Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Maištingasis mergišius Paryžiuje Bronwyn Scott Istorinis meilės romanasPaveldėtojai #1 "Keturių knygų serija „Paveldėtojai“. Pirma knyga. Fechtavimosi, kaip ir meilės, menui svarbūs trys įgūdžiai: 1) numatyti kiekvieną partnerio žingsnį ir nukreipti jį sau patogia linkme; 2) priprasti ir prisiderinti prie partnerio; 3) visiškai atsiduoti, kad ir kiek valandų tektų lieti prakaitą. Vikontas Ameršamas atvyko į Paryžių įrodyti, kad moka valdyti špagą. Jis tikrai nesitikėjo, kad jo varžove taps kovingoji Alisandra Leodegrans! Kai susikryžiavus špagoms įsižiebia aistra, sunku pasakyti, kas laimės… ir kokio prizo pageidaus nugalėtojas. Bronwyn Scott Maištingasis mergišius Paryžiuje ~1~ Doverio dokai – 1835 metų kovas Londone niekas nebedžiugino, teliko tikėtis, kad Paryžiuje bus linksmiau. Havilandas Nortas pasistatė palto apykaklę gindamasis nuo ankstyvo kovo ryto drėgmės ir sparčiu žingsniu nuėjo per Doverio dokus nekantraudamas išplaukti dar nenuslūgus potvyniui. Dabar visos jo viltys buvo sutelktos į Prancūziją ir jos salle d’armes[1 - Fechtavimosi maniežas (pranc.) (čia ir toliau – vertėjos pastabos).]. Jeigu sustingusio kraujo neišjudins paryžietiškas pavasaris, dar laukia visa Europa. Vasarą galės praleisti tarp didingų Alpių viršukalnių, išmėginti savo jėgas kopdamas į uolas, rudenį bus progos mėgautis Florencijos menais ir grožybėmis, žiemą – pasinerti į Venecijos karnavalo geidulius, o kitą pavasarį, jei tik pavyks… Jei tik pavyks, mėgausis Pietų Italijos saule ir senovės dvelksmu Neapolyje. Jeigu ten nukeliauti neišdegs, jam visada atvira Graikija ir paslaptinga, viliojanti Turkija. Jis mintyse kartojo egzotiškų vietų pavadinimų litaniją, vilties, o gal svajonių mantrą. Tėvas jam pažadėjo šešis mėnesius. Ne metus, ne dvejus. Viskas turi būti labai gerai apskaičiuota. Tiesą sakant, Havilandas būtų norėjęs, kad tai nesibaigtų, nes vien poreikis sukarti tokį kelią labai daug sakė apie jo vidinę būseną. Nepaisant to, kad jam dvidešimt aštuoneri ir jis jau turėjo viską – titulą, nuo jo neatskiriamus didelius turtus, dvarus, žirgų ir prabangą, kurios kiti vyrai siekė visą gyvenimą, viduje jautėsi negyvas. Nors kelionė po Europą buvo gerokai patrumpinta, dėl jos reikėjo ilgai kovoti. Tėvas norėjo sūnui gero, tad galiausiai pasidavė. Turbūt suprato, kad suaugęs sūnus prieš nusėsdamas vienoje vietoje turi išskleisti sparnus ir pamatyti platųjį pasaulį už Londono ribų. Havilandas išlošė šešis mėnesius laisvės, bet jam tai daug kainavo: po kelionės grįš namo ir ves, įgyvendins dviejų šeimų planus, kuriuos sudėliojo trys kartos iki jo. Net dabar Havilandas girdėjo tėvo balsą, matė jį prie masyvaus rašomojo stalo savo kabinete, kai paskelbė nuosprendį: – Galime tau duoti ne daugiau kaip šešis mėnesius. Tu kitoks nei tavo draugai ir iš tavęs tikimasi daugiau nei iš jų. Arčeris yra antrasis sūnus ir dėl to jo pareigos kitokios nei tavo. Jie gali dingti kad ir keleriems metams, o tavęs tokiam ilgam laikui išleisti negalime. Everliai nekantrauja pamatyti tave prie altoriaus, tad kam laukti? Tau dvidešimt aštuoneri, Kristinai – dvidešimt vieni. Jau trys sezonai, kaip ji pristatyta visuomenei, ir tai nieko blogo, bet jeigu versime ją laukti dar ilgiau, kils nereikalingų įtarimų, kurių verčiau išvengti. Santuoka kaip ir visa kita Havilando gyvenime iki šios dienos buvo suplanuota už jį. Viskas jam buvo paruošta ir paduota. Havilandui reikėjo tik ateiti. Jam dažnai atrodydavo, kad ta tamsi tuštuma atsivėrė būtent todėl, kad jis negalėjo nieko pakeisti, jam niekur nereikėjo įdėti pastangų. Jis dėl nieko nevargo, gavo viską, ką tik įmanoma gauti, netgi gerą išvaizdą. Jam pavyko susirinkti šeimos grožio genofondo ir turtų liūto dalį. Galbūt dėl to vaikinui taip patiko fechtuoti – čia jis galėjo stengtis, sunkiai dirbti ir tobulinti įgūdžius. Ir jis tikrai tobulėjo. Havilandas batuota koja palietė ilgą ploną dėžę prie kojų vien tam, kad įsitikintų, jog ji vis dar čia. Ši dėžė buvo svarbiausia iš viso bagažo ir jis neišleido jos iš akių. Dėžėje gulėjo rapyros, pagamintos specialiai jam, – nuo patogios rankenos iki individualiai pritaikyto ašmenų svorio. Fechtavimosi mene jam neprilygo nė vienas Londono džentelmenas, bet to nepakako. Havilandas juto, kad dar daug ko nežino, ir geidė pasiekti tobulybę, kuri įgyjama tik per žinias. Jis vyks į Paryžių ir mokysis. Jei pasiseks, vėliau Florencijoje semsis patirties iš italų meistrų. Jam baisiai trūko laiko – kad viską suspėtų, reikės stebuklo, bet nutolus nuo kranto viskas atrodė įmanoma. Havilandas išsitraukė auksinį kišeninį laikroduką. Tai buvo senelio dovana, įteikta Oksfordo baigimo proga prieš kelerius metus. Jis jį atidarė ir pasižiūrėjo, kiek valandų, – penkiolika minučių po penktos. Draugai jau turėjo būti čia. Vadinasi, pasirodys bet kurią akimirką. Nė vienas jų nebuvo per daug punktualus, bet visi kaip ir jis dėl savų priežasčių labai laukė šios kelionės. Havilandas uždarė laikrodį ir pirštu palietė senelio kruopščiai parinktus, nors ir ne pačius originaliausius žodžius, išgraviruotus ant dangtelio: Tempus fugit[2 - Laikas bėga (lot.).]