Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Sugrįžimas Sarah Mallory Istorinis meilės romanasMaištingieji Arandeilai #2 Keturių knygų serija „Maištingieji Arandeilai“. Trečia knyga. „Tikras nuotykis pabėgti iš namų slapta įsimylėjus.“ Kadaise ledi Kasandra Vitnė paliko jai pažįstamą pasaulį dėl meilės. Dabar ji – nusivylusi našlė, jos iliuzijos žlugo, o ji pati įstrigo Prancūzijoje. Ledi Vitnė tetrokšta vieno – sugrįžti į Angliją, maldauti šeimos atleidimo ir amžiams pamiršti vyrus. Tačiau Kasandros pasiryžimas niekada nebeįsimylėti vyro netrukus išbandomas. Dezertyras Raulis Dulevantas pasisiūlo ją palydėti kelionėje. Šis vyras atrodo erzinantis, tačiau taip pat ir garbingas, drąsus ir pavojingai patrauklus! Galbūt Raulis gali suteikti Kasandrai tai, ko ji ieško nuo pat tos dienos, kai pabėgo iš namų… Sarah Mallory Sugrįžimas ~1~ Verdenas, Prancūzija, 1803 metų rugsėjis Namų, stovinčių Lygybės gatvėje, viršutinio aukšto kambaryje sėdinti jauna moteris tamsiai mėlynu jojimo apsiaustu atrodė neįprastai rimta. Net balti marškiniai po prigludusiu švarku tik prie kaklo buvo papuošti kukliais raukiniais. Kad atrodytų dar rimčiau, prie šiaudinės skrybėlaitės prisiuvo juodus kaspinus, o ant pečių užsimetė juodų nėrinių šalį. Dabar ji sėdėjo priešais veidrodį ir kritiškai apžiūrinėjo savo atspindį. – Ledi Kasandra Vitnė yra užsispyrusi ir impulsyvi, – pareiškė ji, prisiminusi, kaip kažkas neseniai ją apibūdino. Kritikas taip pat pastebėjo, kad ji graži, bet šitą ji nuleido negirdom. Kasandra parėmė smakrą ranka ir atsidūsėjo iš nepasitenkinimo. – Užsispyrimas ir impulsyvumas negerai tuo, kad pridarai klaidų, – tarė savo atspindžiui. – O ištekėti už Džeraldo tikrai buvo klaida. Ji apsisuko ir nužvelgė mažytį kambarėlį. Lydėti Džeraldą į Verdeną irgi buvo klaida, bet gegužę Amjeno taikai atėjo galas, o ji neturėjo drąsos jį palikti ir viena grįžti į Angliją. Tai būtų reiškę, kad ji pripažįsta pralaimėjimą, o Kasandrai tokia mintis buvo nepriimtina. Ji laisva valia sutiko pabėgti su Džeraldu ir beveik girdėjo, kaip senelė, Hiuno markizė našlė, sako: – Kaip pasiklojai, taip išsimiegojai, panelyte. Kasandra ir miegojo daugiau nei metus, nors po kelių mėnesių santuokos suprato, kad Džeraldas nėra geras, mylintis vyras, kokiu jį laikė. Jos mintis pertraukė beldimas į duris. Persimetusi keliais žodžiais su tarnu ji pasiėmė savo krepšį ir nusekė paskui jį laiptais žemyn. Prie durų laukė fajetonas su Merimonu, samdytu kurjeriu. Jis buvo nedidelis, pailgo veido žmogus ir dabar nužvelgęs krepšį jos rankoje tarė: – C’est tout?[1 - Tai viskas? (pranc.) (čia ir toliau – vert. pastabos).] – Daugiau man nieko nereikia, – savo kalba atsakė Kasandra, žiūrėdama jam į akis. Jam tvirtinant krepšį prie fajetono, ji liūdnai pagalvojo, kaip mažai užgyveno per vienus vedybinio gyvenimo metus. Merimonas atidarė karietos dureles ir vėl sugargaliavo prancūziškai: – Sėskite, miledi, aš jus lydėsiu pėsčiomis. Mano žirgas laukia prie Šv. Pauliaus vartų. Kesė pakėlė akis. Rugsėjo saulė jau artinosi prie laidos. – Būtų buvę geriau išvykti auštant, – pasakė ji. Merimonas atrodė įsižeidęs. – Miledi, jau sakiau, kad nepavyko gauti karietos anksčiau. Šiame kelyje nėra jokio pavėsio, o dieną žirgams gali būti labai karšta. Dabar naktį važiuosime, jūs pamiegosite, o kai atsibusite – voilà – jūs jau Reimse. – Čia nepamiegosiu, – nesusivaldžiusi prunkštelėjo. Kelionė į Prancūziją su Džeraldu buvo visiškai kitokia. Tada ji buvo įsimylėjusi ir kupina vilčių, bet nėra prasmės galvoti apie praeitį. – Puiku, tada judėkime. Kuo greičiau naktis baigsis, tuo geriau. Iki rytinių vartų buvo likę visai nedaug. Ten kruopščiai patikrins Kasandros pasą. Verdenas buvo išlaikęs daugumą viduramžių tvirtovių ir grėsmingą citadelę. Dėl to paskelbus karą dauguma britų turistų slėpėsi būtent čia. Priešui buvo sunku įsigauti vidun, tačiau britams ištrūkti – beveik neįmanoma. Privažiavus miesto vartus ji padavė savo dokumentus Merimonui, o šis perdavė juos sargybiniui. Prancūzų pareigūnas valandėlę juos tyrinėjo, o tada prasibruko pro kurjerį ir žengė prie fajetono. Kesė nuleido langą. – Išvykstate, madame? – Taip, atvykau į Verdeną su vyru, kai šis buvo sulaikytas, bet praėjus savaitei jis mirė. Nebeturiu priežasties pasilikti, – pridūrė truputį išdidžiai. – Pirmasis konsulas Bonapartas nurodė, kad reikia sulaikyti tik karo tarnybai tinkamo amžiaus vyrus. Vyriškis pakreipė galvą. – Tikrai taip. Ir kur vyksite? – Į Ruaną, – įsikišo Merimonas. – Keliausime per Reimsą ir Buvė. Tikimės, kad iš Ruano pavyks laivu persikelti į Havrą, o iš ten miledi galės plaukti į Angliją. Kesė laukė įsitempusi ir nekantri, o žandaras stebeilijo jai į akis. Rodos, po amžius trunkusios