Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Praradimas Sarah Mallory Istorinis meilės romanasMaištingieji Arandeilai #2 "Keturių knygų serija „Maištingieji Arandeilai“. Antra knyga „Tai bus mūšis, madam.“ Aleksas Arandeilas, Davenporto grafas, pratęs gauti tai, ko nori. Tačiau, aplankęs Dianą Grenšam, savo globotinių guvernantę, ir paprašęs išvykti iš jo dvaro, lieka nemaloniai nustebintas – ji atsisako. Diana pasiryžusi nenusileisti Alekso reikalavimams. Ji visą gyvenimą tikėjo, kad yra neverta meilės ir niekam tikusi, bet įsitraukusi į ginčą su Aleksu ima vis labiau pasitikėti savimi. Netrukus ji ir pati iškels kelias sąlygas!" Sarah Mallory Praradimas ~1~ Balandžio saulė ryškiai apšvietė žemą, taku lekiančią dvikinkę. Aleksas Arandeilas jautė, kaip visas žiemos niūrumas, apėmęs sužinojus apie laivo sudužimą ir brolio Džeimso mirtį, kuri lėmė, kad jis tapo aštuntuoju Davenporto grafu, pagaliau sklaidosi. Jis nei tikėjosi, nei norėjo tapti grafu. Džeimsas buvo tik dvejais metais už jį vyresnis, todėl visi manė, kad jiedu su grafiene dar turi daugybę laiko susilaukti įpėdinio. Dėl to pora ir leidosi į kelionę jūra, išplaukė į šiltuosius kraštus. Gydytojai manė, kad švelnesniame klimate turėtų pasitaisyti Margaretos sveikata. Tada ji galbūt pastotų ir išnešiotų sveiką berniuką. Jiedu jau turėjo mielą mergaitę, bet keletas persileidimų išsekino grafienę. Viduržemio jūros sutuoktiniai taip ir nepasiekė. Per spalio audrą Gibraltare jų laivas sudužo, keleiviai ir visa įgula žuvo. Žinia Aleksą pasiekė tik po kelių savaičių. Jį užgriuvo baisus sielvartas. Net ir dabar, praėjus pusmečiui, jis vis dar ryšėjo juodą kaklaskarę, gedulo ženklą. Visais kitais atžvilgiais draugams jis atrodė nepasikeitęs. Žiemą praleido kaip visuomet – įvairiuose vakarėliuose. Lošimai, medžioklė ir flirtas buvo jo kasdienybė. Tik artimiausias draugas pastebėjo, kad nesibaigiančios malonumų paieškos tapo keistokos. Visi mano, kad tau tiesiog nerūpi, – įžvalgiai sakė ponas Gervazas Volertonas. – Bet aš manau, kad tau rūpi per daug. Gal ir taip, – galvojo Aleksas stabdydamas veislinius širmius ir sukdamas pro Čentrio vartus, bet jis jau kuris laikas yra grafas ir turi kai ką pakeisti. Kelias vingiavo tarp dar nepilnai sužaliavusių medžių. Pro jų šakas ant tako krito saulės spinduliai. Aleksas pristabdė žirgus baimindamasis, kad po žiemos bus atsiradę duobių ir nelygumų. Jau beveik išniręs iš po medžių baldakimo pastebėjo netoli kelio ant virtuolio sėdinčią jauną moterį su eskizų albumu rankose. Aleksas iškart ją atpažino. Senokai jos nematė, bet raudonų plaukų su niekuo nesupainiosi. Diana Grenšam, nuskendusios grafienės sesuo, jų vienintelės dukros ir kitos Arandeilų globotinės, priimtos į velionio grafo dvarą, guvernantė. Ji buvo taip įsitraukusi į darbą, kad nė nepastebėjo atvažiuojančio Alekso. Šis sustabdė kinkinį ir įdėmiai nužvelgė jos liekną figūrą su kuklia žaliai geltona suknele ir neklusniais raudonais plaukais, supančiais galvą kaip aureolė. – Laba diena, panele Grenšam. Ji pakėlė galvą ir nužvelgė jį ramiomis, šviesiomis akimis. Aleksas visada manė, kad jos akys neįprastos – riešutų rudumo, nubarstytos žaliais taškeliais. Nors negalėjai pavadinti jos gražuole, moteris švytėjo gyvybe, jos lūpų kampučiai kilstelėjo, tarsi ji ketintų nusišypsoti. – Diena? – linksmai atsiliepė tyliu, melodingu balsu. – Dievulėliau, argi jau taip vėlu? – Nustebote mane pamačiusi? Ji užvertė eskizų albumą ir atsistojo. – Žinojau, jog kada nors atvyksite, milorde, – tarė ji. – Bet būtų buvę geriau, jeigu būtumėte mus įspėjęs. Vis dėlto esu tikra, kad ponia Volis ras, kuo jus pavaišinti. Važiuokite į arklides, o aš pranešiu jai naujieną. Ji netvirtai žengė kelis žingsnius. – Leiskite jus nuvežti! – sušuko Aleksas pavymui. – Starkai, lipk žemyn ir padėk damai įsėsti. Ji sustojo ir atsigręžė. – Nes aš luoša? – griežtai paklausė. – Ne, – švelniai atsakė Aleksas. – Nes aš noriu su jumis pasikalbėti. Diana padavė eskizų albumą ir pieštukus arklininkui ir be jokios pagalbos lengvai įsitaisė šalia Alekso. Jis dar spėjo pamatyti, kaip po sijonais sušmėžavo baltai siuvinėtos kojinaitės. Aleksui niekas nepasakojo, kodėl ji šlubčioja, bet jos kulkšnys buvo sveikos, dailios, liaunos pėdos apautos gražiais, bet patogiais bateliais. Ji jau norėjo atsiimti piešimo priemones, bet Aleksas ją sulaikė. – Starkas parneš jas namo. Diena graži, prieš eidami vidun pasivažinėkime po parką. Noriu pasikalbėti apie mergaites, – tarė ir nelaukdamas jos sutikimo paragino arklius. – Tikiuosi, jūs nieko prieš. – Argi turiu pasirinkimą? – Pamaniau, kad čia pasikalbėti bus paprasčiau nei namie. – Veikiausiai esate teisus. Jūs tikras mergaičių numylėtinis. Kai tik įžengsite pro duris, jos jūsų nebepaleis, – tarė ir susimąsčiusi pridūrė: – Nors Megė tikriausiai klausinės, kodėl neaplankėte jų anksčiau. – Buvau labai užsiėmęs. – Pernelyg užsiėmęs, kad atvažiuotumėte paguosti dukterėčios? – Aleksas tylėjo, ir ji dėstė toliau: – Jiedvi su Florencija buvo paliktos bendrai jūsų ir mano globai, milorde. – Nereikia man