Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Baltos vestuvės Andrea Laurence Amžinai tavo #4Svajonių romanai Keturių knygų serija „Amžinai tavo“. Ketvirta knyga. Vėl susitikę vestuvėse per Kalėdas… Sutinku – žodis, kuriuo vestuvių planuotoja Natalija nesišvaisto. Ji yra cinikė ir netiki meile… užtai tiki aistra! Pakviesta skubiai rengti vestuves, kurios turėtų vykti per Kalėdas, ji sutinka gražuolį jaunosios brolį – savo paauglystės laikų meilę ir slaptų fantazijų žvaigždę. Natalija nusprendžia suteikti antrą progą tam, ką jie pradėjo anuomet… Tačiau Kolinas Raselas jau ne paauglys. Jis – suaugęs vyras. Jo prisilietimai verčia Nataliją galvoti apie pastovumą, mintyse ima suktis žodis iš A raidės – amžinai. Ji nesugeba atsispirti pagundai kartu su juo rengti vestuves. Nejau vienas ilgas, karštas bučinys nuves šią užsispyrusią merginą prie altoriaus? Andrea Laurence Baltos vestuvės Prologas Per keturiolika metų daug kas pasikeitė. Anuomet Natalija ir jos geriausia draugė Lilė buvo neperskiriamos, o vyresnysis Lilės brolis Kolinas – gardus kąsnelis, kurio troško penkiolikmetė Natalija. Dabar Lilė ruošiasi ištekėti, o sužadėtuvių vakarėlis vyks dideliame erdviame jos brolio dvare. Daug laiko praėjo nuo tada, kai Natalija matė jį paskutinį kartą: įsimylėjusi iki ausų stebėjo, kaip Kolinas baigia koledžą. Kai netikėtai mirė Lilės ir Kolino tėvai, matė, kaip jis išaugo į atsakingą jaunesniosios sesers sergėtoją ir tėvo kompanijos galvą. Tapo dar labiau nepasiekiamas. Lilė ir Natalija pastaraisiais metais susitikdavo retai. Natalija įstojo į Tenesio universitetą, o Lilė leidosi klajoti be tikslo. Jos apsikeisdavo retais laiškais ar žinutėmis feisbuke, bet jau seniai nesikalbėjo. Todėl Natalija labai nustebo, kai Lilė paskambino į Svarbiausia gyvenimo diena, vestuvių planavimo kompaniją, kurios bendraturtė Natalija buvo, ir išsakė savo pageidavimus. Skubotos vedybos. Prieš Kalėdas, jei įmanoma. Jau buvo lapkritis, o Svarbiausia gyvenimo diena darbai suplanuoti keturiolika mėnesių į priekį. Kalėdos artėjo, o dėl draugės Natalija ir kitos trys vestuvių koplyčios savininkės ir valdytojos sutiko dar vienas vestuves įterpti prieš pat žiemos šventę. Jau kitą dieną Natalijai atkeliavo kvietimas į sužadėtuves, ir štai – ji čia, pasipuošusi kokteilių suknele malasi po milžinišką Kolino namą, pilną žmonių, kurių nė nepažįsta. Na, nevisiškai tiesa. Ji pažįsta nuotaką. O kai žvilgsnis susidūrė su auksinėmis riešuto spalvos akimis, apie kurias svajojo paauglystėje, Natalija prisiminė, kad šiame vakarėlyje pažįsta dar vieną žmogų. – Natalija? – pratarė Kolinas žengdamas iš būrio svečių. Ji ne iš karto surado, ką atsakyti. Kolinas jau ne berniukas, kurį prisiminė iš jaunystės. Jis suaugo į vyrą plačiais pečiais, vos telpančiais į prabangų kostiumą, švytėjo įdegusiu veidu ir linksmai primerktomis akimis bei nedideliais barzdos šereliais, kuriais būtų didžiavęsis bet kuris paauglys. – Čia tu, – tarė jis ir nusišypsojęs priėjo jos apkabinti. Natalija pasiruošė patekti į pažįstamą glėbį. Ne viskas pasikeitė. Kolinas visuomet mėgdavo apsikabinti. Įsimylėjusiai paauglei tie apkabinimai