tylos, jis dar žvilgtelėjo į karietą tarsi norėdamas įsitikinti, kad ant grindų nesislepia koks belaisvis. Galiausiai patenkintas atsitraukė, įteikė dokumentus Merimonui ir davė ženklą pašto vaikinui važiuoti toliau. Kurjeris nuėjo prie smulkaus vaikėzo, kuris laikė ilgauodegio bėrio vadeles, ir, fajetonui riedant pro vartus, šoko į balną ir nurisnojo greta. Kesė nusimovė pirštines, nusiėmė skrybėlaitę ir pasitrynė smilkinius. Galbūt išvykus iš Verdeno nepaliaujantis maudulys praeis. Dienos po Džeraldo mirties buvo įtemptos, jo vadinamieji draugai suko ratus kaip maitvanagiai, pasiryžę pulti vos aptikę silpną vietą. Na, visa tai liko praeityje. Ji keliauja namo. Temo. Karietai supantis ir barškant nelygiame kelyje, Kesė įsitaisė kampe. Reikia tikėtis, kad Anglijos keliai bus tokie geri, kaip ji prisiminė, nes visą kelionę tokio tarškėjimo nepakeltų. Staiga fajetonas sulėtino greitį ir Kesė atsisėdo tiesiau. Jie kurį laiką važiavo per mišką, nuo aukštų medžių, augančių palei kelią, karietoje buvo tamsu nors į akį durk, bet dabar langą apšvietė blyški mėnesiena ir Kesė pamatė, kad jie išriedėjo į proskyną. Palei kelią mėtėsi rąstgaliai ir šakos, tarsi medžiai būtų iškirsti ir išvežti visai neseniai. Ji palinko į priekį ir pažvelgė pro langą tikėdamasi pamatyti užeigos šviesas, bet veltui. Tik švininis peizažas ir tamsi miško siena iš visų pusių. Karieta sustojo. Merimonas nušoko nuo žirgo, pririšo jį prie rato ir priėjęs atidarė dureles. – Išlipkite, miledi. Kelionė baigėsi. Kesei ėmus protestuoti, jis čiupo ją už riešo ir ištempė iš karietos. – Kaip drįstate šitaip su manimi elgtis? – užsipuolė ji. – Susitarėme, kad nugabensite mane į Havrą. Jeigu to nepadarysite, likusių pinigų negausite. Jam kimiai nusijuokus, nugara perbėgo šiurpas. – Tikrai? Kadangi Havre neturite nei draugų, nei bankininko, visus pinigus vežatės su savimi, ar ne? Šiurpas virto ledine baime. – Nesąmonė, – išdidžiai atšovė ji. – Nebūčiau tokia kvaila vež… Jos prieštaravimus vėl nutraukė baisus juokas. – Tikrai, kad būtumėte. Duokite man savo rankinę dabar pat ir galbūt per daug jūsų neskriausime. Apsisukusi Kesė pamatė, kad pašto vaikinas nušoko nuo pakylos ir supančiojo arklius. Jis iš lėto artinosi prie jos. Jeigu nebūtų palikusi skrybėlaitės karietoje, galbūt būtų pasinaudojusi smailiais smeigtukais, kurie buvo joje. Dabar turėjo pasikliauti vien savo sąmoju ir menka jėga. Ji žengė atatupsta nuo Merimono, bet jis nemėgino jos sustabdyti. O kam? Juk jos dar laukė pašto vaikinas. – Manęs pasiges, – tarė ji. – Pasakiau draugams, kad parašysiu iš Ruano. – Jeigu jie ir pradės jaudintis, tai mažiausiai po savaitės, – abejingai tarstelėjo Merimonas. – Niekam nerūpi, kas jums nutiks, nebent jūsų vyrui, bet jis negyvas. Netikiu, kad sulaikytieji anglai skubės atsiplėšti nuo pramogų. Vargu, – pagalvojo Kasandra. Ji ir pati tuo netikėjo. Džeraldas pasirūpino, kad vieninteliai jos draugai būtų savanaudžiai, godūs seniai, kurie prielankumą išreikš tik tikėdamiesi naudos. Ji viena. Ji turi kovoti ir maža tikimybė, kad laimės. Merimonui iš už diržo išsitraukus ilgą peilį, Kasandra įsitempė dar labiau. Užpuolikas piktdžiugiškai išsišiepė. – Na, miledi, tai pinigus gausime dabar ar tada, kai pasismaginsime? – Niekada, – pasigirdo ramus, linksmas balsas ir visi atsisuko į karietą. Nepažįstamasis atrišo Merimono žirgo vadeles. Vyriškis buvo kiek aukštesnio nei vidutinio ūgio, vienplaukis, barzdotas ir apsirengęs kaip valstietis, bet laikėsi toli gražu ne prasčiokiškai. Jo laikysena buvo kaip kareivio, o balsas – įsakmus. – Jeigu jums nors kiek rūpi jūsų saugumas, pasitrauksite nuo damos dabar pat. – Su jumis, pilieti, mes neturime jokių reikalų, – atšovė Merimonas. – Eikit sau. – Nemanau. Nepažįstamasis artinosi prie jų vesdamasis bėrį. Dėl susivėlusių plaukų ir tankios barzdos jo veidas mėnesienoje buvo beveik neįžiūrimas. Kesė tik pastebėjo, kaip jam išsišiepus sužibo balti dantys. Kurį laiką tvyrojo įtempta, vylinga tyla, o paskui viskas įvyko staiga. Šaukdamas iš įsiūčio Merimonas metėsi ant nepažįstamojo, tą pačią akimirką vežikas šoko prie Kesės. Labai gerai, – pagalvojo ji, nes Merimonas buvo stambesnis ir ginkluotas peiliu. Susidoroti su pašto vaikinu ji dar turėjo šansą. Šiam artinantis išskėstomis rankomis, Kesė įsitempė. Jis bjauriai, pergalingai šypsojosi – tikriausiai manė, kad ji dreba iš baimės, bet jam prisiartinus Kesė staigiai žengė į šoną, apsisuko, pasilenkė, pačiupo nuo žemės rankos ilgio ir storio šaką ir greitai suėmusi ją abiem rankomis trenkė vežikui per kelius. Šis staugdamas parkrito ant žemės. – Gražiai pasidarbavote, mademoiselle, – raitas ant bėrio tarė nepažįstamasis ir ištiesė jai ranką. – Na? Norite vykti su manimi ar verčiau mėginsite laimę su šiais scélérats[2 - Niekšai (pranc.).]