Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Sėkmės sesuo Lindsay McKenna Suvienytos likimo #2Svajonių romanai Trijų knygų serija „Suvienytos likimo“. Antra knyga. Nurodymus ji vykdo savaip. Nurodymai buvo labai aiškūs – grąžinti Rytų čerokių tautai senovinį galingą kristalą, pavogtą pavojingo nusikaltėlio. Oro pajėgų pareigūnei Vikei Mabri tenka keliauti į laukines Peru džiungles su nepatikimu vyru. Ji nenoromis paklūsta. Tik reikės labai pasisaugoti ir savaip vykdyti nurodymus. Deja, džiunglėse laukia daugiau netikėtumų, nei Vikė galėjo numatyti. Klastingam priešininkui pakeitus žaidimo taisykles, profesionaliai karei nepakaks vien įgūdžių, kad įvykdytų misiją. Jai teks pasikliauti savo širdimi… Lindsay McKenna Sėkmės sesuo PIRMAS SKYRIUS Karinių oro pajėgų pareigūnė Vikė Mabri atsibudo nuo savo pačios riksmo. Ji nusimetė lengvą žalios vilnos JAV kariuomenės antklodę, paklodę ir nuleido suprakaitavusias, basas pėdas ant vėsių medinių grindų. Vikė sunkiai kvėpavo, plaukai krito ant veido, ji dejuodama palinko į priekį, alkūnėmis atsirėmė į kelius. Prakeikimas! Tas pats sapnas! Tiksliau, košmaras. Vikė užsidengė prakaituotą veidą delnais ir kelis kartus giliai įkvėpė. Prakaitas upeliais varvėjo per smilkinius ir tekėjo žandikauliais. – Tai tik sapnas… tik sapnas… – kartojo ji pro sukąstus dantis. Vikė miegojo nuoga, nes norėjo susilieti su žeme. Žinoma, JAV kariuomenės gultas neatstojo lovos, bet kito pasirinkimo nebuvo. Gaudydama orą tikėjosi, kad jos riksmas neprikėlė viso Juodojo jaguaro eskadrilės bendrabučio. Dviaukštis pastatas stovėjo dideliame, savaime susidariusiame kalno urve, primenančiame duonos kepalą, už maždaug penkiasdešimties mylių į pietus nuo garsiosios archeologinių kasinėjimų bazės Maču Pikču, Peru, tačiau beveik vien iš moterų sudaryta eskadrilė čia atvyko ne kasinėti. Jos tykojo narkotikų prekeivių, kurie skraidino kokainą iš Peru prie Bolivijos pasienio. Iš ten narkotikai pasklisdavo po visą pasaulį. Dabar Vikė troško būti bet kur, tik nesėdėti čia pažliugusi prakaitu. – Velnias… – sumurmėjo pakėlusi galvą. Drebančiais pirštais nusišluosčiusi aprasojusią viršutinę lūpą, apsisuko ir aklomis siektelėjo vandens ąsočio ir stiklinės ant naktinio staliuko. Vanduo. Apčiuopusi stiklinę nusišypsojo. Vikė viską darė automatiškai. Kiekvieną naktį nubudusi po košmaro įsipildavo drungno vandens, atsigerdavo ir vėl užmigdavo sunkiu miegu. Užsivertus stiklinę pro lūpų kampučius nubėgo vandens lašeliai. Vikė mėgavosi vėsiu vandeniu, varvančiu per krūtinę ir tekančiu tarp mažų jos krūtų. Dabar būtų mielai palindusi po dušu ir nusiplovusi baimės tvaiką, bet miego reikėjo labiau. Juodojo jaguaro eskadrilė skraidė be paliovos. Trūko lakūnų, todėl visi dirbo kur kas daugiau, nei turėtų. Vikė girdėjo, jog majorė Maja Stivenson, rizikingos ketverių metų misijos vadė, rūpinasi, kad prie jų prisidėtų daugiau Apačų lakūnų ir palengvintų tokį įtemptą grafiką. Jos visos meldėsi, kad tai įvyktų kuo greičiau. Dvidešimt keturių valandų pamaina diena iš dienos buvo savižudybė. Kai lakūnai prastai pailsėję, gerokai padidėja žūties per varginančias ir pavojingas užduotis tikimybė. Pastačiusi geltono plastiko stiklinę ant naktinio staliuko Vikė pastebėjo pro jos kambarėlio durų apačią sklindančią blyškią švieselę. Šiaip naktis buvo tyli. Ji girdėjo kažką knarkiant, kažką kalbant per miegus koridoriaus gale. Šie garsai buvo įprasti ir ją ramino. Miegas buvo labai brangus. Ar ji pažadino savo kaimynes? Lakūnai neretai sapnuodavo košmarus ir nubusdavo rėkdami. Juk kasdien danguje kovodami su narkotikų prekeiviais rizikuodavo gyvybe. Lėktuvai, gabenantys milijonų dolerių vertės krovinį, gal ir negalėjo numušti Vikės ar jos kolegių, bet narkotikų baronai samdydavo rusų lakūnus, kurie skraidė mirtinai pavojingais Rusijos karinių oro pajėgų sraigtasparniais, vadinamais Juodaisiais rykliais. Jie be didelio vargo galėjo numušti JAV kariuomenės oro pajėgų Apačus. Pastaruoju metu per tuos šunsnukius Majos komanda neteko dviejų sraigtasparnių ir dviejų ekipažų. Pažvelgusi į laikrodį Vikė pamatė, kad dabar trečia ryto. Košmaras kartodavosi tuo pačiu laiku. Kodėl? Ji nusišluostė veidą, pakėlė kojas nuo vėsių grindų ir vėl pakišo jas po antklode. Susupusi savo ilgą, beveik šešių pėdų kūną į kokoną atsigulė ant pilvo, prispaudė veidą prie pagalvės ir užsimerkė. Galbūt taip pabėgs nuo košmaro. Pusę šešių turės keltis ir ruoštis dvidešimt keturių valandų darbo dienai. Vikė meldėsi, kad Didžioji Dvasia greičiau grąžintų jai miegą. – Gyvate! Kelk savo subinę nuo gulto! Laukinukė tyčia spyrė į medinę lovos