Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Jausmingasis nutrūktgalvis Sienoje Bronwyn Scott Istorinis meilės romanasPaveldėtojai #2 "Keturių knygų serija „Paveldėtojai“. Antra knyga. Jausmingasis malonumų ieškotojas… Arčeris Krofordas atvyksta į Sieną dalyvauti garsiose žirgų lenktynėse, kuriose laukiami tik patys drąsiausieji! Patį pirmąjį vakarą jis susipažįsta su gražiąja Elizabete di Nofri. Kilminga jauna moteris beveik prilygsta Arčeriui savo nutrūktgalviškumu. Moteris, kuri ilgisi kai ko daugiau… Elizabetė ryžtasi paskutinį kartą pasimėgauti laisve, prieš prievarta ištekinama už nemylimo vyro. Tačiau vienos pašėlusios aistros nakties tikrai nepakaks. Arčeris ir Elizabetė turės rizikuoti viskuo, jei norės išsikovoti tai, ko trokšta… Bronwyn Scott Jausmingasis nutrūktgalvis Sienoje ~1~ Viešbutis Antwerp, Doveris – 1835 m. kovas Tuoj ims lietis kraujas. Tai tapo akivaizdu tą akimirką, kai vežikas botagu pliaukštelėjo per Klivlando bėrio, sunkiai traukiančio perkrautą vežimą, pasturgalį. Kiek ir kieno kraujo, netrukus paaiškės. Į priešaušrio tamsą Arčeris Krofordas žengė ne bėdų ieškoti. Iš tikrųjų, bandė jų išvengti. Kortų žaidimas, kuriame dalyvavo jo bendrakeleivis ir senas draugas Nolanas Grėjus, klostėsi ne itin palankiai. Tačiau bėdos pačios jį susirado. Negalėjo ramiai stovėti ir stebėti, kaip skriaudžiama gyva būtybė. Sprendžiant iš randuotos arklio nugaros, tai buvo ne pirmas kartas. Bet jei Arčeris įsikiš, gali būti ir paskutinis. Stambaus vežiko botagas dar kartą pakilo ir nusileido ant vargšo gyvulio. Žmogysta bandė bet kokia kaina priversti gyvulį patraukti krovinį arba užversti kanopas. Pastarojo įvykio tikimybė buvo labai didelė, ir arklys, matyt, tai irgi suprato. Klivlando bėris nerodė baimės, tiesiog nuolankiai stovėjo. Laukdamas. Suprasdamas. Spręsdamas: dvėsti dabar ar tempiant krovinį, tinkamesnį dviem tokiems kaip jis. Botagas pakilo trečią kartą ir Arčeris žengė iš po viešbučio iškabos. Greitu kaip žaibas judesiu Arčeris pirštinėta ranka čiupo už botago ir apsuko jį apie savo riešą. Nuo šio judesio aukštai ant pasostės sėdintis vežikas suspurdėjo kaip žuvis. – Galbūt norėtum paragauti vieno ar dviejų kirčių prieš dar kartą bandydamas pliaukštelėti savo gyvuliui? – Arčeris stipriai patraukė botagą į save. Po kiekvieno tokio truktelėjimo atrodė, kad vežikas išvirs iš vietos. Vyras atsilošė sėdynėje bandydamas išlaikyti pusiausvyrą. – Paleisk botagą arba lipk žemėn! – griežtai liepė Arčeris įsmeigęs akis į aukštai sėdintį vyriškį ir dar kartą įtikinamai truktelėdamas botagą. – Nesikišk ne į savo reikalus, – sumaurojo vežikas. – Šitas arklys, kaip ir aš, turi užsidirbti savo išlaikymui. – Tačiau vyras paleido botagą – staigiai ir, matyt, su viltimi, kad dėl to Arčeris išsities purve. Bet Arčeris buvo tam pasiruošęs. Toks vežiko veiksmas tik patvirtino jį esant žiaurų kankintoją. Arčeris spirale apsivyniojo botagą aplink savo ranką. – Tik ne su kroviniais, kuriuos turi tempti keli arkliai. – Arčeris galva mostelėjo į gyvulį. – Šitas arklys neištrauks iki dienos galo, o ką tada darysi tu? Vyriškis, atrodė, susimąstė, tačiau jo lūpos niūriai susispaudė į ploną brūkšnį. – Nieko nepadarysi. Jei atiduosi man botagą, viršininke, aš keliausiu toliau. – Vyro akys grėsmingai žybtelėjo ir jis ėmė ropštis žemėn iš savo sėdynės. Tokio vyro veiksmo Arčeris mažiausiai norėjo. Po valandos turėjo būti laive. Nėra laiko kumštynėms. Arčeris per ilgas treniruotes Džeksono salone išsiugdė greitą reakciją ir buvo itin vikrus, tačiau vežikas buvo už jį gerokai sunkesnis. Perspektyva vykti į kelionę po Europą praskelta lūpa ir pamušta akimi visiškai nežavėjo. Arklys gailiai sužvengė ir ėmė trypčioti vietoje vis pasukdamas galvą į Arčerį, tarsi norėdamas jį įspėti. Stambusis vyriškis nulipo nuo vežimo už kelių pėdų nuo Arčerio ir ištiesė ranką. – Botagą. Arčeris išsiviepė. – Mainykim. Botagą į arklį. Vežikas nusispjovė ant žemės. – Mainyti botagą į arklį? – pašaipiai paklausė jis. – Man tokie mainai neatrodo lygiaverčiai. – Ir į tai, kas yra mano kišenėje. – Arčeris paplekšnojo per savo palto kišenę. – O kas, jei tavo kišenė tuščia? – Vežikas primerkė akis. – Parodyk man. Arčeris linktelėjo galva stengdamasis likti tarp vežiko ir arklio. Juto, kaip arklys nosimi baksnoja jam į petį tarsi norėdamas padrąsinti. Arčeris auksinę pinigų dėtuvę pakėlė į gatvės žibinto šviesą ir pasukiojo, kad vežikas pamatytų sulenktų svarų banknotų pluoštą. – Manau, tai sąžiningas sandoris. Už šituos pinigus gali nusipirkti du arklius. Arčeris bandė įvertinti vyro reakciją. Pinigai paprastai būdavo greičiausias – dažnai ir teisingiausias – būdas išspręsti bet kokį ginčą. Jis dar kartą pamojavo pinigų dėtuve žibinto šviesoje. Už nugaros išgirdo atbildančios keleivinės karietos garsą. Turbūt ji ir bus ta, kuri nugabens jį ir Nolaną iki dokų. Laiko liko vis mažiau. – Botagas ir dėtuvė už arklį, – neatlyžo Arčeris. Ar dar reikėjo svarstyti? Panašu, kad su tuo buvo susijusi įžeista savigarba. – Gerai, – suniurzgė vežikas ir šiurkščiai čiupo pinigus iš Arčerio rankos. O tada galva mostelėjo į arklį. – Dabar jis tavo. Pats ir iškinkyk. Arčeriui tai niekų darbas ir arklys po akimirkos jau buvo išlaisvintas iš pančių. Buvo smagu galvoti, kad išgelbėjo arklį nuo liūdno likimo, tačiau ką su juo daryti dabar? Karieta, kurią girdėjo atvažiuojant, tikrai buvo jų, ir