Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Painiava dėl Tajaus Jill Shalvis Saut Vilidžo vienišės #2Svajonių romanai Trijų knygų serija „Saut Vilidžo vienišės“. Antra knyga. Ar įmanoma atsispirti patraukliam architektui? Prisiekti, kad amžinai būsi vieniša, labai paprasta… Daktarės Nikolės Man gyvenime romantikai paprasčiausiai nėra vietos. Chirurgės darbas užima bemaž visą jos laiką ir ji visiškai tuo patenkinta, kol vieną dieną susipažįsta su žaviu vyru – Tajumi Ogreidžiu. Patrauklus architektas, kalbantis su gundančiu airišku akcentu, priverčia Nikolę galvoti ne tik apie darbą. Kol nesi sutikusi patrauklaus viengungio! Užsispyrusi, stipri ir aistringa Nikolė Tajui puikiai tinka. Užtenka vos kelių prisilietimų, ir lengvabūdis vyras ima galvoti apie ilgalaikius santykius. Jis pašalins iš kelio visas kliūtis, kad tik Nikolė neatsispirtų pagundai! Jill Shavis Painiava dėl Tajaus PIRMAS SKYRIUS Jei šalia gulėtų nuogas vyras, viskas būtų kitaip, bet ir šį rytą Nikolę Man prikėlė žadintuvas. Kaip visada ji per aštuonias minutes išsimaudė, apsirengė ir susikimšo pusryčių buritą. Kaip ir kasdien žaibiškai nėrė pro duris, nes, regis, ligoninėje dėl vėlyvo pavasario gripo epidemijos laukė dvi pamainos. Taip, jos gyvenimas priklausė nuo darbo. Ir kas? Tapti gydytoja buvo jos svajonė. Net jei darbe prabėgdavo kiekviena minutė, kai tik nemiegodavo, net jei dėl jo atsisakydavo viso kito – taip pat ir nuogų vyrų, – nieko baisaus. Svajojo būti gydytoja jau prieš penkiolika metų, kai, būdama vos dvylikos, baigė mokyklą. – Psst. Nikolė didžiavosi geležiniais nervais, tačiau, netikėtai iš tamsaus namo koridoriaus išgirdus šnabždesį, vos nesustojo širdis. Ją kvietė ne baubas ar grėsminga pabaisa, o pastato savininkė ir gera draugė Teilorė Velington. Dabar ji stovėjo iškišusi galvą pro duris. Teilorė buvo maloni ir graži – to pakako, kad galėtum jos nekęsti, bet turėjo vieną nuginkluojančią savybę. Ji galėdavo čiauškėti, kol Nikolės akys imdavo žvairuoti. Prieš ją Nikolė buvo bejėgė. Jai vis dar buvo keista, kaip tokie nepanašūs žmonės gali susidraugauti. – Psst. – Matau tave. Pažadinau? Teilorė… tobulos išvaizdos kaip ir visada. Buvo labai anksti ir Nikolei toks paros metas atrodė šventvagiškas. – Oi ne, manęs nepabudintų net gyvi numirėliai, – prašneko ji. – Nusistačiau žadintuvą, kad tave pagaučiau, – gražios jos akys įdėmiai nužvelgė Nikolę. – Mieloji, man atrodo, jau šnekėjome apie maskuojamą aprangą. Nikolė pažiūrėjo į savo kareiviškas samanines kelnes ir žalią berankovę palaidinę, prigludusią prie liekno juosmens. Apranga iš brangių medicinos mokslų laikų, kai tekdavo apsipirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse, bet tegul sako kas ką nori – jai patiko patogumas. Staigmena, kad Teilorei apskritai rūpi, ką ji vilki. Šiame pietinio rajono name Nikolė gyveno tik kelias