Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Svarbiau už deimantą Maya Blake Jausmų egzotika Tau teks apsimesti, kad esi mano sužadėtinė! Arabelė „Rebelė“ Deniels būtų mieliau šokusi nuoga su parašiutu, nei sutikusi su šokiruojančiu Drako Andželio pasiūlymu. Tačiau, Rebelei to nežinant, jos tėvas pasisavino grėsmingojo magnato pinigus ir dabar ji privalo grąžinti skolą taip, kaip panorės Drakas. Arabelė yra profesionali šuolininkė nuo tramplyno su slidėmis. Nemalonus Drako žiedo su deimantu svoris ir savininkiškas jo elgesys viešumoje Arabelei atrodo per didelė kaina, kurią jai tenka mokėti. Ypač, kai neišvengiamai artėja ta akimirka, kai teks praleisti naktį su Draku… Maya Blake Svarbiau už deimantą Pirmas skyrius Arabelė arba tiesiog Rebelė Deniels stovėjo prie tolimiausios sienos lifte, kylančiame į milžinišką stiklo ir plieno šedevrą – Angel dangoraižį, ir laukė, kol į jį įlips dar keturių žmonių grupelė. Kartu su seilėmis nurijusi burnoje užsilikusį dvigubo espreso, kuriam neatsispyrė šįryt, skonį, Rebelė giliai įkvėpė, kad nusiramintų. Tą akimirką aromatingo gėrimo paspirties jai labai reikėjo, tačiau dabar, jausdama kavos sukeltą nervingumą, to gailėjosi. Kofeinas ir panika – prastas derinys, o po dviejų savaičių, kai tik tuo ir gyveno, buvo daugiau nei pasirengusi atsisveikinti su jais abiem. Jos širdis nerimastingai daužėsi, bet, ačiū dievui, to nesigirdėjo per garsiai leidžiamą muziką. Išspręsti tai, kas ją prislėgs, kai tik baigsis ši kelionė liftu, ir taip reikės visos turimos energijos. Be to, iškilo dar viena tikra ir svarbi bėda – prieš tris savaites Rebelė prarado didžiausią savo rėmėją ir dėl to sulaukė karštligiško žiniasklaidos dėmesio, su kuriuo buvo sunku tvarkytis. Žinoma, suuodusi, kad paskleisti gandai apie tai, jog Rebelė įklimpusi į alkoholio ir narkotikų liūną, visiškai neatitinka tiesos, o gėrimas, kuriuo piktnaudžiauja, yra kava, žiniasklaida būtų nustebinta ir tikrai nusivylusi. Rebelė nieko nematydama žvelgė priešais save ir mintyse dar kartą perkratė prieš dvi savaites gauto ir į atmintį įsirėžusio laiško tekstą. Arabele, visų pirma sveikinu tave dvidešimt penktojo gimtadienio, kuris bus trečiadienį, proga. Jei tave pribloškė ši netikėta žinutė, nesistebėk. Esi mano dukra ir privalau tavimi pasirūpinti. Neteisiu tavęs dėl pasirinkto gyvenimo būdo. Taip pat nesikišiu į tai, kaip panaudosi pridėtus pinigus. Tau jų reikia, todėl nepasididžiuok ir pasinaudok jais. To būtų norėjusi tavo mama. Tavo tėtis Kad apsaugotų savo širdį nuo skausmo, kurį sukėlė šalti žodžiai, Rebelė nukreipė mintis į prie laiško pridėtą banko čekį. Penki šimtai tūkstančių svarų, įplaukusių į jos banko sąskaitą, buvo šiek tiek mažesnė suma už tą, kurią būtų jai skyrę rėmėjai, jei vis dar būtų jai palankūs, bet pinigų pakako, kad ji galėtų dalyvauti Verbier slidinėjimo čempionate. Šįkart Rebelei nepavyko numalšinti vidurius sukančio kaltės ir gėdos jausmo. Turėjo labiau stengtis grąžinti pinigus. Ji ir tėvas ne kartą buvo apsižodžiavę, o kai kurių ištartų žodžių neįmanoma atsiimti. Net po tiek daug metų skausmas ir kaltė buvo tokie ryškūs, kad vis dar kankino Rebelę. Ir tėvo laiške nerado užuominų, kad jo nuomonė būtų nebe tokia kategoriška, kaip kad pastarąjį kartą jiems susitikus. Jis ir toliau neabejotinai kaltino Rebelę dėl savo žmonos, jos motinos, mirties. Galiausiai užgniaužusi skausmą Rebelė stengėsi nekreipti dėmesio į kritiškus, kartu su ja liftu keliaujančių žmonių žvilgsnius. Paprastai būtų pritildžiusi muziką, bet šiandien viskas kitaip. Šiandien, pirmą kartą po penkerių metų, ji vėl susitiks su tėvu. Jai būtų pravertusi visa apsauginė ekipuotė, tačiau turėjo vienintelį ginklą – muziką. Kai dar vienas kostiumuotas verslininkas piktai į ją dėbtelėjo, Rebelė išspaudė šypseną. Šis išpūtė akis, o jo įtūžį staiga pakeitė kita emocija. Rebelė nusisuko, kad jos atsiprašymas už per garsią muziką nevirstų kuo kitu. Įsmeigusi