Сетевая библиотекаСетевая библиотека
Vargas dėl Rajano Jill Shalvis Saut Vilidžo vienišės #2Svajonių romanai Trijų knygų serija „Saut Vilidžo vienišės“. Pirma knyga. Suzana Karter išsižadėjo visų vyrų… Prisiekti, kad amžinai būsi vieniša, labai paprasta… Suzana Karter prisiekė neprasidėti su vyrais… Juos varo iš proto jos nerimtas požiūris į gyvenimą, todėl prie vyrų geriau nė nesiartinti. Vieną naktį Suzaną išgelbėja stiprus gražuolis Rajanas Alondas ir mergina juo nepaprastai susižavi. Kas galėtų atsispirti tokiam šiurkščiam, netramdomam seksualumui? Tačiau, kad ir koks gundantis būtų Rajanas, Suzana neketina pasiduoti jo žavesiui. Kol nesi sutikusi patrauklaus viengungio! Vos pamatęs Suzaną, Rajanas supranta, kad ji skirta jam. Tokia linksma ir gundanti mergina praskaidrintų kupiną rūpesčių ir atsakomybės jo gyvenimą. O kur dar abipusė aistra?! Belieka įtikinti Suzaną, kad jo susikaupimo užteks jiems abiem. O jis geba labai gerai įtikinėti… Jill Shavis Vargas dėl Rajano PIRMAS SKYRIUS Suzana Karter žvilgčiojo čia į butų nuomos skelbimus, čia į savo sąskaitos balansą, užrašytą knygelėje. Kad ir kaip įdėmiai žiūrėjo, kad ir kiek kartų sudėjo ir atėmė, buvo aišku – visiškas šlamštas. Labai pasiseks, jei už turimą sumelę išsinuomos kokią skylę su sienomis ir stogu. Pamiršk tokią prabangą kaip karštas vanduo ir vonia. Vis dėlto bet kas bus geriau už tai, kur gyvena dabar, – ogi niekur. Nes šį rytą sužadėtinis – buvęs, priminė sau mergina, – mandagiai iškraustė jos daiktelius už buto, kuriame jiedu gyveno, durų. Garbės žodis, Suzana pamanė, kad jis juokauja. Bet raktas neberakino. Atrodė, kad iš jos šaipomasi. Po galais, visada tyčiojamasi tik iš jos. Galų gale Suzana suvokė tiesą. Tai ji bjauri. Jei būtų kitaip, dėl nepavykusių santykių galėtų kaltinti bet kurį iš ankstesniųjų sužadėtinių, – iš viso jų buvo trys, nors ji neskaičiuoja, – bet kalta tik ji pati. Atrodo, ji geba sugadinti gerą vyruką. Ji tiek priveikė Timą, kad šis kasnakt verkdavo, trokšdavo pasikalbėti apie jausmus, maldavo ją atsiverti. Suzana jautėsi baisiai, bet širdies gilumoje žinojo nenorinti vyro, kuris verkia dėl reklamų ir telefonu kalbasi su motina. Kasdien. Prie ilgalaikių santykių sutvirtinimo neprisidėjo ir Timas – Suzana užtiko jį su namų tvarkytoja užsiiminėjančius sekso gimnastika prie laukujų durų. Bet ir šitai jis suvertė ant Suzanos: jo širdis buvusi tokia sudaužyta dėl jos šaltumo ir nenoro įsipareigoti, kad jam būtinai reikėję atsipalaiduoti. Aha… Paskutiniai katastrofa pasibaigę santykiai tik patvirtino, kad Suzana prakeikta. Taigi nuo tos akimirkos ji prisiekė atsisakyti vyrų ir saugotis jų. Tik blogai, kad niekas negalėjo apsaugoti nuo tų neįperkamos nuomos skelbimų. Gal su Timu ji ir galėjo pasipešti dėl to buto, bet jo jau nebenorėjo. Atsidususi Suzana paėmė raudoną rašiklį ir apibraukė pačius pigiausius pasiūlymus, kokius tik rado laikraštyje. Taigi, būk