Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Tu kažką slepi… Kira Sinclair AistraSėkmės ieškotojai #2 Trijų knygų serija „Sėkmės ieškotojai“. Antra knyga. Kai viskas prasideda ginču… Į Knokso Maklemoro laivą ką tik įlipo ji – tikra bėda įspūdinga figūra ir raudonais plaukais apdovanotos moters pavidalu. Ji tokia pasitempusi… tai ir erzina, ir kaitina kraują. Tačiau buvęs jūrų ruonis Knoksas puikiai moka tvardytis. Tuo labiau kad nuo šios gundančios jūrų archeologės sprendimo priklausys, ar jo nardymo komandai bus leista iškelti legendomis apipintą laivą. Mokslų daktarė Eiverė Volš džiaugiasi, kad jai pavyksta po šalta išore slėpti bauginančią (ir gerokai per karštą) reakciją į Knoksą. Jie vienas kito nemėgsta ir nepasitiki, bet trauka tarp jų tiesiog neįtikėtina. Tačiau Eiverei dabar mažiausiai reikia prasidėti su Knoksu. Ji privalo atlikti darbą… ir nuslėpti tamsią paslaptį. Kira Sinclair Tu kažką slepi… Pirmas skyrius – Bus smagu, – juokais atsiduso Ašeris Reinoldsas. Knoksas Maklemoras troško nutrinti tą kreivą šypsenėlę nuo verslo partnerio veido. Tokią akimirką labai sunku nepamiršti, kad jie su Ašeriu dar ir draugai. – Blogai, – atrėmė Knoksas. Akivaizdu, kad link jų einanti moteris nieko kito nežada, tik nelaimes. Knoksas dėbčiojo nuo „Amfitritės“ – „Tridančio“ nardymo kompanijos laivo – denio. Nė nesistengė prisidengti akių nuo kaitrios Bahamų saulės. Tai tik menkas nepatogumas, palyginus su problema, kuri štai atžingsniuoja doku į jų pusę. Moteris stabtelėjo, pasikalbėjo su dviem vyrais, nešančiais jos bagažą – net šešis suderintus lagaminus. Žodžių jis negirdėjo, bet pamačius jos dalykišką veido išraišką, nugara įsitempė. Velniop viską. Jam beveik pagailo vyrukų, kurie dabar klausėsi tikslių tos moters instrukcijų. Daktarė Eiverė Volš buvo apsirengusi taip, tarsi manytų, jog judri damba – Volstritas: tobulomis siuvėjo siūtomis kreminėmis kelnėmis su iki peilio aštrumo sulygintais kantais, žalsvo šilko palaidinuke ir trumpu kreminiu švarkeliu, prigludusiu prie moteriškos figūros ir susegiotu vos žemiau putlios krūtinės. Jei bandė nuslėpti visas tas Dievo dovanas, tai nepavyko. Švarkelio sagos spindėjo saulėje tarsi kokie brangakmeniai ir traukė vyrų žvilgsnius kaip tik ten… o paskui automatiškai aukštyn. Ji atrodė aukšta, bet tai tik apgaulingas įspūdis, nes avėjo aukštakulnius su penkių colių pakulne. Kaip tokiais sugebėjo vaikščioti gruoblėtomis lentomis ir neįkišti kulniuko į tarpelį tarp jų? Bet sugebėjo. Tiesą sakant, žygiavo grubiu ir aplūžinėjusiu paviršiumi žiūrėdama tiesiai į priekį tokiu greičiu, kad Knoksui sukosi galva. – Baik jau, perdedi, – tarė Ašeris ir šelmiškai nusišiepė, akys linksmai žybtelėjo. Niekšas. – Eiverė ne tokia jau bloga. Jos reputacija be menkiausios dėmelės, niekas nesiginčytų ir dėl jos kompetencijos. Gal bičiulis ir teisus, bet toje moteryje buvo kažkas, kas nedavė Knoksui ramybės nuo tada, kai prieš kelias savaites su ja susipažino. Ta jos laikysena… ir nepalenkiamas dalykiškumas. O gyvenimas skirtas mėgautis, linksmintis. Knoksas žinojo, koks jis trumpas ir kaip vos per akimirką gali jį prarasti. Turi džiaugtis smulkmenomis, kol gali. Kad ir nuostabiu smaragdiniu Karibų jūros vandeniu, kuris juos supo. Dangumi – tokiu giedru, kad, rodosi, galėtum pasistiebęs pasiekti patį Dievą. Ir druskos bei gėlių kvapu, užpildančiu plaučius. Jie buvo Nasau. Daugelis žmonių ką nors nužudytų, kad turėtų tokį kabinetą – atvirą vandenyną. Džiaugtųsi ramia salos atmosfera ir lėtu vietinio gyvenimo tempu. Bet tik ne Eiverė. Akivaizdu, kad daktariukė nežino žodžio atsipalaiduoti reikšmės. Į pirmą susitikimą ji įpuolė kaip energijos ir informacijos uraganas. Akivaizdu, kad paruošė namų darbus – pasidomėjo „Chimera“, Pilietinio karo laikų laivu, kurį „Tridantis“ pretendavo iškelti. Tačiau už