žvilgsnį į skaitmeninį skaitiklį ji lengviau atsiduso, kai liftas pasiekė keturiasdešimtą aukštą. Iš to, ką sužinojo per jų labai trumpus ir itin nenatūralius pokalbius praėjusią savaitę, Rebelė suprato, kad jos tėvas dirbo vyriausiuoju finansininku kompanijoje Angel International Group. Nors Rebelė klausė, jis daugiau nieko neatskleidė. Iš tikrųjų nė vienas mėginimas iš naujo užmegzti ryšį su tėvu nedavė jokių vaisių. Kaip kad kelis kartus Rebelei nepavyko sugrąžinti tėvo jai duotų pinigų. Ypač skaudus supratimas, kad tėvas taip elgiasi tik iš pareigos savo žmonai, kurią labai mylėjo ir kurią taip siaubingai prarado, turėjo tapti Rebelės veiksmų pagrindu, o ne jos vadybininkės primygtinis tvirtinimas, kad tie pinigai yra atsakymas į jų maldas. Būtent tėvo atkaklumas, kad, nepaisant nieko, šie pinigai yra jos, galiausiai paskatino Rebelę prisipažinti apie turimas lėšas Kontesai Stenli. Jos vadybininkė be jokių skrupulų spaudė, kad tais pinigais turi būti pasinaudota. Ypač tada, kai Rebelė dėl besitęsiančio domino efekto, sukurto nesibaigiančių sensacingų žiniasklaidos pranešimų, prarado dar vieną didelį rėmėją. Net į jos pasitraukimą ir bandymą nebūti dėmesio centre buvo pažiūrėta neigiamai. Kaip tik dėl to kilo beprotiškų spėlionių, ar Rebelė pagaliau atsidūrė reabilitacijos klinikoje, ar stengiasi išgydyti sudužusią širdį. Galimybės surasti naujus rėmėjus beveik prilygo nuliui, čempionatas nenumaldomai artėjo, tad ji pasidavė Kontesos argumentams. Todėl šią akimirką Rebelė buvo visiškai sutrikusi, kodėl tėvas, galiausiai pamėginęs užmegzti ryšį laišku, dabar jos vengė. Be to, ėmė rimtai dvejoti, ar turėtų naudotis pinigais, kurių iš pradžių visai nenorėjo imti. – Atsiprašau? Rebelė krūptelėjusi pažvelgė į arčiausiai stovintį vyrą, kuris palietė jos ranką. Ištraukusi vieną ausinės kištuką iš ausies ji klausiamai kilstelėjo antakį. – Taip? – Ar neketinote išlipti šiame aukšte? – paklausė vyriškis, prilaikydamas lifto duris atviras, jis su didžiuliu susidomėjimu žvilgsniu tyrinėjo jos kūną. Tylomis atsidususi Rebelė apgailestavo, kad pasidavė impulsui, – reikėjo prieš atvažiuojant čia užsukti namo ir persirengti per rytinę treniruotę vilkėtas aptemptas jogos kelnes bei trumpą sportinę palaidinę. Tyliai padėkojusi pakeleiviui Rebelė prasispraudė pro kitus žmones ir išlipo iš lifto. Užsimetusi savo jogos kilimėlį ir sportinį krepšį ant peties ji pritildė muziką. Minkštas pilkas kilimas, pertrauktas tik masyvių dvivėrių stiklo durų, tęsėsi, kiek tik užmatė akys, o prie jo derančias pilko atspalvio sienas pagyvino didžiulės spalvingos gėlių puokštės. Ant plataus vestibiulio sienų kabėjo nišose įtaisyti ekranai, kuriuose puikia vaizdo kokybe buvo rodomi patys talentingiausi pasaulio sportininkai. Ši vieta priminė šventyklą ir ne tik atrodė prašmatniai, bet ir kvepėjo prabanga. Rebelė suraukė kaktą. Ėmė galvoti, kad ne ten pakliuvo. Kiek jai buvo žinoma, tėvas dirbo apskaitininku raštinės reikmenų įmonėje, o ne įspūdingoje ir profesionalioje kompanijoje, kurios darbuotojai šmėkščiojo aplinkui apsirengę brangiais kostiumais ir į ausis įsikišę futuristines ausines. Negalėdama patikėti, kad tėvas, garsiais rėkavimais reiškęs savo neapykantą dėl jos pasirinktos sporto karjeros, galėtų turėti ką nors bendro su tokia vieta, Rebelė žengė link stiklinių durų ir jas pastūmė. Tačiau durys nesujudėjo. Pastūmusi dar stipriau vis tiek nesugebėjo jų atverti ir nepatenkinta suniurnėjo panosėje. – Hm, kad patektumėte į vidų, jums reikia tokios, – pasigirdo balsas už jos nugaros. – Arba lankytojo leidimo ir lydinčio asmens iš pirmo aukšto. Pasisukusi Rebelė išvydo vyrą iš lifto. Šypsena dar labiau nušvietė jo veidą, kai jis jai prieš nosį pamosavo juoda matine kortele. Nenoras ilgiau atidėlioti nemalonų susitikimą su tėvu paskatino ją dar kartą priverstinai nusišypsoti. – Velnias, turbūt per daug nekantravau čia patekti. Atėjau susitikti su Neitanu Denielsu. Galbūt