. Jis jau ir taip iššvaistė daug laiko. Ši kelionė – proga paleisti laikrodį iš naujo, pradėti gyvenimą nuo pradžių. Havilandas įsistebeilijo į prieblandą mėgindamas įžiūrėti draugų siluetus. Kuris atvyks pirmas? Jie kartu išgyveno Itoną, paskui Oksfordą ir galiausiai prisistatė visuomenei Londone per sezoną. Nuo tada jie metai po metų mėgavosi visomis Londono pramogomis, kol galiausiai malonumas virto de rigueur[3 - Privaloma kasdienybės dalis (pranc.).]. Arčeris Londone taip ilgai užsibuvo tik iš meilės ir ištikimybės motinai. Dabar to inkaro nelikus nekantravo pakelti sparnus. Žinoma, pirmasis gali atvykti ir Nolanas Grėjus. Tai priklauso tik nuo to, ar praėjusi naktis prie Doverio lošimo stalų jam buvo sėkminga. Nolanas ne kartą baigė vakarą laimėjęs visus lošimus. Jo talentas kortuoti palengvino daugybės džentelmenų kišenes. Per kelerius metus Nolanas išmoko apginti savo talentą ir garbę net jei tai būdavo pavojinga. Kas jau kas, o Brenanas Karas tikrai nepasirodys pirmas. Jis garantuotai bus paskutinis, paskutinę naktį Anglijoje praleido tikrai ne miegodamas. Pažinodamas Brenaną, Havilandas spėjo, kad bičiulis naktį šėlo aistringos moters glėbyje. Dabar apie tai pagalvojęs pats vienas sukikeno. Brenano dėka Londonas buvo pakenčiamas net netekęs savo žavesio. Dokuose pasigirdo kanopų dundėjimas ir ratų tarškėjimas. Iš kylančio rūko išniro karieta. Laukan iššoko du vyrai. Jų apsiaustai plaikstėsi aplink kūnus. Vienas jų sulojo įsakymą žemu, įsakmiu balsu, nuaidėjusiu ryto ore. Havilandas nusišypsojo jį pažinęs. Nolanas ir Arčeris atvyko kartu. Panašu, kad Arčeris pasiėmė ir žirgą, arba žirgas pats jį atsekė. Havilando tai nė kiek nenustebintų. Arčeris niekam nereikalingus arklius priglausdavo taip pat, kaip kiti žmonės priglaudžia kates ar šunis. Tamsoje jis matė, kaip Arčeris pririša gyvūną prie karietos, ir išgirdo per prieplauką skardenantį Nolano balsą: – Aš laimėjau! – artindamasis sušuko Nolanas. – Havilandas čia ir su lagaminu, – tarė patenkintas ir draugiškai spustelėjo jam petį. – Labas rytas, senuk. Ar daiktai jau sukrauti? Sakiau Arčeriui, kad būsi čia ir viską prižiūrėsi. Havilandas nusijuokė. – Puikiai mane pažįsti. Abi karietas išlydėjau prieš valandą. Mūsų lagaminus sukrovė vakar vakare. Jie nusprendė, kad geriausia bus kuo greičiau visiems kartu vykti į Paryžių, o toliau kiekvienas galės keliauti savo asmenine karieta. Kalė reikės nusipirkti arba išsinuomoti žirgus, bet tame mieste tokie reikalai įprasti. Keliautojai, kurie galėjo sau tai leisti, per Lamanšą keliaudavo su savo karietomis. Kiti, kuriems tai buvo per brangu, turėjo tenkintis viešuoju transportu arba tuo, kas parduodama. Havilandas truputį nerimavo, kaip atvykus reikės už padorią kainą rasti dvi parduodamas karietas. – Patikėjai jiems lagaminus, kuriuose, jeigu galima truputį perdėti, visi tavo daiktai, kurių reikės kelionėje, bet negalėjai išsiskirti su maža dėžute? – paklausė Arčeris ir parodė į dėžę Havilandui prie kojų. – Įspėjau tave ir dėl šito, – ištarė Nolanas. – Bet ne, tu tvirtinai, kad jis bus išsiuntęs ir rapyras. – Nolanas rodomuoju pirštu parodė sau į smilkinį. – Aš tokius dalykus išmanau. Studijuoju žmogiškąją prigimtį. – Gaila, kad nepavyko jos studijuoti Oksforde, – įgėlė Arčeris. – Matyt, reikėjo geresnių pažymių. Bet Nolanas tik nusijuokė. Jiedu su Arčeriu šitaip erzinosi metų metus ir abu puikiai vienas kitą pažinojo. – Ką galiu pasakyti? Tai tiesa. Judu mokslo žmonės, o mes su Brenanu – ne, – tarė dairydamasis aplink. – O Brenano dar nėra? – Ne, – atsakė Havilandas ir neatsispyręs pagundai patraukti draugą per dantį pridūrė: – Argi tu tikėjaisi ko kito? Juk studijuoji žmogiškąją prigimtį. Nolanas draugiškai kumštelėjo Havilandą į petį. – Žmogaus prigimtį – taip, bet ne psichiką, – išsišiepė. – Tai kas ji? Mes Doveryje praleidome tik naktį, bet tai negali būti smuklės mergina. Ji išėjo su kitu vyriškiu. Pamatęs, kad artinasi laivo kapitonas, Havilandas tik patraukė pečiais. – Milorde, verčiau jau lipkite į laivą. Išplauksime už gerų dvidešimties minučių. – Ačiū, – tarstelėjo jis ir linktelėjo. – Laukiame paskutinio mūsų keleivio. Havilandas nesitikėjo, kad kapitonas bus labai supratingas. – Potvynis nelaukia, milorde. Jums pasisekė, kad galime išplaukti iškart. Kiti sėdi smuklėse po kelias savaites, kol sulaukia palankaus vėjo ir gero oro. – Suprantu, – atsakė Havilandas ir metė paskutinį žvilgsnį į dokus tarsi tikėdamasis, kad privers Brenaną pasirodyti. Kapitonas sakė tiesą. Iš kitų keliautojų, kuriems teko keltis per