? Tikrai, kad padugnės, – pagalvojo Kesė paskubomis žvalgydamasi aplink. Merimonas klūpojo ant kelių ir piktai purtė galvą, vežikas sunkiai stojosi ant kelių. Ji vienu šuoliu atsidūrė prie nepažįstamojo, čiupo jo ištiestą ranką, vieną koją uždėjo ant jo bato ir leidosi užkeliama ant balno priešais jį. Vyriškis lengvai ją pakėlė ir pasisodinęs sau ant šlaunų paragino žirgą. Kesė nebijojo nukristi, ją tvirtai laikė stiprios nepažįstamojo rankos. Kadangi ji sėdėjo šonu, galėjo atsisukti į vyrą arba į kelią. Kesė pasirinko pastarąjį variantą ir įsmeigė akis į tolį. Ant rankos nusmukęs juodas šalis ėmė plaikstytis kaip vėliava. Turbūt vėjas bloškė jį raiteliui į veidą, nes šis netaręs nei žodžio jį nutraukė ir kanopoms dundant per medžių paunksnę numetė šalin. Kesė atsisukusi stebėjo, kaip jis iš lėto nusklendžia ant žemės. Vienintelis gedimo vyro ir santuokos simbolis. Jo nebėra. Ji nusigręžė ir pažvelgė į priekį, į paslaptingą ateitį. ~2~ Jie jojo per mišką. Tylą trikdė tik vienodas žirgo kanopų kaukšėjimas. Kesė ir nemėgino užmegzti pokalbio. Tamsoje buvo sunku įžiūrėti kelią, ji norėjo, kad jojikas susitelktų ir saugiai vestų žirgą tarp medžių. Tik tada, kai jis sulėtino žirgą ir šis ėmė risnoti žingine, ji nutraukė tylą: – Ar žinote, kur jojame? Ir iškart subarė save, kad paklausė angliškai, bet jis atsakė su vos juntamu akcentu. – Kol kas neturiu žalio supratimo, – linksmai tarė. – Galėsiu atsakyti, kai nebebus medžių ir matysiu dangų, – pridūrė jai nejaukiai pasimuisčius priekyje. – Gal sustokime ir valandėlę pailsinkime žirgą? Jis sustabdė žirgą ir padėjo Kesei nulipti. Tik tada ji suprato, kad kojos jos nelaiko, ir įsikibo į balną, kad neprarastų pusiausvyros. Vyriškis nušoko šalia jos. – Nagi, truputį paėjėkime, galūnės greitai atsigaus. Jis apkabino Kasandrą per pečius ir prisitraukė prie savęs. Jo drabužiai buvo šiurkštūs, atsidavė purvu ir prakaitu, bet Kesė negalėjo paeiti pati, tad leidosi padedama. Jo jėga buvo maloni, bet kartu glumino. Jis elgėsi ir kalbėjo kaip išsilavinęs žmogus, bet atrodė kaip prasčiokas. – Dar nepadėkojau, kad mane išgelbėjote, – atsargiai tarė ji. – Ką čia veikėte? – Man reikėjo žirgo. Jo ramus atsakymas taip nustebino, kad ji net nusijuokė. – Tai kelia dar daugiau klausimų, monsieur. Ji manė, kad jis kaip nors išsisuks, bet atsakė labai nuoširdžiai: – Mane persekiojo. Ieškodamas prieglobsčio pabėgau į mišką. Pamačiau prie karietos pririštą žirgą. Kadangi jūsų palydovai jums grasino, niekas jo nesaugojo. Aš labai apsidžiaugiau, bet pamaniau, kad būtų negražu pasprukti palikus jus likimo valiai. – Tikrai taip. Kesė stengėsi kalbėti ramiai, bet viduje baiminosi ar nebus nuo vilko užšokusi ant meškos. Ji atsargiai atsitraukė ir jis iškart ją paleido. Kesė toliau žingsniavo šalia, o žirgas ramiai kaukšėjo greta. Virš jų rašalo mėlynumo danguje kabojo mėnulis. – Tai jūs – bėglys, – tarė ji patenkinta. – Taip ir maniau. – Ir jūs manęs nebijote? Kesė iškėlė galvą. – Aš nieko nebijau, – tarė ir iškart suprato, kaip kvailai tokiomis aplinkybėmis nuskambėjo jos greitas atsakymas. Ji iš lėto pridūrė: – Tiksliau, esu atsargi, kaip ir dera su nepažįstamuoju. – Tiesa, bet tai galima ištaisyti, – tarė jis ir sustojęs jai nusilenkė. – Raulis Dulevantas, jūsų paslaugoms. Kadangi jis tikėjosi atsakymo, ji po minutėlės tarė: – Ledi Kasandra Vitnė. – Ir jūs anglė. Dėl to turime kalbėtis šia barbarų kalba. – Tada kalbėkimės prancūziškai, – atsakė susierzinusi. – Kaip norite, – jis sugavo jos kairę ranką. Kadangi abu nemūvėjo pirštinių, jo šiurkštus nykštys užčiuopė paprastą, auksinį žiedą ant trečio piršto. – Kai susitikome, kreipiausi į jus mademoiselle. Atleiskite, madame. Jo prisilietimas buvo stebinamai intymus. Kesė atitraukė ranką. – Verčiau eime. Jai pajudėjus, jis patraukė iš paskos. – Kur jūsų vyras? Prieš atsakydama Kesė akimirką sudvejojo. – Verdene. – Ar jis sulaikytas? Ji ir vėl sudvejojo nenorėdama prisipažinti, kad yra našlė. Kad ji viena ir nesaugi. – Taip. Tas niekšas, kurį parklupdėte, buvo jo nusamdytas kurjeris, kad palydėtų mane į Angliją. – Akivaizdu, kad tai buvo prastas pasirinkimas. Pajutusi, kad akis gelia karštos ašaros, Kesė greitai sumirkčiojo. Dabar ne laikas savigailai. – O kaip jūs? – paklausė ji, vengdama toliau kalbėti apie save. – Kas jus vejasi? – Įstatymo sargai. Jie mano, kad aš – dezertyras. – Jie taip mano? Bet tai netiesa? – Ne. Mane prieš šešis mėnesius garbingai atleido iš laivyno. – Dabartinėmis aplinkybėmis, kai jūsų šalis kariauja, – truputį smerkiamai atsakė ji. – Atrodytų normalu, kad kiekvienas tikras prancūzas stoja ginti savo šalies, monsieur. – Tikras prancūzas – galbūt, – atšovė