galėtumėte man pagelbėti ir įleisti į vidų? Esu Rebelė, jo dukra. Buvome susitarę dėl susitikimo, o aš vėluoju… Rebelė nutraukė savo žodžių srautą ir sukandusi dantis stebėjo, kaip nepažįstamasis neskubėdamas vėl ją apžiūrinėja. Pirštais suspaudusi nertinio, aprišto aplink liemenį, rankoves, Rebelė laukė, kol jis pažvelgs jai į akis. – Žinoma. Dėl Neito dukters padarysiu viską. Beje, įspūdingas vardas. Dirbtinai šypsodamasi Rebelė luktelėjo, kol vyras perbrauks kortele per skaitytuvą, ir tyliai padėkojo, kai jis prilaikė atviras duris, kad ji galėtų įeiti. – Nėra už ką. Mano vardas Stenas. Eime, parodysiu jums, kur yra Neito biuras. Šiandien jo nemačiau… – Stenas susiraukė, – kaip ir visą šią savaitę, kai įdėmiau pagalvoji. Bet esu tikras, jis bus kažkur čia. Rebelės širdis nusirito į kulnus, kai išgirdo, ką kalba Stenas. Nors dabar jau buvo tėvo kompanijos biure, staiga suprato, kad tik spėjo, jog jis šiandien bus darbe. Taip ilgai slopintas skausmas grasinosi išsilieti ir paskandinti tą optimizmo krislelį, kurį šias dvi savaites slapčia puoselėjo. Nustūmusi tokias mintis į tolimiausią kampelį Rebelė koridorių labirintais nutipeno paskui Steną. Galiausiai jie pasiekė pirmąsias iš dviejų šlifuoto metalo durų ilgame tyliame koridoriuje. – Štai ir atėjome. Stenas pasibeldė ir įėjo. Išorinis biuras buvo tuščias, vidinis taip pat, ką Rebelė pamatė nusekusi jam iš paskos. Steno kaktą išvagojo gili raukšlė ir jis pasisuko į Rebelę. – Regis, Neito čia nėra. Kaip ir jo asistentės… Nujausdama, ką Stenas pasakys toliau, Rebelė užbėgo jam už akių. – Aš sutinku palaukti. Esu tikra, kad jis ilgai neužtruks. O jei greitai negrįš, jam paskambinsiu. Stenas akimirką atrodė dvejojantis, tačiau galiausiai linktelėjo. – Žinoma, – jis ištiesė jai ranką. – Mielai pakviesčiau tave kada ko išgerti, Rebele. Rebelė vos susilaikė nesusiraukusi. – Ačiū, bet negaliu. Mano dienotvarkė artimiausioje ateityje yra užpildyta, – Rebelė greitu metu neketino pradėti susitikinėti, jokių santykių. Šiuo metų laiku ji ir taip turėjo ką veikti – kovojo su kankinančiu kaltės ir širdgėlos jausmu. Spauda mėgo spėlioti, kodėl, likus kelioms savaitėms iki Valentino dienos, Rebelė Deniels pradėdavo lankytis pašėlusiuose vakarėliuose. Ji tyčia stengėsi išlaikyti apgaulingą nerūpestingos merginos įvaizdį. Mažiausiai norėjo, kad kas iššniukštinėtų tiesą apie įvykį Šamoni prieš aštuonerius metus. Saugojo savo mylimos mamos atminimą ir, be to, gyveno su didele kalte, kad dar atskleistų tai smalsuoliams. Dabar, kai praėjo jos taip nelaukiamas gimtadienis, Rebelė visą dėmesį sutelkė į artėjantį čempionatą. Šypsodamasi, kad atsisakymas nebūtų toks skausmingas, Rebelė su palengvėjimu atsiduso, kai Stenas apgailestaudamas gūžtelėjo pečiais ir išėjo. Rebelė lėtai apsisuko ir ėmėsi apžiūrinėti biurą su stiklo sienomis, priklausiusį jos tėvui. Iškvėpusi leido sau atidžiai apžvelgti brangų poliruotos odos krėslą ir raudonmedžio stalą, ant kurio buvo itin kruopščiai išdėlioti daiktai, kaip tai darydavo tėvas. Virpančia širdimi Rebelė priėjo dar arčiau, neatitraukdama akių nuo vienintelio asmeninio daikto, stovinčio dešinėje stalo pusėje. Nuotrauka vaikiškame rožinės ir žalios spalvos rėmelyje, kurią padovanojo tėvui per jo gimtadienį prieš dvylika metų, atrodė lygiai taip pat, kaip ji prisiminė. Fotografijoje jai tebuvo trylika. Rebelė šypsojosi kartu su mama važiuodama tandeminiu dviračiu. Tada nežinojo, kad po kelerių metų jos šeima bus išdraskyta. Kaip nežinojo ir to, kad tai įvyks dėl jos pačios kaltės. Jokie rūpesčiai tada dar neslėgė Rebelės pečių. Ji augo apsupta tėčio, kuris dievino savo žmoną ir dukterį, ir mamos, kuri skatino Rebelę siekti savo svajonių, nepaisant jokių pakeliui pasitaikančių kliūčių, meilės. Būtent nepaliaujamas Rebelės svajonės siekimas sudaužė jos šeimą į šipulius. Mergina tai aiškiai suprato. Tačiau niekada negalėjo atsisakyti savo troškimo dalyvauti šuolių nuo