Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Antras kartas nemeluoja Anna DePalo Svajonių romanaiBrolių Serengečių nuodėmės #1 Vos vienas suvaidintas bučinys ir ji vėl pameta galvą! Mokytoja Marisa Danieli turi rasti garsenybę, kuri sutiktų dalyvauti mokyklos labdaros renginyje. Koks būtų geriausias pasirinkimas? Ogi Koulas Serengetis – buvęs ledo ritulio žaidėjas, dabar vadovaujantis statybų bendrovei. Nelaimei, mokyklos laikais Marisa jau buvo įsimylėjusi šį vyrą. Bet ko nepadarysi dėl kilnaus tikslo?.. Netgi galima apsimesti įsimylėjusia pora. Šį kartą Marisos ir Koulo jausmai įsiliepsnoja kaip reikiant. Ar antrasis jausmų antplūdis peraugs į meilę? Anna DePalo Antras kartas nemeluoja 1 – Koulai Serengeti, – sukuždėjo ji, – išlįsk ir pasirodyk, kad ir kur būtum. Moteris žinojo, kad šneka tarsi banalios pasakos herojė, tačiau pastaruoju metu jai ne itin sekėsi, o kaip pakenkti gali paprasčiausi žodžiai? Bet visada naudinga prisiminti: norėk atsargiai. Būtent tą akimirką, lyg būtų jį prisišaukusi, statybų aikštelėje išdygo aukštas vyriškis. Marisą išsyk sukaustė didžiulė baimė. Kiek kartų ji save įtikinėjo, kad pajėgs tai padaryti? Kiek kartų buvo ryžtingai nusiteikusi? Tris? Keturis? Peršingo mokyklos ugdytinių gerovė priklauso tik nuo to, ar pavyks pasikviesti Koulą Serengetį. Sykiu tai gali atverti jai naujų karjeros galimybių. Ji patraukė rankas nuo vairo ir drebėdama sustabdė automobilį. Tada paėmė nedidelius žiūronus. Vyras, kurio bruožus slėpė geltonas šalmas, žingsniavo purvinu taku link grandinėmis aptvertos teritorijos – čia greitai turėtų iškilti nauja keturių aukštų ligoninė. Mūvėjo džinsus, vilkėjo languotus marškinėlius ir liemenę, avėjo aulinius batus – priminė paprastą statybų aikštelės darbuotoją. Bet Marisa pajuto, kad jis linkęs vadovauti… o po drabužiais slepia ypač patrauklų kūną. Jos širdis ėmė pašėlusiai daužytis. Marisa susmuko automobilio sėdynėje, leisdama žiūronams laisvai tabaluoti ant krūtinės. Dabar mažiausiai troško, kad prie jos prieitų policijos pareigūnas ir pasiteirautų, kodėl ji persekioja turtuolį statybų vykdytoją. Šantažas? Nėštumas? Kėslai pavogti prabangų vyro „Range Rover“, pastatytą visai šalia automobilių stovėjimo aikštelės ir niekaip neapsaugotą? Ar kas patikėtų, kad šnipinėjimo dingstis gerokai žemiškesnė? Ji yra žinoma kaip miela Peršingo mokyklos mokytoja. Būtų labai ironiška, jei staiga paaiškėtų, kad slapukauja ir šnipinėja milijonierių. O juk viskas, ką Marisa stengiasi padaryti, tai padėti Peršingo mokyklos moksleiviams, kurie ruošiasi stoti į universitetą. Švystelėjusi šalin žiūronus, Marisa išlipo iš automobilio ir ėmė greitai bėgti gatve. Moters paltas plaikstėsi į šonus, kai ji pastebėjo, kad jos auka jau pasiekė šaligatvį. Buvo ketvirta valanda popiet, tačiau nesimatė nė vieno praeivio. Tiesa, netrukus Springfilde turėtų prasidėti vakarinės spūstys. Prieš tai Marisa užmatė keletą statybininkų, tačiau dabar visi buvo kažkur dingę. Priartėjusi prie statybų aikštelės, ji užuodė drėgną ir šaltą kvapą. Aplinkui buvo nešvaru, oras prisodrintas purvo dalelių. Nors vakarinėje Masačusetso valstijos dalyje buvo kovo mėnuo ir miestą merkė ledinis šaltis, Marisa kuo puikiausiai atpažino dulkiną statybų aikštelės orą. Staiga sugurgė pilvas. Prieš susitikimą su Koulu Serengečiu ji buvo pernelyg susijaudinusi, kad pietautų. – Koulas Serengetis? Nusiimdamas šalmą, vyras apsisuko. Išvydusi tamsius, sutaršytus plaukus, riešutų atspalvio akis ir gundančias lūpas, Marisa sulėtino žingsnius. Ant kairio skruosto Koulas turėjo naują randą, kuris savotiškai derėjo prie žymės ant skruosto, kurią vyras turėjo jau besimokydamas vidurinėje mokykloje. Marisai suspaudė širdį. Naujas randas buvo toks gilus ir ryškus, kad, be jokių abejonių, Koului turėjo labai skaudėti. Visgi tai patraukliausias vyras, kokį Marisa yra kada sutikusi. Vertindama Koulo pokyčius, labai stengėsi išlikti rami, nors sekėsi sunkiai. Koulas buvo raumeningesnis nei aštuoniolikos. Be to, jo veide buvo matyti daugiau agresyvaus žaidimo žymių. Anksčiau Koulas buvo pagrindinė Nacionalinės ledo ritulio lygos žvaigždė ir, aišku, sekso simbolis. Didžiausias pokytis, kad iš profesionalaus sportininko jis virto milijardus uždirbančiu statybos darbų vykdytoju. Randas ant veido buvo gana ryškus, tačiau traumos, kuri privertė anksčiau laiko baigti sportininko karjerą, padarinių nebuvo matyti. Regis, Koului tikrai pasisekė. Peršingo mokykla buvo įsikūrusi Velsdeile, Masačusetso priemiestyje, kurį Serengečių šeima laikė savo namais, tačiau Marisa nesiartino prie Koulo nuo vidurinės mokyklos laikų. Marisai nepraslydo pro akis, kaip vyras nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Netrukus Koulo veidą papuošė žavinga šypsena. Jai šiek tiek palengvėjo. Šio susitikimo bijojo nuo pat mokyklos baigimo, o Koulas, matyt, jau seniai užmiršo praeitį. – Mieloji, net jei ir nebūčiau Koulas Serengetis, vis tiek būčiau atsisukęs į tave, – vyras vis dar šypsojosi, tačiau vėl pradėjo nužiūrinėti Marisą. Šiek tiek užlaikė žvilgsnį ties suknelės ilgomis rankovėmis iškirpte ir nuogomis blauzdomis, kurias dar labiau pabrėžė mėgstamiausi Marisos aukštakulniai bateliai. Ak, po galais. Koulas pakėlė akis ir šyptelėjo. − Esi tikras spindulėlis šioje purvinoje statybų aikštelėje. Vyras jos nepažino. Marisai šiek tiek apsvaigo galva. Per pastaruosius penkiolika metų ji nė vienai dienai nebuvo išmetusi Koulo iš galvos, maža to, liko jam besąlygiškai ištikima. O štai vyras toliau gyveno nerūpestingai. Marisa ir pati žinojo, kad gerokai pasikeitė. Dabar nešiojo palaidus plaukus, tačiau jie buvo šiek tiek trumpesni nei mokyklos laikais. Be to, pastaraisiais metais puošėsi lengvutėmis garbanomis. Figūra buvo suapvalėjusi, o veido bruožų nebeslėpė dideli akiniai. Bet dabar ji jautėsi taip, lyg žemė slystų iš po kojų. Ji privalo įveikti šį iššūkį, kad ir kaip būtų sunku. Marisa giliai įkvėpė oro. – Aš esu Marisa Danieli. Kaip laikaisi, Koulai? Tarp vyro ir moters stojo tyla. Netrukus Koulas surimtėjo, nuo veido dingo šypsena. Marisa nedrąsiai šyptelėjo. – Tikiuosi, kad vis dar džiaugiesi mane matydamas. – Galvok iš naujo. Vaje. Tokio atsakymo Marisa tikrai nesitikėjo. Ji iš visų jėgų stengėsi bendrauti neutraliai ir dalykiškai, nepuldama į isteriją. – Juk jau prabėgo daug laiko. – Nepakankamai daug, – tuojau atkirto Koulas. – Spėju, kad čia atsidūrei neatsitiktinai, – vyras kilstelėjo antakius, – nebent tau išsivystė keistas įprotis slampinėti po statybų aikšteles. Jai niekada nesisekė įsiteikti kitiems ir, regis, pokalbis su Koulu ne išimtis. Kvėpuok. Giliai kvėpuok. – Peršingo mokyklai reikia tavo pagalbos. Mes ieškome žymiausio jos absolvento. – Mes? Marisa linktelėjo. – Mokau ten dešimtokus anglų kalbos. Koulas suspaudė lūpas. – Jie vis dar stengiasi išlikti geriausi. – O kas lieka. Esu atsakinga už lėšų rinkimą. Koulas prisimerkė. – Sveikinu ir linkiu sėkmės. Vyras nusisuko, tačiau Marisa neketino jo taip lengvai paleisti. – Jei manęs paklausytum… – Tauškalų? – Koulas pro akies kamputį pažvelgė į Marisą. – Žinai, nebesu toks patiklus, koks buvau prieš penkiolika metų. Nuolankiu žvilgsniu manęs neįtikinsi. Kol kas Marisa pastabą apie nuolankų žvilgsnį nuleido negirdomis. – Peršingo mokyklai reikia naujos sporto salės. Esu tikra, kad kaip profesionalus ledo ritulio žaidėjas supranti… − Buvęs ledo ritulio žaidėjas. Patikrink oficialų sąrašą. Įsitikinsi, kad mano pavardės ten nebėra. – Tavo pavardė vis dar sąrašo viršuje, – Marisa žingsniavo nudaužytu šaligatviu, stengdamasi nė per žingsnį neatsilikti nuo Koulo. Lengvi aukštakulniai – puikus pasirinkimas darbui mokykloje, tačiau dabar ji apgailestavo, kad neapsiavė ko kito. Koului netikėtai stabtelėjus, kaip reikiant įsibėgėjusi moteris vos į jį neatsitrenkė. – Sąrašo viršuje? – vyras pašaipiai šyptelėjo. – Turėčiau jaustis pamalonintas. Marisa pajuto, kad skruostus išmušė raudonis. Koulas kalbėjo taip, lyg moteris norėtų jam įsiteikti. Visgi jai nepavyko to padaryti. Marisai su vyrais nesisekė kone visą laiką – ar neseniai iširusios sužadėtuvės ne geriausias įrodymas? Nesėkmių lavina prasidėjo jau vidurinėje mokykloje – nuo draugystės su Koulu. Staiga ji pasijuto pažeminta. Prieš penkiolika metų Marisa su Koulu dažnai sėdėdavo prie vieno stalo, nudelbę akis į knygą. Užtekdavo tik krustelėti, kad jųdviejų kojos susiliestų. Tiesą sakant, ji ne kartą palietė Koulo kojas. Ne kartą jų lūpos buvo susiliejusios aistringam bučiniui… Marisa šiek tiek atsitraukė. – Peršingo mokyklai reikalinga tavo pagalba. Per du mėnesius privalome surasti įžymybę, kuri surengtų labdaros vakarą. Koulas atrodė nepermaldaujamas. Tiesa, jo akyse švystelėjo liepsnelės. – Nori pasakyti, kad tai tu privalai rasti tą įžymybę. Žinai, pasieškok kito idioto. – Serengenčių verslo industrijai tai išeitų į naudą, – pasakė