Lamanšą, girdėjo visokiausių pasakojimų, kad kartais tenka gerokai palaukti, o kelionės planai priklauso nuo stichijos. – Reikėjo su juo pasilikti, – tarė Havilandas kapitonui nuėjus. Dabar jis kaltino save. Draugystėje su Brenanu buvo labai svarbu pusiausvyra. Brenanas jį prajuokindavo, o jis jam padėdavo susikaupti ir saugodavo, kad neprisivirtų košės. Tačiau vakar vakare Havilandui buvo neramu dėl bagažo, tad paliko Brenaną likimo valiai. Jis nusprendė, kad žinodamas, jog anksti ryte reikės išvykti, Brenanas elgsis išmintingai ir nieko blogo nenutiks. Pasirodo, labai klydo. Trijulė patraukė prie trapo ruošdamasi lipti į laivą. – Lažinuosi iš penkių svarų, kad Brenanas nespės į laivą, – pareiškė Nolanas. – Arčeri, prisijungsi? Jeigu klystu, atsiloši skolas. Sulipę į laivą jie pasirėmė į turėklus ir visi trys nužvelgė dokus tikėdamiesi pamatyti paskutinę minutę atskubantį Brenaną. Havilandas dirstelėjo į kišeninį laikrodėlį. Minutės bėgo. Be Brenano viskas bus kitaip. Galbūt Brenas sės į vėlesnį laivą ir jie susitiks Paryžiuje? Brenanas žinojo jų suplanuotą maršrutą. Ar jam pakaks pinigų? Turbūt ne. Brenanui pinigų visada trūkdavo. Pasigirdus traukiamų grandinių skimbčiojimui šalia stovėjęs Nolanas krūptelėjo. – Jau traukia inkarą. Jis nespės, – atsiduso Nolanas ir rankomis įsikibo į turėklą. – Prakeikimas, nenorėjau laimėti šitų lažybų. Visi trys susižvalgė akivaizdžiai nusivylę ir nusiminę. Kelionė prasidėjo nekaip. Laivui iš lėto stumiantis nuo prieplaukos, dokuose staiga kilo sujudimas. Arklys, traukiantis sunkų vežimą, pilną dėžių, bėgo kiek įkabindamas, o jam iš paskos skambėjo piktų keiksmų tirada. Iškrito statinė. Vėl keiksmai. Kažkas labai skubėjo. Havilandas prisimerkė. Dar kažkas bėgo. Ar ten arklys? Nebuvo kada apie tai galvoti, nes visas dėmesys buvo sutelktas į jų pusėn lekiančią figūrą, kurią vijosi kitos dvi. Tai buvo vyras, skuodė vienplaukis, be apsiausto, marškiniai plaikstėsi jam iš paskos. – Ten jis! Brenanas! – apsidžiaugė Havilandas. Jis pamojavo ir sušuko: – Nagi, paskubėk! – Jam nepatiko Brenaną atsivejančių vyrų išvaizda. Jiems artinantis, Havilandas vieno iš jų rankose pastebėjo blizgant pistoletą. Dabar viskas atrodė dar blogiau. Havilandas žvilgtelėjo į vis didėjantį tarpą, kuris skyrė laivą ir prieplauką. Šokti nuo prieplaukos pernelyg pavojinga. Be to, Brenanas jokiu būdu nepasiektų laivo – tarpas buvo per didelis. Nebent iš galo, kur laivas buvo dar arti doko. Reikės gero šuolio, bet Brenanas šoks įsibėgėjęs. Havilandas greitai parodė į laivo galą, draugui artinantis sudėjo rankas prie burnos ir sušuko: – Per galą, Brenanai! Šok per galą! Nolanas ir Arčeris sustojo jam už nugaros. Arčeris sušuko kažką panašaus į: – Žirgas, Brenanai, šok ant žirgo! Žirgas, kurį buvo pastebėjęs Havilandas, jau pralenkė persekiotojus ir susilygino su Brenanu. Jis risnojo tokiu pačiu greičiu kaip jų draugas, tarsi ragindamas šokti ant nugaros. Tai buvo didžiausia beprotybė, bet stoti prieš du ginkluotus vyrus – prasta alternatyva. Dabar Brenano persekiotojai buvo per arti, o laivas judėjo per greitai, bet žirgui gal ir pavyktų įveikti tokį atstumą vienu šuoliu. Havilandas vėl sudėjo rankas prie burnos: – Brenai, ant žirgo! Dabar pat! – paragino. Havilandas žiūrėjo, kaip Brenanas užšoka ant greitai risnojančio bėrio. Prieplaukos lentos baigėsi. Jie pakilo į orą. Ir nusileido. Arklys suklupo. Brenanas metėsi į priekį, tiesiai į Havilandą, ir tą pačią akimirką nuo dokų ataidėjo pistoleto šūvis. Bėgliui virš galvos prašvilpė kulka. – Prakeikimas! – Havilandas taip susijaudino dėl žirgo, kad pamiršo šautuvą ir vos negavo kulkos. Būtų puiki kelionės pradžia. Jam norėjosi atsistoti ir pasižiūrėti, iš kur šauta, jis suurzgė mėgindamas nusimesti Brenaną, bet šis jo nepaleido. – Nesikelk! – sušuko draugas. Tik tada, kai laivas saugiai nutolo nuo dokų, Brenanas ryžosi atsikelti ir paleido bičiulį. – Dievulėliau, Brenai, kur įsivėlei šį kartą? – paklausė Havilandas ir atsistojęs nusivalė kelnes. Per Brenano petį matė, kaip du vyrai nuo doko bejėgiškai grūmoja kumščiais. Neaišku, ko prisidirbo draugas, bet akivaizdu, kad dėl to buvo verta nušauti žmogų. Brenanas susikaišiojo marškinius į kelnes ir kilstelėjo vieną ugninį antakį vaidindamas nepatenkintą: – Ar taip sveikinamasi su draugu, kuris ką tik išgelbėjo tau gyvybę? Havilandas atsakė irgi pakėlęs antakius: – Mano gyvybę? Maniau, kad savo, – tarė ir žengęs į priekį suspaudė Brenaną glėbyje, draugiškai paplekšnojo jam per nugarą. – Jau maniau, kad nespėsi į laivą, tu kvaily. Kartais dėl Brenano jam būdavo neramu. Jis per dažnai rizikuodavo ir gyveno taip nerūpestingai, tarsi abejotų, ar gyvenimas iš viso ko nors vertas. Pasisveikinę ir nuvedę žirgą į laikinas arklides, kur juo pasirūpino Arčeris (jam irgi reikėjo pasiaiškinti), trijulė vėl sustojo prie turėklų. – Taigi… – nutęsė