Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Atpirkimas Sarah Mallory Istorinis meilės romanasMaištingieji Arandeilai #4 "Keturių knygų serija „Maištingieji Arandeilai“. Ketvirta knyga. „Aš sugrįšiu įrodyti savo nekaltumą…“ Prieš dešimt metų Volfgangas Arandeilas buvo rastas stovintis prie mirusios žmonos kūno. Jis buvo priverstas bėgti ir ilgai gyveno slapstydamasis. Dabar, netikėtai sužinojęs, kad turi vaiką, Volfgangas pasiryžęs sugrįžti ir įrodyti savo nekaltumą. Pastoriaus dukrą Greisę Dankomb suintriguoja paslaptingas nepažįstamasis, kuris vieną naktį pasibeldžia į duris ieškodamas prieglobsčio. Akivaizdu, kad Volfas turi daug ką slėpti, bet šis vyras traukia Greisę kaip niekas kitas. Nepaisydama jokių pasekmių mergina yra pasiruošusi apginti šį visuomenės atstumtą vyrą! Sarah Mallory Atpirkimas ~1~ 1804 metų kovas Apšerkšnijęs Arandeilo kaimelis skendėjo mėnesienoje. Niekas nejudėjo, daugelis langų buvo tamsūs, langinės uždarytos. Išskyrus namą prie bažnyčios. Tvirto kvadratinio pastato pirmo aukšto languose šalia durų degė ryški šviesa. Tai buvo vietinio pastoriaus Tito Dankombo namai, kurie žadėjo prieglobstį bet kuriai vargstančiai sielai. Kaip visada, – galvojo vyras, lipdamas laiptais prie paradinių durų. Visai kaip prieš dešimtį metų, kai jojo per kaimą lyg paties velnio genamas. Tuomet nesustojo. Dabar buvo vyresnis, išmintingesnis ir jam reikėjo pagalbos. – Norėčiau pasikalbėti su pastoriumi. Tarnas dirstelėjo į lauką, bet nepažįstamasis stovėjo nuleidęs galvą, ir platus skrybėlės kraštas metė šešėlį ant veido. – Apie ką turėčiau pranešti? – Pasakykite, kad atėjo pavargęs klajūnas. Vargšas paklydėlis, kuriam reikia pagalbos. Tarnas dvejojo. – Ne, jau vėlu, – pagaliau pasakė. – Grįžkite rytoj iš ryto. Jis pabandė uždaryti duris, bet nepažįstamasis ant slenksčio uždėjo koją purvinu batu. – Šeimininkas mane atpažins, – nenusileido jis. – Maldauju, nuveskite mane pas jį. Senukas pasidavė ir nuėjo pasikalbėti su pastoriumi, o nepažįstamąjį paliko laukti koridoriuje. Iš kabineto pasigirdo ramus, gerai pažįstamas balsas. Keleiviui įėjus į vidų pagyvenęs džentelmenas pakilo nuo stalo, nukrauto dokumentais bei knygomis. Nepažįstamasis praėjo pro senąjį tarną, ir kai jo veidą galėjo matyti tik pastorius, išsitiesė ir nusiėmė skrybėlę. – Gero jums vakaro, pone Dankombai. Pastoriaus akys išsiplėtė, tačiau balso tonas nepasikeitė. – Sveikas atvykęs, mano sūnau. Treskotai, atnešk mūsų svečiui vyno. – Tik tarnui išėjus ir uždarius duris senukas pastorius leido sau nusišypsoti. – Palaiminta mano siela. Pone Volfgangai Arandeilai! Pagaliau pas mus sugrįžote. Volfgangas lengviau atsikvėpė. – Jūsų paslaugoms, pone. Džiaugiuosi, kad mane prisimenate… kad nepasikeičiau neatpažįstamai. Pastorius tik ranka numojo. – Esate truputį vyresnis ir rūpesčių prislėgtas, jei galėčiau taip pasakyti, tačiau būčiau bet kur jus atpažinęs. Sėskitės, mano vaike, sėskitės. – Jis pamojo į krėslą. – Nieko neklausinėsiu, kol atneš vyno, o tada galėsime pasikalbėti netrukdomi. – Dėkoju. Turiu jus perspėti, sere, kad už mano galvą tebėra nustatytas atlygis. Kai jūsų tarnas atidarė duris, išsigandau, kad gali mane atpažinti. – Treskoto akys labai nusilpo, bet sutemus jis vis tiek nori pats atidaryti duris, neleidžia savo žmonai. Net jei jus prisimena, Treskotas labai diskretiškas. To mano tarnai metams bėgant gerai išmoksta. – Pastorius nutilo, nes jų apkalbamas asmuo grįžo nešinas padėklu. – Na štai. Dėkoju, Treskotai. Bet kaip čia yra, kad neatnešei pyrago? Net duonos riekelės? – Ponia Treskot jau atsigulusi, šeimininke. Ponas Dankombas atrodė nustebęs. – Devintą valandą? – Ji vėl blogai jaučiasi, sere. – Maldauju, nesivarginkite dėl manęs, – įsiterpė Volfgangas. – Man užteks ir taurės vyno. – Kai jiedu liko vieni, ramiai pridūrė: – Jis nenori skatinti tokius prašalaičius kaip aš vaikščioti pas jus. – Jei tik žinotų, kas esate… – Tuojau kur nors užrakintų. – Ne, ne, mano berniuk, jūs klystate. Ne visi Arandeile tiki, kad nužudėte savo žmoną. – Tikrai taip manote, sere? – paklausė Volfgangas nebegalėdamas nuslėpti kartėlio. – Mane rado suklupusį prie jos kūno, pabėgau nepasiaiškinęs. – Neabejoju, kad tuo metu taip atrodė teisingiausia, – sumurmėjo pastorius dėdamasis akinius. – Mano tėvui taip atrodė. Jis nė nesuabejojo mano kalte. Jei tik būčiau užsukęs čia. Esu tikras, kad būtumėte įkalbėjęs mane likti ir gintis. Prakeikiau akimirką, kai palikau savo šalį. – Praeities pakeisti negalime, sūnau. Bet papasakokite, kur buvote, ką veikėte visą dešimtį metų. Volfgangas pasuko ilgas kojas arčiau ugnies. – Buvau Prancūzijoje, sere, o ką ten veikiau… Sakykime, dariau viską, ką reikėjo, kad tik išgyvenčiau. – Ar galiu paklausti, kodėl grįžote? Volfgangas ilgai žiūrėjo į liepsnas. – Sugrįžau įrodyti, kad esu nekaltas, jei tik pavyks. Ar po tiek laiko dar įmanoma įminti mirties paslaptį? Pastorius tylėjo, todėl svečias kalbėjo toliau – garsiai išreiškė mintis, kurios sukosi galvoje nuo tada, kai nusprendė sprukti į Prancūziją. – Žinau, kad