to priminti, – Aleksas pliaukštelėjo žirgams botagu. Ką jis galėjo atsakyti? Žinojo, kad elgėsi niekingai, bet po brolio mirties nenorėjo matyti ne tik savo, bet ir niekieno kito sielvarto. Jis buvo pagarsėjęs atletas, jojikas, puikiai valdė kardą ir pistoletą, tačiau neturėjo drąsos aplankyti mažąją Džeimso dukrelę ir pažvelgti į jos liūdnas akis, todėl įtikino save, kad geriausiai Megę paguos jos teta. Diana ketverius metus dirbo Džeimso dukters ir mažosios Florencijos Arandeil, pusseserės, kurios motina mirė gimdydama, o tėvas pabėgo iš šalies įtartinomis aplinkybėmis, guvernante. Džeimsas mergaitę priglaudė, kad Megė turėtų draugę, ir mergaitės augo kaip seserys. Visi manė, kad Florencijos tėvas nebegyvas, todėl Džeimsas įtraukė ją į savo testamentą ir pavedė brolio globai. Aštuonerių metų mergaitės turėjo ilgėtis Džeimso ir jo žmonos. Jie buvo tėvai ne tik Megei, bet ir Florencijai. Aleksas buvo jų mylimiausias dėdė. Jis retkarčiais jas aplankydavo, atveždavo dovanų ir valandą ar dvi pažaisdavo, o paskui vėl pasinerdavo į malonumų kupiną gyvenimą. Nors ir buvo paskirtas jų globėju, neišmanė, nei kaip jas auklėti, nei juo labiau paguosti. Žinoma, tai ne pasiteisinimas, bet mažos priekaištų adatėlės smigo į sąžinę. – Bent jau susirašinėjote su manimi, – kalbėjo toliau Diana. – Turėčiau būti dėkinga, kad nepatikėjote to kam nors kitam. – Džeimso žmona buvo jūsų sesuo. Jūsų sielvartas ne mažesnis nei mano, norėjau pareikšti užuojautą. Keli kapoti sakiniai, parašyti popieriuje juodais krašteliais. Koks šaltas ir abejingas jis turėjo pasirodyti Dianai. Ji kilstelėjo ranką, tarsi gintųsi nuo smūgio. – Ačiū. Aleksui dingtelėjo, kad Diana kaip ir jis nemėgsta rodyti jausmų, todėl nusuko kalbą ir paklausė apie mergaites. – Rodos, jos visai laimingos, tik ilgisi mamos ir tėčio. Žinau, kad Florencija – tik pusseserė, bet galiu patikinti, kad liūdi lygiai tiek pat kiek ir Megė. – Labai apgailestauju, kad neaplankiau jų anksčiau, – nusiminęs atsakė Aleksas. – Na, dabar esate čia ir jos labai nudžiugs jus pamačiusios. Apie ką norėjote su manimi pasikalbėti? – Pagalvojau, kad galbūt mergaitės norėtų lankyti mokyklą. Diana valandėlę patylėjo. – Juk žinote, kad mergaičių išsilavinimas patikėtas man? Jūsų brolis šiuo klausimu laikėsi aiškios nuomonės. – Žinoma, bet tai nereiškia, kad negaliu pasidomėti. – Tikrai nereiškia, bet nemanau, kad joms reikia vykti į mokyklą. Ypač dabar, kai neseniai neteko tėvų. – Puiku, bet manau, kad joms būtų gerai pakeisti aplinką, persikelti į kitus namus, kur mažiau skaudžių prisiminimų. – Jos čia laimingos, milorde. Čia visada buvo jų namai. Aleksas išgirdo susierzinimo gaideles. Turės pasakyti, kodėl nori, kad jos išsikraustytų. – Bet dabar čia mano namai, panele Grenšam, ir aš noriu jais naudotis. – Na, niekas jums nesutrukdys, – atsakė ji. – Tiesą sakant, mergaitės labai džiaugtųsi, jeigu galėtų matyti jus dažniau. – Esmė ne tai. Noriu kviestis draugus… mergaitėms tai būtų netinkama aplinka. – Ką turite galvoje? Jis nekantriai atsiduso. – Ar turėsiu įvardyti paraidžiui? Aš viengungis. Jis nenuleido akių nuo kelio, bet puikiai jautė įdėmų jos žvilgsnį. Pasidarė truputį nejauku. – Ar turėčiau suprasti, kad jūs ir jūsų draugai elgsitės nederamai? – tarė Diana iš lėto. – Gali būti, – atsakė Aleksas ir prisiminęs draugus pridūrė: – Daugiau nei gali. – Gerai, kad bent jau norite apsaugoti vaikus, – atsakė Diana. – Bet aš manau, kad būtų geriau, jeigu vakarėlius rengtumėte kur nors kitur. Turite daug puikesnių dvarų nei Čentris. – Puikiai tai žinau, – iškošė pro sukąstus dantis Aleksas. – Bet noriu Čentrio. Neatitraukdamas akių nuo kelio Aleksas juto smalsų Dianos žvilgsnį. – Ir kodėl jums taip knieti įsikurti čia? Nes čia jiedu su Džeimsu praleido beveik visą vaikystę. Čia jiedu buvo laimingiausi. Aleksas žinojo, kad jeigu pasakys tiesą, ji ims priešgyniauti apeliuodama į jo jausmus, kad leistų mergaitėms pasilikti. O jis savo jausmus jau seniai palaidojo labai giliai. Aleksas kietai sučiaupė lūpas. – Panele Grenšam, galbūt to nežinote, bet kiekvienos šeimos galva jaučia spaudimą vesti ir susilaukti įpėdinio. Seni šeimos draugai, giminaičiai, apie kuriuos nė nesu girdėjęs, mano turintys teisę kištis į mano gyvenimą, – jis kreivai šyptelėjo. – Visi tikisi, kad iki šių metų pabaigos susirasiu žmoną, o aš noriu pasauliui parodyti, kad niekas neprivers manęs vesti. Čentryje noriu surengti patį didžiausią, patį skandalingiausią vakarėlį. Miestas pakankamai arti, kad galėčiau susikviesti visą grietinėlę, parodyti, koks nepadorus jaunikis esu, ir padaryti galą visoms piršlyboms. Na štai, – pagalvojo niūriai. To turėtų pakakti. Tačiau, atsisukęs į smulkią merginą šalia, jos veide nepamatė nei pasibaisėjimo, nei nuostabos. Ji netgi drįso nusijuokti. – Didžiausia nesąmonė, kokią man yra tekę girdėti, ir tikrai neišvešiu mergaičių iš Čentrio vien tam, kad galėtumėte elgtis taip savanaudiškai. Aleksas sustabdė dvikinkę, pažvelgė Dianai į akis ir tramdydamas pyktį visiškai ramiai tarė: – Panele Grenšam, ar pamiršote, kad dabar grafas