savaites. Persikėlė iš didesnio namo, kur žmonės vieni kitų nepažinojo. Persikraustė tik todėl, kad anas butas buvo parduotas ir naujieji savininkai nusprendė stoti į kooperatyvą. Jai patiko, kad šis buvo nedidelis ir arti ligoninės. Mažiau žmonių, su kuriais reikės bendrauti. Pastatas prastokos būklės, bet Nikolei nerūpėjo jo išvaizda, svarbiausia, kad čia jos lova. – Kodėl norėjai mane pagauti? – Žinojau, kad antraip pamirši. Šįvakar susitinkame dėl Suzanos sužadėtuvių vakarėlio. Ak, prakeikimas. Suzana Karter gyveno bute šalia Teilor. Jos trys, vienintelės visame name, kartu daug prisijuokė ir sušlamštė daug ledų, bet Nikolė neturėjo ūpo rengti vakarėlio: reikės puoštis, šypsotis ir būti visiems maloniai. Nekentė būti maloni. – Pamiršai, – tarstelėjo Teilorė. – Ne, aš… – na gerai, pamiršo. Nieko nepadarysi. Ji visada buvo atsidavusi darbui. Gali paklausti jos šeimos, kuriai niekada neskyrė ypač daug dėmesio. Vien per šiuos metus pamiršo sesers grįžimo iš koledžo vakarėlį, motinos kasmetinę Melagių dienos šventę ir savo pačios gimtadienį, bet šeima ją suprato, o Teilorė ne. Nikolė buvo vienišė. Bendravimas ją vargindavo. Vakarėlių planavimas taip pat. – Atleisk. Gali būti, kad vėlai grįšiu. Teilorė metė jai įdėmų žvilgsnį. – Nepasakok. Sugalvojai dar ką nors persiverti. Nikolė užvertė akis. Teilorė nuolat erzino dėl sidabrinių žiedų eilės vienoje ausyje, bet ji nežinojo, kad kiekvienas buvo savotiškas trofėjus, ordinas, kurį ji išdidžiai nešiojo. – Ne, šiandien nieko nesiversiu. Teilorė, kantri kaip šventoji, kilstelėjo antakį. Nikolė suko galvą, ieškodama bent menkiausios galimybės išsisukti, bet, deja. – Ligoninėje trūksta darbuotojų, tai… – Nesivargink, supermergaite, – Teilorė ranka sustabdė pasiteisinimų laviną. – Eime prie esmės. Abi nemėgstame nei vestuvių, nei sužadėtuvių, – tarė žvelgdama tiesiai į akis, garsiai pasakydama Nikolės mintis, – bet kalbame apie Suzaną. Be Teilorės Suzana buvo vienintelis žmogus, nuoširdžiai priėmęs Nikolę tokią, kokia ji yra, – ūmią, nemėgstančią žmonių ir susitelkusią į save. Jos visos susipažino iškart, kai tik Teilorė paveldėjo šį pastatą. Iš pradžių išnuomojo butą Suzanai, paskui atsikraustė Nikolė. Iš tiesų tarp jų buvo šis tas bendro. Suzana, maisto tiekėja, nuolat parūpindavo savo mėgstamiausio deserto – ledų. Sąmojingoji Teilorė visada jas pralinksmindavo, nors jei išgirstų Nikolę taip kalbant, pribaigtų. Užčiūčiuotų negyvai. O Nikolė… pati nenutuokė, ką ji suteikė trijulei, tad stebėjosi, kad toms merginoms apskritai rūpi. Tačiau jas visas siejo pažadas likti vienišėmis. Jos dažnai apie tai šnekėjo, net siūlė tostus ir puoselėjo viengungystę kaip vertybę, kol… Suzana pasielgė kažkaip nesuvokiamai – įsimylėjo. Nikolė atsiduso. – Pasistengsiu ateiti. – Nepanikuok, skaičiau, kad vestuvių karštinė neužkrečiama. – Dėl manęs nesijaudink. Mano