Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Tu manęs taip lengvai nepamirši Jill Shalvis Aistros liepsnose #2Svajonių romanai Dviejų knygų serija „Aistros liepsnose“. Antra knyga. Senos liepsnos kaitina labiausiai… Ugniagesys Eidanas Donelis su ugnimi kovoja pasitelkdamas šaltakraujiškumą ir ramumą. Bet vieną dieną į jo gyvenimą įsiveržia muilo operų žvaigždė Makenzė Staford, ir įsiplieskia visą apimančios liepsnos! Eidanas norėtų užlieti vandeniu tarp jų tvyrantį nenumalšinamą karštį. Bet taip tik sukeltų daugiau dūmų… Kenzė nėra rafinuota ir gležna mergina. Grįžusi namo į gimtąjį miestelį ji turi vieną aiškų tikslą ir tegul niekas nedrįsta stoti skersai kelio. Na… gal tik pavojingai seksualiam ugniagesiui leis kelis kartus prisiliesti… Jill Shalvis Tu manęs taip lengvai nepamirši 1 Dar nėra vidurnakčio, o gaisrinės varpas skamba jau ketvirtą kartą. Eidanas Donelis pabudo iš puikaus sapno, kuriame pašėlusiai mylėjosi su nuostabia blondine. Panašu, kad seksas, tikras ar įsivaizduojamas, į šio vakaro planus nebus įtrauktas. Buvo likusios vos kelios valandos budėjimo. Į pabaigą ėjo kaip niekada ilga ir sunki dviguba pamaina. Per garsiakalbį, kabantį poilsio kambario kampe, pranešė, kad teks skubėti gesinti dar vieno gaisro. Nukišęs blondinę ten, kur jai ir vieta – į smegenų lentynėlėje pažymėtą Karštos erotinės fantazijos etikete – Eidanas kartu su dejuojančiais ir burbančiais bendradarbiais pakilo iš lovos. Tiek nedaug. Tiek nedaug trūko, kad būtų galėjęs keliauti namo ilsėtis… Kitapus kambario Edis paspyrė naujausią žurnalo Time numerį. Ant viršelio puikavosi visa ugniagesių komanda. – Galima išpešti nemažai naudos būnant seksualiausios profesijos atstovu, – sumurmėjo ugniagesys. – Tik mes per daug nusivarę nuo kojų, kad tuo pasinaudotume. – Kai kuriems iš mūsų net grožio miegelio nereikia, – įsiterpė Edžio partneris Semas. – Kad ir Misteriui 2008-ieji, – Semas metė žvilgsnį Eidano pusėn, bet šis jautėsi per daug pavargęs, kad atsikirstų. Nepajudinęs nė piršto Eidanas buvo paskelbtas karščiausiu Santa Rėjaus metų ugniagesiu. – Juk jau sakiau, kad nesisiūliau šiam titului. – Tu gal ir ne, bet mes pasiūlėme, – rengdamasis išsišiepė Edis. Eidanas stipriai stumtelėjo kolegą ir šis svirduliuodamas parkrito ant čiužinio laikydamas rankose sunkius batus. – Lyg buvimas gražuoliuku kam nors būtų pakenkęs. – Aš ne gražuoliukas. Visi esantys kambaryje tyliai rinkosi įrangą ir tik keli, eidami prie automobilių, erzindami pasiuntė kolegai oro bučinukus. Vis dar apsimiegojęs ir blogos nuotaikos Eidanas prisigretino prie Tajaus. Tajus, pasiskolintas iš kaimyninės gaisrinės, laikinai buvo paskirtas jo partneriu, kol tikrasis partneris Zakas vis dar gydėsi. Savo vietas užsiėmė Semas su Edžiu ir Kristina su Aronu, dar vienu pasiskolintu ugniagesiu. Komanda, paskui pirma išvažiavusį greitosios medicinos pagalbos automobilį, pajudėjo į nakties tamsą. Oras buvo tirštas ir persisunkęs artėjančio ryto drėgmės ir vos už vieno gyvenamųjų namų rajono plytinčio vandenyno druskos. Vis dar buvo vėsu, tačiau įsidienojus Kalifornijoje rugpjūtį karštis būna sunkiai pakeliamas. Eidanas susisiekė su dispečerine per radijo imtuvą. – Įvyko sprogimas, – perdavė naujienas kartu