jis. – Bet aš iš Briuselio. Užaugau pietų Nyderlanduose, kuriuos valdė austrai. – Bet tobulai kalbate prancūziškai. – Mano šeima kilusi iš miestelio pasienyje su Prancūzija. Buvau dar kūdikis, kai jie persikraustė į Briuselį, tad užaugau tarp prancūzakalbių. Paskui iškeliavau į Paryžių ir įstojau į prancūzų laivyną. Kaip suprantate, labai ilgai nekalbėjau jokia kita kalba. Ledi neatsakius, Raulis karčiai savęs paklausė, kodėl išvis jai aiškinasi. Koks jai skirtumas? Ji anglė. Visi žino, kad jie jaučiasi viršesni už visus kitus. Kaip nepasisekė, kad atsidūrė viename balne su anglų aristokrate! – Žirgas jau pailsėjo, – trumpai tarė jis. – Manau, kad jau galime joti. Jis užšoko ant žirgo ir ištiesė jai ranką stengdamasis negalvoti, kokia ji smulki ir moteriška, kaip jos kvepalai primena švelnias vasaros dienas. Jai atsisėdus ant žirgo, jo smakrą pakuteno tamsios garbanos. Kai arklys kluptelėjo tamsoje, ji įsikibo jam į rankovę ir jis instinktyviai apkabino ją per liemenį. Kasandra aiktelėjo ir spigiu balsu tarė: – Ačiū, bet nereikia manęs laikyti. Man nebegresia pavojus nukristi. Raulis sukando dantis. Jeigu ji mano, kad jis mėgina ją suvilioti, labai klysta. Jis tyliai ją paleido ir abiem rankomis suėmė vadeles, bet jos pamiršti buvo neįmanoma, nes ji sėdėjo tiesiai jam ant kelių. Raulis karčiai pagalvojo, kad jeigu ji nebūtų anglė, ši situacija būtų visai maloni. Jie keliavo toliau tai paėjėdami, tai pajodami, bet nepertraukdami nejaukios tylos. Raulis stengėsi susikaupti ir vesti žirgą per tamsų mišką. Galiausiai medžiai išretėjo ir jie atsidūrė plačiame kelyje, kuris nakties tamsoje rangėsi kaip sidabrinis kaspinas. Juodu nušoko ant žemės ir Raulis užvertė galvą į dangų. Mėnulis buvo dingęs, žvaigždės blėso pirmutinėje aušros šviesoje. – Ar žinote, kur dabar esame? – paklausė ji. – Keliavome į šiaurę. – Vadinasi, ne į tą pusę. – Nelygu, kur vykstate, madame. Kesė prikando lūpą. Ji buvo nepažįstamose žemėse, priešo šalyje. Šis vyras apsaugojo ją nuo pavojaus, bet neturėjo jokios priežasties ja rūpintis. Tiesą sakant, žirgui ne ten pastačius koją, taip greitai ją paleido, kad buvo akivaizdu, jog nenori dar kuo nors jai padėti. O jai reikėjo pagalbos. Tuo ji įsitikino po vakaro įvykių su Merimonu. – O kur jūs vykstate, monsieur? – mandagiai paklausė ji. – Į Briuselį. – Aš norėčiau grįžti į Angliją. Kaip manote, gal iš ten bus lengviau tą padaryti? – Stengdamasi neišsiduoti, kad nerimauja, ji pridūrė: – Pasą atidaviau kurjeriui. – Vadinasi, neturite dokumentų. – Ne, neturiu. Staiga viduryje Prancūzijos su nepažįstamuoju Kasandra pasijuto vieniša ir pažeidžiama. Jis dezertyras. Nėra kas paliudytų, kad jis ne niekšas. – Ar turite pinigų? – paklausė jis ir jai iš baimės kraujas sustingo gyslose. Raulis net tamsoje matė, kaip ledi veidu nuslinko nerimas. Jį tai suerzino. – Aš ne vagis, madame, – šaltai tarė jis. – Nesiruošiu jūsų apvogti. Ji atšovė su visa anglės arogancija, iškėlusi galvą ir akimis svaidydama žaibus: – Iš kur galiu žinoti? Juk pavogėte žirgą. Raulis kreivai šyptelėjo, bet supratęs, kad daugiau argumentų ji neturi, susivaldė ir, užuot piktai atšovęs, suurzgė: – Madame, nepamirškite, kad galėjau jus palikti likimo, tų niekšų valioje. – Tai tiesa, – pripažino ji. – Esu jums skolinga ir meldžiu atleisti. – Kesė giliai įkvėpė. – Ir taip, turiu truputį pinigų. Kasandros atsiprašymas iškart numaldė pyktį. Raulis nusišypsojo. – Tada esate už mane pranašesnė, madame, nes aš neturiu nė su[3 - To meto Prancūzijos piniginis vienetas; penkių sentimų vertės moneta.]. – Suprantu. Leiskite atsilyginti už išgelbėjimą… Raulis iškart nuo jos atšlijo. – Tai nebūtina, – greitai atsakė. – Aš juk jau turiu žirgą. – Taip, ir esu tikra, jis nugabens jus į Briuselį, – tarė Kesė ir minutėlei nutilo. – Ar jis toli? Raulis patraukė pečiais. – Nelygu, kur esame, gal trijų ar keturių dienų kelias. Jums būtų geriau vykti į Reimsą. Jis daug arčiau. Iš ten galėsite užsimokėti už kelionę į pakrantę. – Ačiū, – tarė Kesė, užvertusi galvą į dangų, o tada vėl nužvelgė kelią priešais. – O Reimsas būtų į tą pusę? – ji mostelėjo į pietus stengdamasi atrodyti rami, tarsi būtų pratusi keliauti viena, tamsoje, mažai naudojamu keliu nepažįstamame krašte, bet Raulis jos balse išgirdo nerimo gaidelę. Nesi už ją atsakingas. – Taip, – atsakė jis. – Jeigu laikysitės šio kelio, neabejoju, kad atsidursite Reimso kelyje. Netrukus patekės saulė, bus nesunku rasti. – Tada atsisveikinsiu, mesjė Dulevantai, – tyliai tarė Kesė. – Dėkoju už pagalbą ir tikiuosi, kad saugiai pasieksite Briuselį. Kasandra tūptelėjo. Matydamas, kokia ji pasimetusi ir išsigandusi, Raulis panoro ją apsaugoti. – Palaukit! Nedaryk to. Tu jai nieko neskolingas. Raulis nekreipė dėmesio