Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Septynios dienos su prancūzu Christy McKellen Karamelė Indigai Hjus patinka rūpintis kitais. Tačiau vieną dieną palikta mylimojo ji nusprendžia rūpintis tik savimi ir išvažiuoja atostogauti į Amalfio pakrantę. Mergina tikisi išsigydyti sielos žaizdas mėgaudamasi geru maistu, gražiais vaizdais ir vienuma… Puikumėlis! Čia ji sutinka turtuolį Žiuljeną Moro. Cinišką, aistringą ir ką tik išsiskyrusį. Tokio vyrų derėtų vengti, juolab, jei iškyla grėsmė jį pamilti. Christy McKellen Septynios dienos su prancūzu Pirmas skyrius Atvykstame į Amalfį – gyvą ir šurmuliuojantį miestą, iš kurio pradėsite savo kelionę… Indiga Hjus seniai svajojo praleisti atostogas vaikštinėdama Amalfio pakrante Pietų Italijoje, tačiau to, kas nutiko, nesitikėjo. Indiga liko be savo daiktų ir nakvynės: kuprinė su kruopščiai parinkta apranga, tinkama keliauti pėsčiomis, Neapolio kažkodėl nepasiekė, o buvo nuskraidinta nežinoma kryptimi, nakvynės užsakymas dingo dėl kompiuterio klaidos. Mergina suprato, kad pirmą taip ilgai lauktų atostogų naktį gali tekti praleisti gatvėje, ant kieto Amalfio miesto grindinio. Nors miegoti be patogumų Indiga pratusi – buvo apkeliavusi nemažai ir dalyvavo festivaliuose bei iškylose – tikėjosi, kad po beprotiškos savaitės, kai vėlai gulėsi ir anksti kėlėsi, pagaliau galės kristi į patogią lovą, tad netikėtai psisukę įvykiai, merginos anaiptol nedžiugino. – Betgi mano buvęs draugas kambarį šiame viešbutyje užsakė dar prieš kelis mėnesius, – sutrikusi Indiga, tarsi užkimusi varna, dar kartą paaiškino registratorei. Nedraugiškai nusiteikusi registratorė papūtė lūpas ir dar tvirčiau sunėrė rankas po įspūdingo dydžio krūtimis. – Man labai gaila, panele. Jau sakiau, išankstinio jūsų užsakymo nematau, o mūsų viešbutyje laisvų vietų nėra. Jei turėtumėte asmens dokumentą ar bent kredito kortelę, kuria sumokėjote už nakvynę, gal ir galėčiau jums padėti, bet be jų… Iš veido buvo matyti, kad penkių žvaigždučių viešbučio tarnautojai nepatiko, kad Indiga, apsirengusi susiglamžiusiais drabužiais, ją trukdo ir abejoja jos kompetencija. Kylant nerimui, Indigos skruostai nuraudo. – Aš jums jau paaiškinau: šį kambarį užsakė mano buvęs vaikinas, o aš neturiu nei kreditinės kortelės, nei dokumentų. Maniau, kad pakaks pasakyti užsakymo numerį. Mergina bejėgiškai gūžtelėjo pečiais ir jai nukreipus žvilgsnį į kitą klientą, Indiga ne tik sutriko, bet ir pasipiktino. Jai nespėjus net kvėptelėti, už nugaros pasigirdo šurmulys ir prie registracijos stalo priėjo aukštas vyriškis, apsirengęs paprastu, bet dailiu kostiumu. Jis atsistojo šalia Indigos. – Atleiskite, panele, – tyliai atsiprašė vyras, nuo jo sklido pikantiškų kvepalų aromatas. Indiga pakėlė akis ir jų žvilgsniai susitiko. Indiga pirmą kartą patyrė, ką reiškia būti pakerėtai vyro. Jį pamačius merginą kažkas