Marisa. Šį argumentą ji buvo pasiruošusi iš anksto. – Tai būtų puiki reklaminė kampanija. Koulas ir vėl apsisuko. Marisa palietė vyro ranką, kad jį sustabdytų. Ir akimirksniu suprato, kad padarė didžiulę klaidą. Netrukus abu pažvelgė į vyro raumenis. Marisa akimoju patraukė ranką. Ji spėjo pajusti, koks tvirtas ir raumeningas yra Koulo kūnas. Vieną kartą prieš penkiolika metų Marisa šį vyrą glamonėjo, garsiai šaukdama jį vardu. O jis, nieko nesigėdydamas, apžiojo Marisos krūtį. Ir ji kada nustos taip audringai reaguoti į kiekvieną šio vyro žodį, prisilietimą, žvilgsnį? Ji įsistebeilijo vyrui į akis – Koulas žvelgė šaltai ir abejingai. Priminė betoninę statybų aikštelės konstrukciją. – Tu kažko iš manęs nori, – lyg niekur nieko tėškė Koulas. Marisa linktelėjo. Pajuto, kaip išdžiūvo gerklė ir staiga tapo labai karšta, nors lauke tvyrojo šaltis. – Žinai, ką? Niekada nepamiršiu išdavystės ir už ją neatleisiu. Gali manyti, kad esu nelankstus, tačiau faktų užmiršti negalima. Marisa išraudo. Ji jau seniai svarstė, ar Koulas žino, kas papasakojo apie jo išdaigas mokyklos administracijos atstovams. Tąsyk Koulas buvo pašalintas iš mokyklos ledo ritulio komandos – ko gero, dėl to tais metais Peršingo komanda netapo mokyklų lygos čempione. Pasirodo, Koulas tvirtai žino, kas jį įskundė. Marisa turėjo savų dingsčių taip pasielgti, bet, regis, Koului jos buvo nė motais. Nei tada, nei dabar. – Koulai, vidurinės mokyklos laikai jau seniai praeity, – švelniai čiulbėjo ji. – Būtent. Viskas liko ten ir tikrai nežadu nieko keisti. Nors prabėgo penkiolika metų, jo žodžiai Marisą vis dar skaudino. Jai užgniaužė krūtinę, ėmė trūkti oro. Netrukus vyras pirštu parodė į automobilį. – Jis tavo? Marisa nė nepastebėjo, kaip jie atsidūrė šalia jos transporto priemonės. – Taip. Koului pravėrus automobilio duris, ji lėtai nulipo nuo šaligatvio. Marisai apsvaigo galva. Moteris lėtai lingavo į šonus. Visgi ji stengėsi oriai išlaikyti pusiausvyrą. Dar keli žingsniai ir šis nemalonus susitikimas bus baigtas… Netrukus Marisai visiškai aptemo akyse. Bet prieš tai ji dar spėjo pagalvoti: reikėjo papietauti… Staiga Koulas nusikeikė, o sunkus geltonas šalmas nukrito ant šaligatvio. Jis sugavo nusilpusį, bejėgiškai susmukusį moters kūną. Sąmonę atgavusi Marisa išgirdo ją vardu vis kviečiantį Koulo balsą. Ji trumpą akimirką prisiminė aistringą laiką su Koulu, jiems dar besimokant vidurinėje mokykloje. Bet vėl pajutusi statybų aikštelės kvapus, Marisa suvokė, kas nutiko, ir grįžo į tikrovę. Ji gulėjo ant tvirtų, šiltų Koulo rankų. O neperšlampamas paltas dengė ją lyg kokonas. Atsimerkusi įsistebeilijo į vyrą. Gelsvai žalsvos Koulo akys atrodė labai susirūpinusios. Dabar ji turėjo progą iš labai arti patyrinėti naują vyro randą ant kairiojo skruosto. Žymė buvo gana ryški, šiek tiek naujai apdraskyta. Galbūt Koulas skutasi prastais peiliukais? Marisa troško kilstelėti ranką ir paliesti randą pirštais. Koulas susiraukė. – Gerai jautiesi? Marisa išraudonavo. – Taip, nuleisk mane. – Ne pats geriausias sumanymas. Tikrai pajėgsi atsistoti? Kad ir kokios traumos privertė Koulą baigti ledo ritulininko karjerą, vyras vis dar buvo stiprus ir išlaikė ant rankų apvalių formų moterį. Koulas Serengetis – tikras raumenų kalnas, slepiantis didžiulę jėgą. – Man viskas gerai! Prisiekiu. Būgštaudamas dėl Marisos būklės, Koulas nuleido rankas. Jai atsistojus ant šaligatvio, vyras šiek tiek atsitraukė. Marisa jautėsi pažeminta. Gėda buvo tokia stipri, kad moteris negalėjo nė pažvelgti Koului į akis. – Visai kaip senais laikais, – ironiškai mestelėjo vyras. Tarytum Marisai reikėtų tai priminti. Vieną kartą ji nualpo kartu besimokant bibliotekoje. Tai buvo pirmas kartas, kai Marisa atsidūrė Koulo glėbyje. – Ilgai buvau netekusi sąmonės? – paklausė ji, nežiūrėdama į vyrą. – Mažiau nei minutę, – įbrukdamas rankas į kelnių kišenes atsakė Koulas. – Gerai jautiesi? – Kuo puikiausiai. Į reanimaciją nebuvau pakliuvusi nuo vaikystės. – Bet vis dar esi linkusi netikėtai apalpti. Marisa purtė galvą, vengdama susidūrimo su Koulo žvilgsniu. Pasakyk jam, kad tave išsekino būtent šis susitikimas. Juk laukdama ir bijodama pasimatymo, ji ničnieko negalėjo įsimesti į skrandį. – Ne, pastaraisiais metais nesu nualpusi nė karto. Gydytojai šį sutrikimą vadina vazovagaline sinkope, tačiau mane priepuoliai ištinka labai retai. Tiesa, būdama su Koulu, ji visada buvo labiau linkusi alpti. Tai pirmasis jųdviejų susitikimas po penkiolikos metų, tačiau viskas klostėsi lygiai taip pat kaip mokantis vidurinėje mokykloje. Marisa nenorėjo svarstyti, apie ką šiuo metu galvoja Koulas. Turbūt mano, kad ji yra patyrusi intrigantė ir puiki aktorė. Staiga Koulas į moterį pažvelgė švelniai ir atlaidžiai. – Negalėjai sugalvoti geresnio būdo išsigelbėti. Marisa krūptelėjo. Koulo manymu, alpulys padėjo laimėti laiko ir pelnyti užuojautą. Ji buvo pernelyg susidrovėjusi, kad rodytų pyktį, tačiau tylėti irgi negalėjo. – Tai ne apgavystė. Nežinau, galbūt sportininkai įpratę apsimetinėti. Be to, kodėl turėčiau stengtis, jei neturiu jokių galimybių, kad man pasiseks? Koulas gūžtelėjo pečiais. – Kad mane suklaidintum. – Ar man pavyko? Vyras atrodė taip, lyg šią akimirką norėtų dėvėti ledo ritulininko kostiumą. Marisai pavyko sutrikdyti Koulą. Ji vis dar jautėsi šiek tiek apsvaigusi, tačiau pajėgė judinti rankas ir kojas. – Aš nepersigalvojau. Marisa nuleido pečius ir žengė prie automobilio. – Ar tikrai jautiesi taip gerai, kad galėtum vairuoti? – neištraukdamas rankų iš kišenių, pasiteiravo jis. – Taip. Dabar jaučiuosi daug geriau, – pavargusi, sutriuškinta ir pažeminta, bet juk tai niekis. – Viso gero, Marisa. Netrukus Koulas uždarė automobilio dureles. Vieną kartą prieš daugelį metų šis vyras jau buvo atsisveikinęs su Marisa, o dabar padarė tą patį. Jo balsas skambėjo nepermaldaujamai. Netikėtai Marisa pajuto stiprų netekties skausmą, bet iškart užgniaužė šį jausmą. Įlipusi į automobilį, ji pastebėjo susirūpinusį vyro žvilgsnį. Jau pajudėjusi iš vietos, dirstelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Jis vis dar stovėjo ant šaligatvio ir akimis lydėjo tolstančią transporto priemonę. Nereikėjo čia važiuoti. Bet ji privalo įkalbėti Koulą. Tikrai nesusitaikys su tokiu pažeminimu. – Regis, ir tau reikėtų pasikumščiuoti, – mestelėjo Džordanas Serengetis, gniauždamas bokso pirštines. – Galiu užleisti. – Tau ir taip labai pasisekė, niekšeli, – atsakė Koulas, sukiodamas galvą į visas puses ir norėdamas taip prasimankštinti. – Gali išlieti pyktį nukaudamas kokį netikėlį ledo ritulio arenoje. Džordanas vis dar žaidė Nacionalinėje ledo ritulio lygoje – šiuo metu atstovavo Naujosios Anglijos Aštriadančių komandai. O štai Koulas nebegalėjo tęsti karjeros dėl labai rimtos traumos. Bet kiekvieną kartą, kai Džordanas atvažiuodavo į Springfildą, jie susitikdavo bokso ringe. Koului tai buvo puikus būdas prasiblaškyti po nuobodžių treniruočių sporto salėje. Net dirbdamas statybų vykdytoju, jis stengėsi palaikyti gerą formą. – Artimiausias tris dienas nežaisiu ledo ritulio, – atsakė Džordanas, artėdamas prie Koulo su iškeltomis į viršų rankomis. – Tau tikrai reikėtų apsimauti bokso pirštines. Beje, nejaugi neturi jokios lėlytės, kuri padėtų atsipalaiduoti? Marisa Danieli yra tikrų tikriausia lėlytė, bet jis verčiau parduos sielą velniui, nei užmegs su ja artimus santykius. Deja, moteris netikėtai atsidūrė jo glėbyje ir jis šitą dažnai prisimindavo. Boksininko pirštine palietęs šalmą, Džordanas išsišiepė iki ausų. – Ak, taip. Jau buvau pamiršęs. Vikė išmainė tave į kažkokį sporto agentą – koks, sakei, jo vardas? – Selas Piaca, – atsakė Koulas ir nestipriai niuktelėjo Džordanui kumščiu. – Jau prisiminiau. Saliamis Pica. Koulas piktai atkirto: – Vikė manęs į nieką neišmainė. Ji tiesiog… – Pavargo – juk tu nesugebi įsipareigoti. Koulas trenkė Džordanui dešiniąja ranka. – Ji ir nenorėjo ilgalaikių įsipareigojimų. Vikė puikiai tiko trumpam romanui. Štai ir viskas. – Manau, ji prisiklausė apie tave apsčiai gandų ir nusprendė, kad metas sprukti. – Kaip jau sakiau, nė vienas neliko įskaudintas, – du vyrai toliau kumščiavosi bokso ringe, nekreipdami dėmesio į sporto salės triukšmą. Net vėlyvą trečiadienio vakarą Džimio sporto salėje virte virė darbas. Patalpose buvo gana vėsu, tačiau vis tiek galėjai justi prakaito kvapą, girdėti sunkumus kilnojančių stipruolių riksmus. Džordanas pasuko kaklą į šoną. – Žinai, mama trokšta, kad pagaliau vestum ir surimtėtum. Koulas sugriežė dantimis. – Ji taip pat norėtų, kad tu kaskart nerizikuotum savo dantimis ledo ritulio arenoje. Bet juk to nebus. – Tegu puoselėja viltį, kad bent jau Rikis pasikeis, – mestelėjo Džordanas, turėdamas omenyje vidurinį jų brolį. – Kažin kur jis šiuo metu yra? – Filmavimo aikštelėje. Kažkur Italijoje, Rivjeroje. Pats minėjo. Koulo ir Džordano brolis dirbo kaskadininku – o tai reiškia, kad