vežikas jau laukė. Arkliui kur nors įkurdinti Arčeris turėjo dešimt minučių. Jis paėmęs arklį už iš virvių susuktų kamanų nusivedė į viešbučio arklides, pakeliui pro vitrininį viešbučio langą mesdamas žvilgsnį į Nolaną. Situacija viduje neatrodė gera. Nolanas ir kiti žaidėjai stovėjo prie kortų stalo. Vienas jų piktai ranka rodė į ant stalo gulinčias kortas ir pinigus. Gali būti, kad laiko liko dar mažiau, nei Arčeris manė. Arklidėse Arčeris prikėlė arklininką ir berte išbėrė nurodymus: – Man reikia vietos šitam arkliui. – Ant mažo grubaus medinio stalo jis numetė kelias monetas. – To užteks jo išlaikymui tol, kol galėsite jį pristatyti į nurodytą vietą. – Pinigai padėjo išvaikyti miego likučius iš arklininko akių. Monetų buvo daugiau nei reikėjo. – Kai arklys pailsės, tegu vaikinukas pristato jį šiuo adresu. – Arčeris iš palto kišenės išsitraukė kortelę. – Vyras ten gerai atsilygins. O čia papildomai pinigų kelionei. – Iki arčiausiai gyvenančio draugo namų nuo Doverio buvo diena kelio, tačiau šis sprendimas dabartinėmis aplinkybėmis atrodė geriausias. Arčeris tikėjosi, kad pažadas gauti daugiau pinigų paskatins arklininką pristatyti arklį, kur prašoma, o ne jį parduoti. Nuo viešbučio priekio atsklido kažkokie garsai. Tai turėtų būti Nolanas. Arčeris švelniai paglostė šiurkštų arklio kailį. Kadaise tai buvo gražus, stiprus žirgas; jei pasiseks, ir vėl tokiu taps. Arčeris iš kišenės ištraukė dar kelias monetas. Pinigai – vienintelė priemonė, galinti užtikrinti arklio saugumą. Arčeris įspraudė šias monetas į arklininko ranką. – Tai tau mano asmeninė padėka už pastangas, nuo vieno žirgų mylėtojo kitam. – Galbūt pavyks sujaudinti ir vyro širdį. Daugiau nieko nepadarysi. Sąmyšis prie viešbučio patraukė Arčerio dėmesį, tad jis linktelėjo arklininkui ir plačiais žingsniais sparčiai pasuko link viešbučio kiemo jausdamas, kaip arklys nulydi jį žvilgsniu. Tamsoje jis vos nesusidūrė su beveik bėgančiu Nolanu. – Arčeri, bičiuli! Kur buvai dingęs? Mums reikia vykti! – sparčiai berdamas žodžius ir nemažindamas greičio Nolanas čiupo jį už rankos ir nusitempė prie laukiančios karietos. – Dabar nežiūrėk, bet tas piktas vyras už mūsų mano, kad aš sukčiauju. Jis turi šautuvą ir mano gerąjį peilį. Peilis liko to vyruko petyje, bet spėju, kad jis gali šaudyti abiem rankomis. O kaip kitaip. – Nolanas atidarė karietos dureles, jie suvirto į vidų ir karieta pajudėjo iš vietos vyrams nė nespėjus jų uždaryti. – O! Pavyko pasprukti. – Nolanas su palengvėjimu atsirėmė į sėdynę, jo veidą papuošė pasitenkinimo šypsena. – Kodėl visą laiką reikia bėgti? Kartais mes galime išeiti iš pastato kaip normalūs žmonės. – Arčeris pasitaisė palto rankogalius ir priekaištingai pažvelgė į Nolaną. – Sakyčiau, viskas vyko gana normaliai, – paprieštaravo Nolanas. – To, kad palikai kito vyro petyje įsmeigtą peilį, nepavadinčiau itin diskretišku išvykimu. – Jei Nolanas būtų buvęs atsargesnis, būtų baigęs lošti prieš dvi valandas. Kiti lošėjai būtų galėję oriai pasitraukti nuo stalo, išsaugoję savigarbą ir bent dalį pinigų. Bet Arčeris nebūtų turėjęs galimybės išgelbėti to arklio. – Pasprukai per plauką. Nolanas tik plačiai nusišypsojo, atrodė visiškai nepaveiktas draugo priekaištų. – Kalbant apie laiką, kaip manai, ar Havilandas jau dokuose? – Jie buvo susitarę šįryt prie laivo susitikti su dviem draugais ir kartu pradėti kelionę po Europą. – Lažinuosi iš penkių svarų, kad Havilandas jau ten. Arčeris nusijuokė. – Tokiu laiku jo ten nebus. Viską sukrovė vakar vakare. Nėra nieko, dėl ko jis turėtų atvykti anksčiau. Be to, jis turi iš lovos ištempti apgailėtiną Brenano pasturgalį. Tai tikrai kliudys jiems pasirodyti laiku. – Jis ir Havilandas pažįstami nuo Itono laikų. Havilandas buvo gerai žinomas dėl punktualumo, bet jis tikrai neatvyks anksčiau, o Brenanas visada vėluodavo. – Tai bus lengviausiai mano kada nors uždirbti penki svarai. – Nolanas dar kažką sakė, bet Arčeris patogiai atsirėmė, užmerkė akis ir jo nebesiklausė. Norėjo akimirkos ramybės. Reikalai su piktais vežikais, gelbėjamais arkliais ir įtūžusiais lošėjais nepraėjo be pasekmių. Be to, jau buvo vėlu. Nolanas turėjo gebėjimų išsunkti žmones. Peštynių provokavimas prieš pat išvykimą, Arčerio nuomone, nebuvo pats geriausias būdas palinkėti sau bon voyage[1 - Gera kelionė (pranc.) (čia ir toliau – vertėjos pastabos).]. Tačiau, nesvarbu, pritarė Nolano pasirinkimams ar ne, Arčerio darbas buvo saugoti ir pridengti Nolaną, kaip kad Havilando darbas buvo prižiūrėti Brenaną. Prieš daugelį metų mokykloje jis ir Havilandas, kai tik tapo akivaizdu, kad Nolanas ir Brenanas patys nesugeba savarankiškai ir protingai elgtis, pasidalijo draugystės nulemtomis pareigomis. Tais laikais tai, kas negalėjo būti suvaldyta, turėjo būti apsaugota. Šiomis dienomis Nolanui visai neblogai sekėsi apsiginti. Jaunuoliui ne tiek reikėjo apsaugos, kiek, kaip būtų galima tai pavadinti, paramos. Taip sakytų džentelmenas. Dar tai būtum galėjęs apibūdinti kaip poreikį turėti sekundantą. Tokiu metu kaip šis rytas Arčeris iš naujo įvertindavo žirgus. Juos suprato, net mieliau su jais bendraudavo. Būtent žirgai, be ilgalaikės draugystės su kitais vyrais, buvo galutinis, nors ne vienintelis, akstinas išvykti iš Niumarketo. Galbūt Europoje jo laukė naujos veislės, kurių atstovių galėtų atsiųsti savo šeimos eržilui. Tėvas įpareigojo Arčerį nupirkti perspektyvių kandidatų