tramplyno su slidėmis čempionate. Rebelė žinojo, kad taip išduotų savo gyvybingą ir ypač talentingą mamą, kuri pati taip ir nesugebėjo tapti čempione. Skaudančia širdimi ji paglostė nuotrauką. Tėvas taip ir nesuprato jos noro siekti svajonės. Jis griežtai tam nepritarė ir žėrė tiek daug kritikos, kad galiausiai jie nebesugebėdavo būti po vienu stogu nepradėję aršių ir nesibaigiančių ginčų. Bet net tada Rebelei nekilo mintis, kad išėjusi iš namų ji praras tėvą taip ilgam. Nemanė, kad jo pasmerkimas ir nesugebėjimas atleisti bus nepajudinamas kaip uola. Rebelė nuleido ranką. Dabar yra čia. Ir netrukus susidurs su pačiu svarbiausiu savo karjeros iššūkiu. Prieš tam atsitinkant norėjo sužinoti, ar yra koks būdas susitaikyti su tėvu. Prisivertusi nusiraminti Rebelė ėmė aplinkui ieškoti ženklų, kur galėtų būti jos tėvas. Jo kompiuteris buvo išjungtas, o žymeklis stalo kalendoriuje ženklino dieną, kuri buvo prieš dvi savaites. Prisiminus Steno žodžius Rebelės nerimas dar išaugo. Nusprendusi per daug apie tai negalvoti, ji nuėjo į tolimąjį didžiulio biuro galą ir pasidėjo savo jogos kilimėlį ir sportinį krepšį. Dar pusvalandį žingsniuodama pirmyn ir atgal po biurą Rebelė ėmė jaudintis tik labiau, nes vidinis balsas šaukte šaukė, kad kažkas čia negerai. Ji tėvo balso pranešimų gaviklyje paliko dar vieną žinutę, kad neišeis iš jo biuro, kol jis jai neperskambins, tada pasidėjo telefoną ir nertinį ant kavos stalelio ir pasitiesė jogos kilimėlį ant grindų. Santykiai su jos tėvu – sutvarstyta, bet toli gražu nesugijusi žaizda – vėl paaštrėjo dėl jo laiško, sukėlusio Rebelei didelį skausmą. Tas skaudulys ir kančia veikė jos gebėjimą susikaupti, o to Rebelė negalėjo sau leisti. Net jos treneris Gregas šiandien apie tai užsiminė, todėl buvo nutarta treniruotes papildyti jogos pratimais. Rebelė įveikė čempionato atranką ir užsitikrino sau poziciją čempionų titulo siekiančių sportininkų komandoje. Todėl dabar negalėjo nukrypti nuo tikslo, kad ir kokių neišspręstų bėdų turėjo su tėvu. Atsisėdusi ant kilimėlio Rebelė vėl įsikišo ausines, atliko tempimo pratimus ir užsimerkė. Sukryžiavusi kojas priešais save ji kelis kartus giliai įkvėpė, kad išlaikytų pusiausvyrą, o tada ėmėsi jogos pratimų. Pirmieji jos kūnu nubėgę virpuliukai, Rebelė taip manė, kilo kūnui panirus į atsipalaidavimo būseną. Po pastarųjų kelių savaičių sumaišties tokia jausena buvo labai maloni. Tačiau kai šiurpuliukai nepraėjo ir su kiekvienu įkvėpimu tik stiprėjo, šiek tiek susierzinusi Rebelė ėmėsi sukamųjų pratimų pečiams. Toptelėjo, kad nesulauks palengvėjimo tol, kol nepasikalbės su tėvu. Staiga jos šnerves pasiekė kvapas: tamsus, hipnotizuojantis, su citrusinių vaisių natomis ir daugiau nei lašeliu brutalaus vyriškumo. Iš pradžių Rebelė pamanė, kad tai tik jos vaizduotės padarinys. Tačiau kaskart įkvėpus tas dvelksmas vis labiau jaudino, įtraukdamas ją į pojūčių sūkurį, stiprėjantį kartu su nugara bėgiojančiais virpuliais. Lėtai nusileidusi iš „žemyn žiūrinčio šuns“ pratimo pozicijos Rebelė atsigulė ant pilvo ir ištiesė kairiąją koją už savęs tikėdamasi, kad pramankštinusi įsitempusius raumenis atsikratys keisto jausmo, apėmusio visą kūną. Pakartojo pratimą su dešiniąja koja, jausdama malonų tempimą. Tačiau tai nepadėjo atitraukti dėmesio ir kuo toliau, tuo sunkiau sekėsi susikaupti. Sukandusi dantis Rebelė atsisėdo ir plačiai išskėtė kojas, laikydama jas statmenai kūnui. Pasilenkė prie pat vienos kojos, paskui prie kitos, tada pasilenkė per vidurį, pasirėmė alkūnėmis ir pakėlė dubenį nuo grindų. Netikėtai prie pat ištartas keiksmažodis buvo toks riebus ir garsus, kad prasiskverbė per ją apsupusį muzikos kokoną. Rebelė staiga atmerkė akis. Pojūčiai smogė jai kaip puolantis bulius. Pasijuto it patyrusi nokautą. Priblokšta Rebelė prieš save išvydo įspūdingą vyrą, jis sėdėjo užmetęs koją ant kojos, o rankas laikė sukryžiavęs ant plačios, tvirtos krūtinės. Plieno spalvos pilkos akys tarsi