važiuojantiems. – Kur? – paklausė Tajus. – Prieplaukoje. – Pastaroji apėmė didžiulę teritoriją nuo mažų laivelių prieplaukos iki didelių, gyvenamųjų jachtų dokų. – Dega tik viena jachta, tačiau ugnis kelia grėsmę prišvartuotoms šalia. Kas sukėlė sprogimą – neaišku. Įgarsindamas Eidano mintis nusikeikė už nugaros sėdintis Edis. Sprogimai daug sudėtingesni nei įprasti gaisrai. Ir daug sunkiau nuspėjami. – Ar jau iškviestas pastiprinimas? – paklausė Semas. Pastiprinimo reikėjo. Trisdešimt ketvirtos nuovados ugniagesių komanda buvo persidirbusi ir pavojingai išsekusi. Vieniems susigrumti su grėsmingiausiu gaisru pavojinga. Buvo sunkus mėnuo. Eidano partneris ir geriausias draugas Zakas susižeidė gesindamas vieną iš paslaptingų Santą Rėjaus padegimų. Padegimai susiję ir su dar vienu jų komandos nariu. Bleiku Stafordu. Vien pagalvojus Eidanui krūtinę pervėrė skausmas. Zakas sužeistas, o Bleikas negyvas. Visa komanda priblokšta. Ypač Kristina. Ir ne be priežasties. Ji buvo Bleiko partnerė ir artimiausia jam iš visos komandos. Kristina siaubingai kentėjo išgyvendama netektį ir bandydama susitaikyti su kaltinimais, kad Bleikas įvykdė tuos padegimus. Eidanui atrodė absurdiška, kad Kristina kaltina save. Ji niekaip nebūtų sustabdžiusi Bleiko. Kaip paaiškėjo, nė vienas nebūtų sustabdęs Bleiko. Eidanas save laikė kietu vyruku, tiesą sakant, beveik neįveikiamu, tačiau susitaikyti su netektimi buvo sunku. Jis ilgėjosi draugo ir nekentė jam mestų kaltinimų. Negali patikėti, kad Bleiko nebėra ir tikrai nenori tikėti, kad tyčiniai padegimai, nusinešę mažo berniuko gyvybę, jo darbas. Tačiau įkalčiai sako ką kita. Netgi galvoti apie tai sunku – klasikinis neigimo atvejis, bet Eidanui taip lengviau. – Dispečerinė siunčia komandas iš trisdešimt trečios ir trisdešimt penktos nuovadų. Jokio atsako į Eidano pasakytus žodžius, bet visi žinojo – abiem komandoms atvykti į įvykio vietą prireiks daugiau nei dešimties minučių. Baimės jausmas tik dar labiau išaugo pamačius dokus. Gaisras kilo ne krovininių laivų prieplaukoje, o mažesniame, privačių jachtų sektoriuje su keturiais dokais, kuriuose prišvartuota po dešimt laivų. Apie keturiasdešimt jachtų ir visose gali būti žmonių. Aplink tvyrojo chaotiška įtampa. Paprastai vyresnysis pareigūnas įvykio vietoje pasirodydavo pirmas ir duodavo nurodymus, kaip elgtis. Tačiau skubėdamas iš kito gaisro vadas vėlavo jau penkias minutes. Dangus vis dar buvo tamsus, mėnulis nešvietė, o matomumą dar labiau sunkino tiršti tamsūs dūmai. Liepsnos iš jachtos, stovinčios antrame iš keturių dokų, kilo į penkiolikos pėdų aukštį. Eidanas mintyse greitai paskaičiavo ir skrandis susitraukė į kietą gniužulą. Iš abiejų liepsnojančio laivo pusių prišvartuotos kitos jachtos, kitoje doko pusėje taip pat. Negerai. Išsitraukus įrangą ir ištiesus vandens žarnas, į aikštelę, sekdami kapitono nurodymus, atvyko trys policijos ekipažai. Visiems buvo įsakyta evakuoti žmones iš gretimų dokų. Eidanui su komanda pavesta suvaldyti liepsnas, tačiau sprogimo padariniai atrodė siaubingai. Deginantį karštį vyras jautė būdamas net už šimto pėdų. Per radijo imtuvus gavę įsakymus iš vado vyrai pradėjo judėti gaisro link, tikėdamiesi greitai suvaldyti liepsnas ir užkirsti kelią ugniai