taupi, – tarsi girdėjo pritariantį mamos balsą. – Ir atsakinga. Visi sakytų, kad Suzanai šiek tiek trūksta atsakomybės. Na, visi, išskyrus tėvą, iš kurio tą trūkumą ji ir paveldėjo. Paklauskite motinos. Jos apibrauktas skelbimas siūlė pigų, pigų, pigų butuką daugiaaukštyje su vienu miegamuoju ir vonia. Pigus, pigus, pigus Suzanai buvo kaip tik, nes ji, pirma, šiuo metu buvo benamė be jokių santaupų, antra, priešingai vyraujančiai nuomonei, virtuvės šefai beveik nieko neuždirba. Namai namučiai, – svajojo ji viltingai ir įlipo į automobilį. Pirmadienio rytą Saut Vilidžas buvo neįprastai judrus. Kai Suzana buvo jauna, ši teritorija visai šalia Los Andželo tebuvo senamadiškas, netvarkingas pramoninis rajonas su griūvančiais pastatais ir pakampėmis įsitaisiusiais benamiais. Bet tada juo susidomėjo kažkoks istorinis komitetas. Suzana žinojo tik tiek, kad teritorija gavo miesto statusą ir atsikūrė, iškilo toks žavus kosmopolitiškas miestukas, kad žmonės iš toli atvažiuodavo jo pasižiūrėti. Jis buvo laikomas geidžiama vieta, pilna madingų kavinių bei restoranų, meno galerijų ir nepakartojamų parduotuvių – viskas sukurta taip, kad į miestą pritrauktų vienišus BMW vairuotojus. Suzana sugebėjo reikiamoje vietoje pasistatyti savo nė iš tolo BMW neprimenantį automobilį, ant nosies nuleido akinius nuo saulės ir atidžiau įsižiūrėjo į pastatą. Nepadėjo. Kad ir kiek žiūrėjo, vaizdas buvo tas pats. Blogas. Bokšteliai, juokingi balkonai, daugybė langų. Nors namas gana žavus, fakto, kad jam reikia kapitalinio remonto, – o gal geriau nugriauti? – nepaslėpsi. Vis dėlto tai Saut Vilidžas, o tai reiškia, kad iš abiejų šio nuo pamatų slystančio sąvartyno pusių stovėjo tikras suasmenintas grožis. Į abi puses driekėsi blokai pastatų, kurie kažkada buvo seni ir sukriošę, bet dabar restauruoti ir atgavę ankstesnę šlovę. Deja, nė vieno iš tų būstų ji negalėjo sau leisti. Tačiau Suzana dabar galvojo ne apie tai – šiandien nauja diena ir nauja galimybė įrodyti pasauliui, kad ji gali išgyventi nesuklydusi ir nesugadinusi dar vieno vaikino. Tai Suzanos proga išmokti atsakomybės ir subręsti. Tapti atsakinga. O to, sulaukusi dvidešimt septynerių, ji jau turėjo būti išmokusi. – Taigi. Štai iki ko nusiritau, – tarė ji pastatui ir išlipo iš automobilio. Paaiškėjo, kad pirmas aukštas buvo skirtas prekybai, bet ir jo gražiausios dienos seniai praėjo. Tebebuvo du parduotuvių fasadai – nuostabiai geri: su erdviomis vitrinomis ir plytų siena, bet tušti ir tamsūs, apaugę piktžolėmis. Kadangi skelbime buvo paminėtas daugiabutis, Suzana nusprendė, kad jai reikia buto antrame arba trečiame aukšte, ir vis dar tikėjosi supainiojusi adresus. Staiga ėmė drebėti visai šalia augantis medis – tai buvo ąžuolas, kuplus ir didingas. Tokių aplink pastatą augo daug. Tačiau šis virpėjo ir judėjo tarsi išprotėjęs. Kitą akimirką iš jo iššoko vyras. Ir ne šiaip koks eilinis vyrukas, o aukštas