lengva nebus. Sostonai, mano žmonos tėvai, vos mane pamatę pakartų. Žinau, kad tai jie paskyrė apdovanojimą už mano sulaikymą. Gal Florencijos mirtis buvo nelaimingas atsitikimas, bet labai įtartina, kad kartu dingo ir jos deimantai. Negaliu atsikratyti nuojautos, kad kažkas žino tiesą. Pastorius atsiduso. – Daug laiko praėjo. Teisėjas mirė, kaip ir jūsų tėvai, Arandeilų dvaras jau seniai stovi tuščias, ten gyvena tik vienas prižiūrėtojas. – Senukas nejaukiai pasimuistė. – Kiek suprantu, advokatas norėjo dvarą visai uždaryti, bet jūsų brolis išsireikalavo, kad Robertas Džonsas galėtų likti. Jie su žmona kiek galėdami prižiūri namą. – Tas Džonsas, kuris mano laikais buvo liokajus? – paklausė Volfas. Ponas Dankombas linktelėjo. – Taip, tas pats. Tik, deja, advokatai namui išlaikyti pinigų neskyrė. Jūsų brolis darė ką išgalėdamas, kad pastatas bent jau visai nesugriūtų. – Ričardas? Bet juk jo pajamos per menkos. – Manau, kad jam buvo labai sunku, nors dabar jis vedė moterį… hmm… labai pasiturinčią. – O, taip. Dabar jis turtingos paveldėtojos patėvis, – tarė Volfas. – Didelė paspirtis Arendeilui! Stebitės, kad žinau. Praėjusiais metais Prancūzijoje buvau sutikęs ledi Kasandrą, ji man papasakojo šeimos naujienas. Dar pranešė, kad turiu dukterį. Juk prisimenate, kad Florencija laukėsi, kai žuvo. Maniau, kūdikis irgi mirė, bet, pasirodo, ne. – Jis įsmeigė akis į liepsną, prisiminė, koks buvo sukrėstas, kai Kasandra pranešė, jog jis yra tėvas. – Dėl vaiko turiu nuplauti gėdos dėmę nuo savo vardo. Nenoriu, kad jai augant virš galvos kabotų mano kaltė. – Nuostabus sprendimas, bet nuo ko pradėsite? – Pirmiausia pasikalbėsiu su visais, kas galėtų ką nors žinoti apie tą naktį prieš dešimt metų. Senukas papurtė galvą. – Nebus lengva. Tarnų nebėra, išsiskirstė, o keletas senesnių jau mirė. Tačiau senasis liokajus Brentlis gyvena kaimelyje. Pastorius nutilo tarpduryje pasigirdus švelniam melodingam balsui. – Tėtuk, aš susivėlinau. Senoji ponia Aulit nusilaužė koją, nenorėjau palikti jos, kol sūnus nesugrįžo… Ak, atsiprašau, nežinojau, kad turi lankytoją. Volfas pakilo iš krėslo ir pasisuko į atėjusiąją – jauną aukštą merginą šviesiai melsvu apsiaustu ir derančia kepuraite, kurios raištelius kalbėdama buvo atsirišusi. Volfas matė vešlius šilkinius plaukus, tvarkingai supintus į storą kasą. – Greise, mieloji. Čia ponas… hm… ponas Peregrinas. Mano duktė, sere. – Panele Dankomb, – Volfas pajuto įsmigusias tamsias tiriančias akis. – Kaip čia atsiradote, sere? – paklausė mergina. – Lauke nemačiau karietos. – Atėjau iš Hindlešamo. Pastoriaus duktė atrodė sunerimusi ir Volfas negalėjo jos kaltinti. Jis keliavo kelias savaites, drabužiai buvo susiglamžę, pats nuo vakar nesiskutęs. O dar ir atsirado taip įtartinai. Pastorius atsikrenkštė. – Ponas Peregrinas kelias dienas pabus Arandeile, mieloji. – Tikrai? – burbtelėjo ji nusisegdama apsiaustą. – Kiek žinau, Arklio pasagos smuklė labai jauki. – Ak, tu nesupratai, – ponas Dankombas vėl atsikrenkštė. – Pamaniau, kad galėtume rasti ponui Peregrinui lovą keletui naktų. Greisė širdyje atsiduso. Ir kodėl tėtis mano, kad turi būti gerasis samarietis kiekvienam priklydėliui? Ji nužvelgė abu greta vienas kito prie ugnies stovinčius vyrus; svečias buvo gerokai aukštesnis už šeimininką. Kelio dulkės nugulusios jo batus, drabužiai apdriskę, o marškiniai… ji – namų šeimininkė – buvo sukrėsta pamačiusi tokius pilkus marškinius. Greisė nebuvo pratusi žiūrėti į ką nors užvertusi galvą, dažnai išgirsdavo save vadinant išstypėle, tačiau šitas vyras aukštesnis už ją net keliais coliais. Tamsūs garbanoti jo plaukai susivėlę, drabužiai susiglamžę, skruostus dengė ne trumpiau kaip parą neskusti šereliai. Mergina pažvelgė jam į akis ir nors žvakių šviesoje neįžiūrėjo spalvos, akys keistai spindėjo. Ji sutrikusi nusigręžė. – Nemanau… – pradėjo ji, bet tėtis nesiklausė. – Ir pasistiprinti mums pateikta labai jau skurdžiai, mieloji. Ponia Treskot blogai jaučiasi, bet tikiuosi, kad tu ką nors surasi svečiui vakarienei. – Na, žinoma, – tuojau atsakė mergina apsidžiaugusi palankia proga patraukti šį žmogų nuo savo tėvo, per didelio geraširdžio. – Gal ponas Peregrinas pageidautų eiti su manimi į virtuvę? – Virtuvę? – nustebęs riktelėjo tėvas. – Mieloji… – Man ten būtų kur kas lengviau pavaišinti poną Peregriną, sere, jis bus šalia ir galės pasakyti, ko norėtų. – Greisė išspaudė šypseną. – Parėjau pro virtuvę, mačiau smarkiai liepsnojantį židinį, todėl ten tikrai bus jauku. O tu galėsi ramiai užbaigti pamokslą, tėtuk. Tėvas dar kartą pabandė protestuoti, bet įsiterpė nepažįstamasis: – Maldauju dėl manęs nesijaudinti, sere. Jei turite užbaigti darbą, daugiau jūsų nebetrukdysiu. – Jis pasiėmė aplamdytą lagaminą ir pasisuko į Greisę. – Veskite, panele Dankomb. Aš jūsų paslaugoms. Pasakyta labai galantiškai, bet Greisės neapgausi. Ji vos linktelėjo galva ir pasuko prie durų. – Greise, gal galėtumei atsiųsti man Treskotą, kai pamatysi. Turiu jį informuoti apie situaciją. Greisė nustebusi atsisuko: – Nėra