kiekvieną dieną rizikuodavo savo gyvybe. Be galo kantri motina mėgo skųstis, kad augindama tris sūnus ir vieną dukterį kaip reikiant prisikankino. Žinoma, ne kartą kuris nors sūnų buvo susilaužęs kaulus, tačiau Kamila Serengeti apie jų nuotykius žinojo tikrai ne viską. – Tai reiškia, kad jis ten, kur knibždėte knibžda paparacų, – bambėjo Džordanas. – Esu tikras, kad į kadrus su Rikiu paklius bent viena patraukli aktorė. – Mama nori, kad Mija bent trumpam sugrįžtų. O juk ji Niujorke, – vienintelė brolių Serengečių sesuo siekė dizainerės karjeros, taigi, tik Koulas visą laiką būdavo Velsdeile. – Koulai, žinau, būti vyriausiu broliu nelengva, – pradėjo Džordanas, lyg perskaitęs slapčiausias Koulo mintis, – bet turi pripažinti – iš visų mūsų geriausiai tinki į generalinio direktoriaus pareigas. Koului patyrus sunkią traumą, jo tėvą Seržą ištiko stiprus širdies smūgis. Tuomet Koulas perėmė Serengečių šeimos verslą į savo rankas ir iki šiol neapleido generalinio direktoriaus bei statybos darbų vykdytojo pozicijų. – Tai nėra taip jau sunku, – atkirto jis. – Kažkas turi tai padaryti. Koulas pasinaudojo proga ir stipriai smogė Džordanui dešiniąja ranka. Velniai rautų, vyras džiaugėsi, kad gali atsikratyti įtampos bent jau bokso ringe. Labai mylėjo brolį, todėl nepavydėjo jam sėkmės. Būtų šlykštu. Nors Džordanas sėkmingai tęsė ledo ritulininko karjerą, o jo paties šlovės dienos jau praeityje. Be to, jaunėlis turėjo daug daugiau laisvės kasdienybėje. Senasis Serengetis tikėjosi, kad bent vienas sūnus susies gyvenimą su šeimos verslu. Pasirodo, tai buvo lemta padaryti Koului. Jis daugybę paauglystės vasarų praleido statybų aikštelėje, todėl puikiai išmanė šio verslo subtilybes. Visgi nesitikėjo, kad sporto karjera baigsis taip greitai, ir teks iš paskutiniųjų stengtis, kad būtų išlaikyta šeimos vienybė ir finansinis stabilumas. Po Seržo širdies smūgio Serengečių korporacijai atėjo ne pačios geriausios dienos, todėl Koulas iš visų jėgų dirbo, kad tai pasikeistų. Kad ir kaip viskas susiklostytų, artimiausiu metu Koulas tikėjosi pasirūpinti savimi. Net jei jo ateitis nekybotų ant plauko, vis tiek norėtų investuoti ir įkurti nuosavą verslą. Ko gero, tai būtų susiję su sportu. Žinoma, jį ne ką mažiau viliojo ir trenerio karjera. – Vis dar nepasakei, kodėl tavo tokia prasta nuotaika? – paklausė Džordanas, lyg jie nebūtų bokso ringe ir nemėgintų vienas kitam suknežinti kaulų. Koulas susimąstė – kokiais žodžiais apibūdinti Marisą? Po netikėto jųdviejų sutikimo jautėsi taip, lyg į padus jam būtų pripilta švino. Jis – kūrėjas, o Marisa yra įgudusi naikintoja. Ji moka tik griauti. Tikra ragana. – Šiandien statybų aikštelėje išdygo Marisa Danieli. Džordanas atrodė sumišęs. – Iš vidurinės mokyklos, – patikslino Koulas. Tuomet nuo Džordano veido dingo pikta mina. Nors broliai baigė skirtingas mokyklas, Džordanas pažinojo Marisą. Juk ji Koulo gyvenime pasėjo tiek įtampos – ir dar jam besimokant paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje. Visi Serengečiai žinojo, kas yra Marisa Danieli. Ši moteris buvo ypač liūdnai pagarsėjusi. – Patrauklioji Lola Danieli? – kilstelėdamas lūpų kampučius paklausė Džordanas. Koulas niekada nemėgo šios pravardės – net prieš tai, kai pats ėmė laikyti Marisą Danieli vidurinės mokyklos Lolita, atvedusia jį į pražūtį. Marisa šią pajuokiamą pravardę įgijo dar mokykloje, nes jos apranga ir elgesys buvo tikra seksualumo priešingybė. Koulas niekam nepasakojo apie aistringą seksą su Marisa. Jo broliai būtų sukurpę bjaurią istoriją apie apkiautėlės ir sportininko romaną. Aplinkiniai žinojo tik tiek, kad Marisa pergudravo Koulą – ji išdavė mokyklos direktoriui didžiulę paslaptį. Padarė tai taip lengvai, kaip įgudęs ledo ritulio žaidėjas paleidžia pergalingą įvartį. Daugelį metų Koulas niekaip negalėjo iš galvos išmesti akimirkos, kai mokyklos direktoriui išsprūdo, kad šis apie išdaigą sužinojo būtent iš Marisos. Po šio įvykio jis nebekrėtė panašių pokštų. Tiesa, vyras iki šiol nesusitaikė su tuo, kas įvyko paskutiniaisiais vidurinės mokyklos metais. Jo sporto karjera pasibaigė anksčiau, nei turėjo, todėl netikėtas Marisos pasirodymas vėl tai priminė. Kaip ir sakė Džordanui, jis mielu noru prisiėmė generalinio direktoriaus pareigas, tačiau tai dar nereiškia, kad šiam sprendimui priimti nereikėjo pastangų. Teks iš peties pasistengti, kad ištrauktų Serengečių konstrukcijas iš finansinės duobės. Džordanas taip smogė broliui, kad šis vos išsilaikė ant kojų. Koulas buvo priverstas atsitokėti ir prisiminė, kur esąs. – Netylėk, – erzino Džordanas. – Nemačiau Marisos nuo Peršingo mokyklos baigimo dienos. – Iki šiandienos popietės būčiau galėjęs pasakyti tą patį, – atsakė Koulas. – Kodėl ji sugrįžo? Nori dar kartą tau pakenkti? Būtent tada, kai išsigydei traumą. – Labai šmaikštu. – Visada buvau linksmuolis broliukas. – Tavo broliška ištikimybė šildo man širdį, – pašiepė Koulas. Džordanas iškėlė rankas į viršų, lyg norėdamas pasiduoti. – Ei, neteisinu jos. Toji Marisa privirė tau daug košės – dėl jos kaltės negalėjai džiaugtis nugalėtojo laurais. Po to įvykio jos vengė beveik visi miestelio gyventojai. Bet, žinai, žmonės keičiasi. Koulas smogė broliui kairiąja ranka. – Ji nori, kad padėčiau Peršingo mokyklai surinkti lėšų naujos sporto salės statybai. – Galbūt tai tik dingstis. Ji vis dar labai drąsi. Marisa labai pasikeitė, tačiau Koulas nenorėjo broliui detaliai apie tai pasakoti. Šiandien pravardė patrauklioji Lola tikrai neskambėtų įžeidžiamai – tai ir yra pati didžiausia bėda. Prieš atpažindamas Marisą, Koulas jau buvo spėjęs smarkiai susijaudinti. Lytinis potraukis jai buvo milžiniškas. Marisa Danieli – gundanti gražuolė aukštakulniais bateliais. Vidurinių mokyklų mokytojoms turėtų būti draudžiama šitaip atrodyti. Marisa nebenešiojo akinių, ant pečių stambiomis garbanomis krito daug ilgesni plaukai. Ji nebeslėpė figūros po beformiais megztiniais. Maža to, Marisos kūnas buvo papilnėjęs ten, kur ir reikia. Ryškūs linkiai atrodė ypač moteriškai. Koulas puikiai žinojo, ką Marisa slepia po drabužiais – juk vieną kartą lietė, glamonėjo jos krūtis ir šlaunis. Prieš Marisai atskleidžiant, kas ji, Koulas pamanė, kad po ilgos ir sunkios darbo savaitės jį aplankė tikrų tikriausias angelas. Deja, teko skaudžiai nusivilti, tačiau tada ji netikėtai atsidūrė jo glėbyje. Tas kelias sekundes žiūrėdamas į Marisos veidą Koulas išgyveno daugybę prieštaringų emocijų: nuostabą, pyktį, susirūpinimą ir geismą. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, būnant šalia Marisos jį persekiodavo painūs jausmai. Koulas pirštų galiukais, regis, vis dar jautė minkštą moters kūną. Marisa siuntė tokius galingus signalus, dėl kurių akimirksniu išsijungdavo jo smegenys ir sustiprėdavo intymūs pojūčiai. Džordanas stipriai smogė broliui į krūtinę. – Nagi, nagi. Atrodai šiek tiek apsvaigęs. Nejaugi galvoji apie ją? Koulas atsainiai nusišypsojo. – Ji mano, kad jei padėčiau Peršingo mokyklai surinkti lėšų, tai išeitų į naudą ir Serengečių konstrukcijoms. Kaip reklaminė kampanija. Džordanas šiek tiek atsitraukė, bet netrukus vėl priartėjo. – Marisa gudruolė. Nieko negali prikišti. Koulas burbtelėjo. Marisos pasiūlymas tikrai vertas dėmesio, tačiau vyras verčiau leis jam išmušti priekinius dantis, nei sutiks. Koulas nemėgo reklamos. Nuolatiniam reklamos agento nusivylimui, jis savo įvaizdžiu nesirūpino net tada, kai jo sporto karjera buvo pačioje viršūnėje. O nuo to laiko, kai perėmė į savo rankas Serengečių įmonę, Koulas rūpinosi tik tuo, kad verslas klestėtų. Viešieji ryšiai buvo visiškai apleisti. Taip, žinoma, Marisa protinga – ko nepasakysi apie daugelį merginų, kurios persekiojo Koulą tada, kai jis profesionaliai sportavo. Mokyklos laikais Marisa buvo tikra knygų graužikė. Persirengimo kambaryje jaunieji ledo ritulininkai net negalėdavo merginos deramai įvertinti – ji buvo tiesiog nesugaunama. Galiausiai Koului pasisekė sužinoti tai, ką norėjo. Marisa nešiojo C dydžio liemenėlę. Deja, už šią patirtį teko labai brangiai sumokėti. Koulas buvo tikras: šiandien Marisos kūnas yra vertas milijono. Ji tiesiog sukurta tam, kad viliotų vyrus ir galų gale paliktų juos visiškai sugniuždytus. Tiesa, šįkart viskas bus kitaip, nes jis Marisos auka netaps. 