Nolanas šnairuodamas Brenano pusėn. – Svarbiausias klausimas – ne kur buvai, o ar ji to verta? Brenanas nusikvatojo atlošęs galvą į dangų, tarsi jam nerūpėtų niekas pasaulyje, lyg prieš kelias minutes jo nebūtų vijęsi pikti ginkluoti vyrai. – Visada. Havilandas nusišypsojo ir įsistebeilijo į tolumą. Anglija dingo iš akių. Kitas kartas, kai pamatys šiuos krantus, bus labai negreitai, o dabar laukia ilga kelionė. ~2~ Po mėnesio – Leodegransų fechtavimosi salono slaptas stebėjimo kambarys Mon Dieu![4 - Dieve mano (pranc.).] Tas anglas tikras gražuolis. Jam agresyviai puolant priešininką pagrindiniame treniruočių salone, Alisandra Leodegrans, stovėdama už sienos su slaptomis akutėmis, sulaikė kvapą. Kiekvienas judesys buvo grakštus ir kartu mirtinai pavojingas. Atrodė, kad jis be jokių pastangų atremia įmantrių pono Anžu smūgių seriją. Alisandra dar tvirčiau prispaudė akis prie fechtavimosi maniežo stebėjimo kambario akučių net nedrįsdama patikėti tuo, ką mato: ponas Anžu, vyriausiasis maniežo instruktorius, turėjo pasitelkti visas savo jėgas ir gabumus, kad pereitų į kontrpuolimą, bet anglo tai nė kiek nesutrikdė. – Jis privertė poną Anžu atlikti redoublement[5 - Pakartotinė ataka po pirmos nepavykusios atakos (pranc.).]! – sušnabždėjo ji susijaudinusi ir akimirkai atplėšusi akis nuo akučių nusišypsojo broliui Antuanui, kuris sėdėjo šalia savo krėsle su ratukais. Jo žvilgsnis buvo toks pats įdėmus kaip sesers. Išgirdęs jos patenkintą balsą Antuanas kreivai šyptelėjo. – Tau ši kova irgi patinka, tiesa? Alisandra patraukė pečiais vaidindama abejingą, nors abu žinojo, kaip yra iš tiesų. Ji vyresniajam mokytojui juto pagarbą kaip savo srities profesionalui, bet nieko daugiau. Alisandra vėl pažvelgė pro akutes nenorėdama praleisti nė akimirkos. Redoublement turbūt buvo paskutinė pozicija, kurią tikėjosi užimti Džulijanas Anžu. Alisandra jau seniai nematė, kad Džulijaną kas nors įveiktų, tad dabar buvo smagu išvysti pasipūtusį mokytoją pažemintą. Jis nebuvo pralaimėjęs nuo tada, kai ji pati jį sutriuškino, bet mokytojas tai vadino lygiosiomis ir aiškino, kad nusileido nenorėdamas įžeisti jos orumo. Žinoma, jis puikus fechtuotojas. Džulijanas Anžu galėjo sau leisti būti arogantiškas, bet dėl to nebuvo lengviau jį pakęsti. Anglas atliko elegantišką balestra[6 - Šuolis į priekį su įtūpstu (pranc.).] ir metėsi į priekį – tai buvo drastiškas, bet drąsus derinys, judesiai tikslūs ir apskaičiuoti. Jis labai gerai žinojo, ką daro ir ko tuo siekia. Fechtavimosi mačas virto šachmatų partija. – Šachas ir matas, – tyliai sušnabždėjo ji kovotojams vėl ėmus judėti ratu. Džulijanas iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti tvirtą laikyseną, kuria garsėjo, bet anglas buvo atletiškas ir vis dar atsipalaidavęs net po ilgos kovos. Aplink fechtavimosi takelį susirinko mokinių ir jaunų mokytojų būrelis. Jis turėtų šokti kaip dievas, – pamanė Alisandra stebėdama grakščiai judančius plačius pečius ir ilgas kojas. Ši mintis į galvą atėjo netikėtai. Ji visada vertino vyrus tik sporto požiūriu, kaip fechtuotojus, ir retai pagalvodavo, ką dar gali jų kūnai, bet šį kartą pagalvojo. Dabar anglas judėjo aplink Anžu ratu, jis buvo visai arti, bet mokytojo rapyra niekaip negalėjo jo pasiekti. Alisandros nugara perbėgo malonus, piktdžiugiškas šiurpuliukas. Buvo nesunku įsivaizduoti, kaip vyro ranka prisispaudžia jai prie nugaros, kaip švelniai veda po salę valso žingsneliu. Kuri moteris nenorėtų, kad toks vyras išvestų ją šokti? Kad jo kūnas švelniai priglustų prie jos, kad jie susiliestų prisitaikydami prie subtiliausių vienas kito linkių ir iškilumų? Ji privalo liautis. Visai įsisvajojo. Nuo tada, kai turėjo rimtą kandidatą į vyrus ir pati juo domėjosi, praėjo treji metai. Dabar artėjant varžyboms tokiems niekams nebuvo laiko. Alisandra pati save subarė – šiuo metu jos gyvenimas yra fechtavimosi maniežas ir Antuanas. Kol tai nepasikeis, romantiškiems žaidimams nebus vietos. Jos dėmesį vėl patraukė greitas judesys aikštelėje. Ji taip užsisvajojo, kad vos nepraleido svarbiausio mirksnio – anglo rapyros ašmenys praslydo pro Džulijano gynybą, ir uždengtas rapyros galiukas įsirėmė meistrui į krūtinę. Džulijanas nusilenkė priešininkui pripažindamas pralaimėjimą, bet jam nusiėmus kaukę ir nuėjus į kampą nusišluostyti prakaituotos kaktos Alisandra matė, kad veidas paniuręs. Anglas padarė tą patį – nusitraukė kaukę ir numetė ją į šalį atidengdamas veidą, į kurį moteris galėtų žiūrėti valandų valandas ir vis tiek neatsižiūrėtų: stipri plona ilga nosis veido viduryje, tamsūs antakiai ir aukšti, išraiškingi skruostikauliai, kurie turėjo atrodyti labai gražiai vyrui šypsantis. Dabar svetimšalis nesišypsojo ir atrodė truputį atšiaurus. O jo lūpos: plonesnė, su aristokratišku kaspinėliu viršuje, ir pilnesnė, geidulinga apačioje, atrodė išdykusios. Pakaks