į įspėjamą balsą galvoje. – Nugabensiu jus iki Reimso. Jos veide akimirką šmėstelėjo palengvėjimas, bet jį tuoj pat pakeitė įtarumas. – Iš kur man žinoti, kad manęs nepasmaugsite ir neapvogsite? Jis sukando dantis. – Miledi, jeigu jus ir pasmaugsiu, tai tik už aštrų liežuvį! Keista, bet turbūt tokių jo žodžių pakako. Ji valdingai linktelėjo. – Priimu jūsų pasiūlymą, pone, ir dėkoju. – Man vienas malonumas, – lygiai taip pat nenuoširdžiai atsakė Raulis. – Ateikit. Josim. Kesė leidosi vėl pasodinama ant arklio. Jai gerokai palengvėjo, kad nereikės vienai kulniuoti tokio tolimo kelio. Jos palydovas paaiškino, jog negalima nuvarginti žirgo, todėl jie judėjo iš lėto. Kelias buvo tuščias, jie sutiko tik kiauliaganį, kuris savo maišelį maisto mielai iškeitė į saują monetų. Maišelyje buvo tik vyno ir duonos, bet to pakako. Vidurdienį juodu susėdo medžio pavėsyje pavalgyti. Kesė buvo sukaitusi ir ištroškusi. Rauliui padavus gertuvę, ji nugėrė gerą gurkšnį. Vynas buvo stiprus, jo poveikis pasijuto labai greitai. Palydovas atlaužė gabalą duonos ir padavė jai. – Tai palikote vyrą Verdene? – Taip. Kesė gundėsi pasakyti, kad vyras negyvas, bet prisiminusi Merimono elgesį nusprendė, jog bus saugiau, jeigu nuduos, kad turi vyrą, kuris saugo jos garbę. Nesvarbu, jei jis už daugybės mylių. – Taip, jis Verdene. Kasandra paėmė duoną ir krimstelėjo, o vyras ją stebėjo tamsiomis akimis. – Keista, kad leido jums keliauti vienai. Esate labai jauna žmona. Kesė atsitiesė. – Visai ne! Jis kilstelėjo vieną antakį. – Tai kiek jums metų? – paklausė jis. – Neatrodote vyresnė nei aštuoniolikos. – Man greitai bus dvidešimt vieni. Jau beveik metai, kaip esu ištekėjusi. – Vraiment?[4 - Tikrai? (pranc.).] Ir kaip jūsų tėvai tai leido? – Mano tėvai mirė, kai buvau dar vaikas. – Jei tai leido jūsų globėjas, tik dar blogiau. Kesė prisiminė senelę. – Ji neleido. Mes pabėgome ir susituokėme. Kasandra susimąstė, kodėl jam tai pasakė. Ji nesididžiavo savo elgesiu. Dabar, kai viskas taip pasisuko, labai aiškiai suvokė, kad padarė kvailystę. Meilė Džeraldui buvo didžiulė klaida ir daugiau jos ji nepakartos. Pažvelgus į pakeleivį jai pasirodė, kad jo tamsiose akyse mato nepritarimą. Tegu sau nepritaria. Jai nerūpi nei jo, nei jokio kito vyro nuomonė. Kasandra atsistojo ir nusipurtė nuo sijono trupinius. – Keliausime toliau? Jis patraukė pečiais, greitai įsidėjo likusį vyną ir duoną ir netrukus juodu vėl buvo kelyje. Kesė, kaip jai atrodė, oriai tylėjo, bet slapčia baiminosi, kad Rauliui Dulevantui pasirodys kaip užsiožiavęs vaikas. Nieko nepadarysi. Niekaip nepasiteisins, jei nepapasakos visos tiesos, o nepažįstamajam jos tikrai neatskleis. Saulė jau leidosi, kai jie sutiko ūkininką su žmona gremėzdiškame vežime. Kesė klausėsi trumpo jų ir savo palydovo pokalbio. Ūkininkas patvirtino, kad jie pakeliui į Reimsą, bet iki ten dar mažiausiai diena kelio. – Mielai kviečiame apsistoti pas mus, – pasiūlė ūkininko žmona. – Gyvename už valandos kelio. Tektų grįžti atgal, bet abu su žmona gausit pavalgyti ir lovą nakčiai. Kesė sustingo. Mintis apie maistą ją viliojo, bet šie žmonės akivaizdžiai manė, kad ji ir šis netvarkingas nepažįstamasis… – Ačiū, bet ne. Verčiau josime toliau, – už juos abu atsakė Raulis Dulevantas. Juodu su ūkininku apsikeitė dar keliomis draugiškomis frazėmis ir išsiskyrė. Kesė nukaito iš gėdos. Jiems linksmai atsisveikinant sugebėjo tik kukliai linktelėti. – Gerai, kad atsisakiau jų svetingo kvietimo, – pasakė jis pertraukdamas tylą. – Ūkininko lūšnelė netinkama vieta ledi. – Klystate, – atšovė ji. – Mielai būčiau sutikusi pavalgyti ir išsimiegoti lovoje. Kaip suprantu, dabar teks praleisti naktį lauke. Bet gerai, kad atsisakėte. Noriu kuo greičiau atsidurti Reimse. – Žinoma, kuo greičiau. – Tada jokime ir naktį, – susierzinusi pasiūlė Kesė. Jie pakaitomis jojo ir ėjo, kol išblėso paskutiniai saulės spinduliai. Kesė iš paskutiniųjų laikėsi, kad neužmigtų, tik nė už ką nenorėjo to pripažinti. Juk ji – markizės dukra, Arandeilų vaikaitė. Jokiu būdu nepasirodys esanti silpna. Dangų užklojo iš rytų atplaukę stori debesys ir viskas paskendo beveik aklinoje tamsoje. Kai bėris suklupo trečią kartą, Raulis tyliai nusikeikė. – Tai kvailystė, monsieur, – tarė ji. – Reikėtų sustoti ir palaukti, kol debesys nuslinks. – Susigaišins kelionė, tikėjausi įveikti dar kelias mylias. – Jeigu arklys susilaužys koją, užtruksime dar ilgiau, – atšovė Kesė. Jam neatsakius, ji, nors ir nenoromis, prisipažino, kad norėtų pailsėti. Raulis Dulevantas iškart sustabdė žirgą, padėjo jai nulipti, be jokių ceremonijų paėmė už parankės ir iš kelio prieblandos nuvedė ją ir žirgą į miško tamsą. – Pabūkite čia, madame. Aš pasirūpinsiu žirgu. Kesė klestelėjo ant žemės remdamasi