koją. Vikė Mabri, visiems žinoma kaip Gyvatė, miegojo užsidengusi galvą žalios vilnos antklode. Iš po jos kyšojo tamsiai rudi plaukai. – Oi… – sudejavo Gyvatė muistydamasi po antklode. – Nagi, Gyvate! Pabudome ir kelkimės. Po dviejų valandų laukia užduotis. Jau pusė šešių, mieloji. Keliamės, keliamės, – išsišiepusi tarė Laukinukė ir dar kartą stuktelėjo į lovos koją juodu išblizgintu batu. – Dink iš čia, – sumurmėjo Gyvatė. Laukinukė kikendama nuėjo prie stalo, kur stovėjo automatinis Gyvatės kavos aparatas. Tai buvo vienintelis prabangos daiktas, kurio ji negalėjo atsisakyti Juodojo jaguaro bazėje džiunglėmis apaugusiame kalne. – Kiek kartų girdėjau šitas dejones, – atsakė draugė ir nuspaudė mygtuką. Gyvatė visada pasiruošdavo kavos pupeles ir aparatą vos baigusi dvidešimt keturių valandų pamainą, kad rytą ar naktį išvirtusi iš lovos galėtų aklomis nuspausti mygtuką ir gauti gėrimo. Laukinukė atsigręžusi per petį stebėjo, kaip Gyvatė vis dar aimanuoja ir rąžosi lovoje. – Dink iš čia… – Negaliu, vade. Vikė buvo pusiau navahė, tad kolegės ją vadindavo ir vade pagal jos pareigas, ir Gyvate. Kiekvienas Apačų pilotas turėjo slapyvardį, o Vikė savojo tikrai nusipelnė. Sykį, kai buvo paskirta į slaptųjų operacijų padalinį, įlipusi į sraigtasparnio kabiną rado ant sėdynės susirangiusią anakondą. Žinoma, ji taip suklykė, kad sudrebėjo ir visas urvas, ir visas dviejų aukštų pastatas. Pagal navahų tikėjimą gyvatės laikomos blogiu ir Vikė tikrai nesidžiaugė radusi anakondą savo lėktuve. Mažytį medinį kambariuką užliejo skanus kavos aromatas. Pro plonas sienas Vikė girdėjo, kaip pamažu keliasi ir šurmuliuoja kitos lakūnės. Ji tyliai suniurnėjo ir nusimetusi antklodę atsisėdo. Tada nieko nematančiomis akimis pažvelgė į draugę ir nusibraukė nuo veido rudus, pečius siekiančius plaukus. – Atrodai nekaip, – išsišiepė Laukinukė. – Kas nutiko? Vėl sapnavai košmarą? Vikė suraukusi nosį pažvelgė į kavos aparatą. Gundantis aromatas padėjo išblaškyti miegus. – Taip. Nežinau, kodėl jį sapnuoju. Iš pradžių sapnuodavau kartą per mėnesį, bet dabar jau beveik metai, kaip jis kartojasi… – niūriai pažvelgė į blondinę porininkę. Laukinukė buvo vardu Džesika Meril. Ji jau buvo spėjusi apsivilkti juodą kombinezoną su kiniška apykakle. Dabar ji atsirėmė į duris ir sukryžiavusi kojas rankomis įsisprendė į šonus. Vikė pasitrynė akis, atsistojo ir nupėdino prie kavos aparato. Kava jau buvo paruošta. Puiku. Ji įsipylė stipraus, juodo gėrimo į baltą keraminį puodelį ir gurkšnodama per kraštelį pažvelgė į Laukinukę. Ši vis dar šelmiškai šypsojosi. – Kas tau taip juokinga iš pačio ryto? – Tu, – atsakė draugė ir ištraukusi iš medinės komodos švarų kombinezoną numetė jį ant lovos. – Tau aplink akis violetiniai ratilai, Gyvate. Stovėdama nešukuotais plaukais ir su kavos puodeliu rankose atrodai labiau laukinė nei aš, – paerzino, tada iš Vikės palovio ištraukė juodus, išblizgintus lakūnės batus. – Velniop tave, panele linksmuole… be kavos negaliu. – Ir karšto dušo, – dar plačiau išsišiepė Laukinukė. – Pasimatysim prie stalo po dvidešimties minučių, Gyvate. – Gerai… – nutęsė Vikė žvelgdama draugei pavymui. Aplink girdėjosi, kaip visas eskadronas ruošiasi naujai pamainai. Metas parodyti tiems šunsnukiams. Pastačiusi puodelį ant komodos atidarė metalinę spintelę, išsitraukė mėlyną medvilninį chalatą ir rankšluostį. Reikia susiimti ir palįsti po dušu. Bent jau nusiplaus prakeikto košmaro prakaitą. Atidariusi duris į koridorių nejučiomis nusišypsojo. Per ateinančias dvidešimt keturias valandas kariniame sraigtasparnyje patirs daug baimės, tačiau bent jau pradės dieną švari. – Vis dar atrodai šūdinai, – pareiškė Laukinukė įsitaisiusi priešais Gyvatę prie bendro pusryčių stalo. Visa patalpa buvo nustatytas stalų ir suolų eilėmis. Čia buvo visi – mechanikai, lakūnai ir aptarnaujantis personalas. Vieni buvo ką tik baigę pamainą ir norėjo užkąsti prieš krisdami miegoti, kiti mėgino atsibusti prieš darbą. – Anksčiau tas košmaras kartodavosi kas mėnesį, – burbtelėjo Vikė tepdama sviestą ant viso grūdo skrebučio. – Dabar – kas savaitę ir galiu pasakyti, kad tai užknisa. Laukinukė susiraukusi pakėlė akis nuo aliuminio padėklo, nukrauto kiaušiniais, šonine ir vaisiais. – Man trūksta informacijos. Sakei, kad prasidėjo prieš metus. Ar tai vis tas pats sapnas? Vikė gūžtelėjo pečiais. – Taip, – suurzgė. – Iš pradžių stoviu tamsoje, širdis daužosi krūtinėje, – liūdnai šyptelėjo. – Na, kaip pradeda daužytis, kai žinai, kad už kalnų tyko Juodieji rykliai, o tavo įranga jų nerodo? – Kuo puikiausiai žinau, – sumurmėjo Laukinukė. – Gerai, pasakok toliau… Vikė