ir patiko, ir buvo gryna kankynė. Būnant taip arti jo per nugarą nubėgdavo virpuliukai, jo paliesta oda pašiurpdavo. Dabar, apkabinusi Koliną, Natalija užsimerkė ir uodė jo kvapą. Jis kvepėjo gardžiau nei tais laikais, kai naudodavo pigų odekoloną, bet net ir tuomet patiko Natalijai. – Kaip laikaisi, Kolinai? – paklausė jiems atsiskyrus. Ji tikėjosi, kad skruostai neparaudo. Jie buvo karšti, bet gal kaltas vynas, kurį atvažiavusi į vakarėlį vis gurkšnojo. – Puikiai. Kaip visada užsiėmęs kraštovaizdžio tvarkymo verslu. – Tiesa, – linktelėjo Natalija. – Tebevaldai tėčio kompaniją? Jis linktelėjo ir akis akimirkai pritemdė slepiamo liūdesio šešėlis. Šaunuolė, Natalija, tuojau pat primink jam mirusius tėvus. – Aš taip džiaugiuosi, kad sugebėjai į tvarkaraštį įterpti Lilės vestuves. Ji užsispyrė tuoktis jūsų koplyčioje. – Ten visų geriausia, – atsakė Natalija, ir tai buvo tiesa. Tokios kitos vietos kaip jų koplyčia nebuvo visame Našvilyje, Tenesio valstijoje, ir niekur kitur, kiek ji žinojo. Viskas, ko gali prireikti besituokiančiai porai, čia siūloma vienoje vietoje. – Didžiajai Lilės dienai noriu tik to, kas geriausia. Beje, atrodai stulbinamai. Jau visai užaugusi, – pastebėjo Kolinas. Jis nužvelgė prigludusią Natalijos suknelę, kurią apsivilkti šį vakarą įkalbėjo verslo partnerė Amelija, ir jo akys reikšmingai žybtelėjo. Dabar Natalija džiaugėsi, kad pobūviui ją papuošė dėl mados pamišusi draugė. Žvilgtelėjo į kairę Kolino ranką – žiedo nėra. Lyg buvo girdėjusi, kad jis vedė, bet turbūt nieko iš to neišėjo. Nuostabu. Atsiveria proga daug įdomesniam vakarui, nei ji iš pradžių tikėjosi. – Žinai, man beveik trisdešimt. Jau nebe paauglė. Kolinas šiurkščiai atsiduso ir vėl pažvelgė jai į veidą. – Ir ačiū dievui. Kitaip jausčiausi senas ištvirkėlis. Natalijos antakiai smalsiai pašoko. Tai vis dėlto ji jam patiko. Fantazija tapo kone ranka pasiekiama. Gal dabar pats laikas žengti žingsnį, kuriam visuomet buvo per daug baili? – Turiu prisipažinti. – Natalija palinko arčiau, padėjo ranką jam ant peties. – Kai buvome vaikai, buvau visai dėl tavęs pametusi galvą. Kolinas plačiai nusišiepė. – Tikrai buvai? – O, taip. – Ir neprieštarautų, jei tos senos fantazijos šį vakarą ištrūktų. – Vakarėlis eina į pabaigą. Gal norėtum dingti iš čia ir susirasti kokią nuošalią vietelę, kur galėtume pasikalbėti, atsigriebti už senus laikus? Natalija tuos žodžius ištarė abejingai, bet jos kūnas kalbėjo visai ką kita. Ji pastebėjo, kaip Kolinas svarstydamas pasiūlymą sunkiai nurijo seiles. Pasiūlymas buvo įžūlus, ir Natalija tai žinojo, bet didelė tikimybė, kad ji jau niekada nebeturės progos paragauti Kolino Raselo. – Labai norėčiau atsigriebti, Natalija. Deja, negaliu. Ji gerokai gurkštelėjo vyno ir linktelėjo stengdamasi nuslėpti, kaip atstumta skausmingai krūptelėjo. Staiga pasijuto vėl šešiolikos, vėl tokia pati neverta Kolino dėmesio kaip kadaise. – Labai apmaudu. Tuomet pasimatysime vėliau, – pasakė ir gūžtelėjo, tarsi nieko ypatingo neįvyko, tebuvo pateiktas kasdienis pasiūlymas. Apsisukusi ant kulno vylingai šypsodamasi Natalija nužingsniavo pro žmones ir spruko iš vakarėlio, kol neprisidarė daugiau gėdos. 