į medžio kamieną. Jis pasakė pabūti čia. Ar manė, kad ji pabėgs? Ji net nenutuokė, kur yra ar į kurią pusę eiti. Prisiminė, kaip skundėsi, kad neužmigs karietoje. Dabar, palyginti su dabartinėmis sąlygomis, tai atrodė didelė prabanga. Maža to, jog miegos lauke, tai dar ir su nepažįstamuoju. Tai, kad jie abu prisistatė, nieko nekeičia – ji nieko nežino apie šį vyrą. Kesė klausėsi, kaip Rauliui Dulevantui rišant arklį šlama lapai. Paskui jis atsisėdo šalia. Ji jį labiau juto, nei matė. Tyla ją erzino. Kasandra mėgino prisiminti, ką jis pasakojo apie save. – Tai jūs – jūreivis, monsieur? – Šešerius metus buvau „Prometėjo“ laivo chirurgas. – Tikrai? – neslėpdama nuostabos paklausė Kesė ir jis sukikeno. – Pagal mano aprangą jums atrodo kitaip, ar ne? Buvau priverstas… įsigyti šiuos drabužius, kad manęs nepažintų. – Jeigu jus kažkas vijosi, jiems akivaizdžiai nepavyko. – Ne, bet yra toks Valerinas, kuris pasiryžęs mane sučiupti. – Gal jis ant jūsų griežia dantį? – Neleidau jam išprievartauti savo sesers. Turėjau jį nudėti, bet palikau gyvą, o dabar jis man neduoda ramybės. Kesė nusipurtė. Nors kalbėjo tyliai, jo žodžiai skambėjo grėsmingai. – Kur jūsų sesuo dabar? – Išsiunčiau ją į Briuselį. Ten vis dar turime draugų. Ji saugi. – Tikriausiai nekantrauja, kada prie jos prisijungsite. – Tikriausiai. Naujausiame laiške rašė, kad sutiko seną draugą, turtingą pirklį, kuris dabar yra našlys. Manau, kad juodu susikukuos. Kas žino, gal jau ir susituokė. Ji irgi našlė, jai nereikia mano palaiminimo. Tai buvo ilgiausias jųdviejų pokalbis per visą dieną, ir dar labai mandagus, tad ji irgi pamiršo priešiškumą. – Monsieur, jūs labai malonus, kad dėl manęs sutikote užtęsti savo kelionę. Jam neatsakius, Kesė susimąstė, ar jis nesigaili savo sprendimo. – Pamėginkite užmigti, – galiausiai tarė Raulis. – Kai prašvis tiek, kad galėtume keliauti toliau, pažadinsiu. – O jūs nemiegosite? Juoda figūra pasimuistė, prisitraukė kelius prie krūtinės ir juos apsikabino. – Ne. Kesė buvo pernelyg išsekusi, kad galvotų apie jo ištvermę ar priešintųsi miegui. Pabėgdama su Džeraldu Vitniu ji visus pribloškė ir dabar baiminosi, kad sužinoję, jog miega po atviru dangumi su nepažįstamuoju, draugai ir šeima tiesiog pasiustų. Ji atsiduso ir susirangė ant žemės. Dabar nieko nebegalėjo pakeisti ir labai norėjo miego, tad įsitaisė kaip įmanoma patogiau ir užsimerkė. Raulis pasidėjo smakrą ant kelių ir įsistebeilijo į tirštą tamsą. Kelias buvo visiškai neįžiūrimas. Reikia pripažinti, gerai padarė, kad sustojo, bet jis būtų norėjęs keliauti toliau. Kuo greičiau atsikratys šios moters, tuo geriau. Jam patiko keliauti vienam. Be to, nenorėjo būti atsakingas už svetimšalę. Ypač pasipūtusią anglę. Iš Reimso galės keliauti pati. Šiaip ar taip, Bonapartui moterys nerūpi, galės nusisamdyti karietą, kuri nuveš į pakrantę. Raulis stengėsi negalvoti apie tai, kad kartą ją jau apgavo niekšas kurjeris. Turėjo užtektinai savų problemų. Jis pakėlė akis į viršų, bet buvo taip tamsu, kad nesimatė, kur baigiasi medžiai ir prasideda dangus. Nebuvo jokių ženklų, jog debesys greitai nuslinks, tad galiausiai nusprendė šiek tiek pailsėti ir atsigulė ant žemės. Prašvito, bet nė vienas saulės spindulėlis nepervėrė pilkos dangaus širmos. Raulis uždėjo ranką ledi Kasandrai ant peties norėdamas ją pažadinti. Jis delnu juto smulkius kaip paukščio kaulelius, bet žinojo, kad ji nėra tokia jau trapi. Prisiminė, kaip vakar medžio šaka parklupdė užpuoliką. Turėjo pripažinti, jog ši aristokratė ne iš kelmo spirta. – Reikia judėti, – sušnabždėjo jis ir švelniai ją pajudino. Kasandra pasimuistė, nusišypsojo tarsi vis dar saldžiai sapnuodama ir staiga ji jam pasirodė labai graži – šviesi oda, širdies formos veidas, įrėmintas poliruoto raudonmedžio spalvos plaukų. Tiesi, maža nosytė traukė akį prie švelniai išlinkusių lūpų. Raulis jau galvojo, koks jausmas būtų ją pabučiuoti, bet tada ji nubudo ir atsimerkė. Pirmą kartą jis pažvelgė Kasandrai į akis. Jos buvo ryškiai mėlynos, įstatytos po tamsiais lenktais antakiais ir apsuptos ilgų storų blakstienų. Jis stebėjo, kaip pamačius jį akys aptemsta iš baimės ir nerimo. Raulis patraukė ranką jai nuo peties ir ji atsargiai atsisėdo. Kesei rąžantis jis negalėjo nepastebėti, kaip švarko sagutės įsitempia ant krūtinės. Raulis nusuko akis nuo jos krūtinės, bet dabar pamatė iš po pasikėlusio sijono kyšančias smulkias pėdas, apautas aulinukais. Jo viduje sukilo kažkas nelaukto. Raulis pašoko ant kojų ir nuėjo atvesti žirgo. Dabar ne laikas geidulingoms mintis. Ypač apie anglų aristokratę. Kesė atsistojo ir nusipurčiusi sijoną pakėlė rankas prie plaukų. Nors neturėjo veidrodžio, kaip galėdama geriau susmaigstė juos smeigtukais. Tikriausiai atrodė tokia