apsauginės kompetencijos ir pasitikėjimo savimi sienos Knoksas pastebėjo nevilties ruoželį. Atrodo, kad niekas kitas į tai dėmesio neatkreipė. Visi prisiminė Knokso peštynes su daktare dėl stovėjimo vietos aikštelėje prie „Tridančio“ biuro Džeksonvilyje, todėl niekas jo pastabos rimtai nevertino. – Na, štai, vardiji privalumus, tarsi būtum atmintinai išmokęs jos biografiją. Jei gerai tavęs nepažinočiau, įtarčiau, jog susižavėjai daktariukės intelektu, – dėbtelėjo į draugą Knoksas. Taigi Eiverė Volš – viena geriausių jūrų archeologių. Bet toks susižavėjimas ne tik dėl to. – Klausydamasis tavo pokalbio su Džeksonu galėjai pagalvoti, kad moteris vandeniu vaikšto, o ne rankioja daiktus nuo vandenyno dugno. Pačiam Knoksui atrodė, kad Džeksoną su Ašeriu apakino viltis, jog Eiverė vienintelė gali įveikti kliūtį, su kuria jie susidūrė gelbėdami „Chimerą“. Prieš keletą mėnesių Džeksonas su Lorele Lankaster, nenoromis tapusia „Lankasterio narų“ savininke, o dabar dar ir Džeksono moterimi, surado Pilietinio karo laikų laivą, kuris paskendo prie Romo salos krantų daugiau kaip prieš pusantro šimto metų. Kurį laiką jie manė, kad didžiausi sunkumai iškeliant „Chimerą“, kuri, kaip kalbama, gabeno konfederatų aukso už kelis milijonus, bus laivo nestabilumas ir pati jo amžinojo poilsio vieta – prie pat povandeninės prarajos krašto. Pasirodo, labai klydo. Kadangi nelaimė laivą ištiko tarptautiniuose vandenyse, jie, remdamiesi nuosavybės teise, Jungtinių Valstijų vyriausybei pateikė pretenziją, prašydami išskirtinių teisių. Džeksonas tvarkė šio projekto finansinius reikalus, stengėsi įveikti kliūtis, kurios kilo norint tyrinėti laivą su tokia istorija kaip „Chimera“. O štai Knoksas buvo nusiteikęs imtis paties gelbėjimo iššūkio, kai tik visi reikalingi leidimai bus gauti. Bet paaiškėjo, kad norint nardyti reikės bendrauti su Eivere Volš. Jie visi nemaloniai nustebo, kai po keleto mėnesių pastangų gauti leidimus Andersonas Maknairas pareiškė, jog jų radinys – visai ne „Chimera“, o kitas laivas, kurį jis jau anksčiau buvo suradęs. Maknairas – amerikietis, valdantis savo nardymo kompaniją Terkso ir Kaikoso salose. Sklido kalbos, kad jis dirba aplaidžiai, naikina istorines vertybes, jei šios neturi piniginės vertės, ir šiaip yra piratas. „Tridančiui“ iki šiol nebuvo tekę su juo susidurti, tačiau Knoksas paklausinėjo, ir niekas iš pažįstamų apie tą vyruką nepasakė nieko gero. Deja, Maknairas buvo ne tik charizmatiškas, bet ir įtakingas, todėl į karą su „Tridančiu“ įvėlė žiniasklaidą, sugebėjo rasti palankių veikėjų Bahamų vyriausybėje ir šie dabar spaudė JAV teismą panaikinti „Tridančio“ turimus leidimus. Niekas tiksliai nežinojo, ko siekia Maknairas, todėl vieningai nusprendė, kad jis nori pats vienas užgrobti sudužusį laivą ir jame esantį lobį. Džeksonui dėl savo žavesio bei gebėjimo su užsidegimu kalbėti pavyko įtikinti abi puses leisti jiems pasamdyti ekspertą, kad šis identifikuotų sudužusį laivą. „Tridantis“ sutiko mokėti už Eiverės paslaugas, nors abi vyriausybės pasiliko teisę atmesti jų pasirinkto eksperto nuomonę. Nelaimei, teisėjas sutarė su Maknairu. Dabar „Tridantis“ vertėsi per galvą, kad įrodytų, jog tas laivas tikrai „Chimera“, – kitaip viską praras. Knoksas neabejojo, kad daktarės Volš reputacija plieninė, bet nerimas neapleido. Jis pripažino, kad vos ją pamačius kraujas iškart užkaito. Tąkart jųdviejų pažintis pradėjo nelabai draugiškai, Eiverė buvo perpykusi, jos nuostabios mėlynos akys buvo pilnos ugnies, o balsas išliko tvirtas, ji kalbėjo glaustai. Vyras pastebėjo sunkiai slepiamą aistrą ir panoro pakreipti ją kiek kita vaga. Vos tik atsisėdus priešais ją kitoje konferencijų stalo pusėje Knokso sprandas įsitempė ir ėmė neramiai dilgsėti. Visi jos atsakymai buvo teisingi. Visiškai tobuli. Pernelyg tobuli. Knoksas neslėpė, kad