esu aš? Dvaras mano ir galiu su juo elgtis kaip panorėjęs. Diana šaltai sutiko jo žvilgsnį, Alekso susierzinimas nė kiek jos nesutrikdė. – Manau, jūs, milorde, užmiršote pažadą, jog mergaitės galės pasilikti Čentryje, – tarė šypsodamasi, bet tai nė kiek nepadėjo. – Pats man parašėte, atmenate? – Taip, atmenu, – išspjovė prisiminęs laišką, gautą nuo Dianos Grenšam praėjus vos kelioms dienoms, kai sulaukė žinių apie nelaimę. Ji klausė, ką jis ruošiasi daryti su brolio globotinėmis. Aleksas prisiminė, kad slegiamas sielvarto atrašė, jog Čentris bus mergaičių namai tol, kol jai tai atrodys reikalinga. Testamento sąlygos buvo labai griežtos. Jiedu su Diana Grenšam kartu buvo Megės ir Florencijos globėjai, bet Džeimsas prirašė pastabą, kad tik Diana atsakinga už jų išsilavinimą. Ji šiai pareigai puikiai tiko. – Aš išsaugojau jūsų laišką, sere. – Jūs – tikra ragana! Jis tvirčiau sugniaužė vadeles ir žirgai neramiai pasimuistė. – Gal judėkime, – švelniai tarė Diana. Aleksas sukando dantis. – Lauke vėsu, nenorėčiau, kad jūsų žirgai apsirgtų. Diana susidėjo rankas ant kelių, o grafas paragino žirgus. Ji stengėsi atsispirti norui įsikibti į karietos kraštus, puoštus korintietiškais ornamentais. Galbūt Aleksas Arandeilas jos neapvers. Be to, negalėjo paneigti, kad sėdėdama šalia jo kaip reikiant jaudinosi. Sąžinė jau ir taip ją graužė, kad suabejojo dėl jo ketinimų, kai šis pakvietė važiuoti kartu. Kvietimas buvo labai padorus, o ji atsakė kaip mažvaikė atkreipdama dėmesį į savo luošumą. Pasiteisinti galėjo nebent tuo, kad jis užklupo ją nepasirengusią. Diana netikėtai susidūrė su vyru, kurį anksčiau stebėdavo tik per atstumą, su jėga garsėjančiu atletu. Pakėlusi akis ir pamačiusi jį žemoje dvikinkėje lengvai laikantį dviejų širmių vadeles, prisiminė savo pačios trūkumus. Diana nė neabejojo, kad pamatęs jos netvirtą eigastį, jis pažvelgė į ją su gailesčiu, jei ne su pasibjaurėjimu. Žinoma, jis nepasakė nieko panašaus, todėl Diana dabar pyko pati ant savęs, kad buvo pernelyg jautri, bet verčiau galvoti apie Megės ir Florencijos ateitį. Ši tema daug saugesnė, bet ginčas su grafu per pirmą jų susitikimą buvo prasta pažinties pradžia. Tiesą sakant, kas jai beliko, jos pareigos buvo labai svarbios, o naujasis Davenporto grafas pasirodė esąs savanaudis neišmanėlis, bet tarp turtingų ir galingų kilmingųjų tokių pasitaikydavo dažnai. Dianos jis nė kiek nenustebino. Ji tik nelaukė, kad naujajam grafui pajus tokią didelę simpatiją. Jis traukė ją stipriai, kone fiziškai. Kai anksčiau Aleksas atvykdavo aplankyti brolio, Diana likdavo pamokų kambaryje ir nusiųsdavo mergaites apačion kartu su aukle. Džeimsas ir Margareta mielai ją kviesdavo į visus šeimos vakarėlius, bet žinojo, kaip ji drovisi savo negalios ir gerbė jos norą nesirodyti svečiams. Velionis grafas ir jo žmona buvo atsidavę tėvai ir, išskyrus trumpas keliones į kitus Davenporto dvarus, vaikai dienas leisdavo Čentryje. Prieš ketverius metus Diana tapo jų guvernante. Jai buvo ką tik suėję aštuoniolika, bet ji nusprendė, kad nenori būti pristatyta karaliaus dvare. Nekentė vien minties, kad visi stebeilys į ją vakarėliuose, kuriuose teks lankytis, nes ji negali žengti taip grakščiai kaip kitos. Jos tėvams palengvėjo ne tik dėl to, kad sutaupė krūvą pinigų, bet ir neteko patirti gėdos pristatant vargšę luošę. Su Aleksu ji susipažino Margaretos ir Džeimso vestuvėse, bet jaunas vyras, ką tik įstojęs į Oksfordą, tik pašnairavo į vienuolikmetę brolio nuotakos seserį. Nuo tada Diana stengėsi nesimaišyti jam po kojų, tačiau sekė jo karjerą ir žinojo, kad jis turi madingo, atletiško džentelmeno, kuris vaikosi malonumų, reputaciją. Jis buvo vienas iš tų skandalingųjų Arandeilų ir visiškai nepanėšėjo į gerbiamą vyresnįjį brolį. Dabar, sėdėdama šalia Alekso dvikinkėje, jautė nenuginčijamą šio vyro stotą ir jėgą. Jo pečiai buvo tokie platūs, jog karietai siūbuojant išmaltu keliu Diana nuolat į jį daužėsi. Jis nė nevilkėjo storo apsiausto, kuris būtų dar labiau paryškinęs pečius, tik ploną švarką, be jokios raukšlelės prigludusį prie kūno. Rankos, apmautos minkštutėlės odos pirštinėmis, lengvai valdė kinkinį, elnio odos kelnės ir aukšti batai neslėpė stiprių, ilgų kojų. Diana pagalvojo, kad nepavadintų šio vyro gražuoliu. Bruožai pernelyg šiurkštūs, nosis pakumpusi, gal nuo kadaise gauto smūgio, aplink kairį antakį ir ant smakro buvo mažų randelių. Šituos, be abejo, gavo dvikovose. Tamsiai rudi plaukai netvarkingi, sušiaušti vėjo, akys po tamsiais antakiais šaltos kaip akmuo. Ne, – pamanė Diana jam staiga sustabdžius kinkinį prie pagrindinių durų. Gražiu jo nepavadinsi, bet kažkodėl jis kėlė jai nerimą. Galbūt dėl to, kad dabar buvo grafas ir jos darbdavys, nors jo velionis brolis suteikė Dianai dalį Megės ir Florencijos globos. Be abejonės, panorėjęs Aleksas galėtų apsunkinti jai gyvenimą. Diana turės elgtis apdairiai. – Išlipsite? – paklausė jis. – Negaliu palikti arklių. – Žinoma, – atsakė ji ir nušoko ant žemės. – Nuveskite juos į arklides, o aš pakviesiu Megę ir Florenciją į svetainę. Ji manė, kad Aleksas ginčysis