pasakyti, kad vien pamačius tas lūpas bet kuri mergina visą likusią naktį galvos apie visokius nedorus dalykus. – Šiandien jis buvo tobulas, – pastebėjo Alisandra. Jiedu su Antuanu atsitraukė nuo slaptų akučių. Reikėjo pasikalbėti ir paplanuoti. Anglas norės sužinoti, ar čia yra kitas meistras, labiau įgudęs nei Anžu, su kuriuo galėtų mokytis toliau. Į ją pažvelgė rimtos brolio akys. – Mes juk neišsigąsime, ar ne? Ji tik prunkštelėjo ir patraukė pečiais. Kvaila mintis. – Jį įvertinti ir jo išsigąsti – visiškai skirtingi dalykai. Ar ji išsigandusi? Vargu. Susijaudinusi? Tikrai. Jos kūnas liepsnojo vien apie jį pagalvojus. Ne, ji neišsigąs, joks vyras jos negąsdino. Alisandra stodavo prieš vyrus, kurie manėsi esantys geriausi iš geriausiųjų. Prieš tokius kaip Džulijanas. Jai patiko jaudulys, kurį pajusdavo susirėmus ašmenims, patikdavo priešininkus išvarginti ir smogti tada, kai jų rankos būdavo pavargusios, o išdidumas – per didelis. Ir visgi Alisandra nujautė, kad anglas kitoks. Jis bus tikras iššūkis, bet ji buvo tikra, kad jį įveiks. Ji stebėjo ir mokėsi. Dabar buvo pasirengusi ne prasčiau nei jis. Anglas fechtavimosi manieže lankėsi jau tris savaites. Iš pradžių Alisandra jį stebėjo kaip naujoką, o naujokai visada įdomūs. Jis pradėjo nuo neoficialių varžybų su džentelmenais, kurie ateidavo tik pasimankštinti. Įveikęs juos ėmėsi tų, kurie šio meno mokėsi nuodugniau, kol galiausiai jam liko vienintelis mokytojas ir varžovas – Džulijanas. Tai, kad Džulijanas sutiko jį mokyti, reiškė, kad jis turėjo būti ir labai įgudęs, ir labai turtingas. Meistras išsirinkdavo tik kelis mokinius, kurių talentas ir pinigai buvo verti jo laiko. Dabar Džulijanas įveiktas, ir anglas pelnė privilegiją stoti prieš ją – prieš fechtuotoją, kuri buvo dar ypatingesnė nei Džulijanas, bet ne dėl kainos, o dėl paslapties. Nė vienas jos klientas nežinojo, kad kovoja prieš moterį. Kaukė jai suteikė anonimiškumo, o įgūdžiai niekam neleido suabejoti, kad prieš juos – aukščiausio lygio fechtuotojas. Niekas nebūtų patikėjęs, kad moteris gali būti tokia talentinga. Alisandra siektelėjo savo kaukės ir paėmė į ranką rapyrą jausdama rankenos svorį. – Ar man eiti dabar pat? Antuanas papurtė galvą. – Ne, prisėsk, pažiūrėsime kartu. Nors tau gali atrodyti kitaip, tavo anglas nėra tobulas, – brolis kreivai šyptelėjo ir galva parodė į akutes sienoje. – Jie tuoj pradės iš naujo. Jiedu su Antuanu vėl prispaudė akis prie akučių. Alisandra stebėjo ir kantriai laukė, kol Antuano įtarimai pasitvirtins. Nuo tada, kai brolis prarado galimybę fechtuoti, jiedu tai darė šimtus kartų. Dabar Alisandra buvo jo kojos, o jis – jos mokytojas. Dvyniai turi pranašumą skaityti vienas kito mintis. Jis perprasdavo kitus fechtuotojus, o ji visada numanydavo, ką jis galvoja. Dažnai jam dar nė neprabilus žinodavo, ką pasakys. Visai kaip dabar. Jie net nežiūrėjo vienas į kitą, o ji žinojo, kad anglo gynyba broliui sukėlė įtarimą. – Štai! – tyliai aiktelėjo Antuanas, nors niekas negalėjo jų nugirsti. Kambarys buvo gerai izoliuotas. – Matei? Ji kažką pastebėjo, bet pati nesuprato ką. – Ne, – teko prisipažinti Alisandrai. Vertindama priešininkus ji irgi buvo įžvalgi, bet brolis sugebėdavo pastebėti net menkiausius fechtuotojų judesius. Dėl to ir pats buvo toks geras fechtuotojas. – Štai, jis nuleidžia petį, – tarė Antuanas. – Žiūrėk įdėmiai, jis tai padarys dar kartą. Šį kartą Alisandra iš tiesų pamatė, bet tik Antuano gabumų žmogus būtų pastebėjęs tokią smulkmeną. Džulijanas to tikrai neįžvelgė – antraip būtų pasinaudojęs proga durti į akimirką neapsaugotą anglo petį. – Užbaigęs puolimą jis nuleidžia petį. Tada jis pažeidžiamas, – tarė Antuanas ir pamerkė akį. – Žinoma, mes jam padėsime atsikratyti to įpročio, bet tik po to, kai stos prieš tave. – Bien sûr[7 - Žinoma (pranc.).], – atsakė Alisandra ir nusijuokė kartu su broliu. Tai buvo efektyvi strategija siekiant pelnyti mokinio pagarbą. Pirma porą kartų jį sutriuškini, o paskui parodai, kodėl pralaimėjo. Taip mokytojas įrodydavo, kad žino, ką daro. Kad išmano ne tik teoriją, bet ir praktiką. Tačiau pamačiusi niūrų brolio veidą Alisandra greitai nusileido ant žemės: – Kas? – Tu juk jį įveiksi, tiesa? – paklausė jis. Kaktoje susimetė nerimo raukšlelės. – Jeigu ne… – nutęsė ir neužbaigė sakinio. Jie abu žinojo, kad nuo to priklauso salono reputacija. Alisandra rizikuodavo kiekvieną kartą, kai persirengdavo Antuanu Leodegransu, garsiausiu Paryžiaus fechtuotoju. Ji nusišypsojo mėgindama nuginti brolio abejones šalin. – Aš jį sutriuškinsiu. Viskas kaip visada bus gerai. Tu mane tobulai išmokei, – patikino ji, nors ir suprato, kodėl baiminasi. Brolis norėjo, kad ji būtų saugi, bet tuo pačiu nerimavo, kad privalo persirenginėti ir apsimetinėti, jog jie abu yra vienas žmogus, kad neprarastų pajamų šaltinio. Nuo nelaimingo atsitikimo prabėgo treji metai, ir