Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Netikėta meilė Taryn Leigh Taylor Aistra Provokuojanti išvaizda – ir dėmesys tau bus garantuotas! Vizažistė Chloja Masterson žino, kaip dera atrodyti kiekviena proga. Vyksti namo švęsti sesers vestuvių ir kęsti šeimos kankynės? Paprasta. Pasitelk kandų sąmojį ir juodą akių kontūro pieštuką. Atlygis – patrauklaus bendrakeleivio dėmesys. Lėktuve šalia įsitaisęs gražuolis verslininkas Benas, pasirodo, turi tokią pat pavardę. Nenuostabu, kad juos visi palaiko sutuoktiniais. Kai juodu įstringa tame pačiame viešbučio kambaryje, Chloja nusprendžia priimti likimo jai siųstą dovaną. Sodri lūpų spalva stebuklingai gundo. Melui vis labiau kerojant, Chlojai ir Benui tampa vis sunkiau atskirti, kas yra tikra, o kas – tik vaidyba ir akių dūmimas. Taryn Leigh Taylor Netikėta meilė Pirmas skyrius – Gal norėtumėte, kad nuimčiau tą šlamštą nuo kėdės atlošo ir atlenkčiau jums stalelį? Chloja Masterson pažiūrėjo į prie lango sėdintį vyruką, kurį ekonominės klasės lėktuvo gražuolė stiuardesė pasodino jai iš dešinės. Sietle jų pečiai susilietė ir nebeatsiskyrė iki Čikagos. Dėl blogo oro Vėjų miestu vadinamoje Čikagoje planuotas keturiasdešimt penkių minučių sustojimas nuo ledo valomame kilimo take jau tęsėsi dvi valandas ir, rodėsi, truks ilgiau. O tada– klaiku net galvoti. Lėktuvas stovėjo apsnigtame oro uoste. Prieš penkiolika minučių jiems pavyko atsikratyti šešias valandas kęsto maratono nepažįstamojo lytėjimas. Tiesa, tai ne vyruko prie lango kaltė. Jis– plačių pečių, todėl kontaktas buvo atsitiktinis, savotiškai raminantis. Merginai patiko prie odos švelniai prigludusi pilkos vilnos švarko rankovė. Na, gerai, galbūt ji palinko į jį labiau, nei buvo būtina. Ir ne todėl, kad vyras kvepėjo brangiu muilu ir skleidė šilumą (koks maloniai nuodėmingas derinys), bet jis išties kvepėjo geriau nei vaikinas iš kairės. Tik po dvidešimties minučių po įsilaipinimo jai pavyko išsivaduoti nuo rūgštaus prakaito, svogūnų ir kažkokio nenusakomo šleikštulį keliančio kvapo. Kai Chloja nusprendė, kad uoslė mažiau kenčia kairiąja alkūne atsirėmus į ranktūrį, ji ir suskubo į jį remtis. Prakeikta vidurinė kėdė. – Ką sakėte? Nepaisant to, kad jie sėdėjo arti vienas kito, mergina ir vyrukas prie lango persimetė tik formaliu, po pasaulį skraidantiems keliautojams būdingu mostu tai mano vieta, kai jis nerangiai praleido ją atsisėsti. Po to nepažįstamasis išsitraukė nešiojamąjį kompiuterį ir tarškino klavišais it geras mažo biuro robotas. Tuo metu Chloja perskaitė kelis skyrius gerokai sutrinto Stiveno Kingo romano. Ji taip įniko į knygą, kad nepamatė, kaip vyras susidėjo nešiojamąjį kompiuterį ir ėmė skaityti iš priešakinės kėdės kišenės ištrauktus lankstinukus. Ir tai ne viskas, ko ji nepastebėjo. Dabar žvelgiant į jį dar labiau stebino, kaip jis suardė jų mandagią tylą. Vyrukas prie lango buvo lyg ir seksualus. Vylingos viskio spalvos akys– dvigubai paveikios. Tvirtas smakras ir tiesi nosis. Rudi plaukai, pakankamai trumpi, kad tiktų verslininkui, bet pakankamai ilgi, kad tinkamomis aplinkybėmis juos būtų galima suvelti. O ta burna! Sužavėjusi merginą, ji lėtai prasivėrė, ir dešiniajame lūpų kamputyje šmėstelėjo karšta it pragaras šypsenėlė. Švariai nusiskutęs nepažįstamasis buvo visai patrauklus. Po drabužiais buvo paslėptos tatuiruotės ant nugaros, o sumaniai parištas mėlyno šilko kaklaryšis liudijo pelningą darbą. Tokie kaip šis vyras nekalbėjo su tokiomis kaip ji moterimis. Jis buvo pernelyg… karjeristas. O ji… ne tokia. Išgirdęs bendrakeleivės klausimą, jis pakėlė smakrą į prieš ją esančią aptrintą pilko vinilo kėdės atkaltę. – Prieš dvidešimt minučių įvertinusi, kad kėdė purvina, jūs atsidusote, – paaiškino jis. – Tikrai? – Jūs išties gana garsiai atsidusote ir tai sutrukdė man skaityti, – linktelėjo vyras. – Ką