ir davė tam visišką veiksmų laisvę. Tačiau Arčeris žinojo, ką visa tai reiškia. Taip jo tėvas atsiprašydavo. O atsiprašinėti naudojantis pinigais jis buvo tikras meistras. Tai padaryti buvo lengva, jei šlamančiųjų turėjai daug, o jo tėvas, grafas, valdė tikras pinigų krūvas, net, galima sakyti, kalnus. Grafas niekada nė nesusimąstė, kad šeimai iš jo reikėjo daugiau negu pinigų ar to, ką už juos galima nupirkti. Galų gale vyras to net nesuprato, o Arčeriui iki kaulų smegenų atsibodo tėvo uždarumas ir šaltumas. Tad vaikinas patraukė ieškoti šiltesnių kraštų, šiltesnių šeimų: savo mamos giminaičių Sienoje. Arčeris dar niekada taip nesidžiaugė tuo, kad yra antras sūnus. Brolis buvo įpėdinis. Jam, kaip vyriausiajam, priklausė dvarai, o Arčeriui buvo paliktos arklidės, lenktynių trasa, ir tai buvo parankus pabėgimo būdas, kai praėjusį rudenį Havilandas pasiūlė vykti į kelionę po Europą. Galės dalyvauti Palio žirgų lenktynėse Sienoje, kurios buvo viena seniausių ir žinomiausių miesto tradicijų, rengiamų per rugpjūčio karščius. Galės susitikti su mamos šeima, kuri, kaip ir jis pats, vertėsi žirgų veisimu. Tie žmonės, kurių niekada nebuvo sutikęs, tik visą vaikystę girdėjo apie juos iš laiškų, labiausiai jį ir traukė; jo dėdė Džakomas, veisėjas, kurio žinomi ir vertinami žirgai laimėjo šias lenktynes daug daugiau kartų nei bet kas kitas, galimybė būti kažko didaus dalimi, proga išpildyti pažadą, kurį davė mirštančiai motinai. Viskas, kas Arčeriui liko – tai mamos svajonės ir jo pažadai. Karietoje pasigirdo šnaresys – Nolanas palinko prie langelio. – Nemanau, kad jis mus seka, tik ne su petyje styrančiu peiliu, – užmerkęs akis sumurmėjo Arčeris. Jis girdėjo, kaip šiek tiek nusiraminęs Nolanas vėl atsirėmė į sėdynės atlošą. Nors ne visiškai ramus, – mintyse pasitaisė Arčeris. Juto, kaip Nolanas įdėmiai žvelgia įsmeigęs tas pilkas akis jam į veidą, tarsi bandydamas nugalėti stebėjimo varžybose. Jis tikrai neatmerks akių, jokiu būdu, ne, nė neketina… Arčeris plačiai atsimerkė. Negalėjo to pakęsti. – Ką? Nolanas sėdėjo sukryžiavęs rankas ant krūtinės, o veide spindėjo plati šypsena. – Arčeri, kodėl mus seka arklys? – Arklys? – Dabar jau Arčeris pasislinko ir pažiūrėjo pro langą. Prisimerkęs įdėmiai pažvelgė, tada žvilgtelėjo į Nolaną ir vėl nukreipė žvilgsnį į langelį. Negali būti. Bet akivaizdaus dalyko nepaneigsi – išgelbėtasis Klivlando bėris lengva ristele sekė karietą. Tiesiai už jų, tarsi žinotų, kad Arčeris sėdi karietoje. – Na, aš, galima sakyti, šįryt, kol tu lošei prie kortų stalo, jį išgelbėjau, – paaiškino Arčeris. Ką darys su žirgu dokuose? Juk negali gabentis jo kartu į Prancūziją. Kam vargšui gyvuliui kankintis keliantis per kanalą ar žingsniuoti visą kelią nuo Kalė iki Paryžiaus. Jam reikia gero ėdesio ir poilsio. Žinoma, žirgo pastangos sujaudino. Nolanas gal ir juoktųsi iš to, kad žirgai gali bendrauti su savo šeimininkais ir tai iš tikrųjų daro, tačiau Arčeris matė per daug pavyzdžių, kad tuo netikėtų. Žirgai – labai ištikimi gyvūnai. Jie atiduotų gyvybę už žmones, kuriuos myli. Karieta pasuko link dokų ir žirgas taip pat prisiderindamas sulėtino žingsnį. Arčeris iššoko iš karietos, kai tik ši sustojo. Žirgas vis dar buvo su virvinėmis kamanomis, bet, laimei, tarp kanopų pavojingai nesipainiojo ilgos vadelės. Arčeris ištiesė ranką ir ėmė lėtai artintis prie žirgo. – Ramiai, vaikine. – Gyvulys garsiai pūtė orą pro šnerves. Buvo matyti, kad toks bėgimas jį išvargino. Toks žirgas kaip šis turėtų nubėgti mylių mylias, tačiau prastas ėdesys ir sunkus darbas sumažino įgimtą ištvermę. Vis dėlto vargai nepaveikė žirgo gebėjimo atpažinti gerą žmogų. Žirgas kantriai stovėjo, leido Arčeriui uždėti vieną ranką ant jo ilgo snukio, o kitą – ant kaklo. Arčeris paglostė prakaito išpiltą kailį ir ėmė kalbėti tyliu raminamu balsu: – Turiu tau gerus namus. Kai pailsėsi, arklininkas iš viešbučio nugabens kur reikia. Ten daug žalių pievų. Galėsi bėgioti visą dieną ir ėsti sultingą žolę. – Arči, jis tavęs nesupranta, – sukikeno Nolanas ir atsistojo prie žirgo iš kitos pusės. – Nors jis tikrai tvirtas padaras, jei sugebėjo taip tave sekti. Ir protingas. To negali negerbti. Ir tuo nesistebėti. Arčeris priglaudė kaktą žirgui prie kaklo. Žmonės išvykdavo tik tada, kai nebelikdavo priežasties likti. Tai Arčeris žinojo turbūt geriau nei kas kitas. Dėl mamos jis liko Anglijoje, iš kurios turbūt būtų išvykęs jau prieš daugelį metų. Dabar mamos nebėra, kaip nebėra ir priežasties likti. Ar žirgai tuo skyrėsi nuo žmonių? Arčeris nusivedė žirgą prie samdytos karietos galo ir pririšo. Davė nurodymus ir kelias monetas vežikui, kad šis grąžintų gyvulį į viešbučio Antwerp arklides. Arklininkas jau bus jo pasigedęs. Arčeris paskutinį kartą paglostė žirgą. – Pasitikėk manimi, – sušnabždėjo jis. – Viskas bus gerai. – Na, gal išskyrus tai, kad prarasi penkis svarus. – Juokdamasis Nolanas ranka mostelėjo į aukštą tamsią vienišą figūrą doke. – Havilandas jau čia. Sakiau tau, kad jis lauks, ir pažiūrėk, jis pasiėmė fechtavimo reikmenis. Negali su jais išsiskirti nė vienam vakarui. Arčeris perdėtai išsiviepė ir padavė pinigus, atrodė labiau susirūpinęs dėl to, kad Havilandas buvo vienas. – Kur Brenanas? – eidamas arčiau Havilando šūktelėjo Nolanas. – Tu, žmogiškosios prigimties žinove, tikėjaisi, kad jis bus čia, tiesa? – paerzino Havilandas, tačiau greitai surimtėjo. Arčeris jo