persimesti į kaimynines jachtas. Buvo pusiaukelėje, kai išgirdo riksmą. Veriantį, siaubingą riksmą. Eidanui ant sprando pasišiaušė plaukeliai. Viską metęs jis pasileido bėgte prie degančios jachtos. Tajus puolė iš paskos. Riksmas pasikartojo, be abejonės, moters balsas. Eidanas ėmė bėgti greičiau. Niekas geriau už ugniagesį nežino, koks jausmas būti apsuptam liepsnų, jausti, kaip tave laižo jų aštrūs liežuviai, kaip žaidžia su tavimi. Žmogų užvaldo kaustanti baimė. Jie privalo prasibrauti prie jos pirmi. Už jų, kiek atsilikę, nukreipę vandens žarnas į liepsnas, tikėdamiesi atlaisvinti Eidanui ir Tajui kelią iki jachtos, bėgo Semas, Edis, Kristina ir Aronas. Dvidešimt pėdų, dešimt ir Eidanas pamatė moterį, stovinčią degančios jachtos denyje. Virpančią, apsuptą liepsnų. – Šok! – sušuko stebėdamasis, kodėl mergina tiesiog nežengia žingsnio ant doko, jau seniai būtų galėjusi pabėgti į saugią užuovėją. – Šok… Pasigirdo dar vienas sprogimas. Eidanas sustojo ir susigūžė, kai aplink ėmė skraidyti nuolaužos ir ugnis tik dar labiau įsismarkavo. Radijo imtuvuose pasigirdo vado balsas, reikalaujantis, kad visi atsilieptų. Eidanas pakėlė galvą ir apsižvalgė. Jachta vis dar stovėjo savo vietoje. Išsigandęs jis bandė įžvelgti ir moters siluetą… Štai. Toje pačioje vietoje, vis dar ant denio, tik jau sėdi ir laikosi už galvos. Velniai rautų. Eidanas atsistojo, žengė keletą didelių žingsnių ir šoko ant denio. Mergina krūptelėjo Eidanui netikėtai nusileidus šalia jos. – Viskas gerai. – Vyras priklaupė šalia norėdamas geriau apžiūrėti, ar ji stipriai sužeista, tačiau pro visą doką apėmusius tirštus dūmus buvo beveik neįmanoma ką nors įžvelgti. Mergina sėdėjo susigūžusi ir be perstojo kosėjo. – Jachta… – šiaip ne taip ištarė. – Ji vis sp… sproginėja… – Ar gali atsistoti? – Taip. Aš… – balsas Eidanui sukėlė slogius prisiminimus, bet pamatęs linktelėjimą kaipmat ėmėsi veikti. Padedama ugniagesio mergina atsistojo ir apsisukusi pamatė, kaip liepsnos lyžčioja jachtos pagrindinį stiebą ir bures. – Dieve mano… Eidanas prisitraukė merginą ketindamas šokti ant doko, kuo toliau nuo šio pragaro, tačiau netikėtai sustingo. Jachtos pavadinimas, užrašytas ant kajutės durų, vis pasirodantis ir vėl dingstantis tarp liepsnų. Bleiko mergaitė. Ne. Negali būti. Staiga kai kas daug stipriau ėmė kelti susirūpinimą – po kojomis pradėjo vibruoti ir dundėti denio grindys. – Mums reikia paskubėti! – suriko Eidanas. – Ne. Ne, prašau! – Mergina sunkiai gaudė orą. – Privalai išgelbėti jachtą. – Pirmiau mudu. – Galvoje kilo tikra painiava. Darėsi sunku suregzti rišlų sakinį. Bleiko mergaitė… Bleiko jachta. Dieve, jis buvo visiškai pamiršęs, kad Bleikas turėjo jachtą. O dabar jo rankose moteris. Ji nusisukusi, tačiau vyrui ramybės neduoda įkyrus jausmas, kad jis ją pažįsta. Laukinės šviesios garbanos ir balso skambesys… Galvoje suskambo pavojaus signalas. Per paskutines trisdešimt sekundžių liepsnų dydis ir karštis padvigubėjo. Po kojomis, tarsi norėdamos išleisti augantį įniršį, ėmė trūkinėti ir drebėti grindys. Tuoj vėl sprogs. Bandant grįžti ant doko, kelią pastojo dar viena nemaloni kliūtis – liepsnos užkirto saugų praėjimą. Kitoje pusėje, rankose laikydami vandens žarnas ir bandydami užgesinti