Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Nemalonumai dėl Mako Jill Shalvis Saut Vilidžo vienišės #3Svajonių romanai Trijų knygų serija „Saut Vilidžo vienišės“. Trečia knyga. Ar verta sulaužyti visas nuostatas dėl JO? Prisiekti, kad amžinai būsi vieniša, labai paprasta… Teilorė Velington niekada niekam rimtai neįsipareigoja. Ji žino: anksčiau ar vėliau teks nusivilti santykiais ir kęsti širdies skausmą. Tačiau neturi nieko prieš trumpus ir aistringus meilės romanus. Ir nuolat į tokius įsivelia. Naujausias jos draugas Tomas Makas Makenzis priverčia merginą susimąstyti, ar nevertėtų sulaužyti kelias savo nuostatas. Teilorė trokšta Mako ir niekaip negali nustoti žaisti su ugnimi. Kol nesi sutikusi patrauklaus viengungio! Iš pradžių Makas mėgaujasi tobulais lengvabūdiškais santykiais su Teilore. Jie pažais ir pasuks į skirtingas puses. Tačiau kuo toliau, tuo labiau nesinori užbaigti šio romano. Tiesą sakant, jis trokšta… kur kas daugiau! Jill Shavis Nemalonumai dėl Mako PIRMAS SKYRIUS Teilorė Velington greičiau pasens ir susiraukšlės, nei geriausios draugės ją įtikins, kad jai reikia meilės. Niekam nereikia meilės. Teilorei jau teko gyventi ir su ja, ir be jos – dažniausiai be jos, tad iš patirties žinojo, kad be meilės nenumirs. Šiaip ar taip, Teilorė laikė telefoną prie ausies ir leido Nikolei su Suzana per konferencinį skambutį kliedėti, kaip nuostabu tai, kas vadinama žodžiu iš M raidės. – Bent pamėgink, – ir tai ji girdi iš Nikolės, kurią prieš kelis mėnesius apžavėjo Tajus Patrikas Ogreidis, maištingas airių kilmės Teilorės architektas. – Geriau net už ledus, – užtikrino Suzana. Paprastai draugė tokiais žodžiais nesišvaistydavo, bet neseniai įsimylėjo. Ir ne tik įsimylėjo, bet ir susituokė. – Nagi, Teilore, pamiršk tą vienišės priesaiką ir pasimatuok vyrą vien dėl smagumo. Pamatysi, gyvenimas pasikeis. Teilorė netikėjo. Nė kiek. Jos nuomone, o ji, jeigu ką, turėjo labai stiprią nuomonę, meilė – šūdas. Buvo, yra ir visada bus. Teilorė kalbėjo iš asmeninės patirties, pasimokiusi iš savo klaidų, bet draugės jos nesuprato. Nesuprato, nes ji nepaaiškino, o nepaaiškino todėl, kad jos trys draugavo dar neilgai. Viskas prasidėjo, kai nenorėdama atsisakyti tokio gyvenimo malonumo kaip maistas Teilorė paveldėtame name išnuomojo du butus. Pirma atsikraustė Suzana, paskui ir Nikolė. Trijulė su džiaugsmu davė žodį, kad visą gyvenimą liks vienišos. Deja, tikros meilės akivaizdoje priesaikos buvo pamirštos ir neseniai abi išsikraustė pas sielos draugus. – Neatsisakysiu laisvės tik todėl, kad judvi… – Teilorė nutilo išgirdusi kažkokius garsus ir įtempė klausą. – Palaukit minutėlę. Pastatas, jos pastatas, sudrebėjo. Žinoma, nieko keista. Teilorė stebėjosi, kaip jis iki šiol nenugriuvo, bet jos pasaulyje viskas vykdavo pagal planą, o šiandienos planuose tikrai nebuvo nieko apie pastato griovimą. Bet štai ir vėl. Sienos sudrebėjo kartą. Du. Kažkas dundėjo vienu ritmu su jos galvos skausmu. – Klausykit, draugės, kad ir kaip norėčiau toliau klausytis, kas dar blogai mano gyvenime, turiu bėgti. – Palauk. Ar tai statybų garsai? – nerūpestingai pasidomėjo Suzana. Pernelyg nerūpestingai. Teilorės