balse girdėjo susirūpinimo gaideles. – Vyliausi, kad jis pasirodys su jumis. – Havilandas mostelėjo laivo pusėn. – Turime lipti. Kapitonas pasirengęs atsišvartuoti, neliko laiko. Jau buvau susirūpinęs, kad teks plaukti vienam. – Na, – įžūliai mestelėjo Nolanas, – mes gelbėjome arklius. – Ir mėtėme peilius į žmones. Nepamiršk tos dalies, – susierzinęs įsiterpė Arčeris. Buvo pavargęs, be to, susirūpinęs dėl žirgo ir Brenano. – Išvykti tokiomis aplinkybėmis neatrodė itin geras ženklas. Galbūt jis reiškė, kad reikėtų pasilikti? Galėtų likti dar kelias dienas ir pats pristatyti žirgą Džeimiui Burkui į Folkstoną. Galėtų rasti Brenaną. Jiems pavyktų kartu įlipti į kitą laivą. Tai būtų protingas sprendimas. Jis galėtų pasiūlyti… Ne, – tvirtai tarė sau. Nepasiduos pasiteisinimams, kad ir kokie praktiški jie atrodytų. Jau ir taip per ilgai viską atidėliojo ir kitų poreikius kėlė aukščiau už savo. Lips į tą laivą. Galbūt bandė išsisukinėti, nes pabūgo. Jei žengs šį žingsnį, kelio atgal nebus. Šis žingsnis – reikšmingesnis už visus kitus. Arčeris keliaus pradėti naujo gyvenimo, susirasti naujos šeimos. Trijulė sulipo į laivą ir išsirikiavo prie turėklų. Akių neatitraukė nuo prieplaukos, kiekvienas susirūpinęs mąstė apie tai, kas atsitiko Brenanui. Neramūs žvilgsniai kalbėjo tą patį: Kas galėjo nutikti? Vakar Brenanas vakarieniavo kartu su jais. Arčeris žinojo, kad svarbu ne tai, kur yra Brenanas, o tai, ar jis saugus. Nolanas bandė palaikyti visų stiprybę lažindamasis dėl Brenano atvykimo, bet tai nepadėjo. Jų ketvirtojo bičiulio nesimatė nė ženklo net tada, kai pradėjo kilti inkaro grandinės. Arčeris susitaikęs nulenkė galvą. Brenanas tikrai neatvyks. Kelionė be jo bus ne tokia, kokios norėtųsi. Galbūt ji taps daug saugesnė, tačiau praras savo ypatingą prieskonį. Kur tik būdavo Brenanas, ten virdavo gyvenimas ir liepsnodavo ugnis, su juo viskas vykdavo įdomiau. Staiga jaunuolio dėmesį patraukė judėjimas prieplaukoje. Arčeris pakėlė galvą. Havilandas irgi tai pastebėjo. Tai Brenanas! Havilandas kaip beprotis pradėjo šaukti ir mosuoti rankomis. Brenanas bėgo iš visų jėgų, be palto, jo baltų marškinių skvernai auštančios dienos šviesoje atrodė kaip burės. Havilandas nulėkė pagal laivo bortą pakeliui šaukdamas nurodymus: šok ir nešok čia, čia per platu, šok iš laivo galo, jis dar prie prieplaukos. Laivagalis buvo plokščias, kad palengvintų krovimą, ir ten buvo dalis be turėklų. Ties ta vieta Brenanui turėtų pavykti. Tą pačią akimirką Arčeris suprato, kad Brenanas – ne vienas. Iš džiaugsmo jis pradžioje net nepastebėjo dviejų jam iš paskos bėgančių vyrų. Vienas iš jų ginkluotas. Be to, buvo dar kai kas. Už tų vyrų pasirodė žirgas, pralėkė pro juos, peršoko per nuverstas statines, pasuko tiesiai prie Brenano ir vandens. Bet tai buvo ne bet koks žirgas. Tai buvo jo žirgas. Arčeris ir Nolanas susižvalgė ir abu puolė paskui Havilandą. Laivagalyje užvirė tikras chaosas. Havilandas šaukė, Brenanas bėgo, žirgas sulėtino ristelę ir lėkė šalia jo, tačiau du besivejantys vyrai vis artėjo, bet bėgdami negalėjo gerai nusitaikyti. Arčeriui nerimą kėlė tai, kad jie netrukus gali sustoti, o tada bus bėdų. Nes daugiau nebuvo kur sprukti. Laivas atsistūmė nuo doko ir tamsaus vandens ruožas tarp jo ir prieplaukos ėmė didėti. Arčeris žvilgsniu įvertino atstumą. Kad ir kaip sparčiai bėgtų Brenanas, atstumas gali tapti per didelis. Per daug toli. Brenui reikės pagalbos. – Šok ant žirgo, Brenai! – Arčeris sušuko į vėją, rankų mostais rodydamas į gyvulį. Tai buvo beprotiškai pavojinga. O jei žirgas nuspręs nešokti? Kas, jei jie abu nepataikys ant laivo denio? Kaip ir Arčeris, Brenanas, galima sakyti, gimė balne. Jei kas nors ir galėjo tai padaryti, tai Brenas. Kito pasirinkimo nebuvo, nebent Brenas norėtų žvilgtelėti į pistoleto vamzdį. Havilandas ir Nolanas prisijungė prie jo ir bandė parodyti Brenanui tą patį. Jie visi sulaikė kvėpavimą, kai Brenanas Karas čiupo už žirgo karčių ir užšoko ant jo. Tvirtai kojomis suspaudė žirgo šonus. Ir jie šoko. Ir nusileido. Tik per plauką. Dar viena pėda ir jie būtų įpuolę į vandenį. Dėl smūgio nusileidžiant į jūros sūpuojamą denį žirgas suklupo. Arčeris ir Havilandas nulėkė prie jų. Brenanas nusirito nuo žirgo. Havilandas kaip tik spėjo jį pagauti ir norėjo pakelti nuo denio, tačiau sparčiai berdamas vos suprantamus žodžius Brenanas prispaudė jį prie žemės. – Havai, nesikelk! Arči, žirgas, neleisk jam keltis! Pirmoji kulka prazvimbė virš jų galvų tik per kelis colius nuo Havilando. Arčeris prisispaudė prie denio šalia išsigandusio žirgo, pasitelkdamas balsą ir rankas, kad apsaugotų šį didžiulį gyvulį nuo kulkos. Dabar, kai visi jau buvo laive, Arčeris mielai būtų paspartinęs įvykius. Atstumas tarp jų ir doko didėjo per lėtai. Nenustebtų, jei pasirodytų ir Nolano vyriškis iš viešbučio. Visi kiti jau buvo čia, net žirgas. Nolano ir Brenano dėka rytas prasidėjo gana įspūdingai. Įsitikinęs, kad kulkos jų jau nebepasieks, ketvertukas atsargiai pakilo nuo denio ir ėmė valytis išpurvintus drabužius. Draugai garsiai stebėjosi Brenanu. Arčeris supratingai susižvalgė su Havilandu. Su tais dviem kelionė bus įspūdinga, bet tolstant Anglijos krantams Havilandas šypsojosi. Arčeris galva parodė į kamanas rankoje. – Eisiu pasikalbėti su kapitonu, kur galėtume įkurdinti šį vaikiną. – Su žirgu toldamas nuo draugų Arčeris dar girdėjo, kaip Nolanas burba prie