būtinybės, tėtuk. Aš galiu ir pati. – Jokio čia vargo, mieloji. Noriu jį pamatyti ir dėl kitų reikalų, todėl verčiau atsiųsk pas mane. Kiek galėdama greičiau. – Gerai, sere. – Jos akys įsmigo į nepažįstamąjį. – Eime. Mergina perėjo koridorių, nusileido laiptais į rūsį, o vyras romiai nusekė jai iš paskos. Ne, – pagalvojo Greisė. – Ponas Peregrinas romaus nė iš tolo neprimena. Cha. – Ji vos garsiai nenusikvatojo. – Jei jo pavardė Peregrinas, aš turbūt karalienė. Akivaizdu, kad tėtukas jį akimirksniu taip pavadino norėdamas suteikti svečiui tariamo orumo. Tėčiui tai būdinga. Jis – mokslo žmogus, bet ir Greisė išsilavinusi, žino, kad ši pavardė lotyniškai reiškia keliauninką. Tėtis, be abejo, manė gerai pajuokavęs. Mergina greitai nuėjo į virtuvę, išsiuntė Treskotą į viršų pas šeimininką ir atsigręžė į svečią. – Prašom sėstis prie stalo, o aš pažiūrėsiu, ko turime podėlyje. – Užteks kokio kąsnelio, – sumurmėjo jis ir atsisėdęs ant suolo ištiesė ilgas kojas. – Gal trupučio duonos ir sviesto. Greisė papūtė lūpas. Net sėdėdamas jis dominavo virtuvėje. – Nemanau, kad jums pakaks kąsnelio, – atkirto ji ieškodama prijuostės. – Panašu, kad daug valgote. – Jūs teisi, šeimininke, bet kadangi jūsų virėja negaluoja, pasitenkinsiu riekele duonos su sūriu, jei tik žinote, kur jų rasti. Gal Treskotas mums galėtų padėti, kai sugrįš. Greisė jau buvo ketinusi patiekti, kas papuls po ranka, tačiau vyro žodžiai ją sutrikdė. Mergina susiėmė ir pervėrė atėjūną lediniu žvilgsniu. – Tikrai sugebėsiu pataisyti jums vakarienę. Prasta ta šeimininkė, kuri kiekviename žingsnyje priklauso nuo tarnų! Volfgangas pasidėjęs rankas ant stalo stebėjo, kaip Greisė Dankomb zuja po virtuvę. Jai gal kokie dvidešimt treji ar ketveri? Neprisiminė, kad gyvendamas Arandeile būtų ją matęs, bet prieš dešimtį metų Volfas nelabai rūpinosi, kas dedasi kaime. Jam pačiam ėjo dvidešimt penkti, nenoriai aprimo ir vedė. Mintyse iškilo Florencija, gulinti ant akmeninių grindų. Jis pagalvojo ir apie jos dukterį… jų dukterį. Apie kūdikį, kurį visuomet laikė mirusiu kartu su mama. Volfas pasitrynė smilkinius. Pagalvos rytoj. Dabar, po kelionės, jautėsi nusivaręs kaip šuo ir mirtinai išbadėjęs. Iš keptuvės sklido gardžiausi kvapai – priėmusi iššūkį jį pamaitinti šeimininkė gamino kažką skanaus. Kai sugrįžo Treskotas, Volfas suprato, kad jis informuotas apie svečio asmenį. Tarnas atrodė sutrikęs ir nesmagiai pasijuto radęs Arandeilą iš Arandeilo, besėdintį jų virtuvėje. Panelės Dankomb tuo metu nebuvo, ir senasis tarnas sustojęs neryžtingai mindžiukavo nuo vienos kojos ant kitos. – Pone, aš… Volfgangas jį nutildė: – Ša, šeimininkė grįžta. Greisė parėjo iš kiemo. – Treskotai, prašau nueiti ir atnešti butelį vyno mūsų svečiui. – Ne, ne tik man, – tuojau įsiterpė Volfas. – Atneškite taurę ir šeimininkei. Akimirką pamanė, kad ji prieštaraus, bet Greisė tik susiraukė ir sugrįžo prie keptuvės. Virtuvėje buvo šilta ir jauku, stebėdamas dirbančią merginą Volfgangas aprimo. Vardas jai tinka, – pagalvojo, nes mergina judėjo gracingai ir pasitikėdama savimi, nors buvo dar tokia jauna. Kai Treskotas vėl išėjo, Volfas tarė: – Ar vakarienę ruošiate tik man? – Mes su tėčiu jau pavakarieniavome, – atsakė ji ir įmetė į keptuvę gabalą ėrienos. – Tėtukas iki ryto daugiau nieko nevalgys, nebent kokį sausainuką. – Ji baigė kepti mėsą ir dailiai įguldė į lėkštę. – Štai, – tarė su įžūlumo gaidele. – Jūsų vakarienė. Volfas pažiūrėjo į priešais padėtą maistą. Šalia mėsos juostelių buvo įdėta keptų bulvių ir šaltos konservuotos zuikienos bei pastarnokų pyrago. – Toks maistas ir valdovui tiktų, – pagyrė jis. – Prisijungsite? – Ne, dėkoju. Juk sakiau, kad jau vakarieniavau. – Tuomet likite bent jau išgerti su manimi taurę vyno. – Mergina papurtė galvą ir Volfas sumurmėjo: – Geriau daržovių pietūs su meile negu riebi jautiena su neapykanta[1 - Biblijos citata iš ST Patarlių knygos 15:17 (čia ir toliau – vert. pastabos).]. Ji piktai dėbtelėjo, bet pasiliko. Prisėdo ant suolo priešais. – Kaip keistai pasakėte. Nejaučiu jums neapykantos, pone Peregrinai. Jis įpylė į taures vyno ir vieną pastūmė per stalą prie merginos. Ji palaikė taurę suėmusi delnais, paskui gurkštelėjo. – O ką tuomet jūs apie mane galvojate? – paklausė jis. – Pirmiausia, – lėtai pradėjo ji žiūrėdama į taurę, – nemanau, kad esate vertas geriausio tėtuko klareto. – O čia geriausias? – sumurmėjo Volfas. – Ko gero, jūsų tarnas apsiriko. – Treskotas neklysta. Ne, – pagalvojo Volfas, – bet jei jis ir toliau rodys tokią pagarbą, išduos mane. Tačiau nesusilaikė nepaerzinęs merginos: – Tuomet akivaizdžiai pro skarmalus įžiūrėjo žmogaus vertę. Greisė skambiai padėjo taurę. – Kas jūs? – Kaip matote, nuolankus piligrimas. – Taip, suprantu, norite, kad tokiu jus laikyčiau, pone Peregrinai, bet galiu tiesiai į akis pasakyti, kad jumyse neįžiūriu jokio nuolankumo! – Džentelmenui, pakliuvusiam į bėdą, sunku būti nuolankiam. Mergina tylėjo ir Volfas pažvelgė į maistą. Vakarienė tikrai labai gera, bet neramu, kad šeimininkė jautėsi įsipareigojusi