Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Kylantis karštis Regina Kyle Svajonių romanaiViliojimo menas #3 Keturių knygų serija „Viliojimo menas“. Trečia knyga Kaitrios ugnies glėbyje. Nuolat po pasaulį keliaujanti mados fotografė Aivė Nelson priversta sugrįžti namo ir padėti išgelbėti šeimos verslą. Čia ji įsitraukia į labdarai skirto kalendoriaus kūrimą. Vykstant fotosesijai pro duris netikėtai įžengia jos karščiausių fantazijų objektas – patrauklus gimtojo miestelio ugniagesys Keidas Hardestis. Keidas yra pasiryžęs pozuoti nuogas dėl kilnaus tikslo. Aivė pasirengusi išlikti profesionali ir nepaisyti tarp jųdviejų tvyrančio karščio. Gana greitai seksualus iššūkis virsta karštais bučiniais ir juodu pasiduoda savo troškimams. Tačiau Keidui neužtenka tik vienos nakties su Aive. Ar jam pavyks įtikinti aistringą keliautoją pasilikti? O gal vienas iš jų spruks, išsigandęs tokios kaitrios ugnies? Regina Kyle Kylantis karštis PIRMAS SKYRIUS – Keidai Aleksandrai Hardesti! Nešk savo pusnuogę subinę čia, kol pati neatėjau tavęs nurengti! Keidas nužvelgė savo aprangą. Jei raudono atlaso klubjuostę buvo galima pavadinti apranga. Ar Aivė išties tikėjosi, kad jis sutiks tai dėvėti? Vyras vylėsi, kad jam užteks pasirodyti su darbine uniforma, galbūt nusirengti marškinėlius ir nusismaukti kelnes ant klubų… Visgi kasmetinis labdaringas „Karštų meilės eržilų“ kalendorius, vaizduojantis apsinuoginusius puikiausius Stoktono ugniagesius, virto rimtu leidiniu. Šių metų kalendorius skirtas paremti vietinę gyvūnų prieglaudą, kuriai Keidas ir pats buvo neabejingas. Bet klubjuostė? Ar Aivė įsivaizdavo jį esant kokį „Čipendeilų“ šokėją? – Su šituo daiktu būsiu kur kas daugiau nei pusnuogis, – jis kilstelėjo siauručius apatinius virš širmos krašto. – Aš nejuokauju, Pone Gruodi. Laikas bėga. Renkis ir pasirodyk. Keidas suurzgė ir nusispyrė sportbačius. – Skaičiuoju iki trijų. Vienas… Jis nusivilko marškinėlius. – Du… Kelnės ir trumpikės atsidūrė ant žemės. – Trys. Keidas ėmė nedrąsiai rištis klubjuostę. Mėšlas. Tas kvailas skudurėlis vos dengė paslėpsnius. Vyras nesėkmingai pabandė prisidengti. – Aive, turime bėdą. – Tai jau tikrai. Aš suskaičiavau iki trijų, o tu vis dar slepiesi už tos širmos kaip kokia paleistuvė bažnyčioje. Keidas nesusiturėjo nesukikenęs. Aivė visada sugebėdavo jį prajuokinti. Vaikystėje jų trijulė – jis, Aivė ir jo geriausias draugas, Aivės dvynys brolis Geibas – nuolatos krėsdavo kvailystes: darželyje prisikišdavo į nosis kreidelių, mokykloje rūkydavo pasislėpę už stadiono, kartą netgi pagrobė kitos mokyklos futbolo komandos talismaną ožką ir nesėkmingai bandė paslėpti ją Nelsonų medžio namelyje. Tiesa, pastarąsias dvi šunybes jie iškrėtė dviese su Aive. Ji buvo tikra bebaimė ir pasiruošusi priimti bet kokį iššūkį, kad tik galėtų visur eiti kartu su berniukais. Ji kartą netgi matė Keidą nuogą. Žinoma, tada jiems buvo šešeri ir jie maudėsi po vejos laistyklės srove jos sode. – Gerai, vyruti, pasiruošęs ar ne, ateinu pas tave. – Pasiruošęs, pasiruošęs. Keidas giliai įkvėpė, eilinį kartą priminė sau, kad fotosesija skirta labdarai ir žengė iš už širmos. – Pala, beveik pamiršau. – Jis akies krašteliu pastebėjo apvalų Aivės užpakaliuką dingstant už mažyčio kabineto studijos kampe durų, iš už kurių ji jam šūkalojo nurodymus persirengti ir palaukti. Jis apsidairė po patalpą. Medinės