pat susitaršiusi kaip jos palydovas, bet nieko nepadarysi. Jis atvedė žirgą ir ištiesė jai ranką. Jam sodinant ją priešais save, ji negalėjo nesižavėti jo jėga. Sėdėdama priešais Raulį jautėsi saugiai. Kesė negalėjo paneigti, kad buvo malonu prisispausti prie neprausto, bet neabejotinai vyriško kūno. Kiekviena jo kūno linija, raumeningos šlaunys po ja ir stiprios rankos, laikančios ją, kad nenukristų, spinduliavo jėgą. Atsilošusi nugara pajuto tvirtą jo krūtinę. Su Džeraldu niekada nesijautė tokia saugi, bet nuo tos minties ją iškart apėmė kaltė, sumišusi su baime. Šiaip ar taip, Raulio Dulevanto ji nepažįsta. Nebuvo šalta, bet kadangi nepūtė net silpnas vėjas, migla nesisklaidė ir jiems jojant per ryto tylą spaudė prie žemės medžių viršūnes. Kesės pilvas sugurgė primindamas, kad nuo vakar nieko nevalgė. – Priešais bus kaimelis. Turėtume rasti užeigą, – tarė Raulis ir sustabdė žirgą. – Manau, bus geriau, jei prieš atjojant duosite man kelias monetas. Kažin ar saugu mojuoti stora pinigine visiems po nosimi. – Mano piniginė ne stora, – paprieštaravo Kesė ir atsargiai įkišusi ranką tarp sijono klosčių išsitraukė nedidelę piniginę. Atskaičiavusi kelias monetas padavė jas Rauliui ir šis įsidėjo jas į kišenę. – Ačiū. Kai atvyksime, verčiau leiskite man viskuo pasirūpinti. Labai gražiai kalbate prancūziškai, miledi, bet akcentas jus išduos. Kesė kietai sučiaupė lūpas. Tai joks komplimentas. Ji pasitenkino metusi jam piktą žvilgsnį, bet jo šypsena ir linksmai žibančios akys dar labiau ją įsiutino. Jeigu tą akimirką jie nebūtų įjoję į kaimelį, ji būtų gerai atsikirtusi. Kaime buvo nemaža smuklė. Jiems nulipus nuo žirgo, Raulis padavė vadeles laukiančiam arklininkui ir palydėjo Kesę vidun. Kesės akys ne iš karto apsiprato su prietema, bet po minutėlės pamatė, kad kambarys apstatytas suolais ir stalais. Laimei, kitų lankytojų nebuvo. Prie jų šluostydamasis rankas į riebaluotą prijuostę priėjo smuklininkas dideliu pilvu. Raulis užsakė vyno, maisto ir šeimininkas pasiūlė prisėsti. – Ilgai keliavote? – paklausė smuklininkas statydamas ant stalo ąsotį vyno. – Gabenu namo seserį, – suurzgė Raulis. – Ji tarnavo kambarine pas vieną anglę Verdene. – A, – prunkštelėjo smuklininkas. – Girdėjau, kad miestą užėmė prakeikti anglai. Raulis įpylė taurę vyno ir padavė Kesei žvilgsniu įspėdamas tylėti. – Taip, – linksmai atsakė Raulis. – Bet jie dosnūs šeimininkai. Tik pažiūrėkit, kokį apsiaustą gavo mano sesuo! Be to, į prancūzų kišenę byra jų angliškas auksas. Nėra ko skųstis. – Jūs teisus, mano drauge, – kranktelėjo smuklininkas apnuogindamas išlūžinėjusius ir pajuodusius dantis. Jis patapšnojo Rauliui per petį ir nuėjo atnešti maisto. Klausydamasi pokalbio Kesė vos tvardėsi. – Sesuo? – piktai sušnypštė ji, vos juodu liko vieni. – Negi manote, kad tas vyras patikės, jog mes šeima? Jo šypsena ją tik dar labiau supykdė. – Žinoma, – atsakė jis. – Ar pastaruoju metu matėte, kaip atrodote? Suknelė susiglamžiusi, plaukai susivėlę. Man beveik gėda sėdėti šalia jūsų. – Bent jau neatrodau kaip meška! – metė ji. Kasandra iškart pasigailėjo tokio nemoteriško atsakymo. Supratusi, kad reikės atsiprašyti, prikando lūpą. – Meldžiu atleisti, – tarė po trumputės pauzės ir sukandusi dantis pridūrė. – Esu dėkinga, kad mane lydite. – Ir turėtumėte būti, – suurzgė jis. – Nebijokite, madame. Kai tik pasieksime Reimsą, jums nebereikės kęsti mano prasčiokiškos draugijos. Smuklininkui grįžus prie stalo, Raulis kaipmat nutilo. Vyriškis išdėliojo priešais juos lėkštes. – Štai, monsieur. Sotus valgis jums abiem. Be jokių jautienos kepsnių. Raulis nusikvatojo. – Žinoma, tokį barbarišką maistą palikime priešui. Smuklininkas išsišiepęs nuėjo sau. – Ar taip apie mane galvojate? Kad esu jūsų priešė, – sumurmėjo Kesė. – Jau sakiau, aš ne prancūzas. – Bet tarnavote jų laivyne. Raulis šaltai, be menkiausios šypsenėlės pažvelgė jai į akis. – Neturiu jokios priežasties gerai galvoti apie anglus. Daugiau apie tai nekalbėkime. – Bet… – Verčiau valgykite, madame, kol neužsiverčiau ant kelių ir neišpėriau kaip išlepintos mergiūkštės. Kesė nusisuko nepatenkinta ir truputį išsigandusi, kad jis gali įvykdyti grasinimą. Maistas buvo pilkos spalvos ir nekeliantis apetito, kažkoks troškinys, greičiausiai kelias dienas stovėjęs puode, bet karštas ir geresnio skonio, nei atrodė. Kesė žinojo turinti valgyti, kad nepritrūktų jėgų, tačiau jiems pavalgius ir susiruošus į kelią nė kiek nesigailėjo. Užsėdęs ant žirgo Raulis Dulevantas atgavo gerą nuotaiką. Jis numetė arklininkui monetą ir ramia žingine patraukė iš kaimo. – Smuklininkas sakė, kad Reimsas už dienos kelio nuo čia, – tarė jis Kesei. – Galbūt pasieksime jį dar nesutemus. – Tik gaila, kad nežinojo, kur galėtume nusipirkti