2 Grąžink man sieninio raketę iš savo prieškambario spintos. Atvažiuosiu pasiimti. Perskaičiusi pranešimą, Marisa tuojau pat išjungė mobilųjį telefoną. Žinutė nuo Selo gauta dar tada, kai ji buvo statybų aikštelėje. Ji liko tokia sukrėsta po penkiolikos metų vėl susitikusi su Koulu, kad pranešimą pamatė tik grįžusi namo. Marisa labai susierzino. Aišku, žinutėje nebuvo nieko įžeidžiamo. Visgi ją atsiuntė ne kas kitas. Tai buvęs sužadėtinis, palikęs ją prieš tris mėnesius. Per trumpą laikotarpį, kol buvo susižadėję, Marisa jau buvo prisiėmusi visas geros žmonos pareigas: skalbė Selo drabužius ir tekina bėgdavo į prekybos centrą, jei mylimajam ko prireikdavo. Žiūrint iš Selo pusės, prašymas iš prieškambario spintos grąžinti sieninio raketę yra visiškai suprantamas. Tutbūt jis susitarė susitikti su klientu sporto salėje – juk sporto agentams irgi reikia būti geros formos. Visgi buvęs vaikinas sieninį žaisdavo palyginti retai – tik gavęs kvietimą. Ji pagalvojo, kad galėtų raketę išmesti pro buto langą ir liepti Selui ją susirasti pačiam. Nespėjus užgniaužti tokių pavojingų minčių, kažkas ėmė rakinti pagrindines buto duris. Marisa gerokai sutriko. Nejaugi Selas negrąžino buto raktų? Ji suskubo prie durų. Atidariusi išvydo pusseserę Serafiną. Marisa atsipalaidavo. – Ak, čia tu. – Aišku, kad aš, – išsitiesdama visu ūgiu atsakė Serafina. – Davei man buto raktą. Pamiršai? – Dabar prisiminiau, – Marisa buvo taip paskendusi mintyse, kad išgirdusi rakinamas duris iškart pagalvojo apie Selą, atskubantį pasiimti sieninio raketės. Pamanė, kad vyras naudojasi atsargine rakto kopija. Tiesą sakant, Selas yra gana įžūlus, kad taip pasielgtų. Bjaurybė. Marisa džiaugėsi, kad nesuspėjo parduoti buto. Juk jie su Selu labai rimtai svarstė apsigyventi kartu. Nedidelį dviejų kambarių butą ji įsigijo prieš penkerius metus – tai buvo didelis žingsnis nepriklausomybės ir saugumo link. Marisa susimąstė: kažin kur šiuo metu gyvena Koulas. Tikriausiai prabangiame, didžiuliame bute. Nenustebtų, jei jis būtų įsikūręs paties pastatytame name. Visgi viena yra visiškai aišku. Koulas tebėra vienas žymiausių asmenų Velsdeile, o štai Marisa… Na, taip, galėjo didžiuotis puikia figūra. Bet ir toliau buvo niekas, nors ir pelnė šiokį tokį pripažinimą Peršingo mokykloje. – Kas tau? – paklausė Serafina, nusiėmusi didžiulę rankinę nuo peties ir padėjusi ją ant žemės. – Mąsčiau, kur būtų geriausia palaidoti Selo sieninio raketę, – atsakė Marisa ir mostelėjusi ranka parodė į prieškambarį. – Laikau ją spintoje. – Nuostabu, – šyptelėjo Serafina. – Bet žinai, šiame name gyvena tiek šunų, kad jie netruks užuosti paslėptą lavoną. – Jis nori ją susigrąžinti, – Selo palikta Marisa pasijuto labai įskaudinta. Visgi, nepaisydama pykčio, šiomis dienomis ji troško judėti į priekį. Serafina suspaudė lūpas. – Toji raketė tik nelaimingas atsitiktinumas. Ne tavo būdui ilgai pykti, tuo labiau – kerštauti. Netrukus Marisa atsiduso ir nuleido pečius. – Tu visiškai teisi. Pasakysiu jam, kad palikau raketę apačioje, ant stalo prie įėjimo į daugiabutį. Po susitikimo su Koulu Marisa bijojo, kad vyrai nelaikytų jos bjaurybe. Ko gero, jai reikia ne Serengečio, o gero psichoterapeuto. – Bet pasakyk tam niekšui, kad turėjai teisę tą raketę sudeginti! – pridūrė Serafina. Marisa neryžtingai nusišypsojo pusseserei. Serafina buvo šiek tiek aukštesnė, jos plaukai – garbanoti, sodraus blondinės atspalvio. Vieną sruogą buvo nusidažiusi juodai – Marisai taip nešautų į galvą. Visgi abiejų pusseserių akys buvo gintarinės – tai paveldėta iš mamų. Be to, Serafina su Marisa buvo panašių veido bruožų. Bet kas, pažvelgęs pirmą kartą, pasakytų, kad jas sieja kraujo ryšys. Tiesa, jų pavardės skirtingos: Danieli ir Perini. Vaikystėje Marisa laikė Serafiną savo jaunėle seserimi. Jos skaitė tas pačias knygas, dalijosi žaislais ir drabužiais, nešykštėjo viena kitai patarimų. Pastaruoju metu Serafina ieškojosi tinkamo pagal profesiją darbo, todėl laikinai buvo apsistojusi Marisos namuose. Marisai tai buvo tikrų tikriausias išsigelbėjimas. Jai reikėjo draugijos. Bendraudama su vyrais, Serafina nepripažino jokių kompromisų. Marisa tikrai turėtų iš jos pasimokyti. – O dabar leisk pranešti gerą naujieną, – vėl prakalbo Serafina. – Aš išsikraustau. – Nuostabu! – žvaliai šūktelėjo Marisa. – Na, ne tuojau pat. Po viešnagės Sietle pas tetą Filę ir kitus. – Nenorėjau pasakyti, kad džiaugiuosi. Man tiesiog malonu, kad tau pagaliau pasisekė, – prieš tris savaites Serafiną pasiekė žinia, kad viena įmonė ją priima bandomajam laikotarpiui. Bet prieš pradėdama dirbti, ji norėjo aplankyti tetą Filomeną ir pusbrolius, įsikūrusius Sietle. Serafina nusijuokė. – Ak, Marisa, tu nuostabi. Žinau, kad džiaugiesi dėl manęs. – Po trisdešimtojo gimtadienio nebebūna nuostabių dalykų, – Marisai buvo trisdešimt treji, ji vis dar neturėjo antrosios pusės, nors ir laikė save labai patrauklia. Lyg to būtų maža, ją neseniai paliko sužadėtinis. Žinoma, Koulas buvo labai žavingas… bet tik iki tos akimirkos, kai ją atpažino. Tada kaipmat virto piktu ir pagiežingu vyru. Serafina nužvelgė pusseserės veidą. – Kas yra? Marisa apsisuko ir nuėjo link virtuvės. – Paprašiau, kad Koulas Serengetis padėtų surengti labdaros vakarą Peršingo mokykloje. Moteris vos nenumirė dėl patirto pažeminimo, kai po penkiolikos metų pertraukos vėl kreipėsi į Koulą, bet trūko labai nedaug. Marisa nualpo jo glėbyje. Dabar jos veidas tiesiog sustingo prisiminus, ką teko patirti. Ir kada pažeminimams ateis galas? Būtų pats metas suvalgyti šiek tiek šokoladinio torto. Šaldytuve dar turėtų būti jo likę. Liūdėti lengviau, kai gali pasigardžiuoti skaniu desertu. – Na, ir kaip sekėsi? – susiraukė Serafina. Marisa numojo ranka. – Viskas klostėsi taip, kaip ir tikėjausi. Jis nesutiko. Susitikimas man sukėlė tikrą jausmų audrą. – Spėju, jis atrodo nuostabiai? – Puiku, – išvydusi tortą dėžutėje, Marisa ėmė jį traukti iš šaldytuvo. – Tai pats skaniausias desertas. Koulą Serengetį taip pat galima laikyti skaniausiu desertu. Turbūt daugybė moterų jį laiko dėmesio verta nuodėme. Net po tiek metų Koulas išliko labai patrauklus. Kartais Marisa matydavo jo nuotraukas spaudoje, ypač tada, kai Koulas dar žaidė ledo ritulį, tačiau to negalima lyginti su tiesiogine patirtimi. Kaip ir anksčiau, išvydusi Koulą, Marisa visiškai susipainiojo jausmuose. – Ei, Marisa? Marisa padėjo tortą ant stalo. – Manau, pats metas desertui. Tikram desertui, o ne Koului Serengečiui. Bet gali būti, kad jis laikė Marisą vyrų širdžių ėdike. Marisa atidengė septynių sluoksnių šokoladinį tortą. Draugaudama su Selu, ji ėmė nepasitikėti savo kūnu – pernelyg apvaliu, kad ją būtų galima pavadinti grakščių formų. Laimei, santykiai su Selu – jau praeitis. Dabar ir vėl galima mėgautis skanumynais. Žinoma, Selas jau susirado daug lieknesnę merginą. Ko gero, apie partnerę, panašią į supermodelį, jis svajojo jau seniai. – Pamatęs tave Koulas susijaudino? – pasiteiravo Serafina. – Beprotiškai. – Dabar tu ironizuoji. Prabėgus daugeliui metų, Marisa papasakojo Serai apie savo praeitį su vyriausiu broliu Serengečiu – ne tik apie tarp jųdviejų įsižiebusią aistrą, bet ir apie tragišką jos baigtį. Serafina žinojo, kad tai jos pusseserė įskundė Koulą mokyklos valdžiai. Žinojo, kad dėl to Serengetis buvo pašalintas iš Peršingo komandos, kuri, netekusi pajėgiausio žaidėjo, neiškovojo Laisvosios mokyklų lygos taurės. Ištraukusi lėkštes ir šaukštelius, Marisa pasakė: – Prisijunk prie manęs. Kitaip man nebus linksma. Serafina klestelėjo ant virtuvinės kėdės. – Tikiuosi, tas vyras yra vertas penkių šimtų kalorijų. Leisk, atspėsiu. Jis vis dar kaltina tave dėl to, kas atsitiko mokykloje? – Tiesiai į dešimtuką. Marisa papasakojo pusseserei visas susitikimo su Koulu detales. Tai nebuvo sunku, nes, palikusi statybų aikštelę, ji be paliovos apie tai mąstė. Taip pat negalėjo išmesti iš galvos šių Koulo žodžių: žinai, nebesu toks patiklus, koks buvau prieš penkiolika metų. Nuolankiu žvilgsniu manęs neįtikinsi. Taip, vyras vis dar jautė pyktį. Regis, nepavyks įkalbėti, kad prisidėtų prie lėšų rinkimo. Tiesa, Marisa susijaudindavo dėl to, kad prieš daug metų Koulas atsidavė jos didelių rudų akių vilionėms… Serafina papurtė galvą. – Vyrai niekada nesubręsta. Marisa atkišo pusseserei šokoladinio torto gabalėlį. – Viskas taip sudėtinga. – Tai beveik visada yra teisinga. Atsipjauk sau didesnį gabalą. – Gali neužtekti ir visų pasaulio tortų. – Nejaugi tau taip prastai? Pažvelgusi pusseserei į akis, Marisa linktelėjo. Tada įsimetė burnon kąsnelį torto ir atsistojo. – Mums reikia kavos su pienu. Šiek tiek kofeino tikrai padėtų. Po alpulio Marisa jautėsi išsekusi. Ji pripylė į kavinuką vandens, įdėjo šiek tiek kavos granulių ir įjungė prietaisą į elektros lizdą. Marisa slapčia norėjo įsigyti vieną tų prabangių kavavirių, tokių populiarių šiomis dienomis, deja, kol kas tai buvo ne jos kišenei. Ir kodėl apskritai sugalvojo kreiptis į Koulą Serengetį? Juk ir taip aišku. Ji troško tapti mokyklos direktoriaus padėjėja. Tai padėtų jai išlipti iš nuolatinio skurdo. Tikėjo, kad pagalba Peršingo mokyklai jos pačios gyvenimą apverstų aukštyn kojom. O dabar, kai liko be antrosios pusės, privalėjo į kažką sutelkti dėmesį. Peršingo mokykla ir mokytojos darbas – būtent tai, ko reikia. Už šią pagalbą Marisa turėtų būti dėkinga mokiniams. Ji papurtė galvą. Pati pasisiūlė vadovauti paramos ieškotojų komandai, bet tikrai nesitikėjo, kad direktorius žūtbūt užsispirs prisikviesti