gi, atleiskite, kad savo atodūsiu atitraukiau jūsų dėmesį, – Chloja iškalbingai pažvelgė į skrydžio saugos lankstinuką ant kaimyno kelių. – Įvyko avarija, – vyras pakėlė trilapę brošiūrą iš krūvelės lankstinukų. – Beje, išsyk buvo suteikta pagalba. Išsihermetinus salonui lėktuvas nukrito, bet keleiviai iš jo buvo išlaipinti tvarkingai! Oho. Šitokio humoro ji nesitikėjo. Kaip puikiai kieti vyrukai ištobulino tokius paprastus gabumus. – Įspūdinga. – Negali būti. Man tikrai patiko, kol autorius išklojo visas keistenybes ir privertė heroję nusiauti aukštakulnius prieš nusileidžiant pripūstu trapu. Galvoju, gal jis pėdų fetišistas. – Vyras sukišo lankstinuką atgal į priešakinės kėdės kišenę; jo akys susidūrė su kibiu Chlojos žvilgsniu, įsmeigtu į jo gintaro spalvos akis. – Ak, tai įspėjimas. Tikiuosi, pernelyg nenusišnekėjau. – Ne, vertinu atsiliepimus. Būtinai apie tai papasakosiu savo knygų mėgėjų klube. – Esu Benas, – jo šypsnys, nors ir dirbtinis, buvo žavus. Oi oi. Laikas liautis. – Ką gi, Benai. Esi labai patrauklus vyras, pripažįstu tai kaip bandymą man patikti, nes tikiu, kad nebūtina atsitiktinės pažįstamosios kabinti saugos atmintine, oro linijų žurnalu, oro ligos krepšeliu. Neiššvaistyk man viso savo iš kojų verčiančio žavesio. Nors kiek šio klasiško žaidimėlio išsaugok štai tai Barbei stiuardesei. Jie abudu sužiuro į linksmą šviesiaplaukę skrydžių palydovę, kuri nuo pat Beno įsilaipinimo sekiojo jį akimis. Lyg pagal užsakymą sukiojo savo ant pakaušio surištą arklio uodegą ir apsimestinai droviai nusukdavo žvilgsnį. Benas sujudėjo stengdamasis savo dideliu kūnu patogiau įsitaisyti menkoje kėdėje, bet tai buvo bergždžios pastangos. – Nedelsdami išsiaiškinkime vieną dalyką. Jei būčiau tave kabinęs, mes jau būtume… – jis pasižiūrėjo į savo Rolex.Kaipnuvalkiota.– Jau tris minutes mylėtumeisi lėktuvo tualete. Faktas tas, kad vis dar esame saugiai prisisegę mums skirtose kėdėse, kas savaimesuprantama. Akivaizdu, kad neflirtavau su tavimi. Nekreipdama dėmesio į nugara nubėgusį virpuliuką,– ją visada taip veikė teisinis žargonas,– Chloja skeptiškai kilstelėjo antakį. – Gerai, aš kažkiek flirtavau. Bet tik dėl pramogos. Ir siaubingai nevykusiai. – Na, baik! Užuominos apie pėdų fetišistą? Tai atviras flirtas. Jei nebūčiau atsiliepusi, būtum pradėjęs malti visiškas nesąmones – klausti, koks mano zodiako ženklas, ir pasakoti, kokios gražios mano akys. Benas nusijuokė, bet Chloja nekreipė dėmesio į pagyrūniškumo tvilksnį tame seksualiame, skardžiame garse. Žinokite, ji tikrai neflirtavo. – Ką gi, vargu ar mano kaltė, kad tavo akys tikrai gražios. Smaragdo žalumo, su aukso spalvos dėmelėmis, kurios žybsi, kai vartai akis manydama, jog esu saldžialiežuvis. – Greičiausiai, toks ir esi. Nors kabinimas naudojantis saugos skrajute– tikrai originalu. – Ar to pakanka, kad sužinočiau tavo vardą? – Chloja, – atsileido ji. – Malonu susipažinti, Chloja. – Jis ištiesė ranką, ji irgi. Vyro delnas buvo platus, pirštai ilgi. Jis negriebė jos rankos; tai labiau buvo malonus rankos paspaudimas susipažįstant. Benui atitraukus delną, išliko šilumos pojūtis. Chlojos ranka perbėgo malonus virpulys, ji lyg ir panoro, kad vyras bent kiek ilgiau būtų palaikęs jos pirštus. Chloja pasitrynė dilgčiojantį savo delną į džinsus. Jis žvelgė tiesiai į ją įdėmiai ir beveik vylingai. Gal kam ir patiko tas apsukrus klestintis verslininkas, vilkintis penkių tūkstančių dolerių vertės kostiumą. Jai, beje, ne– jau nebe. Dažniausiai jos mažyčio deimantinio nosies auskaro ir violetinių plaukų sruogų pakakdavo pasipūtusiems prasisiekėliams atstumti– tokie vyrai su ja neturėjo nieko bendro. Staiga Chloja prisiminė, kad ji jau be violetinių sruogų,– perdažė jas. Savo sesers vestuvėms pakeitė šukuoseną. Dabar tai buvo išvaizdi įprastinė šukuosena, normalaus raudonmedžio