turėklų. – Esminis klausimas yra ne tas, Brenai, kur tu buvai, bet tas, ar ji to verta? Brenanas nusikvatojo vėjyje, tarsi beprotiškos gaudynės buvo tik lengvas nuotykis, tarsi pro pat juos nešvilpė kulkos. – Visada, Nolai, visada. – Kartais Arčeris pavydėdavo Brenui ir Nolanui jų nerūpestingo požiūrio, tarsi jiems niekas per daug nerūpėtų. Jie buvo įrodymas, kad galbūt tai, kas nepatirta, yra nepakankamai vertinama. Virš denio buvo įrengtas laikinas gardas, kuriame žirgas bus saugus. Kelionė per kanalą truks neilgai. Angliją ir Prancūziją skyrė tik dvidešimt vienos mylios pločio vandens ruožas, tačiau kartais vanduo itin banguodavo. Arčeris nenorėjo rizikuoti, kad žirgas dar labiau susižeistų, todėl įkurdinęs jį ranka patikrino visas keturias kojas, kad įsitikintų, jog šokdamas į laivą gyvulys nesusižalojo. Įsitikinęs, kad per savo rytinius nuotykius žirgas nenukentėjo, Arčeris ranka paplekšnojo jo kaklą. – Na, jei liksi su manimi, tau reikės vardo. – Arčeris akimirką pagalvojo. – Ką manai apie Amicus? Lotynų kalba tai reiškia draugą, o tu šiandien buvai tikras draugas. Padarei Brenanui didžiulę paslaugą, kai jam tavęs reikėjo. – Ypač kai Klivlando bėriai yra kinkomi arkliai, – jam už nugaros tyliai tarstelėjo Havilandas. Arčeris gūžtelėjo pečiais. Jam jau seniai nerūpėjo, jei kas nors išgirsdavo jį kalbantis su žirgais. Arčeris nusišypsojo ir paglostė ilgą Amicus snukį. – Ypač dėl to. – Jis vertindamas pažvelgė į Amicus. – Galvoju, ar tu anksčiau nesi medžiojęs, berniuk? Atrodė, kad žinai, ką darai, kai šokai į laivą. – Be jokios baimės, tarsi būtų kasdien šokinėjęs per krūmus ir rąstus, aukštas ir plačias kliūtis. Klivlando bėrius kilmingieji mėgdavo kinkyti į karietas, o Arčeris pažinojo kelis veisėjus, kurie jais mielai jodavo į medžiokles. Havilandas atsistojo šalia Arčerio ir paglostė Amicus. – Kaip manai, kodėl jis taip padarė? Tai tikrai nepaprastas šuolis. Žinau ne vieną žirgą, kuris būtų sustojęs paskutinę akimirką. Jis galėjo žūti. Arčeris rimtai pažvelgė į Havilandą. – Jis nusprendė, kad su Anglija jo niekas nebesieja. – Kaip ir tavęs, mano senasis drauge? – spėjo Havilandas. – Ar tu vis dar pasiryžęs tai padaryti? – Nolanas ir Brenanas nežinojo apie Arčerio sprendimą pasilikti Italijoje, bet jis papasakojo apie tai Havilandui. Arčeris linktelėjo galva. – O tu? – Havilandas taip pat kai ką papasakojo Arčeriui. Ši kelionė ne jam vienam atvėrė galimybę pabėgti. – Taip. Noriu paragauti laisvės, ištirti savo paties galias, pamatyti, kaip gali būti prieš… – nebaigęs sakinio Havilandas gūžtelėjo pečiais: prieš jam grįžtant ir atsiduodant sutartoms vedyboms su moterimi, nė mažumą nekursčiusią jo aistros. Arčeris dar kartą mintyse padėkojo dangui už tai, kad nėra pirmagimis. Jis bent jau turėjo pasirinkimą. Tiesiog reikėjo susikurti sau galimybes, iš kurių galėtų rinktis. Jis ir Amicus turėjo šį tą bendra – žirgas taip pat nusprendė dingti iš Anglijos. ~2~ Panteros apylinkė, Siena, Italija – 1835 m. liepos pradžia Šįvakar niekas jos nesulaikys! Elizabetė atlošė galvą ir nusikvatojo į žvaigždėtą dangų. Ji netramdė savo laukinės prigimties ir laidosi jos užvaldoma Kontė aikštės muzikantų melodijos ritmu. Elizabetė su savo pussesere artėjo prie apylinkės centro. Į šventės vietą buvo susirinkusi nemaža minia ir jas iš visų pusių stumdė geranoriški besilinksminantieji, užpildę siauras gatves. Bet jai tas nerūpėjo. Žmonių kamšatis tik sustiprino jaudulį. Šiąnakt ji šoks tol, kol suplyš bateliai, o tada šoks basa. Linksminsis, kol patekės saulė! Tai pirmas tikras jos pasilinksminimas pasibaigus gedului, ir ji ketino pasimėgauti tuo iš širdies, kad ir kas nutiktų, o tai nebuvo mažmožis šio ryto įvykių šviesoje. Elizabetė čiupo savo pusseserę Kontesiną už rankos ir linksmai apsuko ją ratu. – Šįvakar padarysiu ką nors beprotiško, – pareiškė Elizabetė, o gražios rudos Kontesinos akys išsiplėtė iš nuostabos. – Manai, tai protinga? Tėtis ką tik paskelbė… – Ypač dėl to! – nutraukė ją Elizabetė. Neketino apie tai galvoti – kad jos dėdė Rafaelis di Brunas, regiono capitano[2 - Kapitonas, vyriausiasis (it.).], atidavė ją mainais Ridolfui Ranieriui, kitos apylinkės priore[3 - Vyresnysis (it.).] giminaičiui, kad sutvirtintų sąjungą rengiantis svarbiosioms Palio lenktynėms. Kaip ir pirmoji santuoka, šioji taip pat nebuvo jos pasirinkimas, ir tai nesąžininga. Prieš penkerius metus, būdama vos septyniolikos, Elizabetė pasitarnavo savo šeimos interesams ir ištekėjo už labai jauno Lorenso di Nofrio. Šeimai tai naudingas ryšys, o apie Elizabetės jausmus niekas negalvojo. Po trejų santuokos metų Lorensas mirė, o ji pareigingai, tačiau be didelio noro, metus gedėjo jaunučio vyro. Dabar, vos atsiradus pirmai padoriai progai, ji ir vėl turi ištekėti. Šįkart už beveik penkiasdešimtmečio vyro, daugiau nei dukart vyresnio už ją, išplerusio ir sergančio podagra nuo per sotaus maisto ir vyno. Argi taip kuriama šeima? Elizabetė stengėsi negalvoti apie tokią sąjungą. Per šią šventę ji neliūdės. Ji nusipelnė geresnio likimo, nors dėdė su tuo nesutiko. Jis leido sau pastebėti, kad Elizabetei pasisekė, kad iš viso antrą kartą ištekės. Ji juk jau nebe nepaliesta nekalta mergelė kaip Kontesina, o našlė, kuri jau buvo ištekėjusi ir neįrodė, kad yra vaisinga. Kam reikia tokios moters? Turėtų jaustis pagerbta Okos priore dėmesio ir galimybės pasitarnauti savo šeimos didybei. Prieš