ir norės pratęsti pokalbį viduje, bet, jos palengvėjimui, jis nuvažiavo daugiau netaręs nė žodžio, o ji nušlubčiojo prie durų. Žinios apie naujojo grafo atvykimą ponią Volis pasiekė anksčiau, nei grįžo Diana, taigi jos susitiko koridoriuje. Pamačiusi Dianą moteris sustojo ir plačiai nusišypsojo. – O, panele Grenšam, nusprendžiau nunešti į svetainę pyragą ir limonado, Finglis nuėjo elio, bet dar negrįžo. Jau žinome, kad ponas Aleksas, tiksliau, lordas Davenportas, yra didelis naminio elio gerbėjas. – Ačiū, ponia Volis. Nueisiu į viršų pas vaikus. – Dabar jos su aukle, – kikendama atsakė ūkvedė. – Išgirdusios, kad atvyko grafas, mergaitės jau norėjo lėkti su juo susitikti, bet nusiunčiau jas viršun, kad nusipraustų veidus ir rankas. Diana šypsodamasi patraukė į antrą aukštą. Rado mergaites paklusniai vykdančias auklės nurodymus. – Diana, Diana, atvyko dėdė Aleksas! – sušuko Megė skubėdama jos pasitikti. – Žinau. Kai tik judvi su Florencija pasiruošite, nuvesiu jus į svetainę, – tarė Diana šypsodamasi mergaitei ir galvodama, kokia ji panaši į motiną – šviesių plaukų ir gilių rudų akių. Ar pamačius ją Aleksui palengvės taip pat kaip jai? Timptelėta už sijono prisiminė antrą mažylę. Florencija, kitaip nei Megė, buvo tamsaus gymio, bet tokia pat gyvybinga, iš laimės spindinčiomis pilkomis akimis. – Ar vis dar galime jį vadinti dėde Aleksu, nors dabar jis grafas? – Žinoma, – tvirtai pareiškė Megė. – Jis vis dar mano dėdė, todėl ir tu gali jį vadinti dėde Aleksu. Juk niekas nepasikeitė, ar ne, Diana? Diana tik šyptelėjo, bet lydėdama jas į svetainę baiminosi, kad netrukus daug kas pasikeis. Joms įėjus naujasis Davenporto grafas jau stovėjo svetainėje viena ranka pasirėmęs į židinio atbrailą ir liūdnai stebeilijo į tuščią židinį. Išgirdus vaikų balsus nuo veido iškart nuslinko debesis, jis nusišypsojo ir klestelėjęs ant sofos parodė mergaitėms sėsti šalia. Jos nubėgo per kambarį ir pasveikino dėdę apkabindamos ir išbučiuodamos skruostus. Diana iš lėto žengė į priekį apstulbusi, kaip greitai iš valdovo Aleksas virto draugu, artimu dėde. Mergaitės susėdo jam iš šonų ir ėmė čiauškėti viena per kitą. Ji nugirdo, kaip Megė paklausė, kodėl dėdė taip ilgai jų neaplankė. – Turėjau krūvą reikalų, – tarė jis. – Bet taip ilgai jūsų neaplankydamas pasielgiau labai negražiai ir meldžiu man atleisti. – Diana sakė, kad būsi užsiėmęs, – atsakė Florencija. – Ir sakė, kad tau labai liūdna, nes tėtis Davenportas buvo tavo brolis. – Ar verkei? – paklausė Megė. – Kai mums pasakė, kad mama ir tėtis nuskendo, mudvi su Florencija ilgai verkėme. Diana irgi. – Ne, neverkiau, – niūriai atsakė Aleksas. – Bet didžiai sielvartavau. – Diana mus apkabino ir paguodė, – tarė Megė. – Gaila, kad tavęs čia nebuvo, dėde Aleksai, nes būtų apkabinusi ir tave. Diana užsikosėjo tramdydama juoką ir nusisuko, nes iš gėdos nukaito skruostai. Galbūt naujasis grafas atrodė savanaudis ir nejautrus, bet laiku pakeitė kalbą. – Kodėl mums neparagavus to skanaus ponios Volis pyrago, – pareiškė jis. – Galbūt kuri nors iš jūsų, panelės, atpjaus man gabalėlį? Atsipeikėjusi Diana nuėjo prie stalo ir padėjo mergaitėms įpilti gėrimų. Gerai, kad džentelmenas nerodė noro ginčytis prie mergaičių. Ji patenkinta tylėjo, kol jos pasakojo, kaip leidžia dienas ir ko naujo išmoko. Mergaitės buvo protingos ir noru mokytis neatsiliko nuo Dianos pašaukimo mokyti. Visiems atsigaivinus Megė ir Florencija panoro nusivesti grafą viršun į pamokų kambarį parodyti savo darbų. Diana su malonumu liko apačioje. Kol jis maloniai leis laiką su globotinėmis, ji pasiuvinės pusryčių kambaryje ir palauks, kol jie grįš. Po kurio laiko lordas Davenportas grįžo vienas. Diana neištvėrė jo nepaerzinusi. – Ar mergaitės jus jau išsekino? – paklausė ji. – Tikrai ne, bet auklė joms priminė, kad arklidėse jų laukia Džudas ir jojimo pamoka. Netgi aš negaliu varžytis su tokiomis pramogomis. – O taip, jos dievina savo ponius, o Džudas yra patikimas mokytojas ir akylai jas prižiūri. – Esu tuo tikras. Jis labai atsidavęs šeimai, pats užsodino mane ant pirmojo ponio. Gera grafo nuotaika Dianai priminė ankstesnį pokalbį. – Matote, kokie mes čia laimingi, milorde. Alekso veidas akimirksniu apsiniaukė. – Gal būtumėte laimingos ir kitur. – Gal kada nors, bet ne dabar, – atsakė Diana. Kai jis stovėjo, sėdėdama jautėsi silpnesnė, tad padėjo siuvinį į šalį ir pakilo. – Dieną jos laikosi neblogai, bet naktį prastai miega. Nuo tada, kai gavome žinių apie laivo sudužimą, sapnuoja košmarus. Čentris – jų namai; joms čia patinka, čia viskas pažįstama. Būtų žiauru dabar jas iš čia išsiųsti. – Pasidomėjau labai geromis mokyklomis, kur jos galėtų bendrauti su savo amžiaus ir luomo vaikais. – Tai jos gali daryti ir čia, – atrėmė Diana. – Jos turi draugų tarp kelių vietinių šeimų. Be to, visi tarnai mielai jas prižiūri. Čia joms nieko netrūksta. – Bet galbūt joms reikėtų platesnio išsilavinimo. Mokykloje jos turėtų kiekvieno dalyko mokytojus. – Galbūt, bet geriausi mokytojai dirba Londone. Gyvendamos čia galime visus juos pasiekti. Daug galima išmokti ir lankantis