paėmė skrebutį ir atsikando. Aplink juokėsi ir klegėjo kitos moterys. Tas garsas ramino. Buvo matyti ir keli vyrai, bet jų čia buvo nedaug. Majorė Stivenson nuo pat pradžių kūrė moterų eskadrilę, bet vėliau buvo priversta priimti ir vyrų. Šiaip ar taip, moterų buvo dešimt kartų daugiau. Vikei tai patiko. Ji mėgo moterų draugiją. Iki šiol patirtis su vyrais buvo slegianti. – Gyvate, sapnas. – Aha… – išsišiepė Vikė. – Aš tamsoje. Jaučiu, kad kažkas mane persekioja, bet nematau kas. Tik jaučiu. – Turi stiprią nuojautą, – sumurmėjo Laukinukė. – Turbūt dėl to kaltas navahų kraujas. – Galbūt, – linktelėjo Vikė. – Šiaip ar taip, jaučiu, kad tamsoje mane vejasi siaubūnas, šešėlis. Jaučiu, kad turiu kažką apsaugoti. Slepiuosi. Peršnioja tokia baimė, kad nė neatsibudusi užuodžiu jos tvaiką. Žydrose Laukinukės akyse pasirodė užuojauta. – Nežiūrėk į mane šitaip, – suurzgė Gyvatė. – Nenoriu tavo gailesčio. – Nebūgštauk, nė nemanau tavęs gailėtis, Gyvate. – Melagė… Abi nusijuokė ir toliau gurkšnojo kavą. Vikė su Laukinuke jautė stiprų ryšį. Kai kartu perėjo pragarą, Vikė apie savo porininkę sužinojo vieną svarbų dalyką – nors kaip lakūnė kiek per žema, penkių pėdų šešių colių, Laukinukė ūgį kompensavo drąsa. Už tai ir gavo tokį slapyvardį; mūšyje ji elgdavosi beprotiškai kaip laukinė, bet visada išnešdavo sveiką kailį. – Vadinasi, tave persekioja siaubūnas, o tu kažko ieškai, – priminė bičiulė. – Taip, – sumurmėjo Vikė ir aliuminio šakute pasmeigė paskutinį omleto kąsnelį. – Žinau, kad tas daiktas arti. Aš jį jaučiu, bet mane persekioja tas grėsmingas pavidalas. Turiu rasti jį pirma. Bėgioju po tamsią patalpą, panašią į didelį sandėlį. Jis pilnas visokiausių dėžių, o aš vis ieškau. – Vikė atsiduso ir pastūmė lėkštę su šakute į šalį. – Tada pamatau šviesos spindulį ir bėgu prie jo. Skutu kiek įkabindama. Šviesa vis ryškėja. Sau už nugaros girdžiu siaubūno žingsnius. Jis irgi bėga labai greitai, vejasi mane. Bijau, kad nespėsiu pagriebti to daikto pirma. Dūstu nuo dulkių. Dėžės labai senos, nuklotos dulkėmis ir voratinkliais. Beveik nieko neįžiūriu, matau tik šviesą. Vikė paėmė kavos puodelį ir nurijo didelį gurkšnį – nusidegino liežuvį. Tyliai nusikeikusi pastatė puodelį ant stalo. – Galiausiai jį surandu. Šviesa sklinda iš senos, apdulkėjusios dėžės. Sustoju kaip įkasta, pasuku į dešinę ir pasileidžiu tarp dėžių. Siaubūnas mina man ant kulnų. Žinau, kad turiu pasiekti tą dėžę pirmiau nei jis. Jaučiu, kad jeigu jis mane aplenks, mums visiems galas. – Tikras košmaras. – O ką aš tau sakiau. Pribėgusi prie dėžės pakeliu dangtį, o ten viduje kybo septynkampė žvaigždė. Rodos, iškalta iš krištolo. Ji labai graži. Man ji lyg ir matyta, tik nežinau kur. Vos ją paliečiu, siaubūnas čiumpa mane už peties, – išbėrė Vikė ir nusivaipė. – Tada ir pabundu šaukdama. Turbūt pažadinu kitas… – Gyvate, – švelniai tarė Laukinukė. – Mes visos čia kartkartėmis pabundame rėkdamos. Juk dalyvaujame mūšyje dvidešimt keturias valandas. Ko tikiesi? Mes juk žmonės, – ji viliūkiškai nusišypsojo. – Be to, nuolat lindėdamos urve negalime nuleisti garo kaip kiti kariškiai. Tai tiesa. Vikė sutrikusi linktelėjo. – Nežinau, ką daryti, Laukine. Šis sapnas kartojasi vis dažniau. Norėčiau, kad dabar šalia būtų tėtis. Jis navahų žiniuonis, galbūt padėtų suprasti tą sapną, nes pačiai man tikrai nepavyks. – Ar navahų kultūroje yra žvaigždės simbolis? – Bent jau aš nieko apie jį negirdėjau, – purtydama galvą atsakė Vikė. – Dėl to ir esu tokia sutrikusi – nesuprantu, ką tai reiškia. – Ji skėstelėjo rankomis ir įsistebeilijo į draugę kitapus stalo. – Manęs neklausk. Turiu labai įvairių genų, – sukikeno Laukinukė. – Gyslomis teka truputis šejenų kraujo, bet neatmenu, kad tėvai būtų kalbėję apie krištolinę žvaigždę. – Nežinau, ką daryti. Per šitą nesąmonę neišsimiegu, o miegas man būtinas, – trindama surauktą kaktą niūriai tarė Vikė. – Galbūt reikėtų pasikalbėti su psichologu. – Psichologų čia nėra, – sukrizeno draugė. – Gal pasikalbėk su Elizabet arba gydytoju? Vikė papurtė galvą. – Ne. Nuojauta kužda, kad reikėtų pasikalbėti su majore. Ji juk kilusi iš Jaguaro klano, labai paslaptingos bendruomenės. Nujaučiu, kad ji gali ką nors žinoti ar bent jau duoti užuominą. Nenoriu jos varginti dėl tokių keistybių, kai visos esam tokios pervargusios. Trūksta pilotų, trūksta sraigtasparnių, trūksta laiko. Visi tikisi, kad sulaikysime tuos nusikaltėlius taip pat kaip anksčiau, kai mūsų Apačų dar nereikėjo Afganistane ir Irake. – Taip… – nutęsė Laukinukė braukydama per raudonmedžio stalą blizgančiu rožiniu nageliu. – Dabar mums tikrai sunkus metas. – Iš Dalas Klein