ją taisyti. – Turite tik du tarnus? – paklausė jis. Ji krūptelėjo dėl tokio klausimo ir Volfas tuojau tęsė: – Turite puikią, erdvią bažnyčią, o ir vietovė man atrodo gana pasiturinti. – Buvo kažkada, – atsakė Greisė. – Dvare jau kelerius metus niekas negyvena, visi tai pajutome. Kadangi nebėra čia gyvenančios šeimos, mūsų krautuvininkai nebegali dvarui parduoti prekių, ūkininkai nebetiekia pieno nei mėsos. – Tačiau dvaras didžiulis, jis gali užtikrinti gerą gyvenimą daugeliui šeimų. – Kai nėra žemės savininko, ūkis neklesti ir trūksta pinigų išlaikyti pastatą. Daugelis šeimų dirbo dvare, o kai jis buvo uždarytas, savo vietą prarado. Kai kurie išvažiavo, susirado naujas tarnybas, kiti griebėsi tokio darbo, kurį gavo vietoje. – Ji pažvelgė į vyrą kitoje stalo pusėje. – Dabar čia veši skurdas. Mano tėvas remia žmones kiek galėdamas, bet jo galimybės ribotos. Šiame name neturime nieko vertingo. Volfas ją suprato, bet šią akimirką nesvarbu, jog Greisė laiko jį vagimi; jam labiau rūpėjo, kad žmonės – jo žmonės – kenčia. Dankombas papasakojo, kad advokatai šykšti pinigų, bet jie nesuvokia, kokios žalos pridarė. Ričardas turėjo paskelbti Volfą mirusiu, tačiau nusprendė investuoti į Arandeilą savo pinigus. Prislėgtas kaltės Volfgangas užsimerkė. Jis manė, kad pats yra nekaltai nukentėjęs, ištremtas į Prancūziją už nusikaltimą, kurio nepadarė, bet dabar suprato, kad kentėjo ne vienas. – Ar ilgai ketinate likti Arandeile? – paklausė Greisė. – Keletą dienų, ne ilgiau. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Jau vėloka, todėl tikrai būčiau dėkingas už lovą, panele Dankomb, jei galėtumėte man ją surasti. – Mano tėvas nenusigręžia nė nuo vieno vargstančio. – Dėkoju. – Jis pastūmė tuščią lėkštę. – Tuomet jums leidus jau eisiu miegoti. – Žinoma. – Ji atsistojo, į virtuvę sugrįžo senasis tarnas. – Treskotai, ponas Peregrinas paviešės pas mus keletą dienų. Gal palydėk jį į kambarius. Virš arklidžių. Nuo gembės prie durų ji paėmė didelį geležinį raktą. – Ar… arklininko kambarius, panele? – sumikčiojo Treskotas. – Na, taip. – Ji atsisuko į Volfą dalykiškai šypsodamasi. – Dabar arklininko neturime, todėl jo pastogė laisva. Aš jums ten jau paklojau lovą. Treskotas parodys, kur vandens siurblys ir kur rasti išvietę. Neabejoju, kad jums bus labai patogu. Ir saugiau naktį išprašyti svečius iš namo, – pagalvojo Volfas. – Žinoma, kad patogu, panele Dankomb, dėkoju. Treskotas tebežiopčiojo, jo lūpos žiojosi ir čiaupėsi kaip orą gaudančios žuvies. Volfas paplojo jam per nugarą. – Eime, mano drauge, susiraskime lempą ir parodysi man kambarius. Tarnas nusivedė Volfgangą per kiemą prie arklidžių, bet priėjus laiptelius į palėpę nebeišlaikė. – Pone Arandeilai, sere, – prabilo beveik grąžydamas iš sielvarto rankas. – Panelė Dankomb labai geros širdies, bet suprantate, ji nežino. Maldauju atleisti jai už tokį elgesį. – Nėra už ką atleisti, – atsakė Volfas imdamas iš senioko raktą. – Jūsų šeimininkė labai išmintinga ir apdairi. Tikrai nemanau, kad turėtų leisti kiekvienam nepažįstamam žmogui nakvoti name. O dabar grįžk į vidų ir pasirūpink ja. Ir prisimink – rytoj su manimi reikia elgtis kaip su vargeta nepažįstamuoju, ir daugiau jokio prabangaus vyno! Volfas užlipo laiptais į arklininko palėpę ir greitai ją apžiūrėjo. Čia buvo švaru ir tvarkinga. Viename kambaryje stovėjo lova, sena komoda ir prausyklė, o kitame – stalas su pora kėdžių. Volfas pagalvojo, kad baldai čia atgabenti, kai tapo nebereikalingi name. Tačiau jie buvo patvarūs ir lova tvarkinga – paklodės, apklotai ir pagalvės sudėti ant čiužinio. Volfas laiko nebegaišo: nusimetė drabužius ir palindo po apklotu. Oda pajutęs švelnų liną net sudejavo iš pasitenkinimo. Po parą trukusios kelionės prancūzų žvejų laivu, kuris išmetė inkarą netoli Istborno, visą kelią iki Arandeilo įveikė pėsčias. Pats patogiausias čiužinys šioje kelionėje buvo iš šiaudų, todėl ant šio miegos kaip rojuje. Volfas pasirąžė ir pasikišo rankas po galva. Tikrai neapkaltinsi panelės Greisės Dankomb prastu šeimininkavimu. Volfas nusišypsojo prisiminęs, kaip mergina nustebo, kai pastorius pranešė, jog jis lieka nakvoti. Ji įskriejo į kambarį tarsi gaivaus oro gurkšnis. Be abejo, dėl to, kad atnešė pavasario vakaro vėsos. Sakė lankiusi ponią Aulit. Suraukęs kaktą vyras bandė atgaivinti atmintį. Dvare dirbo kelios Aulitų kartos. Pačiu laiku prisiminė, kad kaime, kur daugybė žmonių, galinčių jį – išstypėlį – atpažinti, turi būti atsargus. Greisė Dankomb nė nenumano, kas jis iš tiesų, aiškiai laiko sukčiumi, norinčiu pasinaudoti geraširdžiu jos tėvu, todėl ir apgyvendino palėpėje. Nesvarbu. Jis čia ieško tiesos, tačiau turi elgtis atsargiai, vienas klaidingas judesys gali kainuoti gyvybę. Greisė buvo pratusi keltis anksti, bet šį rytą ji turėjo dar vieną priežastį: nepažįstamąjį palėpėje. Merginai dažnai tekdavo priimti pavargusius keliauninkus, paruošti jiems maisto ir lovą nakčiai, tačiau ponas Peregrinas nedavė jai ramybės. Greisė bijojo, kad tėtis nepakviestų to vyro kartu pusryčiauti. Iš lovos