pačiame mieste, taigi, patikinu, kad jų išsilavinimui nieko netrūksta. Aleksui tai nepatiko. Jis buvo nepratęs, kad jam prieštarautų. – Tai sakote, kad galite išmokyti mergaites visko, ko reikia? – griežtai paklausė jis. – Taip, sakau. Mes niekur nesikraustysime, milorde. Megė ir Florencija liks čia. Jos balsas skambėjo ramiai ir užtikrintai. Aleksas nebuvo tam pasiruošęs. Negi ji mano galinti jam nepaklusti? – Lažinamės, kad iškraustysiu jus iš čia iki vasaros pabaigos? – paklausė šilkiniu balsu. Diana niekinamai kilstelėjo smailų smakriuką. – Nesilažinsiu dėl to, kas ir taip aišku – jūs to nepadarysite. Nebent griebtumėtės jėgos. Žvelgdamas į ramias Dianos akis, Aleksas susivokė, kad ji perprato jo blefą. Jis nė už ką nenuskriaustų mergaičių, bet taip lengvai nepasiduos. – Ne, norėčiau, kad išvyktumėte savo noru. – Tai, ko jūs norėtumėte, lorde Davenportai, ir kas bus, yra du skirtingi dalykai. Nuo jos ramaus balso Aleksas įsiuto. – Jūsų seseriai tai buvo labai gera santuoka, – metė jis. – Mano brolis paėmė ją nepaisydamas menko kraičio. Manau, kad ir jus priglaudė tik iš geros širdies. Tai buvo niekingas smūgis, nevertas džentelmeno, ir Aleksas pasigailėjo savo žodžių vos juos ištaręs, bet, jo nuostabai, Diana nesutriko. Ji tik atsistojo ir perliejo jį piktu žvilgsniu. – Jis mane pasikvietė, nes esu puiki guvernantė! Aleksas nejučiomis ja žavėjosi. Mažutė, smulkutė, tiesą sakant, vos jam iki peties, bet nebijo ryžtingai sutikti jo ledinio žvilgsnio. Prabilus Dianos akys netgi šelmiškai blykstelėjo. – Margareta buvo gražesnė, bet galvą aš turiu. Jis nusijuokė. – Puiku, panele Grenšam, sutarkime – bent trumpam! – kad esate tinkama guvernantė Megei ir Florencijai, tačiau turite suprasti, kad šie namai joms netinkami. Čia tik vieni laiptai, o namas toks mažas, kad kiekvieną kartą išėjusios iš pamokų kambario jos maišysis po kojomis mano svečiams. Taip negalima. Mergaitės turi kraustytis. Galite rinktis bet kurį kitą mano dvarą. – Nenoriu jokio kito dvaro. Aleksas ilgai ir įdėmiai į ją žiūrėjo. Dauguma žmonių nuo tokio žvilgsnio susigūždavo, bet ši panelė lyg niekur nieko tarė: – Jeigu ir toliau spirsitės, tai nieko nepadės, sere. Jam vėl sukilo pyktis. Ji vis tiek jam priešgyniauja? – Nepatariu su manimi kovoti, panele Grenšam. – Aš ir nenoriu su jumis kovoti, lorde Davenportai, bet nesiruošiu kraustyti vaikų. Be to, turiu jūsų laišką, tad negalite manęs priversti, – pridūrė tyčia jį provokuodama. – Nebent norite kovoti su manimi teisme. Kai Aleksas išvažiavo iš Čentrio, pavasario diena jau ėjo į pabaigą, dangus buvo giedras, oras – vėsus. Nepasiekęs savo, jis buvo prastos nuotaikos. Kaip jaunesnysis grafo sūnus, pasižymintis guviu protu ir atletišku sudėjimu, Aleksas buvo pratęs nugalėti visur ir visada. Jo senelis prekiavio su Indijos kolonijomis ir paliko jam nemažai pinigų, kurie baigus Oksfordą suteikė laisvę daryti, ką nori. Taigi, į miestą jis atvyko turėdamas puikių ryšių, aukštą kilmę ir daug pinigų – visko, ko reikia, kad visi šoktų pagal jo dūdelę. Aleksas nebuvo pratęs pralaimėti ir dabar jautėsi labai nepatenkintas. Jis nesunkiai būtų galėjęs nusipirkti kitą dvarą netoli Londono ir palikti Dianą su vaikais Čentryje. Pats suprato, kad taip būtų protingiausia, bet kai reikalas pakrypdavo prie Dianos Grenšam, jį apleisdavo šaltas protas. Jos prieštaravimai žadino karingą jo dvasią, kuri norėjo iškviesti ją į kovą. Aleksas nemėgo pralaimėti ir tikrai nepasiduos smulkutei mergaitei rudeninių lapų spalvos plaukais. ~2~ Kai įvažiavo į miestą, Aleksas vis dar galvojo apie pralaimėjimą, žinojimas, kad pažadėjo apsilankyti Almake[1 - Populiarus to meto aukštuomenės klubas. Vienas pirmųjų, kuriame galėjo lankytis ir vyrai, ir moterys (čia ir toliau – vert. pastabos).], nuotaikos irgi nepraskaidrino. Hano markizė našlė parašė, kad nori pristatyti aukštuomenei savo jauną draugę ir prašė jo paramos. Ledi Han buvo jo protetė ir viena iš nedaugelio Arandeilų giminaičių, kurie jo nespaudė greičiau vesti. Be to, ji jam visai patiko, taigi, sutiko užsukti. Savo žodžio jis nelaužys, net jei teks įžengti į piršlybų centrą. Pavakarieniavęs vienumoje Aleksas greitai paėjėjo iki Karaliaus gatvės, kur jo laukė misija. Panelė Elena Tatam buvo jauna gražuolė, tad nebuvo jokio vargo mažumėlę su ja pabūti, o tada jis spruko norėdamas palepinti save apsilankymu vienuose namuose Pikadilio gatvėje, kur jo laukė tinkamesnė draugija. Tie namai priklausė ledi Fransis Betsford, našlei ir jauniausiajai neturtingo pero dukteriai. Nors visi pripažino, kad ji – gražuolė, į vyrus gavo tik paprastą baronetą. Šiaip ar taip, praėjus metams po vestuvių jis mirė ir paliko našlei neblogą išlaikymą. Pastaruosius penkerius metus mieste ji gyveno labai stilingai. Buvo laukiama visose draugijose, išskyrus pačią aukštuomenės grietinėlę. Kitos ledi ją pakentė, o jų vyrai dėl jos varžėsi. Anksčiau ledi Fransis vardas buvo siejamas su keliomis iškiliomis asmenybėmis, bet pastaruoju metu ji buvo suporuota su naujuoju Davenporto grafu. Aleksas ir Fransis buvo pažįstami labai seniai. Kai