grindys, plikos sienos, baltas fonas, kelios šviesos su skėčiais, studijos vidury – fotoaparatas ant trikojo, paruoštas veiksmui. Ko dar jai galėtų reikėti? – Ką pamiršai? – Pagrindinį tavo kostiumo akcentą. – Vadinasi, mano apranga nebus vien šitas varganas siūlelis? – Ne visai. – Aivė žengė iš kabineto, nešina Kalėdų Senelio kepure vienoje rankoje ir pilku rainu katinėliu kitoje. Tačiau vyro dėmesį patraukė ne katinas, o Aivė. Šventas gaisre. Ji iš Stoktono išsikėlė prieš dvylika metų, o paskutinį kartą jiedu matėsi prieš gerus trejus. Aivė pasikeitė. – Ką tu vilki? – Keidui nužvelgus trumpų šortų ir aptemptų marškinėlių ansamblį su užrašu: „Man patinka nusirenginėti“, jam ėmė sparčiau plakti širdis. Kur dingo įprasti apsmukę džinsai ir milžiniškas nertinis? Net plaukai buvo kitokie: įprastos netramdomos garbanos buvo susuktos į netvarkingą kuodą, kuris, moterų nuomone, turėjo atrodyti seksualiai. Iki šiol Keidas buvo linkęs su jomis nesutikti. – Tikrai daugiau už tave. Aivė padavė jam katinėlį ir ant pakaušio užmaukšlino Kalėdų Senelio kepurę. – Aš čia niekuo dėtas, juk pati išrinkai šitą, – jis laisva ranka timptelėjo klubjuostės gumelę. Kitą kuteno besimuistantis katinėlis. Keidas priglaudė jį po smakru. – Tiesą pasakius, šis sumanymas – Henko. – Paminėjusi nuolatinio kalendoriaus fotografo vardą, Aivė suraukė antakius. Šis, jai viešint miestelyje, susižeidė nugarą ir paprašė jos perimti darbus. – Tik baigiu, ką jis pradėjo. – Kiti vyrukai neatrodė kaip striptizo šokėjai. – Kiti vyrukai negali pasigirti tokiu kūnu. – Aivė pasilenkė prie fotoaparato, tačiau Keidas sugavo ją prieš tai nužiūrėjus jo gėrybes. Įdomu. Juk ji visada galvojo apie jį kaip apie brolį, tiesa? Na, išskyrus tą kartą dvyliktoje klasėje… – Girdėjau, kad Henkas metų metus prašė tavęs nusifotografuoti, – jo mintis nutraukė Aivės balsas. – Kas galiausiai privertė tave sutikti? Keidas patraukė pečiais ir atsistojo priešais pakabintą baltą foną. – Mama nenorėjo, kad sodininkių klubas pamatytų jos apsinuoginusio sūnaus nuotraukas, bet jiedu su tėčiu praėjusiais metais išsikėlė į Čepel Hilą, tad… Aivė sukikeno. – Kol akys nemato, širdies neskauda? – Panašiai. O jei jie ir sužinos, tai gyvena už tūkstančio mylių. – Kita vertus, žinant mamą, ji sugalvotų kaip nubausti sūnų net ir per atstumą. Aivė žvilgtelėjo pro fotoaparato objektyvą, kurį sufokusavo velniai žino kur, ir atsistojo, įsisprendusi į šonus. Šitokia stovėsena dar labiau pabrėžė jos ir taip iškilią krūtinę. Po galais. Ar ji visada buvo tokia… apdovanota? Nejaugi ji visą šį laiką po savo apsmukusiais drabužiais slėpė tokį kūną? Ramiau, eržile. Nė negalvok apie tai, juk ji beveik kaip sesuo. Žinoma, beveik nereiškia iš tikrųjų. – Na. – Ji garsiai atsikvėpė, pašiaušdama savo iš kuodo išdrikusias sruogas. – Tai pradėkime. Keidas rodomuoju pirštu paglostė katinėlį. – Kur mums atsistoti? Ji pamojo ranka. – Lik, kur stovi. Turiu sureguliuoti šviesas. Jis pamindžikavo nuo vienos kojos ant kitos, stengdamasis visą dėmesį sutelkti į kačiuką rankose, o ne į įspūdingus Aivės iškilumus. – Kuo jis vardu? – paklausė. – Bilbas.