ji pašoko su aušra ir apsirengė – jei svečias pasirodys, ji buvo pasiryžusi neįleisti toliau kaip į virtuvę. Nulipusi į pusrūsį išgirdo dviejų balsų kuždesį indų plovykloje ir rado ponią Treskot stovinčią šalia kambarinės, triūsiančios prie akmeninės plautuvės kampe. Tarpduryje pasirodžius Greisei jiedvi nutilo. – Labas rytas, panele Greise, – ponia Treskot priėjo sutrikusi, šluostydamasi rankas į prikyštę. – Aš kaip tik liepiau Betei išplauti pono… tai yra to džentelmeno marškinius. Jie buvo tokie purvini, lyg visą savaitę dėvėti. Dėl vienų marškinių varinio katilo nekaitėme, panele, mums tereikėjo kelių prikaistuvių, ir štai, pažiūrėkite, – palaikyk, Bete, – matote, švarutėliai. Dabar tereikia gerai išdžiovinti lauke ir bus kaip nauji. – Ar ponas Peregrinas jūsų paprašė išskalbti? – paklausė Greisė nustebusi dėl tokio vyro akiplėšiškumo. – Ak, ne, panele Greise, aš pati mačiau, kad juos reikia skalbti, todėl liepiau Treskotui vos prašvitus paimti juos iš džentelmeno kambario ir pasakyti, kad surasiu kitus labdaros skrynioje, jei reikia, bet jis pasakė turįs savo, taigi mums dabar liko tik išdžiovinti. Betė pritariamai linksėjo, bet liovėsi ir pauostė orą tarsi medžioklinis šuo. – Prašau man atleisti, ponia Treskot, bet ar ne kiaulieną aš čia užuodžiu? – O, Dieve, taip. – Ūkvedė pagriebė šlapius marškinius kambarinei iš rankų ir nusviedė į krepšį. – Paskubėk, mergaite, mėsa susvils, ką tada pasakys šeimininkas? Ak, ir duoną krosnyje pažiūrėk! Greisė pasitraukė ir kambarinė nuskuodė pro ją. – Duokite marškinius man, ponia Treskot, aš padžiausiu, kol ruošite tėvui pusryčius. – Ak, panele Greise, tikrai? – Puikiai sugebu padžiauti marškinius, todėl galite imtis kitų darbų. Šypsodamasi mergina stebėjo, kaip ūkvedė išskuba į virtuvę, tada į krepšį ant marškinių įsimetusi saują segtukų išėjo į lauką. Saulė ryškiai švietė, pūtė lengvas vėjelis. Greisė giliai įkvėpė. Jai patiko tokios pavasario dienos, kai šilta, saulėta ir jau žada ateiti vasara. Tikras malonumas būti lauke. Virvė drabužiams buvo ištempta darže visai šalia arklidžių. Eidama ji girdėjo, kaip girgžda siurblys, pagalvojo, kad tai Treskotas nori įleisti vandens ir parnešti į namus, bet pasukusi už kampo sustojo prasižiojusi iš nuostabos: išsirengęs iki pusės prausėsi jų svečias. Pirmiausia ji ketino sprukti, bet pavėlavo – vyras ją pastebėjo. Nederėjo į jį žiūrėti, bet nepajėgė atplėšti akių nuo pusnuogio kūno. Nepaprastai siauros elnio odos kelnės dengė šlaunis, bet nors vyras buvo aukštas, ilgos kojos neatrodė ištįsusios. Labai proporcingos. Jis buvo atletiško sudėjimo: plokščias pilvas, siauri klubai, ant kurių prigludusios kelnės visai neįsitempė, tačiau virš liekno liemens kūnas išplatėjo į galingą krūtinę ir raumeningus pečius, vis dar drėgnus ir blizgančius saulėje. Pasilenkęs jis pasiėmė rankšluostį, judėjo lengvai, po oda suraibuliavo raumenys. Kai išsitiesė, Greisė pastebėjo ant skruostų juodą barzdą, žiūrėjo, kaip jis nusibraukia nuo veido vešlius juodus plaukus. Nuo garbanų tiško saulėje spindintys vandens lašeliai. Lyg aureolė, – pagalvojo Greisė. – Tamsos angelo aureolė. – Labas rytas, panele Dankomb. Merginai perdžiūvo gerklė. Žinojo, kad jei bandys kalbėti, tai sukvarks kaip varlė, todėl linktelėjo galva ir susiraukė stengdamasi neraudonuoti. Sunkiai keldama kojas praėjo pro jį lyg pro nepažįstamą šunį, kuris ketina pulti. Virvė buvo vos už kelių jardų nuo siurblio, ir mergina atsukusi svečiui nugarą susikaupusi ėmė džiauti jo marškinius. Pirštai buvo sugrubę, nelankstūs, vien pagalvojus apie tą vyrą dilgsėjo nugara. Pastebėjo ant jo kūno blyškius randus – ženklus, kad jo gyvenimas nėra taikus. Buvo labai tylu; Greisė pagalvojo, kad jis nuėjo, juk jau nusiprausė, o pučiant vėsiam vėjui turėtų būti šalta stovėti nuogam… – Dėkoju, kad taip dėl manęs varginatės. Išgirdusi sodrų balsą Greisė krūptelėjo. Atsisukusi pamatė jį priėjusį labai arti – lyg aukštą bokštą šalia. Jis šluostėsi šlapius plaukus, pakėlęs rankas atrodė dar aukštesnis ir platesnis. Oda žemiau šonkaulių lanko buvo įdubusi – paryškino plačią krūtinę su tamsių plaukų šešėliu. Ką reikštų jį paliesti, perbraukti delnu odą, pirštais pajusti garbanotus plaukelius? Greisė sutrikusi atsitraukė, pasičiupo skalbinių krepšį ir laikė priešais save lyg skydą ieškodama kokio sąmojo. Reikia ką nors atsakyti. – Nieko tokio. Negalime leisti jums vaikščioti po kaimą kaip elgetai. – Ji ėmė trauktis atbula lyg bijodama atsukti jam nugarą. – Kai apsirengsite, ponia Treskot virtuvėje patieks pusryčius. Vyras nenuleido nuo jos akių – tamsių, nesuprantamų. Greisė pasijuto lyg grobuonies pagautas laukinis žvėrelis. – Tuomet turiu atrodyti prideramai. Ji nurijo seiles. Susiimk, Greise! – Taip, prašyčiau. Tik per ilgai negaiškite. Mano tarnai šiandien turi daug darbo. Mergina kažkaip surado jėgų apsisukti ir nueiti. Ji troško bėgti, nes pajutus įsmeigtas vyro akis visa nugara ėmė virpėti. Dar nebuvo sutikusi žmogaus, šalia kurio taip staiga pasijustų nesveikuojanti. Ir tokia nuostabiai