tarsi pakėlė nuo žemės, ji pasijuto sklendžianti ore. Niekaip negalėjo nukreipti žvilgsnio nuo viskio rudumo akių, neįprastai derančių su smėlio spalvos plaukais, jausdama ritmingą ir greitą savo širdies dūžių pulsavimą gerklėje. Tačiau vyras, regis, ja nesidomėjo, nes linktelėjęs galvą nusisuko priversdamas Indigą skaudžiai grįžti į tikrovę. – Esu užsisakęs kambarį, – pasakė jis registratorei giliu rūkoriaus balsu su prancūzišku akcentu, Indigai priminusiu aktorius iš prancūzų filmų, kuriais ji žavėjosi mokydamasi kolegijoje. Užsikvempęs ant stalo, vyras atsuko į registratorę išmanųjį telefoną, kad ši jo ekrane matomą rezervacijos numerį galėtų persirašyti į kompiuterį. Indiga sumišusi pasižiūrėjo į juos – iš pradžių į vieną, paskui į kitą. Jie nekreipė į ją jokio dėmesio. Pastaruoju metu Indiga vis dažniau patirdavo atstūmimą. Tą akimirką, kai Indiga pravėrė burną, ketindama pasakyti, kad šitaip elgtis nemandagu ir kad ji neleis jiems nepaisyti jos norų, registratorė papurtė galvą ir pasižiūrėjo į prancūzą su gailesčiu. Tarnautoja apgailestavo kur kas labiau nei kalbėdamasi su Indiga. – Man labai gaila, pone, bet jūsų rezervacijos kompiuteryje nematau. – Negali būti. Prašyčiau patikrinti dar kartą, – paprašė vyriškis balsu, nepripažįstančiu jokių prieštaravimų. Indiga su pasitenkinimu piktdžiugiškai stebėjo, kaip registratorė dar kartą įvedė į kompiuterį nurodytą numerį, kažką patikrino kitame ekrane ir sutrikusi pagaliau pripažino, kad užsakymų sistema neveikia. Jos veidas, kai pasižiūrėjo į klientą, buvo išbalęs. – Turiu jūsų atsiprašyti, pone, – tyliai pasakė. – Nežinau, kaip tai galėjo įvykti. Matyt, staiga sugedo kompiuteris ir aš jūsų kambarį atidaviau kažkam kitam. Šiuo metu neužimti tik jaunavedžių medaus mėnesiui skirti kambariai, kuriuos su malonumu galėčiau jums pasiūlyti. Iki rytojaus ištaisysime savo klaidą ir perkelsime jus į jums skirtą kambarį. Indiga, staiga supratusi, kas vyksta, suraukė kaktą. – Minutėlę. Kodėl jaunavedžių kambarių nepasiūlėte man? Aš atėjau anksčiau! – pareiškė ji ir jos veidą nuo patirto pažeminimo vėl nutvieskė raudonis. Registratorė pažvelgė į ją. – Todėl, kad šis ponas užsisakė ne vieną, o kelis kambarius. Panele, šis kambarys skirtas… ypatingiems žmonėms. – Ji pasižiūrėjo į Indigą kietai sučiaupusi lūpas, tarsi būtų norėjusi pasakyti, kad nenorėjo būti nemandagi, bet klientė jos mintį tikriausiai suprato. – Na, gerai… – nusileido prancūzas tyliu švelniu balsu. Nors vyras iš tikrųjų buvo žavingas, Indigos viduje užvirė pyktis. – Nejaugi? – užsiplieskė ji ir žengusi žingsnį atgal nužvelgė liauną ir aukštą jo figūrą. – Nejaugi imsite šį kambarį, nors matėte, kad aš atėjau anksčiau? Prancūzas atsigręžė ir dar kartą pasižiūrėjo į ją, įbedęs sunkių vokų pridengtas akis tiesiai Indigai į veidą. Jam šitaip žiūrint, Indiga pasijuto tarsi nuoga ir jai