tamsiaplaukis, lieknas ir raumeningas. Sprendžiant iš suraukto veido, prie ypatybių sąrašo galima pridėti dar ir prastos nuotaikos. Suzanos žvilgsnis užkliuvo už garbanotų sabalo juodumo plaukų ir įdegusio veido. Vyras ištiesė plačius pečius ir įdėmiai žiūrėjo į medį. Vis dar jos nepastebėdamas, vyras pakėlė ant viršugalvio akinius nuo saulės, įsirėmė rankomis į stambų kamieną ir… pastūmė? Suzanos akys smalsiai nuslydo nuo vyro pakaušio prie įsitempusio kūno. Nebūtų atplėšusi akių, net jei nuo to priklausytų jos gyvybė. Jis buvo gražus. Gal gražus ir nelabai tikslus žodis, nes jis labiau tinka moteriškiems bruožams apibūdinti, o šis vyras neturėjo nieko moteriško, buvo puikios formos. Gerasis Dieve, vien į jį pažiūrėjus perdžiūvusi Suzanos gerklė pareikalavo ledų. Jis vilkėjo pablukusius, iš mados neišeinančius Levis džinsus ir baltus marškinėlius, kurie judant raumenims tratėjo per siūles. O raumenų jis turėjo pakankamai. Nebuvo išsipūtęs, tikrai ne, nepriminė kultūristo, kurie, jos nuomone, persistengdavo augindami raumenis. Šis vyras labiau panėšėjo į aukštą liesą boksininką. Bet koks skirtumas! Juk Suzana visiškai atsisakė vyrų. Negi pamiršo, kad gadina juos vieną po kito? Nereikia, kad sąžinę prislėgtų dar vienas, – dėkui, ne. Bet vis tiek žiūrėjo net prasižiojusi į tvirtą, raumeningą nugarą ir galingus pečius, o vyras vis kovojo su ąžuolu. Buvo labai ryžtingai nusiteikęs. Bet tada pastebėjo spoksančią Suzaną. Jo veidu nubėgo šypsena, ir jis iš verto pažiūrėti įdėmiau virto tiesiog… ak. – Atleisk, jei išgąsdinau, – tarė jis ir pakėlė numestą segtuvą. Suzana buvo silpna, o vyras toks gardutis… Ji vyrukui pasilenkus įsispoksojo jam į užpakalį, o atsitiesus staiga pakėlė akis. Bloga mergaitė. Jo veidas buvo atšiaurus, įdegęs – požymis, kad mėgsta būti lauke, akys tamsios, su juoko raukšlelėmis aplinkui, kurios baisiai gąsdina moteris, bet gundomai atrodo aplink vyrų akis. Vyras kažką pasižymėjo segtuve, švilpaudamas apsisuko ir įėjo į pastatą. Ką jis sakė? Atleisk, jei išgąsdinau? Turbūt dėl to, kad iškrito iš medžio kaip Tarzanas. Jei tik jis žinotų, kad Suzaną išgąsdino įsiplieskęs jos moteriškumas, nors vyrais ji jau nebesidomi. Visiškai. Nė truputėlio. Jai reikia susitvarkyti gyvenimą, įgyti daugiau atsakomybės. Pakėlusi galvą Suzana išmetė Nuostabų Keistuolį Vaikiną Iš Medžio iš galvos ir įėjo į pastatą. – Aū? – šūktelėjo ji, atsiliepė tik aidas. Suzana buvo viena. Ir gražuolio iš medžio nė ženklo. Laiptais palipusi į antrą aukštą, ji pamatė dvejas duris. Abejos užrakintos. Ko gero, jos veda į butus. Kažkur buvo girdėti balsai, todėl ji palypėjo į trečią – viršutinį – aukštą, kuriame atsivėrė mansarda. Suzana įėjo į patalpą, kuri turėjo būti lyg ir svetainė, tačiau kambarys buvo tuščias, pilnas dulkių kaip ir laiptinė. Kambariukas mažas, bet didžiulis į gatvę atsiveriantis langas kažkaip jį pagyvino. Saulė plieskė į medines grindis, ore