1 Surengti padorias vestuves per nepilną mėnesį beveik neįmanoma, net jei reikalus tvarko toks gabus žmogus kaip Natalija. Viskam reikia laiko, pavyzdžiui, išspausdinti kvietimus, užsakyti vestuvinę suknelę, koordinuoti paslaugų teikėjus… Laimei, Svarbiausia gyvenimo diena koplyčioje Natalija su draugėmis ir bendraturtėmis beveik viską daro pačios. – Dėkui, kad įterpėte tas vestuves, – tarė Natalija, kai jos pirmadienio rytą susėdo aplink stalą pasitarimų kambaryje. – Žinau, kad visos mieliau pačios pradėtumėte švęsti Kalėdas. – Viskas gerai, – nuramino Bri Harper, jų fotografė. – Mes su Janu išvažiuojame į Aspeną tik kitą savaitę. – Turėsiu ką veikti, kol Džulijanas bus išskridęs į Holivudą, – pridūrė Greta Makalister. – Ketiname važiuoti į Luisvilį praleisti Kalėdas su jo šeima, taigi ruošdamasi dar vienoms vestuvėms neturėsiu laiko nerimauti. – Juk jau susipažinai su jo šeima, Greta. Ko besijaudini? – Nes šį kartą aš – jo sužadėtinė, – atsakė Greta nustebusi žiūrėdama į žiedą, kurį Džulijanas jai padovanojo praėjusią savaitę. Natalija stengėsi nepastebėti, kad visos jos buvusios senmergės draugės jau ne vienos. Greta ir Bri susižadėjusios. Amelija ištekėjusi ir laukiasi. Anksčiau jos visos galėdavo pasiskųsti dėl vienatvės, o dabar kas vakarą viena į namus išeis tik Natalija. Nieko čia tokio. Ji jau buvo numačiusi visąlaik gyventi viena, tiesiog draugių statusas labai staigiai pasikeitė. Praėję metai Svarbiausia gyvenimo diena damoms buvo tikras jausmų sūkurys. Nepaisant to, kad planuoja vestuves, Natalija, tiesą sakant, tomis nesąmonėmis netiki. Ji pasinėrė į verslą kartu su draugėmis, nes, pirmiausia, jos pakvietė. Antra – verslas nepaprastai pelningas. Nors vedybų statistika niūri, žmonės noriai žengia šį žingsnį, iššvaisto tūkstančius dolerių vien tam, kad vėliau dar daugiau paliktų skyrybų advokatams. Natalijos nuomone, kiekviena pora, įėjusi pro koplyčios duris, laikoma pražuvusia. O ji gali bent jau surengti vestuves, kurių jaunieji nepamirš. Kiek galėdama geriau diriguos dieną, kurią jie ilgai prisimins. Po vestuvių vis tiek laukia tik riedėjimas į nuokalnę. – Skaitmeniniai kvietimai bus baigti rytoj. Ar turi elektroninių adresų sąrašą, kad galėčiau juos išsiųsti? – paklausė Greta. Natalija nubudo iš minčių ir pažvelgė į planšetę. – Taip, sąrašas čia. Paprastai niekas net nesvarsto kviesti į vestuves elektroniniu paštu, bet šįkart nespės parengti popierinių kvietimų dizaino, išspausdinti, surašyti adresų, išsiųsti paštu ir gauti atsakymus vos per mėnesį. – Sakei, kad renkamės žiemos stebuklų šalies temą? – pasitikslino Amelija. – Lilė užsiminė. Ji nieko tiksliai nežino. Šią popietę turiu kalendoriuje pasižymėjusi susitikimą su sužadėtiniais, taigi tuomet viską ir nuspręsime. Bri, tu sužadėtuvių nuotraukas darai penktadienio rytą, ar ne? – Taip, – atsakė Bri. – Jie nori fotografuotis jaunikio motociklų parduotuvėje. Natalija pažinojo Lilę jau seniai, bet jos būsimasis sutuoktinis net ir ją nustebino. Frenkis turėjo motociklų parduotuvę. Jis vilkėjo flanelinius marškinius, aptemptas kelnes, buvo apaugęs barzda, tatuiruotas – labiau priminė