[1 - Hobitas Bilbas Beginsas – pagrindinis fantastikos rašytojo Džono Ronualdo Ruelio Tolkino knygos „Hobitas“ herojus (čia ir toliau – vert. pastabos).] – Kažkam patinka Tolkienas. – Prieglaudos prižiūrėtojui. – Aivės „inkariukai“, vienintelė iki šiol išlikusi ankstesniojo garderobo detalė, cypčiojo ant parketo, jai sukinėjantis apie trečią šviestuvą. – Jis ieško naujų namų. – Prižiūrėtojas? – pašaipiai paklausė Keidas. – Tai aišku, kad Bilbas. – Aivė nustojo knebenusi žibintą ir maldaujamai žvilgtelėjo per petį. – Ne, ačiū. Man labiau patinka šunys. Kodėl prieglauda nepaskyrė man kokio rotveilerio? Ar net ši cu veislės šuniuko? – Žmonės mieliau perka kalendorius su stipriais, raumeningais vyrukais, glaudžiančiais mielus, pūkuotus kačiukus. – Ji baigė reguliuoti šviesas ir grįžo prie trikojo. – Be to, rotveileris atiteko vadui. O prieglaudoje nėra nė vieno ši cu. – Tai manai, kad esu stiprus ir raumeningas? – Keidas nesusilaikė neparodęs raumenų. – Prašyčiau, – Aivė pabalino akis. – Visa moteriška Stoktono populiacija dėl tavęs varvina seilę. Tau tikrai nereikia dar ir mano pagyrų. Keidas pasidėjo Bilbą ant peties. – Turi omeny Modę iš užkandinės, kuri neseniai atšventė penkiasdešimtmetį? Ar bibliotekininkę ponią Frazier? Ji moka pro savo protezus švilpauti „Bohemijos rapsodiją“. – Geibas pasakojo, kad susitikinėji su naująja „Gibsono prekių“ kasininke, su įspūdinga… – Šypsena? – Keidas kilstelėjo antakį. – Šukuosena? Talentu mintyse sudėti keturženklius skaičius? – Aha, taip. – Ji patraukė prie stalo, stovinčio šalia sienos. – Padėk Bilbą ant žemės ir prasižerk. Jis nuleido kačiuką ant žemės ir sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Ir kodėl turėčiau? Aivė atsigręžė su buteliuku skaidraus skysčio ir žengė artyn, it liūtė prie savo aukos. Ar tai kažkoks aliejus? Nejaugi ji ruošėsi… – O kaip tu manai? Kad galėčiau tave sušlapinti. Užsičiaupk ir išsiskėsk. Velnias. Tarsi su šautuvu artindamasi su buteliuku vandens ir glicerino, Aivė Nelson stengėsi išlikti ori ir profesionali, tačiau tai buvo nelengva – Keidas Hardestis visame savo gražume buvo daug karštesnis, nei ji įsivaizdavo. O ji mėgo įsivaizduoti. Sustojus priešais, jos kojos kaipmat tapo vaškinės, ranka su buteliuku nusviro ir ji sunkiai nurijo seiles. Staiga pasijutusi nepatogiai, laisva ranka pasitaisė marškinėlių kraštą, stengdamasi paslėpti savo kreidos baltumo odą. Baik. Tai kas, kad nesi liauna it smilga, juk nebesi ir stora karvė. Aivė tvirtai suspaudė buteliuką, kad šis net subraškėjo, ir susitvardė. Juk jai teko fotografuoti galybę modelių ir liesti dailiausius kūnus, tad Keidas neturėjo būti išimtis. Vis dėlto buvo. Juk jis buvo jos pirmoji meilė, apie kurią ji prirašė daugybę dienoraščio puslapių, nors šis visuomet laikė ją kvaila geriausio draugo seseria, su kuria buvo galima retkarčiais pajuokauti. – Tai kaip, pradėsime? – Tas berniukas suaugo ir virto tikru vyriškumo įsikūnijimu, su raumenimis ir plačia, įdegusia krūtine. Ilgametės treniruotės mokyklos ir koledžo sporto komandose bei ugniagesio darbas padėjo jam išpuoselėti nuostabų kūną. Ak, tie pūpsantys rankų ir stangrūs pilvo raumenys, stiprios šlaunys ir atletiškos kulkšnys. Po galais, net jo pėdos atrodė seksualiai, tad ką jau kalbėti apie tai, ko nesugebėjo paslėpti toji vargana klubjuostė… Aivei net pašiurpo oda. Tai jau tikrai pradėsime. – Žemė kviečia Aivę. – Keidas nusibraukė medaus spalvos plaukų kuokštą nuo kaktos. Jo nuostabios žydros akys ilgomis blakstienomis nebūtų padariusios gėdos net moteriai. – Baigiu nušalti užpakalį. Aivė žvilgtelėjo į vyro pasturgalį: ne, šis vis dar buvo savo vietoje. – Išjungsiu