vakar girdėjau, jog majorė Stivenson stengiasi kaip įmanydama, kad gautume kelis Apačų lakūnus, metus tarnavusius Afganistane. Tada truputį atsigautume. – Būtų puiku, – atsakė Laukinukė ir atsitiesusi nusišypsojo. – Jeigu nereikės žaisti su vyrais, kurie nėra matę mūšio, tai bus Dievo dovana. – Tikiuosi, jai pavyks, – sumurmėjo Vikė. – Mums reikia kiek pailsėti. Negalime taip gyventi ir toliau. – Galbūt dėl to tave vis kamuoja košmaras, – užjaučiamai tarstelėjo draugė ir pažvelgė į savo laikrodį. – Na, metas judintis, Gyvate. Po dešimties minučių turime būti pasitarimų kambaryje, išklausyti leitenantės Klein informaciją apie šios dienos misiją. – Gerai… – Gyvatė išsirangė iš už stalo. Ji jautėsi pavargusi. Tiksliau, pervargusi, bet seseriai lakūnei to nesakys. Juodojo jaguaro bazė – ne vieta skųstis asmeninėmis bėdomis. Jos priklausė karinei eskadrilei ir rūpinosi viena kita. Ketverius metus skraidė kartu, tad buvo tiesiog neišskiriamos. Kiekviena savo ištikimybę įrodė krauju, ašaromis ir prakaitu. Tiesiogine to žodžio prasme. Atidavusi aliuminio padėklą valgyklos seržantei Vikė kartu su Laukinuke išėjo į urvą, kuriame buvo įsikūrusi jų eskadrilė. Nešina juodu maišu su šalmu pažvelgė pro urvo žiotis. Iki krašto, kur kilo ir leidosi jų Apačai, buvo geras ketvirtis mylios. Net vos išaušus urvo žiotis supo įprasti, balti debesys. Šiame aukštyje rūkas – kasdienybė, bazė buvo įkurta aštuoni tūkstančiai pėdų virš jūros lygio, giliai kalne. Tobula slaptavietė. Priešais urvą stūksojo juoda, šimto pėdų aukščio ir penkių pėdų storio lavos siena. Jos viduryje buvo skylė, kurią jos vadino akimi. Ji buvo maždaug pusantro karto platesnė nei sraigtasparnio mentės – Apačai kaip tik pralįsdavo vidun, bet būtų pakakę vieno netikslaus judesio ir lėktuvas būtų atsitrenkęs į akmeninę akį. Tada iš įgulos ir dvidešimt milijonų kainuojančio paukščio nieko nebeliktų. Juoda, blizganti siena užstojo juos nuo blogiukų. Niekas negalėjo patekti vidun, nors jeigu koks išprotėjęs Juodojo ryklio lakūnas paleistų vidun raketą, gal jam ir pasisektų. Žinoma, toks narsuolis iškart būtų nukautas. Visi tai žinojo. O Juodųjų ryklių lakūnai nebuvo savižudžiai, todėl iki šiol niekas nemėgino pulti jų bazės. Žingsniuodamos Vikė ir Laukinukė prasilenkė su keliais elektriniais golfo vežimėliais, gabenančiais personalą ir krovinius. Visa bazė dūzgė kaip didelis avilys. – Man kilo mintis, – tarė Laukinukė joms artinantis prie dviejų aukštų pastato, kuriame buvo eskadrilės štabas. Ji stabtelėjo prie aliuminio laiptų, vedančių į pasitarimų kambarį. – Nežinau, ar noriu ją išgirsti. – Vikė skeptiškai kilstelėjo antakį. – Kai tu imi galvoti, man darosi neramu. Laukinukė sukikeno atidengdama lygius, baltus dantis. – Gal po susirinkimo su Dalas užsuk pas majorę Stivenson? Jos durys visada atviros. Jeigu įkiši galvą ir ji bus nelabai užsiėmusi, papasakok jai, ką sapnavai. – Tikrai nenoriu jos varginti… – šyptelėjo Gyvatė. – Ji norės sužinoti, – tarstelėjo Laukinukė ir pasilaikydama už turėklo užbėgo laiptais. – Niekas nesirūpina mumis labiau nei ji. Jeigu neišsimiegi, majorė turi žinoti. Laiptų viršuje Laukinukė atidarė duris ir praleido Vikę pirmą. Greitai ją prisivijusi pridūrė: – Juk majorė indėnė kaip ir tu. Brazilijos indėnė. Kas geriau paaiškins tavo sapną? Galiu lažintis iš stikliuko piskos, kad ji tau padės. Vikė karčiai šyptelėjo. – Iš stikliuko piskos? – Peru tai buvo populiarus alkoholinis gėrimas. Panašus į degtinę, bet trenkdavo į galvą kaip visu greičiu įsibėgėjęs bulius. Vikei patikdavo sėdėti prie baro restorane Kuske ir visą vakarą pamažu gurkšnoti stikliuką stipraus gėrimo. Tai buvo vienas iš jos mėgstamų atsipalaidavimo būdų. Muzika, šokiai su lotynų amerikiečiais ir stikliukas piskos bent kelioms valandoms leisdavo pamiršti darbą. – Taip, – tarstelėjo Laukinukė ir sustojo prie atvirų pasitarimų kambario durų. Pareigūnė Dalas rengė užrašus. Kitos seserys lakūnės jau sėdėjo. Laukinukė padavė jai ranką. – Pradedam, Gyvate? Šį kartą noriu laimėti. – Lažiniesi iš piskos, kad majorė Stivenson išaiškins mano sapną? – Taip, drauge. Sukertam? – Ir jeigu ji paaiškins, piską statysiu aš? – Taip. Vikė paspaudė smulkią Laukinukės ranką. – Gerai, lažinamės, o dabar eime. Leitenantė jau piktai žvilgčioja mūsų pusėn, kad trinamės ant slenksčio… ANTRAS SKYRIUS Vos tik Vikė įėjo į pasitarimų kambarį išklausyti nurodymų naujai dvidešimt keturių valandų pamainai, leitenantė Dalas Klein pakėlė galvą nuo popierių, kuriuos sklaidė tribūnoje. – Gyvate, eik tiesiai pas majorę Stivenson. Šiandien tavo porininkė bus Laukinukė, tad ji išklausys