jų akis atsivėrė Kontė aikštės vaizdas, ir Elizabetė nusivedė Kontesiną su savimi, kad ši galėtų viską matyti ir išgirsti: žmones, muziką ir it stebuklingoje pasakų šalyje aikštę apšviečiančius žibintus. Šįvakar tokios šventės vyko visame mieste, visose apylinkėse, arba contrada, kiekviena rengė savo pačios gatvės šventę. Šįvakar Siena spindėjo visu grožiu. Elizabetei siaubingai trūko džiaugsmo tuos santuokos metus, kuriuos praleido Florencijoje. Ji pasiilgo šeimos, švenčių ir, galbūt labiausiai, žirgų. Florencijoje irgi būdavo rengiamos gatvės šventės, turtinga Lorenso šeima taip pat turėjo žirgų, tačiau jie nebuvo jos ir jai retai kas leisdavo su jais dirbti. Grįžusi į Sieną mergina vėl pasijuto gyva, ir dėl to pasiūlyta santuoka atrodė itin žiaurus sprendimas: galimybė gyventi tik tam, kad netrukus vėl patirtum dar vieną dvasinę mirtį. Kontesina timptelėjo Elizabetę už rankos šiek tiek prilėtindama šėlsmą. – Ką tu darysi? – paklausė ji susirūpinusi. – Nežinau – ką nors. – Elizabetė nusijuokė. Kai įkvėpimas ateis, ji tai supras. Spontaniškumo planuoti nereikia. – Galbūt pašoksiu su pirmu sutiktu vyru! – šūktelėjo ji, bet, jos supratimu, tai vargu ar bus iš tikrųjų skandalingas elgesys. Reikia sugalvoti ką nors geresnio. Tai pasakė beveik vien tam, kad pritrenktų Kontesiną, kuri ją labai mylėjo, tačiau ne visą laiką žinojo, kaip reaguoti į tokį gaivališką pusseserės entuziazmą. Dėdės namuose tvarka labai griežta. – Taip negalima! – įspėdama sušnabždėjo Kontesina. Dėl pačios Kontesinos šokių partnerių jau buvo iš anksto susitarta, tuo pasirūpino jos tėvas ir brolis Džulijanas. Nors tai neformalus pokylis, Kontesinos partneriai turėjo būti gerbiami jaunuoliai iš tinkamų contrada namų. – O jei kitas vyras, kurį sutiksi, bus iš Akvilos? – Kontesina vos girdimai ir su baime ištarė kaimyninės contrada pavadinimą. Elizabetė įžūliai nusišypsojo. – Aš net pašoksiu su akviliečiu. – Taip ir padarytų, bet tikimybė labai menka. Šįvakar čia galima sutikti tik Panteros contrada, jos šeimos apylinkės, vyrų. Niekas nedrįs žengti už savo apylinkės šventės ribų. Tačiau slapčia pavogtas šokis vargu ar bus skandalingas elgesys, apie kurį galvojo Elizabetė. Juk tai per daug nuobodu. – O būsimasis tavo vyras? Ką jis pagalvos? – Kontesina atrodė pasibaisėjusi tuo, kad galima nepaklusti vyro valiai. Tėvas buvo smulkmeniškai suplanavęs merginos gyvenimą. Kontesina gyveno saugoma ir globojama, kad galiausiai sėkmingai ištekėtų. Ji niekada nepagalvojo, kad galėtų pasipriešinti tėvų valiai. Buvo gera dukra ir darys tai, kas liepta. Tačiau Elizabetė kitokia. Kartą ji jau atliko geros dukterėčios vaidmenį. Nei dabar, nei kada nors vėliau nebevaidins šio vaidmens, ir tikrai ne su storuliu Okos priore pusbroliu, kad ir koks turtingas jis būtų ar kokia didelė nauda iš to atsivertų jos šeimai, kai ateis laikas pasitarnauti Palio. – Jis dar nėra mano vyras. Sužadėtuvės neformalios, – griežtai pareiškė Elizabetė susierzinusi dėl to, kur pasuko pokalbis ir ką jis reiškė. – Galbūt man pavyks išsisukti, – erzindama Kontesiną tarė ji, tačiau tame buvo nemažai tiesos. Jei tik išeitis yra, ji ją ras. Ridolfas baugino merginą ištvirkėlišku išsprogusių akių žvilgsniu. Buvo aišku, kaip jis į ją žiūri: kaip į dar vieną nuosavybę, kurią galės užvaldyti ir pasidėti į savo žemiškųjų turtų lobyną. Mintis tapti bet kurio vyro verge, o ypač šio, Elizabetės nežavėjo. – Kaip tai padarysi? – už gryną pinigą priėmusi Elizabetės žodžius Kontesina svarstydama suraukė antakius. – Tai neįmanoma, nebent įsitaisytum meilužį, – tardama šiuos žodžius Kontesina paraudo. Tai turbūt buvo pats skandalingiausias, jos supratimu, galimas variantas, mintis, kurią pagimdė netyčia nugirsti pokalbiai, kai jos mama ir kitos contrada moterys susirinkusios dalydavosi paskalomis. Elizabetė klastingai nusišypsojo pusseserei. – Būtent! Kokia tobula mintis. – Meilužio susiradimas tikrai sukeltų norimą skandalą, tačiau kandidatų į sąrašas buvo siaubingai trumpas. Ji žvilgsniu perbėgo aikštę sustodama ties contrada vyrais ir iš karto juos atmesdama. – Fabricijus per senas, manau, man labiau patiktų jaunesnis, turintis daugiau ištvermės. Albertas jaunas, bet nuo jo nuolat dvokia česnaku. – Elizabetė suraukė nosį. – Ne! – Kontesina dabar atrodė tikrai sukrėsta. – Tik norėjau tave paerzinti, parodyti, kaip tai neįmanoma. – Kaip kas neįmanoma? – prie jų netikėtai iš šono priartėjo Kontesinos brolis Džulijanas ir ranka apglėbė sesers pečius. Buvo patrauklus ir pašėlęs, nuolat pasinėręs į kokį nors aistringą romaną, bet vyrų gyvenimas kitoks. Niekas jo nepasmerktų už tokį palaidą elgesį. – Išvengti jos sužadėtuvių, – tarė Kontesina. Elizabetė priėjo prie Džulijano iš kitos pusės, įsikibo jam į parankę ir išdykėliškai tarė: – Kontesina pasiūlė man įsitaisyti meilužį. – Tikrai ne! – Kontesina tirštai nuraudo. Džulijano akyse taip pat įsižiebė išdykėliškos kibirkštėlės. – A, paskutinis pasispardymas prieš užsidedant pančius? Našlė taip gali padaryti, bet ne ta, kuri susižadėjusi su kitu. – Džulijanas akimirką pagalvojo. Elizabetė matė, kaip jos nutrūktgalvis pusbrolis mintyse svarsto galimus variantus. – Tai galėtų pavykti, jei būtum diskretiška ir tavo pasirinktas vyras nebūtų priešas. – Tai reiškė jokių vyrų iš Akvilos ar Torės, jos būsimojo vyro apylinkės priešų. Kontesina karštligiškai žvalgėsi nuo vieno į kitą laukdama, kol