oro kondicionierių. – Ji kuo nerūpestingiau nužingsniavo prie termostato. Puiku. Ir taip jautėsi sukaitusi, o dabar rizikavo tiesiog užsiliepsnoti. Kodėl Henkas susižeidė nugarą? Ir kodėl ji pasisiūlė pagelbėti? Juk buvo grįžusi vos savaitę ir turėjo rūpintis tėčio sveikata, o ne varvinti seilę, nužiūrinėdama apsinuoginusius ugniagesius. Ypač mokyklos draugus. Na, ši fotosesija buvo paskutinė. Po jos Aivė žadėjo grįžti į tėvų šiltnamius ir rūpintis tėčio vaistais ir dieta, ir nebesijaudinti dėl vaikystės bičiulio ir kitų buvusių bendramokslių. – Geriau? – Aivė atsisuko į savo modelį su Bilbu rankose. Keido glostomas, katinėlis ėmė garsiai murkti iš malonumo. O, taip, Henkas pabaigai paliko geriausią. – Atleisk. – Nekalta Keido šypsena atėmė jai kvapą. – Jis atrodė vienišas. – Tikrai nenori jo pasilikti? – Ne, kaip jau minėjau, man labiau patinka šunys. Aivė nužvelgė laimingą gyvūnėlį glėbyje. – Panašu, kad Bilbas linkęs su tuo nesutikti. – Esu įsitikinęs, kad jį netrukus priglobs kokia šeimyna su vaikais, kurie jam negailės dėmesio. Keidas neklydo, kačiukai ir šuniukai tiesiog graibstyte išgraibstomi iš prieglaudos, tačiau suaugusiems gyvūnams sekėsi prasčiau. Aivė pati būtų mielai vieną priglobusi, tačiau tam trukdė nuolatinės kelionės. Bet Keidas… – O ką pasakytum apie suaugusį gyvūną? Prieglaudoje jų pilna ir niekas jų nenori. – Gal ateityje. Dabar esu užimtas darbu… ir kitais dalykais. – Pavyzdžiui, ta pardavėja? – Aivė kaipmat pasigailėjo paklaususi. Juk neturėjo teisės šitaip pavydėti. Keidas buvo jaunas, laisvas ir labai patrauklus vyras, tad galėjo susitikinėti, su kuo tik panorėjęs. Gaila, kad ne su ja. Na, ką gi. Toks gyvenimas, bus tų vyrų ir panašiai. – Čia fotosesija ar ispanų inkvizicija? – švelniai šyptelėjo Keidas. – Maniau, kad Geibas profesionalus tardytojas. – Prašyčiau. – Ji nužingsniavo prie trikojo ir patapšnojo savo „Nikon D3“. – Gal mano brolis ir nepakartojamas teisininkas, tačiau objektyvas taip pat puikiai sugeba atskleisti tikrą tiesą. – Gal pradėkime? – Keidas nukreipė žvilgsnį į butelį jos rankoje. – Tai žadi jį panaudoti, ar ne? Ji žengtelėjo atgal ir pasistengė kuo objektyviau įvertinti savo modelį. Tirdama, kaip šviesa paryškino ištreniruotus raumenis, auksinių plaukų takelį iki bambos ir dailų V formos šešėlį po klubais, Aivė net prikando lūpą ir pritariamai sulinksėjo galva. – Ne. – Ji pastatė buteliuką ant žemės ir, nukėlusi fotoaparatą nuo trikojo, nuėmė objektyvo dangtelį. Keidas buvo tikras Amerikos gražuolis, visų moterų svajonė, jam nereikėjo jokių slaptų fotografų triukų. Ši fotosesija žadėjo būti kitokia, drąsi. Tikra… – Apsisuk. – Ką? – Girdėjai mane. Apsisuk. Ir pasidėk Bilbą ant peties. Jis paklausė ir, apsisukęs, užsikėlė kačiuką ant peties. – Nori pagauti mano gerąją pusę? – Panašiai. – Aivė įjungė fotoaparatą ir pažvelgė pro objektyvą. – Puiku. Dabar pasižiūrėk į Bilbą. Keidas nerangiai atsisuko į gyvūną. – Atsipalaiduok. – Aivė nuleido fotoaparatą. – Paglostyk jį, pasikalbėk su juo. Jis pakasė kačiuko tarpausį. – Ką man jam sakyti? – Bet ką. – Ji pakėlė fotoaparatą, stengdamasi sutelkti dėmesį į Keido ir gyvūno bendravimą, o ne stangrų vyro užpakalį. – Papasakok jam, koks jis mielas, pasidalyk paskutiniu savo nuotykiu, padeklamuok „Eglutę skarotą“ – tiesiog pasilinksmink. – Girdėjai, mažyli? – Jis paglostė kačiuko nugarą ir švelniai