gyvenimas – darbas. Esu pernelyg į jį pasinėrusi, pernelyg savanaudė, kad su kuo nors būčiau. – Taip. Mūsų vienišių statusas visiškai saugus. – Visiškai. Bet jos stebeilijo viena į kitą truputį sunerimusios. Suzanos sužadėtuvės aptemdė jų visų priesaiką. Žinoma, kaip jos įsimylės, kai akys atmerktos, o širdys užvertos. Taip, širdis užverta. Taip daug saugiau. *** Vėl brėkštant, po 24 valandų, mirtinai pavargusi Nikolė tempė apgailėtiną savo sėdynę atgal į butą trečiame aukšte. Vėl, o gal vis dar, buvo tamsu. Atrodė, kad gyvena tamsumoje. Darbe buvo pragariškai sunku. Netikėtai greitkelį užliejęs rūkas sukėlė 24 automobilių avariją, tad ji be poilsio darbavosi Priėmimo skyriuje. Nebuvo kada nei nusnūsti. Pašalino dvi blužnis, gydė tiek šonkaulių, kad jau pametė skaičių, skubiai atliko Cezario operaciją ir priėmė dvynukus. Tada jos paprašė pabūti dar vieną pamainą. Po trumpo miego ir košmaro, kad ją persekioja vestuvinė suknelė ir tortas (neaišku, iš kur tokie sapnai), buvo pasiruošusi viskam. Dabar Nikolė troško tik pavalgyti, išsimaudyti ir kristi į lovą, nors nebūtinai tokia tvarka. Prie krūtinės ji spaudė maišelį su keturiais įprasto dydžio meksikietiškais paplotėliais. Nuo minčių apie nesveiką valgį kartu su didele stikline limonado burnoje kaupėsi seilės. Gal ir ne čempionų pusryčiai, bet vis tiek maistas. Jau nuo antros operacijos norėjosi ko nors aštraus. O pavalgius… viską užmiršti. Bent jau kol reikės grįžti į ligoninę, o reikės jau šią popietę. Laukia personalo susitikimas, o paskui teks išsrėbti kitų privirtą košę. Jau dabar žinojo, kad laukia mažiausiai keturios operacijos. Ar nepamiršo aštriojo padažo? Reikia tikėtis, nes virtuvėje, jei skylę sienoje galima vadinti virtuve, nebuvo nieko valgomo, nebent tai, kas prieš savaitę pažaliavo, ir… – Kad tu skradžiai prasmegtum, – kažkoks šiugždėjimas, o paskui metalo į metalą džeržgimas, kurį netrukus pertraukė neįtikėtinas pareiškimas keistu airišku akcentu, – tegul… tegul būsiu prakeiktas. Dirbai praeitam darbe, tad vargas tau, jei susimausi čia… Tai buvo pasakyta taip ramiai, taip užtikrintai, kad Nikolė ne iškart suprato, jog tai grasinimas. Puiku. Ji kaip tik nusiteikusi išspardyti kam nors užpakalį, tik su sąlyga, kad paplotėliai liks sveiki. Retkarčiais sumanumas svarbiau už ūgį. Kol studijavo mediciną, fizinės veiklos stygių užpildė karatė. Kaip ir viską, kam pasiryždavo, Rytų dvikovos meną ji išmanė puikiai. Pirmyn. Nikolė atsistojo kovine poza. Mikliai pasidėjo maistą ant viršutinės pakopos. Negalima rizikuoti pusryčiais. Atsargiai užlipo į viršų. Šiame aukšte buvo tik jos butas ir palėpė. Ir siauras koridorius, kuriame dabar išsitiesęs visu ūgiu gulėjo vyras. Jis tįsojo iškėlęs prieš save rankas, laikydamas virš medinių lentų kažkokį matavimo prietaisą, ir keikėsi kaip vežikas. Nikolė turėjo kvatotis ir tikrai