Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Atkaklusis Bastjenas Линн Грэхем Meilės įkaitai #2Svajonių romanai Dviejų knygų serija „Meilės įkaitai“. Antra knyga. „Aš visada gaunu tai, ko noriu…“ Nors Bastjenas Zikosas uždirba bilijonus ir nesunkiai įsivilioja į lovą daugybę gražių moterų, jis negali pamiršti Dalilos Mur. Ši maištinga juodaplaukė jį pakerėjo, bet kadaise jau ištarė jam „ne“. Dabar Bastjenas imasi visų įmanomų veiksmų, kad užkariautų vienintelę kada nors jį atstūmusią moterį. Jei Dalila nori išsaugoti žlungantį tėvo verslą, ji turės paklusti Bastjenui: tapti jo meiluže, nešioti jo dovanotus deimantus ir laukti jo lovoje! Bet ką šis reiklusis magnatas darys sužinojęs, kad… Lynne Graham Akaklusis Bastjenas 1 – Viskas baigta, Reba, – tvirtai pareiškė Bastjenas Zikosas. Stulbinanti blondinė, į kurią jis kreipėsi, pažvelgė su skausmu ir priekaištingai. – Bet juk kartu puikiai leidome laiką. – Neapsimetinėjau, kad šie santykiai man reiškia ką nors daugiau… Tai buvo tik seksas, – nekantriai atsakė Bastjenas. – O dabar viskas baigta. Reba greitai sumirksėjo, tarsi bandytų sulaikyti ašaras, bet Bastjenas neužkibo. Vienintelis dalykas, galintis pravirkdyti Rebą, yra menkas atlygis. Ji – kieta kaip titnagas… Tačiau ir Bastjeną palenkti į savo pusę ne lengviau. Jis su moterimis elgėsi griežtai ir šaltai. Bastjeno motina – turtingus vyriškius medžiojanti pasileidusi žiežula, raudanti netikromis ašaromis ir neatskleidžianti savo jausmų – pirmoji išmokė sūnų nepasitikėti moterimis ir jas niekinti. – Aš tau pabodau, ar ne? – svarstė Reba. – Buvau perspėta, kad ilgai neužsibūni su viena moterimi. Turėjau paklausyti. Raumeningu Bastjeno kūnu perbėgo nekantrus virpulys. Reba buvo jo meilužė – puiki pramoga miegamajame, tačiau dabar viskas baigta. Rebai jis atsilygino daugybe brangių papuošalų. Jis iš moterų nieko nesitikėjo nemokamai – nei sekso, nei ko kito. Bastjenas nusisuko. – Mano finansininkas su tavimi susisieks, – sausai tarė jis. – Susiradai kažką kitą, tiesa? – pratrūko šviesiaplaukė. – Jei ir taip, tai ne tavo reikalas, – lediniu balsu atsakė Bastjenas. Jo šaltos tamsios akys nusekė iš kambario einančią merginą. Prakaulus, gražus Bastjeno veidas neišdavė jokių jausmų. Prie pastato laukė vairuotojas, pasiruošęs nugabenti Bastjeną į oro uostą – jis ketino skristi į šiaurę. Kai Bastjenas lipo į privatų lėktuvą, griežtus jo veido bruožus kiek sušvelnino šypsenos šešėlis. Susiradai kažką kitą? Galbūt… O gal ir ne. Vyriausiasis Bastjeno finansininkas Ričardas Džeimsas jau sėdėjo prabangiame lėktuvo salone. – Ar galiu paklausti, kas tave taip vilioja tame pilkame miestelyje šiaurėje? Kuo ypatinga ta nyki žlugusi gamykla, kurią neseniai įsigijai? – Paklausti gali. Bet nepažadu, kad atsakysiu, – tarė Bastjenas nešiojamajame kompiuteryje tingiai peržvelgdamas paskutinius akcijų biržos pokyčius. – Ar tos „Muro detalės“ kuo nors svarbios, tik aš to nematau? – liūdnai paklausė kresnas blondinas. – Ar jie užpatentavę kokį naują išradimą? Bastjenas šypsodamasis metė į pašnekovą kreivą žvilgsnį. – Gamykla stovi