ugnį, stovėjo Tajus, Edis ir Semas. Tačiau dabar jie bejėgiai padėti Eidanui ir aukai. Kristina su Aronu taip pat buvo ten. Net ir per tamsą Eidanas juto, kaip stipriai jie stengiasi apsaugoti draugą. Jie ką tik neteko vieno komandos nario. Jokiais būdais neleis, kad tai pasikartotų. – Dieve mano, – šalia stovinti mergina, stebėdama užburiančias ir užkertančias visus praėjimus liepsnas, sunkiai kvėpavo. Ji ne vienintelė buvo pakerėta atsivėrusio vaizdo, nes dabar Eidanas turėjo trumpą galimybę pažvelgti į jos veidą. Jis ją pažinojo. – Kenze? Išgirdusi žemu, kimiu ir nustebusiu balsu tariamą savo vardą, mergina plačiomis akimis pažvelgė į vyrą. Banguoti šviesūs plaukai įrėmino išblyškusį, suodžiais ir krauju išteptą, bet vis tiek gražų ir įsimintiną veidą. Makenzė Staford, Bleiko sesuo. Kenzė tiems, kas ją gerai pažinojo ir mylėjo. Sisė Haup milijonams žiūrovų, kurie stebėjo moterį seriale Haup aistros. Eidanui ji nebuvo svetima, bet ne dėl žinomumo iš televizijos ekranų. Pažinojo ją asmeniškai. Labai asmeniškai. – Kenze. – Negaliu… Negirdžiu tavęs. Žmonės nesitiki, kad gaisras gali kelti tokį triukšmą. Ugnis aplink traška ir riaumoja, skleisdama ausis veriančius garsus, naikindama viską, kas pasitaiko kelyje. Įskaitant ir juos, jei tučtuojau nepasitrauks. Tokio supratimo pakako, kad Eidanas imtųsi veiksmų. Sena meilė ar ne, vis tiek turi iškrapštyti juodu iš čia gyvus. Kenzei žvelgiant į jį tokiomis pat kaip Bleiko akimis, Eidano širdis pašėlusiai daužėsi, o skrandis susitraukė. Tarp Bleiko mergaitės ir kitos jachtos, kuri, beje, jau taip pat buvo pradėjusi smilkti ir bus pasiglemžta ugnies bet kurią sekundę, žiojėjo gal dvidešimties pėdų vandens tarpas. Nesvarbu. Jie neturi kito pasirinkimo. – Kai pasakysiu, noriu, kad sulaikytum kvėpavimą. – Ar… ar mes pažįstami? Vyras buvo su šalmu ir turėjo daugybę įrangos, o aplink tvyranti tamsa ir chaosas dar labiau blogino matomumą. Nors negalėjo įžvelgti akių, Kenzė turėjo pripažinti, kad viduje kažkas sudilgsėjo. – Tai aš, Eidanas. Nagi, skaičiuosiu iki trijų ir turėsi sulaikyti kvapą. – Eidanai, Dieve mano. – Pasiruošusi? – Jachta supleškės? Kiekvienas jos centimetras, tiesa? Tikrai taip, įskaitant ir tuos kelis centimetrus, ant kurių jie dabar stovi. Tiesą sakant, tai įvyks kur kas greičiau, nei jie norėtų. Kadangi nebeįmanoma pasiekti doko, vienintelė išeitis šokti į vandenį, kur laukė gelbėtojai. – Ne, – mergina ėmė purtyti galvą. – Turi būti kita išeitis. Deja, nebuvo. Eidanas skubėdamas nusimetė įrangą ir švarką, septyniasdešimt penki papildomi svarai nepadės išsilaikyti vandens paviršiuje rankose laikant besimuistančą Kenzę. Na, ji bent jau sąmoninga. Mergina buvo be batų ir nevilkėjo nieko sunkaus. – Su skaičiumi trys, gerai? Sulaikyk kvėpavimą. – Nemanau… – Puiku. Vienas… – jis stumtelėjo Kenzę priešais save prie turėklų. – Eidanai… – Du… – Ar išprotėjai? – Trys. – Po velnių. Tikrai nešoksiu… Eidanas įmetė klykiančią merginą į vandenį. 