juoktųsi balsu, jei tik pajėgtų atplėšti akis nuo prieš ją ant grindų gundančiai išsitiesusio tvirto vyriškio. Jo ilgutėlių kojų, aptemptų šlaunis ir blauzdas paryškinančiais Levi’s. Tie patys nutrinti džinsai apgaubė ir raumeningą užpakaliuką. Viršun pasikėlę marškiniai atidengė lopinėlį įdegusios, suprakaitavusios odos. Buvo matyti, kaip juda galingi nugaros raumenys. Visa kita taip pat buvo neblogai – figūrą išryškinantys žydri marškinėliai stambiomis raidėmis kvietė išgraužti. Jis gerokai išgąsdino, bet Nikolė išsišiepė. Toks buvo ir jos mėgstamas posakis. – Em… atsiprašau. Jo rankos, iškeltos virš galvos, nepaleido keisto aparato, mirksinčio raudonomis švieselėmis. Tiesą sakant, jis tik atsiduso. – Būk gerutė, – tarė kimiu, žemu kaip nuodėmė balsu, bet šį kartą be jokio akcento, – ir paduok man užrašus. Nikolė, vis dar užėmusi gynybinę poziciją, ištempė kaklą ir prie jo klubo pamatė mažytę užrašų knygutę. Atrodė, lyg ją dažnai nerūpestingai grūstų ir trauktų iš kišenės. Pasirodo, ji dvejojo per ilgai, nes vyras pasikėlė ant alkūnių ir apsisuko. Juodi it varno plaukai nukirpti taip trumpai, kad styrojo stati. Akys neįtikėtinai žydros. It krištolas. Vaikinas žvilgtelėjo į ją, vis dar iškėlusią kumščius, sulenkusią kojas per kelius, atsikvėpė ir pasitrynė smakrą. – Mušimės dėl užrašų knygutės? Nikolė nuleido rankas ir, neatitraukdama akių nuo gražiausio nepažįstamojo, kokį jai teko matyti, pasilenkė pasiimti savo pusryčių. – Kas tu ir ko keikies prie mano durų? – Tai girdėjai? – plačiai išsišiepė. – Nesitikiu, kad išsaugosi paslaptyje tai, ką girdėjai. Savininkė labai aiškiai prašė nesikeikti prie durų. Hmm. Turint galvoje, kaip Teilorė mėgo dirbti atsigulus ir koks seksualus šis vaikinas, keista, kad draugė neužrakino jo savo miegamajame. Tuomet vyras vienu grakščiu judesiu atsistojo, dar kartą ją nustebindamas. Nikolės ūgis vos siekė vidutinį, o štai jo kaip granitas tvirto kūno buvo daugiau nei šešios pėdos. Tai reiškė, kad jei gerai ištemptų kaklą, jos galva vos siektų plačius jo pečius. Dėl tokio ūgių skirtumo ir keistos traukos jai norėjosi gintis. O gintis Nikolė nemėgo, nes tuomet paprastai imdavo pulti. Ji žengė žingsnį atatupsta, stengdamasi laikyti pusiausvyrą, vėl pasirengusi viskam. – Jei būčiau girdėjęs, kad ateini, nebūčiau taip kalbėjęs, – tarė truputį susigėdęs ir pakreipęs galvą pasikasė smakrą, kuris, sprendžiant iš tamsaus šešėlio, buvo kelias dienas neskustas. – Matau, išgąsdinau. Nikolė prisimerkė. Taip, akcentas dingo, bet dabar jis šnekėjo dar keisčiau, lyg kažką slėptų. Ji puikiai žinojo, ką reiškia turėti paslapčių, bet nemėgo, kai taip elgdavosi kiti. – Prašau man atsakyti. Jai kaltinamai pirštu bedus jam į plačią krūtinę, vaikinas pasiduodamas iškėlė rankas. – Prašau nešauti. Aš tik architektas. Tajus Patrikas Ogreidis jūsų paslaugoms. – Tai