gyvybinga. Kai po kurio laiko Greisė nusileido į virtuvę, rado svečią sėdintį prie stalo ir godžiai valgantį pusryčius. Ponia Treskot irgi ten buvo, ir Greisė apsidžiaugė, kad nereikės su tuo vyru likti vienai. Tik džiaugsmas tuojau išblėso – labai jau keistai elgėsi ūkvedė. Ji stovėjo kitame stalo gale ir motiniškai šypsojosi, kol vyras dorojo lėkštę kumpio ir kiaušinių. Visai suprantama, – nešališkai pagalvojo Greisė, – juk nepažįstamasis pasistengė atrodyti švaresnis. Jo plaukai tebebuvo drėgni, bet tamsios garbanos spindėjo sušukuotos, o liesas veidas nuskustas – vyras atrodė gerokai jaunesnis. Ir patrauklesnis. Tą akimirką svečias pakėlė akis ir mergina nuraudo. – Dar kartą labas rytas, panele Dankomb. Jis atsistojo, bet Greisė tuojau pamojo sėstis. Nenorėjo, kad toks aukštaūgis ją užgožtų. Dar kartą. – Prašau, pusryčiaukite toliau, – pasakė jam nežiūrėdama į akis. – Aš atėjau atsinešti arbatos. Mes su tėvu tokiu metu visuomet mielai išgeriame po puodelį, o paskui jis eina į kabinetą dirbti. – Maldauju atleisti, panele Greise. Buvau užsiėmusi ir visai pamiršau arbatą. Tučtuojau paruošiu, tik atrieksiu dar duonos ponui… pon… hm… – Peregrinui, – priminė Volfas, nes ūkvedė sutriko nežinodama, kaip jį pavadinti. Jis padrąsinamai nusišypsojo ūkvedei, būtų šyptelėjęs ir Greisei, jei tik ši žiūrėtų, tačiau mergina jau buvo užsiėmusi – ruošė arbatą. Volfas pastebėjo, kaip iškalbingai nurausta jos skruostai jį pamačius ir kaip ta spalva jai tinka. Pastoriaus dukra labai aukšta, bet neperdžiūvusi. Volfas stebėjo ją besisukinėjančią aplink, renkančią puodelius, pieną ir cukrų. Judesiai, tiesą sakant, labai mieli akiai. Volfas priminė sau, kad nėra laiko galvoti apie flirtą. Bet neatsispyrė pagundai dar kartą paerzinti šeimininkę: – Ir aš labai norėčiau arbatos, ponia, jei jūs nieko prieš ja pasidalyti. Kai jis prabilo, Greisė pylė arbatą į du dailius porcelianinius puodelius. Vyras pastebėjo, kad jos ranka virptelėjo. – Galite imti tai, kas liko puode. – Ji vis dar vengė į jį žiūrėti. – Ponia Treskot užpils daugiau vandens ant lapų, o dabar, jei atleisite, turiu neštis arbatą į viršų. Tėtis laukia. Taip pasakiusi išplaukė iš virtuvės. Ūkvedė net švilptelėjo. – Na, niekada nebuvau mačiusi šeimininkės tokios atžarios. Išvirsiu jums šviežios arbatos, pone, nesijaudinkite. – Ne, ne, juk girdėjote, ką sakė panelė Dankomb. Man puikiai tiks ir šio puodo likučiai. Ir jūs prisėskite su manimi. – Ne, pone Volfgangai, taip nedera, aš tik tarnaitė. Jis pastūmėjo lėkštę į šalį. – Patikėkite, ponia Treskot, esu sėdėjęs prie vieno stalo ir su kur kas prastesne kompanija nei dori tarnai. Ir prašau liautis elgusis su manimi kaip su kokiu žymiu džentelmenu. – Bet juk jūs Arandeilo šeimininkas, sere. Kaip kitaip man su jumis elgtis? – Kaip su netikėliu mokinuku, kuris įsibrovęs į pastoriaus sodą vogė skaniausias jo slyvas. Dieve, kaip tuomet mane išplūsdavote! Buvau tikras nenaudėlis. – Taip, nenaudėlis, sere, bet ne niekšas, – atsakė moteris nenatūraliai blizgančiomis akimis. – Tuo aš niekada nepatikėjau. Bet kaip įrodyti tiesą? – pagalvojo Volfas. Jis pastebėjo, kaip ūkvedė vogčiomis nusišluostė akis, ir prabilo linksmiau: – O dabar išgerkime tą arbatą, kol ji dar tinkama. – Ji dar keletą kartų pasitarnaus, – atsakė ji imdama daugiau puodelių. – Panaudosiu lapus virdama arbatą mums su Treskotu, o paskui išdžiovinsiu ir atiduosiu vargšams. – Sunkūs čia laikai, ar ne? – Visur jie sunkūs, pone Volfai, juk buvo karas, bet nėra abejonių, – ką čia nuslėpsi, – po jūsų tėvų mirties gyvenimas Arandeile gerokai pasunkėjo. Per tą pačią epidemiją netekome prievaizdo, tada pasidarė dar prasčiau, nes visai nebeliko, kam valdyti dvarą. Matote, tie Londono advokatai nesupranta. Kiekvieną ketvirtį tikisi rentos ir neleidžia pasiteisinti prastu derliumi nei ligomis. Visa parama kaimui – ponas Dankombas ir jo duktė. – Moteris patylėjo. – Yra kaimynų, kurie dėl netvarkos kaltina jus, pone Volfgangai. – Ir turi pagrindo kaltinti. Jei nebūčiau buvęs toks padūkęs, niekas nebūtų patikėjęs, kad galėčiau nužudyti savo žmoną, tuomet man nebūtų reikėję sprukti iš šalies, ir tėvai nebūtų mirę. – To nežinote, pone. – Ne, bet juk daugelis tuo tiki, ar ne? – Taip, pone, tiki. Kaip tik todėl jūs turite būti apdairus. Kaime yra žmonių, kurie už šilingą ir savo motiną parduotų. – Žinau, man reikia pasikalbėti su Brentu, senuoju liokajumi. Kur galėčiau jį rasti? – Su dukterėčia ir jos vyru gyvena name prie guobų pačiame kaimo gale. Jo regėjimas dabar labai prastas, senukas beveik niekur neišeina. – Man reikia susitikti su juo vienam, jei įmanoma. – Tuomet šis rytas labai tinkamas, nes kiti bus išvažiavę į turgų. – Nueisiu tuojau pat. Jis atsistojo, ėmė rinkti lėkštes, bet ponia Treskot sulaikė. – Paskubėkite, pone Volfgangai, bet būkite atsargus. Daugelis čia turi gerą atmintį, ir nors esate apsirengęs visai kitaip, aukšto ūgio nenuslėpsite. – Aukštą ūgį aš slėpiau ne vienus metus, ponia T., bet nesijaudinkite, į kaimą eisiu per pievas, pakraščiais. – Ar pasakyti