prismeigė Rebelę prie grindų. Nors ir pati nebūtų galėjusi pasijudinti, net jei nuo to priklausytų jos gyvybė. Sustingusi ant grindų Rebelė tegalėjo stebėti žaviausią jos kada sutiktą vyrą, kuris atsistojo ir stūksojo virš jos lyg kalnas. Tamsiai mėlynos spalvos trijų dalių kostiumas buvo elegantiškas ir stilingas, pabrėžė plačius pečius, liekną liemenį ir stiprias šlaunis, bet, net be šių vaizdinių priemonių, absoliutus jo grožis buvo tikrai įspūdingas ir patraukė jos dėmesį. Jos raumenys buvo įsitempę ir skausmingi nuo susikaupusios pieno rūgšties, tačiau Rebelė kol kas negalėjo suteikti jiems palengvėjimo. Vyras žengė artyn, kartu su savimi atsinešdamas kvapą, neleidusį jai susikaupti. Viliojantis aromatas apsupo Rebelę savo pinklėmis. Šis vyras jai kažkur matytas, tarsi nepažįstamasis, kurį kažkada prabėgomis buvo išvydusi. Tačiau, jam priartėjus. šis jausmas išnyko. Rebelei suspaudė krūtinę, o plaučiai beveik atsisakė kvėpuoti, kai jis pritūpė priešais ir ištraukė ausines jai iš ausų. Numetęs ausinių laidus ant grindų, nepažįstamasis pasilenkė prie pat Rebelės veido ir jai neliko nieko kito, tik sutelkti visą dėmesį į jį. – Turi lygiai tris sekundes papasakoti man, kas, po velnių, esi ir kodėl neturėčiau iškviesti apsaugos ir įmesti tavęs į kalėjimą už nepadorų elgesį ir neteisėtą patekimą į patalpas. Antras skyrius Drakas Andželis nebuvo linkęs pasiduoti jausmams ar staigiems impulsams. Tačiau žiūrėdamas į moterį priešais norėjo nusikeikti dar kartą. Garsiai ir taip nepadoriai, kaip kad nebuvo daręs jau seniai. Tarė sau, kad jos parodyta kabareto programa, kuria mėgavosi jo darbuotojai vyrai visas penkiolika minučių, kainavo jam pinigų. Patyrė nuostolių su kiekviena sekunde, kurią jos lankstus it gyvatės kūnas vinguriavo ant kilimėlio. Be to, atlikdama minėtą pasirodymą Neitano Denielso biure, ji traukė dėmesį į reikalą, kurį Drakas norėjo išlaikyti paslaptyje. Šiame versle, kuris dažnai būdavo vadinamas įtartinu ir nesąžiningu, jis dėjo visas pastangas, kad Angel International išlaikytų nepriekaištingą reputaciją. Drakas pasiekė neįtikėtiną sėkmę, sandorius įgyvendindamas profesionaliai, sąžiningai ir itin privačiai. Nė vienam jo klientui nebuvo leista atskleisti savo ryšių su Drako kompanija pobūdžio, išskyrus kruopščiai parengtus pranešimus spaudai pasirašius sutartis. Tokias pat taisykles Drakas taikė ir asmeniniam savo gyvenimui. Tačiau netikėtai dingus Neitanui Denielsui ir įtariant, kokia to priežastis, Drakas suprato, kad tai tik laiko klausimas, kada šnabždesiai virs beprotiškomis spėlionėmis ir pritrauks nepageidaujamą dėmesį abiem jo gyvenimo aspektams. O ši… sirena, judanti taip, kad tiktų pasirodymams tam tikrų džentelmenų klube, čia, Drako vyriausiojo finansininko biure, buvo tai, ko jam mažiausiai dabar reikėjo. Ir tas kūniškas potraukis ir reakcija paslėpsniuose ją stebint… Na, ne pro šalį prisiminti, kad yra vyras iš kūno ir kraujo. Tačiau Drakas nebuvo pasirengęs jos atsakymui, pertraukusiam jo minčių giją. – Nepadorų elgesį? – Drako mintis išblaškė aistringas juokas, grąžinęs jį atgal į biurą ir geidulingą viziją, vis dar sustingusią jogos pozoje priešais jį. – Ar kartais neperdedi? Prakaito lašas nubėgo žemyn Rebelės ausies kaušeliu ir žemyn per žandikaulio liniją. Negalėdamas atitraukti žvilgsnio Drakas nusekė jį akimis per įkaitusią merginos odą, kol galiausiai jis prapuolė tarpeklyje tarp nedidelių, tačiau nuostabių krūtų. Jis negailestingai užgniaužė norą suurgzti, kuris sukilo jo krūtinėje ir privertė sukąsti dantis. – Ar perdedu sakydamas, kad ką tik surengei itin geidulingą pasirodymą matant visiems kompanijos darbuotojams? Putlių Rebelės lūpų kampučius išlenkė šypsena. Ji pakeitė jogos pozą. – Nežinojau, kad tai, ką darau, taip blaško dėmesį. Ar galėtum atsitraukti? – Atsiprašau? – nustebęs ir susierzinęs Drakas sustingo. – Jau beveik baigiau. Jei sustosiu dabar, turėsiu viską pradėti iš naujo. Atsiprašau, bet