tu… architektas. – Taip, dirbu šiame pastate. Jis bus renovuotas. Ir tarsi norėdamas įrodyti, kad yra nepavojingas (nepavojingas, cha!), pasirėmė į sieną ir nutaisė tokią gundančią šypsenėlę, kad nugara perbėgo šiurpuliukai. – Prieš pradedant darbus reikia architekto. Pasirodo, šis statinys – istorinis paminklas, kuriam būtina restauracija. Jos namas stovėjo vidury elegantiško rajono, kur gyveno turtuoliai, o kiti slampinėdavo tokiais apsimetinėdami, tad Nikolė nusprendė, kad tai visai tikėtina. Ypač, kai šis pastatas darė gėdą visam kvartalui. Teilorė savaičių savaites vedžiojosi įvairiausius žinovus, nekantraudama pradėti renovacijos darbus. – Rengi sąmatą savininkei? Suzanai? – paklausė įdėmiai jį stebėdama. Dabar jis nusišypsojo. Lūpos išsilenkė iš lėto ir užtikrintai. – Ne, ne Suzanai, o Teilorei. Geras mėginimas, bet tau dar reikia paaugti, mieloji. Paaugti? Jis vadina ją neūžauga? Tuoj parodys jam neūžaugą. Išvydęs primerktas jos akis, vaikinas kilstelėjo juodą it anglis antakį ir nepaisydamas jos ūmaus temperamento netgi išdrįso šyptelėti. – Dar norėsi pamatyti mano asmens dokumentą ar iškart pavaišinsi tuo puikiai kvepiančiu meksikietišku paplotėliu? – Kur dingo tavo akcentas? Jo veidas staiga tapo akmeninis. – Koks akcentas? – Ką tik šnekėjai airišku akcentu. Imigrantas? – Taip, ką tik atplaukiau laivu iš Australijos, – plačiai išsišiepė, – o gal… – per akimirką nutaisė austrišką akcentą, – o gal ir dar kito žemyno. Gudrutis. – Labai vėlus metas skaičiuoti sąmatą. – Norėjai pasakyti, kad ankstus? Gal. Nikolė jau nebesusigaudė, kada grįžta ir kada išeina. – Nesvarbu. Kodėl tu čia? – Esu užimtas žmogus, mieloji, bet dabar taip susipainiojau, kad pamiršau, kuo tu vardu. Nikolė sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Tikrai ne mieloji. Jis vėl šyptelėjo. Reikia pripažinti, nuo to šypsnio sulinko kojos. – Ar man teks spėlioti? – Gydytoja Man, – išspaudė su pagieža. – Dabar, jei esi nieko prieš, manęs laukia paplotėliai. Ir pasimatymas su lova, į kurį pakviesta ji viena. Nikolė pati nesuprato, iš kur tokios mintys. Ji visada miegodavo viena. Visada. Valandėlę jie stebeilijosi vienas į kitą. Tajus vėl nutaisė gudrią šypsenėlę. Kažkodėl Nikolė sukando dantis. – Ką? Pasišaipysi, kad esu per jauna būti gydytoja? Nuolat girdžiu juokelius, kokia aš maža mergaitė, bet pirmyn, skelk. Jis iš lėto nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, tuomet pamažu aukštyn, stabtelėdamas ties taškais, tiesiogiai sujungtais su kirkšnimis, kur dabar jautė jai visai nepatinkantį jaudulį. – Man atrodai labai moteriška. Oi, ji pernelyg pavargusi tokioms nesąmonėms. Nikolė prasibruko pro jį ir sustojusi prie durų ėmė tapšnoti savo kišenes, ieškodama raktų. Amžinai pamiršdavo, kur juos įsimetė. – Bėda? Nekreipdama į jį dėmesio, Nikolė paėmė užkandžių maišelį į kitą ranką ir laisvąja