tas klausimas neapkvailino. Ir Suzana, ir Nikolė laimę atrado statybose. Jos statybose. Draugės turėjo didelių vilčių. Bet joms teks nusivilti, nes Teilorė nesirengė įsimylėti. Jausdamasi kaip šmikė, Teilorė patraukė telefoną nuo ausies ir lūpomis padarė garsą, imituojantį ryšio trukdžius. Gal ir negražu taip elgtis su vieninteliais dviem žmonėmis, kuriems ji rūpi, bet nuo tų kalbų apie meilę, kad ir su geriausiais ketinimais, išmušė prakaitas. O Velingtonai niekada neprakaituodavo. Juo labiau apsivilkę šilkais. Nors tiek išmoko iš motinos. – Turiu eiti, ryšys trūkinėja! – sušuko į telefoną ir baigė pokalbį. Prakeikimas. Teilorė mylėjo Suzaną ir Nikolę. Mylėjo kaip seseris, kurių troško vietoj tų, kurias turėjo, bet nuo tų šnekų apie meilę tuoj pakriks nervai, o to negalima leisti, nes dabar kaip niekada reikia išlaikyti šaltą protą. Šaltą protą ir teigiamą sąskaitos balansą. Pastarosiomis dienomis mintys sukosi tik apie tai, iš kur gauti pinigų, kad sumokėtų už remonto darbus. Nuo tų minčių nebeužmigdavo naktimis. Puikus senelio palikimas – vos ant pamatų besilaikantis pastatas ir nė cento grynųjų. Nei santaupų sąskaitos, nei kojinės. Nieko. Visą gyvenimą mokėjęs už jos brangius mokslus ir visa kita, tas žiaurus pabaisa nepaliko jai nieko. Turtus atidavė jos motinai, o ši nė už ką nenorėjo dalytis. Iš motinos Teilorė nieko kito ir nesitikėjo. Motina taip spaudė pinigus, buvo tokia šykšti, kad apie dalybas negalėjo būti nė kalbos. Na, bet Teilorė neverkšlens. Net ir dėl to, kad šeima, kurią šeima vadinti galėjai tik pagal kraujo grupę, greičiausiai nė nepastebės, jeigu jai pasiseks, bet tikrai nepraleis pro akis, jeigu susimaus. Ne, Teilorė negalvos, kad reikėjo namą parduoti, nes užsispyrimas ir išdidumas neleido atsisakyti pirmo rimto iššūkio gyvenime. Jai pavyks. Teilorė iš šio pastato padarys kažką doro. Ne tik iš pastato, bet ir iš savęs. Ji pradėjo prieš kelis mėnesius, vienas kambarys po kito, bet darbai ėjosi lėtai, tad teko parduoti kelis žavius antikvarinius dirbinius iš savo kolekcijos, o jie, pasirodo, verti daug daugiau, nei ji tikėjosi. Gavusi pinigų galės atnaujinti visą pastatą vienu sykiu. Darbai prasideda rytoj. Nors bus nelengva išlikti šaltakraujiškai, ji susitvarkys. Užtikrintai linktelėjusi, Teilorė įsikišo telefoną į kišenę ir prisimerkusi nužvelgė sienas, drebančias nuo ritmingų smūgių. O, taip, ji puikiai pamena, kaip su statybų rangovu sutarė darbus pradėti rytoj. Ne šiandien. Vienas dalykas Teilorei tikrai nepatiko – kai kas nors ardydavo jos planus. Šiandien, paskutinę dieną vienumoje, ji norėjo aukštai iškelti galvą ir parodyti pasauliui, ko verta. Namas pastatytas apie 1902 metus. Jis taip ir atrodė. Viktorijos laikų erkeriai, karnizai ir langų eilės suteikė praėjusio amžiaus žavesio, bet šimtas metų užmaršties padarė savo. Sakydama, kad pastatas griūva, Teilorė nė kiek neperdėjo. Puošmenos byrėjo, dažai luposi, medžio lentelės supuvo, elektros įranga paseno. Ką jau kalbėti apie termitus ir praėjusių metų potvynio, kurį sukėlė sprogęs vamzdis, padarinius. Pirmame aukšte buvo dvi komercinės patalpos su vitrinomis. Trečiame aukšte – loftas ir