šoko dulkių triušiukai, bet Suzana pastebėjo, kad butas turi potencialo. Virtuvė nuo kambario buvo atskirta tik mini baro, ir Suzana ankštoje erdvėje pamatė du žmones, palinkusius virš brėžinių, patiestų ant bufeto. Moteris buvo ranka prisidengus burną, labai susikaupusi. Suzanos basutės subildėjo į grindis, moteris pakėlė galvą. Pasirodė, kad ji maždaug Suzanos amžiaus, bet panašumas tuo ir baigėsi. Suzanos plaukai priminė mažosios našlaitės Anės kaltūną, o ta moteris turėjo nuostabius plaukus: šviesius, sušukuotus ant pakaušio į glotnų elegantišką mazgą – tokio Suzana niekuomet nesugebėtų susisukti neišsilaužusi abiejų rankų. Ir moters makiažas, ir derantys drabužiai buvo tobuli. Ankštoje virtuvėlėje apsupta dulkių ji atrodė visai ne vietoje – tarsi princesė varlės vietoje ant lelijos lapo. Gal Suzana dar būtų pagalvojusi, kad ji visuomet atrodo nepakankamai tvarkinga, kad ir ką veiktų, bet vyras taip pat pakėlė akis. Tai buvo jis. Nuostabus Gražuolis Vaikinas Iš Medžio. Jis pažvelgė tiesiai į ją ir didžiuliu kūnu užgriozdino visą erdvę. Jo akys buvo tobulos mokos su dviguba porcija šokolado spalvos – jos mėgstamiausios – ir tokios ryškios, kad aiškiai rodė aistrą. Suzana galėtų jose paskęsti. Jei tik nebūtų atsisakiusi vyrų. O ji atsisakė. Ką gi, gaila, nes jo veidas iš tiesų buvo sukurtas moterims vilioti – šventasis ir nusidėjėlis viename darniame junginyje. – Labas, – kiek sutrikusi pasisveikino Suzana. – Ar čia tas butas, apie kurį laikraštyje rašo… – Ji išvyniojo laikraštį ir perskaitė skelbimą: – Pigus, pigus, pigus? Moteris nusijuokė ir visai ne išpuikusiai, ko galima buvo tikėtis, ir ilgu pirštu su puikiu manikiūru už ausies nubraukė nesamą plaukų sruogą. – Tikiuosi, neišsigandote? – Gal juokaujate? – Suzana prisiminė savo aiškiai liūdną sąskaitą banke. – Priviliojo kaip plaštakę liepsna. Kiek tiksliai tas pigus? – Tai aptarsime. Bet pirmiausia… – ji pasisuko į vaikiną. – Ar galime užbaigti vėliau? – Vėliau gali būti per vėlu, Teilore. Suzana įtarė, kad vaikino balsas toks pat nuostabus kaip veidas, – žemas, kimus ir gundantis. Jo veidas jausmų neslėpė, ir tą akimirką vyrukas atrodė labai supykęs, bet susivyniojo planus. Gal ir moteris įsižeidė, bet buvo per gerai išauklėta, kad tai parodytų. – Man reikia nuomininko. – Tau reikia sutvarkyti tuos medžius. Bet kuris iš tų augančių rytų pusėje gali išvirsti jau per kitą smarkesnę audrą, o tokia gali būti ir šiąnakt. – Rajanai, – ji palietė vaikino ranką, ir Suzana pamatė, kaip šis atsidusęs pasiduoda. Suzanai per visą gyvenimą nebuvo pasisekę prisijaukinti vaikino vienu prisilietimu, tuo labiau šitokio gremėzdo, kokio lengvai neprijaukinsi. Suzana susimąstė, ar šiuo atveju padėjo prabangūs drabužiai, o gal tai, kaip ta moteris juos vilki. Susidrovėjusi ji perbraukė ranka vasarinę suknelę, kuri buvo ne tik seniai išėjusi iš mados, su plačiu gėlėtu sijonu, bet ir susiglamžiusi. Vilkėjo