timptelėjo uodegytę. – Mudu turime linksmintis. Bilbo murkimas pagarsėjo ir jis kyštelėjo rausvą liežuvėlį, kad palaižytų apšepusį Keido smakrą. Šis atsitraukė ir nusijuokė, nušvisdamas milijono vatų šypsena, suteikusia jam dar daugiau grožio. – O, Dieve, tai tobula. – Aivė spragsėjo fotoaparatu, stengdamasi užfiksuoti kiekvieną akimirką. – Tęsk. Tavo dėka, kalendorių šluote iššluos nuo lentynų. Likusią valandą Aivė jį statė, sodino, guldė ant dulkėto minkštasuolio, rasto kabinete. Žinoma, kas kartą prisilietus pakelti ar nuleisti jo ranką ar koją, ją nutvilkydavo karštis. Ką padarysi, toks darbas. Taigi. Tai kodėl joks kitas jos fotografuotas modelis – ne ką prastesnės už Keido figūros – niekada nevertė jos širdies plakti sparčiau, odos dilgčioti ir trokšti daugiau nei trumpo prisilietimo? Laimei – o gal nelaimei – laikui bėgant jai reikėjo liesti vis rečiau, nes Keidas atsipalaidavo ir ėmė pozuoti kaip tikras profesionalas. Bilbas taip pat elgėsi lyg būtų sutvertas tokiam darbui. Jiedu buvo puiki komanda. Moterys tiesiog tirps, juos pamačiusios. Jį pamačiusios. Aivė uždengė objektyvą, stengdamasi nekreipti dėmesio į kylantį apmaudą. – Gerai. – Ji užkėlė fotoaparatą ant trikojo ir ištiesė rankas į katinėlį. – Manau, turime gerų kadrų. Be to, Bilbui metas grįžti į prieglaudą, kol ši neužsidarė. – Aš jį nuvešiu. – Keidas tvirčiau suėmė besimuistantį gyvūnėlį. – Man pakeliui. – Pakeliui kur? – Ji nusibraukė prakaitu permirkusią plaukų sruogą ir patraukė išjungti termostato. – Gaisrinė kitoje pusėje. – Šįvakar nedirbu. Einu į pasimatymą. – Su Gibsonų mergina, kurios puikūs… matematikos sugebėjimai? Jis nusiėmė Kalėdų Senelio kepurę ir prispaudė ją prie krūtinės. – Tikras džentelmenas apie tokius dalykus nepasakoja. – Nuo kada tu džentelmenas? – Ji pačiupo katiną ir stumtelėjo Keidą persirengimo širmos link. – Eik, apsirenk. Aš įdėsiu Bilbą į narvą, kad galėtum kuo skubiau jį grąžinti prieglaudon ir spėti į karštą pasimatymą. O ji galėtų grįžti slaugyti tėvo ir nustoti svajoti apie šitą Adonį. Kurgi ne. ANTRAS SKYRIUS – Kokia ji graži, Hole. – Aivė pasilenkė prie savo mažosios dukterėčios ir paglostė švelnų skruostuką. – Tikras angelėlis. – Kai miega. – Holė griuvo į lauko krėslą šalia Aivės ir ištiesė kojas ant žolės. – Aš nuolatos sūpuoju ją valandų valandas, o tau pavyksta užmigdyti vos per kelias sekundes. Pastebėjusi tamsius ratilus po sesers akimis, Aivė susiraukė. Brodvėjaus dramaturgė, ištekėjusi už Holivudo žvaigždės, bet kas kitas, Holės vietoje, dukters krikštynoms būtų pasamdęs renginių planuotoją ir viską pavertęs žiniasklaidos cirku, bet tik ne ji. Holė nusprendė krikštynas suplanuoti pati ir pakviesti tik artimiausius žmones. – Matyt, tai magiškas tetos prisilietimas. – Aivė apklojo dukterėčią citrinų geltonumo antklodėle. Nors jau buvo pavasaris, vakarai Konektikute vis dar buvo vėsūs, net ir šalia didžiulio laužo. – Gaila, kad dažniau mūsų neaplankai, man ta magija tikrai praverstų. Holės vyras Nikas priėjo jai už nugaros ir pabučiavo pakaušį. – O kaip tau tokia magija? – Visai nieko. – Holė prisitraukė jį arčiau ir stipriai pabučiavo. Stebint juodu šitaip dalijantis meile, Aivei suspaudė širdį. Nepavydėjo seseriai laimės – Holė išties jos nusipelnė, ypač po nelaimingos pirmos santuokos – tačiau Aivė irgi troško patirti nors dalelę tokio džiaugsmo. Aivė nerūpestingai