jie tuos trejus metus gudravo, kad maniežas veiktų toliau. Niekas nenorėtų mokytis fechtuoti pas moterį. Iki šiol jųdviejų petite déception[8 - Mažytė apgaulė (pranc.).] veikė tobulai ir nebuvo jokios priežasties manyti, kad kas nors pasikeis. Apie tai žinojo tik Džulijanas, kuriam atskleisti paslaptį buvo taip pat neparanku kaip ir dvyniams. Žinoma, jie nesitikėjo, kad gudrauti reikės tiek ilgai, vylėsi, jog Antuanas atsigaus, vėl ims valdyti kojas ir užims salono meistro vietą. Iš pradžių gydytojai užtikrintai kartojo, kad tai tik laiko klausimas. O kas, jei jis nepasveiks niekada? Ką tai reikš? Antuanas buvo visa Alisandros šeima, bet jie negalės apsimetinėti amžinai. Juk anksčiau ar vėliau ji norės sukurti šeimą. Apsimetinėjant broliu tikimybė rasti savęs vertą partnerį vis mažėjo. Gal jau ir dabar per vėlu. Praėjusį pavasarį Etjenas Defaržas ilgiau neiškentęs vedė kitą. Visos viltys, kurias į jį dėjo Alisandra, žlugo. Bet mintis apie tolimą ateitį, jei tik ji ateis, teks nuslopinti. Rytojui jos neturėjo jokios įtakos. Dabar svarbiausias buvo anglas. Alisandra nusisuko nuo akučių sienoje ir nustūmusi visas liūdnas mintis šalin susitelkė į varžovą. Jai prieš akis stojo šokantis anglas ilgomis kojomis, plačiais pečiais ir bučiniams sukurtomis lūpomis. Rytoj, – tyliai pagalvojo ji. – Jūs, sere, sutiksite savęs vertą priešininką. ~3~ – En garde![9 - Kovon! (pranc.).] – sušuko Džulijanas Anžu ir atsitraukęs nuo fechtuotojų žengė į šalį. Havilandas užėmė poziciją ir atsisuko į priešininką, kaukėtą ir nebylų Antuaną Leodegransą. Leodegransas jam pagarbiai nusilenkė, bet toliau visas bendravimas vyko tarpininkaujant Anžu. Kaukėtas ir nebylus Leodegransas atrodė nežemiškas ir netikras. Pagal taisykles Leodegransas atliko pirmąją attaque[10 - Ataka (pranc.).]. Havilandas suprato, kad šis susirėmimas daugiau treniruotė nei varžybos. Niekas neskaičiuos taškų. Leodegransas tik norėjo pats įsitikinti anglo gebėjimais ir jų įvairove. Tiesą sakant, ir Havilandas nekantravo susipažinti su Leodegranso technika. Ne visiems buvo suteikta privilegija iš arti stebėti išskirtinį paryžiečio miklumą. Gynyba ir puolimas, balestra ir žingsnis pirmyn, battement[11 - Puolimas trenkiant per silpniausią priešininko ginklo vietą (pranc.).] ir liement[12 - Smūgio atrėmimas (pranc.).]. Havilandas priešininko smūgius pasitiko be jokio vargo. Jis mėgino perprasti didįjį Leodegransą. Vyriškis buvo lieknas, visą laiką judėjo grakščiai ir elegantiškai. Puolimas iš šeštosios pozicijos atliktas tobulai, geležtė nukreipta į viršų, riešas pasuktas pirštais aukštyn. Šių judesių subtilumas jam suteikė neįtikėtino grakštumo. Havilandas per plauką išvengė Leodegranso rapyros galiuko. Šis vyriškis buvo greitas kaip žaibas! Atrodė, kad juda be jokių pastangų, kad vos neįveikė jo menkiausiu riešo pasukimu. Havilandas greitai pastebėjo, kad tas riešo pasukimas būdingas tik jam vienam. Panašu, kad judesys suteikė jam lankstumo valdant rapyrą. Kadangi prancūziška rapyra virš rankenos neturėjo italų mėgstamų ausyčių, buvo lengviau tai pastebėti. Delnas tvirtai laikė rankeną ir Leodegransas pavydėtinai išnaudojo tai savo naudai. Pamažu treniruotė ėmė keistis. Kovotojus skiriantis atstumas įsielektrino nuo konkurencijos, tarp jų įsižiebė kova, mirtinai pavojinga chemija, labai panaši į kūnišką trauką. Leodegranso judesiai virto gundomu šokiu, pavojingu ir užburiančiu; jis smūgiavo vis greičiau ir greičiau, kol Havilandas buvo priverstas į jį sutelkti visą dėmesį. Treniruotė virto assaut[13 - Varžybomis (pranc.).]. Havilandas išsišiepė po savo kauke. Jam patiko varžybų jaudulys. Kovotojai judėjo ratu stebėdami vienas kitą, rankos ir rapyros visiškai ištiestos. Abu saugojo savo zoną. Leodegransas laikėsi taip, tarsi jie būtų ką tik pradėję kovą, jo rankos atrodė vis dar stiprios. Havilandas svarstė, ar prancūzas neblefuoja, – jam pačiam tuoj paskaus ranką, bet jis nedrįso jos nuleisti nė akimirkai. Žinoma, kad ir koks Leodegransas lieknas, mačo trukmė turėjo paveikti ir jį. Havilandas būtų norėjęs pažvelgti po kauke, slepiančia Leodegranso veidą. Ar priešininkas prakaituoja? Jis pats juto, kaip nugara ir veidu žliaugia prakaitas. Leodegransas žaibišku greičiu atliko strėlės puolimą ir privertė anglą gintis. Havilandas apsigynė didžiuodamasis savo paties greitais refleksais, tuomet greitai pats pasiruošė pereiti į puolimą, ir tą akimirką Leodegranso rapyros galiukas įsmigo jam į petį. Jis pajuto medinio antgalio spaudimą greičiau, nei spėjo pamatyti, – toks greitas buvo judesys. Havilandas minutėlę stebeilijo į rapyros antgalį netekęs žado, kol galiausiai prisiminė etiketą. Jis nusilenkė taip pat kaip Anžu vakar nusilenkė jam pripažindamas, kad kova buvo sąžininga ir priešininkas pranašesnis. Havilandas nenusiminė pralaimėjęs – bent jau šį kartą. Jis sutriko, kad to nenumatė. Paskutinė ataka buvo visiškai netradicinė, Leodegransas puolė vos spėjęs užbaigti gynybą. Havilandas atrėmė puolimą ir dabar buvo jo eilė pulti, bet Leodegransas nelaukė. Dabar Havilandas suprato, ką padarė Leodegransas, – jis padarė apgaulingą manevrą: atitraukė priešininko dėmesį, o tada puolė – atliko tobulą fausse attaque[14 - Netikra ataka (pranc.).]