ant milijono eurų vertės žemės sklypo, – sausai atsakė jis. – Tai nuostabi vieta statyboms, visai šalia miestelio centro. – Jau daug metų neišpardavinėji bankrutavusių verslų dalimis, – nustebo Ričardas. Bastjeno padėjėjai ir apsaugininkai jau rinkosi salono gale. Bastjenas karjerą pradėjo pirkdamas ir parduodamas verslus. Jis nevengė parduoti jų dalimis, nes taip gaudavo didžiausias pajamas. Jo dėl to visai negraužė sąžinė. Verslo pasaulyje svarbios tik pajamos ir nuostoliai. Mados ateina ir išeina, taip pat ir verslininkų užmegzti naudingi ryšiai. Akcininkų turtai auga ar krinta jų valdomoms įmonėms plečiantis ar žlungant. Bastjenas itin talentingai pastebėdavo rinkos pokyčius ir taip susikrovė milijonus. Jo protas buvo aštrus kaip skustuvas, o į priekį varė vyriškas ego. Jis neturėjo turtingos šeimos, kurios pinigais galėtų naudotis. Bastjenas pats užsidirbo savo bilijonus. Jis pradėjo nuo nulio ir labai didžiavosi nepriklausomybe. Tačiau tą akimirką Bastjenas galvojo ne apie verslą. Tikrai ne. Bastjenas galvojo apie Dalilą Mur – vienintelę moterį, kuri jį atstūmė. Nepatenkinta aistra jį kankino, nauja patirtis piktino. Jei Dalila nebūtų nuoširdžiai juo susidomėjusi, Bastjeno ego nebūtų taip smarkiai nukentėjęs. Bet jis žinojo, kad taip nėra. Jis matė troškimą Dalilos akyse, jautė, kaip įsitempia jos kūnas stovint greta. Bastjenas išgirdo intymias natas kimiame Dalilos balse. Jis galėjo daug ką pamiršti, bet tikrai ne tokį apgaulingą tvirtinimą, jog Dalilos jis nedomina. Ji buvo bebaimė ir kvailai smerkė kitus žmones. Tarsi kilminga dama, su panieka atstumianti gatvėje ją merginantį prasčioką, Dalila Bastjenui prikišo mergišiaus reputaciją. Taip atstumtą Bastjeną apėmė įniršis. Net ir dabar, po beveik dvejų metų, šis vis dar ruseno. Bastjenas niekaip negalėjo pamiršti, kaip nepagarbiai Dalila elgėsi, jos melo ir įžūlumo jį užsipuolant. Dabar Dalilos ir jos šeimos gyvenimas pasikeitė. Bastjenas tuo mėgavosi. Greičiausiai šįkart ji taip jam nesipriešins… – Kaip jis? – tyliai paklausė pamotės Lilė pamačiusi savo tėtį Robertą. Jis stovėjo Lilės namelio su terasa galiniame kieme. – Vis taip pat… – atsakė Vikė – neaukšta gracinga trisdešimtmetė, virtuvės kriauklėje plaunanti indus. Jai į koją įsikibusi verkšleno mergaitė. – Žinoma, jį vis dar kamuoja depresija. Jis visą gyvenimą plėtojo verslą, o dabar viskas žlugo. Jis jaučiasi esąs tikras nevykėlis. O nesėkmingos darbo paieškos tikrai nesuteikia pasitikėjimo savo jėgomis. – Manau, darbo paieškos ilgai netruks, – optimistiškai pareiškė Lilė, pakėlė ant rankų dvejų metukų įseserę Klarą ir padavė jai žaisliuką. Net kai užgriūdavo sunkumai, Lilė stengdavosi ieškoti menkiausios dingsties būti laimingai ir džiaugtis gyvenimu. Ir dabar ji nuolat primindavo sau, kad nors tėtis iš tiesų neteko verslo ir namų, jų šeima tvirta, visi sveiki. Lilė pati stebėjosi, kad taip suartėjo su pamote, kurios iš pradžių nekentė. Anksčiau Lilė manė, kad Vikė yra iš tų palaidų merginų, kurias vaikėsi jos tėvas. Labai iš lėto ji pripažino, kad, nepaisant dvidešimties metų skirtumo, jos tėtis