apčiupinėjo užpakalines kišenes. Nieko. Tas ir negerai su kareiviškomis kelnėmis. Patogios? Taip. Praktiškos? Ne, nes viskas dingsta milijone kišenių. – Gydytoja Man… – pasigirdo toks kimus ir gundantis balsas, kad ji net užsimerkė. – Prašyčiau, – burbtelėjo stengdamasi tvardytis, – eik sau. Jei nepavalgys ir neatsiguls į lovą dabar pat, tiesiog užmigs čia. Galima ir taip. Nekart snaudė stovėdama, kai studijavo, per ilgus rezidentūros metus… Garsus spragtelėjimas. Nikolė nustebusi sumirkčiojo. Jos durys… atsidarė? Tajus Patrikas Ogreidis, architektas, seksualaus airiško akcento, riebių keiksmų ir neįtikinėtinos šypsenos savininkas, kilstelėjo savo kreditinę kortelę. – Labai praverčia. – Tu… įsilaužei? – Paprasta kaip dukart du. – Tu nusikaltėlis? Jis nusijuokė žemu balsu. Velniop jį. – Sakykim, gyvenime mačiau visko, bet tau reikia patikimesnės spynos. – Negali tiesiog… – Radai savo raktus? – Ne, bet… – Tiesiog eik vidun, mieloji, – švelniai stumtelėjo ją į priekį ir pačiu laiku sugavo maišelį su paplotėliais, nes jis būtų šleptelėjęs ant grindų, – kol nenukritai. Nikolė žengė per slenkstį ir jau norėjo užtrenkti duris, bet, nelaimei, jis buvo ne toje durų pusėje ir jie dviese liko mažyčiame butelyje, kuris dabar atrodė dar ankštesnis nei įprastai. – Ir aš tau ne mieloji, – atšovė nusisukusi. – Ne, tu gydytoja Man. Nikolė atsiduso ir vėl atsigręžė. – Gerai, žinau, pavargusi nesu labai maloni. – Mieliau vadinčiau tave vardu. – Nikolė, – tėškė ir atsiėmusi savo maišelį pasuko į virtuvę, kuri buvo vos už kelių žingsnių. – Gali išlydėti save pats. Pasirodo, jis ir gražus, ir bjauraus charakterio, tad nusekė ją vidun. – Ką darai? – piktai paklausė Nikolė. – Rūpinuosi, kad nenugriūtum. – Regis, jau išsiaiškinome, kad aš suaugusi. – Tu teisi. Em… – stabtelėjo pamatęs, kaip ji patraukė į šalį medicinos žurnalus ir atvyniojo maišelį, – gal norėtum tikrų pusryčių? – Šitie patys tikriausi, – jai jau kaupėsi seilės, – viso gero, pone architekte. – Žinok, nėra už ką, – atsakė, jai kaip tik pasiėmus vieną paplotėlį, atsirėmus į spintelę ir atsikandus didelį kąsnį, – džiaugiuosi galėdamas padėti. – Aha. Ačiū, kad įsilaužei. Maistui prisilietus prie liežuvio, ji kone sudejavo, bet susilaikė. Tik nurijo didelį gurkšnį limonado ir susikimšo likusį paplotį. Jai vėl įkišus ranką į maišelį, architektas atsiduso. Nikolė metė jam rūstų žvilgsnį. – Pamiršai, kur durys? – Tau būtų ne pro šalį valgyti sveikiau… – Čia yra mėsos, sūrio, salotų ir grūdų. Visų maisto grupių atstovai vienoje vietoje. – Taip, bet… – tarė stebėdamas, kaip nuo nykščio ji laižo nuvarvėjusį padažą, – kaip suprantu, ką tik baigei alinančią pamainą ligoninėje? – Taip… – stabtelėjo dar vieno neįtikėtinai gaivinančio gurkšnio limonado, – bet nepriimk asmeniškai… Gal jau galėtum eiti? Manęs laukia pasimatymas su lova. Būsiu tik aš ir pagalvė. – O