Koulą Serengetį. Jai reikėjo pasistengti poną Dobsoną nuo to atkalbėti. Visgi direktorius, pervertęs Peršingo metraštį, aptiko, kad Marisa su Koulu mokyklą baigė tais pačiais metais. Dobsonas išsyk sumojo, kad ji, kaip buvusi bendramokslė, nesunkiai rastų bendrą kalbą su ryškiausia ledo ritulio žvaigžde. Marisa tikrai nesiruošė direktoriui pasakoti, kaip siaubingai baigėsi jos romanas su Koulu. – Ką dabar darysi? – pasiteiravo Serafina, Marisai ant stalo padėjus du puodelius kavos. – Nežinau. – Juk tu nesi linkusi pasiduoti. – Puikiai mane pažįsti. – Pažįstu tave visą amžinybę! Marisa įtarė, kad būtent jos atkaklumas padėjo ištverti vaikystę su vieniša motina, dirbusia dviejose skirtingose vietose. – Privalau pamėginti dar kartą. Negaliu taip lengvai susitaikyti su pralaimėjimu. Žinai, trokštu dar kartą išvysti Koulą statybų aikštelėje – lyg būčiau kokia išprotėjusi persekiotoja. Serafina nusišluostė burną servetėle. – Gal tau reikėtų apsilankyti Džimio sporto salėje. – Kur? Serafina šelmiškai dirstelėjo į pusseserę. – Ten nuolat renkasi patrauklūs vyrai. Gerai žinoma, kad ten dažnai lankosi ir Koulas. Marisa suraukė antakius. – O iš kur tu žinai? – Į Gauk ir šauk dažnai užsuka įvairių žmonių. Tarp jų – ledo ritulio žaidėjai, – Sera akimirkai nutilo ir susiraukė. – Pavyzdžiui, Džordanas Serengetis. Sprendžiant iš Serafinos veido, jaunesnysis Serengetis jai buvo ne prie širdies. – Ar tu tame bare tik uždarbiauji, ar veiki ir dar ką nors? – pajuokiamai domėjosi Marisa. Serafina gūžtelėjo pečiais. – Jei dažniau lankytumeisi tokiose vietose, tai neklausinėtum, – Sera atlaidžiai šyptelėjo. – Nepriimk to asmeniškai. Savaime suprantama, kad Koulas Serengetis lankosi bokso klube. Tai visiškai kitokia vieta nei prabangus sieninio klubas, kurį taip mėgo Selas. Po nutrauktų sužadėtuvių Marisa sustabdė savo narystę, nors ir jautėsi šiek tiek kalta. Marisa užvertė akis į viršų. – Jei eisiu į tą boksininkų klubą, kaip man apsirengti? – Spėčiau, kad kuo mažiau drabužių vilkėsi, tuo bus geriau, – Serafina kandžiai šyptelėjo. – Juk ten visi bus prakaituoti ir įkaitę… Kaip reikiant įkaitę… Po savaitės… Koulas pamatė, kad Džordanas visiškai neteko budrumo, ir kumštelėjo. Netrukus smogė stiprų dvigubą smūgį, priversdamas brolį susvirduliuoti. Tada Koulas liovėsi ir, nuo kaktos braukdamas prakaitą, leido Džeksonui atgauti pusiausvyrą. Juk jų tikslas buvo pasitreniruoti, o ne suknežinti vienas kitam makaules. – Nenoriu sumaitoti tavo gražaus veidelio. Paliksiu šį malonumą vaikinams ledo ritulio arenoje. Džordanas išsišiepė. – O, koks aš tau dėkingas. Nė vienas iš mūsų dar neliko sulaužyta nosimi, todėl… – staiga jis pažvelgė Koului per petį, – šią akimirką verčiau palaikysiu liežuvį už dantų. – Ką čia tauški? Džordanas smakru parodė į durų pusę. Koulas apsisuko ir iškart nusikeikė. Tai buvo Marisa. Regis, ateidama į sporto salę ji turėjo ne daugiau sveiko proto, negu pasirodydama statybų aikštelėje – avėjo aukštakulnius batelius. Ji taip patraukė vyrų dėmesį, kad kai kurie sekė iš paskos, norėdami pasigrožėti netikėtu reginiu. O štai Marisa, nesižvalgydama į šonus, ėjo prie to ringo, kuriame boksavosi Koulas su Džeksonu. Atrodė labai gundanti, nes vilkėjo taškuotą suknelę, išryškinusią kūno linkius. O kur dar aukštakulniai ir palaidi plaukai… Marisa puikiai įkūnijo nekaltą vidurinės mokyklos mokytoją, tačiau Koulas žinojo, kas slepiasi po šia kauke. Nepaisant visko, ši moteris sporto klube atrodė lyg mažas elniukas, atsidūręs tarp vilkų. – Nieko sau, – iš už nugaros prabilo Džordanas, – kokia puiki trečiadienio vakaro staigmena. Koulas susiraukė. Jam tai nebuvo puiki staigmena. Atsisegęs pirštines, vyras priėjo prie ringo ribas žyminčių virvių. Netrukus pasirodė sporto klubo darbuotojas, kad padėtų Koului išlipti. – Kur eini? – šūktelėjo Džordanas. – Pailsėti! – Aš pirmas ją pamačiau, – eidamas iš paskos, pajuokavo Koulo brolis. Nuo tada, kai abu subrendo, broliai Serengečiai laikėsi nerašytos taisyklės: tas, kuris pirmas pamato gražuolę, tuojau pat imasi veiksmų. Koulas paniekinamai nužvelgė brolį, sporto klubo darbuotojui traukiant nuo jo rankų pirštines. – Ta moteris yra Marisa Danieli. Džordanas išpūtė akis, netrukus jo veidą papuošė kandi šypsena. – O ji pasikeitė. – Ne taip smarkiai, kaip atrodo. Nelįsk prie jos. – Ei, man nereikia papildomų perspėjimų. Kuris iš mūsų pirmasis nusitraukė pirštines? – dirstelėjęs Koului per petį, Džordanas dar kartą išplėtė akis. Koulas apsisuko. Marisa, praskyrusi virves, lipo į ringą. Pirmiausia įkėlė vieną koją, paskui – kitą. – Bus labai įdomu, – sukuždėjo Džordanas. – Užsičiaupk. Koulas nusiėmė nuo galvos pakietintą šalmą. Berankovių marškinėlių priekis buvo kiaurai permirkęs nuo prakaito, o treninginės kelnės kybojo žemai ant klubų. Be jokių abejonių, sporto klube Koulas atrodė visiškai kitaip nei pastarojo meto susitikimuose, kur dėvėdavo švarką ir ryšėdavo kaklaraištį. Prieš atsisukdamas į moterį, kuri niekaip nedingo iš jo minčių, Koulas nusviedė šalin boksininko šalmą. Nevyniodamas žodžių į vatą, tiesiai šviesiai rėžė: – Kaip tau pavyko mane rasti? Marisa ėmė varžytis – tarytum staiga būtų apleidęs pasitikėjimas ir ji iš tiesų turėtų grumtis ringe su vyru. – Per gandus bare Gauk ir šauk. Koulas suprato: nieko stebėtino, kad ši moteris lankosi ledo ritulininkų pamėgtame bare. Ten ji ieško naujų aukų – naivių lengvatikių. Marisa giliai atsiduso, o Koulas stebėjo, kaip pakilo ir nusileido jos krūtinė. Ji nusišypsojo, tačiau vyras jai neatsakė tuo pačiu. – Pradėkime viską nuo pradžių. Kaip laikaisi, Koulai? – Ar taip pradedi naują dieną mokykloje? Taisydama mokinių elgesio įpročius? – Kartais, – pripažino Marisa. Tada į priekį žengė Džordanas. – Nekreipk į jį dėmesio. Mama privertė mus lankyti Panelės Deizės gero elgesio mokyklą, tačiau ją baigė tik vienas iš mūsų, – Džordanas plačiai nusišypsojo. Būtent dėl šios šypsenos jis buvo pakviestas reklamuoti apatinių. – Aš Džordanas Serengetis, Koulo brolis. Paspausčiau tau ranką, bet pati matai… – vyras iškėlė rankas ir plati šypsena dingo nuo jo veido. – Kaip tik ruošiausi sumalti Koulą į miltus. Marisa mirktelėjo ir vėl pažvelgė į Koulą. – Jis tikrai neatrodo apgailėtinai. Koulo raumenys akimirksniu įsitempė, bet greitai ir vėl atsipalaidavo. Vyras susiraukė. Aišku, jis jau turėjo įprasti prie nuolatinių pagyrų… Be to, žinojo slaptą Marisos apsilankymo priežastį – jai vis dar reikia žmogaus, kuris padėtų surinkti lėšų sporto salei. – Stengiamės nesmūgiuoti vienas kitam į veidą, – pridūrė Džordanas, – bet vieną kartą esu sulaužęs jam nosį, o Koulas man – ne. – Taip, – atsakė Marisa. – Suprantu… Koulas puikiai žinojo, kaip atrodo. Jis buvo išvaizdus, tačiau neturėjo tokių savybių, kuriomis pasižymėjo modeliu dirbantis Džordanas. Brolių plaukai buvo tamsūs, abu aukštaūgiai, tačiau Džordano akys buvo žalios, o Koulo – šviesiai rudos. Be to, vyriausias Serengečių brolis visada atrodė šiek tiek storžieviškas. Visgi šią akimirką tai nesvarbu. Džordanas dar kartą plačiai nusišypsojo Marisai. – Galbūt prisimeni mane dar nuo tada, kai Koulas mokėsi vidurinėje mokykloje. Koulas norėjo išmušti broliui visus dantis, tačiau pagalvojo, kad odontologo paslaugos atsieitų išties brangiai. Juk Džordanas nė žodžiu neužsiminė apie istoriją, užsimezgusią mokyklos laikais. Istoriją, kurioje Marisos vaidmuo buvo lemiamas. – Džordanas Serengetis… Žinau tave iš sporto naujienų, – tarė Marisa, nesileisdama į šnekas apie mokyklą. – Regis, nesupranti, ką reiškia žodis ne, – įsiterpė Koulas. Vyrui buvo vienas malonumas stebėti, kaip išraudo Marisos veidas. Ji nuolankiai pažvelgė į Koulą. – Tikiuosi, kad dar persigalvosi. Tik išklausyk, ką ketinu tau pasakyti. – Jei Koulas nenori, išklausyti galiu aš, – šmaikštavo Džordanas. – Beje, kodėl šį vakarą mums nenuėjus į pasimatymą? Prie šampano taurės kalba liejasi laisviau – na, nebent labiau mėgsti vyną. Koulas piktai dėbtelėjo į brolį, tačiau Džordanas neatitraukė akių nuo Marisos. – Peršingo mokyklos labdaros organizacija ieško žvaigždės, kuri padėtų surinkti lėšų naujai sporto salei, – patikslino ji. – Juk ir aš galiu pabūti ta žvaigžde. – Nesi Peršingo mokyklos absolventas. – Nesvarbu. Kurį laiką ten mokiausi. Žengusi žingsnį, Marisa susvyravo. Avėdama aukštakulnius batelius nejuto stipraus pagrindo po kojomis. Koulas padėjo Marisai išlaikyti pusiausvyrą, tačiau kai ji nusitvėrė už vienos ringo virvės, vyras tuojau pat patraukė rankas. Atsargiai. Liesti Marisą – nieko gero. Anos savaitės įvykis buvo puiki proga tuo įsitikinti. – Koulas yra tinkamesnis, nes baigė Peršingo mokyklą, – žiūrėdama į Koulą, aiškino Marisa. – Žinau, jautiesi mokyklai įsipareigojęs. Juk ten turėjai keletą sėkmingų ledo ritulio sezonų. – Bet tavo dėka nė karto netapau čempionu. Marisa susigėdo, tačiau netrukus susitvardė. – Tai buvo susiję su manimi, o