ir Vikė tikrai vienas kitą myli. Jie susituokė prieš ketverius metus. Dabar Lilė jau turėjo nuostabius įbrolį ir įseserę: trejų metukų Beną ir mažąją Klarą. Šiuo metu Lilės šeima gyveno jos nuomojamame name. Jame buvo tik du maži miegamieji, ankšta svetainė ir dar ankštesnė virtuvė, tad visiems sutilpti buvo sunku. Tačiau kol tėčiui nepavyks rasti naujo darbo, kitos išeities jie neturėjo. Įspūdingas penkių miegamųjų namas, kuriame kadaise gyveno tėtis ir jo žmona, pradingo kartu su verslu. Viską teko parduoti norint padengti skolas, kurias Lilės tėtis užgyveno bandydamas išlaikyti „Muro detales“. – Vis dar tikiuosi, kad Bastjenas Zikosas suteiks tavo tėčiui šansą, – staiga viltingai pratrūko Vikė. – Juk niekas geriau už Robertą nepažįsta šio verslo. Negi kur nors biure ar pačioje gamykloje neatsiras darbo vietos, kurioje jis būtų naudingas? Lilė susilaikė neatkirtusi, kad Bastjenas greičiau pririš akmenį tėčiui prie kojų ir jį paskandins. Juk šis graikas bilijonierius jau prieš dvejus metus norėjo nupirkti „Muro detales“, bet jam nepavyko. Lilė apgailestavo, kad tėtis tada nepardavė verslo. Tačiau jam sekėsi labai gerai ir nors pasiūlymas viliojo, galiausiai tėtis nusprendė negalėsiąs palikti savo gamyklos. Lilės visai neguodė, kad Bastjenas nuspėjo jų nelaimę, nes suprato, jog visa firmos sėkmė paremta viena itin svarbia sutartimi. Jai nutrūkus, „Muro detalių“ gamykla turėjo kovoti dėl išlikimo. – Verčiau eisiu į darbą, – skubiai tarė Lilė ir paėmė ant rankų nykštukinį taksą, šuniukas glaustėsi jai prie kojų ir laukė dėmesio. Lilė kaltai pagalvojo, kad nuo to laiko, kai atsikraustė šeima, Skipis yra primirštas. Kada ji paskutinį kartą išvedė jį ilgiau pasivaikščioti? Lilę išmušė iš vėžių pamotės lūkestis, kad Bastjenas Zikosas juos išgelbės. Ji paleido Skipį, užsivilko lietpaltį ir diržu susiveržė ploną liemenį. Lilė buvo neaukšta, liekna moteris ilgais juodais plaukais ir ryškiai mėlynomis akimis. Ji viena iš nedaugelio išsaugojo darbo vietą po „Muro detalių“ bankroto. Į įmonę atvyko bankroto administratoriai ir atleido beveik visus. Dirbti liko tik žmogiškųjų išteklių komanda, ji turėjo pasirūpinti administraciniais reikalais, kurių atsiranda uždarant įmonę. Lilė žinojo ir pati greitai liksianti bedarbė – po dviejų dienų jos darbo sutartis nustos galioti. Vikė jau sagstė Benui striukę, nes Lilė pakeliui į darbą nuvesdavo berniuką į darželį. Buvo gaivi pavasario diena. Lilė gailėjosi, kad prieš išeidama iš namų nesusirišo plaukų, nes pučiant vėjui teko nuolat braukti juos nuo akių. Deja, ją kamavo nemiga, tad rytą būdavo sunku išsiristi iš lovos ir susiruošti į darbą. Merkdavosi akys ir ji dažnai vėluodavo. Sužinojusi, kad Bastjenas Zikosas perpirko žlugusį jos tėčio verslą, Lilė labai stengėsi nuslėpti blogą nuojautą. Ji vienintelė į naująjį savininką žvelgė nepalankiai. Bankroto administratoriai džiūgavo, kad atsirado pirkėjas, o Lilės tėtis ir kiti ilgamečiai darbuotojai tikėjosi, kad naujasis savininkas pasamdys dalį darbuotojų, netekusių pragyvenimo šaltinio užsidarius „Muro detalėms“. Tik Lilė, kuriai