palėpė. Antrame aukšte – du butai. Vienas iš jų – jos pačios. Uždariusi savo buto duris, Teilorė nulipo žemyn ieškodama, kas taip bilda. Miestas ruošėsi dar vienai pelningai dienai. Vos už penkių mylių esantis Los Andželas dosniai dalijosi smogu ir lipniu karščiu, bet Teilorei patiko vasaros mėnesiai mieste. Tarp jaunų šiuolaikiškų miestiečių, kuriuos traukė pėstiesiems skirtas Pietų Kalifornijos rajonas, Teilorė jautėsi kaip namie. Ir kodėl gi ne, juk bet kurią savaitės dieną galėjo nueiti į teatrą, į kokio nors garsaus žmogaus kavinę arba pasivaikščioti po įdomių galerijų ir parduotuvėlių meką. Teilorė džiaugėsi minia žmonių, nes netrukus komercinės patalpos jos name bus parengtos nuomoti. Vienose jau įsikūrė Suzanos maisto tiekimo verslas. Koks palengvėjimas. Bet kitos vis dar laisvos. Jas išnuomojus banko sąskaita apsidžiaugtų, bet Teilorė slapčia vylėsi, jog ten atidarys savo krautuvėlę. Žinoma, jei tik po remonto dar liks nors kiek antikvarinių daiktų. Šiuo metu tai buvo tik svajonė. Dundėjo vis garsiau. Teilorė aiškiai girdėjo, kad triukšmas sklinda iš dulkėmis padengtų, purvinų komercinių patalpų. Lauke už vartų plepėjo, klegėjo žmonės. Visi traukė apsipirkti. Kitados ir Teilorė mėgo parduotuves. Žinojo, kad tai kvaila, bet šią akimirką norėjo plaukti kartu su minia. Deja, tai dar palauks. Prie patalpų kairėje dundėjo dar stipriau, o atidarius duris iš koridoriaus ją pasveikino tirštas dulkių debesis. Dabar bildėjo taip smarkiai, kad Teilorė vos girdėjo savo pačios mintis, tačiau įžengus vidun triukšmas staiga liovėsi. Priblokšta tylos karštą ir tvankų Kalifornijos rytą Teilorė įkvėpė dulkių – kažin ar greitai kruopščiai sugarbanoti plaukai, krentantys nerūpestingomis sruogomis iš po šiaudinės skrybėlės, išsileis ir nukars. – Traukis iš kelio, – jai iš už nugaros pasigirdo nepatenkintas žemas balsas. Teilorė apsisuko ir sumirkčiojo. Aplink ją iš lėto leidosi dulkės. Tarp dulkių ir griuvėsių stovėjo vyriškis. Viena ranka įsirėmęs į klubus, kita prilaikė kūjį ant peties. Jei pakeistų kūjį kirviu, galėtų būti Polas Banjanas, bet ką Polas Banjanas[1 - Polas Banjanas (Paul Bunyan) – amerikiečių tautosakos personažas, milžinas su kirviu (vert. pastaba).] veikia jos pastate? Sutrikusi – o Teilorė sutrikdavo retai – ji minutėlę neteko žado. Žado ji taip pat netekdavo retai. Dulkėms nusėdus, Polas virto jos statybų rangovu Tomu Makenziu, ir nors dažniausiai jiedu bendraudavo telefonu arba elektroniniu paštu, Teilorė jau buvo jį mačiusi. Tik tą kartą jis buvo švarus ir gražiai apsirengęs. Kitaip nei dabar. Vyras mažiausiai keturiais coliais aukštesnis už penkių pėdų ir dešimties colių ūgio Teilorę, tad jai teko šiek tiek atsilošti, kad pažvelgtų jam į veidą. Kai jiedu matėsi aną kartą, sėdėjo prie jos stalo, bet ji neprisiminė, kad jis būtų toks… aukštas… taip gerai sudėtas ir grėsmingas. Lūpos kietai sučiauptos. Akys brangaus viskio spalvos. Kaip du stikliukai, kupini karščio ir nepasitenkinimo. Ir tokios pat spalvos plaukai, krentantys ant per kaktą perjuosto žydro raiščio. Pridėjus nepatenkintą veidą, daugiau nei truputį pavojingas. Teilorei per nugarą perbėgo nederamas šiurpuliukas. Ne