prireikė daug pastangų, kad susivaldytų, nes gindamasi nuo vyro žvilgsnio norėjo apglėbti save rankomis. Tvirtai sukandusi dantis įsistebeilijo jam į akis, nes iš patirties žinojo, kad siekdama gauti, ko nori, privalo būti tvirta ir nesitraukti. Šiuo atveju jai reikėjo patogios lovos, kurioje galėtų išsimiegoti. Už kurią ji, tiesą sakant, jau susimokėjo! Prancūzas nenuleido nuo jos akių, jo skruostikaulių raumenys nervingai trūkčiojo. Vyro veidas buvo išties įspūdingas – aukšti skruostikauliai ir plati kakta virš kerinčių akių. Kodėl prancūzai vyrai atrodo tokie seksualūs? Visi prancūzai, su kuriais Indigai teko bendrauti, buvo savimi pasitikintys, o atviras jų žvilgsnis atimdavo merginai drąsą, bet tuo pat metu priversdavo pasijusti šio to verta. Indigai atrodė, kad žvilgsniu šis vyras tyrinėja ne tik jos kūną, bet permato ir sielą. Nuo įdėmaus jo žvilgsnio jai pašiurpo kūnas. Ji nuožmiai pasižiūrėjo į jį, stengdamasi neprarasti savitvardos. Vyro akyse žybtelėjo keisti žiburiukai, o lūpų kampučiai pakilo. Nejaugi jos pasiryžimas laimėti jį prajuokino? Sunerimusi Indiga suraukė kaktą ir išsižiojo, ketindama dar kartą, bet jau kitais žodžiais pasakyti jam tą patį, bet jis ją aplenkė. – Jūs teisi, – pripažino. – Šis kambarys priklauso jums. Indiga nustebusi pasižiūrėjo į jį ir susičiaupė. Šito nesitikėjo. – O! Gerai. – Ji suraukė antakius: nelaukė tokios lengvos pergalės. – Iš tikrųjų? Jis atsiduso ir ranka pasičiupinėjo švariai nuskustą smakrą. – Tiesą sakant, panele, esu per daug pavargęs ginčytis. Ši diena… – jis krūptelėjo, veidas paniuro, – man buvo labai sunki, rytoj teks daug keliauti pėsčiomis, todėl reikia gerai pailsėti. – Palaukite… jūs irgi ketinate leistis į žygį pajūriu pėsčiomis? – nustebo Indiga. Pamačiusi brangų kostiumą ir garsių gamintojų lagaminus, tvarkingai sustatytus ant žemės šalia jo kojų, įsivaizdavo, kad jis atvažiavo čia susipažinti su miestu kartu su apžvalginės ekskursijos grupe arba pirmininkauti svarbių verslininkų susitikimui, kuris turėjo vykti šiame viešbutyje. Vyras karčiai šyptelėjo ir aplink akis susimetė raukšlelės. – Jums tai kelia nuostabą? – paklausė pašaipiai žaismingu balsu. Indiga sutriko. – Ne! Tikriausiai ne. – Šiaip ar taip, aš juk vyras ir negaliu palikti likimo valiai moters, vidury nakties atsidūrusios svetimame mieste, tiesa? Tik todėl, kad tuos žodžius jis ištarė kažkaip ypatingai, su pašaipia gaidele, Indiga neišdrįso pasakyti, kad jai nereikia vyriškos pagalbos, kad pastaruosius tris mėnesius puikiai tvarkėsi viena, be vyro, nors ir patyrė visokių sunkumų. – Bet, pone, laisvų kambarių Amalfyje šiuo metu niekur nėra! – Indigai nespėjus atsakyti, į jų pokalbį įsiterpė registratorė. – Mieste vyksta daug renginių ir visi viešbučių kambariai jau seniai užsakyti. Žinau, nes ką tik jų ieškojau dar vienam keliautojui. Prancūzas atsigręžė į