kartą teko pajusti šaltą Bastjeno jėgą ir negailestingumą, buvo kupina pesimizmo. Ji nemanė, kad graiko atvykimas atneš bendruomenei gerų naujienų. Iš tiesų jei koks vyras ir gąsdino Lilę, tai Bastjenas Zikosas. Ją neramino visi šio aukšto, labai gražaus graiko bruožai: išvaizda, kalbos maniera, viršenybės demonstravimas. Bastjeno požiūris į gyvenimą Lilei buvo visiškai svetimas, tad ji skubiai nuo jo pasitraukė. Tačiau tada su siaubu suprato, kad toks elgesys tik skatina Bastjeną siekti tikslo. Nors Lilei buvo vos dvidešimt treji, ji visą gyvenimą nepasitikėjo įžūliais saldžialiežuviais gražuoliais. Buvo įsitikinusi, kad jie tik pučia miglą ir apgaudinėja partneres. Juk ir jos tėtis kadaise buvo toks – užkietėjęs svetimautojas, kurio paklydimai labai liūdino jos velionę mamą. Lilė stengėsi negalvoti apie tuos sunkius metus. Tada ji pradėjo nekęsti tėvo. Atrodė, jog negalima juo pasitikėti ir palikti su jokia moterimi – nei su mamos draugėmis, nei su jo biuro darbuotojomis. Laimė, taip elgtis jis liovėsi, kai susipažino su Vike. Tada Lilė sugebėjo užmegzti naują, daug glaudesnį ryšį su tėčiu. Tik kai Robertas Muras nurimo, dukra sugebėjo atleisti jam už praeities poelgius ir vėl ėmė jį gerbti. Kita vertus, Bastjenas tikrai buvo nelinkęs kurti šeimą. Jis mėgavosi mergišiaus reputacija. Bastjenas buvo užkietėjęs Kazanova ir to nesigėdijo. Jis buvo pripratęs tuoj pat gauti jam patinkančią moterį. Buvo turtingas, sumanus ir labai gražus. Moterys kaip lapai krito jam po kojomis ir bėgo pas jį vos pamojus pirštu. Tačiau Lilė nuskuodė į kitą pusę. Ji nenorėjo, kad vyras, trokštantis tik jos kūno, sudaužytų jai širdį ir pamintų garbę. Lilė sau priminė, kad yra verta daugiau, tikrai daugiau. Taip ji save tikino ir jiems pirmą kartą susitikus prieš dvejus metus. Lilė norėjo mylinčio, rūpestingo vyro – tokio, kuris liktų šalia ištikus nelaimei. Bastjenas Zikosas labai stipriai traukė Lilę. Jai tai buvo tikras košmaras ir mergina atsisakė pripažinti, kokius jausmus jam puoselėja ar pasiduoti jo traukai. Tačiau net ir dabar, praėjus dvejiems metams, prisiminė, kaip pirmą kartą pamatė jį triukšmingame aukciono kambaryje. Bastjenas… Aukštas, tamsus ir pribloškiantis, kerintis nuostabiomis rudomis akimis su ilgomis blakstienomis. Lilė apsilankė aukcione norėdama įsigyti pakabutį, kuris kadaise priklausė jos mamai. Nežinodama, kad Lilei šis papuošalas toks brangus, Vikė nusprendė jį parduoti. Lilė tikėjosi tyliai įsigyti jį aukcione. Ji nenorėjo Vikei atskleisti, kad labai nuliūdo, kai tėtis kadaise neapgalvotai atidavė visus velionės žmonos papuošalus savo tuometinei merginai. Pirmasis žmogus, kurį tądien išvydo Lilė, buvo Bastjenas. Tamsūs plaukai krito jam ant akių, įdegusio veido profilis buvo įsitempęs. Bastjenas kažką apžiūrinėjo paėmęs į rankas, kombinezonu vilkintis aukciono darbuotojas stovėjo šalia atviros vitrinos. Nusiųsta prie tos pačios vitrinos Lilė labai nustebo pamačiusi, kad Bastjenas rankoje laiko suspaudęs jos motinos pakabutį – sidabrinį jūrų arkliuką. – Ką su juo darai? – savininkiškai paklausė Lilė. – O