nusijuokė, stengdamasi neišduoti apėmusios melancholijos. – Gal jums reikia privačios erdvės? Nikas atsitraukė įkvėpti oro ir pamojo į didžiulį namą priešais. – Jos mes turime per akis, tik žiūrovų per daug. – Gal pirma paguldykime Džoją į lovytę? Lauke tikrai vėsu. Holė ėmė stotis, bet Nikas ją sustabdė. – Nesijaudink, aš paguldysiu. Tu ir taip visą dieną dirbai. – Negaliu patikėti, kad nusprendėt tęsti tėčio vardų tradiciją, – tarė Aivė, purtydama galvą. Jų tėvas labai mėgo Kalėdas ir kasmet per šventes vaidindavo Kalėdų Senelį vietiniame parade, tad ir savo vaikams davė su šia proga susijusius vardus: Holė, Aivė, Gabrielius ir Noelė. Vaikystėje jie dėl to susilaukdavo įvairiausių patyčių, tačiau tai nesutrukdė Holei ir Nikui papildyti šio sąrašo Džojos [2 - Džoja (angl. Joy) reiškia džiaugsmą.]vardu. – Mes neturėjome kito pasirinkimo. – Holė supratingai žvilgtelėjo į vyrą. – Juk ištekėjau už švento Nikolajaus[3 - Šv. Mikalojus (Nikolajus) – katalikų ir stačiatikių šventasis, laikomas Kalėdų Senelio prototipu.] bendravardžio. – Be to, Džoja gimė per Kūčias. – Nikas paėmė miegantį kūdikį į rankas. Džoja pasimuistė, bet tuoj pat nurimo. – Kodėl nepavadinot jos Eva[4 - Eva (ang. Eve) skamba kaip Christmas Eve – Kūčių vakaras.] ? – Per daug akivaizdu. Norėjome subtilesnio vardo. – Holė akimis nulydėjo link namų žingsniuojantį vyrą. – Atsiųsk Devinę, – sušuko jam pavymui. – Ir paprašyk jos atnešti zefyrų. Jie virtuvėje ant spintelės. – Gerai. – Jis dingo tamsoje. – Gaila, kad Noelė negalėjo pasilikti desertui. – Aivė pažvelgė į prieplauką, kur ramiai sūpavosi valtis, virpindama mėnulio atspindį vandens paviršiuje. Ji ir vėl pajuto knibždant pavydą seseriai. Puikus vyras. Mielas vaikas. Gražūs namai. – Žinau, – sutiko Holė. – Rytoj jos laukia ankstyva repeticija. – Taigi mamai galiausiai pavyko išvilioti tėtį iš namų? – Taip. Stebiuosi, kad jis taip ilgai išbuvo. Mes pasiūlėme nukelti krikštynas, bet jis mums neleido. Užsispyręs švedas. – Holė gūžtelėjo pečiais ir užvertė galvą į dangų. – Beveik pamiršau, Keidas pažadėjo užsukti. Aivė vos nepašoko iš vietos. Jiedu nesimatė nuo tos fotosesijos prieš dvi savaites. Ji ir toliau žvelgė į tvenkinį, stengdamasi atrodyti rami. – Maniau, kad jis šįvakar dirba. – Tik iki septynių. Todėl ir nebuvo ceremonijoje. Bet, baigęs, pažadėjo užsukti. Aivė užsimerkė, mintyse įsivaizduodama Keidą, baigiantį duše, atlošusį galvą, viena ranka atsirėmusį į plyteles, kita liečiantį save iki kulminacijos, lovoje, ant jos, po ja, joje, kol jiedu abu griūva išvargę, bet patenkinti. Po galais. Ji manė, kad anksčiau negalėjo valdytis, tačiau, išvydus jį beveik nuogą, galvoje atsivėrė nauji aistros klodai. – Tau viskas gerai? Visa įraudus. – Taip. – Aivė pridėjo ranką prie veido. Karštas. – Matyt, sėdžiu per arti laužo. – Ji puolė vėduotis, lyg tai būtų padėję užgesinti viduje liepsnojantį geismą. – Girdėjau, tau teko pamatyti jį su Adomo kostiumu. – Holė palinko arčiau. – Ar jis išties toks tobulas, kaip man atrodo? – Visų pirma, ne su „Adomo kostiumu“. – Aivė pirštais pamėgdžiojo kabutes. – Jis buvo su klubjuoste. – Oho, tikrai apsirengęs, – pajuokavo Holė. Aivė apsimetė, kad neišgirdo komentaro ir, žaisdama nertinio užtrauktuku, tęsė: – Visų antra, tai buvo darbas. – Tai bent darbas. – O visų trečia, juk tu ištekėjusi už, pasak žurnalo „Žmonės“, seksualiausio vyro pasaulyje, tad