2 Kenzė paniro į ledinį vandenyną, o kai burna prisipildė vandens, suprato, kad pamiršo sulaikyti kvėpavimą. Nuo akimirkos, kai ankstyvą rytą sprogo Bleiko mergaitė, buvo sunku galvoti apie ką kita. Akyse keičiantis kaleidoskopo vaizdams Kenzė nepastebėjo, kad kažkas šalia įšoko į vandenį. Nepastebėjo ir dviejų, ją apsivejančių ir padedančių išvengti krintančių į vandenį nuolaužų, rankų. Eidanas. Dieve mano, Eidanas… Tai jis sujaukė jos mintis. Norėjosi priminti, kad ir pati gali plaukti, tačiau ledinis vanduo atėmė balsą ir išsiurbė orą iš plaučių, trukdė normaliai mąstyti. Jai dar neteko patirti nieko panašaus. Dar niekada nebuvo taip karšta ir taip šalta vienu metu. Karštis, kylantis iš liepsnų, plūduriuojant vandenyje atrodė taip aukštai, tačiau baugino nė kiek ne mažiau. Tuo pačiu metu ledinis šaltis sukaustė kojas ir rankas, neleisdamas pajudėti, tempdamas gilyn ir užguldamas krūtinę. Kažkas rėkė ir Kenzė ėmė pavydėti tam kažkam galėjimo įkvėpti oro. Jos pačios plaučiai atrodė sugniaužti taip, tarsi smauglys lėtai spaustų paskutinę gyvastį. Vėl suriko. A? Pažįstamas balsas. Kenzė suprato, kad riksmas sklinda iš jos. Ji kvėpuoja. Puiku. Kvėpuoja ir vyras, laikantis ją vandenyje, besistengiantis atversti jos galvą ir rizikuojantis savo gyvybe bandydamas apsaugoti nuo skraidančių laivo nuolaužų. Be jo pagalbos, jau seniai gulėtų dugne lyg sunkus akmuo. – Šššš… – tyliai ramino vyras. – Laikau tave. Viskas gerai. Kenze, viskas bus gerai… Mergina buvo sužeista, bet ne taip stipriai, kad išgirdusi vyro balsą, neatsimintų, kas įvyko. Kaip iš karto jo nepažino? Pirmas vyras, sudaužęs jos širdį. Eidanas buvo be šalmo ir dabar Kenzė aiškiai matė veidą. Neatrodė laimingas ją matydamas, ir, atvirai kalbant, jei jam nereikėtų šiuo metu gelbėti jos apgailėtino užpakalio, jų nuotaikos puikiai derėtų. – Eidanai… – Vyro akyse atsispindėjo liepsnos. – Dieve mano, mes vos ne… – Žinau. – Trumpi tamsūs plaukai buvo prilipę prie galvos. Atšiauriu ir išblyškusiu veidu tekėjo vanduo. Ilgos juodos blakstienos sukibusios, o virš antakio kraujavo bjauri žaizda. Nepaisant visko, Kenzei į galvą šovė apgailėtina mintis: Oho, tikras bebaimis. Įsitempęs ir šlapias, bet atrodo neįtikėtinai gerai. Eidanas Donelis buvo pirmas tikras jos vaikinas. Pirmas… viskas… Vos galėjo tuo patikėti. Kenzės smegenims šią akimirką tokia informacija per daug sudėtinga. Pakėlusi galvą ištiesė kaklą ir pažvelgė į jachtą, atrodančią tarsi didelis fejerverkas. – Ji tiesiog sprogo ir aš… – Kenze… – Noriu pasakyti, kad vieną minutę dar sėdėjau ilgėdamasi brolio, o kitą… – Viskas bus gerai, bet noriu, kad tu… – Eidanas žvelgė susikaupęs, šaltomis akimis. – …o kitą ji sprogo. Sėdėjau čia apsupta brolio daiktų, ilgėdamasi jo ir staiga didelis bum. Mano Choo[1 - Jimmy Choo (angl.) – garsus avalynės dizaineris (čia ir toliau – vert. pastabos).] bateliai dabar turbūt pakeliui į Kiniją. Man jie tikrai patiko. – Kenze, – griežtu, bet raminamu balsu nutraukė ją Eidanas. – Noriu, kad manęs paklausytum. Ar gali tai padaryti? Ji gali įkvėpti. Bet klausyti? Šis jutimas vis dar neatgautas. Ausyse spengė. Vanduo buvo velniškai šaltas. Iš tikrųjų ji visa drebėjo ir net nesuvokė to. Drebulys purtė visą kūną ir vertė kalenti dantimis. – Laikykis įsikibusi manęs, Kenze. Šiuo metu tau tik tiek reikia padaryti. Tiesiog laikykis manęs. Teisingai. Laikytis jo. Kartą jau taip darė. Laikėsi jo, juokėsi su juo, miegojo su juo… Tiesą sakant, miegojimo jų bendravime nebuvo labai daug. Pastaroji