tokia jau esu. Dviem paskutiniams pratimams man reikia daugiau vietos. Tad jeigu tu ne prieš? Drakas buvo tikras, kad jį atsistoti privertė grynas šokas, o ne slaptas noras pamatyti, kaip ji užbaigs pratimų programą. Nepaisant visko stipriai suspaudęs dantis jis žengtelėjo atgal ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės įdėmiai pažvelgė žemyn į smulkų kūnelį, išsitiesusį prie jo kojų. Ji balansavo ant alkūnių, o liemenį laikė ištiesusi. Lėtai pakėlė grakščias raumeningas kojas nuo grindų, kelias sekundes išlaikydama statmeną padėtį, o paskui susijungdama per vidurį atvirkštinėje pozoje. Drakas stebėjo, kaip jos pilvo raumenys švelniai virpa jai išlaikant pusiausvyrą, oda pasidengia prakaito karoliukais, o atletiškas kūnas pasiekia idealią liniją. Kaip buvęs sportininkas Drakas suprato, kiek reikia drausmės, kad ištreniruotum kūną, galintį varžytis aukščiausiu lygiu. Bet jis ne tik vertino prieš akis demonstruojamus įgūdžius. Daug labiau mėgavosi apžiūrinėdamas raumeningą ir subtiliai tobulą figūrą. Ir Drakui tai visai nepatiko. Kad ir kas būtų ši moteris, ji neturi teisės čia būti. Jau ketino prisistatyti ir užbaigti visą šią nesąmonę, tačiau stabtelėjo pusiaukelėje, kai ant grindų gulinti mergina ištiesė vieną koją už savęs. Gundantis jos lankstumas taip prikaustė Drako dėmesį, kad jam iš galvos išdulkėjo visi žodžiai, kuriuos norėjo jai iškloti, jis tik stovėjo ir žiūrėjo. Thee mou[1 - Dieve mano (graik.). (Čia ir toliau – vert. pastabos).]. Iš šalies pagalvotum, kad jis anksčiau akyse nebuvo regėjęs moters. Drakas susitikinėdavo su sportininkėmis jų karjeros viršūnėse ir buvo permiegojęs su daugiau, nei būtų galėjęs suskaičiuoti. Tačiau ši mergina viliojo jį labiau, nei jau ilgą laiką buvo traukusi kokia kita moteris. Ši mintis supykdė jį dar stipriau. Pakilęs iš vietos Drakas žengtelėjo į priekį kaip tik tuo metu, kai ji nuleido kitą koją ir išsitiesė. Mergina nebuvo labai aukšta, tesiekė jo krūtinę. Tačiau jos žydrose akyse degė ugnis ir įžūlumas, dėl kurio ji atrodė gerokai aukštesnė. Jos smakras, smailus ir ryžtingai kilstelėtas į viršų, ir burna, kurioje vis dar žaidė aistringa, truputėlį atsargi šypsena, vertė Draką galvoti apie tai, ko šiame biure tikrai nederėtų daryti. – Ir kur baigėme? – paklausė ji balsu, priminusiu jam dūmuose skendinčius džentelmenų klubo kambarius. Jis išvijo nepageidautinus dekadentiškus vaizdus iš galvos ir grįžo prie pradžios – teisėto pasipiktinimo. – Aptarinėjome su taisyklėmis prasilenkiantį tavo buvimą pastate. – O, taip. Ir norėjai žinoti, kas aš tokia, ar ne? – Kaip matau, meistriškai apėjai mano kaltinimus dėl neteisėto patekimo į patalpas. – Todėl, kad taip nėra. Turiu teisę čia būti. – Vargu. Paprastai draudžiu pusnuogėms damoms demonstruoti akrobatinius triukus savo darbuotojams, kurie ir taip turi užtektinai veiklos. – Kaip suprantu, kalbame apie mano tariamą kabareto programą? – Rebelė pažvelgė per petį. Pastebėjusi, kaip per stiklo pertvarą iš kito biuro ją godžiai stebi grupelė vyrų, ji nusišypsojo ir pamojavo jiems. Rūstus Drako žvilgsnis ta pačia kryptimi privertė jo darbuotojus išsiskirstyti, nors drąsuolis Stenas Makalisteris dar išdrįso pamoti atgal. Nusprendęs, kad jau pats laikas šį farsą užbaigti, Drakas sparčiu žingsniu nužirgliojo prie laikinai išvykusio vyriausiojo finansininko stalo ir čiupo telefono ragelį. – Čia ponas Andželis. Atsiųsite apsaugą į Denielso kabinetą. Turiu nekviestą viešnią, kurią reikia palydėti iš pastato. Ir informuokite mano apsaugos vadą, kad dar iki šios dienos pabaigos ant savo stalo noriu matyti ataskaitą apie tai, kaip įvyko šis pažeidimas. Jis trinktelėdamas padėjo ragelį į vietą. – Oho, ar tai tikrai buvo būtina? Drakas pasisuko ir pamatė ją stovinčią ta pačia poza prieš langą. Viena ranka buvo įsirėmusi į klubo linkį, o galvą laikė klausiamai pakreipusi į šoną. Švelnių kaip šilkas juodų plaukų kuodas buvo šiek tiek pasislinkęs į