samdyti jos nenorėtų. Tačiau Džeksonas su Ašeriu yra lygiaverčiai partneriai – jie visi trys tarnavo jūrų ruoniais[1 - SEAL (angl.) – specialios paskirties karinis JAV kariuomenės dalinys, kurio pagrindinė paskirtis – greitos žvalgybinės ir diversinės operacijos iš jūros (čia ir toliau – vert. pastabos).], o paskui įkūrė „Tridantį“, todėl Knoksas balsavimą pralaimėjo. – Velniškai pasilinksminsime, – nusišiepė Ašeris akimis sekdamas daktarę Volš, kuri lipo į denį. – Pasakyk, kad čia esi ne tik dėl to, – suniurzgė Knoksas. Moteris nespėjo įkelti į laivą nė kojos, o Knoksas jau susinervino. – Tai aišku, vyruti. Nė už ką nepraleisčiau tokių fejerverkų. – Negi neturi jokio kito darbo? – visai susierzino Knoksas. Situacija ir taip bloga, jam tikrai nereikia žiūrovų… tuo labiau Ašerio, kuris kiekviena pasitaikiusia proga su malonumu drasko žaizdas. – Turiu, – gūžtelėjo Ašeris. – Bet į Didįjį barjerinį rifą man reikia plaukti tik kitą savaitę. Atsirėmęs nugara į turėklus Ašeris plačiai įsikibo ir taip pikdžiugiškai nusivaipė, kad Knoksas panoro tą jo šypsenėlę kumščiu nutrinti. Deja, dabar neturėjo laiko kraujuotoms nosims. Nors keli raundai kumštynių su geru draugu tikrai galėtų pataisyti nuotaiką. – Manau, kad keletą dienelių padėsiu tau. – Tu tik nenori būti užrakintas kabinete vienudu su Kenedi. Ašeris apsimetė nusipurtęs. – Tiesa. Ta moteris galėtų pamokyti karinio jūrų laivyno karį trupučio savitvardos ir gebėjimo bauginti. Knoksas nusikvatojo. Jam biuro vadybininkė jokių nemalonumų nekėlė. Bet jis Kenedi patiko. Knoksas net nenumanė, ką Ašeris jai padarė, bet akivaizdu, jog gerokai prisidirbo. Personalo susirinkimuose dažnai pasipildavo subtilūs įžeidinėjimai – tikras smagumas Knoksui, nes įžeidinėdavo ne jį. – Džentelmenai, jei judu jau apsikandžiojote ir išspardėte vienas kitam užpakalius, gal galime imtis darbo? Išgirdus nepatenkintą balsą Knoksui pašiurpo nugara. Jis dirstelėjo per petį, nors kuo tiksliausiai žinojo, kas už jo stovi. Ji buvo tokia pat nuostabi ir neliečiama, kaip Knoksas ir prisiminė. Kiekvienas ryškiai raudonas plaukelis tvarkingai glūdėjo savo vietoje. Po velnių, ji net lūpas pasidažiusi. Knoksas visai nenorėjo matyti, kokios drovios, drėgnos ir geidžiamos jos atrodė, bet galų gale juk ir jis žmogus. Giliai įkvėpęs jis pasiruošė rimtam mūšiui. Buvo susidūręs su teroristais, bombomis, vyrais su mačetėmis bei kulkosvaidžiais. Buvo pašautas, perdurtas ir per sprogimus rizikavo netekti vienos ar kitos kūno dalies. Bet jau seniai niekas nekėlė jam tokios baimės. Nuo Eiverės Volš plaukai šiaušėsi. – Sveika atvykusi, Fejerverke, – tarė Ašeris. Fejerverkas. Tiksli pravardė moteriai, stovinčiai priešais juos, ir ne tik dėl ryškiai raudonų plaukų, kurių sruogos, surištos į kuodą, nuo saulės atrodė varinės. Knoksas net pats sau nenorėjo prisipažinti, kaip stipriai troško ištiesti ranką, iš tos plaukų kupetos ištraukti visas iki vienos smeiges ir stebėti, kaip sruogos suvilnija aplink dramblio kaulo spalvos veidą. Jam pasirodė, kad Eiverė Volš taip įsitempusi, kad įvykus net menkiausiai trinčiai galėtų blykstelėti ir suliepsnoti – ir nebūtinai gerąja prasme. Jam labiau patiko moterys, kurios sugeba atlaikyti smūgius ir nedvejodamos mėgaujasi malonumais. Pasirengusios nuotykiui, jei tik jis smagus. Kažkas kuždėjo, kad Eiverė neatpažintų smagumo, net jei šis įkąstų jai į sėdimąją. Tokia ledo karalienė tikrai nesprogtų iš aistros. Kaip gaila. Ašerio akys bėgiojo Eiverės kūnu aukštyn žemyn atvirai kviesdamos: jis beveik visada taip elgdavosi to net nejausdamas. Ir daugelis moterų tiesiog sutirpdavo ir virsdavo balute jam prie kojų. Nepalanki Knokso nuomonė tik dar labiau sustiprėjo, nes Eiverė ramiai pažiūrėjo į Ašerį, tvirtai suspaudė lūpas ir visiškai nebekreipė į jį dėmesio. – Pone Maklemorai, kiek suprantu, jūs