mintis Kenzei sukėlė laviną prisiminimų. Apie Eidaną, ką tik baigusį ugniagesių akademiją ir besididžiuojantį kūnu, nuo kurio ji imdavo virpėti ir norėdavo kalbėti visiškas nesąmones… Bet tai buvo seniai. Kada? Prieš šešerius metus? Velnias, ji vos gali mąstyti, skaičiuoti tikrai nepajėgs. Eidanas tempė ją kuo toliau nuo jachtos ir bet kokio pavojaus, kylančio dėl skraidančių nuolaužų. Tuo pat metu kažką šaukė dviem kitapus degančio laivo stovintiems ir liepsnas gesinantiems ugniagesiams. Kenzei jau teko pabuvoti gaisre. Serialo Haup aistros filmavimo aikštelėje. Bet viskas vyko su griežta priežiūra. Čia ne serialas, kur viską galima suvaidinti. Čia viskas tikra, nėra vizažistų, kurie nupiešia netikras žaizdas. Kenzei norėtųsi, kad būtent dabar scenarijus būtų su laiminga pabaiga. Na, ji bent jau kvėpuoja. Bleiko mergaitei ne taip pasisekė. Bleikui taip pat. O taip, skausmas jau tapo atpažįstamas, skrodžiantis kiaurai nuo ledinio vandens sustirusį kūną, duriantis tiesiai į širdį. Skausmas, neapleidžiantis nuo tos dienos, kai Bleikas mirė. Viskas taip painu, ir tai, kad brolis buvo apkaltintas tyčiniais padegimais bei žmogžudyste, kelia nežmonišką pyktį. Dieve, Bleikai… Į vandenį pūkštelėjo dar viena nuolauža ir Kenzei toptelėjo, kad tai kažkas, kas priklausė Bleikui ir ko jau niekada nebepamatys. O gal tai jos pačios lagaminas arba nešiojamasis kompiuteris, kuris kaip daiktas gal ir nėra vertingas, tačiau jame ji saugojo scenarijų, kurį rašė… Jei būtų mirusi, tai bent jau nebūtų niekam nereikalinga serialų aktorė. Ironiška – kol Bleikas buvo gyvas, buvo tokia pasinėrusi į filmavimus, kad neturėjo laiko grįžti namo. Ir vos kelios dienos po brolio mirties serialas sustabdomas. Dabar ji gali čia būti kiek tik nori, bet Bleiko jau nebėra. Pirmoji kelionė namo po amžinybės, ir tik tam, kad peržiūrėtų mirusio brolio daiktus, kurie dabar plūduriavo vandenyje. – Pasitikėk manimi, – tarė Eidanas. Žvilgsnis buvo sutelktas į priekį, tačiau Kenzė ten nieko neįžiūrėjo. Buvo per tamsu, kad įžiūrėtų, kokios spalvos Eidano akys, bet prisiminė, kad jos šviesiai rudos su žaliais taškeliais, mirguliuodavusiais jam šypsantis. Dabar jis nesišypsojo. Tikrai ne. Eidanas pažvelgė į Kenzę ir vėl ėmė nedvejodamas plaukti. Kuo toliau nuo liepsnų ir šilumos, bet Kenzė laikėsi įsikibusi kaip buvo prašoma. Daugiau nieko negalėjo padaryti. Kaip senais laikais… Kodėl tai būtinai turėjo būti jis? Vaikinas, kuris sudaužė jai širdį, sutrypė išdidumą ir nuėjo neatsigręždamas? Ar jam skaudu dėl Bleiko mirties? Ar jis tiki melu? Kylančios mintys pamažu ėmė šildyti kūną ir Kenzė pasistengė jų nusikratyti: sustiręs kūnas privers mąstyti. Šešerius metus ji nesilankė Santa Rėjuje, bet Bleikas, kai tik galėdavo, aplankydavo ją Los Andžele per filmavimus. O kai nesimatydavo, bendraudavo elektroniniu paštu, žinutėmis ar kalbėdavosi telefonu. Nepaisant atstumo jie išliko artimi. Brolis buvo vienintelė jai likusi šeima. O dabar nebėra ir jo. Amžinai. – Kenze? Ar tu vis dar su manimi? – griežtas Eidano žandikaulis buvo įsitempęs ir apžėlęs, tarytum būtų nesiskutęs dieną ar dvi. O gal ir visas keturias. – Deja, – Kenzei norėjosi būti bet kur, bet tik ne su juo. Jautė ilgas, stiprias kojas judant ir