pats geriausias laikas prisiminti, kad, nors prisiekė likti vieniša, neprisiekė laikytis celibato. Teilorė mėgo gražius, gerai padarytus daiktus, o šis vyras – aukštas ir susiraukęs – buvo gražus ir gerai sudėtas, tobulas vyriškumo pavyzdys, kuris jos kūne pažadino hormonus ir nervų galūnėles. Tik Teilorės netraukė maištininkai, o šis vyras aiškiai užsispyręs. Taigi, Teilorė paliepė sau tą patį, ką sakydavo per aukcionus, kai pamatydavo nuostabų baldą, kurį trokšdavo turėti, bet negalėdavo įpirkti… Eiti šalin. Tiesiog pasitraukti. Kartodama sau šią mantrą, Teilorė paskutinį kartą žvilgtelėjo į vyriškį ir atsargiai žengė atatupsta. Tvirtos, galingos kojos buvo aptemptos minkštais išblukusiais džinsais. Darbiniai batai gerokai nutrinti, bet iš pado buvo matyti, kad jie amžini. Teilorė jau spėjo pastebėti stiprias rankas ir krūtinę, kuri buvo plati, tvirta, marškinėliai prilipę prie drėgno kūno kaip antra oda. Jis buvo aukštas, lieknas, šiurkštus ir vyriškas. Toks, kokį ji pasirinktų, jei norėtų vyro draugijos. Bet dabar vyro draugijos nenorėjo. – Vis dar maišaisi po kojomis, – suurzgė jis. – Labas rytas, pone Makenzi. Jis sunkiai iškvėpė. – Makas. – Ką? – Gali vadinti mane Maku. Toks mano vardas. – Tikrai? Ne ponas Pasipūtėlis? Jo lūpos trūktelėjo. – Man labiau patinka būti vadinamam Maku. – Gerai, Makai. Jis stovėjo ir visai mandagiai kažko laukė. Jam pakėlus antakį, Teilorė suprato, kad jis laukia, kol ji išeis. Gaila, kad šis vyras nepažįsta jos geriau ir nežino, kad Teilorė elgiasi, kaip nori ji pati, o ne kiti. – Nesitarėme, kad darbai prasidės šiandien, – pareiškė ji. – Pasirašei sutartį. Taip, pasirašė. Pardavė nuostabų karalienės Onos laikų lovos galvūgalį, kad sumokėtų jam avansą, bet susitarė, kad darbus pradės rytoj. Prakeikimas, jai taip reikia šiandienos. Pasirodo, Makas, nusprendęs, kad pokalbis baigtas, lengvai ir nerūpestingai nupėdino šalin. Taip žingsniavo vyras, žinantis pakantumo vertę. Taigi, Makas kantriai pakėlė kūjį ir trenkė jį į pietinę sieną. Vieną kartą. Antrą. Jo rankų raumenys įsitempė ir sudrėko nuo prakaito. Makas ramiausiai griovė sieną nekreipdamas į ją dėmesio. Teilorę pakerėjo nevaržoma jėga, kurią demonstravo jo tobulas kūnas. – Emm… atsiprašau? Kūjis ir toliau kilo ir leidosi stebėtinai ritmingai. Stebeilydama kaip apžavėta į įsitempusius Mako raumenis, Teilorė svarstė, kiek jėgos reikia šiems judesiams. Ji ir vėl sudrebėjo visu kūnu, bet ne iš šalčio. Patalpoje buvo karšta. Jis buvo karštas… ir staiga ji… užkaito. Ji per ilgai nepatyrė seksualinio pasitenkinimo. Visada pasiruošęs vibratorius nesiskaito. – Makai? Jis nė neatsigręžė ir Teilorei tai nepatiko. Ji subrendo anksti. Aukštas, liesas kūnas virto vyrų svajone. Nuo tada visi į ją atsisukdavo. O dabar vyras jos nepaisė, tad ji ėjo iš proto visai kaip kišenėje skambantis mobilusis telefonas. Teilorė jį išsitraukė, prispaudė prie ausies, kitą užspaudė pirštu ir perrėkdama Maką atsiliepė: – Klausau? – Turiu blogų naujienų, – tarė ponia Kebot, vieno prabangiausių miesto antikvariatų savininkė. – Blogų naujienų? Kūjis pakilo, Makas atsisuko. Žvilgsniai susitiko. Atrodė, kad netyčia įvyko