ją. – Norite pasakyti, kad nesugebėsite rasti man kambario vienai nakčiai? – neįtikėtinai ramiai pasiteiravo. Registratorė, vengdama jo žvilgsnio, susigūžė ir nebebuvo tokia savimi pasitikinti kaip prieš kelias minutes. – Deja, ne, pone, – išlemeno išdžiūvusia burna. – Nuo rytdienos galėsite apsigyventi kambaryje, kurį užsisakėte, bet šiandien laisvų kambarių nėra. – Man tai nepriimtina, – pasakė jis ramiai, bet lediniu balsu. – Tokio lygio viešbučiui tai nedovanotinas aplaidumas. Pakvieskite direktorių. Registratorė apmirė, išplėtusi akis. – Negaliu jo trukdyti, šiuo metu jis miega ir griežtai prisakė nežadinti… – Man nerūpi. Suraskite jį. – Prancūzas pasilenkė į priekį ir delnais įsirėmė į stalą. – Tuojau pat. – Prašyčiau, pone, galiu netekti darbo, – sušnabždėjo registratorė. – Aš čia dirbu neseniai ir negaliu prarasti šio darbo. – Ji suraukė antakius, akyse matėsi nerimas. Nevilties gaidelės registratorės balse sukėlė Indigai užuojautą. Jaunos moters akyse susitvenkė ašaros ir buvo akivaizdu, kad ji bijo viršininko ir neturi jokios bendravimo su reikliais klientais patirties. – Gal galėtumėte apibūdinti tuos kambarius? – užbėgdama prancūzui už akių paprašė Indiga. Registratorė nustebusi atsigręžė į ją, greitai susitvardė ir, atgavusi pasitikėjimą savimi, griebėsi už šio klausimo kaip už šiaudo. – Apartamentai labai gražūs, su didžiule lova ir puikiu vonios kambariu… – Ar miegamojo durys rakinamos? – pasiteiravo Indiga. Akies krašteliu Indiga matė, kad prancūzas nustebęs žiūri į ją. Ji nekreipė į jį dėmesio. – Taip, panele, – atsakė registratorė, pasijutusi nepatogiai, kad turi atsakyti į tokį klausimą. – Be to, dar yra bendras kambarys su šiuolaikiška televizijos ir muzikos aparatūra… – Ar jame yra ir didelė sofa? – pertraukė Indiga. Registratorė sumirkčiojo ir susiraukė, bet netrukus atlyžo, supratusi, kur link suka Indiga, ir dėl to pasijuto dėkinga. Todėl atsakė nedelsdama nė akimirkos. – Žinoma, yra! Labai patogi, ant jos galima ir miegoti. Yra ir atskiras kambarys su sūkurine vonia ir dušu. Indiga ryžtingai linktelėjo galvą. – Ką gi, puiku, kambariais pasidalysime. – Ką? – šis žodis išsprūdo iš prancūzo lūpų prieš jo valią. Giliai įkvėpusi, Indiga atsigręžė ir pasižiūrėjo į iš nuostabos ištįsusį vyro veidą. – Miegosiu bendrajame kambaryje ant sofos, jūs galite įsikurti miegamajame. Šią naktį kiekvienas miegosime savo lovoje. Prancūzas susiraukęs pasižiūrėjo į ją iš aukšto. – Ne. Dėkui, bet man tai nepriimtina. Indiga kilstelėjo antakį. – Jūsų žiniai, aš nesikandžioju. Vyras pašaipiai išsišiepė. – Tikiu, kad nesikandžiojate, bet jūsų noras apsigyventi kartu su nepažįstamu vyriškiu man atrodo nederamas. – Aš jus šiek tiek jau pažįstu, – pasakė Indiga. – Ir mielai pasidalysiu su jumis erdve, be to, nenoriu, kad ši mergina prarastų darbą. Į tokį argumentą prancūzas tik mostelėjo