jis pirmą kartą atvyko į miestą, tarp jų užsimezgė trumpas romanas, todėl dabar, jam grįžus, ji nekantravo vėl nusitempti jį į lovą. Aleksas puikiai suprato, kad Fransis susidomėjimą paskatino jo naujas titulas, bet tai jo per daug nejaudino. Jis žinojo, kokiame pasaulyje gyvena, ir į daug ką žiūrėjo ciniškai. Ledi Fransis norėjo būti grafienė – kodėl gi ne. Ji buvo kilminga, graži, protinga ir ne naivuolė, kuri jam pabostų per kelias savaites. Žengdamas į jos sausakimšą svetainę, Aleksas galvojo, kad tai didelis privalumas. Jis žiūrėjo, kaip ji stovi palinkusi prie sero Sidnio Danfordo peties ir patarinėja, kokią kortą mesti. Šią akimirką Aleksas labai aiškiai pajuto, kad jam nė motais, jeigu jai patinka ir kiti džentelmenai. Tai irgi privalumas. Jų sandoris bus pagrįstas protu, o ne jausmais, kurie tik trukdytų. Aukštas, elegantiškas vyras, apsivilkęs puikiu švarku ir kelnėmis, atsiskyrė nuo minios ir pasveikino Aleksą grakščiu mostu. – Na, Aleksai, ar vasaros vakarėliui Čentryje jau viskas paruošta? – Bijau, kad ne, Gervazai. – Gaila, – atsakė Volertonas purtydamas galvą. – Ledi Fransis labai nusimins. – Nieko nepadarysi… – nutęsė Aleksas prisiartinus pačiai ledi. Ji išskėtė rankas ir plačiai nusišypsojo paryškintomis lūpomis. – Milorde, jau nesitikėjau, kad atvyksite. Jis pabučiavo jai pirštus. – Sakiau, kad galiu vėluoti, Fransis. Ji tyliai nusijuokė ir įsikibo jam į parankę. – Taip, sakėte. Eime, prisidėkite prie mūsų. Ką žaisite? Ombrė? Prekybą? O gal dviese suloškime piketą? Aleksas pažvelgė į jos gražų, besišypsantį veidelį. Po atkaklaus Dianos Grenšam pasipriešinimo jo planams kviečiantis žydrų akių žvilgsnis buvo kaip eliksyras jo įžeistai savimeilei. Kas gali būti geriau nei valandėlė ar dvi malonioje draugijoje? Gal pagaliau pamirš nesmagų apsilankymą Čentryje. – Piketą, – nusprendė jis. Ji išsišiepė dar plačiau, žengė artyn ir sušnabždėjo jam į ausį: – O vėliau? Jos pilnos krūtys beveik lietėsi prie jo liemenės. Aleksą apgaubė saldžių, svaiginančių kvepalų aromato debesėlis. Ji buvo moteriškų formų, graži ir mokėjo patenkinti vyrą. Kvietimas buvo labai viliojantis, bet šį vakarą jis negalėjo nustygti vietoje ir nenorėjo įsipareigoti. Aleksas pasistengė nuginti nemalonias mintis šalin. Galbūt po valandos ar dviejų galvos kitaip. – Pradėkime nuo piketo, o toliau – bus matyti, – nusišypsojo jis. Alekso nerimo neišsklaidė net ledi Fransis kerai. Netrukus po vidurnakčio jis grįžo į išsinuomotus namus Pusmėnulio gatvėje. Pikadilis šurmuliavo kaip visada. Pro šalį riedėjo karietos, šaligatviai buvo pilni džentelmenų, skubančių iš vienos pasilinksminimų vietos į kitą. Gatvėje buvo matyti ir kelios ryškiai apsirengusios moterys. Akivaizdu, kad jos siūlė savo paslaugas kiekvienam, turinčiam kelias monetas ir truputį laisvo laiko. Viena moteris artinosi prie Alekso, bet jis numojo ranka rodydamas, kad jo nedomina. Kai moteris apsisuko, ryški žibintų šviesa apšvietė jos plaukus. Jie spindėjo ryškiai raudonai, nenatūraliai ir nė iš tolo nepriminė rudeninių lapų spalvos, storų ugninių Dianos Grenšam plaukų ir šviežių lazdyno riešutų spalvos akių. Į ją galėtų žiūrėti ir neatsižiūrėti. Suskambo pavojaus varpai. Aleksas nusipurtė. Dievulėliau, kas jam pasidarė? Diana Grenšam visiškai ne jo skonio – užsispyrusi ir atžagari. Ką Džeimsas sau manė patikėdamas jai mergaičių išsilavinimą? Turbūt broliui svarbiausia buvo, kad ji ne Arandeil. Jų giminė garsėjo palaidu gyvenimu. Džeimsas buvo išimtis. Santūrus, protingas jaunas vyras, kuris rimtai žiūrėjo į savo pareigas. – Po velnių, ir aš toks! – piktai šūktelėjo Aleksas sukdamas į Pusmėnulio gatvę, bet vos ištarus šiuos žodžius prieš akis vėl stojo Dianos Grenšam paveikslas. Aleksas karčiai šyptelėjo. Kaip gali taip sakyti, kai ruošėsi apstulbinti aukštuomenę ekstravagantišku baliumi, į kurį sukvies visus visuomenės atstumtuosius? Žinoma, tai būtų savanaudiška, bet mintis velniškai gundė. Jis norėjo parodyti tiems susireikšminusiems asilams, kad nesileis priverčiamas vesti. Žmoną susiras tada, kai bus tam pasirengęs, ir nieku gyvu ne anksčiau. Priėjęs savo namą, užlipo laipteliais. Jo šypsena greitai išblėso – mergaičių problemos tai neišspręs. Kol jos Čentryje, jis negali ten rengti tokių vakarėlių. – Vaikams nepakenks pagyventi kitur, – burbtelėjo duodamas pirštines ir skrybėlę apsimiegojusiam tarnui ir pasišokinėdamas per dvi pakopas užbėgo viršun. – Tiesą sakant, joms tai išeis tik į naudą. Ji dar pamatys. Aleksui įvirtus į miegamąjį kamerdineris pašoko iš nuostabos. – Milorde, nesitikėjau, kad grįšite taip anksti… – Nieko tokio, Linkolnai. Ar rytoj turiu kokių nors reikalų? – Ne, milorde. Tik apsilankymą pas siuvėją. – Na, jis gali palaukti, – tarė Aleksas ir išsinėręs iš švarko padavė jį kamerdineriui. – Kai tik prašvis, nusiųsk žinutę į arklides. Noriu, kad rytoj devintą ryto mano dvikinkė lauktų prie durų. Ragindamas žirgus Čentrio pusėn, Aleksas pajuto, kad geras ūpas grįžta. Šie namai buvo mėgstamiausia jo vaikystės vieta. Dabar, stebėdamas pavasario saulės nušviestą rytinį fasadą, buvo