koks tavo reikalas? – tiesmukai atkirto Bastjenas, pakėlė akis ir užhipnotizavo ją kvapą gniaužiančiomis tamsiai rudomis akimis su tankiomis, riestomis blakstienomis. Tos sekundės dalies užteko, kad Lilė imtų Bastjeną laikyti ne tik gražiu, bet stebuklingai žaviu. Jai pritrūko oro, širdis ėmė daužytis, tarsi ji stovėtų ant bedugnės krašto. – Jis priklausė mano mamai. – O iš kur jinai jį gavo? – Bastjeno klausimas sutrikdė Lilę. – Buvau kartu su ja, kai nusipirko jį bagažinių turguje prieš beveik dvidešimt metų, – paaiškino Lilė, nors ją ir išgąsdino Bastjeno klausimas bei žvilgsnis. – Mano mama maždaug tada jį pametė kažkur Londone, – lėtai, susimąstęs tarė Bastjenas sodriu balsu, kuris privertė Lilę suvirpėti. Jis apsuko pakabutį ir parodė kitoje pusėje išgraviruotas dvi A raides, supamas širdies apybrėžų. – Mano tėtis Anatolis įteikė šį papuošalą mano mamai Atėnei. Koks neįtikėtinas atsitiktinumas, kad jis priklausė mūsų abiejų mamoms. – Neįtikėtinas, – trūkčiojamai sutiko Lilė, ją glumino ne tik Bastjeno pasakojimas, bet ir artumas. Jis buvo visai greta, tad Lilė galėjo matyti trumpus barzdos plaukelius ant stipraus žandikaulio ir užuosti aštrų citrusinių kvepalų aromatą. Lilė giliai įkvėpė, skubiai žengė atgal ir atsitrenkė į praeinantį žmogų. Bastjenas ištiesė ranką ir sulaikė Lilę, kad ši nepargriūtų. Ilgi jo pirštai suspaudė jos petį tarsi metalinės žnyplės ir padėjo atgauti pusiausvyrą. Lilė vėl krūptelėjo. Pažvelgusi į graiką nuraudo, ėmė tankiau kvėpuoti, o karštis išplito į slapčiausias kūno vieteles. – Ar galėčiau ir aš apžiūrėti pakabutį, kol jis neatsidūrė vitrinoje? – paprašė ji ir atkišo ranką. – Nėra prasmės žiūrėti. Ketinu jį įsigyti, – sausai pareiškė Bastjenas. Lilė kietai sukando dantis ir pasijuto taip, lyg būtų gavusi antausį. – Aš taip pat, – piktai atšovė ji. Nenoromis Bastjenas įdėjo pakabutį Lilei į delną. Kai mergina pažvelgė į papuošalą, akyse suspindo ašaros, nes mama labai mėgo šį dailų niekutį ir dažnai puošdavosi juo vasarą. Jis pažadino Lilei kelis laimingus vaikystės prisiminimus. – Išgerkime kavos, – pakvietė Bastjenas imdamas pakabutį iš Lilės ir grąžindamas laukiančiam darbuotojui. Lilė nustebusi pažvelgė į vyrą. – Tai nelabai tinkama, – išspaudė. – Juk varžysimės dėl to paties pirkinio. – O gal aš sentimentalus. Gal noriu sužinoti, kur visus šiuos metus buvo šis papuošalas. Bastjenas šiuo abejotinu teiginiu prisiviliojo Lilę ir ji sutiko kartu išgerti kavos pamaniusi, kad atsisakyti būtų šiurkštu ir nederama. Taip prasidėjo jos trumpa pažintis su Bastjenu Zikosu, prisiminė nelaiminga Lilė. Ji paskubomis išstūmė iš galvos tos savaitės įvykius. Ji niekada, niekada neleido sau apie juos galvoti. Lilė gerai suvokė, kad po pažinties su Bastjenu Zikosu be galo ilgai negali atsitokėti. Tačiau ji niekada – nei anksčiau, nei dabar – nesigailėjo jį atstūmusi. Net labai paviršutiniška paieška internete atskleidė, kad Bastjeną linksmino ilgiausia virtinė skirtingų gražuolių. Lilė dažnai pagalvodavo, kad Bastjenas vertina ne santykių kokybę, o kiekybę. Kartodavo sau, kad priėmė vienintelį