ranka. – Jei ir praras, ne dėl jūsų kaltės. Indiga griežtai pasižiūrėjo jam į akis. – Vis dėlto jausčiausi kalta ir tai apkartintų man atostogas. Šiaip ar taip, neturite kito pasirinkimo. Vyras nepatenkintas šnirpštelėjo nosimi ir trindamas pirštais kaktą purtė galvą, svarstydamas pasiūlymą. – Ar jūs iš tikrųjų to norite? – paklausė. Iš akių buvo matyti, kad jis dvejoja. – Žinoma, kad noriu! – džiugiai patikino Indiga. – Iškilus sunkumams esi priverstas suktis iš padėties. – Ji ryžtingai nusišypsojo. – Esu moteris, ir negaliu palikti vyro, vilkinčio tokiu dailiu kostiumu, miegoti gatvėje. Prancūzas keletą sekundžių įdėmiai žiūrėjo į ją, leisdamas apsigalvoti. Indiga ir toliau tylėjo, tad jis pagaliau tvirtai linktelėjo galva. – Gerai, bet jūs miegosite miegamajame ir užsirakinsite, kad jaustumėtės saugi. Aš atsigulsiu ant sofos. Rytoj turiu anksti keltis, tad jūsų netrukdysiu. – Nelaukdamas jos atsakymo, vyras pasilenkė prie savo lagaminų. – Aš rytoj irgi turiu anksti keltis, – pasakė Indiga, žiūrėdama į jo viršugalvį. Žinojo, kad elgiasi įžūliai, bet nenorėjo jam pasirodyti tinginė. – Tokiu atveju abiem teks apsimesti, kad vienas kito nematome, – nutarė prancūzas, išsitiesė ir subraukęs plaukus aukštyn linksmai žybtelėjo akimis. Man pasisekė, – pagalvojo Indiga, akimis sekdama ilgus vyro pirštus ir žiūrėdama, kaip tobulai sugulė plaukai, tarsi paklusdami jo norui. Tiesiog neįmanoma nekreipti dėmesio į tokio vyro norus. Jis padavė registratorei savo pasą. – Jei malonėtumėte mums duoti atskiras durų korteles, kambarius rastume patys. Nutaisiusi nuolankią ir atsiprašančią veido išraišką, registratorė atsivertė jo pasą, tada paėmė Indigos pasą, vis dar gulėjusį ant stalo, ir nusirašė jų duomenis į kompiuterį. Patikrinusi durų korteles aparatu, jas ir abu pasus įteikė prancūzui. – Daugiau antklodžių ir pagalvių rasite spintoje. Linkiu patogiai išsimiegoti, – šyptelėjo ji ir nuskubėjo prie kito stalo galo, kur jos jau laukė ką tik atvykęs dar vienas klientas. Padavęs Indigai jos pasą ir durų kortelę, vyras staiga, netaręs nė žodžio, nusisuko ir nuėjo, nešinas savo lagaminais. Jis neabejotinai buvo tas, kuris eina priekyje, o ne iš paskos. Indiga pasižiūrėjo į jį nueinantį ir akimirką sutriko. Ar ji iš tikrųjų ką tik pasiūlė visiškai nepažįstamam vyrui apsigyventi kartu? Buvo pratusi darbe priimti skubius sprendimus ir jai tik dabar dingtelėjo, ką iškrėtė. Deja, per vėlai. Vyras nuėjo prie lifto ir paspaudė iškvietimo mygtuką. Nuovargio įveikta Indiga mąstė tik apie tai, ar jos bendruomeniniais pagrindais įsteigtai kavinei pavyks išsilaikyti, kol bus išvykusi. Tris pastaruosius mėnesius mergina sunkiai dirbo, apimta nuolatinio susirūpinimo, ar atsipirks kavinei skirtos investicijos. Indiga negalėjo atsikratyti slogių minčių. Ironiška, bet išvykusi savaitei atostogų tikėjosi nuo viso to pabėgti. Iš