galiausiai jie prisipažins juokavę. – Baikit! Tačiau Elizabetė neketino sustoti. Kodėl neįsitaisius meilužio? Galbūt tik vienai nakčiai? Juk nebūtina kelti viešo skandalo, pakaks suteikti sau trumpą malonumą. Ji to nusipelnė ir jau taip seniai yra vieniša. Nors jos santuoka ir nebuvo itin aistringa, tačiau jai vis tiek trūko Lorenso. Kas blogo tame, kad nori praleisti vieną naktį stipraus, patrauklaus vyro glėbyje? Rasti jame šiek tiek paguodos ir šiek tiek malonumo? Niekas net neturi sužinoti, nebent ji pati norės papasakoti. – Tai kas jis bus, Elizabete? – žaismingas Džulijano spaudimas tik pakurstė merginos beprotybę. Taip ir padarys, jei tik atsiras tinkamas vyras. Juk turi būti bent vienas… Elizabetė pažvelgė į aikštę, arkos, žymėjusios jų contrada ribas, pusėn. Jai užėmė kvapą. Tarsi visi šventieji būtų susimokę ir jai po nosimi pakišę pagundą ir skandalo įsikūnijimą. Pro arką įžengė vyras. Jau vien dėl ūgio jis išsiskirtų bet kokioje minioje – dar pridėk tuos plačius pečius, ir vaizdas taps tikrai įspūdingas. Viešpatie, kokie jie platūs, o koks veidas! Net iš tolo ryškūs bruožai – kampai ir linijos – įspūdingai kontrastavo su tamsiai rudais vešliais plaukais. Jie buvo ilgesni nei daugelio čia esančių vyrų, siekė pečius ir netvarkingai krito virš dešiniojo antakio. Elizabetė pakreipė galvą ir žaismingai pažvelgė į Džulijaną. Šis vyras nebuvo varžovas iš priešiškos contrada, jis atrodė dar pavojingesnis, nepažįstamasis, neaiškios kilmės ir iš nežinomos šeimos. Tačiau Elizabetės tai negąsdino, priešingai, kėlė jaudulį ir privertė apsispręsti, kad šis vyras yra toks, kokio ji ieško. Ar rizikuoti? Net jai tai bus drąsus žingsnis, bet būtent tam ir skirta ši naktis. Visų miestiečių nuotaika buvo pakili. Pirmosios vasaros Palio jau pasibaigusios, jos dėdė laimėjo pergalę, o jo dėmesį jau užvaldė rugpjūtį vyksiančios Palio. Šįvakar žmonės susirinko švęsti braškių derliaus šventės La Sagra del Fragole. Elizabetė neabejojo, kad ji bus ne vienintelis žmogus, apsvaigintas vasaros vakaro magijos. Priėmusi sprendimą Elizabetė pranešė savo sprendimą. – Jis. – Ji įdėmiai tyrinėjo atvykėlį. – Renkuosi jį. – Tikrai jį. Tačiau ji buvo ne vienintelė, vertinusi nepažįstamąjį. Elizabetė pastebėjo, kad daugelio moterų žvilgsniai ir dėmesys nukrypo ta pačia kryptimi. Taip, jis buvo toks vyras, kuris bet kur patrauks moterų dėmesį. Svarbiausias klausimas tas, ar ji spės iki jo prisikasti pirma. Turi nedelsti. Senjora Bernardi buvo arčiau ir jau pasuko prie nepažįstamojo. Elizabetė ištiesė pečius ir timptelėjo suknelės iškirptę žemyn leisdama putlioms krūtims dar labiau iškilti virš nėriniuoto korsažo, kas Kontesinai sukėlė didelį susirūpinimą. Neketino prieiti pirma, tačiau turėjo kaip nors pranešti atvykėliui apie savo ketinimus, įtikinti jį, kad verta jos laukti. Elizabetė nusišypsojo Džulijanui nugalėtojos šypsena ir siūbuodama klubais bei iškelta galva pasuko per aikštę. ~3~ Mergina buvo iš tų moterų, dėl kurių vyrai pereidavo sales arba, šiuo atveju, aikštes, ir ji ėjo tiesiai prie jo. Arčeris negalėjo sakyti, kad nematė jos artėjančios. Kaip galima nematyti tokios moters; tos žvilgančios juodos garbanos, krintančios jos nugara, migdolų formos akys, šiek tiek kilstelėtos ties kampučiais, tarsi visą laiką būtų pasirengusios išdaigoms ir slėptų paslaptis; suknelė, pabrėžusi tobulą moterišką kūną. Balti apatinuko nėriniai gundomai kyšojo virš šviesiai žalios spalvos suknelės korsažo, pakėlusio krūtis ir pabrėžusio liekną liemenį, o platėjantis siluetas paryškino geidulingai siūbuojančius klubus. Šypsena moters lūpose leido spėti, kad tai daroma sąmoningai. Ji tiksliai žinojo, ką daro ir ko nori. Ir šią akimirką jos taikinys – Arčeris. Arčerį užplūdo medžioklės jaudulys. Gyvos akys įdėmiai žvelgė į jį ir jis neatitraukė akių nuo jos, žvilgsniu perduodamas nebylią žinią: kvietimas priimtas. Akies krašteliu matė, kaip atsitraukia kitos moterys, kurių susidomėjimą ir pastangas nuslopino šios moters pasirodymas. Ji užklupo savo auką, bet jei ketino jį sumedžioti, jos laukė staigmena. Kaip bet koks savo vertę žinantis eržilas Arčeris niekada nesileisdavo valdomas moters. Ji ištiesė ranką ir visas jos dėmesys buvo skirtas vien jam. – Pašok su manimi. – Tai buvo ne klausimas – tam ji atrodė per daug drąsi, bet kvietimas, ir Arčeris jį priims. Vyras paėmė ją už rankos. Ir čia nepažįstamosios viršenybė baigsis. Arčeris iš patirties žinojo, kad drąsiai moteriai reikia drąsaus vyro, ir jis galėjo toks būti. Būti eržilu šitai flirtuojančiai ir erzinančiai kumelei. Neatitraukdamas žvilgsnio nuo moters akių Arčeris nusivedė ją šokiui ir ranka apglėbė nugarą, be žodžių įsuko į polkos sūkurį. Kam reikia žodžių, kai į tave žiūri tokios akys? Kai toks kūnas pasako viską, ką ji mąsto ir jaučia? Moteris nusibraukė nuostabius tamsius plaukus ir kilstelėjo galvą, kad galėtų žvelgti jam į veidą. Arčeris plačiai nusišypsojo ir ji atsakė jam tuo pačiu. Jos akyse žibėjo šokio jaudulys. Arčeris suko ją šokio žingsneliais ir leidosi užliejamas muzikos. Jis ranka pasitikinčiai prilaikė moters nugarą, tarsi ten visada būtų buvusi jo plaštakos vieta, tarsi jie jau būtų tai darę. Arčeris buvo puikus šokėjas, puikiai judėjo sausakimšoje šokių aikštelėje, moteris taip pat buvo ne prastesnė, juto jo patirtį ir ja mėgavosi, kaip kad mėgavosi šokio džiaugsmu. Iš jos sklindantis džiugesys svaigino. Ji