medkirčių užaugintą baikerį nei sėkmingą verslininką. Tikrai ne tokį vyrą Natalija būtų išrinkusi savo geriausiai vaikystės draugei, neabejojo, kad ir Kolinas ne jį Lilei būtų numatęs. Tiesa, jis atrodė mielas vyrukas, ir net Natalija matė, kad po tomis tatuiruotėmis bei plaukais jis visiškai tinkamas Lilei. Natalija neteigtų, jog jie įsimylėję, nes ji pati meile netiki. Vis dėlto biologija – galinga jėga, ji užtikrina rūšies pratęsimą. Per sužadėtuvių vakarėlį jiedu vos atplėšė vienas nuo kito rankas. – Gerai, šį rytą tiek, – tarė Bri. – Aš eisiu į laboratoriją ir užbaigsiu tvarkyti šeštadienio vestuvių nuotraukas. Natalija peržvelgė darbotvarkę. – Taip, jau viskas. Bri ir Amelija atsistojo, išėjo iš pasitarimų kambario, tačiau Greta liko prie stalo. Ji kurį laiką smalsiai stebėjo Nataliją. – Kas tau darosi? Atrodai išsiblaškiusi. Irzlesnė nei visuomet. Kokia ji miela, kad pastebėjo. Natalija žino, kad maloniausio metų žmogaus titulo nepelnytų, bet visai nereikia, kad draugės tai primintų. – Nieko man nesidaro. Greta sukryžiavo ant krūtinės rankas ir taip pažiūrėjo į Nataliją, kad buvo aišku: ji iš čia niekur nesitrauks, kol ši neišsilies. – Artėja Kalėdos. O tai daug pasako. – Kas tai? Sostų karai? Aišku, kad ateina Kalėdos. Juk jau beveik gruodis, mieloji, o Kalėdos – viena iš lengvai nuspėjamų švenčių. Natalija padėjo planšetę ir susiraukė. Kasmet Kalėdos jai iššūkis. Dažniausiai norėdama jų išvengti ji išsiruošdavo į kelionę, bet sutrukdė tos vėlyvos vestuvės. Reiškia, teks tupėti namuose ir niekur nekišti nosies. Savaime aišku, nenorėtų sutikti Kalėdų su vienu iš tėvų ir dabartiniais jų sutuoktiniais. Kai paskutinį kartą tam ryžosi, motinos trečiąjį vyrą netyčia pavadino antrojo vyro vardu ir visą vakarą jautėsi nejaukiai. Natalija atsirėmė nugara į krėslą ir atsiduso. – Šiemet jos mane nervina labiau nei kitais metais. Taip ir buvo. Natalija pati nežinojo kodėl. Gal prie švenčių prisidėjo tai, kad visos draugės palaimingai įsimylėjusios. Skaudėjo dvigubai. – Kur nors keliausi ar liksi namuose? – paklausė Greta. – Namuose. Galvojau nuskristi į Buenos Aires, bet neturiu laiko. Įterpėme tas skubotas vestuves šeštadienį prieš Kalėdas, man teks jose dalyvauti, todėl nespėsiu paruošti metinių ataskaitų. – Juk neketini dirbti per šventes? – įsirėmusi į klubus paklausė Greta. – Neprivalai švęsti, bet, po galais, reikia ir tau pasiimti laisvų dienų, Natalija. Kartais dirbi po septynias dienas per savaitę. Natalija tik numojo. Darbas jos tiek nenervina kaip dykinėjimas. Ji neturi šeimos, kur skubėtų kas vakarą grįžti, nei krūvos skalbinių ar netvarkingų namų, kuriuos vyras ar vaikai sujaukia greičiau, nei spėji valyti. O darbas Natalijai patinka. – Aš nedirbu taip ilgai kaip tu ar Amelija. Nesėdžiu čia iki vidurnakčio. – Nesvarbu. Tu darbui skiri per daug laiko. Turi atsitraukti. Gal nuskristi į kokią tropikų salą ir paflirtuoti su gundančiu nepažįstamuoju. Tai išgirdusi Natalija tik suprunkštė. – Atleisk, bet vyras nepadės išspręsti mano problemų. Su jais viskas tik pablogėja. – Juk nesakau, kad įsimylėtum ir ištekėtum. Tik patariu užsirakinti su juo viešbučio