teisingą sprendimą. Bet greičiausiai Bastjenas jos dėl to nekenčia. Žengiančią pro gamyklos vartus Lilę nuliūdino tuščia stovėjimo aikštelė. Seniau tokia judri vieta dabar buvo apmirusi. Suskambo jos telefonas. Išsitraukusi jį iš rankinės Lilė atsiliepė. Skambino Džošas, universiteto laikų draugas, ir pasiūlė susitikti su juo ir keliais kitais bičiuliais. Maždaug kas pusantro mėnesio jie visi susitikdavo, pavakarieniaudavo ir žiūrėdavo filmą. Keli žmonės iš grupelės buvo poros, kiti – tiesiog draugai. Džošas stengėsi atsigauti po iširusių sužadėtuvių, Lilę paskutinis vaikinas metė sužinojęs, kad jos tėčio verslas žlugo. – Rytoj vakare? – pasitikslino Lilė, pamąstė ir nusprendė, kad tai nebloga idėja. Pastaruoju metu buvo tikrai sunku atsipalaiduoti sausakimšuose namuose, tad viliojo proga iš ten ištrūkti. – Kelintą valandą? Lilė džiaugėsi, kad draugai atitrauks jos mintis nuo rūpesčių ir neleis jai nuolat nerimauti dėl padėties, kurios negali pakeisti. Deja, poreikis taisyti keblias situacijas, gelbėti žmones ir gyvūnus Lilei buvo giliai įsišaknijęs. Bastjenas aštriu kaip rėžtukas žvilgsniu pro gamyklos direktoriaus kabineto viršutiniame aukšte langą stebėjo per „Muro detalių“ stovėjimo aikštelę einančią Dalilą Mur. Jis pagalvojo, kad Lilė vis dar yra pati dailiausia mergina, kokią jis kada nors matė. Bastjenas dėl to ant savęs pyko. Nuo to laiko, kai susipažino su Roberto Muro dukra, Bastjeno lovoje miegojo daug moterų, bet nė viena jo nesudomino. Bastjenas žiūrėjo į Dalilą, tarsi matytų pirmą kartą. Žvelgė į šilkines juodas garbanas, beveik siekiančias liemenį, safyro mėlynumo akis, ryškiai spindinčias šviesiame veide. Net segėdama paprastą juodą sijoną sulig keliais ir avėdama senus batus ji atrodė elegantiškai. Bastjenas prieš dvejus metus sau tvirtino, kad Dalila yra ne jo skonio. Jis įprastai rinkdavosi aukštas didžiakrūtes blondines. Dalila buvo neaukšta ir labai liekna, negalėjo pasigirti apvalumais. Bastjenas neįstengė paaiškinti, kas jį taip traukė. Tai labai erzino – jis nemėgo visko, ko negalėjo kontroliuoti ar suprasti. Šįkart Bastjenas sau pažadėjo priartėti prie Dalilos tiek, kad pamatytų visus jos trūkumus. – Atvyko naujasis viršininkas! – vos tik Lilei įžengus pro duris pranešė kolegė Džulė, su kuria jos dalijosi mažą kabinetą. Lilė sustingo dar nenusivilkusi palto. – Kada? – Apsaugininkas sakė, kad dar septintą… Tikrai ankstyva pradžia! – žavėjosi Džulė. – Ponas Zikosas atsivežė visą komandą. Manau, tai teikia vilčių, ką? Be to, jis labai gražus. Lilė galiausiai pakabino paltą. Lieknas jos kūnas pašiurpo. – Tikrai? – Labai gražus… Kaip modelis. Megė paruošė jam kavos, net ji su tuo sutinka, – tarė Džulė, ji turėjo omenyje už biuro švarą ir kavos ruošimą atsakingą moterį, garsėjančią neapykanta vyrams. Ją buvo labai sunku sužavėti. – Megė sakė, kad jis čia apsilanko jau ne pirmą kartą. Pasirodo, buvo atvykęs dar prieš porą metų. – Taip, buvo. Jis norėjo įsigyti šį verslą. – Tu tai žinojai? Matei jį anksčiau? – nustėro Džulė. – Kodėl tylėjai? – Tiek daug visko įvyko, kad nemaniau, jog tai