kodėl tau staiga parūpo nuogas Keidas? – Ištekėjusi nereiškia mirusi. Vis dar galiu grožėtis dailiomis vyriškomis formomis. – Holė pasilenkė dar arčiau. – Nagi, pasakok. Kaip jis atrodo? Aivė sunkiai atsiduso. Jau seniai nebuvo laimėjusi ginčo su vyresniąja seserimi ir panašu, kad nepavyks ir šiandien. – Sakykime, kad kitais metais gruodis bus itin karštas mėnuo. – Gruodis? Iki jo dar pusantrų metų. Ar negali man parodyti dabar? – Ne, fotografo etika neleidžia. – Ar yra tokia fotografų etikos nuostata? – Na, tikrai turėtų būti. – Aivė prisitraukė kelius prie krūtinės. – Puiku, ir būk tokia. – Holė atsilošė krėsle. – Ko gero, neturiu teisės skųstis. Juk tu rūpiniesi tėčiu ir jo augalais. Mielai padėčiau, bet… – Nieko baisaus. Žinau, kad pati turi daug darbo su vaiku ir nauju spektakliu. Atėjo eilė man pagelbėti. Be to… – Aivė nužvelgė naują prieplauką, sutvarkytą aplinką ir rekonstruotą namą, – jūs leidžiat man svečiuotis savo namuose. Čia daug geriau nei pas tėvus. – Jie varo tave iš proto? Sesers balse buvo girdėti šypsena, tad ir pati Aivė netrukus pralinksmėjo. – Dar ne. Bet jau greitai. – Gaila tik, kad tau sugrįžti namo prireikė širdies smūgio. – Holė paėmė Aivę už rankos. – Pasiilgau tavęs. – Ir aš. – Aivė pajuto bundant kaltės jausmą. Ji pabėgo iš Stoktono, tikėdamasi, kad gyvendama toliau nuo namų pasikeis, tačiau taip tik nutolo nuo šeimos. Jai reikėjo ištaisyti šitą klaidą ir pagalba tėvams buvo gera pradžia. – Tai štai kur vyksta vakarėlis, – pasigirdo Devinės balsas. Aivė atsisuko pasižiūrėti ir pamatė žingsniuojant tris figūras – Devinę su padėklu, Geibą ir dar kažką. – Tik pažiūrėkit, ką velnias atnešė, – Geibas mostelėjo į paslaptingą siluetą, kurio bruožai, jiems artėjant, darėsi vis aiškesni. – Ar yra vietos dar vienam? – Keidas iškėlė dvi pakuotes tamsaus šokoladinio alaus. – Atnešiau gėrimų. Keidas gurkštelėjo alaus ir atsilošė vienoje medinių kėdžių, išrikiuotų aplink laužą. Holė grįžo vidun padėti vyrui migdyti dukrą, o po poros minučių, pasiteisinusi nuovargiu, jai įkandin nusekė ir Devinė. Trys bičiuliai liko vieni prisiminti auksinių dienų. Ar panašiai. – Viskas buvo ne taip. – Aivė piktai nužvelgė brolį. – Taip, – paprieštaravo Geibas. – Puikiai prisimenu, kaip įkritai į baseiną per vidurį berniukų plaukimo treniruotės. – Nusišneki. – Ji papurtė galvą ir palaidos rusvos garbanos sužvilgėjo laužo šviesoje. Keidas įbedė akis į liepsną, stengdamasis numalšinti viduje kunkuliuojantį jausmą, dėl kurio anksčiau dvejojo: priimti Holės kvietimą ar ne, tačiau motina – kad ir kaip jiedu nesutarė – išaugino jį mandagų. Nelsonai jam buvo tarsi antroji šeima, suteikusi tai, ko nesugebėjo jo paties tėvai – meilę, šilumą, jausmą, kad esi savas. O šeimai niekada negalima atsakyti, kad ir kaip būtų buvę sunku sėdėti šalia Aivės ir tramdyti bundantį geismą. – Tikrai ne. – Geibas gurkštelėjo alaus. – Tikrai taip, tiesa, Keidai? – Net tamsoje Keidas juto Aivės rusvų akių žvilgsnį. – Tu ten buvai. – O ne. – Jis numojo ranka. – Nė nebandyk manęs į tai įtraukti. – Išdavikas. Jei ne tu ir tavo kvailas iššūkis pripildyti baseiną guminių ančių, viso to nebūtų nutikę. Prisiminęs tą įvykį, Keidas šyptelėjo. – Visada buvai pasiruošusi priimti iššūkį. Bet tąkart tau nepavyko jo įvykdyti. – Aha, – sukikeno Geibas. – Nes ji įkrito. – Niekad nesakiau, kad neįkritau. – Aivė kategoriškai kilstelėjo