nevaldoma cheminė reakcija. Jo akys buvo nuostabios. Teilorė pirmą kartą gyvenime pametė mintį pokalbyje. Prikandusi apatinę lūpą, gręžė smegenis ieškodama gyvų ląstelių, bet Makui nuleidus žvilgsnį į jos lūpas pulsas patrigubėjo. To negali būti. Ji netraukia jo, o jis – jos. Tai nežada nieko gero, Teilorė prisiekė sau daugiau niekada nestatyti širdies ant kortos. Žinoma, nors kartą ji jau dužo į šipulius, Teilorė nebuvo vienuolė. Ir vis dėlto seksas tapo maloniu, bet tolimu prisiminimu. Teilorė apsilaižė lūpas. Visada taip darydavo, kai susinervindavo. Karštam, smalsumo neslepiančiam žvilgsniui vėl nuslydus žemyn prie lūpų, Teilorė net sukaito. Dievulėliau. Sukaupusi valios likučius, ji susitelkė į telefono pokalbį. – Kokios naujienos? Makas padėjo kūjį ant grindų. Iš pagarbos jos reikalams? Ne, turbūt padirbėjęs panoro pailsėti. Turbūt kaip tik baigė. – Atleiskite, – kalbėjo ponia Kebot. – Bet jūsų siūlomą kainą už devynioliktojo amžiaus sietyną pralenkė. Staiga pamiršusi Maką, Teilorė tvirčiau suspaudė telefoną. – Kaip? Kas dar pasiūlė kainą už sietyną? – Jus nugalėjo… – šiugždėjo sklaidomi popieriai. – Izabelė V. Kraftsman. Galėjo numanyti. Mieste tik vienas žmogus būtų vertinęs tą sietyną kaip ji – jos pačios motina. Tas sietynas buvo didžiausias Teilorės noras, ir motina tai žinojo. Jos motina buvo gerai išsilavinusi, protinga ir turėjo akis pakaušyje, todėl žinojo viską. Na, išskyrus tai, kaip būti motina. Net stebėtina, kaip susimovė su motinyste, bet galbūt iš dalies dėl to kalta ir Teilorė. Ji vis bjaurėjosi motinos jaučiama pagieža, didelėmis ambicijomis ir gebėjimu rasti laiko viskam, tik ne dukterims. Baigusi koledžą ir išsikrausčiusi iš tėvų namų, Teilorė nusprendė pasielgti kaip suaugęs žmogus ir viską pamiršti. Ji taip ir pareiškė motinai. Pasakė, kad atleidžia už visus praleistus renginius, pamirštus gimtadienius ir fizinio ryšio trūkumą. Pati nežinojo, ko tikėjosi, bet tikrai nemanė, kad ją pertrauks motinos telefonas. Motina kilstelėjo ranką rodydama, kad Teilorė patylėtų, atsiliepė telefonu, sutvarkė kažkokį darbo reikalą, pabučiavo orą kažkur ties Teilorės skruostu ir išėjo. Visiškai pamiršo, kad jos buvo vidury svarbaus pokalbio. Teilorė valandėlę stovėjo kupina pasibjaurėjimo, paskui gyveno toliau. Pasirinkimo nebuvo. Ne visos motinos švelnios ir šiltos. Teilorei teko su tuo susitaikyti. Po kelerių metų Izabelė padarė tai, kas Teilorei atrodė nesuvokiama – ištekėjo antrą kartą ir viską metė dėl lygiai tokio pat ambicingo, tokio pat šaltakraujiško smegenų chirurgo daktaro Edvardo Kraftsmano. Teilorė dalyvavo vestuvėse. Jei nebūtų pamačiusi savo akimis, niekada nebūtų patikėjusi. Motina gyveno dėl šio vyro, be perstojo jį liaupsino, bučiavo, glėbesčiavo, prie jo glaustėsi ir vėl jį bučiavo. Tai buvo taip pat skaudu kaip ir faktas, kad motina nukniaukė sietyną jai iš po nosies. – Ačiū, – tarstelėjo Teilorė į telefoną ir lyg niekur nieko įsikišo jį į kišenę. Prakeikimas, prakeikimas, prakeikimas. Ji taip aistringai troško to sietyno, bet aistringi troškimai neveda prie nieko gero. Argi dar nepasimokė, kad niekas, ničniekas nevertas jos širdies skausmo? Dabar Teilorė