neiššoko. Jie kažkodėl neaptarė, kas čia turės nutikti. Vivė dirstelėjo į jį ir kilstelėjo antakį. Džonas dvejojo. – Čia ta vieta, kur turi ją pabučiuoti, idiote, – suburbėjo Hendriksas ir gašliai nusiviepė. Tai vienintelė proga, vienintelė galimybė, kai Vivė turi visišką teisę šitą vyrą paliesti lūpomis, ir tikrai ja pasinaudos. Ji ištiesė rankas, prispaudė delnus prie Džono švarko atvartų ir visi aplink buvę žmonės tarsi išnyko. Jis palinko ir viena ranka kilstelėjo jos smakrą. Vyro šiluma nubėgo jos oda ir atgaivino, o lūpoms susilietus jos smegenys liovėsi veikusios. Staiga to nebeužteko ir ji prisiglaudė trokšdama daugiau. Jo lūpos tiko tobulai ir bučinys pagilėjo – o taip, būtent… Paragavus Džono bučinio, jos susižavėjimas sprogo į tūkstančius šukelių. Tas mielas, saugus žavesys, kurį ji tikėjosi lengvai suvaldyti, staiga kibo aštriais dantimis ir pervėrė karščiu pačią jos šerdį. Aplink prasivėrė kita pojūčių pusė ir tarsi gundydama leido pažvelgti, kaip neįtikima būtų, jei Džonas nesustotų. Jis sustojo ir taip staiga atsitraukė, kad Vivė vos neužvirto ant jo, tačiau vyras ramiai sulaikė už alkūnės. Nors pats nė iš tolo neatrodė ramus, akys buvo paslaptingos, degė liepsna, kokios ji niekada anksčiau nebuvo mačiusi. Akivaizdu, kad ši akimirka juos abu pribloškė. Ką pasakyti žmogui, kurį ką tik pabučiavai ir trokšti vėl bučiuoti, bet tai sutartyje nenumatyta? – Buvo miela, – sukuždėjo Džonas. – Dėkui. Miela… Ne toks žodis sukosi Vivės galvoje. Vadinasi, jiedu apsimetinės, kad nieko nenutiko. Gerai. Kaip tik taip ir dera elgtis. Laikyti bučinį ceremonijos dalimi ir judėti toliau. Tačiau lūpos tebedilgsėjo. Kaip, po galais, Džonas pajėgia ramiai stovėti ir laikyti ją už rankos tarsi nieko nenutiko? Ji turi sužinoti atsakymą. Tuo labiau kad jie ketina gyventi po vienu stogu. Kitu atveju jųdviejų draugystė – ir ši santuoka – sugrius tą pačią akimirką, kai tik Džonas suvoks, kokia Vivė įkaitusi ir nekantraujanti. Džonas aiškiai pabrėžė galįs ja pasitikėti tik dėl to, kad jiedu draugai, jam tik tokios draugės reikia. – Skelbiu jus vyru ir žmona, – išdainavo tarnautojas, visiškai abejingas tam, kad Vivei po kojomis staiga ėmė kilti žemė. Džonas pasisuko ir nusivedė ją taku prie stalo, kur jie pasirašė santuokos liudijimus. Galiausiai atsidūrė tame pačiame vestibiulyje, kur jau buvo prieš dešimtį minučių, tik dabar kaip vyras ir žmona. Vivės parašas po dailiu Džono parašu – ir viskas tapo oficialu, bet, kaip Vivė ir tikėjosi, tai tik popieriaus skiautė. Kas kita bučinys. Jis sukrėtė Vivę iki širdies gelmių. Kaip susilaikyti ir netykoti dar vienos progos? – Na, – linksmai prakalbo Hendriksas, – sakyčiau, kad metas išgerti. Aš nupirksiu. 2 Savo šešių tūkstančių pėdų mansardos Džonas niekada nelaikė maža. Iki šiandienos. Dabar ji buvo pilna Vivjenos Doson. Hm, Kim. Vivjenos Kim. Motorinių transporto priemonių skyriuje ji oficialiai pasikeitė pavardę ir netrukus gaus vairuotojo pažymėjimą, kuriame bus parašyta, kad ji turi teisę taip vadintis. Tyčia. Jis toks garbingas, kad nemeluos apie savo santykius su Vive, bet ji yra ponia Kim visomis šio žodžio prasmėmis. Išskyrus vieną. Tai nerealu. Kaip nereali ir mintis, kad Vivė – jo žmona Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/kat-cantrell/aistringas-sandoris/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 142.79 руб.