svarbu, – sumurmėjo Lilė ir atsisėdo prie stalo stengdamasi nesiklausyti Džulės priekaištų, kad nesidomi naujuoju „Muro detalių“ savininku. Po valandos į kabinetą įžengė jaunas vyras tvarkinga barzdele. – Panele Mur? – kreipėsi jis sustojęs priešais Lilės stalą. – Esu pono Zikoso komandos narys Andrėjas Teodakis. Ponas Zikosas norėtų su jumis pasikalbėti savo kabinete. Lilė išbalo ir nepajėgė nuryti seilių. Ji save barė dėl visą kūną smelkiančios baimės. Juk Bastjenas tikrai jos nenuskriaus. Kodėl menkiausia mintis apie jį kelia paniką? Lipdama laiptais Lilė stengėsi kvėpuoti lėtai, giliai ir nusiraminti. Bastjenas norės pasigirti, tiesa? Verslą jis įsigijo labai pigiai, o Murų šeima jo neteko – visai kaip jis pranašavo. Lilė svarstė, kad greičiausiai turtingi ir galingi vyrai mėgsta pasigirti, kai tik turi progą. Tačiau protas įspėjo, jog ji iš tiesų nieko nežino apie turtingus ir galingus vyrus. Juk Bastjenas vienintelis toks kada nors sutiktas. Bastjenas įsikūrė Lilės tėčio kabinete. Jai buvo labai keista įžengti į šią puikiai pažįstamą erdvę ir nerasti tėčio. Lilė greitai apžiūrėjo kambarį, vos dirstelėjo į Bastjeną ir suprato, kad susitikime daugiau niekas nedalyvaus. Tai geras ar blogas ženklas? – Pone Zikosai, – trumpai tarė ji. – Ak. Manau, gali ir toliau vadinti mane Bastjenu, – nusišaipė jis žiūrėdamas į Lilę ir galvodamas, kaip apsirengusi paprastu juodu sijonu sulig keliais ir beformiu ilgu megztiniu ji sugeba atrodyti taip dailiai. Garbanotų juodų Lilės plaukų sruogos netvarkingai krito ant menčių. Bastjenas būtų labai susierzinęs, jei ji būtų juos nusikirpusi. Bet ne, šie ilgi juodi plaukai buvo tokie pat ir vis dar keistai žavėjo Bastjeną – kaip tą pirmą kartą, kai juos pamatęs tarsi pakliuvo į spąstus. Atmintyje vis dar buvo įsirėžęs ir kontrastas tarp Lilės ryškių mėlynų akių ir blyškios porcelianinės odos. Lilė buvo priversta atidžiai pažvelgti į Bastjeną. Ji sustingo ir stengėsi atpalaiduoti įsitempusius veido raumenis, kad neišduotų Bastjenui savo jausmų. Šito norėdama apsisaugoti išmoko dar prieš dvejus metus. Lilė kvėpavo trūkčiojamai, lyg būtų staiga atgabenta į tamsų namą, kuriame vaidenasi, ir stovėtų apsupta nežinomo pavojaus. Bastjeno ūgis siekė per 190 centimetrų, jis buvo bent trisdešimčia centimetrų aukštesnis už Lilę, tad ji galėjo spoksoti į jo mėlyną šilkinį kaklaraištį. Tačiau vaizdas, kurį Lilė išvydo metusi į Bastjeną trumpą žvilgsnį, kai įėjo į kabinetą, įsirėžė jos atmintyje. Nors Lilei tai ir nepatiko, Džulė pataikė kaip pirštu į akį: Bastjenas tikrai atrodė tarsi supermodelis. Jo skruostikauliai buvo aukšti, nosis daili, žandikauliai stiprūs, lūpos prašėsi pabučiuojamos. Lilę užplūdo trikdanti šiluma, ji nuraudo ir sugriežė dantimis – nenorėjo, kad Bastjenas pastebėtų jos glumą. Kodėl jis būtinai turi tai pastebėti? Todėl, kad pro jo akis nepraslysta nė menkiausia smulkmena. – Prisėsk, Dalila… – Bastjenas mostu parodė krėslą prie kavos staliuko erdvaus medžiu išmušto kambario kampe. – Mano vardas Lilė, – pataisė jau ne pirmą kartą. Bastjenas visada kreipdavosi į ją pilnu vardu. Šis