šoną. Rebelė žiūrėjo į jį pašaipiai pakėlusi vieną antakį. – Susitinku su klientu po mažiau nei pusvalandžio. Išmesčiau tave pats, bet paskui neturėsiu laiko nusiprausti po dušu. Išgirdus menkai tepaslėptą įžeidimą Rebelės veidas persimainė. Drakas pajuto vaikišką pasitenkinimą, kad pataikė kuo tiksliausiai. Jautėsi keistai išmuštas iš pusiausvyros nuo pat akimirkos, kai išvydo ją iš šalia esančios savo darbo vietos. Pagal jo norą dirbti skaidriai buvo suplanuotas ir biuras – čia vyravo atviros erdvės ir stiklinės pertvaros. Taip galėjo matyti beveik visus. Nors norėjo tikėti, kad dabartinių savo darbuotojų stebėti nereikia, užsitarnavo jų ištikimybę, bet savo kailiu skaudžiai patyrė, kad kartais lojalumas kainuoja labai daug. Alternatyvioje veikloje, kurią pasirinko, švelniai tariant, buvo žvėriška konkurencija. Per savo karjerą sudarė kelis daug pastangų reikalaujančius sandorius, kad pasiektų tai, ką turėjo šiandien. Tačiau jis nesitikėjo sulaukti dienos, kai teks turėti reikalų su gracinga viliokle, rodančią šou programą ant jo vyriausiojo finansininko grindų. Drakas nutraukė labai svarbų pokalbį telefonu, ko iki šiol nebuvo padaręs. Dabar jo laukė dar vienas skambutis jau susierzinusiam egocentriškam klientui. O ši nepažįstamoji atvirai iš jo šaipėsi. – Tikiuosi, kad nepasijausi labai kvailai, kai sužinosi, kas esu, – tarė ji balsu, kuris vertė Draką įsiklausyti į kiekvieną žodį. – Man neįdomu, kas tu. Mano apsauga galės suteikti tokios informacijos, jei man jos reikės. Dabar mane labiausiai domina greitai išmesti tave iš patalpų… – Na, gerai, tai juokinga. Aš Rebelė Deniels, Neitano Denielso dukra. Atėjau čia, nes ketinome su tėvu papietauti. Pamiršau užsiregistruoti pas apsaugą apačioje, todėl Stenas mane įleido. Tėčio neradau, tad pamaniau, kad jis susitikime ar veikia kažką panašaus, todėl sugalvojau palaukti jo čia. O joga tam, kad šiek tiek sumažinčiau įtampą. Drako galvoje kilo iš karto keli klausimai. Ar jo apsaugininkai tokie atsainūs, kad kažkas gali tiesiog užmiršti prisistatyti apsaugos poste ir vis tiek pasiekti biurą? Ji – Denielso dukra? Ir kodėl ji patiria įtampą? – Tavo tėvai pavadino tave Rebele? – šiek tiek sutrikęs dėl to, kad iš jo lūpų išsprūdo šią akimirką mažiausiai svarbus klausimas, Drakas stebėjo, kaip jos lūpų kampučius išrietė šypsena. – Tikrai ne, nors mano mama svarstė, kodėl to nesugalvojo, kai pradėjau jį naudoti būdama penkiolikos. Drakas laukė stebėdamas, kaip jos veidu nuslinko šešėlis. Kai Rebelė ir toliau nenuleido nuo jo akių, bet daugiau nieko nepasakė, jis suraukė kaktą. – Tai koks tavo tikras vardas? – Maniau, kad tau neįdomu, – Rebelė pasisuko ir pasilenkė, kad pakeltų nuo žemės jogos kilimėlį. Drakas prisivertė nukreipti žvilgsnį nuo žavingo jos užpakaliuko į nuogas pėdas, o tada visiškai nusuko nuo jos akis, nes net jos persikų spalva nulakuoti kojų pirštų nagai jam kėlė susidomėjimą. – Man esi įdomi tik tiek, kiek gali padėti surasti savo tėvą. Rebelė staiga pakėlė galvą, prie kūno laikydama suvyniotą kilimėlį. Ji susiraukė. – Ką reiškia surasti tėvą? Ar jis ne čia? – Ar turėjai kokią nors priežastį manyti, kad jis galėtų būti čia? – atšovė Drakas. – Žinoma, kad turėjau, kitaip kam būčiau čia ėjusi? Drakas atkreipė dėmesį, kad link biuro sparčiai artėja du stambūs vyrai. Jo apsaugos tarnybos vadovas atrodė labai sunerimęs. Taip ir turėtų būti. Kai jie pasiekė duris, Drakas kilstelėjo ranką. – Kada paskutinį kartą šnekėjaisi su savo tėvu? Rebelė nukreipė žvilgsnį nuo grėsmingai priartėjusių vyrų atgal į Draką. – O ar tai svarbu? – Nes ir aš labai norėčiau su juo pasišnekėti. Rebelė akimirkai išpūtė akis ir, jei Drakas nebūtų įdėmiai jos stebėjęs, šis nežymus ženklas būtų prasprūdęs jam pro akis. – Tai jo čia nėra? – neatlyžo Rebelė. – Regis, dėl to jau sutarėme, panele Deniels. Ar ketini atsakyti į mano klausimą, ar turėčiau perduoti tave jiems? Drakas galva mostelėjo į apsaugos vyrus. Rebelė