pradžių mintis apie atostogas pasirodė kvaila, nes grėsė prarasti viską, ką buvo sukūrusi – ji priėmė iššūkį, bet padarė kelias kvailas klaidas, kavinei kainavusias per didelę pinigų sumą. Bičiulė Leisė juokais išsitarė, kad ir Indigai, ir kavinei bus geriau kurį laiką pagyventi atskirai. Kadangi savaitės kelionės ir apgyvendinimo išlaidos buvo jau apmokėtos ir negrąžintinos, nevažiuoti Indiga paprasčiausiai negalėjo, nes tai būtų buvęs pinigų švaistymas. Švaistyti pinigų Indiga niekada nemėgo. Šiaip ar taip, keisti savo nuomonę jau buvo per vėlu – juolab atsisakyti to kambario prancūzo naudai. Išsinuomoti kambarį kitame viešbutyje ji neturėjo pinigų, be to, laisvo kambario ieškojimas būtų pareikalavęs milžiniškų pastangų ir jėgų. Indiga tiesiog neturėjo kitos išeities. Ji pribėgo prie jo tuo metu, kai tyliai bilstelėjusios atsidarė lifto durys. – Ką gi, pirmyn, – pasakė ji šiek tiek uždususi nuo bėgimo. Prancūzas šyptelėjo, priversdamas jos nugarą pašiurpti, ir mostu pakvietė ją žengti į liftą pirma jo. – Ne, ne, tik po jūsų, – pasakė Indiga ir ranka demonstratyviai nubrėžė ore lanką, rodydama į kabinos vidų. Nusijuokęs jis palingavo galvą ir žengęs į vidų pasitraukė prie galinės sienos, palikdamas pakankamai vietos ir jai. Jai įėjus, jis paspaudė atitinkamo aukšto mygtuką ir durys, vėl tyliai bilstelėjusios, užsidarė. Abu tylėjo ir toji tyla buvo slogi. Indiga perkėlė svorį nuo vienos kojos ant kitos. Labai nemalonu, pagalvojo ji. – Gal susipažinkime, jei jau teks dalytis tais pačiais kambariais, – pasiūlė ji ir klausiamai kilstelėjo antakį. – Mano vardas Indiga. Indiga Hjus. – Žiuljenas Moro, – prisistatė vyras ir nustebindamas Indigą žengė į priekį ir švelniai pakštelėjo jai į abu skruostus. Ji buvo anglė ir, kadangi visiškai pamiršo apie tokį visiems prancūzams įprastą sveikinimosi būdą, iš netikėtumo norėjo atšokti į šalį, tačiau paskutinę sekundę susitvardė. Ji vėl pajuto vyriškų kvepalų aromatą, šį kartą daug stipriau, nes vyras buvo labai arti. Indiga instinktyviai įtraukė į šnerves – kvapas priminė vakaro vėsą po karštos dienos, gaivų šalto vyno skonį saulės atokaitoje ir atsidavė muskusu. Nuostabus kvapas. Jam atsitraukus, ji amą atgavo tik po kelių sekundžių. Draugiškai nusišypsojo, nors daug mieliau būtų prisitraukusi prancūzą prie savęs, įsikniaubusi jam į kaklą ir dar kartą įkvėpusi jo kvapo giliai į plaučius. Kas jai atsitiko? Į nepažįstamus žmones niekados šitaip audringai nereaguodavo, tačiau ją paveikė šio vyro valdingumas. Šalia jo ji kažkodėl jautėsi saugi. Ak, tik neištižk, Indiga! Jaunavedžiams skirti kambariai buvo puikūs, išdažyti nuostabiomis Italijos spalvomis, baldai – paprasti, bet dailūs, su vienodais art deco elementais, dėl kurių visas kambarys atrodė vieno stiliaus. Sienos tiesiog alsavo romantika, tarsi būtų sugėrusios visų čia kada nors apsistojusių