daužantis į ją. Tai siutino. Kenzė nenorėjo pagalbos, tik jau ne iš Eidano, tačiau pabandžiusi išsilaisvinti, tikėdamasi parodyti, kad puikiai susitvarkys viena, tarsi akmuo pradėjo grimzti į dugną. Vos panirusi į ledinį vandenį pasielgė labai kvailai – pravėrus burną plaučius užpildė neįtikėtinai šaltas ir sūrus vanduo. Ačiū Dievui, staigiai buvo ištraukta į paviršių ir prispausta prie tvirtos krūtinės. Galėjai pagalvoti, kad kūną apsivijusios rankos priklauso Supermenui. Ugniagesys prie aukos. Ne buvęs vaikinas prie buvusios merginos. O ar kaip tik tai ir nėra bėda? Kadaise Eidanas iš tikrųjų ją laikė, bet pats ir paleido. Pasak jo, padarė tai dėl to, kad abu galėtų siekti karjeros aukštumų, jam taip pat nepatiko slapstytis nuo geriausio draugo Bleiko. Bet Kenzė žinojo tikrąją priežastį. Viskas dėl to, kad Eidanas suprato, jog mergina ima jį įsimylėti. Tokiems jausmams dar nebuvo pasiruošęs, todėl atstūmė ją. Kenzė nekentė Eidano pakankamai ilgai. Dėl to, kad nesuteikė jiems galimybės pajusti, kokie jausmai juodu gali sieti. Tačiau Eidanas buvo visiškai teisus sakydamas, kad Kenzė jį įsimylėjusi. Šiek tiek užtruko, bet galiausiai pyktis nuslopo. Teko pripažinti, kad jis buvo teisus nutraukdamas santykius ir neleisdamas Kenzei dar labiau skaudinti savęs… Tik tuo metu skausmas atrodė nepakeliamas. Galbūt reikėtų džiaugtis, kad šito susitikimo aplinkybės ne asmeniškos – jis savo darbo vietoje, o ji tik viena iš daugelio jo gelbstimų žmonių. Viskas ne taip intymu. – Nustok kovojusi su manimi, – Eidano balsas nustelbė aplinkinius garsus: sirenas, kitų ugniagesių šauksmus, bauginamą liepsnų šniokštimą, bangų mūšą. Bangų, kurios dabar plaktųsi viena į kitą jai virš galvos, jei ne tvirtos Eidano rankos, kurioms, atrodo, nereikia jokių pastangų, kad ją išlaikytų. – Laikau tave. – Nenoriu, kad mane laikytum. – Šią minutę neturi kito pasirinkimo. – Iš visų ugniagesių šiame prakeiktame mieste… Kenzei pasirodė, kad išvydo liūdną šypseną. Taigi jis taip pat nebuvo patenkintas matydamas ją. Jis net nežiūrėjo į ją, visą dėmesį buvo sutelkęs į jachtą ir doką už nugaros, primindamas, kad jis ne tik gelbsti ją, tačiau kartu ieško kitų žmonių, kuriems galbūt reikia jo pagalbos. – Jachtoje buvau viena, – patikslino Kenzė. – Ką ten veikei? – Atsisveikinau su Bleiku. – Kenze… – Eidano akyse atsispindėjo gailestis, liūdesys ir skausmas. – Bleikas nepadarė nė vieno iš tų dalykų, kuriais jį kaltinate. Kenzė patraukė Eidano dėmesį, visą dėmesį. Jau buvo pamiršusi, ką reiškia, kai Eidanas visas atsiduoda jai. Nepadarė. – Ar prieš mirtį jis tau minėjo ką nors? Mirtį… Girdint šį žodį iš Eidano lūpų Bleiko netektis tapo dar tikresnė. Tą patį ji pajuto, kai grįžo į gimtąjį miestą. Dabar smūgis atrodė nebepakeliamas. Jautėsi tarsi smaugiama, negalėjo ištarti nė žodžio. Ne, Bleikas nepasakė nieko, o tai verčia jaustis tik dar blogiau. – Aš tiesiog žinau. Ne jis sukėlė tuos gaisrus. – Kenze, – Eidano balsas buvo švelnus, tačiau mergina nenorėjo daugiau nieko girdėti, todėl tik nusisuko ir užsimerkė. Nuo staigių judesių apsvaigo galva ir Kenzė stipriau įsitvėrė Eidano. – Noriu iš čia dingti. – Žinau. Jie jau skuba mūsų ištraukti. Tai gerai. Nors kažkas čia tikrai negerai. Akyse pradėjo