vadovaujate „Amfitritei“? Knoksas atsirėmė į turėklus, sukryžiavo kojas per kulkšnis. – Žinoma, daktariuke, – numykė jis. – Eiverė. Ledinės akys nepatenkintos žybtelėjo. Jos buvo nuostabios ir giedros, neįtikėtinai šviesios, dėl to dar sustiprėjo įspūdis, kad ši moteris vien lazeriniu žvilgsniu galėtų perpjauti žmogų. Kitos kelios savaitės bus tiesiog nuostabios. – Primink, kad nužudyčiau Džeksoną, kai sutiksiu, – Knoksas puse lūpų burbtelėjo Ašeriui. – Lorelė gali prieštarauti. Prieš keletą mėnesių Džeksonas ir Lorelė lenktyniavo, kuris pirmas suras „Chimerą“. Taip jau susiklostė, kad laimėjo abu: surado ne tik laivą, bet ir vienas kitą. Papurtęs galvą Knoksas pasitraukė nuo turėklų ir priėjo arčiau gražiosios daktariukės. Knoksas troško ją sutrikdyti. Sutaršyti plunksnas… parodyti, kieno čia valdžia. Priėjo visai arti. Nors moteris avėjo aukštakulnius, jis žiūrėjo į ją iš viršaus, tačiau Eiverė stovėjo ir nesitraukė. Knoksą ruoniai siųsdavo prakalbinti pačių nesukalbamiausių vyrukų: vykdyti apklausas ir bauginti. Nors iš išorės jis atrodė ramus ir nerūpestingas, tačiau palauždavo pačius atkakliausius ir geriausiai treniruotus priešų agentus nepanaudodamas jokių įstatymams prieštaraujančių metodų. Daktarė Volš nė nekrūptelėjo Knoksui priėjus taip arti, kad jie vos nesilietė. Neatitraukdama akių žiūrėjo į jį visiškai neįskaitomu veidu. – Pranešk, kai baigsi demonstruoti savo viršenybę, – ramiai tarė abejingu balsu. Gerai. Akivaizdu, kad ji nori eiti tiesiai prie reikalo. – Nenoriu, kad čia būtum, daktariuke. – Eivere. Jūsų pozicija buvo visiškai aiški jau per pirmąjį pokalbį, pone Maklemorai. Bet aš vis tiek čia. Moters veidą nušvietė šypsena. Ir ko čia jai vaipytis? Jiedu susigrūmė valios kovoje, kurią Knoksas išsigando galįs pralaimėti. Prakeikta jos šypsena visai išblaškė, nors smegenys beveik virė nuo minčių. Šypsena viską pakeitė, tolima ir neliečiama moteris staiga užgniaužė jam kvapą. Šypsena ne tik veidą nušvietė, suspindusios akys atskleidė dar daugiau. Nors ir neprisipažintų, Eiverei patiko, kad įtampa ir priešiškumas tarp jų ėmė nykti. Įdomu. – Na, bent abu žinome, kur esame, – atsakė Knoksas. Jos lūpų kampučiai kilstelėjo. – Aš puikiausiai suprantu, kur esu, – jūsų laivo denyje. Todėl spėju, kad laimėjau. Knoksas nesusilaikė – lūpos pačios šypsojosi. – Kol kas. Vyrą erzino atkaklus daktarės Volš užsispyrimas prisidėti prie šio projekto net matant akivaizdų Knokso nepritarimą. Dėl to pavojaus varpai suskambo dar garsiau. Kodėl ji taip stengėsi čia pakliūti, kodėl po susitikimo su „Tridančio“ komanda dar keletą kartų skambino Džeksonui? Ar tai paprasčiausia savimyla, noras įrašyti į savo biografiją dar vieną svarbią eilutę, ar po tokiu užsidegimu slypi kas nors daugiau? Nuojauta Knoksui kuždėjo, kad teisingas antrasis spėjimas, tik to įrodyti jis negalėjo. Kol kas. Pakėlusi galvą moteris pareiškė: – Po keleto valandų būsime Karibų jūros viduryje. Iki to laiko status quo nepakeisite, tuo labiau kad pralaimėjote pirmąjį bandymą, tačiau drąsiai stenkitės ir toliau. Eiverė jautėsi kaip drebučių masė. Ji blefavo, bet juk beveik visas jos gyvenimas blefas. Problema ta, kad šįkart kažkas tik ir laukė, kol galės ją prigauti. Andersonas Maknairas ją prirėmė prie sienos, ir Eiverė nieko negalėjo pakeisti. Prieš geras šešias savaites jis įžengė į jos kabinetą ir informavo žinąs mažytę jos paslaptį, o jei Eiverė norinti, kad ši paslaptis liktų tik tarp jųdviejų, turėsianti jam padėti. Prisiminus tą dieną skrandį vis dar susukdavo nerimas ir kaltė. Tas pats nerimas ir kaltė, su kuriais ji grūmėsi ne vienus metus. Dar blogiau pasidarė, kai Knoksas Maklemoras ją šitaip išgąsdino. O vien tik nuo karšto jo žvilgsnio visas Eiverės kūnas įsiliepsnojo. Nuo tos akimirkos, kai Knoksas vos ant jos neužlėkė tuo savo spindinčiu juodu