pasinėrė į šokį visa širdimi, ir tai dar labiau uždegė Arčerį, privertė visiškai pasiduoti akimirkai. Prie laikinos šokių aikštelės krašto Arčeris staiga pasisuko, moteris iš inercijos prisispaudė prie jo visu kūnu ir jis nebeleido jai nutolti nė per sprindį. Nuo šokio, o galbūt dar kai ko daugiau, nepažįstamosios širdis plakė it pašėlusi. Moteris kvatojo žiūrėdama į jį, patvirtindama jo spėjimą. Ji taip pat juto tą nežabotą jausmų antplūdį, tą jų ryšį, nors jie dar neištarė nė žodžio – šokis buvo per greitas ir jiems nebūtų pakakę kvapo pokalbiams. Jie buvo per daug įsijautę tą akimirką, kad galvotų apie žodžius. Ir kokios tai buvo akimirkos! Arčeris pamanė, kad prisimins jas visą gyvenimą. Apėmė keistas jausmas žinant, kad gyvenimas sudarytas iš daugybės – galybės tūkstančių – akimirkų, kurių daugelis pasimiršdavo. Kodėl tokios įsimintinos akimirkos su nepažįstamąja, prisiviliojusia jį šokiui tik šypsena ir prisilietimu? Kuo tos akimirkos skyrėsi nuo kitų? Kuo jos vertingesnės už visas kitas? Melodija baigėsi. Arčeris dar kartą apsuko moterį ratu, jo kūnas įsiminė jos moteriško klubo linkį, tiesią nugarą po delnu, slapčia nužvelgtų virš stipriai suveržto korsažo nuo kvėpavimo besikilnojančių krūtų vaizdą. Jis juto, kad ir moteris jį įdėmiai nužvelgia, vis įsmeigdama akis į kaklą ir gerklę, kurių nedengė atsagstyti marškiniai. Tai buvo tikrų tikriausi vasaros kerai: gražuolė jo glėbyje, jie abu, besimėgaujantys muzika ir šokiu, žvaigždėtas dangus virš jų galvų ir ilgos varginančios kelionės pabaiga. Šią akimirką Arčeris jautėsi kaip karalius. Jis pakėlė galvą į dangų ir sustaugė pirmykščiu nugalėtojo balsu. Ir staiga suprato. Suprato, kodėl prisimins šias akimirkas: nes jis jose jautėsi gyvas, ji jose buvo tokia gyva. Jie sunkiai kvėpavo ir juokėsi iš visos širdies, gerte gėrė muzikos ir šokio po žvaigždėtu dangumi malonumus, juos supo šiltas vasaros oras. Ar gyvenimas gali tapti dar puikesnis? Arčeris neskubėjo patraukti rankos nuo moters liemens ir pamanė, kad viskas gali pasisukti dar geresne linkme. Jaunuolio akys nuslydo jos veidu ir trumpam stabtelėjo ties lūpomis. Šiai moteriai malonumai nebuvo svetimi, tik ne su tokiu kūnu, tokiomis akimis ir tokiu žvilgsniu, kuriuo į jį žiūrėjo – drąsiai ir kviesdama. Atrodė, kad aikštėje daugiau nieko neliko, tarsi viskas būtų ištirpę. Arčeris tyliai, tik nepažįstamosios ausims, neatitraukdamas akių nuo jos jausmingų lūpų tarė: – Kas tu, bella signora[4 - Graži ponia (it.).]? – tai buvo pirmieji jo ištarti žodžiai. Dabar moteris supras, kad jis ne italas. Išgirs akcentą. Ne šiaip nepažįstamasis iš kaimyninio miestelio, bet tikras pašalietis. Galbūt tam, ko jie norėjo vienas iš kito, nesvarbu, iš kur jis kilęs. – Mano vardas Arčeris. – Elizabetė. – Ji atsakė į jo nebylų kvietimą, akimis nuklydo jo lūpomis. Arčerio vyriškumas iš karto sukietėjo. Moteris suprato, dėl ko jie derasi. Ir davė sutikimą. Jie bus tiesiog Elizabetė ir Arčeris. Jokių pavardžių, jokių galimybių surasti vienam kitą vėliau, kai išsiskirs. Nebus jokių sąlygų ir ryšių, kurie susietų juos ilgiau nei šiam trumpam romanui. – Na, Arčeri… – žiūrėdama į jį nusišypsojo Elizabetė, – tu pasirodei pačiu laiku. Karštis Arčerio paslėpsniuose dar padidėjo. – Laiku kam? Ji koketiškai žvilgtelėjo į jį. – Braškėms. – Elizabetė ateik pas mane šypsena ir kviesdama sulenktu pirštu pavadino jį sekti paskui. – Ar minėjau, kad bus ir grietinėlės? Arčeris suprato užuominą. Jis tikrai neatsisakys eiti. Šokis, šiltas vasaros vakaras, pakili nuotaika pagaliau pasiekus kelionės tikslą ir gundanti gražuolė jo glėbyje audrino vyro kūną intymesniam jauduliui. Turėjo daugybę priežasčių švęsti. Kelionė vienam iš Paryžiaus buvo nelengva, teko išvykti prieš gana netikėtas Havilando vestuves. Jis atsisakė vasaros Šveicarijoje su Nolanu ir Brenanu. Kito pasirinkimo nebuvo. Laikas tapo itin svarbus, jei norėjo spėti pasiekti Sieną iki rugpjūčio Palio lenktynių. Arčeris jau iš pat pradžių žinojo, kad jam niekaip nepavyks spėti į pirmąsias liepą vykstančias lenktynes. Kelionė buvo sunki, o itališkos smuklės – ne ką geresnės. Tačiau kelionė atsipirko tą akimirką, kai įjojęs pro miesto vartus pamatė apšviestą miestą ir vykstančias linksmybes, tarsi šventė būtų surengta asmeniškai jam. Arčeris įkurdino Amicus arklidėse, ten saugoti paliko ir savo krepšį. Vėliau pasuko centrinės aikštės link, tikėdamasis sutikti ką nors, kas galėtų papasakoti, kaip rasti dėdę. Aikštėje buvo tylu, tačiau muzikos garsai atvedė jį į šią apylinkę ir čia jis rado daugiau nei tikėjosi. Šioje aikštėje nepraleido nė penkių minučių, kai ši tamsiaplaukė gražuolė įtraukė jį į šokio sūkurį, tikra liepsna ir grožis jo glėbyje, su gyvybinga energija akyse ir kūnu, tobulai derėjusiu prie jo kūno, tarsi jie būtų sukurti vienas kitam. Šokis su ja buvo toks savaime suprantamas, kaip ir tai, kad dabar Arčeris sekė paskui ją per aikštę. Vyras neabejojo, kur jie eina: prie stalų su maistu ir link tylios vietelės, kurios nepasiekė žibintų šviesa. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/bronwyn-scott/jausmingasis-nutruktgalvis-sienoje/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом. notes 1 Gera kelionė (pranc.) (čia ir toliau – vertėjos pastabos). 2 Kapitonas, vyriausiasis (it.). 3 Vyresnysis (it.). 4 Graži ponia (it.).
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 257.74 руб.