turėjo kitų rūpesčių. Štai namas restauruojamas, o šis vyras jai primena seniai pamirštus dalykus. Makas numetė kūjį į šalį, bet dykas nestovėjo. Rankoje laikė kastuvą ir krovė nuolaužas į karutį su tokia jėga, kokia mosavo kūju. Teilorė prisimerkė, rankomis įsisprendė į klubus ir patrepsėjo kojele. – Taip ir neišsiaiškinome, kodėl tu čia dieną per anksti. Vyras dirbo tol, kol prikrovė karutį su kaupu. Tada iš lėto atsitiesė ir nužvelgė ją šviesiomis akimis. Veidas buvo akmeninis, nė užuominos apie susidomėjimą kuo nors daugiau. Ar ji viską tik įsivaizdavo? – Nemaniau, kad dvidešimt keturios valandos ką nors pakeis, – jis numetė kastuvą į šalį, paėmė karutį už rankenų ir jį pakėlė. Vėl įsitempė raumenys, iššoko gyslos. Teilorė nusuko žvilgsnį. – Prieš prasidedant tris mėnesius truksiančiam remonto ir statybų pragarui, norėjau pasilikti vieną dieną sau, o tu ją sugadinai. Makas dilbiu nusivalė kaktą. Atrodė pavargęs, suprakaitavęs ir piktas. – Regis, ją sugadino tas skambutis. Giliai viduje suvirpėjo nepaklusnus raumenėlis. – Norėčiau, kad dabar išeitum ir grįžtum rytoj. Tai patraukė jo dėmesį. – Turbūt juokauji. – Nejuokauju. – Taip nori pabūti viena, kad sutrukdysi savo pastato remonto pradžią? – Taip. – Puiku, – paleidęs karutį Makas rankomis įsisprendė į klubus. – Kaip nori, princese. Darbus tęsiu rytoj ir nesugalvok vėl manęs pertraukti. Daugiau neatidėliosiu, kad ir kokia bloga būtų tau diena. Princese? Ar jis ką tik pavadino ją princese? Teilorė tuoj parodys jam princesę! Kilstelėjusi ranką ji nusitraukė plačiabrylę skrybėlę, kuri kitados jai, tiksliau – seneliui, kainavo didelius pinigus. Greičiau numirs, nei paaiškins, kad jautrią šviesią jos odą reikia saugoti nuo piktos vasaros saulės, ypač kai šis vyras atrodo kaip vienas tų, kurie iš tokios silpnybės pasijuoktų. – Rytojus man puikiai tinka, – iškošė pro sukąstus dantis gniauždama rankoje skrybėlę. Makas atlošė pečius, marškinėliai įsitempė – ji netyčia pastebėjo – ir pasitrynė akis. – Gerai, išeisiu, bet kol aš dar čia, o tau iš ausų rūksta garas, gal padaryk mums abiem paslaugą, – Makas ištiesė jai kūjį. – Griauk sienas. Išliesi pyktį. Teilorė stebeilijo į įrankį. Gyvenime į rankas buvo paėmusi nebent atsuktuvą. Dėl to galėjo kaltinti pretenzingą šeimyną, bet tiek laiko gyvendama atskirai jau galėjo išmokti naudotis tokiais daiktais. Ne tik galėjo, bet ir turėjo, nes būtų gera užsimoti tuo kūju kaip tikrai profesionalei ir nustebinti savimi patenkintą šiknių. Makas gundančiai pasukiojo kūjį. Keista, kad Teilorei magėjo įrankį paliesti, iškelti virš galvos ir trenkti į sieną. Tiesa, tai barbariška, bet labai viliojo. – Juk nori, – sududeno Makas žemu, kimiu balsu. – Paliesk. Teilorė kilstelėjo antakį ir pažvelgė į jį iš po nuleistų blakstienų. – Ar… jie visi vienodo dydžio? Vyro akys sužibo, jose įsiplieskė ugnis. Bent į vieną klausimą buvo atsakyta… ji tikrai nesitikėjo tokios traukos. – Maniau, kad moterims dydis nesvarbu. Teilorė gūžtelėjo pečiais. – Šią istoriją sugalvojo moteris, norėjusi paguosti vyrą, kuris neturėjo… tinkamos įrangos. – Hmm, – numykė jis ir vėl kilstelėjo kūjį. Dabar jo akys atrodė