nurodymus dėl užduoties ir perduos tau vėliau. Keliauk. – Gerai, ponia, – sumurmėjo Vikė nustebinta tokio nurodymo. Įprastai vadė norėdavo, kad pirma visos lakūnės kartu išklausytų informaciją. Vikė metė klausiamą žvilgsnį draugei. Ši tik patraukė pečiais. Turbūt irgi nesuprato, kas čia vyksta. Vikė apsisuko su šalmu rankoje ir sparčiu žingsniu triukšmingu koridoriumi patraukė į majorės Stivenson kabinetą. Sustojusi prie durų pasibeldė. Žvilgtelėjo vidun. Vadė buvo prie stalo, jai iš dešinės mažyčiame kabinete sėdėjo du Vikei nepažįstami žmonės. – Užeik, Gyvate, – sumurmėjo Maja ir pakėlusi galvą ragindama pamojo ranka. – Ir uždaryk duris. Hmm, blogos naujienos. Nuo tada, kai prieš ketverius metus buvo įkurta Juodojo jaguaro eskadrilė, majorė Stivenson laikėsi atvirų durų politikos. Kiekvienas – pareigūnas, savanoris ar atsarginis – galėjo užeiti bet kada ir pasikalbėti apie bet ką. Vikei toks vadovavimo principas buvo labai priimtinas. – Taip, ponia, – burbtelėjo ji ir uždariusi duris sustojo prie viršininkės stalo. Maja vilkėjo juodą kombinezoną su eskadrilės emblema ant kairės rankovės – vieninteliu ženklu, leidžiančiu jas atpažinti. Ant jų uniformų nebuvo net valstybinės vėliavos. Jeigu būtų nukautos, niekas negalėtų nustatyti tautybės. – Laisvai, Gyvate. Sėskis. Vikė atsisėdo truputį kairiau nuo Majos stalo ir smalsiai pažvelgė į vyrą ir moterį, šie įsitempę sėdėjo šalia. Moteris tikrai buvo Amerikos čiabuvė – vario spalvos oda, nuožmios auksinės akys, įsmeigtos į Mają. Vyras šalia jos turbūt taip pat buvo Amerikos čiabuvis, bet Vikė dėl to kiek abejojo. Jo oda irgi turėjo vario atspalvį. Sutelkusi dėmesį į vadę Vikė pasidėjo šalmą ant kelių ir alkūnėmis atsirėmė į porankius. Maja Stivenson buvo Brazilijos indėnė pečius siekiančiais juodais plaukais ir smaragdų žalumo akimis. Dar kūdikį ją įsivaikino pora iš Šiaurės Amerikos. Vikė jautė Mają supančią energiją. Ne paslaptis, kad ji priklauso paslaptingajam Jaguaro klanui. Užauginta pagal navahų tradicijas Vikė prisiminė, kaip tėvas, grynakraujis navahas, pasakodavo, kaip jaguaras vaikščiojo pietvakarių kalnais ir slėniais, kur buvo įkurtas rezervatas. – Gyvate, susipažink su Kaja Alseon ir Džeiku Vienišiumi Karteriu. Čia pareigūnė Vikė Mabri. – Maja akimirką sučiaupė lūpas. – Pasisveikink su jais. Vikė pasisuko ir sutiko klausiamą Kajos žvilgsnį. – Laba diena, – tarė ji. Nuojauta sakė, kad nors nepažįstamieji apsirengę civilių drabužiais, abu priklauso kariuomenei. CŽV? Galbūt. FTB? Ne. Ši žinyba veikia tik JAV. Už likusį pasaulį atsakinga CŽV. – Malonu susipažinti, pareigūne Mabri, – tyliu, kimiu balsu tarė Kaja. Maja atsilošė girgždančioje kėdėje vieną ranką padėjusi ant popieriais nukrauto stalo. – Na, Kaja, ar tai ji? Kaip suprasti? – suraukusi kaktą pagalvojo Vikė. Ji smalsiai žvilgtelėjo į vadę ir į Kają. Staiga pasijuto pažeidžiama. Kas, po velnių, čia vyksta? – Taip, majore, tai ji, – linktelėjo Kaja. Vikei šie žodžiai nuskambėjo grėsmingai. Ji dar labiau susiraukė. – Kas ji? – suurzgė atsisukusi į Mają. Majorei Vikė būtų patikėjusi savo gyvybę. Maja jai niekada nemeluotų, bet Vikė nepasitikėjo šiais svečiais, kurie sėdėjo kaip vilkai avelių kailiais per dvi pėdas nuo jos. Majos lūpos virto siauru brūkšniu. – Gyvate, ar pastaruoju metu nesapnavai nieko įdomaus? Vikė apstulbusi kilstelėjo antakius. – Ponia? Kodėl ji stebisi, kad Maja apie tai žino? Visi šnabždėjosi, kad ši moteris aiškiaregė ir mato tai, ko nemato kiti. Vikė tvirčiau suspaudė šalmą. – Ar ko nors nesapnavai? – išsišiepė Maja nenuleisdama nuo Vikės akių. – Sapnavau, ponia, – atsakė ši ir sunkiai nurijusi seilę žvilgtelėjo į svečius, kurie įdėmiai ją stebėjo. Ji pasijuto kaip mėginukas, kurį jos motina tyrinėja pro mikroskopą. Vikės motina biologė žavėjosi viskuo, kas gyva. Dabar Vikė suprato, kaip stebimas jos smalsaus žvilgsnio jaučiasi vabaliukas. Nekaip. Labai nekaip. – Ar gali papasakoti sapną? Vikės lūpos trūktelėjo. – Ponia, galiu papasakoti jums, bet tikrai nenoriu pasakoti jo… čia, – mostelėjo ranka, o vadės akys linksmai sužibo. – Nejuokink, Gyvate. Šie žmonės atvyko todėl, kad keisti sapnai aplankė ir Kają. Ji nori įsitikinti, ar jie ką nors reiškia. Vikė sutrikusi atsisuko į viešnią ir metė į ją skvarbų žvilgsnį. Tada linktelėjo Majai. – Gerai… – Ji prabilo apie krištolinę žvaigždę. Kalbėdama Vikė stebėjo Kajos reakciją. Ta moteris vos nustygo vietoje. Vikei baigus pasakoti Maja karčiai šyptelėjo, tarsi būtų išgirdusi, ką norėjo. – Tai tiek, – tarė Vikė. Maja kilstelėjo smakrą ir pažvelgė į Kają Alseon. – Na, ar tai ji? – pakartojo klausimą. Ji? Skamba