gaila, – atsakė vėl nutaisęs šypsenėlę, nuo kurios jos širdis ėmė greičiau plakti. – Neprisigalvok, nežaidžiu gydytojos su nepažįstamaisiais. – Kas su tavimi žaistų, kai esi tokios nuotaikos? – išsišiepė. – Be to, aš tau ir nesisiūliau, gydytoja Nikole Man. Tik pagalvojau, kad turėtum suvalgyti ką nors su daugiau maisto medžiagų nei… nei tas popierinis maišelis. Gal leisk man tau paruošti… Tajus nutilo, nes Nikolė pratrūko juokais. Užvalgius nebeatrodė, kad tuoj susmuks ant grindų, tad padėjo savo paplotėlius ir patraukė prie durų. Žinojo, kad jis gali ką nors pagaminti, bet pasiūlymas jos nedomino. Taip, jai patiko paganyti akis į gražų vyrą, bet ji nejautė poreikio niekam daugiau. – Labanakt, – rėžė atidariusi duris. – Leisk, atspėsiu… – priėjo nerūpestingai siūbuodamas klubais. Ilgos kojos, lieknas stotas. Atrodė, kad žydros jo akys permato ją kiaurai: – Esi prieš tikrą maistą? – Ne, bet esu prieš nepažįstamuosius, kurie siūlosi man ką nors pagaminti. Nagi, pripažink, pone architekte, – išbėrė nutaisiusi šelmišką šypseną, kurią taupydavo žemiausiai gyvybės formai – meilikaujantiems vyrams: – nesisiūlei ruošti maisto. – Ne? – kilstelėjo juodą antakį taip aukštai, kad tas beveik pradingo plaukuose. – O ką, tavo nuomone, siūliausi ruošti? – Sakykim, kad manęs nedomina. Kad ir kas tai būtų. Tajus šypsodamasis iš lėto papurtė galvą. Jis neįsižeidė. Netgi nesupyko ir nesusierzino. Jam ji atrodė juokinga. – Sakykim, – atsakė ją pamėgdžiodamas. – Labanakt, – pakartojo Nikolė, taip ir nesupratusi, kodėl jis taip ją erzina ir… jaudina. – Labanakt, nors dabar rytas, – pirštu perbraukęs jai per smakrą apsisuko ir išpėdino pro duris. Jam išėjus Nikolė priglaudė delną prie dilgčiojančio smakro. Tik po kelių minučių suprato, ką jis pasakė. Nors dabar rytas. Žodžius jis ištarė tuo pačiu airišku akcentu, kurio tvirtino neturintis. *** Tąryt ir Tajaus laukė ilga diena. Turėjo tris darbus Los Andželo centre, du Berbanke, keturis Glendeile ir, tikėjosi, dar vieną naują čia pat, pietiniame kvartale. Keista, kaip greitai jis pamėgo šį rajoną. Gal todėl, kad jis buvo tiesiai už Los Andželo, o jo gatvelės išlikusios dar iš laukinių vakarų laikų. Naujovių siekiančios ir turtingos miesto valdžios dėka dauguma pastatų buvo išsaugoti ir restauruoti. Čia buvo įprasta linksmybių vieta – daugybė restoranų, teatrų, išskirtinių krautuvėlių ir begalė garsenybių. Tajaus nedomino minios jaunų ir vienišų miestiečių, užplūstančių gatves vakarais ir savaitgaliais, bet jį džiugino atmosfera. Ypač patiko čia dirbti, nes vis dar buvo daugybė nerenovuotų pastatų, kuriems reikėjo architektų. Šiame mieste jis buvo naujakurys ir neturėjo savo biuro, tad darbo buvo tik dar daugiau – daug lakstymo ir daug valandų prie braižybos stalo. Tajus nebijojo nei ilgesnės darbo dienos, nei sunkumų. Tiesą sakant, jam tai net