ją dėl to, kad suknelė slėpė randus, kurių didžiausią įsitaisė dėl pomėgio gaminti maistą. Didžiulio pomėgio. – Nusiramink, orų kanalas niekada nepasako teisybės, – Teilorė patapšnojo vaikinui per ranką. – Rytoj nebus per vėlu nuspręsti dėl medžių. Jis papurtė galvą, nepasitenkinimą rodė įsitempęs didelis kūnas, karščiu degančios prikaustančios akys. Suzana užsimiršusi, lyg pakerėta žiūrėjo į jį. Jos gyvenimo vyrai – šiuo metu jos gyvenime yra tik tėtis – niekuomet nerodė tikrųjų jausmų. Karterių namuose stipresni jausmai sukeldavo linksmybes, bet kokia nelaimė – juoką. Laisvi ir nevaržomi – toks Karterių šeimos šūkis. Jos vaikinai sekė tokiu pat pavyzdžiu, slėpė jausmus už kaukių, net ir Timas tomis didelėmis ašarotomis akimis dangstė apgavystes ir klastas. Iki pat šios akimirkos ji negalėjo įsivaizduoti, kad vyrai iš viso gali būti kitokie. Nuostabusis Vaikinas Iš Medžio – Rajanas – prasispraudė pro ją ir linktelėjo galva. Jų pečiai susilietė, vaikinas atsiprašydamas šyptelėjo. Gėda prisipažinti, bet jos pulsas sutriko, ji atkraginusi galvą pažvelgė į Rajaną. Pasirodo, sprendimas, kad esi prakeikta ir daugiau su vyrais reikalų neturėsi, niekaip nepaveikia geismo. – Taigi, – priėjusi šalia atsistojo Teilorė. – Jis gana mielas. Suzana pritarė, bet prikando liežuvį. – Ir nors buvo per daug mandagus, kad tai parodytų, jis dabar ant manęs baisiai įsiutęs. – Ji elegantiškai gūžtelėjo. – Išgyvens. Jos abi priėjo prie durų ir žiūrėjo, kaip Rajanas nulipa laiptais. Suzana akimirksniu pastebėjo, kaip dailiai marškinėliai įrėmina plačius vyro pečius ir tvirtą nugarą, o dar tie džinsai, taip glotniai aptempę jo ilgas puikios formos kojas, ką jau kalbėti apie užpakaliuką – tokio dailaus Suzana išvis nebuvo mačiusi. Moteris, stovėjusi šalia, – jai labiau tiktų dalyvauti prašmatniuose pietuose nei stovėti dulkėtame kambaryje, – garsiai atsiduso ir papurtė galvą. – Taigi, aš Teilorė Velington. Tai aš įdėjau skelbimą. Norite buto? Nors Suzana tragiškai suklydo rinkdamasi širdies draugą – tris kartus, – vis tiek ji ne vakar gimusi. – Manau, kad pirmiausia norėčiau apžiūrėti jį visą. – Žinoma. – Teilorė apsidairė, tada vėl pažvelgė į Suzaną. – Tik prisimink, kad butas pigus. Gerai? Labai pigus. O štai pačiame priekyje miegamasis. Su vaizdu į gatvę. Ji pravėrė duris, kurias Suzana buvo palaikiusi spinta. Kambariukas buvo ne ką didesnis už spintą, bet langą į gatvę jis tikrai turėjo: buvo matyti eilė parduotuvių bei galerijų, šaligatviais vaikščiojo žmonės. Vaizdas sužavėjo, ir tikrai čia bus geriau, nei miegoti automobilyje. Staiga žvilgsnis užkliuvo už krautuvėlės kitoje gatvės pusėje, ir merginos širdis suvirpėjo. – Ledų krautuvėlė? – Atidaryta kasdien iki vienuoliktos, – patvirtino Teilorė. – Tai ir turėk omenyje apžiūrinėdama vonią. Vonios kambarys buvo pašto ženkliuko dydžio. Jokios vonios, – atsiduso Suzana. – Tačiau yra visa, kas būtiniausia: dušas, praustuvė ir unitazas. – Viskas veikia, – pažadėjo Teilorė. – Jei tik neįjungsi skrudintuvo ir plaukų džiovintuvo vienu metu. Tai ką manai? – Jei kaina tiks, imsiu. – Kaina tiks, – garantavo Teilorė. – Lipkime žemyn, turiu dokumentus. Kada atsikraustysi? Suzana pagalvojo apie savo daiktus, sugrūstus automobilyje. – Tikiuosi, galiu dabar. Teilorė nusijuokė: – Jei tik turi nuomos mokestį už pirmą ir paskutinį mėnesius ir nedidukę sumelę depozitui, dabar tiks kuo puikiausiai. Po velnių. – Hm… ar labai reikia to depozito? Teilorė sustojo ir pažvelgė per petį. – Striuka grynųjų? – Galima ir taip pasakyti. – Vos prieš kelias savaites Timas leido jai sumokėti už nepaprastai brangų miegamojo komplektą. Tuos baldus jis pavadino Suzanos dovana jam. Dovana, kurgi ne! Visus metus už tiek būtų išmaitinusi nedidelę šalį. Keista, kaip tai ją siutina dabar, o juk vos prieš mėnesį noriai jam viską atidavė. – Bet aš tikrai turiu darbą, – pozityviai pridūrė Suzana, ir tai buvo tiesa. – Ar tai padės? – Taip, darbas yra gerai. – Teilorė kiek pagalvojo. – Galime praleisti tą depozitą. Jiedvi vėl ėmė lipti laiptais – Teilorė su savo prašmatniais drabužiais ir Suzana susiglamžiusia suknele, labai tinkančia prie dabartinės aplinkos. – Kuo tu dirbi? – paklausė Teilorė. – Aš kavinės Meridianas virtuvės šefė. Paminėjus kavinę, esančią vos už penkių kvartalų nuo šios vietos, jos pečius prislėgė nerimas. Iš gerokai kuklesnės virtuvės ji perėjo į šią, kai kavinę įsigijo Timo sesuo, o Timas užsispyrė, kad Suzanai labai patiks dirbti jo seseriai. Dabar, kai jie išsiskyrė, Suzana tikėjosi, kad nebus nejauku likti ten dirbti. Nors ji paprašė mažesnio atlyginimo, nei norėjo, darbas jai patiko. Gerai, maistas jai patinka. Bet jai reikia naujo darbo. Jo neturint tektų tenkintis maisto pagal užsakymus tiekimu, o tai tik pomėgis. Taip ir turi likti. Turėti savo verslą reikėtų… na, kietos rankos. Gerokai kietesnės. Atleisk, mama. Iš esmės Karteriai – nei ji, nei tėvas – rimtai nedirbo. Todėl mama nė su vienu iš jų nepakalbėdavo piktai nesuspaudusi lūpų. Tėvas ir baigdamas šeštą dešimtį tebebuvo siekiantis prasimušti komikas. Žvelgiant iš šalies atrodė, kad jis yra savo laikmečio neatitinkantis dykinėtojas, bet iš tikrųjų tėvui jo karjera patiko. Materialiosios gėrybės ar kolektyvinė sėkmė jam reiškė daug mažiau nei asmeninė laisvė. Suzana, pasak motinos, buvo obuolys nuo tos obels. Jos nusileido į antrąjį aukštą, kur Teilorė atrakino vienas iš dvejų durų ir pamojo Suzanai įeiti. – Čia aš gyvenu. Suzana sustojo tuščioje svetainėje, nelabai besiskiriančioje nuo tos aukštu aukščiau, tik šis kambarys buvo visiškai švarus. – Bet čia… tuščia. – Aš ir pati ką tik įsikrausčiau, ir tai tik į miegamąjį. Likusius kambarius apstatysiu šią savaitę. – Pastatas priklauso tau? Teilorė ant lygių grindų nusispyrė labai dailius batelius, kainavusius gal daugiau nei visa Suzanos