demonišku automobiliu, – beje, to paties „Tridančio“ stovėjimo aikštelėje, – Eiverė troško jo nekęsti. Tačiau dar labiau reikėjo išsaugoti šią darbo vietą. Ir ne tik dėl to, kad dirbti prie „Chimeros“ – viso gyvenimo vertas projektas. Jei ji būtų suklupusi, jei jie būtų pasamdę ką nors kitą, Andersonas Maknairas būtų sugriovęs jos reputaciją ir paskandinęs verslą. Širdies kampelyje ji tikėjosi, kad „Tridantis“ patikės projektą kam nors kitam. Tuomet baigtųsi ilgi metai abejonių ir nerimo. Tačiau apnuodytas, sugriautas būtų ne tik Eiverės gyvenimas. Jos sesuo niekuo nekalta, bet taip nutikus kentėtų kartu. O to Eiverė nepakeltų. Maknairas tikėjosi, kad ji sabotuos užduotį… pademonstruos ištikimybę jam ir nepaisydama įrodymų viešai praneš, kad šitas sudužęs laivas ne „Chimera“. Eiverei liko paskutinė viltis: Džeksonas Dahanas klysta, laivas, prie kurio jie plaukia, tikrai ne „Chimera“. Būtų pats geriausias scenarijus… bet jos gyvenime tokių nepasitaiko. Eiverė dabar negalėjo per daug apie tai galvoti. Jai reikėjo susikaupti ir kaip nors įveikti dar penkias minutes su Knoksu Maklemoru, nes suvokė, kaip tas vyras ją veikia. Knokso veidą nušvietė kraupi šypsena: – Išsiaiškinkime vieną dalyką, daktariuke. Eiverė to žodžio nekentė. Ir ne tik dėl to, kad Knoksas juo, rodos, mėgavosi, sumenkindamas jos profesijos pavadinimą. Eiverė beveik niekada to žodžio nevartojo, nes ir paties laipsnio nebuvo nusipelniusi. – Tu mano laive. Aš nustatau taisykles. Knoksas ją lėtai, nuosekliai nužiūrinėjo; Eiverę tarsi žaibas pervėrė. Ji jau ir taip leipo nuo tropikų saulės, bet staiga visą kūną išpylė prakaitas, ėmė smarkiau plakti pulsas. Troško atsisegioti ir nusivilkti švarkelį. Susilaikė, nes suprato, kad tuomet jos sukietėjusius spenelius nuo Knokso Maklemoro akių beslėps vienas medvilnės sluoksnis. Nuo tokių kaip Maklemoras ji stengdavosi laikytis atokiai – atsipalaidavęs, pasitikintis savimi, tyčia provokuojantis. Nes, nepaisant to, kokia asmenybe ji tapo versle, viduje tebebuvo ta pati drovi mergaitė, kuri ilgus metus blaškėsi iš vietos į vietą, taip niekur iki galo ir nepritapdama. Nejaukiai pasijuto jau vien dėl to, kad teko stovėti priešais jį. Eiverė troško žengti atgal, tačiau kojos tarsi prišalo vietoje. Nepajėgė atplėšti akių nuo išblukusių Knokso džinsų ir marškinėlių, aptempusių galingus raumenis. Tamsiai rudi plaukai buvo gerokai per ilgi, krito ant akių taip, kad Eiverė ir žavėjosi, ir bijojo. Ji norėjo griebtis žirklių, bet kartu pirštai niežėjo nubraukti tuos plaukus, kad galėtų įžiūrėti akis. Dabar sunku suprasti, ką jis galvoja. Ir Eiverė dėl to dar labiau nervinosi. Oda dilgčiojo. Kūnas pulsavo. Knoksas buvo jos asmeninėje erdvėje, ir Eiverė troško tą ryšį nutraukti, tačiau galūnės paprasčiausiai jos neklausė. Ašeris atsikrenkštė ir pagaliau išsklaidė burtus. Gerokai palengvėjo, kai jis pasakė: – Gal verčiau parodysiu tau kajutę, Fejerverke? Eiverė apdovanojo vaikiną dėkinga kuklia šypsena. – Ačiū. Buvo sukaitusi, pavargusi, oda lipni. Tikras rojus būtų išlįsti iš purvinų kelioninių drabužių. Ji pasisuko eiti su Ašeriu, bet ir Knoksas netikėtai leidosi kartu. Eiverė juto nugarą veriančias karštas karamelės spalvos akis. – Juk žinai, kad tokie pareiškimai teismui nieko verti, – už nugaros bambėjo Knoksas. Ginčytis su juo dėl darbo gerokai lengviau. – Ne, nežinau, pone Maklemorai. Ir tikrai nemanau, kad žinote jūs. Teisėjui kilo daug abejonių, jis ketino atmesti jūsų prašymą suteikti laivo iškėlimo teises. – Ir gavo daug įrodymų, todėl sutiko palaukti patvirtinimo, – tarė jis lėtai ir užtikrintai. Eiverė nebežinojo, kas blogiau: ar kai jis tyčia nusiteikęs priešiškai, ar kai atrodo toks pašėlusiai įsitikinęs, kad jos dalyvavimas projekte – tik laiko švaistymas. Deja, Knoksas neklysta. Eiverė skaitė „Tridančio“ pateiktą