atspalvio plaukai, siekiantys žandikaulį, priekyje kiek ilgesni. Ji persidažė plaukus vardan susitaikymo su šeima. Vylėsi, kad to pakaks. – … kad jau taip, ar žinai, jog saldžialiežuvavimas gali būti puiki meilikavimo forma? Beno balsas sugrąžino ją iš prisiminimų apie paskutinįjį, persunktą kaltės jausmo, nemaloniai reiklų telefoninį pokalbį su motina. – Ką? Atsiprašau, neišgirdau. Benas žaviai, it nusižeminęs, nusišypsojo. – Kokia nesukalbama draugija. – Tai ne dėl tavęs, – Chloja visiškai abejingai užsikišo plaukus už ausų. – Grįžimas į Bafalą gadina nuotaiką. – Kaip nemalonu. Kas tau nutiko Bafale? Chloja ironiškai nusijuokė. – Sunkus klausimas. Beno antakis klausiamai šoktelėjo. – Vykstu aplankyti šeimos, – ji nepridūrė pirmąsyk po ketverių metų, nes dėl tos žiaurios prievolės nuo nervų ir baimės susitraukdavo skrandis.– Išteka mano mažoji sesutė,– teprisivertė pasakyti. Dieve, kodėl čia taip karšta? Ji kilstelėjo kėdėje ir atvėrė viršutinę ventiliacijos angą. – Na, suprantu… – Benas padarė pauzę leisdamas Chlojai suvokti, kad jai nepavyko nuslėpti tikrųjų jausmų. Jis pakeitė temą: – Visai nelinksma. Žiedai lyg plonos grandinės. Surakina meilę. Štai taip. Pasiūlyta maloni pagalba, bet Chloja buvo per giliai įklimpusi, kad išsigelbėtų. Vestuvės…Tai pabaiga. Žlunga santykiai. Lieka griuvėsiai. Pralėkusi minčių labirintais sustojo ties tai tikrai ne mano reikalas. Ji patraukė žemyn priekinę savo juodų marškinėlių dalį. Nepaisydamas, kad merginą išpylė šaltas prakaitas ir ji ėmė tankiau kvėpuoti, Benas stengėsi tęsti neįpareigojantį pokalbį. – Gerai, kad nusprendei skristi į Bafalą keliomis dienomis anksčiau. Ši pūga tikrai keičia tavo atvykimo laiką. Chloja pakratė galvą. – Nesiruošiau vykti anksčiau. Sesuo išteka rytoj. Benas gerokai nustebo išgirdęs, kad Chlojos sesuo, užuot socialiniuose tinkluose paskelbusi apie pasibjaurėtinas vaišes, įdėjo savo žvilgantį keturių karatų sutuoktuvių žiedą. Chloja tai įvertino. – Tavo sesuo išteka eilinį sausio mėnesio ketvirtadienį? – Tu nustebai, nes niekada jos nebuvai sutikęs,– paaiškino ji.– Kas pažįsta mano seserį, nieko daugiau negali tikėtis, tik kad ji šeimos ir draugų elektroninius paštus užkimš prašymais pasiimti laisvadienius. Negalima leisti, kad ji keturis šimtus žmonių trukdytų tokiais niekais kaip savimyliškų, begalinių fantazijų aprašymai, pasakojantys apie žiemiškas stebuklingas vestuves, vyksiančias per jos gimtadienį. Benas linktelėjo. – Vadinasi, jūs esate artimos? – gudriai užklausė jis. Chloja nustebusi nusišiepė, bet pagaliau atgavo kvapą. Vyras nuramino ją, visai to nesuvokdamas. – Tu šmaikštuolis, Benai. – Tai talentas. Jis patraukė pečiais ir atlaisvino savo safyrų spalvos šilkinį kaklaryšį. Šiek tiek sumišusi Chloja sulaikė kvėpavimą, bet šį sykį ne dėl krūtinę užplūdusio skausmo. Tai buvo šiltesnis jausmas, mažiau skausmingas. Po Patriko ji nesusitikinėjo su jokiu kostiumuotu vyriškiu– nė nežiūrėdavo į tokius. Chlojai labiau patiko blogi, prastos reputacijos vaikinai, kokie buvo nepriimtini jos tėvams. Tai kodėl ponas Amerikos Ateities Verslininkas privertė ją rimtai sudvejoti? Merginai nepavyko perprasti savo keistos reakcijos. Jųdviejų žvilgsniai susitiko, kai iš garsiakalbio virš Chlojos galvos pasigirdo elektroninis garsinis signalas. – Labas vakaras, keleiviai. Kalba lėktuvo kapitonas. Dėl techninės priežasties ir artėjančios pūgos numatytas skrydis neįvyks. Lėktuvą užplūdo masinės dejonės. – Skrydžio įgula išdalys jums nuolaidų korteles, leidžiančias apsistoti bet kuriame vietiniame viešbutyje, pas puikius Jetopia partnerius. Jūsų įlaipinimo bilietas galios į rytojų perkeltam skrydžiui į Bafalą, jei tik leis oro sąlygos. Jeigu turite klausimų arba negalite skristi rytiniu aštuntos valandos reisu, prašome pasikalbėti su įgulos nariais. Dar kartą dėkojame, kad pasirinkote Jetopia, ir atsiprašome už nepatogumus. – Ką reiškia tas rytoj?