patiko. Jei ką nors gaudavo lengvai, be jokių pastangų, tapdavo įtarus. Tokį požiūrį Tajus susiformavo ankstyvoje jaunystėje, nes nebuvo lengva, niekas nebuvo paduota ant sidabrinės lėkštutės. Pačiam reikėjo kapstytis iš skurdo. Seni laikai, – pagalvojo ir numetęs pieštuką atsilošė kėdėje. Susikėlęs kojas ant braižybos stalo, pažvelgė pro langą į Šventojo Gabrieliaus kalnus. Kalifornija neabejotinai graži. Ne tokia graži kaip… Rio ar Tokijus ar daugybė kitų vietų, kuriose lankėsi, stengdamasis kuo labiau nutolti nuo savo ištakų. Jos grožis buvo kitoks… jis ramino. Žinoma, ši ramybė neužsitęs. Kaip visada. Anksčiau ar vėliau vėl norėsis pakeisti aplinką… manė, kad susidomės Niujorku, bet dabar tiko ir Kalifornija – šviesiaplaukių gražuolių, smėlio paplūdimių ir sveiko maisto šalis. Be to, jam labai patiko, kad čia turėjo anonimiškumo laisvę. Čia galėjo būti kuo tik užsigeidęs. Niekam tai nerūpėjo. Čia, apsuptas sėkmės, dėl kurios dirbo tiek metų, buvo būtent kažkas. Kažkas su solidžia banko sąskaita ir darbo kambariu dideliame name, kur galėjo mėgautis visais įmanomais patogumais. Daugiau niekada nemiegos tuščiu pilvu, nejus kaulus stingdančios nežinomybės baimės. Pradėjęs vargingiausiuose Dublino rajonuose, savo kailiu pajuto ir viena, ir kita. Dabar retai tai prisimindavo. Nėra prasmės. Viską paliko praeityje ir gyveno toliau. Šiandien, kai jis toliau pildo savo banko sąskaitą ir turi mėgstamą darbą, niekas jo nesustabdys, o jei tarp darbų dar spės pasismaginti su Kalifornijos gražuolėmis, juo geriau. Tajus prisiminė šį rytą ir gydytoją Nikolę Man. Ji tikrai netipinė Kalifornijos gražuolė, bet su tais kareiviškais drabužiais ir užsispyrimu buvo seksualiausia mažytė, kokią jam teko matyti. Mažytė tiesiogine žodžio prasme, nes vos siekė jo petį. Visgi pamačius ją burnoje kaupėsi seilės. Tajus įtarė, kad tas kūnas, sprendžiant iš jos pusryčių, buvo ne dietų, o stiprios valios rezultatas. Valia būtina bet kuriam gydytojui. Ji galėtų nužudyti vien tų didelių akių ilgomis blakstienomis žvilgsniu. Jos buvo pilkos kaip siautėjanti pūga. Tamsūs, blizgantys plaukai iki užsispyrėliškai atkišto smakro priminė šilką. Ji padarė jam tokį įspūdį, kad būtų nusijuokęs, bet buvo nejuokinga. Ji kitokia, todėl traukė daug stipriau, o Tajui nepatiko tokia trauka, daugiau negalvos nei apie ją, nei apie jos karštas, laukiniam seksui sukurtas lūpas. Jis atsitiesė ir nuleido kojas. Patiko tvirtai stovėti ant žemės, bet tai buvo įmanoma tik laikantis saugaus atstumo nuo kitų žmonių. Tokių kaip seksualioji gydytoja Man. Apsisukęs kėdėje Tajus pavažiavo prie kompiuterio ir jį įjungė. Jei nenori galvoti apie pilkas akis ir bučinių maldaujančias lūpas, reikia dirbti. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/jill-shalvis/painiava-del-tajaus/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 207.76 руб.