. Jam nusilenkus, Leodegransas irgi mandagiai linktelėjo. Havilandas siektelėjo savo kaukės ruošdamasis ją nusiimti ir tikėdamasis, kad Leodegransas padarys tą patį, bet veltui. Jis nuėjo prie Anžu, kažką greitai ir tyliai pasakė prancūziškai, dar kartą atsisuko į priešininką, sveikindamas kilstelėjo rapyrą ir išėjo. Jo atsisveikinimas buvo toks pat neįprastas kaip ir paskutinis puolimas. – Bien, monsieur, bien[15 - Gerai, pone, gerai (pranc.).]. Pasirodėte puikiai. Meistras Leodegransas sužavėtas, – šypsodamasis priėjo Džulijanas Anžu. Havilandas dar niekada nematė mokytojo tokio malonaus. – Jis jūsų paprašė grįžti ketvirtadienį antrai pamokai. Beje, po kelių savaičių laukia nedidelės varžybos. Meistras Leodegransas jaustųsi pagerbtas, jeigu dalyvautumėte. – Ar jis negalėjo man to pasakyti pats? – nemandagiai atšovė Havilandas. Tai buvo keisčiausia pamoka jo gyvenime. – Ar mes niekada nesikalbėsime? Ar jis taip ir nenusiims kaukės? – Žinoma ne! – priblokštas atsakė Anžu, tarsi anglas būtų pasakęs kokią kvailystę. Anžu tyliai, su prancūzišku akcentu sušnabždėjo: – Viskas dėl to nelaimingo atsitikimo, monsieur. Jūs esate pašalinis, tad galbūt nežinote. Randai labai baisūs, jie blaško priešininko dėmesį. Jis nenusiima kaukės iš pagarbos jums, monsieur, ir visiems kitiems mokiniams. – Anžu šyptelėjo. – Mes, prancūzai, gal ir per daug pasiduodame tuštybei, bet labai vertiname grožį. Grožis yra visas prancūzo gyvenimas. Niekada nenorėtume demonstruoti nieko bjauraus, – tarė mokytojas ir pakreipęs galvą pridūrė: – Jusqu’à demain, monsieur.[16 - Iki rytojaus, pone (pranc.).] Havilandas purtydamas galvą stebėjo, kaip Anžu išėjo. Su prancūzais viena bėda – jie net ir atsakydami į klausimą nepateikia atsakymo. – Su juo bus bėdų. Pakėlusi akis Alisandra pamatė, kaip Džulijanas įsmuko pas ją ir Antuaną į stebėjimo kambarį. – Nemanau, aš su juo susitvarkysiu. Šiandien tai įrodžiau, – atsakė ji išlaisvindama plaukus iš smeigtukų, kol apsimetė Antuanu Leodegransu. Dabar jie laisvai krito ant pečių. Taip daug geriau. Alisandra pamankštino rankas, kad per varžybas įsitempę raumenys atsipalaiduotų. Ji anglą įveikė, bet tam prireikė daug jėgų ir įgūdžių. – Ne dėl to, – tarė Džulijanas ir įdėmiai ją nužvelgęs atsisuko į Antuaną. – Mūsų ponas Nortas klausinėja visokių dalykų. Kodėl negali su tavimi susitikti? Kodėl nenusiimi kaukės? Kodėl su juo nekalbi? – Bet tu puikiausiai jam atsakei, – pastebėjo Antuanas rodydamas į skylutes, pro kurias stebėjo visą pamoką. – Viską mačiau. Jis suprato. – Bet jis su tuo nesusitaikys, – griežtai atsakė Džulijanas. – Jis klausinėja po treniruočių klube susirinkusių vyrų ir pagrindinėje salėje. Jis kalbasi su visais ir visi jam atsako. – Tegu kalbasi. Niekas negali nieko jam papasakoti, – visiškai ramiai atsakė Antuanas. Alisandra priėjo iš nugaros ir atsistojo prie brolio krėslo. Ji žinojo, kad šis veiksmas Džulijaną suerzins, kad be žodžių primins jam, jog jiedu su broliu yra išvien visais klausimais. – Havilandas toks ne pirmas. Tik dar vienas anglas, keliaujantis po Europą. Jis tik praeis pro šalį kaip ir visi kiti. Džulijanas patraukė pečiais rodydamas, kad nusileidžia. – Dėl šito esi teisi ir manau, kad galėtume tai išnaudoti savo naudai. Tie anglai keliauninkai visi ieško to paties: visi nori truputį pažinti kultūrą ir patirti daug sekso, – Džulijanas susimąstęs minutėlei nutilo. – Reikėtų suorganizuoti jam susitikimą su viena iš jūsų rafinuotųjų draugių. Galbūt su ponia Daramits? – Ar siūlai jį šnipinėti? – Alisandrai mintis, kad Helena Daramits mėgausis Norto kerais ir atpasakos jiems visas smulkmenas, nepatiko. Džulijano suktos akys sublizgo. – Taip, siūlau būtent tai, – atsakė jis ir šaltai nusišypsojo. – Kai jis bus čia, galėsiu jį stebėti, bet jūs patys nuspręsite, ar stebėsite jį visuomenėje naudodamiesi savo pažintimis. – Jis pagarbiai linktelėjo Antuanui. – Jei man atleisite, turiu pasiruošti pamokai. – Nemanau, kad Nortas mums kelia realią grėsmę, – tarė Alisandra Džulijanui išėjus. – Gal taip, o gal ir ne, – atsakė Antuanas ir atsiduso. – Nekenčiu, kad esu pririštas prie šio krėslo. Tai aš turėčiau su juo fechtuotis. Nebūtų priežasties sukti galvą dėl smalsaus anglo. Viskas per mane. Ką jai atsakyti? Brolis negalėjo nieko pakeisti, juk neįsakys savo kojoms, kad vėl vaikščiotų. – Susitvarkysime. Džulijanas viską perdeda. – Manau, kad Džulijanas teisus. Reikia stebėti tą anglą, kad neturėtų progos pridaryti mums nemalonumų, bet nemanau, kad Helena