– Jos balse nuskambėjo aiški nerimo gaidelė, bet Chloja buvo išdidi, todėl įsigudrino neburnoti. – Duodu ranką nukirsti, kad tas rytojus reiškia poryt. – Ei, Benai? – Ką? – Pavadinau tave šmaikštuoliu, ir tą žodį atsiimu atgal. Jis numojo ranka. – Su sąlyga, kad tebegalioja iš kojų verčiantis gražuolėlis. Ji net neįstengė įvertinti sąmojo. Vidun skverbėsi realybė. Negaliu įstrigti Čikagoje. Turiu pasiekti Bafalą.Dar šįvakar. Vakare vyks vestuvių repeticija, po jos– vakarienė. Šeima tikisi sulaukti Chlojos. Beno žvilgsnis nukrypo į už galvos esantį apvalainą langelį, ir Chloja žvilgtelėjusi lauke pastebėjo grėsmingą sniego šuorą. Geriau jau eiti iš čia. Chloja giliai įkvėpė suplėkusio salono oro, persmelkto stiuardo dezodoranto kvapu. Įkliuvom. Ji stebėjo, kaip Benas iš viršutinės švarko kišenės išsitraukęs išmanųjį telefoną pirštais slydinėjo ekranėliu. Jis, kaip ir dauguma kitų keleivių, su kažkuo dalijosi žinute apie įvykius. Chloja neprisivertė padaryti to paties. Ji iki vakaro nebeparvyks ir jau nepatenkins šeimos lūkesčių. Kaip nesėkmingai prasidėjo jai svarbaus susitaikymo kelionė… Dar kartą giliai atsidususi, ji giliau įsmuko į kėdę ir vėl įsmeigė žvilgsnį į priekyje esančią kėdę. Ji įstrigo Čikagoje. Su jai nepatinkančia šukuosena. Ir dar tas piktas Mastersonų klanas, pasiruošęs ją sudraskyti už tai, kad sutrypė garbingą šeimos vardą. Blogiau būti negalėjo. – Ir vėl tą patį darai? – Ką darau? – paklausė ji, neatplėšdama akių nuo nutrintos vinilo kėdės atlošo. – Pasiutusiai dūsauji, – paaiškino Benas. – Berods, nepaprastai rūpiniesi visai nepažįstamų subjektų emocine sveikata? – mergina kiaurai pervėrė jį žvilgsniu. – Gal tu smegenų daktaras? Jei kreipčiausi į psichoterapeutą, siaubingai pradžiuginčiau savo motiną. – O kaip tu pati jaustumeisi? Tarsi gindamasi Chloja sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Puikiai, nuostabiai. Esi mažumėlę keistas. Benas pergalingai suspaudė kumštį. – Beje, galvojau apie tai, kaip Neilas Daimondas gadina mano gyvenimą. Jis nustebęs pažvelgė į merginą. – Tikrai? Stebiuosi, kaip jis tai pajėgė. Chloja, neatitraukdama galvos nuo atlošo, pasisuko į Beną. – Tai labai liūdna istorija apie seną žadintuvą, liguistą neapykantą Neilo dainai Saldžioji Karolina ir nelaimingą išjungimo ir atidėjimo mygtukų painiojimą. Benas atsilošė kėdėje. – Sumautas Neilas Daimondas, – ištarė jis. Tai buvo taip įtaigu ir neįtikėtinai puiku, kad ji prajuko. – Taip ramiai tai pasakei. – Veltui nepagarbiai ištariau Neilo Daimondo vardą? Nesileisk klaidinama kostiumo. Esu stebėtinai prieštaringas. Chloja pakratė galvą, nenorėdama pripažinti, kad liko sužavėta. – Ar tavęs, kaip normalaus žmogaus, nesiutina, kad skrydis atidedamas? Jis ramiai patraukė pečiais. – Šį vakarą Bafalo nepasieksime. Nematau prasmės jaudintis, nes tai ne mūsų valioje. – Koks tu išmintingas. – Tai nebuvo komplimentas. – Likimo dovanėlės ne visada puikios, bet kaip reta kupinos sveiko proto, – gražbyliavo Benas. Tuo metu stiuardesė Barbė išniro prie stiuardo ir savo galingomis krūtimis traukte patraukė visos keleivių eilės, įskaitant ir Chlojos, akis. Kaip šitoks viršsvoris išsilaiko stačias? Skrydžio palydovė nuleido akis į savo planšetę, ir Chloja vis tik pastebėjo, kad merginos blizgūs rožiniai akių šešėliai– perdžiūvę ir aptrupėję. Chloja vos susilaikė Barbei nepasakiusi apie naują, ką tik prekyboje pasirodžiusį Titanium Beauty akių šešėlių pagrindą. Kadangi jis be aliejaus, šešėliai visą dieną išsilaiko kaip ką tik užtepti. O blizgį geriau pasilikti vakaro renginiams, nes matiniai neutralūs šešėliai geriausiai atrodo dienos arba fluorescencinėje šviesoje. Ir prie jos odos tipo geriau tiktų persikų spalvos, o ne rožiniai šešėliai… – Gordonas