suraukė kaktą. – Kas iš tikrųjų vyksta? Jei mano tėvo čia nėra ir tu nori, kad išeičiau, taip ir padarysiu. Nėra reikalo mosuoti kardais. Ir manęs tikrai nereikia išlydėti. – Bet čia buvai viena daugiau nei penkiolika minučių. Kas žino, kokios informacijos per tą laiką galėjai prisirinkti? – Kaltini, kad kažką pasisavinau? – pasipiktino Rebelė. – O ar tai tiesa? – Žinoma, kad ne! – Leisiu jiems patiems tai nuspręsti. Esu tikras, kad po kelių valandų, kai bus peržiūrėti apsaugos kamerų įrašai, iškrėsti tavo daiktai ir tavo tariamas nekaltumas patvirtintas, tave paleis, – Drakas rankos mostu parodė savo vyrams, kad jie užeitų. Į biurą įėjo įmonės apsaugos tarnybos vadovas, o iš paskos įsliūkino jo pavaduotojas. Drakas nekreipė dėmesio į atgailaujančius jų veidus. – Paimkite panelės Deniels krepšį… – Tu turbūt juokauji! – Ir jogos kilimėlį. Patikrinkite, ar neturi nieko, kas jai nepriklauso… – Gerai jau gerai. Atsakysiu į tavo prakeiktus klausimus. Vyrai stabtelėjo pusiaukelėje. Drakas papurtė galvą. – Paimkite juos. Palikite jos batus. Pranešiu jums, kai su ja pabaigsiu. Rebelė pažvelgė į jį pagiežos kupinu žvilgsniu ir stipriai suspaudė rankose kilimėlį, kai jaunesnysis apsaugininkas žengtelėjo link jos. Žydra ugnimi besisvaidančiomis akimis ji paleido kilimėlį, įkišo kojas į kelius siekiančius batus ir įsirėmė rankomis į klubus. – Gal jau užbaikime šį absurdišką tardymą? Atrodė, kad nuo jos skraido kibirkštys. Kitu laiku Drakui būtų patikę pakurstyti šią ugnį, kad pažiūrėtų, kokia stipri būtų liepsna. Jau ilgai jo gyvenimas buvo pilnas tik kartėlio, kaltės ir griežtos tvarkos. Visi kiti jausmai Drakui buvo prabanga, kurios negalėjo sau leisti. Būtent poreikis viską laikyti savo rankose liepė jam suvaldyti šią situaciją, kol ši neatsisuko prieš jį patį. Jau ir taip per ilgai leido įtarimams dėl Neitano Denielso likti neišaiškintiems. Drakas išsitiesė. – Eime. – Kur einame? – atžariai paklausė Rebelė. – Į mano biurą. – Mmm… pone? Drakas pasisuko į savo apsaugos tarnybos vadovą. – Mums reikia šios ponios vardo ir pavardės, kad galėtume ją įregistruoti sistemoje. Kilstelėjęs antakį Drakas pasisuko į Rebelę. Ši stovėjo piktai papūtusi lūpas ir Drakas nenoriai pastebėjo, kokios jos putlios. – Aš… Arabelė Deniels, – iškošė Rebelė. Staiga Drakas suprato, kas ji tokia. Arabelė Deniels kadaise buvo perspektyvi krosinio slidinėjimo meistrė, kol staiga pakeitė sporto šaką ir tapo šuolininke nuo tramplyno su slidėmis. Kelis pastaruosius metus ši dvidešimt penkerių moteris buvo geriausiųjų dešimtuke, tačiau varžybose niekada nepakilo aukščiau nei penkta vieta. Galbūt dėl prastos savo reputacijos už trasos ribų. Pirminę nuostabą netrukus pakeitė stipri antipatija, tačiau Drako veidas liko neutralus, kai jis liepė vyrams eiti ir pats pasuko link savo biuro. Drakas palaukė, kol Rebelė įėjo į vidų, o tada įjungė langų privatumo funkciją. Kai tik stiklas tapo nepermatomas, jis atsisėdo ant stalo krašto ir stebėjo, kaip ji nepatikliai vaikšto pirmyn ir atgal priešais jį. Ugnis paslėpsniuose, įsižiebusi stebint jos lanksčią figūrą, privertė jį koja pastumti jai kėdę. – Sėsk. – Ne, ačiū. Maniau, kad tavęs laukia svarbus susitikimas? Ar čia tebuvo prasimanymas, kad galėtum mane įžeisti? – Tai nebuvo melas. Bet kita pusė tikrai supras. Paprastai mane supa protaujantys žmonės. Rebelė nustojo žingsniuoti ir prisimerkusi pažvelgė į Draką. – Ar čia bandymas įkąsti? – Žinau, kas esi, panele Deniels. – Na, kadangi tau prisistačiau, viliuosi, kad taip ir yra. Nenorėčiau pradėti manyti, kad esi koks bukaprotis, nes tu, kaip suprantu, esi šio stiklinio lėlių namelio bosas. – Vadinasi, gandai teisingi. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/mayya-bleyk/svarbiau-uz-deimanta/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом. notes 1 Dieve mano (graik.). (Čia ir toliau – vert. pastabos).
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 143.51 руб.