linksmos. – Tinkamos įrangos? – Taip. Makas nužvelgė kūjį ir sutiko jos akis. – Jei turiu tinkamą įrangą, ja pasinaudosi? O, taip, pasinaudos. Bent kūju. Blogiau nebus. Ji taip niršo, kad, atrodė, sprogs. Ir ant senelio, kuris dabar tikriausiai sėdėjo ant debesies ir iš jos šaipėsi, ir ant motinos su perpildyta banko sąskaita, ir ant sietyno, kurio neteko… ant savęs, kad visa tai turėjo pakelti viena. Teilorei reikėjo to kūjo, kad atsiteistų su pačiu gyvenimu. Makas jį ištiesė. Jai niežėjo pirštus. Mako akys blizgėjo kaip iššūkis, žvilgsnis spinduliavo galingą vyrišką karštį. – Gerai. Teilorė užsivožė skrybėlę ant galvos, paėmė iš jo įrankį ir labai nemoteriškai nusikeikė, kai tas nusvėrė rankas su netikėta jėga. Kūjis nukrito ant grindų. Makas caktelėjo liežuviu. – Gaila, maniau, kad tu stipresnė. ANTRAS SKYRIUS Maką pervėrė kaltinantis Teilorės žvilgsnis, tad jis prikando lūpą tvardydamas šypseną ir nekaltai gūžtelėjo pečiais. Ji kimiai suurzgė, pykčio ir užsispyrimo kupinomis akimis pakėlė kūjį ir… vos nenudribo ant gražiai aprengto užpakaliuko. Susverdėjusi atatupsta Teilorė plačiau pastatė kojas, kad išlaikytų pusiausvyrą, ir pergalingai jam nusišypsojo. Makui sustojo širdis. Tiesą sakant, keista, nes buvo įsitikinęs, kad tas organas po visų kančių seniai negyvas. Teilorė atsuko jam nugarą ir užsimojusi iš visų jėgų trenkė į sieną. Pakilus gipso dulkių debesiui, ji patenkinta nusijuokė ir apsigręžė pasižiūrėti, ar jis matė. O, taip, jis matė viską. Matė nuo pat tos akimirkos, kai ji įėjo vidun, Teilorę Velington greičiausiai matė visi vyrai. Galėjo lažintis iš paskutinio dolerio, kad ir ji tai žino. Teilorė buvo brangi. Prašmatnūs dizainerių drabužiai, tobula išvaizda. Pribloškianti. Šviesūs plaukai, perregimos žalios akys ir toks kūnas, kad suaugęs vyras pultų ant kelių. Aukšta ir liekna, bet plono šilko vasarinė suknelė išryškino moteriškumą. Makui norėjosi dabar pat ją suvelti. Beprotybė, bet jam knietėjo numesti į šalį tą skrybėlę, panardinti pirštus į plaukus ir juos papurtyti, nuvalgyti taip kruopščiai užteptą lūpdažį, kvepiantį persikais su grietinėle, paliesti baltą šilkinę odą ir pasižiūrėti, ar susitaršiusi ji tokia pat graži. Tačiau Makas puikiai pažinojo sugadintas, išlepintas aukštuomenės mergužėles. Jis ten jau buvo, suprato ir pakartoti nenorėjo. Na, gal truputį ir norėjo, bet jis juk ne idiotas. Teilorė baisiausiai nuliūdo negavusi kažkokio prakeikto šviestuvo, o visa Mako ateitis stovėjo ant kortos. Ant kortos, kuri priklausė miesto savivaldybei, turinčiai palaiminti restauraciją. Saut Vilidžas buvo ne šiaip pėsčiųjų zona, o tikras istorinis rajonas, jis bus ilgai restauruojamas. Makas tikėjosi gauti kelis darbelius, kurie padėtų jo verslui ir reputacijai. Dėl tokio dalyko tikrai verta jaudintis, bet Makas stengėsi negalvoti, kaip nori gauti tuos darbus. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/jill-shalvis/nemalonumai-del-mako/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом. notes 1 Polas Banjanas (Paul Bunyan) – amerikiečių tautosakos personažas, milžinas su kirviu (vert. pastaba).
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 207.76 руб.