kambaryje, kol nuaidės paskutiniai Naujųjų fejerverkai. Kam pakenks viena kita karšto sekso naktis? Natalija pažvelgė į Gretą ir suprato, kas jai iš tiesų neduoda ramybės. Tebeskaudėjo, nes per sužadėtuvių vakarėlį Kolinas ją atstūmė. Niekam apie tai nepasakojo, bet jei nepateiks Gretai rimtos priežasties, ji neatstos iki pat Naujųjų. – Gana skaudu, kai vaikinas, kuriam siūlaisi, – geriausios draugės brolis, – ima ir atsuka nugarą. Greta tik išsižiojo ir susmuko krėsle. – Ką? Kada tai nutiko? Natalija gurkštelėjo sojų latės su grietinėle ir atsakė: – Per Lilės sužadėtuves išgėriau per daug šardonė ir sugalvojau surizikuoti su jos vyresniuoju broliu, kurio geidžiau nuo pat paauglystės brandos pradžios. Švelniai tariant, jis atsisakė. Istorijos pabaiga. Todėl ne, ne ta nuotaika, kad šėliočiau. – Kaip apmaudu, – tarė Greta. – Galima ir taip pasakyti. – Bet, iš kitos pusės, neprivalai su juo susitikti iki pat vestuvių, ar ne? O tada būsi per daug užsiėmusi, kad suktum galvą. – Pasistengsiu tą dieną atrodyti nepaprastai gerai, kad jis suprastų, ką prarado. – Mano mergaitė. Eisiu dabar prie tų elektroninių kvietimų. Natalija linktelėjo ir stebėjo, kaip draugė eina iš kambario. Pasiėmusi planšetę ir kavą iš paskos išėjo į koridorių ir nužingsniavo į savo kabinetą. Atsisėdusi prie stalo išsiėmė naują segtuvą ir ant viršelio užrašė: Rasel ir Votsono vestuvės. Reikia pasiruošti susitikimui su jais šią popietę. Jei bus užsiėmusi, galvoje neliks vietos nei Kalėdoms, nei Kolinui. Įsukęs į Svarbiausia gyvenimo diena aikštelę Kolinas iškart pastebėjo blankius krūmokšnius priešais pastatą. Dabar žiema, bet juk augalus galima papuošti blizgučiais, kad gražiau atrodytų. Pastatęs automobilį įėjo į vidų. Peržengęs slenkstį aiškiai suvokė, kodėl Lilė užsispyrė tuoktis būtent čia. Nors dėžėse susodinta bugienių gyvatvorė ir galėtų atrodyti geriau, bet interjeras skoningas. Vestibiulis pritrenkiantis: aukštos lubos, krištolo sietynai, prieškambaryje – didžiulės gyvų gėlių puokštės, išdėliotos ant stalo ir arkiniuose įėjimuose, vedančiuose į atskirus pastato sparnus. Mamai tikrai patiktų. Kolinas dirstelėjo į laikrodį. Be minutės pirma, vadinasi, į susitikimą atėjo pačiu laiku. Šiandien čia važiuodamas Kolinas jautėsi kvailokai. Apie vestuves išmano nedaug, bet teko imtis tėvų vaidmens. Kai pats vedė prieš pusantrų metų, tai buvo kukli ceremonija teismo rūmuose. Jei jiedu su būsimąja žmona Peme būtų norėję ko nors ištaigingesnio, Kolinas būtų jai palikęs viskuo pasirūpinti. Bet Pemei vestuvės nerūpėjo, kaip nerūpi ir jo seseriai Lilei. Jei būtų Lilės valia, jiedu su Frenkiu irgi apsiribotų ceremonija teismo rūmuose. Nebuvo jokio reikalo skubinti šias vedybas, bet Lilė tiesiog norėjo, kad reikalas būtų užbaigtas. Ji mylėjo Frenkį ir norėjo kuo greičiau tapti ponia Votson. Kad įsiūlytų padorias vestuves, Kolinui teko vos ne ranką seseriai išsukti, priminti, kad mama sužinojusi, ką planuoja duktė, apsiverstų karste. Lilė galiausiai sutiko, bet tik su dviem sąlygomis: pirmiausia, vestuvės vyks Natalijos koplyčioje. Antra, Kolinas pats viskuo pasirūpins. Jis išsireikalavęs vestuvių, jis pasisiūlęs