smakrą. – Tiesiog ne per plaukimo treniruotę. – Ar supranti, ką tai reiškia? – Keidas pirštu perbraukė savo alaus butelio kaklelį. – Ne. – Aivė tvirčiau įsisupo į nertinį, šitaip pabrėždama dailią krūtinę, kurios Keidas negalėjo pamiršti nuo tos nelemtos fotosesijos. – Bet esu tikra, kad netrukus sužinosiu. Jis pasimuistė kėdėje, stengdamasis paslėpti nevalingą savo kūno reakciją. – Tu man skolinga iššūkį. Geibas pratrūko juoku. – O, prašau. – Aivė atsisuko į Keidą, dar kartą papurtydama seksualias garbanas. – Tai buvo prieš daugiau nei dešimtmetį. Tu juk nerimtai. – Esu rimtas, kaip amonio nitratas.[5 - Amonio nitratas (amonio salietra) – sprogioji medžiaga, naudojama minavimui ar statybose.] – Net nežinau, kas tai. – Nagi, Aive. – Keidas staiga pajuto nenumaldomą troškimą ją įkalbėti, tarsi koks kvailas iššūkis būtų galėjęs juos kaip nors suartinti. Kodėl apskritai apie tai galvojo? Juk, vos tėvui pasveikus, ji žadėjo ir vėl išnykti kaip dūmas, tad jiedviem verčiau laikytis atokiau vienam nuo kito. Tačiau Keidas nesugebėjo susivaldyti. – Vardan senų laikų. – Tikrai ne, aš jau ne mažas vaikas. Esu profesionalė, turiu saugoti savo reputaciją. – Pažadu, nieko neteisėto. – Tai jau. – Ji sportbačio nosimi perbraukė žolę. – Ar pavojingo. – Prakalbo tas, kuris kartą privertė mane išgerti visą stiklainį raugintų agurkų skysčio. – Aivė suraukė nosį. – Ir suvalgyti saują druskos nuo riestainių. Taip, Keidas nepamiršo, kaip paskui ji kelias valandas praleido tualete. Jis dėl to visada jautėsi siaubingai, tačiau jai to nepripažino. – Man tada buvo tik trylika. – Vadinasi, turėjai septyniolika metų sugalvoti ką nors dar žiauresnio. Staiga jų pokalbį nutraukė suskambęs telefonas. Keidas nenoriai išsitraukė mobilųjį iš kišenės. – Mėšlas. – Jis padėjo ragelį, išjungė telefoną ir vėl įsimetė jį į kišenę. – Kas nutiko? – Geibas žengė prie malkų krūvos ir, išrinkęs didžiausią, įmetė ją į laužą, sukeldamas žiežirbų pliūpsnį. – Vėl mama ramybės neduoda? – Ne. – Keidas žvilgtelėjo į Aivę, gailėdamasis, kad netrukus turės atskleisti nemalonius asmeninius reikalus jos akivaizdoje, tada išmaukė alų, atidarė šalia stovintį šaltkrepšį ir išsitraukė naują butelį. – Saša. Ji niekaip nenustoja rašiusi ir skambinusi. Šiandien netgi pasirodė stotyje su šokoladiniu pyragu. Jis pačiupo dar vieną butelį ir ištiesė jį Geibui. Geibas paėmė gėrimą ir grįžo į savo krėslą. – Tikiu, kad vyrukams tai patiko. Tai jau tikrai, kolegos jau praminė jį Pyragėliu. – Ar galiu ir aš gauti vieną? – Aivė parodė į šaltkrepšį. – Ir kas ta Saša? – Keido mergina. – Buvusi, – pataisė Keidas, atidarydamas butelį ir tiesdamas jį Aivei. Jų pirštams susilietus, pajuto netikėtą elektros srovelę. – Jau dvi savaites. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/regina-kyle/kylantis-karstis/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом. notes 1 Hobitas Bilbas Beginsas – pagrindinis fantastikos rašytojo Džono Ronualdo Ruelio Tolkino knygos „Hobitas“ herojus (čia ir toliau – vert. pastabos). 2 Džoja (angl. Joy) reiškia džiaugsmą. 3 Šv. Mikalojus (Nikolajus) – katalikų ir stačiatikių šventasis, laikomas Kalėdų Senelio prototipu. 4 Eva (ang. Eve) skamba kaip Christmas Eve – Kūčių vakaras. 5 Amonio nitratas (amonio salietra) – sprogioji medžiaga, naudojama minavimui ar statybose.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 207.76 руб.