vardas buvo minimas Biblijoje ir vaikystėje Lilė jo labai gėdijosi. – Man labiau patinka Dalila, – sumurkė Bastjenas tarsi sotus katinas, ką tik palakęs grietinėlės. Lilė susmuko į krėslą. Jos plonas liemuo buvo pernelyg įsitempęs, kad galėtų patogiai atsiremti į atlošą. Lilė visą dėmesį sutelkė į Bastjeną ir neapdairiai žvilgsniu susidūrė su jo skvarbiomis akimis. Apsvaigusi pastebėjo, kad jo tamsiai rudos akys saulės šviesoje nusidažo auksiniais atspalviais, o žvilgsnį išryškina nuostabiausios aksominės juodos blakstienos. Prieš dvejus metus Bastjenas veikė Lilę taip, kad ji niekaip neįstengdavo susiimti ir susikaupti. – Nesuprantu, kodėl norėjai mane pamatyti, – tyliai prisipažino Lilė. Atsivėrė durys ir nešina padėklu su kava ir sausainiais įėjo Megė. Lilė pašoko ir čiupo padėklą iš pagyvenusios moters rankų. Megė jau seniai buvo pensinio amžiaus, tačiau vis tiek norėjo dirbti. Ji niekada nesiskundė, kad jai nelengva nešioti sunkius padėklus. – Būčiau atnešusi pati, – subarė Megė. Lilė pastatė ant stalo padėklą su prabangiais stalo įrankiais ir dailiu porcelianu, kurį tėčio sekretorė tausojo ypač svarbiems svečiams. Megė išėjo. Lilė negalvodama įpylė kavos ir įbėrė cukraus į Bastjeno gėrimą. – Nesupranti, kodėl noriu tave pamatyti? – pasitikslino Bastjenas netikėdamas Lile. – Kokia tu kukli… Lilė pamanė, kad Bastjenas tyčiojasi, ir padavė jam kavą. Jis paėmė puodelį, gurkštelėjo tamsios, labai saldžios kavos ir nusišypsojo supratęs, kad Lilė žino jo skonį. Lilė stengėsi apsimesti rami ir santūri, mergina pakėlė savo puodelį ir lėkštutę, bet ta šypsena… Ak, kokia šypsena… Ji nušvietė dailių Bastjeno lūpų kampučius ir šaltus jo veido bruožus pavertė bemaž paaugliška grimasa. Lilė bejėgiškai spoksojo išplėtusi mėlynas tarsi safyrai akis. – Šiandien, – lėtai prašneko Bastjenas, – esi labai įtakinga jauna moteris. Tavo galioje yra nuspręsti, koks likimas laukia „Muro detalių“. Išgirdusi tokį stulbinantį pranešimą Lilė sustingo ir išpūtė akis. – Ką čia kalbi? 2 Bastjenas stebėjo Lilę, jo tamsios bedugnės akys iš pasitenkinimo spindėjo. Šios akimirkos jis laukė jau ilgai. Bastjenas jaudinosi net labiau, nei tikėjosi. – Turiu tau kelis pasiūlymus. „Muro detalių“ likimas vien tavo rankose. Kai Lilė statė ant stalo puodelį, šis šaižiai barkštelėjo. Mergina pašoko iš krėslo. – Kodėl sakai man tokius žodžius? – pasipiktino ji. – Nes tai yra tiesa. Aš nemeluoju ir visada tesiu pažadus, – ramiai pareiškė Bastjenas. – Galiu tave užtikrinti, kad šios gamyklos likimas yra vien tavo rankose. Lilė vis dar stovėjo sustingusi, tik tankiai mirksėjo stengdamasi susikaupti. – Nesuprantu. Kaip? – Nejaugi esi tokia naivi, – šypsodamasis kalbėjo toliau Bastjenas. – Žinai, kad aš tavęs trokštu. – Vis dar? – išgirdusi šį pareiškimą Lilė iš nuostabos aiktelėjo. Nuo jų paskutinio susitikimo prabėgo net dveji metai. Lilė manė, kad jau po pusmečio Bastjenas neprisimins jos vardo ir veido. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/linn-grehem/atkaklusis-bastjenas/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 143.51 руб.