kaip eilutė iš Matricos. Vikė visus tris filmus žiūrėjo mažiausiai dvidešimt kartų. Jai labai patiko simbolinės žinutės. Kaja linktelėjo. – Taip, majore, tai ji. Nėra jokios abejonės. Vikė vėl sunkiai nugurkė seilę ir atidžiai pažvelgė į Kają. Ji buvo aukšta, mažiausiai šešių pėdų ūgio. Plaukai supinti į dvi storas, juodas kasas, dar labiau išryškinančias Amerikos čiabuvių kilmę. Moteris buvo apsivilkusi kasdieniškai – džinsais, turistiniais batais ir tamsiai žaliais trumparankoviais marškinėliais. Kas ji tokia? Nuojauta – ji niekada Vikės neapgaudavo – šnibždėjo, jog Kaja vykdo slaptą užduotį. – Kas ji? – gindamasi perklausė Vikė ir pažvelgė į vadę nebyliai prašydama: klokite tiesiai, kas čia dedasi. Maja paėmė baltą keraminį puodelį ir gurkštelėjo kavos. Pastačiusi jį ant stalo tarė: – Kaja ir Džeikas ieško įrodymų, Gyvate. Kaja yra kilusi iš rytų čerokių žiniuonių šeimos, kaip ir tu. Iki šiol tarnavo JAV laivyne, pilotavo naikintuvą. Grįžus iš tarnybos namo jos senelė, viena tautos vyresniųjų, išsiuntė į vizijos paiešką. – Taip, ant kalno sulaukti pranašingos vizijos. Esu apie tai girdėjusi. Maja linktelėjo. – To ir tikėjausi. Tavo tėvas, navahų žiniuonis, supažindino tave su jūsų tradicijomis. – Taip, ponia. Bet pati Vikė nenorėjo tapti žiniuone. Ji matė, kokį pragarą perėjo tėvas, kokį spaudimą ir kitų žmonių lūkesčius jam teko ištverti, ir netroško tokio gyvenimo. – Esi girdėjusi apie pranašingus sapnus? – Taip, ponia, esu. – Kiek laiko sapnuoji tą patį sapną apie krištolinę žvaigždę? – Daugiau nei metus. Maja pažvelgė į viešnią. – Ar taip gali būti? Kaja linktelėjo. – Taip. Ji pradėjo sapnuoti beveik iš karto po to, kai buvo pavogti mūsų genties totemai. Vikė rūsčiai pažvelgė į Kają. – Apie ką, po velniais, kalbate? – Kaip matote, savo pavaldiniams leidžiu laisvai reikšti mintis, – išsišiepė Maja. – Viskas gerai, – šyptelėjo Kaja ir atsisuko į Vikę. – Noriu tau kai ką papasakoti, vade. Buvo įprasta taip kreiptis į karininkus, kurie nebuvo nei pareigūnai, nei savanoriai ir užpildė tarpą tarp dviejų subordinacijos pakopų. Vikė linktelėjo. – Mielai pasiklausysiu. Dabar jaučiuosi, tarsi stovėčiau priešais netikrą veidrodį, kuris iš tiesų yra langas, o jūs stebėtumėte mane iš kitos pusės. Kaja vėl šyptelėjo. – Pasistengsiu ištaisyti padėtį dabar pat, vade Mabri. – Vadinkite mane Gyvate. Kaja linktelėjo. – Gerai, – tarė ji ir įsmeigė akis į Vikę. – Truputį daugiau nei prieš metus į Batatų klano žiniuonio, kuris rūpinasi šventaisiais kristalais, namus, įsilaužė vagys. Jie nugvelbė tris iš septynių totemų, kurie priklauso septyniems mūsų genties klanams. – Taip, esu girdėjusi apie jūsų kristalus. Mano tėvui kadaise teko dirbti kartu su jūsų žiniuoniais. Rodos, Kajai šios naujienos patiko. Ji dėstė toliau: – Viskas geriau, nei tikėjausi. Jeigu tavo tėvas praktikuojantis žiniuonis, tikrai būsi apie mus girdėjusi. Kiekvienas mūsų klanas turi savo krištolinį totemą. Legenda byloja, kad jie buvo padirbdinti žvaigždėse ir atnešti mums. Jie labai galingi. Gero žiniuonio rankose jie padės išsaugoti klano sveikatą ir gerą nuotaiką. Dviširdžio, blogo žmogaus rankose kristalai gali būti panaudoti blogam tikslui, net žmogžudystei. – Supratau, – tarstelėjo Vikė. – O koks šioje istorijoje mano vaidmuo? – Ji to tikrai nesuprato. Juk yra kilusi iš navahų, o ne iš rytų čerokių. Visų genčių totemai skirtingi. – Nenutuokiu, kodėl sapnas apie krištolinę žvaigždę aplankė tave, Gyvate. Tikėjausi, kad Didžioji Dvasia pasirinks rytų čerokį, bet atsitiko kitaip. Didžiosios Dvasios keliai nežinomi. – Kaja gūžtelėjo pečiais ir atsiprašomai pažvelgė Vikei į akis. – Regėjau, kad trys moterys, tarp jų ir aš, turi grąžinti krištolinius totemus mano genčiai. Mes… – Ji pažvelgė į savo porininką. – Visai neseniai grąžinome Spalvų klano kristalą. Jis mūsų rezervate pas kristalų saugotoją. Dabar metas surasti krištolinę žvaigždę. – Kol kas seku tavo mintį. Manai, kad sapnuoju Batatų klano totemą? – paklausė Vikė mėgindama sudėlioti nuoseklų scenarijų. Sapnų aiškinimas – jai ne naujiena. Tik tėvui tai puikiai sekėsi, o jai ne. – Savo vizijoje pamačiau, kad pavogta krištolinė žvaigždė nusileido Peru, – tarė Kaja. – Ji čia? Kur? Jau žinote? Kaja papurtė galvą. – Ne, pėdsakai prasideda Limoje, bet kur tiksliau – neturiu žalio supratimo. Maja atsisėdo tiesiau girgždančioje kėdėje ir pasidėjo alkūnes ant stalo. – Mums reikia tavęs, Gyvate. Tai tu susapnavai krištolinę žvaigždę. Kaja yra tikra, kad kaip tik tau skirta grąžinti totemą rytų čerokiams. – Atsiprašau? – prunkštelėjo Vikė. – Bet aš juk ne čerokė. Aš pusiau navahė, pusiau