Hinkis? Stiuardas įdėmiai stebeilijosi į keleivius nė nepažvelgdamas į… nerealius papus. Jam pakėlus ranką, dėl galimai plūstelėjusio testosterono Chloja sulaikė kvėpavimą. Barbė, skubiai nužiūrėjusi tinkamesnę vietą atsistoti, atsainiai ištarė atsiprašau už nepatogumą. – Jūs, turbūt, Bendžaminas. Bjaurybė,– pagalvojo Chloja. Benas ramiai žiūrėdamas Barbei į akis patvirtino: – Taip, aš tik Benas. – Puiku, tik Benai, štai jūsų nakvynės nuolaidų kuponas. Benas siekė pro Chloją pasiimti blizgaus lapelio, ir ji užuodė gaivų vyrišką kvapą. – Jis suteikia penkiolikos procentų nuolaidą. Kitoje pusėje yra žemėlapis, nurodantis artimiausias nuo oro uosto apsistojimo vietas. Prie vartų bus, kas nukreips jus prie taksi ar priemiestinio traukinio stotelių. Bet jeigu jums reikia padėti susirasti kelią arba dar ko nors, pats suprantate, tik pasakykite. Su didžiausiu malonumu padėsiu jums. Seksualiai ištartas pasiūlymas priminė Meriliną Monro. – Jetopia atsiprašo už gaišatį, bet tikimės, kad suteiksite mums galimybę kaltę ištaisyti. Džiaugsimės, jei vėl skrisite su mumis.– Po užsitęsusios akimirkos Barbės žvilgsnis nuo Beno nukrypo į Chloją. – Jūs esate… – palydovė pažiūrėjo į sąrašą, ir jos veidas persimainė, lyg būtų pamačiusi kažką paspiriant šuniuką. – Oi. Akimirką palydovės akys blaškėsi tarp Chlojos ir Beno. – Tikiuosi, viešnagė jums patiks, – pagaliau ji ištarė normaliu balsu. – Norėčiau gauti savo nuolaidų kuponą, – priminė Chloja. – Atsiprašau, ponia Masterson, bet porai priklauso tik vienas kuponas. – Hmm, bet mes nesame pora. Nesu ponia ir su manimi nėra pono Mastersono. – Tai tiesa… – pertraukė Benas. Chloja pasisuko į savo stuomeningąjį bendrakeleivį, kuris atrodė pralinksmėjęs. – Tai aš ponas Mastersonas. – Ką? – Aš esu Benas Mastersonas. Prieš atsisukdama į skrydžio palydovę Chloja ilgokai spoksojo į jį. – Manau, kad įvyko didelis nesusipratimas. Benas suprunkštė. – Greičiau, ponia, susipratimas. – Šaipaisi iš manęs? Tai kalambūras, taip?! – riktelėjo Chloja. – Stengiuosi išsaugoti sveiką humoro jausmą, – nesutrikęs atkirto jis. Ir akimirksniu pridūrė: – Mieloji. – Mes ką tik susipažinome, – su neslepiamu pykčiu pareiškė ji. Chloja įsivaizdavo, kad net bet kuri garsi dvidešimtmetį perkopusi mergužėlė, prityrusi plastikos chirurgų pacientė, bent kiek suprastų neviltį. – Mes jokiu būdu negalime apsistoti tame pačiame kambaryje. Nieko sau! Didžiakrūtės žiūrėk į mano papus žvilgsnis sparnuotosios raketos tikslumu smigo į Beną; o jos šypsena išdavė atgimusią viltį. Tai veikli mergina. – Labai atsiprašau dėl klaidos. Keleivių sąraše mačiau greta susodinamus Beną Mastersoną ir Chloją Masterson ir supratau… Gerai, pažiūrėsiu, kaip jums padėti. – Duokite mano nuolaidų kuponą ir pamirškime apie tai, – pasiūlė Chloja. – Bijau, kad dabar negaliu duoti. Dėl apskaitos ir kontrolės į mūsų sistemą turiu įvesti jūsų užsakymą. Paimsiu jums dar vieną kuponą. Tikrai atsiprašau už klaidą, – pakartojo ji. Atsiprašymas buvo skirtas greičiau Benui. Chloja stebėjo, kaip skrydžio palydovė nulingavusi tarpueiliu dingo už pirmos klasės salono užuolaidos. Po to Chloja pasisuko į savo bendrapavardį. – Juk supranti, kad tai tavo kaltė. Jis kaltai šypsojosi. – Prieš išvykdamas iš Sietlo savo oro mašiną nustačiau, kad sukeltų pūgą. – Tu atsisakei verslo klasės ir pasirinkai sėdėti su paprastais žmonėmis. Jei tu su savo Gucci kostiumu būtum ten, kur tau ir priklauso būti,– kur rinktinis šampanas ir daug vietos kojoms,– niekas nepatikėtų, kad mes vedę. – Statistiškai kėdės lėktuvo gale yra saugesnės už priekinių septynių eilių kėdes. Iš kur žinai, kad tai Gucci kostiumas? Chloja nekreipė dėmesio į jį ir jo dizainerio kurtą drabužį, ramiai sau kramtė dešiniojo nykščio nagą. Motina bus nepatenkinta sužinojusi, kad Chloja neparsiras dieną prieš vestuves. Tradiciškai