ne tiesiogiai su Peršingo mokykla. Be to, pasikeitė direktorius. – Ir tu esi jo pasiuntinė. – Labai graži pasiuntinė, – neprašomas įsiterpė Džordanas. Koulas rūsčiai perliejo akimis brolį. Juk Koulas su Marisa kadaise pasimylėjo, o tai reiškia, kad Džordanui ši moteris yra uždrausta. Visgi Koulas nenorėjo broliui iškloti viso savo intymaus gyvenimo, todėl perspėti Džordaną apie neliečiamą gražuolę bus ypač keblu. Džordanas mėgo žaisti su dailiosios lyties atstovėmis. Regis, jis niekada nepamiršta, koks yra žavus. Džordanas tik gūžtelėjo pečiais. – Galbūt Marisa nebuvo dėl to kalta. Bet nė vienas nenorėjo atskleisti Džordanui daugiau istorijos detalių. – Bet direktoriaus kabinete atsidūriau būtent aš, – pripažino moteris. – Tikriausiai gailiesi?.. – gelbėdamas Marisą iš keblios padėties paklausė Džordanas. – Taip, apgailestauju, – skausmingai pripažino ji. Koulas nuleido pečius. Tai buvo panašu į tikrą atsiprašymą. Kad ir kaip būtų, Marisa sporto klube pasirodė dėl visai ko kito. Koului prireiks daug laiko, kad pajėgtų užmiršti mokykloje patirtą pažeminimą, pašalinimą iš ledo ritulio komandos ir Marisos išdavystę. Džordanas iškalbingai dirstelėjo į brolį. – O Koulas atsiprašo už tai, kad elgiasi kaip Koulas. Koulas susiraukė. – Norėtum. O juk jie su Marisa net neužsiminė apie išdavystės smulkmenas, kurių Džordanas nė neįtarė. Koulo brolis mostelėjo su bokso pirštine. – Jei jau taip… Paprastai nesu linkęs tarpininkauti – palieku šį darbą Nacionalinės ledo ritulio lygos viršininkams, tačiau šį kartą padarysiu išimtį. Koulas tikrai gailisi dėl savo išdaigos. – Taip, būtent, – sausai atkirto Koulas. Bet tada, negalėdamas susilaikyti, žvilgtelėjo į brolį, kad išsklaidytų jo pernelyg gerą nuotaiką. – Džordanai, tu tikrai niekada netapsi televizijos laidų vedėju. Džordanas apsimetė įsižeidęs. – Neturiu galimybių tapti net sporto komentatoriumi? – Dabar, kai jau šis tas paaiškėjo, – žiūrėdamas į Marisą, smagiai tęsė Koulas, – kodėl ir tau neprisipažinus savo tikrųjų motyvų? Moteris mirktelėjo. – Jau sakiau, noriu padėti Peršingo mokyklai įsirengti naują sporto salę. – O kokia tau iš to nauda? Marisa prikando lūpą. – Na… tikiuosi tapti mokyklos direktoriaus pavaduotoja. – Štai, dabar jau šilčiau, – su pasitenkinimu rėžė Koulas, purtydamas galvą. Tokia yra tikroji Marisa – ji visada slapukauja ir yra kupina klastos. – Žinai, labai keista. Visada maniau, kad esi iš tų, kurios anksti žengia prie altoriaus, susilaukia pulko vaikučių ir įnirtingai juos auklėja. Marisa išbalo, o Koulas sugniaužė kumštį. Regis, jis pataikė į skaudžiausią vietą. – Dar prieš keletą mėnesių buvau susižadėjusi, – tyliai prisipažino ji. – Iš tiesų? Ar aš pažįstu tą laimingąjį? – gal Marisa buvo suvysčiusi ką nors iš vidurinės mokyklos? Būtų neįtikėtina. – Galbūt. Turiu minty sporto agentą Selą Piacą. Koului nespėjus nieko pasakyti, Džeksonas garsiai sušvilpė. – Turėtum žinoti, kas jis toks, – toliau dėstė Marisa, – nes Selas susitikinėja su tavo buvusia mergina. Su ta gražuole, kurios draugijoje buvai užfiksuotas per ledo ritulio varžybas. Vike Salazar. Po velnių. – Ei, gal tai galėtume pavadinti viliojimu pagal užsakymą? – suraukdamas antakius, įsikišo Džordanas. – O gal verčiau tai susižadėjusi, tai išsiskyrusi? Juk net yra toks posakis. Koulas nebegalėjo susitvardyti. Džordanas pats nesupranta, ką pliurpia. – Džordanai, užčiaupk srėbtuvę. Koulas apsidairė. Jie jau buvo patraukę kitų klubo lankytojų dėmesį. Ko gero, smalsuoliai spėliojo, ar tai nėra dviejų įsimylėjėlių kivirčas, ir kurio iš jų mergina yra ši gražuolė. Be to, kai kurie, matyt, tikėjosi pasigauti Marisą, išeinančią iš sporto salės. – Visa tai yra absurdiška. Bokso ringas – ne vieta tokiam pokalbiui. Atsidūrėme dėmesio centre. Marisa atrodė nustebusi. Koulas čiupo ją už rankos – nors tai ir prieštaravo sveikam protui. – Nagi, pirmyn, – vyras kilstelėjo ringą juosiančias virves. – Lipk pirmoji. Marisa išlipo iš ringo. Koulas padarė tą patį, atsiremdamas tvirtomis kojomis į sporto salės grindis. Nekreipdamas dėmesio į smalsius žvilgsnius, jis vedė Marisą link užpakalinio išėjimo – netrukus jie turėjo atsidurti automobilių stovėjimo aikštelėje. Galiausiai, pasiekus išėjimą, vyras atsisuko į ją ir atvirai paklausė: – Vadinasi, esi susižadėjusi su Selu Piaca? – Buvau, – Marisa kilstelėjo smakrą. – Jau išsiskyrėme. – Vis dar negali atsispirti sportininkams? – Esu tikra atsilikėlė, tiesa? Tą vienintelį kartą, kai jie mylėjosi, Koului Marisa nepasirodė jokia atsilikėlė. Tai buvo saldžiausia nuodėmė. Koulas tyliai nusikeikė. Privalo liautis galvojęs apie Marisą. Nors būtent šią akimirką saulė, įspindusi pro sporto klubo langą, ryškiai apšvietė moters plaukus, sukurdama savotišką aureolę ir išryškindama nuostabius veido taškelius. Putlių kūno formų, švelniai paraudusio veido ir ypatingai nepasigražinusi – net prabėgus penkiolikai metų Marisa buvo verta aistringų bučinių. Moteris susiraukė. – Ar tau viskas gerai? – Taip. Tik esu nuolatos persekiojama mokyklos mokytojų. Marisa išraudo. – Jei norėjai atkreipti mano dėmesį, tai tau pavyko, – Koulas trūktelėjo galvą į tą pusę, iš kurios abu ką tik buvo atėję. – Sudominai daug vyrų sporto klube. – Ne mano bėda, jei jie garbina išvargusias ir mažai uždirbančias mokytojas. Koulas kone sprogo iš juoko. – Stengdamasi mane prisivilioti į Peršingą, pervargai ir manai, kad per menkai uždirbi? Marisa suspaudė lūpas. – Nejaugi buvęs sužadėtinis, tas sporto agentas, tau nepatarė, kaip vilioti sportininkus? – svaidėsi įžeidinėjimais Koulas. Netrukus papurtė galvą. – Nebūčiau pagalvojęs, kad esi Selo Piacos skonio. – Aš ir nesu jo skonio, – Marisa santūriai šyptelėjo, tarsi laikytų rankoje ledo ritulio lazdą. – Jis paliko mane dėl Vikės. – Jis buvo tau neištikimas? – Selas tai atkakliai neigė, tik nuolat skųsdavosi, kad jam reikia daugiau… sekso. Galiausiai prisipažino, kad sutiko kitą merginą ir pajuto jai trauką, – ji viską pasakojo taip, lyg pati netikėtų savo žodžiais. – Vadinasi, Selas paliko tave, kad įsiverstų Vikę į lovą, – Koulas šaltai vyptelėjo. – Galėčiau jį perspėti, kad toji mergina ne itin mėgsta intymias išdaigas. – Nebūk toks šiurkštus. Po galais, jei tik Koulas galėtų patarti Selui. Vikės su Marisa negalima lyginti. Pirmoji – lyg mažo kaloringumo gėrimas, kuriuo neįmanoma numalšinti troškulio, o štai antroji – saldžiausias desertas, galintis pražudyti. Visgi jis niekaip nepajėgė užmiršti fakto, kad Marisa ir Selas buvo susižadėję. Piaca – tikras sporto pasaulio ryklys, trokštantis būti dėmesio centre. O bent jau vidurinės mokyklos laikais Marisa visiškai nesidomėjo sportu, žinoma, išskyrus trumpą romaną su ledo ritulio komandos kapitonu. Kita vertus, Koulas keletą kartų buvo sutikęs Selą sporto renginiuose – pasirodė, kad tai mielas, niekuo neišsiskiriantis vyras. Vidutinio kūno sudėjimo, paprastų veido bruožų – nykus ir paprastas. Nieko keisto, kad Marisa palaikė Selą vertu pasitikėjimo. Deja, jųdviejų santykiai nesiklostė taip, kaip mergina to tikėjosi. – Kada išsiskyrėte? – pasiteiravo Koulas. – Sausį. Koulas su Vike santykius nutraukė dar lapkritį. – Bijai, kad Vikė apgavo tave su paprastu sporto agentu? – šelmiškai paklausė Marisa. – Ne, – santykiai su Vike buvo tiesiog nuotykis, kurio net nepavadinsi meilės romanu. Visgi Koulas troško dar labiau išprovokuoti Marisą. – Netgi buvę ledo ritulio žaidėjai yra laikomi pranašesniais už sporto agentus. Marisos akyse sužibo liepsnelės. – Vadinasi, manai, kad nuo vidurinės mokyklos ritausi tik žemyn? – Tu vienintelė gali atsakyti į šį klausimą, mieloji. Tyčia kurstydamas Marisą, Koulas jautė malonumą. O ji iš paskutiniųjų stengėsi išlikti rami ir paslaugi, lyg jos su Koulu niekas nesietų. – Tavo puikybė mane palieka be žado. Koulas nelinksmai nusišypsojo. – Dažnai moterims padarau būtent tokį įspūdį, juk mano toks didelis… – Užsičiaupk! – …prestižas. Tikėjaisi, kad sakinį užbaigsiu kažkaip kitaip? – Tu tiesiog nepakenčiamas. – Vadinasi, pasiduodi? – Koulas apsidairė. – Puikus bandymas. Žinai, abu kaip reikiant apsižodžiavome. Bet aš priimu tavo pralaimėjimą šiame mūšyje. – Priimi taip pat, kaip priėmei mano atsiprašymą? Koulas galvos judesiu parodė į sporto salės pusę. – Ar tai, kas įvyko ringe, buvo atsiprašymas? Ji linktelėjo. – Priimk atsiprašymą arba lik įsižeidęs. – O jei liksiu įsižeidęs? Marisa trūktelėjo lūpas, o akyse sužibo keistos ugnelės. – Tuomet griebsiuosi atsarginio plano. Laimei, Džordanas jau pakuždėjo puikią idėją. Belieka įtikinti Peršingo mokyklos vadovybę, kad tavo brolis bus puikus pakaitalas. Marisa jau norėjo apsisukti, tačiau Koulas sugriebė ją už rankos, neleisdamas išeiti. – Laikykis atokiau nuo Džordano, – perspėjo. – Jau apkartinai gyvenimą man. Nesielk taip antrą kartą. Koulas susižavėjo Marisa daugiau nei prieš dešimtmetį. Ir, nepaisant to, kaip viskas susiklostė, vis dar juto jai didelę trauką. O, kad Džordanas žinotų to meilės romano smulkmenas… – Aišku, džiaugiuosi, kad laikai mane klastinga ragana, bet Džordanas jau suaugęs ir sprendimus gali priimti pats. – Aš nejuokauju. – Aš irgi. Jau baigiasi laikas, per kurį privalau surasti mokyklos rėmėją. – Džordanas negali juo tapti. Marisa išsilaisvino iš vyro gniaužtų. – Dar pamatysime. Viso gero, Koulai. Vyras liūdnai stebėjo, kaip Marisa išeina iš sporto salės. Susitikimas baigėsi ne taip, kaip ji tikėjosi. Deja, Koului šio pokalbio rezultatai taip pat nepatiko. Po velnių. Jis privalo apsaugoti Džordaną nuo Marisos. Ir turi tai padaryti neištardamas lemtingų žodžių: aš su ja permiegojau. 