sumokėti, todėl pats lai ir priimąs sprendimus. Lilė pažadėjo tik pasirodyti didžiąją dieną vilkėdama baltą suknelę – ir viskas. Kolinas pats nesuprato, kaip aplink jį prisirinko tiek moterų, netrokštančių įspūdingų vestuvių. Pemė išvis nenorėjo tekėti. Po velnių, jei ne kūdikis ir Kolino užsispyrimas, ji nebūtų sutikusi. Dabar jis jau supranta, kodėl sužadėtinė taip dvejojo, bet Lilė akivaizdžiai nepaiso tradicijų. To Kolinas nesuvokė. Jų tėvai buvo tradicijų besilaikantys žmonės. Galima pasakyti – senamadiški. Kai jie žuvo per automobilio avariją, Kolinas stengėsi išsaugoti tradicijas dėl Lilės. Negalėjo įsivaizduoti, kaip užauginti mažąją sesutę, juk pačiam tuomet buvo vos devyniolika, tačiau labai stengėsi dėl tėvų atminimo. Lilė galvos nesuko. Jai praeitis tebuvo praeitis, ir ji neketino be reikalo jaudintis dėl tokių niekų. Vestuvės pagal etiketo reikalavimus buvo pakliuvusios į kvailų tradicijų, kurios Lilei nieko nereiškė, sąrašą. Bet Kolinui vestuvės atrodė svarbios, todėl sesuo nusileido. Kolinas išgirdo, kaip kažkuriame koridoriuje atsidaro durys, ir akis į akį susidūrė su Natalija Šarp. Ji stabtelėjo arkoje, vedančioje į vestibiulį, ir prispaudė planšetę prie pilkos šilkinės palaidinės. Net paauglystėje Natalija buvo klasikinio grožio. Kreminė oda ir aukšti skruostikauliai traukdavo Kolino dėmesį dar tada, kai mergina tebenešiojo kabes. Jis užgniaužė bet kokį susidomėjimą mažosios sesutės drauge, bet visuomet žinojo, kad užaugusi ji bus nuostabi moteris. Vakarėlyje Kolino spėlionės pasitvirtino. Dar geriau – Natalija žiūrėjo į jį ir atvirai gundomai šypsojosi, o to Kolinas tikrai nesitikėjo. Jie jau nebe vaikai, bet atsirado kitų kliūčių, todėl Kolinas negalėjo priimti jos pasiūlymo. Žinoma, jis dėl to labai nusiminė. Šiandien Natalijos žvilgsnis buvo visai kitoks nei tą vakarą. Rožinės lūpos suspaustos, kaktą vagojo raukšlė. Bet moteris giliai įkvėpė ir nusikratė nerimo. Ji stengėsi paslėpti jausmus po profesionalumo kauke, tačiau Kolinas suprato, kad neapsidžiaugė jį pamačiusi. – Kolinai? Nesitikėjau šiandien tave pamatyti. Ar kas nors nutiko Lilei? – Lilei nutinka daug kas, – atsakė jis, – bet ne tai, ko galėtum tikėtis. Viskas jai gerai. Tiesiog nesidomi vestuvių detalėmis. Natalija permetė į uodegėlę surištus plaukus per petį ir suraukė nosį. – Ką turi omenyje? – Ji man išaiškino, kad tai mano šou ir aš galįs planuoti, kaip tinkamas. Todėl atėjau, – pridūrė skėstelėjęs rankomis. Jis matė, kaip Natalija apmąsto naujienas. Lilė jos neperspėjo, bet kodėl turėtų? Natalija abejojo, ar draugė žinojo apie jos ir Kolino susitikimą sužadėtuvių vakarėlyje. Lilė nesvarsto, kaip jos sprendimai paveiks kitus žmones. – Suprantu, kad situacija neįprasta, bet juk žinai – mano sesuo irgi neeilinė. Natalija tarsi išniro iš rūko. Ji linktelėjo ir ištiesė ranką. – Žinoma. Eime į mano kabinetą, aptarsime detales. Kolinas nusekė iš paskos gėrėdamasis, kaip dailiai jos kelnės prigludusios prie klubų ir užpakaliuko. Natalija avėjo aukštakulnius, kurie dar padailino figūrą. Kaip gaila, kad ji eina įsitempusi lyg robotas. Kolinas apsidžiaugtų, jei klubai bent truputį