jaunosios šeima susirenka priešvestuvinės vakarienės. Išsyk kris į akis, kad nėra kitos dukters, ir kils apkalbų. Ji giliai įkvėpė. Benas buvo teisus, užsiminęs apie likimo dovanėles. Nėra prasmės įvykus nelaimei kamuotis, nes neįmanoma nieko pakeisti. Net ir suvokus tai, jos nuotaika nepakito. – Hmm, tavo pavardė Mastersonas? Jis linktelėjo. Chloja ant krūtinės sukryžiavusi rankas priglaudė galvą prie kėdės atkaltės, užsimerkė ir sumurmėjo: – Prakeiktas Neilas Daimondas. Nutiko taip, kad antrasis nuolaidų kuponas greitai neatsirado. Ta suokalbininkė didžiakrūtė tyčia neskubėjo, mat norėjo įsitikinti, kad Benas jau bus toli, kai Chloja pasieks terminalą. Chlojai buvo gėda pripažinti, kad, pagaliau po dvidešimties minučių su nuolaidų kortele rankoje, atsiimdama bagažą pasidairė Beno. Atsiėmusi lagaminą, ji įsitaisė pilname žmonių priemiestiniame traukinyje, o po valandėlės pagaliau užsiėmė vietą vienoje iš septynių eilių viešbučio vestibiulyje. Tas ilgas laukimas, kai esi taip arti dušo ir lovos, vedė iš kantrybės tol, kol prieš ją laukusiai šešių asmenų šeimai buvo pasakyta, kad viešbutyje nebėra kambarių. Chloja mintyse greitai paskaičiavo. Sprendžiant iš to skaičiaus nuvargusių keliautojų, užtvindžiusių registratūrą, bus labai daug nuviltų žmonių, kurie šiąnakt turės eiti į pūgą, kad susirastų prieglobstį kitur. Chloja tvirčiau suėmė rankinės diržą. Maldauju, kad nebūčiau viena iš jų. Kai plinkantis registratorius jai nusišypsojo, Chloja priėjo prie registracijos stalo. – Sveiki atvykę į viešbutį. Kaip šįvakar galėčiau jums padėti? – Jo balsas buvo stulbinamai malonus – juk dirbo su grupe priekabių įstrigusių keliauninkų. – Labas. Ar turite man kambarį? – Jie privalėjo rezervuoti kambarį. Ji nereikli, sutiktų čia apsistoti, net jei kriauklė ir sudedamoji lovelė būtų koridoriuje. – Tuoj patikrinsiu, ką turime. Kuo jūs vardu? – Chloja Masterson. Tas tarškantis kompiuterio klavišų garsas, primenantis bombos laikmačio tiksėjimą, jai sukėlė nervinę įtampą. – Štai. Vienai nakčiai, neklystu? – Taip, – žodis išsprūdo kaip atodūsis, ir Chlojos pečiai išsitiesino. Ji net nenutuokė, kad teks išgyventi tokią įtampą. – Puiku, jums palikome 224 kambarį. Ar duoti magnetinę kortelę? Chlojos akys išsiplėtė iš nuostabos. – Labai norėčiau eiti į kambarį. Nė kiek nesutrikęs vyras plastikinį raktą-kortelę perbraukė per kortelių skaitytuvą ir su šypsena padavė jai. – Jūsų kambarys yra antrajame aukšte. Išėjusi iš lifto pasukite į dešinę. Chloja užtruko, kol atsegė rankinę. – Ar nereikia mano kreditinės kortelės arba nuolaidų kupono? – ji iš puspalčio kišenės ištraukė suglamžytą slidų popierėlį ir ištiesė vyrui. – Teko nemažai pavargti, kol jį gavau. – Tai nebūtina. Ryte jums išvykstant bus išrašyta sąskaita. Neįtikėtina. – Puiku, – mintyse pakeiksnojusi didžiakrūtę, ji susikišo kortelę atgal į kišenę. – Puiku, dėkui. – Malonaus poilsio. Jai vos pasitraukus nuo registratoriaus stalo nutiko tai, kas neišvengiama. – Žmonės, atleiskite, – į minią kreipėsi tarnautojas. – Bijau, kad šiai nakčiai kambarių nebeturime. Pagaliau šiandien jai nutiko šis tas gero. Chloja nuo įtūžusios minios nuskubėjo į liftą. Durys slysdamos užsivėrė. Nuotaika buvo tokia puiki, kad kildama liftu ji net neatkreipė dėmesio į skambėjusią Song Sung Blue[1 - Neilo Daimondo Sena liūdna daina. (Vert. pastaba)] foninę versiją. Chloja lengvai surado savo kambarį, į duris įkišo kortelę galvodama tik apie dušą ir lovą. Bet atvėrusi duris išvydo karštai atrodantį vyruką ant savo įspūdingo raumeningo kūno besivelkantį baltus marškinėlius; tai stebinčią Chloją užliejo malonumo banga. Ach, koks puikumėlis. Durys su trenksmu užsidarė. Jis atsisuko, ir mergina prieš nusileidžiant baltai medvilnei spėjo pamatyti pilvo preso raumenis. Po to Chloja pakėlė akis į jo veidą. Iš jos rankų