3 Koulas turėjo laukti visą savaitę, kad pasišnekėtų su Džordanu, nes brolis trejas varžybas žaidė išvykoje. Koulas nusprendė, kad tėvų namai – geriausia vieta atviram pokalbiui. Išlipęs iš savo „Range Rover“ pakėlė akis į dangų ir išvydo tamsius audros debesis. Taip. Toks oras puikiai atspindėjo jo nuotaiką. Pamatęs, kad žiedinėje stovėjimo aikštelėje brolio automobilio dar nėra, Koulas užgniaužė sukilusį nekantrumo jausmą. Jis turėtų greitai atvažiuoti. Juk atsiuntė trumpąją žinutę ir sutiko su pasiūlymu susitikti tėvų namuose. Tai puiki proga pamatyti tėvus. Pasikalbėjęs su Džordanu, pagaliau atsikratytų erzulio, persekiojusio jį nuo anos savaitės. Marisa su Džordanu? Tik per jo lavoną. Vyras žengė link pagrindinių durų. Serengečių namai – Viduržemio jūros stiliaus vila raudonu stogu ir baltomis sienomis. Šiltuoju metų laiku namą supo vešlus sodas – didžiausia ponios Serengeti garbė ir pasididžiavimas. Sode triūsė ne tik samdomi darbuotojai, bet ir pati šių namų šeimininkė. Seržo statybų verslui ypač suklestėjus, Serengečiai nusprendė įsigyti didesnį namą. Šioje Viduržemio jūros regiono stiliaus viloje šeima įsikūrė dar Koului besimokant vidurinėje mokykloje. Seržas pastatė gana didelį namą, kad jame sutilptų visa šeima ir dažnai apsilankantys svečiai. Koulo žandikaulis įsitempė. Jei Džordanas pradėjo bendrauti su Marisa, jį reikia kuo greičiau perspėti. Brolis privalo suprasti, kad šia moterimi negalima pasitikėti. Galbūt nuo mokyklos ji pasikeitė, tačiau Koulas negalėjo tuo nuoširdžiai patikėti. Kita vertus, jei Marisa pajuokavo prašysianti Džordano pagalbos, ne viskas taip prastai. Bet jei šnekėjo rimtai, Koulas nersis iš kailio, kad jo brolis nesutiktų su šiuo beprotišku pasiūlymu. Kai jo gyvenime vėl pasirodė Marisa, Koulą persekiojo prisiminimai. Taip, besimokydamas Peršingo mokykloje, jis daugelį dalykų laikė savaime suprantamais – savo, kaip geriausio mokyklos sportininko, statusą, populiarumą tarp merginų ir finansinį stabilumą, leidusį mokytis privačioje mokykloje. Bet Koulas visą laiką juto didžiulį spaudimą. Spaudimą kuo geriau pasirodyti. Viršyti savo paties galimybes tiek ledo ritulio arenoje, tiek už jos ribų. Jis iš paskutiniųjų stengdavosi kuo sėkmingiau pasirodyti varžybose, suvilioti dar gražesnę merginą ir patirti dar daugiau malonumo iš intymių santykių nei praėjusį kartą… Vidurinės mokyklos laikais Marisa įkūnijo visiškai kitokį pasaulį – ne tokį, prie kurio buvo pratęs. Na, bent jau taip galvojo. Galų gale Marisa jį išdavė. Bet, nepaisant šios patirties, Koului nepatiko, kad sporto klube Džordanas ėmė flirtuoti su Marisa. Koulas nenorėjo pamatyti, kaip brolis padaro tokią pačią klaidą. Trumpas mokyklos laikų romanas – jau praeitis. Jis nė kiek nepavydėjo. Taip, Marisa gražuolė, tačiau jis jau yra tiek subrendęs, kad žinotų, kokie pavojai slypi aklos aistros liepsnose. Būdamas profesionaliu ledo ritulio žaidėju, Koulas lengvai pelnydavo dailiosios lyties atstovių dėmesį. Bet po kurio laiko tokie santykiai ėmė prarasti prasmę. Džordanui prasimušus į Nacionalinę ledo ritulio lygą, Koulas su juo labai rimtai pasišnekėjo apie žymių sportininkų tykančias grėsmes, pinigus ir šlovę. Žinoma, šiandien Džordanas jau yra daug patirties sukaupęs profesionalas, bet Marisa vis tiek įkūnija paslaptis ir pavojingas viliones. Koulas tai puikiai žino. Jis įsitempė prisiminęs, kad dar aną savaitę Džordanas norėjo beatodairiškai pasiduoti Marisos kerams. Galbūt per šias dienas brolis buvo pernelyg užimtas, kad moteris būtų galėjusi jį pasiekti. Koulas atidarė neužrakintas duris ir įėjo į namo vidų. Išgirdęs pirmuosius kūrinio Mes susitikome Venecijoje garsus, pagalvojo, kad mama vėl klausosi Koulo Porterio albumo Pabučiuok mane, Keite. Ponia Serengeti taip mėgo šį kompozitorių, kad jo garbei pirmagimį taip pat pavadino Koulu. Pats vyras manė, kad jo gyvenimui visiškai nereikalinga muzika, juolab kad sukurta žymiojo Šekspyro opuso Užsispyrėlės sutramdymas motyvais. Visgi tai yra didelis sutapimas – galbūt pati visata siunčia kažkokį ženklą? Bet Koulas troško suvilioti Marisą tiek pat, kiek grįžti į profesionalų sportą. Nė piršto nepajudins. Tik pasistengs, kad visi Serengečiai laikytųsi nuo Marisos kuo atokiau. Nuėjęs į užpakalinę namo pusę, Koulas rado motiną erdvioje virtuvėje. Kaip visada namie kvepėjo gėlėmis, gardžiausiais patiekalais ir… gerai pažįstamais įsipareigojimais. − Koulei, − kreipėsi mama, pabrėžtinai ištardama žodžio gale trumpąją e, – kokia maloni staigmena, caro. Nors jo motina išmoko anglų kalbos būdama labai jauna, vis dar buvo girdimas ryškus akcentas. Be to, ji kartais sumaišydavo angliškus ir itališkus žodžius. Ji dvidešimt vienų susipažino ir amžiams savo gyvenimą susiejo su Seržu. Tąsyk vyro tėvas atostogavo Toskanoje, o būsimoji ponia Serengeti dirbo restorano padavėja. Seržas ruošėsi aplankyti gausią ledo ritulio gerbėjų armiją Venecijos regione, tačiau nesuspėjęs to padaryti įsivėlė į aistringą romaną. – Labas, mama, – Koulas iš didelio dubens, stovėjusio ant marmurinio stalo paviršiaus, paėmė keptos cukinijos gabalėlį. – Kur tėtis? – Ilsisi, – ponia Serengeti mostelėjo ranka. – Juk žinai: svečiai jį nepaprastai išvargina. Šiandien atėjo lankomosios priežiūros specialistė, slaugytoja ir kineziterapija. – Norėjai pasakyti kineziterapeutė? – Juk taip ir sakiau, ar ne? Koulas viską nuleido juokais. Mama šiuo metu vedė labai populiarią kulinarijos laidą vietinėje televizijoje. Gerbėjai savo laiškuose gyrė ponios Serengeti akcentą, o televizijos atstovai džiaugėsi, kad naujosios laidos vedėja prideda žiupsnelį autentikos. Koului tai buvo dar vienas mylimos, bet šiek tiek pašėlusios šeimynėlės pateiktas netikėtumas. – Mamos ruoštas valgis mane varo iš proto. Ar jau ragavai itališkų virtinukų? Koulas apsisuko ir išvydo po virtuvę slampinėjantį Džordaną. Ko gero, brolis atvažiavo tą pačią akimirką, kai Koulas peržengė namų slenkstį. – Iš kur žinai, kad mama paruošė virtinukų? Džordanas gūžtelėjo pečiais. – Neseniai parašiau mamai žinutę. Ji tobulina virtinukų receptą kitos savaitės laidai, todėl būsime bandomieji ragautojai. Įdaras iš rūkyto kumpio, cikorijų ir pomidorų. Kamila nepaprastai nudžiugo. – Beje, ar jau pranešiau jums didžiausią naujieną? Greitai laidos pavadinimas bus pakeistas į Italijos skoniai su Kamila Serengeti. – Juk tai nuostabu! – Džordanas pasilenkė ir greitomis pakštelėjo mamai į skruostą. Koulas linktelėjo. – Sveikinu, mama. Tuoj aplenksi ir pačią Lidiją Bastianič. Kamila plačiai nusišypsojo. – Mano vardas laidos pavadinime reiškia titolo. Puiku, tiesa? – Nepakartojama, – pritarė Koulas. Motina susiraukė. – Bet man reikės pakviesti daugiau svečių. – Argi tai nėra televizijos komandos užduotis? – Tai mano laida. Džordanas rankomis parodė gynybinį gestą. – Mama, prisimeni, pernai aš viešėjau tavo laidoje. Per mane sudeginai svogūnus, kuriuos reikėjo tik šiek tiek apkepinti. O kai svečiavosi Koulas, taip pat sekėsi ne ką geriau. Koulas su Džordanu buvo išties išvaizdūs, tačiau motinos vedamas kulinarinis šou niekada nepritrauktų prie ekrano ledo ritulio gerbėjų, ištisai maukiančių alų ir kemšančių traškučius. Koului nespėjus pasisiūlyti dar kartą dalyvauti laidoje, Kamila nuėjo prie šaldytuvo ir tarstelėjo: – Man reikia naujų veidų. – Pasišnekėsiu su savo komandos vyrais, – tarė Džordanas. – Markas Belitis mėgsta gaminti. Be to, gal kuris iš komandos narių pasiūlys tinkamesnį kandidatą. Kuris valgį ruošia geriau, nei valdo ledo ritulio lazdą. Koulas atsisuko į Džordaną. – Prisiminus ledo ritulį, vakar sužaidei puikias rungtynes. Būtum įmušęs dar vieną įvartį, jei Pelteris nebūtų paskutinę sekundę tavęs užblokavęs. Džordanas pradėjo skųstis: – Jis tikra rakštis užpakalyje visą sezoną, – dirsčiodamas į mamą ir tikrindamas, ar ji nieko nenugirs, pridūrė: − Vaikinui reikėtų aistringos meilužės. Šnekoms pasisukus apie seksą, Koulas tvirtai sukando dantis. – Ar Marisa Danieli su tavimi susisiekė? Džordanas įtariai dirstelėjo į brolį. – Kodėl klausi? – Jai dar reikia bandomojo triušio labdaros kampanijai. Jei gerai supratau, buvai pasiryžęs juo tapti. Džordanas papūtė lūpas. – Kartais juo tapti nėra taip