siūbuotų, bet suprato, kad Natalija per daug susierzinusi. Ji ir karštakošė Kolino sesutė visada buvo ryškus kontrastas: jokių beprasmybių, praktiška, rimta. Visuomet ėjo tarsi į mūšį, nors tai tebuvo koridorius. Po jų pokalbio sužadėtuvių vakarėlyje Kolinas ėmė svarstyti, ar Natalija slepia laisvesnę, juslingąją pusę, kurios jis dar neturėjo malonumo pažinti. Liko tik įsivaizduoti, kokia ji galėtų būti, jei paleistų plaukus, išgertų taurę vyno ir bent kartą atsipalaiduotų. Nujautė, kad vakarėlyje priėmęs jos pasiūlymą visa tai būtų sužinojęs. Deja, tai įsijungiantys, tai išsijungiantys jo santykiai su Reičele tą vakarą buvo įjungti. Kad ir kaip norėdamas Kolinas negalėjo leisti laiko vienas su Natalija. Nors santykiai ir labai permainingi, jis – ne apgavikas. Ypač po skyrybų su Peme. Supratęs, kad Natalija jį traukia kur kas labiau nei moteris, su kuria susitikinėja, Kolinas išsiskyrė su Reičele. Tikėjosi, kad būdamas laisvas turės antrą progą suartėti su Natalija. Dabar ji pasitiko jį priešiškai, bet tikėtina, kad laikui bėgant pasiduos jo žavesiui. Kolinas nuėjo paskui Nataliją į jos kabinetą ir atsisėdo. Kabinetas buvo ne tik gražiai dekoruotas, bet ir nepaprastai tvarkingas. Kolinas neabejojo, kad kiekvienas niekutis, kiekvienas segtuvas čia turi savo vietą. – Ar atnešti ko nors atsigerti? Turime vandens buteliukais, keleto rūšių sulčių, imbierinio alaus. Netikėtas pasiūlymas. – O imbierinis alus kam? – Kartais pamačius apytikrę vestuvių sąmatą nuotakų tėvams pasidaro bloga. Kolinas nusikvatojo. – Vanduo puikiai tiktų. Aš dėl sąskaitos ne taip smarkiai jaudinuosi. Natalija atsistojo, iš nerūdijančiojo plieninio šaldytuvėlio, įtaisyto lentynoje, ištraukė du buteliukus vandens. – Kad jau užsiminei, kokia vestuvių biudžeto suma tave tenkintų? – paklausė tiesdama buteliuką. Imant vandenį Kolino pirštai susilietė su jos. Blykstelėjo kibirkštis, oda sudilgsėjo lyg nuo adatų. Kolinas delne sugniaužė ledo šaltumo buteliuką, kad prislopintų pojūtį, ir pabandė susikaupęs toliau kalbėtis, o ne sukti galvą, kodėl nekaltai prisilietus Natalijos pirštams taip sureagavo. – Kaip jau sakiau, dėl to nesijaudinu. Mano kraštovaizdžio tvarkymo kompanija tapo labai pelninga ir noriu, kad vestuvės būtų tokios, kokias Lilei būtų surengę tėvai. Nemanau, kad mums reikia kokių juokingų niekų, tokių kaip ledų baras su martinio rogutėmis, bet aš už visus maisto ir dekoro pasiūlymus. Daili salė, puikios gėlės, geras maistas, tortas, muzika. Maždaug toks pagrindas. Padavusi vandenį Natalija liko stovėti šalia jo kėdės, ir Kolinas pamanė, kad prisilietimas ir ją paveikė. Jo klausydamasi ji linktelėjo ir atsisėdo. Pasiėmusi planšetę ėmė kruopščiai užsirašinėti. – Kiek tikitės svečių? Lilė man pateikė elektroninių adresų sąrašą, bet neturime galutinio skaičiaus. – Gal apie pusantro šimto žmonių. Turime daug giminaičių, tėvų draugų, kurie tikrai dalyvaus, bet labai daug Frenkio artimųjų gyvena toli. Kolinas stebėjo, kaip Natalija paskubomis spausdina ekrane. – Kalbėdama su Lile pasiūliau žiemos pasakos temą ir jai, rodos, patiko. Ar pritari? – Ko tik ji panorės. Jis nė iš tolo nenumanė, kaip turėtų