vokietė. Dabar pirmą kartą prabilo Džeikas Vienišius Karteris. – Gyvate, nesvarbu, ar tavo gyslomis teka čerokių kraujas. Tu taip pat esi Amerikos čiabuvė ir Didžioji Dvasia prašo tavęs pagalbos. Nežinia kodėl, bet ji pasirinko tave. Todėl ir sapnuoji tuos sapnus, – liūdnai šyptelėjo jis. – Aš ir pats tik pusiau čerokis, bet mūsų kalboje nėra žodžio kodėl, todėl neabejojame tuo, kad Didžioji Dvasia skyrė kitų tautų žmones surasti mūsų totemus. Vikė puikiai išmanė šią filosofiją; su ja užaugo. – Gerai, suprantu. Pastaruoju metu sapnas kartojasi kas savaitę. Per jį negaliu nė padoriai išsimiegoti. – Nesistebiu, – nusijuokė Maja. – Iš sapno negaliu nurodyti tikslios vietos, kur yra žvaigždė. Matau tik įprastą Limos rajoną su vieno ir dviejų aukštų pastatais. – Ir tave kažkas persekioja, – sumurmėjo Kaja. – Taip. Nežinau kas, bet sau už nugaros jaučiu vyrą, kuris nori mane nužudyti. Džeikas žvilgtelėjo į Mają. – Jai reikia išgirsti istoriją iki galo. – Tai pasakokit. Džeikas įdėmiai pažvelgė Vikei į akis. – Žinome, kad multimilijonierius Robertas Marstonas kolekcionuoja archeologinius radinius ir senųjų pasaulio tautų totemus, pavyzdžiui, Amerikos čiabuvių pypkes. Jis turi ir dūdmaišių, barškučių, plunksnų bei kitų daiktų, kuriuos naudojame per apeigas. Vikės šnervės išsiplėtė. – Mano tėvas tokius šunsnukius vadina galios medžiotojais. Jie medžioja mūsų žmonių relikvijas, kurios palaiko dvasinę genties gerovę. Kaja šyptelėjo. – Tiesiai į dešimtuką, Gyvate. Marstonas kaip tik toks. Kol kas nepavyko įrodyti, kad jis pasamdė vyrus, kurie pavogė mūsų genties totemus. Mūsų įrodymų jam apkaltinti neužtenka. Trūksta tiesioginių įkalčių, bet Interpolas ir FTB turi duomenų apie jo ryšius su kitais vagišiais. Jis renka galingus totemus tik dėl pačios galios. Savo namuose yra sukaupęs ne vieną kolekciją. Pagrindinė jo būstinė Toronte, Kanadoje, bet jis turi namus Honkonge ir Glastonberyje, Anglijoje. – Įtariame, kad jis visas vertybes laiko už JAV ribų. Antraip, surinkę pakankamai įrodymų ir pateikę kaltinimus, galėtume gauti kratos orderį ir apieškoti jo namus, – paaiškino Džeikas. – O to jis neleis. FTB įtaria, kad vertingiausius daiktus Marstonas laiko Honkonge ir Anglijoje. – Manome, kad vienas jo samdytų vagių Gilas Roulandas nusprendė pasilikti Spalvų klano totemą sau, – kalbėjo toliau Kaja. – Peršasi prielaida, kad jis turėjo nugabenti totemą Marstonui į Honkongą, bet nusprendė paslėpti jį Australijoje, Raudonajame centre. – Kaja liūdnai šyptelėjo. – Roulandas išsirinko blogą urvą ir užsimušė. Mus pas jį nuvedė daugybė sapnų ir aborigenų žiniuonė. Roulandą radome jau negyvą ir turime įrodymų, kad Spalvų klano kaukę jis turėjo atiduoti Marstonui. Šiam pakanka pinigų ir įtakos, negalime jo prigriebti tiesiogiai. Jis pats nepraneš policijai, kad jo žmogus Roulandas dingo su Spalvų klano kauke. Žinome, kad Roulando Raudonajame centre ieškojo kiti Marstono vyrai, nes jie kėsinosi mus nužudyti. – Kaja papurtė galvą. – Robertas Marstonas klastingas kaip kojotas. – Apgavikas, – sumurmėjo Vikė. – Pažįstamas tipažas. Vieną tokį prisiminė iš apmokymų Riukeryje, JAV kariuomenės aviacijos bazėje Alabamoje, kur išmoko skraidyti mirtinai pavojingu Apačų sraigtasparniu. Grifas Hačinsonas priklausė metais aukštesnei klasei ir kartu su kitais susimokė, kad ji nepasirodytų pratybose be pateisinamos priežasties ir už tai būtų išspirta iš kariuomenės už dezertyravimą. Kiti vaikinai jo klasėje nenorėjo, kad Apačais skraidytų ir moterys. Hačinsonas ir jo kojotų gauja nėrėsi iš kailio, kad moterys susimautų. – Marstonas slidus kaip žaltys. Niekšų niekšas, – suraukusi kaktą tarė Kaja. – Jo vyrai ne kartą mus užpuolė. – Vos išsigelbėjome, – pridūrė Džeikas neramiai žvelgdamas į Kają. – Marstonas turi ir pinigų, ir savų veikimo būdų, – sumurmėjo ji neapykantos kupinu balsu. – Gyvate, netekę totemų mano žmonės labai kenčia. Kristalai jiems daugiau nei protėvių palikimas. Jeigu tavo tėvas žiniuonis, suprasi, kad juose glūdi žmogui nesuvokiama galia. Vikė linktelėjo. – Su savimi nešiojuosi mėlyną akmenėlį, kurį man davė tėvas, – pasakė ji ir iš kišenės išsitraukusi seną, nutrintą elnio odos maišelį atkišo jiems pažiūrėti. – Gydymas kristalais man ne naujiena. Žinau, kad jie gali būti panaudoti ir geriems, ir blogiems tikslams. Niekada nesiskiriu su šiuo akmenėliu. Tikiu, kad skraidant jis mane saugo. – Tada supranti, apie ką kalbu, – tarė Kaja. Vikė jos balse girdėjo dėkingumą ir palengvėjimą. – Taip, suprantu, – įsikišo maišelį atgal į kišenę. – Bet nežinau, kuo galiu padėti. – Sutrikusi pažvelgė į Mają. – Galbūt žinote