ir blogai. Be to, ji norėjo ne mano, o tavo pagalbos. – Aš nesutikau. – Pagirtina tvirtybė. Vaikinai iš persirengimo kambario būtų sužavėti. – Prašau, kad nesutiktum ir tu. – Nėra jokios būtinybės. Koulas šiek tiek atpalaidavo pečius. – Ji net nemėgino tavęs prisikviesti? – Ne. Liaukis galvojęs apie mane kaip apie lengvą masalą. Nesu toks. Noriu pasakyti tau šį tą įdomaus. Kamila padėjo dubenį su virtinukais ant stalviršio ir pareiškė: – Pažiūrėsiu, kaip laikosi jūsų tėvas, ir netrukus grįšiu. – Neskubėk, mama, – Koulas žinojo, kad Kamila labai jaudinasi dėl pernelyg lėto Seržo sveikimo. Po širdies smūgio jau praėjo keli mėnesiai, o tėvas vis dar neatsigavo, jei tai apskritai įmanoma. Motinai išėjus iš virtuvės, Koulas negaišo laiko. Atsisuko į brolį: – Ką pasakysi? – Naują sporto salę Peršingo mokyklai įrengs įmonė JM konstrukcijos. Koulas suspaudė lūpas. Marisa iškrėtė dar didesnę kiaulystę, nei kviesdama į pagalbą Džordaną. Atsižvelgiant į tokių kompanijų kaip Serengečių ir JM konstrukcijos darbus, sporto salės statyba yra menkas laimikis. Bet tokiu darbu JM konstrukcijos pritrauks žiniasklaidos atstovų dėmesį. Po galais. Konkurentų kompanija per pastaruosius kelis mėnesius du kartus nurungė Serengečius. Abi statybos įmonės veiklą vystė Naujojoje Anglijoje, nors kartais statomi objektai būdavo labai nutolę. Seržo pageidavimu Seregenčių konstrukcijų centrinis biuras buvo įkurtas Velsdeile, nors filialus jie turėjo Bostone ir Portlande, Meino valstijoje. – Iš kur sužinojai? – neatlyžo Koulas. – Iš vyrų bare Gauk ir šauk. Jei dažniau ten apsilankytum, ir tu išgirstum šviežiausias naujienas. Pamėgink. – Ten vyksta daug svarbių dalykų, – Koulas prisiminė, kad būtent tame bare Marisa sužinojo, kur rasti savo buvusį vaikiną. – Gėrimai neblogi, o moterys lankytojos tiesiog pasigėrėtinos. – Keista, kad nematei ten Marisos. Džordanas iš dubens išsitraukė atvėsusį virtinuką ir susigrūdo į burną. – Ji nepanaši į tokią, kuri nuolat lankytųsi sportininkų pamėgtuose baruose. – Daug ko apie ją nežinai. Brolis nurijo kąsnį ir šyptelėjo. – Net neabejoju. – Džordanai. – Šiuo pokalbiu tik tempiau laiką. Neseniai man buvo užduotas klausimas, ką ruošiuosi reklamuoti, o aš pasakiau, kad galiu skirti laiko nedidelei Peršingo mokyklos reklamai. Paklausiau, ar ką nors tai domintų. – Stengiesi įsiteikti Marisai? – pašaipiai paklausė Koulas. Džordano žvilgsnyje atsispindėjo šypsena. – Taip ir žinojau, kad nenori prisidėti renkant labdarą. O jei tai būčiau padaręs aš, būtum suknežinęs man makaulę. – Būtent. – Tiesą sakant, man jos gaila. Tam, kad priviliotų įžymybę, ji buvo pasirengusi susigrumti net su tavimi. – Ji žino, ką daro. – Dabar Marisa atrodo nuostabiai. Ir jos tikslas mažų mažiausiai yra kilnus. – Taip, – kieno pusėje yra Džordanas? – Prisimeni Dženkinsą? Jis baigė mokyklą pora metų vėliau už tave ir kurį laiką žaidė jaunių komandoje. – Prisimenu. – Jis sakė, kad JM konstrukcijos sporto salės statybų konkursą laimėjo nelegaliai. Dženkinsui pasirodė keista, kad pasakoju komandos draugams apie labdaros rinkimą. Jis pagalvojo, kad elgiuosi labai kilniai, norėdamas padėti JM konstrukcijoms. – Tai jau taip, – Koulas vos neprunkštelėjo. – Tau vis dar gaila Marisos? Toji moteris apsukresnė už daugelį patyrusių sukčių. Džordanas gūžtelėjo pečiais. – Galbūt ji nė nenutuokia, kaip buvo įgyvendintas konkursas. – Pamatysime. O jei ne, išsiaiškinsiu pats. *** Gyvenimas pilnas pirmų kartų – kai kurie jų malonūs, kiti ne. Koulas buvo pirmas Marisos partneris, o dabar suteikė jai dar vieną pirmą galimybę. Moteris įžengė į Serengečių konstrukcijų būstinę – to anksčiau nebuvo dariusi. Centrinis biuras buvo įrengtas pačioje raudonų plytų pastato, kuriame kadaise veikė gamykla, viršūnėje, prekybinės Velsdeilo miesto dalies pakraštyje. Įmonės tinklalapyje buvo rašoma, kad šis pastatas buvo renovuotas prieš dvidešimt metų Seržo Serengečio užsakymu ir tapo moderniu verslo kompleksu. Daugelį metų Marisa manė, kad niekada negalės įžengti vidun, bet štai dabar gavo asmeninį Koulo Serengečio kvietimą. Gyvenimas dažnai pateikia staigmenų. Aišku, Marisai paskambino Koulo padėjėja. Bet ji tai priėmė kaip ženklą, kad pamažu vyras švelnina savo poziciją. Marisa puoselės viltį, kad ir kokia menka ji būtų. Ji neturėjo atsarginio plano. Nė nemėgino susisiekti su Džordanu Serengečiu, nes Peršingui reikia tik šios mokyklos absolvento. Be to, buvo įsitikinusi, kad Koulas neleistų broliui jai padėti. Atsidūrusi vestibiulyje, Marisa stengėsi nuslėpti baimę, kurią sukėlė prabangus stiklo ir chromo derinys – pinigų ir galios ženklas. Užkilusi į viršutinį aukštą, lengviau atsikvėpė – Serengečių biuras buvo erdvus ir šviesus. Sienos, dekoruotos pilkais ir smėlio spalvos tonais, atrodė šaltos ir nejaukios. Registratorė pakvietė ją užeiti, padėjo nusivilkti paltą ir palydėjo prie kabineto pačiame koridoriaus gale. Priėjus prie atidarytų kabineto durų, Marisos širdis ėmė pašėlusiai plakti. Būtent tą akimirką jos ir Koulo žvilgsniai susitiko. Vyras stovėjo prie didžiulio L raidės formos stalo. Trumpam stojo tyla. Marisa, sukaupusi visą drąsą, įžengė į kabinetą. Ji dėvėjo smėlio spalvos dalykinį kostiumėlį, tačiau dabar pasijuto tik paprasta silpna moterimi. Koulas vilkėjo mėlynos spalvos kostiumą ir ryšėjo margą kaklaraištį. Tai buvo dar vienas ledo ritulininko uniformos variantas – po šalmo ir džinsų statybų aikštelėje – visgi ne ką mažiau įspūdingas. – Atrodai išsigandusi, – tarė Koulas. – Bijai trečiojo padavimo? – Juk tu nežaidi beisbolo. – Tau pasisekė. – Nebūtum kvietęs pas tave ateiti, jei žadėtum sumalti mane į miltus. – Galbūt esu sadistinių polinkių turintis šunsnukis, norintis, kad dar kartą sumokėtum už savo nuodėmes. Marisa suspaudė lūpas, kad garsiai nerėžtų savo nuomonės. Koulo kabinete nebuvo jokių asmeninių daiktų, nė nuotraukėlės. Patalpa atrodė taip pat paslaptingai kaip ir jos šeimininkas. Marisa svarstė, ar šis kabinetas anksčiau priklausė Seržui, ar Koulas tiesiog vengė atminimo ženklų ir kitų jaukumą kuriančių detalių. Koulas nusišypsojo, tačiau Marisa to net nepastebėjo. – Planas toks, mieloji. Serengečių konstrukcijos įrengs sporto salę. Neuždavinėk jokių klausimų. Nenoriu girdėti paistalų, kad statybų konkursą laimėjo tarybos nario draugas. – Ką pasakei? – Nustebai, ką? – klastingai paklausė Koulas. – Aš irgi. Buvau ne juokais įtūžęs, kai sužinojau, kad tu nori, kad reklamuočiau kitos statybų kompanijos atliktą darbą. Ir ne bet kokios, o mūsų pagrindinių konkurentų. Jie nukniaukė mums iš panosės du projektus. Pasirodo, esi labai gudri. – Esu tikra, kad sporto salė atitiks visus reikalavimus. Pas mus jau viešėjo inspektoriai, – atkirto ji. – Reikalavimai tau turėtų rūpėti mažiausiai. Marisa pasijuto taip, lyg būtų atsidūrusi tarp dviejų besivaržančių grupių. Pasirodo, ji žino ne viską, ką turėtų. – Nesuprantu, apie ką čia šneki. Koks dar tarybos nario draugas? Koulas akimirką įdėmiai žvelgė Marisai į veidą. – Tai reikštų, kad jie neleidžia mokytojai įsitraukti į svarbias diskusijas. Ar teko dalyvauti mokyklos tarybos posėdyje? Ji papurtė galvą. – Susitikimai turėtų būti vieši, nes juose padaroma daug nesąžiningų susitarimų. Žinai, kaip būna: tu padėsi man, o aš padėsiu tau. Gausi įžymybę, kurios taip trokšti labdaros kampanijai, bet sporto salę statys mano vyrai. Marisa taip sutriko, kad veidą išmušė karštis. Buvo įsitikinusi, kad kreiptis į Peršingo labdaros fondą buvo labai išmintinga. Net neprasitarė ponui Dobsonui, kad jau pasikalbėjo su Koulu, nes nuo pat pradžių abejojo savo galimybėmis. Norėjo įkalbėti mokyklos direktorių, kad šis pasikviestų kitą įžymybę. Vylėsi, kad nuslėps nesėkmę su Serengečiu. Dabar Marisa jautėsi lyg paskutinė vėpla – nesuprato, kas vyksta visai šalia. Ar bent jau nežinojo, ką rezga mokyklos tarybos nariai. Norėjo prisėsti, tačiau tai Koului suteiktų dar daugiau pranašumo. – Derybos niekada nebūna skaidrios, – išlemeno ji. – Toks gyvenimas. – Aš nė neįtariau. – Sakykime. – Tiki manimi? Koulas kažką nepatikliai burbtelėjo. – Tu puikiai atitinki visus stereotipus. Esi naivi, idealais tikinti vidurinės mokyklos mokytoja, kurios niekas neįleidžia į slaptus pasitarimus. – Laimei, per šiuos penkiolika metų tavo akyse gerokai pasikeičiau, – Marisa pasidėjo rankinę ant kėdės. Jei jau negali atsisėsti, tai bent jau šiek tiek pasilengvino velniškai sunkią naštą. – Tai daug daugiau, nei būtum apie mane pasakęs vidurinės mokyklos laikais. – Žinai, nujaučiu, kada ruošiesi mane kažkuo apkaltinti, – atšovė Koulas, vengdamas tiesaus atsakymo. – Vadinasi, ne kartą esi tai patyręs? Skvarbiai pažvelgęs į Marisą, vyras tarė: – Paklausyk, štai, ką turėsi daryti. Pasakysi mokyklos direktoriui… Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/anna-depalo/antras-kartas-nemeluoja/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 142.79 руб.