paieškų medžiagą. Sekė kiekvieną detalę, kaip Džeksonas Dahanas su Lorele Lankaster surado laivo sudužimo vietą. Teko pripažinti, kad byla stipri, bet ir Maknairo pateiktų įrodymų pakako pasėti abejonėms… Nors Eiverė abejojo, kad tie įrodymai tikri. Tačiau Knoksui to žinoti nereikia. – Tai „Chimera“, daktariuke. Eiverė sukando dantis nebenorėdama dar kartą taisyti Knokso dėl to prakeikto kreipinio. Jis tyčia taip ją vadina – nori paerzinti. Tačiau Eiverė nenusiteikusi žaisti. – To ir atvažiavau čia – išsiaiškinti, Knoksai. – Ji stabtelėjo ankštame koridoriuje ir atsigręžė į jį. Geriau jau dabar nei vėliau. – Visas procesas vyktų gerokai sklandžiau, jei tu dingtum man iš kelio ir leistum dirbti savo darbą. Mes abu siekiame to paties. Knoksas ištiesė ranką lyg ketindamas ją paliesti, bet sustojo. Jie abu žiūrėjo, kaip jo pirštai pakimba tuščioje erdvėje tarp jųdviejų. – Nesu įsitikinęs. Eiverė stengėsi nepasiduoti panikai, kurią kėlė jo nepasitikėjimas. – Kodėl? Knoksas palinko artyn, įsiveržė į jos asmeninę erdvę, bet neprisilietė. Eiverės krūtinę prislėgė nerimas ir bloga nuojauta. Laukiant jo atsakymo buvo sunku įkvėpti pilna krūtine. Tačiau vyras taip nieko ir neatsakė. Tik suspaudė lūpas į dirbtinę šypseną. – Pasirūpinsiu, kad būtų atnešti lagaminai, daktariuke. Antras skyrius Po keleto valandų jie pagaliau išplaukė į atvirą jūrą. Vėliau, nei buvo ketinęs Knoksas, nes iškilo logistikos problemų… įskaitant ir šešių daktarės Volš lagaminų gabenimą į laivą. Negi ji visą spintą susikrovė? Ir kokių gi drabužių jai gali prisireikti viduryje Karibų? Net pagalvojo, ar neatidarius ir nepasirausus juose – juk reikėtų išmesti visus aukštakulnius, perlus ir derančius kostiumėlius, kuriuos ten surastų, – tačiau nusprendė, kad tokio išbandymo jo kraujospūdis gali neatlaikyti. Verčiau paieškos kad ir menkiausios užuominos, ką ji slepia. Tačiau ir to nepadarė. Eiverė dingo jai skirtoje kajutėje, kurią užėmė pati viena, nors visos kitos buvo sausakimšos, o antroji moteris laive – virėja – gyveno tuojau už kambuzo. Taigi, nuo to laiko Eiverė nepasirodė. Nei vakarienės, nei su komanda susipažinti. Jiems visiems teks kartu dirbti keletą savaičių. Galėtų bent jau prisistatyti ir nusišypsoti kitiems laive esantiems žmonėms. „Tridantis“ įsteigtas prieš gerus dvejus metus, bet, nors verslas sąlyginai naujas, o dalis įgulos pasamdyta neseniai, komanda buvo kaip vienas kumštis. Gal tai tarnybos laivyne palikimas, bet Ašeris, Džeksonas ir Knoksas labai stengėsi, kad darbuotojai taptų bičiuliais, jaustųsi kaip viena šeima. Kareivių gyvybė tarnyboje dažnai priklausydavo nuo pasitikėjimo vienas kitu. Ir nors dabar kulkos aplink nebeskraido, reikia žinoti, kad šalia esantis vaikinas išmano, ką daro, ir daro kompetentingai, greitai užbaigia savo darbą, tuomet ir tu gali tinkamai atlikti savąjį. Jie sunkiai dirbo, bet rimtai ir linksminosi. Kai darbas pareikalauja dvidešimt keturių valandų per parą ir septynių dienų per savaitę atsidavimo, kai tenka gyventi ankštose kajutėse, labai svarbu ir garą mokėti nuleisti kartu. Nusprendęs neskęsti pyktyje Knoksas užlipo į denį ir pabandė nusiraminti. Paprastai „Amfitritei“ skrodžiant jūrą tylus bangų pliuškenimas į korpusą padėdavo. Bet ne šį kartą. Iš tiesų jis būtų norėjęs sėsti už savo šelbio vairo, bet tai neįmanoma. Šį vakarą jis jautėsi neramus – pirmą kartą po to, kai paliko būrį. Tiek kartų buvo atsidūręs tarp gyvenimo ir mirties, kad jau ir skaičiuoti nustojo, net įgijęs nuosavą verslą nerimo niekada nejausdavo. Tačiau visas šitas nuotykis jam atrodė kažkoks neaiškus. Ir ne tik dėl to, kad laive Eiverė. Erzino ir Maknairo keliamos pretenzijos. Knoksas nujautė, kad tas vyras stengiasi užgrobti jų radinį. Tą žaidimą Maknairas pradėjo norėdamas laimėti teisę į sudužusį laivą ir visą lobį pasiimti vienas. Kai „Tridantis“ pranešė, jog buvo rasta „Chimera“, kilo nepaprastas susidomėjimas, gandai apie konfederatų Jungtinėms Valstijoms gabentą auksą, suūžė žiniasklaida. Juos jau aplankė didžiausio mokslinio televizijos kanalo dokumentinių filmų komanda, panorusi filmuoti laivo iškėlimo ir konservavimo procesą. Kenedi kaip tik dabar derino projekto detales. Maknairas – tik vienas iš gelmių iškilęs ryklys. Bet jis kelia rimtų problemų. Knoksas neketino leisti Maknairui sugriauti jų planų ištyrinėti „Chimerą“. Deja, kovoje su juos užgriuvusiomis negandomis didžioji sėkmės dalis priklauso nuo Eiverės Volš. Todėl Knoksas privalo sutikti su Ašerio pasiūlymu: prikąsti liežuvį, kai ta iš proto varanti moteriškė netoliese, ir leisti jai dirbti savo darbą. Bet ir nenuleisti aštrios akies nuo to, ką ji daro. Kuo greičiau ji užbaigs užduotį, tuo greičiau dings iš laivo. Ir tuo greičiau jie galės grįžti prie savo įprastų reikalų. O Knoksas vėl galės mėgautis nekomplikuotu gyvenimu kaip pastaruosius dvejus metus. Štai ko jis troško. Jokių komplikacijų. Jokios skubos. Gyventi, daryti tai, ką mėgsta: nardyti šiltame tropikų vandenyje su dviem savo geriausiais draugais. Po pastarųjų šešiolikos metų neramumų jis nusipelnė atokvėpio. Knoksas žiūrėjo į neaprėpiamą vandenį. Jūra buvo rami, lygi, jie plaukė toli nuo krantų. Tokiomis akimirkomis jis visuomet pasijusdavo mažas ir nereikšmingas. Gal kai kuriuos žmones tai gąsdintų, bet Knoksą ramino. Suvokimas, kad esi tik mažutė, smulkutė neaprėpiamos visatos dalelė, padėdavo atsikratyti įtampos. Ne viskas nuo jo priklauso, jis nėra dėl visko kaltas. Kartais tą pamoką labai sunku prisiminti. Kaip ir kaskart, kai vakaro padangėje suspindėdavo žvaigždės, Knoksas turėdamas galimybę visuomet pakeldavo akis į dangų. Išsirinkęs vieną šviesulį užsimerkdavo ir sukuždėdavo keletą žodžių savo didžiajam broliui. Apie savo gyvenimą, apie pasibaigusią dieną – gerą ar blogą. Knoksas taip užsimiršo, kad nieko negirdėjo tol, kol už nugaros pasigirdo švelnus balsas: – Jos nuostabios, ar ne? Nuleidęs akis Knoksas kurį laiką tiesiog žiūrėjo į Eiverę. Ji stovėjo ne šalia. Juos skyrė bent trys pėdos turėklų. Bet tai nieko nereiškė. Vyro kūnas sureagavo taip, tarsi ji tuos žodžius būtų sukuždėjusi tiesiai į ausį, lyg šiltas alsavimas būtų palietęs jo odą. Knoksas užgniaužė reakciją, suvaldė ją, kaip buvo išmokytas suvaldyti ir visa kita. Aistros, kaip ir skausmo, galima nepaisyti. O jis buvo nusiteikęs nekreipti dėmesio į jokius pojūčius, kuriuos sukels daktarė Volš. Ji buvo persirengusi, jos manymu, kasdieniais drabužiais. Žinoma, vilkėjo šortus, bet ir tie buvo lininiai – atrodė nepaprastai brangūs. Suderino juos su permatoma blyškiai melsvo atspalvio palaidinuke ir įnoringomis basutėmis su dirželiais, sukryžiuotais ant kulkšnių. O tie prakeikti perlai… šį kartą dar ilgesni kabojo jai tarp krūtų. Ryškiai raudonus plaukus buvo susukusi ant viršugalvio į kažkokią lyg bandelę, bet labai įmantrią. Be to, plaukai buvo taip įtempti, kad turėtų skaudėti galvos odą. Knoksas panoro tą šukuoseną sutaršyti. Akimirką svarstė, ar jai pasakyti, kad kelios sruogos pabėgo iš kietų gniaužtų ir dabar vyniojasi ant sprando, ant veido. Nusprendė patylėti, nes suprato, kad moteris tuojau pasistengs jas surišti. O jam tos raudonos sruogelės buvo pačios gražiausios. – Ką? – galų gale paklausė suvokęs, kad jau per ilgai į ją vėpso. – Žvaigždės nuostabios. Tai vienas iš nuostabiausių dalykų, kuriuos pamatai būdamas atvirame vandenyne. Tokios ryškios. Ir jokio skirtumo, kur nukeliaudavo mano šeima ir kokie svetimi atrodydavo ten namai, žvaigždės visuomet tokios pačios. Galėdavau pažiūrėti į dangų ir net pirmą naktį naujame mieste ar kaimelyje jausdavausi drąsiau. Jos prisipažinimas Knoksui pasirodė liūdnas ir ilgesingas, palietė širdį. Ir sukėlė