priblokštas jų grožio. Namas buvo baigtas statyti netrukus po monarchijos atkūrimo, sienos buvo balintos kreida, langai ir kampai puošti kalkakmeniu. Pastatas buvo nedidelis, bet gražių proporcijų. Jį užbaigė status stogas, virš kurio kilo aukšti, dailūs kaminai. Tai buvo tikras meno kūrinys, vertas paveikslų ir skulptūrų, kurias jis įsigijo per pastaruosius kelerius metus. Jis taip pat puikiai tiko nuošaliems vakarėliams, kuriuos čia ketino rengti artimiems draugams. Kol Aleksas sustojo prie durų, buvo jau vidurdienis. Palikęs arklininką rūpintis žirgais, nuėjo prie atdarų durų, kur jo laukė liokajus. – Panelė Grenšam ir vaikai vakarinėje pievelėje, – tarė Finglis ir, paėmęs Alekso skrybėlę ir pirštines, atsargiai padėjo ant staliuko prie sienos. – Ar norėtumėte, kad praneščiau apie jūsų atvykimą, milorde? – Ne, nereikia, pats jas rasiu. Aleksas perėjo pagrindinį holą ir pasuko į svetainę, iš kurios pro aukštus langus buvo galima patekti tiesiai į sodus. Nei terasoje, nei gėlynuose nebuvo nė gyvos dvasios, bet balsai ir vaikų juokas atvedė jį prie vartų aukštoje gyvatvorėje, skiriančioje sodus nuo plačių pievų, už jų buvo gražus ežeras su parku ir miškas. Megė ir Florencija buvo įsitraukusios į atkaklų badmintono mūšį prieš Dianą. Visos buvo taip įsijautusios į žaidimą, kad iš pradžių jo nė nepastebėjo. Jis galėjo valandėlę pažiūrėti į jas iš šono. Mergaitės lakstė pirmyn atgal šūkaudamos iš džiaugsmo, kai atmušdavo sviedinuką. Diana pataikydavo beveik visada. Aleksas negalėjo atitraukti nuo jos akių, bet ne iškart suprato, kas pasikeitė. Lakstydama po pievą ji nešlubčiojo. Megei numušus sviedinuką aukštai į orą, Diana pašoko jo atmušti. – Bravo, panele Grenšam! – šūktelėjo susižavėjęs. – Gražus smūgis. – Dėde Aleksai! Mergaitės pasileido prie jo. Diana ramiai stebėjo jį nuleidusi raketę. Turint galvoje jų vakarykštį susitikimą, nėra ko stebėtis, bet kas buvo – pražuvo. Aleksas linksmai pasisveikino. – Naudojatės geru oru, panele Grenšam? Ji truputį atsipalaidavo ir atsargiai šyptelėjo. – Tai atlygis Megei su Florencija už sunkų darbą šio ryto pamokose. – Ar jau reikia eiti? – nenoriai paklausė Florencija. Aleksas papurtė galvą. – Su manimi nereikia jokių ceremonijų. Juk pertraukiau jūsų žaidimą. – Mums nekaip sekasi, – prisipažino Megė. – Diana žaidžia kur kas geriau. – Na, galbūt pavyks išlyginti rezultatą, – tarė Aleksas ant patiesalo netoliese pamatęs ketvirtą raketę. – Panele Grenšam, ką pasakysite, jei judvi su Florencija sužaisite prieš mudu su Mege? Mergaitės sukrykštė iš džiaugsmo, bet Diana papurtė galvą. – Juk atvykote ne tam, kad su mumis pažaistumėte, milorde. Kelios neklusnios, raudonos sruogos ištrūko iš smeigtukų gniaužtų. Jam norėjosi ištiesti ranką ir užkišti palaidas garbanas jai už ausies. Jeigu jie liktų dviese, labai norėtų su ja pažaisti… Nuo tos minties ėmė pulsuoti įkaitęs kraujas. Dėmesys nuklydo. Jie kalba apie badmintoną, ne apie flirtą. – Gresia pavojus Arandeilų garbei, – pareiškė jis tikėdamasis, kad sukilęs karštis greitai atslūgs. Aleksas nusivilko švarką ir liko su įmantriai siuvinėta liemene, kuri būtų labiau tikusi Bondo gatvei, o ne kaimo sodui, bet jam tai nerūpėjo. – Paduok man raketę, Mege! Geras pusvalandis buvo kupinas greičio ir įsiūčio. Aleksas pastebėjo, kad iš pradžių Diana kiek drovėjosi jo draugijos. Ji stengėsi perkelti svorį ant kairės kojos ir labai šlubavo, bet Aleksas nekreipė į tai dėmesio ir atmušdavo sviedinuką iš visų jėgų. Jo džiaugsmui, netrukus Diana atsigavo ir užsimiršusi ėmė bėgioti ir šokinėti gaudydama kiekvieną jo padavimą. Įsijautus į žaidimą, dingo ir šlubčiojimas. Mačas nutrūko tik tada, kai pasirodė padėklu su gėrimais nešinas Finglis. Liokajus priminė, kad virėja ruošia mokinėms priešpiečius. – Tada pasakyk virėjai, kad valgysiu kartu, – pareiškė Aleksas. – Žinoma, jeigu panelė Grenšam neprieštaraus. Mergaitės tuoj pat išreiškė pritarimą, Diana tik skėstelėjo rankomis. – Priešpiečiai bus vaikiški, – įspėjo ji. – Tai parūpink man gero klareto, Fingli, kad nepritrūkčiau jėgų, – pridūrė Aleksas ir linktelėjo liokajui. Finglis nusilenkė ir nuėjo perduoti paliepimo virėjai. Aleksas nuo padėklo paėmė bokalą elio ir atsisėdo ant patiesalo. Kol Diana pylė Megei ir Florencijai limonado, jis stebėjo, kaip gilioje suknelės iškirptėje kilnojasi jos krūtys. Vėl pajutęs tą patį karštį, nusuko akis. Šitai į jo planus neįėjo. – Ar taip leidžiate visas dienas? – paklausė jis Dianos. – Jei tik nelyja. Augančiam organizmui sveika pajudėti gryname ore. Suaugusiam taip pat. Diana negalėjo atplėšti akių nuo raumeningo grafo, įsitaisiusio ant patiesalo. Jis sėdėjo patogiai ištiesęs ilgas kelnėtas kojas. Žinojo, kad jis garsėja kaip madingas ir sportiškas vyriškis. Žiūrint į raumeningas šlaunis, plačius pečius, didelę krūtinę ir plokščią pilvą, kurį išryškino prigludusi liemenė, buvo nesunku tuo patikėti. Padavusi mergaitėms stiklines įsipylė limonado sau ir patraukė prie patiesalo sunkiai šlubuodama trumpesne kaire koja. Ji šlubavo ne taip smarkiai, kad turėtų atsisakyti aktyvių žaidimų. Vaikystėje