jūs? – Turiu porą minčių, Gyvate. – Maja pirštais barbeno į stalą. Regis, ji kaupėsi. – Bet nė viena iš jų tau nepatiks. – Vadė vėl pažiūrėjo į Kają ir Džeiką. – Negaliu skolinti Gyvatės slaptoms operacijoms Limoje ar kur kitur. Man ir taip trūksta lakūnų. Jeigu atiduosiu ją jums, pati liksiu be pagrindinės pilotės. Suprantu jūsų operacijos svarbą, Kaja, bet mano rankos surištos. Mums žadama atsiųsti Afganistane tarnavusių Apačų pilotų. Jie turėtų atvykti rytoj, bet kol juos apmokysime, užtruksime mažiausiai mėnesį. Jie privalės mokytis su mano patyrusia komanda, antraip negalėsiu leisti jiems savarankiškai medžioti narkotikų prekeivių. Vikė nustebusi įsistebeilijo į vadę. – Gausime pastiprinimą? – linksmai paklausė ji. Pastiprinimas reiškė, kad truputį sutrumpės darbo valandos ir jos turės daugiau laisvo laiko. Tai reiškė daugiau miego, daugiau poilsio ir didesnį budrumą per užduotis. Širdis ėmė spurdėti iš džiaugsmo. – Per daug nesidžiauk, Gyvate, – tarė Maja. – Jų tik trys ir visi, žinoma, vyrai, bet jie nors jau matė, kaip vyksta karas. Tik trys. Vikė susmuko kėdėje. Kai Amerikos kariuomenė mėtoma po visą pasaulį, Maja nesulauks tokio pastiprinimo, kokio tikėjosi. Vikė čia praleido ketverius metus be jokių pertraukų. Nors ir mylėjo savo darbą, norėjo sumažinti valandų skaičių. Trys lakūnai pravers, bet joms reikia daug daugiau. – Taigi nors Gyvatė turėtų ieškoti jūsų totemo, negaliu leisti, kad ji užsiimtų tik tuo, – nepatenkinta pasakė Maja Kajai ir Džeikui. – Kai tik galėsiu, duosiu jai laisvo laiko, bet nieko daugiau prižadėti negaliu. Kaja patraukė pečiais ir dėkinga nusišypsojo. – Tai vis tiek geriau nei nieko, majore. Labai džiaugiamės, kad suprantate, kaip tai svarbu mūsų genčiai. Majoras Maikas Hiustonas, Medūzos – ji yra Persėjo padalinys – vadas, duos jums viską, ko reikės, kad Gyvatė galėtų pradėti paieškas. – Man reikia daugiau lakūnų, – suurzgė Maja. – O Hiustonas net ir norėdamas negali jų duoti. – Suprantu, majore. Maikas susisieks su jumis dėl detalių, kad Gyvatė galėtų kuo greičiau imtis ieškoti kristalo. Akivaizdu, kad pradėti reikia nuo Limos. – Pritariu, – atsakė Maja ir metė Vikei niūrų žvilgsnį. – Bet šią užduotį vykdysi ne viena, Gyvate. Tau reikia porininko, kuris saugotų užnugarį, kol ieškosi kristalo. – Dėl to bėdų nebus, – atsakė Vikė tikėdamasi, kad jos porininke bus paskirta Laukinukė. Pasklaidžiusi ant stalo popierius Maja atlošė pečius ir ištraukė vieną lapą. – Čia sąrašas lakūnų, kurie rytoj atvyksta pas mus. Vienas jų turi Amerikos čiabuvių kraujo. Noriu, kad jis dirbtų su tavimi. Vikė suraukė kaktą. – Kodėl negaliu dirbti su Laukinuke, juk su ja kartu skraidome? – Nes ji man reikalinga čia, kad apmokytų naujus lakūnus ir padėtų jiems įsibėgėti. Tiesą sakant, manau, kad būtų geriausia, jeigu judu kartu skraidytumėte ne tik per Juodojo jaguaro užduotis, bet ir ieškotumėte kristalo. – Maja numetė lapą ant stalo ir rimtai pažiūrėjo į Vikę. – Jis bus tavo porininkas ir danguje, ir žemėje, kur ieškosite krištolinės žvaigždės. – Taip, ponia, – atsakė Gyvatė slėpdama nusivylimą. – Ar galiu paklausti, kas jis toks? Maja suraukė juodus antakius. – Tu jį pažįsti. Grifas Hačinsonas. Pasaulis staiga sustojo. Vikė aiktelėjo, pašoko nuo kėdės, šalmas nuriedėjo ant grindų. – Ponia? – Girdėjai, ką pasakiau. Grifas Hačinsonas, – Maja pakartojo ir kilstelėjo ranką. – Verčiau nepradėk. Žinau visą istoriją. Man tai irgi nepatinka, bet jis vienintelis turi indėnų kraujo. Abu lengvai apsimesite lotynų amerikiečiais. Hačinsonas turi ir meksikiečių, ir baltųjų, ir šejenų kraujo. Laisvai kalba ispaniškai. Jeigu ketini stoti prieš vyrus, kurie gali tave nužudyti nespėjus nė mirktelėti, nenoriu, kad kristumėte į akis kaip Šiaurės Amerikos turistai. Turite atrodyti kaip ispanai. Taigi, nuspręsta, jokių prieštaravimų. Sėskis. Vikė priblokšta pakluso. Galva ūžė, darėsi silpna. Širdyje ėmė kilti įsiūtis. Jausdama, kaip iš pykčio traukia skrandį, pažvelgė į žalias vadės akis. Gyvatė žinojo, kad ji neatšauks ką tik duotų nurodymų, bet Grifas Hačinsonas buvo tikras kalės vaikas. Greičiau spjaus jam į veidą, nei pasisveikins. Vikei atrodė, kad nesugebės išbūti su juo vienoje Apačo kabinoje – ką jau kalbėti apie krištolinės žvaigždės paieškas. Ji sugniaužė kumščius ir nenuleido nuo Majos akių. Kabinete buvo tylu, tarsi juos suptų stiklas, kuris tuoj suduš. Vikė kelis kartus nurijo seilę, kol galiausiai atgavo balsą, bet prakalbo kimiai ir silpnai: Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/lindsay-mckenna/sekmes-sesuo/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 207.76 руб.