smalsumą. – Daug keliavai? Moteris nusijuokė, tyliai ir neramiai. – Kas kelis mėnesius. Mano tėtis buvo archeologas, tačiau tėvai norėjo, kad visa šeima būtų kartu, kad ir kaip toli tektų keliauti. Eiverė klubu atsirėmė į turėklus. Pažvelgė į tylų vandenį. Knoksas nebežinojo, ką daryti su tokia susimąsčiusia moterimi. Todėl tylėjo ir paprasčiausiai klausėsi. – Mes su seserimi mokėmės namuose. Tėvai norėjo, kad mūsų klasė būtų visas pasaulis, ir turiu pripažinti, kad yra patirties, kurios į nieką neiškeisčiau. Tačiau į drovumą linkusiam vaikui sunku rasti jėgų kaskart naujoje vietoje vėl susirasti draugų. Knoksas įdėmiai ją nužiūrėjo, nuojauta perspėjamai suskambo galvoje. Ką ji sumanė? Žaidžia su juo? Atskleidžia informaciją, kurios jis neprašė, vildamasi, kad palies jo širdies stygas, – jei tik jis tokių turi? Kaip bet kuris gerai išauklėtas karininkas Knoksas leido jai kalbėti tikėdamasis išgirsti atsakymus bent į kai kuriuos klausimus. – Mudvi su seserimi dažnai pirmai vakaro žvaigždei išsakydavome norus. Bet manau, kad dideliam blogam jūrų ruoniui tai būtų per kvaila, ar ne? – Daktariuke, manau, kad susidarei apie mane klaidingą įspūdį. Mano gyvenime buvo daugybė akimirkų, kai būčiau pasimeldęs miško nimfoms, actekų dievams, po velnių, net marsiečiams, kad tik padėtų išgelbėti gyvybę. Tikiu savo pasirengimu. Gerbiu brolius, kurie kovėsi greta manęs. Ir esu pakankamai išmintingas, kad suvokčiau: yra jėgų, kurių neįmanoma suvaldyti. Branginu gyvenimą ir suprantu, kas visų svarbiausia – žmonės, o ne daiktai. Eiverė pakėlė į jį šviesiai melsvas akis. – Įdomu. – Kas? Ji gūžtelėjo. – Ne to tikėjausi. Knoksas juto, kaip susiraukė jo lūpos. Ji lėtai atsikrenkštė, pasirėmė sunertomis rankomis į turėklus, kad galėtų pamatyti po jais teliūskuojantį vandenį. – Klausyk, gal mes ne ta koja pradėjome. – Gal? Nėra ko abejoti, kad jie pradėjo blogai. – Ei, juk tai tu vos nepartrenkei manęs tuo automobiliuku. – Daktaryte, ten ne šiaip automobiliukas buvo. Nors jis ir mažutis, bet labai galingas. – Ir greitas. Knoksas nusišypsojo. – Ir greitas. Vyras atkartojo jos pozą, pasislinko arčiau ir pasirėmė į turėklus. – Kuo tas automobilis toks ypatingas? Išskyrus tai, kad trūko vos kelių centimetrų, kad tapčiau jo kapoto puošmena. Knoksas būtų galėjęs užversti ją statistiniais duomenimis, papasakoti automobilių lenktynių istoriją. Tačiau tik pasakė: – Pirmiausia, kaip jau tada sakiau, aš viską kontroliavau, tau nebuvo iškilęs joks pavojus. – Atsiprašau, jei tavo nuomone nepasitikiu. Knokso lūpų kampučiai kilstelėjo – gailesčio sau šypsena. Taip šypsosi žmogus, pripažįstantis išgirstą teiginį, bet tuojau į jį numojantis ranka. Nes ji klysta. Kad ir kaip būtų, Knoksas pakankamai protingas ir supranta: ginčydamasis čia nieko nepasieksi. – Bet dar svarbiau, kad jis mano brolio. Tai ne visai tiesa, nes Kailui mašina niekuomet nepriklausė, tačiau Knoksas ją visuomet laikė brolio nuosavybe. Taip turėjo būti. Kailas nesustodamas kalbėdavo apie tokį automobilį. Visas sienas buvo nuklijavęs šelbio nuotraukomis. Jiedu kartu planavo kokį vieną mažylį restauruoti. Brolis jau ir taupyti buvo pradėjęs. Kadangi Kailas savo svajonės jau niekuomet nebegalės įgyvendinti, laisvu laiku Knoksas padarė tai už jį. Tas darbas jam buvo meilė ir atgaila. Bent jau tiek galėjo padaryti, nes Kailas mirė dėl jo kaltės. Tas automobilis buvo vienintelis ir didžiausias Knokso turtas. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/kira-sinclair/tu-kazka-slepi/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом. notes 1 SEAL (angl.) – specialios paskirties karinis JAV kariuomenės dalinys, kurio pagrindinė paskirtis – greitos žvalgybinės ir diversinės operacijos iš jūros (čia ir toliau – vert. pastabos).
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 143.51 руб.