išslydęs lagaminėlis nusileido ant kilimo dusliai trinktelėdamas. Jie be galo ilgai spoksojo vienas į kitą,– tai buvo ilgiausios, bet ir trumpiausios sekundės jos gyvenime. – Tu tikriausiai iš manęs tyčiojiesi, – ištarė ji. Benas plačiai nusišypsojo. – Mieloji, tu jau namuose! – Turėjau suprasti! Jau tada, kai registratūros darbuotojas nenorėjo imti mano kreditinės kortelės ir to kvailo nuolaidų kupono. – Chloja įkaukšėjo į kambarį, tarsi jis būtų jos, palikusi lagaminėlį ten, kur nukrito, o greta savo rankinę ir puspaltį. – Ir kodėl šiandien taip nesiseka? – paklausė ji prieš šleptelėdama ant Beno lovos ir neatplėšusi kojų nuo grindų įsispoksojo į lubas. Benas aiškiai suprato, kad tai taikoma ne jam. Ir tai buvo puiku. Jis teikėsi pažvelgti į ją. Tiesą sakant, oro uoste atsiėmęs savo lagaminą vyras apėjo bagažo grąžinimo skyrių tikėdamasis pamatyti Chloją. Benas turėjo pripažinti, kad tokia aštri ir karšta gražuolė kaip Chloja– lyg kokia dvidešimt pirmojo amžiaus Betė Peidž– jį labai domino. Paprastai jis susitikinėjo su maloniomis ir savimi pasitikinčiomis moterimis. Tačiau kai stebėdavo jas, su įsiūčiu žvelgiančias į jį, vargu ar į galvą šaudavo tokie apibūdinimai. – Tavo lėktuvo draugužė su ta nuolaidų kortele mane tiek užlaikė, kad vienišas mano lagaminas sukosi konvejerio ratu, kol pasiekiau bagažo išdavimo skyrių. Po to vos nepavėlavau į traukinį, o dabar dar ir tai? Ir ant lovos nėra antklodės. – Aš ją nuėmiau. Ar matei, kaip atrodo viešbučių antklodės, apšviestos ultravioletine šviesa? – Tai neskoninga ir nervina. Tave tai paskatino atsikratyti antklode? Ir kaip jam elgtis su ta mergina? Benas lėktuve užmezgė pokalbį su Chloja, kad prastumtų laiką. Ji pritrenkė jį savo plonu kontūru apvestomis smaragdo spalvos akimis. Dabar vyras pasijuto išsunktas lyg citrina, vylėsi, kad šįvakar neteks daug dirbti. Jei susitikimas Bafale būtų sėkmingas, jis taptų Karsono ir Maklaudo firmos darbo su klientais grupės vadovu. Tai reiškė pareigų paaukštinimą ir kad jis turės namelį prie ežero. Vis dėlto jis negali išvaryti tos merginos. Ji nebuvo silikoninė gražuolė, visai ne tokia kaip ta tipiška blondinė stiuardesė. Chloja sumani, sąmojinga ir natūrali. Ji nesistengė atrodyti geresnė, nei yra, ir jam tai patiko. Beną sužavėjo, kaip mergina nekaltai išsitiesė ant jo lovos,– vilkėjo juodais marškinėliais ir džinsais,– ir padarė tai velniškai patraukliai. Jo kūnas sugaudė nuo testosterono antplūdžio. Viešpatėliau, Mastersonai. Susiimk! Pagalvojo, kad seniai neturėjo lytinių santykių, o kada jie iš tiesų buvo– nemalonu prisiminti, bet beveik prieš metus, prieš išsiskiriant su Melani, žlugus jų romanui. Jis tiek įniko į darbus, kad net nepastebėjo, kiek laiko praėjo. Kaip apgailėtina. – Po paraliais, ką man daryti? – pyktelėjo Chloja. – Daugiau kambarių nėra. – Gali likti čia. – Žodžiai išsprūdo anksčiau, nei jo protas suvokė pasekmes, bet atsiimti jų nebegalėjo. Tai ne tik testosteronas prabilo. Iš visko sprendžiant, ir Chlojai buvo sunki diena. Ji verta sėkmės. Darbas gali palaukti. Jai tebetįsant ant lovos tos stulbinančios akys iš nuostabos išsiplėtė. – Ką? – Sakau, kad jau esi čia. Neabejoju, jog visi oro uosto viešbučiai perpildyti, todėl nėra prasmės grįžti į pūgą. Be to, mes juk vedę, tiesa? Jos žudantis žvilgsnis buvo žavus. Smingantis tiesiai į taikinį, ko Benas ir tikėjosi; veidas liko akmeninis. Po kelių sekundžių Chloja paniekinamai išspaudė: – Jeigu knarksi, tave bemiegantį pasmaugsiu. Įspėju tave. Benas visomis jėgomis stengėsi nesišypsoti. Buvo smagu, kad ji manė išsaugojusi kietos merginos įvaizdį. – Puikus pasirinkimas, Masterson. – Iš lagamino jis išsiėmė piniginę. – Tu čia tvarkykis, o aš eisiu paieškoti mums sudedamosios lovelės ir ko nors užvalgyti. – Pasukęs link durų pridūrė: – Jeigu iki vidurnakčio negrįšiu, užsakyk šaldiklį mano lavonui. Gal Chlojai tikrai diena nenusisekė, bet Beno reikalai klostėsi visai neblogai. Antras skyrius Benas galėjo išspręsti prieglobsčio problemą, bet nepadės susitvarkyti su slibinų karaliene– Chlojos motina. Tą būtybę mergina turėjo nugalėti pati. Chloja slapčia užmetė akį į rankinę, gulinčią ant grindų už keturių žingsnių nuo jos. Padaryk tai,– paprotino save.