ji žaidė su seserimi ir pusseserėmis, bet atsidūrusi šalia svetimų žmonių negalėdavo pamiršti negalios. Nepajėgdavo žingsniuoti lengvai ir elegantiškai, kaip reikalaujama iš jaunų merginų. Kaskart, kai Diana įšlubčiodavo į kambarį, motina užversdavo akis. Seseriai pasiūlius tapti mažosios ledi Margaretos ir panelės Florencijos guvernante, Diana noriai sutiko. Kalboms apie pristatymą karališkajame dvare ir Londono sezoną nutilus, Diana pastebėjo, kad motinai gerokai palengvėjo. Jai būtų buvę gėda pristatyti luošą dukterį visuomenei. – Atrodote labai rimta, panele Grenšam, – grafo balsas nutraukė jos mintis. – Ar pasakiau ką ne taip? – Ne, visai ne, – tarė stumdama šalin nemalonius prisiminimus. – Klausėte, kaip leidžiame dienas. Kasdien keliamės pusę aštuonių ir po pusryčių sėdame prie pamokų. Po pietų mokomės toliau arba, jeigu oras geras, einame į lauką pasivaikščioti arba pažaisti. Mūsų dienos kupinos veiklos, mergaitės mokosi skambinti klavesinu bei kitų dalykų, būtinų jaunoms merginoms – siūti, dainuoti ir šokti, nors manau, kad jos tam dar turės daugybę laiko. – Dėl jūsų kaip guvernantės gebėjimų neturiu jokių abejonių, panele Grenšam. Diana matė, kad Megei su Florencija atsibodo sėdėti ir jos vėl žaidžia badmintoną. Dabar niekas jų negirdės. – Tikrai? – paklausė ji. – Vakar sakėte, kad darbą gavau tik todėl, kad esu vargšė giminaitė. Ir luošė. Pastarųjų žodžių Diana nepasakė garsiai, bet ir taip buvo aišku. – Ir prašau man už tai atleisti, – tarė Aleksas atsisėsdamas tiesiau. – O kodėl jūs sutikote užimti šias pareigas? – Man pačiai visada patiko mokytis, – atsakė vengdama jo žvilgsnio. – Be to, kaip Megės teta, žinojau, kad būsiu geresnė už bet kokią guvernantę, – paaiškino skubėdama užpildyti tylą. – Juk žinote, kaip Džonas ir Margareta mėgo keliauti. Be to, jiems reikėjo dalyvauti įvairiuose vakarėliuose ir susitikimuose. Kol tėvų nebūdavo namie, mergaitės galėjo leisti laiką gerai pažįstamoje aplinkoje su manimi, – Diana timptelėjo sijoną. – Be to, atėjus žiniai, kad Džonas ir Margareta nuskendo, galėjau jas paguosti. Aleksas pastebėjo, kaip jos akis aptemdė skausmas. Jis buvo ne vienintelis, kuris neteko brolio laivui atsitrenkus į Ispanijos krantų uolas. – O kas paguodė jus, Diana? Nežinia, ar ji suvirpėjo, ar tik papurtė galvą, bet nieko neatsakė. – Verčiau jau eikime vidun, – tarė pašokusi ant kojų ir suglostė sijoną. – Mege, Florencija, paimkit raketes, reikia jas parnešti. Finglis atsiųs ką nors paimti pakloto ir padėklo. Milorde, pasiimkit mergaites ir eikit, aš netrukus jus pasivysiu. Aleksas nieko neatsakė, bet vesdamas vaikus namo įtarė, kad Diana nenorėjo, kad jis matytų ją šlubčiojant. Pamokų kambarys buvo antrame aukšte kaip ir jo vaikystėje, bet visiškai kitoks. Nebetamsus ir nebešaltas. Baltai dažytos sienos nukabinėtos piešiniais. Dauguma jų akivaizdžiai piešti vaikų. Mergaitės nunešė raketes prie spintelės kampe, o jis nuėjo atidaryti durelių. Pasilenkus jo akys užkliuvo už vieno daikto ir jis juokdamasis ištraukė nedidelę kriketo lazdą. – Prisimenu šitą, – tarė. – Ją padarė senasis Vilširas, dvaro dailidė. – Aleksas nusišypsojo Megei. – Mudu su tavo tėčiu dažnai su ja žaisdavom. – Mes naudojam ją ir dabar, dėde Aleksai, – priėjusi tarė Florencija. – Diana išmokė mus žaisti. – Na, – plačiai išsišiepė Aleksas. – Tai turėsite man parodyti, ką mokate. – Gal kitą dieną, – įsikišo Diana įėjusi į kambarį. – Šią popietę mūsų laukia pamokos. – Tada, jums leidus, prie jūsų prisidėsiu! Jei kas nors būtų pasakęs Aleksui, kad jis smagiai praleis dieną su dviem aštuonerių metų mergaitėmis valgydamas duoną su sviestu pamokų kambaryje, klausydamasis, kaip jos skaito, ir kartu žaisdamas domino ir šiaudeliais, būtų tik nusijuokęs, bet auklei atėjus pasiimti Megės ir Florencijos vakarieniauti, nustebo pamatęs, kad jau beveik penkios. Diena buvo nepaprasta ir Diana neabejotinai prie to prisidėjo. Ji buvo įdomi pašnekovė ir labai didžiavosi savo mokinėmis. Aleksas išsiskyrė su mergaitėmis nusiminęs ne ką mažiau nei jos, kad nespėjo išmėginti senosios kriketo lazdos, ir pažadėjo būtinai pažaisti kitą kartą. – Ačiū, – tarė Diana lydėdama jį laiptais. – Labai malonu iš jūsų pusės, kad paskyrėte visą dieną Megei ir Florencijai. – Malonu? – atsakė nustebęs. – Niekas nevadina manęs maloniu, panele Grenšam! Man buvo tiesiog smagu. Antraip nebūčiau šitiek užsibuvęs. Mergaitės labai mielos, bet nenorėčiau užsiimti su jomis kiekvieną dieną taip kaip jūs. Ar kada nors randate laiko sau? – Žinoma, dabar vaikais rūpinasi auklė, taigi, esu laisva iki aštuonių. Tada eisiu palinkėti joms labos nakties. – Jiems nusileidus į holą Diana sustojo. – Gal, kol lauksite karietos, norėtumėte užeiti į svetainę, milorde? Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/sarah-mallory/praradimas/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом. notes 1 Populiarus to meto aukštuomenės klubas. Vienas pirmųjų, kuriame galėjo lankytis ir vyrai, ir moterys (čia ir toliau – vert. pastabos).
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 214.90 руб.