spinta. – Dabar jau taip. – Atleisk už atvirumą, bet tu puikiai apsirengusi, nuo tavęs tiesiog sklinda elegancija ir rafinuotumas, bet vis tiek negaliu atsikratyti įspūdžio, kad pinigų turi ne ką daugiau nei aš. Teilorė atsiduso ir pasukiojo galvą. – Kas mane išdavė? Nenoras skirti pinigų tiems medžiams iškirsti? – Sakykime, kad neviltis neviltį atpažįsta. Teilorė nusijuokė. – Žinai, ką? Tu man patinki. Gerai, tokia ta gėdinga tiesa. Aš gimiau, kaip sakoma, su sidabriniu šaukšteliu burnoje: geriausios mokyklos ir panašiai. Prosenelio sąskaita Šveicarijos banke leido man mokytis Brauno universitete. Baigusi mokslus keliavau po Europą vien dėl smagumo. – Irgi padėjo senelio banko sąskaita? – spėjo Suzana, o kai Teilorė linktelėjo, ji papurtė galvą. – Man tavęs dar negaila. – Žinau, tuojau prie to prieisime. – Teilorė lyg pasiduodama pakėlė rankas. – Buvau išpaikinta menkysta, pripažįstu. Nė dienos gyvenime nesu dirbusi, niekada neteko jaudintis dėl pinigų, dėl nieko. O tada senelis, kurį susitikdavau tik kas kelerius metus, kai šis panorėdavo pats pamatyti, kaip atsiperka jo investicijos į mane, ėmė ir pasimirė. – Kaip neapdairu, – burbtelėjo Suzana. – Bet paliko man šį pastatą. – Tai geidžiamas nekilnojamasis turtas. Tikriausiai vertas krūvos pinigų. – Taip, jei pirma jį sutvarkysi, – nusišiepė Teilorė. – Jis man nepaliko jokių pinigų, nė sudilusio skatiko. Man jų taupyti niekuomet nereikėjo, darbo neturiu, todėl esu visiškai bankrutavusi. – Liko šis pastatas. – Liko šis pastatas, – pakartojo Teilorė. – Akivaizdu, kad man reikia nuomininkų, – supratau, kad mėgstu valgyti. Pamaniau grynųjų prasimanyti iš nuomos. Pradėjusi gauti įplaukų pasižadėjau šią vietą suremontuoti. Jei norėsi padėti, tuo metu neimsiu nuomos. Tai vis dar nori mansardos? Suzaną užaugino tėvas komediantas, kuris mokė, kad viskas tėra pokštas, bet smegenų ji turi. – Kodėl tiesiog neparduoti ir nepasiimi pinigų? Teilorė energingai papurtė galvą. Neišsitaršė nė vienas plaukelis. – Pasiduoti susidūrus su pačiu pirmu iššūkiu? Jokiu būdu. Suzana pajuto nuoširdžiai besišypsanti – pirmą kartą po to, kai rado savo daiktus sukrautus laiptinėje, o spyną pakeistą. – Žinai, ir tu man patinki. Teilorė irgi nusišypsojo – lėtai ir lengvai. – Gerai. Atrodė, kad ta šypsena reiškia palengvėjimą. – Štai nuomos sutartis. Tu viena, ar ne? – Tik aš. Amžinai vieniša, nuo dabar tokia būsiu visados. – Dar vienas bendras bruožas. – Aš kalbu rimtai. – Po velnių. – Aš prakeikta. Teilorė nusikvatojo, o Suzana ne, todėl ir Teilorė juokas išblėso. – Tu… nejuokauji. – Tikrai ne, patikėk. – Suzana pakėlė ranką ir iškilmingai prisiekė: – Kad ir kokia būtų pagunda, nepasiduosiu. – Ir aš prisidėsiu – kad ir kokia būtų pagunda, – taip pat iškilmingai pritarė Teilorė. – Net jei pagunda bus Vaikino Iš Medžio formos, kurio užpakaliukas toks dailus, kad man keliai linksta. Suzanos lūpos truktelėjo. – Net ir tokiu