atrodyti vestuvės žiemos pasakos tema. Baltos, ko gero. Gal su keliomis snaigėmis ar panašiai. Kalėdų Senis prie įėjimo? – Ar turite dar kokių nors pageidavimų? Labiau norėtumėte didžėjaus ar grupės? Į tą klausimą jis žinojo, ką atsakyti. – Tiesą sakant, norėčiau styginių kvarteto. Mūsų motina grojo violončele, manau, būtų gražu ją pagerbti. Bent jau per ceremoniją. O per priėmimą turbūt reikia ko nors linksmesnio, kad Lilė su draugėmis galėtų pašokti ir pasilinksminti. – Gal svingo grupę? Yra vietinių atlikėjų, kurių paslaugomis naudojomės jau kelis kartus. – Tiktų. Prieš kelias savaites ji minėjo ėjusi į svingo klubą pašokti. Natalija linktelėjo ir pagaliau padėjo planšetę. – Paprašysiu Amelijos suruošti keletą meniu ir torto dizaino variantų. Greta paruoš stalovaizdį, kad galėtumėte pasirinkti. Pasikalbėsiu su mūsų gėlių tiekėja, pažiūrėsime, ką ji pasiūlys žiemos pasakos tema. Sudėliojusios kelis vestuvių motyvų variantus vėl pakviesime jus peržiūrėti ir įvertinti pasiūlymus. Ko gero, susitikti reikėtų rytoj po pietų. Natalija tiksliai žinojo, ką daranti: pasirengimą vestuvėms ji buvo ištobulinusi iki mokslo lygio. Ir tai gerai, nes Kolinas nelabai numanė, kas iš viso tas stalovaizdis. Vyras tikėjosi, kad bus daug sudėtingiau, bet suprato, kad paslauga, kai viskas siūloma vienoje vietoje, turi daug privalumų. – Skamba puikiai. Gal aptark tas detales su kitomis bendradarbėmis ir verčiau nueikime rytoj vakarienės ir apie tai pasikalbėsime? Natalija pakėlė į Koliną tamsias akis. – Vakarienė nebūtina. Jei tavo darbotvarkė neužimta, galime paskirti susitikimą. Jai taip abejingai atsisakius vakarienės, Kolinas stengėsi nuslėpti nusivylimą. Pamanė, kad yra to nusipelnęs, juk praėjusią savaitę su ja pasielgė taip pat. Gali būti, kad Natalija tiesiog pyksta. Jei sugebėtų įtikinti ją pavakarieniauti, gal jai pavyktų atsipalaiduoti ir Kolinas paaiškintų, kas tą vakarą nutiko. Jis aiškiai suvokė, kad darbe Natalija apie tai nediskutuos. – Jei netinka vakarienė, gal aš tiesiog užvažiuosiu rytoj vakare? Ar galėtum užtrukti po nustatytų darbo valandų? Natalija prunkštelėjo ir pakėlė smakrą. – Mūsų versle nėra darbo valandų. Dirbame gerokai ilgiau. Kokiu laiku galėčiau tavęs laukti? – Apie šeštą. – Puiku, – tarė Natalija ir per stalą ištiesė jam ranką. Kolinas nekantravo paliesti ją vėl ir sužinoti, ar reakcija ir šį kartą bus tokia pat. Jis paėmė moters ranką, uždengė delnu ir stengėsi negalvoti, kokia švelni jos oda. Sukilo dar viena jaudulio banga, ir nusivylimas, kad Natalija atmetė kvietimą pavakarieniauti, dar sustiprėjo. Niekada vos palietęs moterį taip staiga nesusijaudindavo. Apėmė troškimas pasilenkti arčiau ir įtraukti pilnus plaučius Natalijos kvepalų aromato, jis susijaudino. Kaip jaustųsi ją iš tiesų pabučiavęs? Kolinas buvo teisus: kai palietė Nataliją pirmą kartą, pojūčiai užklupo netikėtai. Neabejojo, kad susijaudino ir ji. Matė, kaip Natalija vengia jo žvilgsnio, sunkiai nuryja seiles ir švelniai ištraukia ranką. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/andrea-laurence/baltos-vestuves/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 207.76 руб.