– Moterie, stokis ir liaukis atidėlioti, kas neišvengiama. Ji pakilo nuo lovos pasiimti rankinės, o tuo pačiu nuo grindų pakelti puspalčio. Kelias sekundes ilgiau sugaišo, kol ant fotelio atkaltės užmetė puspaltį ir išsiėmė kelias lūpų balzamo tūteles. Sulaikiusi kvėpavimą mergina išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko numerį, kuriuo vengė skambinti, kol suprato, kad teks nakvoti Čikagoje. – Alio. – Tas šaltai ištartas žodis leido Chlojai suprasti, kad ji buvo atpažinta. – Sveika, mama, – išspaudė ji. – Sveika, mama? Tu skambini man per vestuvių išvakarių vakarienę, kai visi stebeilija į tuščią nuotakos sesers vietą, ir tegali pasakyti Sveika, mama?– Fionos Masterson balsas buvo gąsdinamai šaltas. Tai reiškė, kad motina įsiutusi.– Visi iki vieno domisi, kur tu esi. Chloja tuo neabejojo. Jos sesers vestuvės galbūt ir svarbiausias įvykis, bet ne vienas iš svečių su pikdžiugišku smalsumu laukė Chlojos sugrįžimo. – Atidėjo mano skrydį. Čikagoje siaučia pūga. Labai atsiprašau, – aiškino ji žingsniuodama po kambarį. – Todėl ir norėjome tau nupirkti pirmos klasės bilietą, kurį prieš savaitę būtum gavusi, jei prisimeni, kad išvengtume tokios situacijos. Matai, žiemos orai visiškai nenuspėjami. Juk nesvarbu, kad praleidai sesers mergvakarį, vestuvių suknelės apžiūrą, šeimos pusryčius, svečių pietus… – Sakiau tau, kad negalėjau ilgam laikui išsiprašyti iš darbo. Labai gailiuosi, kad praleidau… visus tuos įvykius, bet juk nesu pamergė… Dėkui Dievui. Kai kurie žmonės gal ir išgyventų, kad taip atsitiko, bet Chloja pajuto tikrą palengvėjimą. Stovėti prie altoriaus prieš visus tuos žmones… Vien tos minties užteko, kad ją apimtų liūdesys. – Prižadu, į vestuves atvyksiu, net jei teks keliauti autostopu. Motina atsiduso, o Chloja vylėsi, kad neišsidavė esanti tokia susijaudinusi, kaip kad lėktuve, kai Benas į tai atkreipė dėmesį. – Patikėk, Chloja Mari, jei laiku neatvyksi į savo sesers vestuves… – Mama, turiu baigti pokalbį. Būsiu rytoj apie dešimtą. Chloja išjungė telefoną ir susmuko ant lovos krašto. Ką pasakyti apie motiną, kuri vertė dukrą jaustis lyg būtų šešiolikos? Chloja skrido per visą šalį, kad tik to išvengtų. Užteko telefono skambučio, kad grįžtų tiepatys jausmai. Ir ją netikėtai užklupo ašaros– verkė pasikūkčiodama, net pečiai trukčiojo. Kuo labiau ji stengėsi suvaldyti ašarų srautą, tuo labiau jos veržėsi. Netrukus ji pasidavė. Atidaromų durų garsas sudrebino ją labiau, nei būtų išgirdusi šūvį. Tai š… Ji skubiai nusivalė išburkusį ašarotą veidą, stengdamasi nuslėpti silpnumo protrūkį. Šis vyras, kaip niekas kitas, sugebėjo pasirodyti netinkamiausiu metu. – Chloja? Turėtum pamatyti eilę prie restorano. Tikras beprotnamis, reikia kažką sugalvoti. Tiesa, įsirašiau į viešbučio klientų, laukiančių sudedamųjų lovų, sąrašą. Jis toks ilgas, nes… Ei, kas nutiko? – Man viskas gerai, – sumelavo ji, priversdama Beną apeiti aplinkui, kad laimėtų minutę ir susitvardytų. Jis priėjo arčiau. Chloja buvo nurimusi ir sėdėjo nuleidusi akis. Vyro nesuglumino jos pastangos nereaguoti į jį. Mergina nustebo, kai jis ant spintelės prie lovos padėjo ledų kibirėlį ir atsisėdo šalia. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/taryn-leigh-taylor-11619017/netiketa-meile/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом. notes 1 Neilo Daimondo Sena liūdna daina. (Vert. pastaba)
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 143.51 руб.