atveju. Ji pasirašė sutartį. – Už mus, – tarė gražuolė blondinė keldama įsivaizduojamą taurę. – Ir turtingą ateitį mums pačioms. Ir jokių vyrų. Kai tik galėsiu sau leisti, nupirksiu tikro šampano ir jį išgersime. – Už mus, – šypsodamasi pritarė Suzana. – Sėkmės, Teilore. – Ir tau, Suzana. Suzana pakėlė ir įsivaizduojamą taurę, ir akis į lubas, galvodama apie savo mansardą. Sėkmė? Jai sėkmės tikrai prisireiks. ANTRAS SKYRIUS Rajanas Alondas stovėjo duše palenkęs galvą, karštas vanduo liejosi jo nugara. Įsikibęs rankomis į sieną laikė savo išsekusį kūną, nes nebuvo įsitikinęs, kad stovėdamas neužmigs. Taip stovėjo, kol baigėsi karštas vanduo, tada užsuko čiaupą. Paaiškėjo, kad nėra nė vieno rankšluosčio. – Andžela! – Žinau, žinau, paėmiau paskutinį švarų rankšluostį. – Už vonios durų pasigirdo kikenimas. – Atsiprašau. Nuostabu, ji gailisi, o Rajano užpakalis tai nuogas. Ir šaltas. Už įstrižo vonios langelio suūžė vėjas. Audra aiškiai įsismarkavo, bet vyras buvo per daug pavargęs, kad galvotų apie visą būrį nekilnojamojo turto savininkų, kurie nekreipė dėmesio į jo rekomendacijas nukirsti senus medžius, kol vėjas jų nenulaužė. Dabar jis tenorėjo nusišluostyti ir ką nors perkąsti, tada išmiegoti kokį dešimt ar dvidešimt dienelių. Kadangi joks rankšluostis nesimaterializavo, jis šlapias kojas sukišo į džinsus, susiraukė traukdamas juos ant drėgno kūno. Išėjęs iš vonios virtuvėje išgirdo Andželos balsą. – Tavo šaldytuvas tuščias, bet radau skardinę sriubos. Pašildžiau ją tau. Nebūtų tas šaldytuvas toks tuščias, jei ne vakar iki vėlumos kartu besimokęs būrys jos draugų. Tačiau įėjęs į virtuvę ir pamatęs ją besišypsančią Rajanas tai nutylėjo. Širdis suminkštėjo – kaip visada. – Žinau, kad tikra rakštis uodegoje turėti bute triukšmingą mažąją sesutę, – švelniai tarė Andžela stebėdama, kaip jis sėdasi prie stalo ir arčiau prisitraukia dubenėlį sriubos. – Bet Rasas su Rafiu tokie kiaulės, kad jų namuose nesusitvarkau. Jų broliai tikrai kiaulės, todėl Rajanas tik linktelėjo ir ėmė valgyti. Buvo išbadėjęs. Tačiau sriuba jo neužkimši, todėl jis tikėjosi, kad spintelėse pavyks rasti ko nors rimtesnio. Bet ko. – Per savaitgalį bus sutvarkytas Lanos butukas, persikraustysiu ten. Rajanas padėjo šaukštą ir pažvelgė į mažąją sesutę. Tiesą sakant, ji jau seniai nemaža, jai aštuoniolika, bet, kadangi Rajanas praktiškai ją užaugino, to įvaizdžio atsikratyti sunku. Mažoji sesutė, kurią jis mokė skaityti, išmušti beisbolo kamuoliuką už parko ir įvairuoti automobilį tarp taškais pažymėtų linijų, ketina gyventi su Lana, dėl kurios elgesio Rajanui ne kartą teko kietai sukąsti dantis. Конец ознакомительного фрагмента. Текст предоставлен ООО «ЛитРес». Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию (https://www.litres.ru/jill-shalvis/vargas-del-rajano/?lfrom=334617187) на ЛитРес. Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
КУПИТЬ И СКАЧАТЬ ЗА: 207.76 руб.