mirguliuoti. Mintys tapo miglotos. Išsigandusi ir šiek tiek sukrėsta, Kenzė prispaudė veidą Eidanui prie kaklo. Padėtis pasirodė labai pažįstama ir užplūdo prisiminimai. Ji jau buvo čia. Na gerai, ne čia, ne vandenyje, visa sušalusi ir išsigandusi. Tačiau jis ją jau taip laikė. Spaudė jos veidą prie šiltos odos, tarsi ketindamas ją visą gyvenimą saugoti nuo negandų. Eidanas kvepėjo taip pat. Šio kvapo taip ir nepavyko pamiršti. Ir dabar tas kvapas, nepaisant to, kad ji ką tik išgyveno laivo sprogimą, plūduriavimą lediniame nakties vandenyje ir netikėtą susitikimą su vaikinu, kuris sudaužė jai širdį, jaukė mintis. Velniai griebtų. Ji kaltino Bleiką. Bleikas… – Kenze, – Eidanas švelniai papurtė merginą. – Lik su manimi. Ačiū, bet ne… – Atsimerk, – paliepė Eidanas. – Nagi, Kenze. Lik atsimerkusi, lik su manimi. Ir nenugrimzti į lėtą letargo miegą? Nee… – Per daug pavargusi. – Žinau, bet tu gali iškęsti. Juk gali iškęsti bet ką, prisimeni? Kenzė beveik nusišypsojo išgirdusi savo moto, tačiau iš karto suvokė, kas jai jį priminė. Taip, kadaise ji tikėjo, kad gali padaryti bet ką. Nes Eidanas buvo su ja. Bet jis ir įrodė, kad tai melas. O Dieve. Jos akys merkiasi. Būtų taip paprasta užsimerkti, plūduriuoti ir nebejausti šalčio. Tačiau net ir apsvaigusi suprato, kad tokios mintys blogos. Sutelkusi visas jėgas prisivertė atsimerkti. Žvilgsnis susitelkė į Eidaną. Paskutinį kartą matė jį būdama labai jauna. Jie abu buvo jauni. Jai buvo ką tik suėję dvidešimt dveji, ji pasirašė sutartį su vienu iš Los Andželo agentų ir gavo pirmą mažą vaidmenį. Jis – dvejais metais vyresnis, tobulai sudėtas ir nepaprastai gražus jaunas ugniagesys. Prisispaudusi ir apsivijusi jo rankas ir kojas savosiomis, jautė, kad Eidano kūnas nepasikeitė. Vis dar tobulai sudėtas. O liepsnos ir kitų ugniagesių į juos nukreiptos šviesos leido matyti, kad ir toks pat gražus. Jei nebūtų jos palikęs ir nuėjęs net neatsigręždamas, dabar Kenzė jaustųsi laiminga matydama jį. Labai laiminga. Pagaliau ugniagesiams pavyko prasibrauti pro liepsnas į kitą doko pusę ir padaryti saugų praėjimą. Vienas ugniagesys šoko į vandenį ir stipriai ėmė irtis prie jų. – Štai! – šūktelėjo Eidanui ištiesęs ranką ir stengdamasis perimti Kenzę. – Aš ją laikau! – suriko Eidanas. Tačiau Kenzei Eidano ir jo stiprių rankų, kvapo ir ypač visų prisiminimų jau buvo per akis. Nesudvejojusi atsidavė į rankas, kurios jos dar niekada nelaikė, kurios jos nepažinojo, kurios nežadino praeities. Net jei ir norėtų, nepažvelgs atgal. 3 Kol Eidanas išlipo iš vandens, Tajus Kenzę jau buvo perdavęs greitosios medicinos pagalbos paramedikams. Dastinas ir Brukė nusivedė ją į greitosios automobilį, kuo toliau nuo liepsnų. Gerai. Sušalęs ir kiaurai permirkęs Eidanas skindamasis kelią per tvyrantį chaosą nuskubėjo prie ugniagesių automobilio. Paskubomis nusirengė ir užsimetė sausą aprangą. Tuo tarpu galvoje vienas kitą keitė daugybė klausimų. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/jill-shalvis/tu-manes-taip-lengvai-nepamirsi/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом. notes 1 Jimmy Choo (angl.) – garsus avalynės dizaineris (čia ir toliau – vert. pastabos).
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 207.76 руб.