ar nusisamdyti antrą žirgą, – pastebėjo ji vis dar galvodama apie ankstesnį pokalbį. – Jums nepatinka keliauti mano glėbyje, miledi? – Ne, nepatinka. – Tai galite eiti pėsčia. – Jeigu būtumėte džentelmenas, pėsčias eitumėte jūs. Kasandra nugara pajuto jo krūtinę drebinantį juoką. – Akivaizdu, kad nesu džentelmenas. Kasandra supykusi atsisuko ir jau ruošėsi atsikirsti, bet pažvelgusi į jo tamsias akis neteko kvapo. Jo akys linksmai švytėjo ir jos išdavikiškas kūnas iškart sureagavo. Odą dilgčiojo iš jaudulio kaip pirmomis dienomis po pristatymo visuomenei. Tada ji buvo nerūpestinga ir flirtavo su visais gražiais džentelmenais iš eilės. Dabar norėjo pasijuokti iš Raulio, irgi jį paerzinti. Netgi dar blogiau. Ji svarstė, koks jausmas būtų jį pabučiuoti. Ta mintis ją išgąsdino. Dabartinėmis aplinkybėmis negalėjo rizikuoti per daug susidraugauti su nepažįstamuoju. Ji greitai nusisuko. Raulis užsimerkė ir iš lėto, sunkiai atsiduso. Gerai, kad ledi stebeilija į kelią ir aukštai iškėlusi noselę jį ignoruoja. Ką jis sau galvojo šitaip ją erzindamas? Kažkodėl su šita mergina elgėsi kaip stuobrys, norėjo su ja flirtuoti, nors žinojo, kad būtų protingiau laikytis atstumo. Laiko moterims jis neturėjo, paprastai užmegzdavo tik trumpalaikius, neįpareigojančius santykius, o nuojauta sakė, kad su ledi Kasandra Vitne taip nepavyktų. Raulis pažvelgė į priešais sėdinčią ledi. Jis laikė rankas apibus jos pečių ir pirštais gniaužė vadeles. Bėris buvo drūtas ir neprieštaravo nešti didesnį svorį, bet Raulis turėjo pripažinti, kad per daug jo neapsunkino. Ledi buvo smulkutė, liekna kaip nendrė. Jis baiminosi per stipriai ją suspausti ir sutraiškyti. Kasandra labai stengėsi prie jo nesiliesti, bet kartais judant arkliui prisispausdavo jam prie krūtinės ir tamsios garbanos įsipindavo jam į barzdą. Tada užuosdavo švelnų, gundantį vasaros gėlių aromatą. Velniop! Jam tai patiko. Jis negalėjo paneigti, kad jai sėdint priešais kelionė buvo daug malonesnė. Netrukus pasidarė aišku, kad smuklininkas kelionę įvertino labai optimistiškai. Kadangi juodu turėjo tik ilgauodegį bėrį, judėjo pamažu, o kepinant karštai rugsėjo saulei Raulis baiminosi ginti žirgą greičiau nei ristele. Keliui pasukus per tankų mišką, jis labai apsidžiaugė; bent jau turės pavėsį. Galbūt pakeleivė vis dar ant jo pyksta už tai, kad erzino, bet jam tai buvo nė motais. Jis nemėgo plepėti be reikalo. Raulis nusprendė, kad jiems liko tik valanda kelio su šviesa, ir jau buvo pradėjęs svarstyti, kur reikės praleisti naktį, tik staiga žirgas pastatė ausis. Raulis irgi išgirdo žvangant pakinktus ir vyriškus balsus, kurie atsklido iš už posūkio priešais. Daugybę balsų. Jis greitai truktelėjo vadeles ir paragino žirgą nerti tarp medžių. Staigus posūkis iš kelio nutraukė pakeleivės mintis. Ji paklausė, kas nutiko. – Gal ir niekis, bet man atrodo, kad priešais bus kareivių, – atsakė trumpai. Jiems sukant gilyn tarp medžių, Kesės širdis ėmė daužytis iš baimės. Jau pakanka, kad ji neturi tapatybę liudijančių dokumentų, o dabar dar keliauja su dezertyru. Puikiai įsivaizdavo, kas būtų, jeigu juos sugautų. Nuo tada, kai išsuko iš kelio, jojo į kalniuką, bet dabar pasidarė per statu ir teko nulipti nuo žirgo. Juodu tyliai nuėjo gilyn į mišką, kol nuo kelio jų nebesimatė. Balsai nutilo, tik retkarčiais pasigirsdavo pavieniai šūksniai. – Pabūkite čia, – sumurmėjo Raulis rišdamas žirgą. – Grįšiu ir pasižiūrėsiu, ką jie daro. – Eisiu kartu. – Čia būsite saugesnė. – O, ne, – čiupo jį už rankovės. – Jūs nepaliksite manęs vienos. Raulis suraukė antakius ir atrodė, kad dar ginčysis, bet apsigalvojo. – Puiku, eime su manimi, tik tyliai. Jis paėmė ją už rankos ir pro krūmus nusivedė į tą pusę, iš kurios sklido balsai. Galiausiai sustojęs prisitraukė Kasandrą prie savęs ir jie kartu pažvelgė pro tankią lapiją. Kasandra tarp medžių matė spalvų lopinėlius; daugiausia mėlynus, bet kai kur sumirgėdavo raudona, nuo metalo atsispindėdavo saulės blyksnis. Oras pakvipo medžio dūmais. – Jie įsikuria nakčiai, – sušnabždėjo Raulis. – Ką darysime? Ar negalime jų apeiti ir grįžti į kelią? Jis papurtė galvą. – Net nenutuokiame, kiek jų čia yra. Gali būti, kad tai tik pirmas dalinys ir netrukus atvyks daugiau. Gali būti, kad jie ne kariai, o valkatos. Reikia laikytis nuo jų atstumo ir slėptis giliau miške, nes jie gali eiti ieškoti malkų ugniai. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/sarah-mallory/sugrizimas/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом. notes 1 Tai viskas? (pranc.) (čia ir toliau – vert. pastabos). 2 Niekšai (pranc.). 3 To meto Prancūzijos piniginis vienetas; penkių sentimų vertės moneta. 4 Tikrai? (pranc.).
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 214.90 руб.