ponui Dankombui, kad vakarieniausite kartu su juo? – paklausė ūkvedė. – Jam tikrai patiktų. Volfas stabtelėjo prie durų. – Ir man patiktų, – prisipažino jis. – Bet ką pasakys jo duktė? Ūkvedė lyg sąmokslininkė šyptelėjo. – Panelė Greisė aprims, kai geriau jus pažins, sere. Jūs visuomet sugebėdavote pakerėti net kiečiausias širdis – tai faktas. ~2~ Greisė su tėvu buvo rytiniame kambaryje, kai Treskotas pranešė, kad ponas Peregrinas išėjo, bet pažadėjo pavakarieniauti kartu su pastoriumi. Ponas Dankombas žinią priėmė ramiai, o Greisė pyktelėjo. – Ponas Peregrinas visiškai įsitikinęs, kad yra laukiamas, – pareiškė ji, kai jiedu vėl liko vieni. – Kodėl gi ne? – ramiu balsu atsakė tėvas. – Mes pasiūlėme jam pastogę kaip bet kuriam Dievo kūriniui. – Bet mes apie jį nieko nežinome. – Jis geros širdies. Greisė papurtė galvą. – Tu per geras, tėtuk, per daug patiklus. Man teko paguldyti jį arklidėse. – Taip ir supratau, – sukikeno tėvas. – Neabejoju, kad jis yra miegojęs ir prastesnėse vietose. – Bet vis tiek pasisodinsi prie stalo kartu su mumis. – Taip, mieloji, ir priminsiu tau, kas rašoma Biblijoje: nepamirškite svetingumo[2 - Pilna citata: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, priėmė viešnagėn angelus.“ (www.ebiblija.lt)]. Iš Laiško žydams, mano mieloji, tryliktas skyrius. Greisė nusišypsojo. – Nemanau, kad ponas Peregrinas – persirengęs angelas, tėtuk. – Gal ir ne, bet garantuoju, kad jis – džentelmenas, ir manau, jog yra mūsų pagalbos vertas žmogus. Pastorius daugiau nieko nepasakė ir netrukus išėjo padirbėti prie pamokslo. Greisė stengėsi negalvoti, kad tėvas nuo jos bėga, bet vis tiek liko nesmagus įtarimas, kad jis apie nepažįstamąjį žino daugiau, nei jai pasako. Greisė pažvelgė pro langą. Diena graži, jei paskubės atlikti darbus namuose, gal liks laiko pajodinėti prieš vakarienę. Volfas nesunkiai surado nedidelį namelį po guobomis. Į kaimą ėjo palaukėmis, užsimaukšlinęs ant kaktos skrybėlę, buvo įgudęs eiti nerangiai, kerėpliškai, todėl kas nors jį pamatęs nebūtų palaikęs džentelmenu, ką jau kalbėti apie Arandeilą iš Arandeilo. Atrodė, kad namelis tuščias, bet Volfas dar kurį laiką palūkuriavo, stebėjo iš tolo. Laukti neprailgo, nes saulė buvo jau aukštai pakilusi, ir pavasario diena nusimatė visai šilta. Durys plačiai atsidarė ir ant slenksčio pasirodė senas vyriškis. Volfas jį tučtuojau atpažino. Liokajus atrodė ne ką senesnis nei prieš dešimtį metų, kai Volfas matė jį paskutinį kartą. Senukas atsisėdo ant suolelio prie sienos ir pasuko veidą į saulę. Volfas priėjo arčiau. – Gerą dieną, Brentai. – Kas čia? Liokajus pažvelgė trumparegėmis akimis. – Nepažįsti manęs? – Volfas pritūpė, kad jo veidas būtų viename lygyje su senuku, ir nusišypsojo. – Tik nesakyk, kad mane pamiršai. – Aš atpažįstu balsą, bet… – Išblukusios akys įsmigo Volfui į veidą. – Ar čia tikrai jūs, pone Volfgangai, po šitiekos metų? Volfas paėmė ištiestą silpną ranką. Nebuvo abejonių – senukas apsidžiaugė. Volfas atsakė: – Taip, Brentai, aš grįžau. – Telaimina jus Dievas, sere, nesitikėjau šios dienos sulaukti! Prastai matau, mano akys jau nebe tokios, kaip buvo. – Jis staiga susiraukė. – Bet jums čia lauke nesaugu. Prašau į vidų, sere. – Leisk, padėsiu. Volfas paėmė senuką už rankos ir palydėjo į trobą. – Atleiskite, jei atsisėsiu jums esant, pone Volfgangai, bet ant kojos turiu piktžaizdę, kuri labai skauda, jei ilgiau pastoviu. – Manau, užsitarnavai teisę sėdėti, – atsakė Volfas ir padėjo jam atsisėsti ant kėdės, kitą prisitraukė sau. – Tu daug metų ištikimai tarnavai mūsų šeimai. – Taip, sere, tarnavau, man labai gaila, kad senasis šeimininkas ir šeimininkė mirė, o dvaras jau kuris laikas uždarytas. Tikrai labai gaila. – Senukas pralinksmėjęs paklausė: – Ar grįžote visam laikui, sere? – Kol kas ne. Pirmiausia turiu įrodyti, kad esu nekaltas. Kaip tik dėl to esu čia, Brentai, noriu, kad papasakotum man viską, ką prisimeni apie tą naktį, kai mirė mano žmona. – Prisimenu aiškiai kaip dieną, sere, bet jau viską papasakojau teisėjui, o jis pareiškė, kad mano pasakojime nėra nieko, kas jums galėtų padėti. – Norėčiau, kad papasakotum man, jei gali. Pradėkime nuo mano ginčo su žmona prieš vakarienę. – Volfas kreivai šyptelėjo. – Neabejoju, kad visi girdėjote. Senukas atsiduso. – Taip, visi namai skambėjo, bet jei leisite pasakyti, sere, mes buvome pripratę prie jūsų ir ponios nesutarimų, juk abu buvote labai ugningi. Jūs išėjote ir ponia Volfgang įsakė atnešti padėklą su maistu į jos kambarį. Taigi prie stalo valgyti liko tik ponas, šeimininkė ir seras Čarlzas. – Ak, taip, Armstonas, mano žmonos pusbrolis, – pritarė Volfas. Seras Čarlzas Armstonas Arandeile visuomet buvo šiltai priimamas. Asmeniškai jis niekada to vyro nemėgo. Volfui ir Florencijai niekuomet nereikėjo ieškoti dingsties vienam kitą įžeisti, o tą kartą žmona apkaltino, kad jis nekenčiąs Čarlzo, nes Volfo tėvai labiau norėtų tokio sūnaus kaip jis, o ne padūkusio ištvirkėlio, kokiu tapęs Volfas. Ta mintis jį vis dar skaudino. – Aš išjojau apsiraminti, – tarė