jaunavedžių laimę. Indiga neabejojo, kad šie kambariai buvo įtraukti į geriausių pasaulyje apartamentų jaunavedžiams sąrašą ir minimi iliustruotuose masiniuose žurnaluose, kurių ji pastaruoju metu sąmoningai nepirko. Apžvelgusi kambarį ir atsigręžusi į Žiuljeną suprato, kad apartamentai jam nerūpi – jis įdėmiai tyrinėjo savo telefono ekraną. Subtilūs dalykai šio vyro tikriausiai jau seniai nedomina. Palingavusi galvą dėl tokio abejingumo, ji nuėjo pasižvalgyti po miegamąjį, tokį pat dailų kaip ir kiti kambariai. Indiga jautėsi kaip pasakoje. Nors jai atrodė, kad tai nereikalingas pinigų švaistymas, Geivinas, buvęs jos vaikinas, primygtinai reikalavo užsakyti pirmąją jų nakvynę būtent šiame prabangiame viešbutyje – kelionę pradėti įspūdingai, o paskui savaitę pakeliauti apsistojant mažesniuose, paprastesniuose viešbučiuose. Tai buvo vienintelė galimybė pasimėgauti prabanga. Ir Indiga nusprendė ją kuo geriausiai išnaudoti. Ištraukusi iš spintos Žiuljenui skirtą antklodę ir pagalvę, ji išėjo iš miegamojo ir numetė jo patalus ant sofos – prancūzas tebespoksojo į ekraną, paniręs į savo pasaulį. – Jums tikriausiai dažnai teko naudotis jaunavedžiams skirtais kambariais? – juokais paklausė ji. Jis pasižiūrėjo į ją ir akimirką jo veidas paniuro. – Tik vieną kartą. Indiga suglumo. – Jūs vedęs? – pasiteiravo slėpdama sumišimą. – Jau nebe. Ji būtų galėjusi prisiekti, kad kambaryje atvėso keliais laipsniais. – Ak. Man labai gaila. Jis pašaipiai šyptelėjo, įtampa atlėgo. – Jūs, anglai, nuolat dėl ko nors apgailestaujate. – Tik stengiuosi būti mandagi. Prancūzas dar smarkiau išsišiepė. Ji klausiamai pakėlė antakį. Linksmai šypsodamasis akimis, vyras žvelgė į ją ilgiau negu derėjo, tada nusigręžė ir savo lagaminus pastatė prie mozaika puošto kavos staliuko vidury kambario. – Ką gi, o dabar norėčiau – kaip jūs, anglai, sakote? – griūti į lovą. Indiga suprato, kad laikas išeiti, bet akimirka ją užklupo per anksti. Būnant su juo viename kambaryje, visas merginos kūnas degė ir dilgsėjo. – Aš irgi, – pasakė Indiga, eidama į miegamąjį. – Vadinasi, rytoj ryte nepasimatysime? – Tikriausiai ne, – atsakė jis, klestelėjo ant sofos ir susidėjo rankas už galvos. Tarpduryje ji stabtelėjo ir gėrėdamasi pasižiūrėjo į jį – jis pasirąžė, atpalaiduodamas raumenis, ir jo veidas iš malonumo nušvito. Stengdamasi nežiūrėti į ištįsusį jo kūną, ji krestelėjo galva, nusigręžė ir įėjusi į miegamąjį ryžtingai uždarė duris, vydama nuo savęs staiga užplūdusį kvailą norą atsigulti ant jo, krūtine ir keliais prisiglausti prie jo krūtinės ir šlaunų, stipriai prisispausti prie tvirto kūno. Staiga pagalvojo, kad išsiskyrusi su Geivinu ilgisi apkabinimo, jai trūksta kito žmogaus glėbio ir paprasčiausio fizinio artumo. Dabar, kai liko viena ir turėjo daug laisvo laiko, viso to pasekmės pasireiškė pačiais keisčiausiais būdais. Indiga ryžtingai