Daramits yra atsakymas, kurio ieškome. Ji baisiai plepi ir per daug įžvalgi. Paskui reikės atsakinėti ir į jos klausimus. Norės sužinoti, kodėl taip domimės, ką veikia Nortas, – išdėstė Antuanas ir susimąstė. – Jeigu kas nors turi stebėti jį visuomenėje, tai daryti turėtum tu. Tada nerizikuotume be reikalo išsiduoti. Ką apie tai manai? Sutiktum? Nuo minties, kad reikės stoti prieš gražųjį anglą dviem frontais – kaip kaukėtam paslaptingajam Leodegransui ir tiesiog savimi, – Alisandrai sutraukė skrandį. Kaip moteris ji reagavo į gražų vyrą ir norėjo susitikti su juo akis į akį neapsimetinėdama kuo nors kitu, bet drauge puikiai suprato, kaip tai rizikinga. La petite déception virstų labai grande[17 - Didele (pranc.).]. Kad apsaugotų brolį, ji turės dvi tapatybes, bet negali leisti, kad moteriški geiduliai ją išblaškytų ir atitrauktų nuo tikslo. Privalo apsaugoti maniežą ir Antuaną. Imsis to jau šį vakarą – įsivaizdavo, kur ras Nortą ir jo draugus. Visa aukštuomenė rinksis į ponios Agilard itališkos muzikos vakarą. Alisandra spustelėjo broliui ranką. – Žinoma, kad sutikčiau, – atsakė ji, tarsi turėtų kitą pasirinkimą. ~4~ Mačas su Leodegransu niekaip neišėjo Havilandui iš galvos ir atitraukė dėmesį nuo elegantiškų ponios Agilard pramogų. Kad ir koks gražus buvo italės sopranas, kad ir koks talentingas pianistas jai akompanavo, jis negalėjo sutelkti dėmesio ilgiau nei kelioms minutėms. Jo akių nepatraukė net išpuoselėti namų šeimininkės piršteliai, provokuojamai glostantys jam ranką. Nepaisant visų žemiškų pramogų, mintimis jis nuolat grįždavo prie beveidžio, tylaus Leodegranso. Nors vyriškis neparodė savo veido ir nepratarė nė žodžio, Havilandą traukė jo charizma. Po tokio susitikimo buvo keista išsiskirti nieko nepasakius. Fechtuodamasis su Leodegransu Havilandas jautėsi tarsi fechtuodamasis su vaiduokliu. Jam dar nebuvo tekę stoti prieš tokios paslapties gaubiamą priešininką, tad niekaip negalėjo to pamiršti. – Ko toks paniuręs, – sotto voce[18 - Pašnabždomis (pranc.).] subarė Nolanas jiems per pertraukėlę susitikus minioje. – Tai blogo tono ženklas ir šeimininkė būtinai pastebės. Vis dar galvoji apie mačą? – Ne, visai ne, – gindamasis pamelavo Havilandas. Nolanas sukikeno. – Dar ir kaip galvoji. Tu prastas melagis. Gerai, kad nemėgsti lošti kortomis. Leodegransas tau lyg koks dievaitis? Tai turėtų būti Leodegranso fetišas. Jis, šiaip ar taip, prancūzas. Nolanas patraukė pečiais tarsi pasakius, kad žmogus prancūzas, būtų savaime aišku, jog jis ekscentriškas. Jis paplekšnojo Havilandui per nugarą. – O aš sėsiu prie kortų stalo kitame kambaryje ir nerizikuosiu nuvilti mūsų šeimininkę. Ten lošia kažkoks inspektorius. Sako, kad jis neįveikiamas. Prancūzai buvo išprotėję dėl lošimų, tad prie kortų stalų Nolanas iškart sulaukė populiarumo. Net praleidus mėnesį Paryžiuje Havilandui vis dar buvo keista, kad prancūzų visuomenėje gebėjimas išlošti dideles sumas itin gerbiamas. – Girdėjau, kad šį vakarą loš ir labai graži prancūzų našlė, – į pokalbį nugirdęs paskutinį sakinį įsitraukė Arčeris. Jis padavė draugams po aukštą taurę šampano. Nolanas plačiai išsišiepė. – Ponia Helena – talentinga lošėja. Tikiuosi, ji pastebės mano gabumus. – Na, jei nepastebės šitų gabumų, tai tikrai įvertins kitus. Girdėjome gandus, – nusijuokė Arčeris. – Kokius dar gandus? – paklausė Nolanas pakėlęs antakius ir vaidindamas įsižeidusį. – Mūsų gerasis liokajus minėjo, kad visą praėjusią savaitę nepusryčiavai namie, – paaiškino Arčeris. Tikrai? Havilandas nė nepastebėjo. Jis klausėsi, kaip Nolanas ir Arčeris draugiškai traukia vienas kitą per dantį, bet pats neturėjo noro prisijungti. Reikėtų džiaugtis, kad Paryžius toks svetingas, kad visi gerai leidžia laiką. Arčeris jau rado grupelę jaunų vyrų, kurie domėjosi žirgais ir noriai dalijosi žiniomis apie žemyno veisles. Nolanas be didelių pastangų įsimaišė į lošėjų gretas, o Brenanas… Havilando žiniomis Brenanas mėgavosi prancūzių lovomis. Deja, tai, ką Havilandas turėtų jausti ir ką juto, nesutapo. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/bronwyn-scott/maistingasis-mergisius-paryziuje/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом. notes 1 Fechtavimosi maniežas (pranc.) (čia ir toliau – vertėjos pastabos). 2 Laikas bėga (lot.). 3 Privaloma kasdienybės dalis (pranc.). 4 Dieve mano (pranc.). 5 Pakartotinė ataka po pirmos nepavykusios atakos (pranc.). 6 Šuolis į priekį su įtūpstu (pranc.). 7 Žinoma (pranc.). 8 Mažytė apgaulė (pranc.). 9 Kovon! (pranc.). 10 Ataka (pranc.). 11 Puolimas trenkiant per silpniausią priešininko ginklo vietą (pranc.). 12 Smūgio atrėmimas (pranc.). 13 Varžybomis (pranc.). 14 Netikra ataka (pranc.). 15 Gerai, pone, gerai (pranc.). 16 Iki rytojaus, pone (pranc.). 17 Didele (pranc.). 18 Pašnabždomis (pranc.).
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 257.74 руб.