Volfas. – Kas nutiko, kol manęs nebuvo? – Mes paruošėme vakarienę, ir Misden, ponios Volfgang kambarinė, nunešė padėklą savo šeimininkei. Ponia Volfgang nenusileido į apačią. Apie vienuoliktą šeimininkė kaip visuomet patiekė arbatą svetainėje, dar paprašė sausainių ir duonos lengvai užkąsti. Tada netrukus po vidurnakčio lipdamas laiptais į prieangį išgirdau riksmą, tiksliau, klyksmą. – Senukas nutilo, sunėrė rankas. – Jei tik prie durų būtų buvęs liokajus, sere, jis būtų matęs, kas atsitiko, tačiau jau buvo vėlu, ir visi sukiojosi prieangyje. – Nieko tokio, – tarė Volfas. – Tiesiog papasakok, ką matei. – Ponios Volfgang kūną radome didžiųjų laiptų apačioje, visa jos galva buvo kruvina, sudaužyta, o jūs suklupęs prie jos. Labai gerai prisimenu. Buvote baltas lyg drobė. Šeimininkas ir šeimininkė atbėgo iš svetainės, o jūs keistu balsu kartojote: Ji negyva. Ji negyva. – Tada kilo didžiulis triukšmas. Ponią Arandeil ištiko isterija, visi lakstėme. Kažką pasiuntė gydytojo, tuomet šeimininkas paliepė kiek įmanoma greičiau pabalnoti jūsų arklį. – Viskas atrodė labai įtartina, – tarė Volfas. – Jei tik būčiau palaukęs, jei būčiau likęs ir bandęs pasiteisinti… – Ak, tėvas juk nerimavo dėl jūsų. Net jei seras Čarlzas nebūtų jo spaudęs, manau, ponas vis tiek būtų reikalavęs… – Čarlzas? Nori pasakyti, kad Armstonas reikalavo mane išsiųsti? – Taip, sere. Vos įėjęs iš sodo seras Čarlzas paliepė jūsų tėvui išsiųsti jus toliau nuo pavojaus, kol jie išsiaiškins, kas nutiko. Bet taip ir neišsiaiškino, sere. Vietoje to… – Vietoje to paaiškėjo, kad dingo Sostonų deimantai, ir aš buvau prakeiktas dvigubai, – pats užbaigė Volfas. – Kas suprato, kad vėrinio nebėra? – Misden, pone. Ji buvo pašaukta prie šeimininkės, kai paaiškėjo, kad ponia Volfgang gyva. Vargšelė buvo nunešta į rytmetinį kambarį, ir Misden liko su ja, kol atvažiavo daktaras Osvaldas. Laimei, jis vakarieniavo vikariate, todėl atvyko greitai. Misden užlipo į ponios Volfgang miegamąjį kažko atnešti ir parbėgo klykdama, kad ponios papuošalų dėžutė atidaryta, o vėrinio nebėra. – Visi pagalvojo, kad jį paėmiau aš, – burbtelėjo Volfas. – Niekada tuo netikėjau, sere. Nors įkalčiai… – senasis liokajus nutilo. – Taip, – sudejavo Volfas. – Žmona raktelį visuomet laikydavo už išklibusios židinio plytos. – Staiga apykaklė ėmė stipriai veržti kaklą lyg kilpa. – Mano žiniomis, apie slaptavietę žinojo tik trys žmonės: Florencija, jos kambarinė ir aš. – Volfas kreivai šyptelėjo. – Neabejoju, kad Misden visiems tai papasakojo. – Sielvartas senuko akyse nuojautą patvirtino. Volfas palietė jo ranką. – Pagalvok, Brentai. Ar name tą naktį tikrai daugiau nieko nebuvo? – Na, tai tik spėjimas… – Pasakyk man. Brentas patylėjo, raukšlėta kakta dar labiau susiraukė – senukas stengėsi prisiminti. – Tuomet pasakojau teisėjui, sere, bet jis nieko nedarė. Matote, nunešęs arbatos padėklą poniai į svetainę, aš paruošiau miegamojo žvakes. Lipdamas laiptais į viršų išgirdau viršuje triukšmą. Balsus. – Senukas atsisėdo tiesiai. – Pagalvojau, kad ponia Volfgang su kažkuo kalbasi. Volfas nusišiepė. – Kas nors pasakytų, kad ten buvau aš. Kad sugrįžau ir nustūmiau Florenciją iš balkono. Brentas papurtė galvą. – Pamatęs jus suklupusį šalia ponios Volfgang supratau, kad tik ką įėjote. Ta diena buvo žvarbi – pirmieji žiemos šalčiai. Ant jūsų palto skvernų tebebuvo šerkšno kaip ilgai buvus lauke. Aš tai pasakiau teisėjui, bet jis nekreipė dėmesio. Pamanė, kad tiesiog stengiuosi jus apginti. – Ir daugiau niekas iš namiškių nieko nematė ir negirdėjo? Brentas lėtai papurtė galvą. – Ne, sere. Jūsų tėvas ir teisėjas surinko visus tarnus prieangyje ir klausinėjo to paties, bet tą naktį buvo baisiai šalta, todėl tie, kurie negalėjo eiti miegoti, buvo susirinkę tarnų salėje prie židinio. – Ar galėjo tie balsai, kuriuos girdėjai, būti mano žmonos ir kambarinės? Juk Misden turėjo būti su šeimininke. – Ne, sere. Parnešusi šeimininkės padėklą po vakarienės ji pasakė einanti miegoti ir perdavė ponios Volfgang įsakymą niekam dėl jokios priežasties netrukdyti jos iki ryto. Ji kalbėjo labai ryžtingai, o paskui nuėjo į savo kambarį. Gretimame kambaryje mieganti tarnaitė girdėjo ją krapštantis tol, kol ją pašaukė, kai paaiškėjo, jog šeimininkė tebėra gyva. Volfas susiraukė galvodamas, kad trūksta kažkokios svarbios detalės. Jis pasakė: – Turiu nueiti į namą. Man atrodo, ten gyvena Džonsas. – Taip, pone Volfgangai, gyvena ir neabejoju, kad mielai su jumis pasikalbės, bet saugokitės ką nors susitikti kaime, sere. Kai Arandeilo dvaras buvo uždarytas, daugelis žmonių prarado pragyvenimo šaltinį, jie į jus ne itin palankiai žiūri. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/sarah-mallory/atpirkimas/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом. notes 1 Biblijos citata iš ST Patarlių knygos 15:17 (čia ir toliau – vert. pastabos). 2 Pilna citata: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, priėmė viešnagėn angelus.“ (www.ebiblija.lt)
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 214.90 руб.