pasuko raktą spynoje, pasigirdo trakštelėjimas. Pulti į glėbį Žiuljenui būtų neprotinga. Ką gi, teks išmesti seksualųjį prancūzą iš galvos ir surimtėti. Nenoromis pasitraukusi nuo durų, ji numetė ant lovos nedidelę kuprinę, kurią buvo pasiėmusi kaip rankinį bagažą. Dėkui Dievui, apdairiai buvo įsimetusi į ją kelis pačius reikalingiausius daiktus, jeigu atsitiktų kas nors netikėto. Bet, nors šiai kelionei rengėsi labai kruopščiai, susinervino, neradusi kuprinėje nė vieno ilgam žygiui reikalingo daikto. Nebuvo čia ir žygio batų, vadinasi, kasdien mažiausiai penkias valandas teks žingsniuoti apsiavus sportbačiais; sukaitus kojoms, apsiavė juos oro uoste paskutinę akimirką. Dabar dėl to apmaudžiai gailėjosi. Tikėjosi, kad kuprinė netrukus atsiras ir bus atsiųsta į vieną iš jos šiai kelionei pasirinktų viešbučių. Savo duomenis ir kelionės maršrutą Indiga nurodė oro uosto dingusio bagažo tarnybai ir, užpildžius begalę anketų, personalas pažadėjo iškart atsiųsti jos daiktus vos tik jie atsiras. Blogiausia, kad pusę pinigų ir netikėtiems atvejams skirtą kredito kortelę, nenorėdama jų nešiotis rankiniame bagaže, nes bijojo vagių, Indiga irgi buvo palikusi prapuolusioje kuprinėje. Tačiau už pusryčius ji buvo sumokėjusi, taigi iš ryto galės sočiai pavalgyti, o priešpiečių atsisakys, kad pataupytų vakarienei, nes pinigų turėjo nedaug. Bus priversta taupyti, kol atsiras daiktai. Tai nesukels sunkumų: Indiga buvo taupi, valgė irgi nedaug. Į nesklandumus ji žiūrėjo kaip į dar vieną nuotykį. Iškračiusi iš kuprinės jos turinį ant lovos, Indiga apžiūrėjo ir suskaičiavo savo daiktus: viena pora moteriškų kelnaičių ir viena pora puskojinių – jas teks kaitalioti su tomis, kuriomis mūvėjo, ir kasdien skalbti, – dantų šepetėlis ir nedidelė dantų pastos tūbelė, marškinėliai ir trumpas medvilninis sijonas, kuriuos galės vilkėti vietoj šortų ir palaidinės, tūtelė mėtinių saldainių, blakstienų tušas, kuris paryškins jos akis lyg Holivudo aktorės, ir išmėgintas, todėl patikimas minkštas pieštukas akims paryškinti, skausmą malšinantys vaistai, piniginė, pasas ir knyga apie žygiavimą pėsčiomis Amalfio pakrante. Krūptelėjusi pagalvojo, kad neturi net mobiliojo, nes jį taip pat supakavo kartu su kitais dabar jau pradingusiais daiktais, nusprendusi telefonu kelionėje naudotis tik išskirtinai svarbiais atvejais, kad turėtų daugiau laiko grožėtis kraštovaizdžiu ir stebėti žmones, netrikdoma virtualaus pasaulio. Rūpestingai viską sudėjusi atgal į kuprinę, atsigaivino duše, įrengtame nuo grindų iki lubų marmuro plytelėmis išklotame vonios kambaryje, išsimuilino kūną aitriai kvepiančia dušo žele, ir pagaliau palindo po standžiai iškrakmolytais lovos patalais. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/christy-mckellen/septynios-dienos-su-prancuzu/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 143.51 руб.